Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-01-10 · Administracinė byla Nr. I-672-561/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-01-10
Bylos Nr.
I-672-561/2017
Teisminio proceso Nr.
4-61-3-02642-2016-6
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Arūnas Kaminskas, Jūratė Gaidytė-Lavrinovič, Liudmila Zaborovska
Pareiškėjas
S. L., D. V.
Atsakovas
Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-672-561/2017Teisminio proceso Nr. 4-61-3-02642-2016-6Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1., 55.1. (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. sausio 10 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Gaidytės-Lavrinovič, Arūno Kaminsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Liudmilos Zaborovskos,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjų S. L. ir D. V. (D. V.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjai S. L. ir D. V. kreipėsi į teismą, prašydami 1) panaikinti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – Departamentas) 2016-06-08 sprendimą Nr. (15/4-1) 3I-735 (00423, 00424) (toliau – Sprendimas).

Paaiškino, kad Departamentas panaikino leidimus pareiškėjams gyventi Lietuvos Respublikoje, konstatavęs, kad buvo pažeisti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimai, t. y. UAB „Daveras“ (toliau – Įmonė), kurios direktorė ir dalyvė buvo pareiškėja, faktiškai nevykdė ekonominės veiklos ir nebuvo įsteigusi trijų darbo vietų. Pareiškėja nurodė, kad susirgusi sunkia liga neturėjo galimybės tinkamai organizuoti Įmonės veiklos ir mokėti darbuotojams visą darbo užmokestį. Be to, Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintas reikalavimas įkurti tris darbo vietas, tačiau nėra besąlygiškai įtvirtinta, kad turi būti mokamas darbo užmokestis. Institucijos dėl nemokamo darbo užmokesčio neiniciavo jokių kontrolės veiksmų.

Atsiliepimas

Atsakovas Departamentas pateikė atsiliepime į pareiškėjų skundą nurodė, jog su skundu nesutinka ir prašė jį atmesti.

Paaiškino, kad pareiškėjams 2015-08-29 buvo išduoti leidimai laikinai gyventi, galiojantys iki 2017-08-28. Leidimai buvo išduoti atsižvelgus į tai, kad S. L. buvo UAB „Daveras“, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsienietės kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo, vykdė steigimo dokumentuose nurodytą ekonominę veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje buvo įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirbo Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai ir kurios nuosavo kapitalo vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsienietės investuotos lėšos ar kitas turtas, ir ji yra šios įmonės akcininkė, kuriai nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo. Tačiau 2015-12-10 pradėto patikrinimo metu buvo nustatyta, kad Įmonė neatitinka minėtų Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, Įmonės darbuotojams nėra mokamas darbo užmokestis.

Motyvuojamoji dalis

Iš pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėja susirgo 2016 metais, o Įmonės darbuotojams atlyginimai nebuvo mokami jau nuo 2015 metų rugpjūčio mėnesio, iš karto po sprendimo pratęsti leidimą laikinai gyventi priėmimo. Pareiškėja turėjo galimybę užtikrinti tinkamą Įmonės veiklą, pavesdama atlikti Įmonės veiklos organizavimą kitam asmeniui, tačiau tuo nepasinaudojo. Taip pat pagal Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktą, Įmonėje asmenys turi dirbti visą darbo laiką, o nagrinėjamu atveju, jie buvo išleisti nemokamų atostogų. Be to, Sprendimo priėmimo metu Įmonėje dirbo tik du darbuotojai, o Įmonė ir toliau nemoka socialinio draudimo įmokų.

Priimant Sprendimą buvo nustatyta, kad pareiškėja neturi ilgalaikių socialinių, ekonominių ar kitų ryšių su Lietuvos Respublika. 2012 ir 2013 metais, pareiškėjai leidimai laikinai gyventi buvo išduoti šeimos sujungimo pagrindu, tačiau atlikus patikrinimą nustatyta, kad santuoka buvo fiktyvi. Po šių veiksmų 2014 metais pareiškėja pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi nauju – teisėtos veiklos pagrindu.

Pareiškėjui S. L. sūnui D. V. leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo išduotas šeimos sujungimo su jo motina pagrindu. Tačiau nustačius, kad S. L. leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo išduotas nepagrįstai, vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 3 dalimi, buvo panaikintas leidimas ir D. V..

Šioje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2016-06-08 sprendimo Nr. (15/4-1) 3I-735 (00423, 00424), kuriuo buvo panaikinti leidimai pareiškėjams laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų nustatyta, kad pareiškėja 2015-07-08 pateikė Departamentui prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nurodydama pagrindą – užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje (1 t. b. l. 30–37). Tą pačią dieną pareiškėja kaip savo sūnaus atstovė pagal įstatymą pateikė prašymą D. V. vardu, nurodydama pagrindą – Lietuvos Respublikoje gyvena nepilnamečio užsieniečio tėvai ar vienas iš jų arba vieno iš jų, globojančio nepilnametį užsienietį sutuoktinis, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba turi leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje.

Departamentas 2015-07-31 pranešimu Nr. (15/4-9) 10K-40246 (1 t. b. l. 146) informavo pareiškėją, kad buvo priimtas sprendimas pakeisti leidimus jai ir jos sūnui D. V. laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, ir nurodė sumokėti valstybės rinkliavą, pateikti prašymus įforminti leidimus laikinai gyventi ir pateikti galiojančius kelionės dokumentus. Skundžiamu 2016-06-08 Sprendimu (1 t. b. l. 12–16) Departamentas nusprendė panaikinti pareiškėjams išduotus leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Sprendimas buvo priimtas nustačius, kad Įmonėje, kurios dalyvė yra pareiškėja, nebuvo įsteigtos trys darbo vietos, kuriose visą darbo laiką dirbtų trys Lietuvos Respublikos piliečiai, arba nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, todėl ji neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintų reikalavimų. Taip pat buvo konstatuota, kad pareiškėja S. L., siekdama gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pateikė Departamentui tikrovės neatitinkančius duomenis ir neturėjo ilgalaikių socialinių ir ekonominių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktais, buvo nuspręsta panaikinti S. L. leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Taip pat tuo pačiu sprendimu, vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 3 dalimi, S. L. sūnui D. V. buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Ginčui aktualus Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktas, kuriame nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu: nustatoma, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų <...>. Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis: yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo. Taigi, nustačius neatitikimą šioje teisės normoje įtvirtintoms sąlygoms, yra pagrindas panaikinti užsieniečiui leidimą laikinai gyventi, vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu. Įstatymo 50 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu užsieniečio leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jo šeimos narių, gyvenančių kartu su juo, leidimas laikinai gyventi taip pat panaikinamas, išskyrus atvejus, kai jie turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje kitu šio Įstatymo nustatytu pagrindu.

Pareiškėja skunde teismui nurodė, kad ji neturėjo galimybės organizuoti aktyvios Įmonės veiklos, kadangi susirgo sunkia liga. Anot pareiškėjos, dėl šios priežasties Įmonės darbuotojams nebuvo mokami darbo sutartyse nustatyti darbo užmokesčiai.

Iš byloje pateiktų išrašų iš pareiškėjos medicininių dokumentų matyti, kad pareiškėja susirgo 2016 metais (1 t. b. l. 4). Tačiau iš byloje pateiktų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Sodra) duomenų matyti, kad Įmonės darbuotojams darbo užmokestis nebuvo mokamas nuo 2015 metų rugpjūčio mėn., dviems darbuotojams – darbo užmokestis buvo mokėtas 2015 lapkričio mėnesį, tačiau nuo gruodžio mėn. toliau nebuvo mokamas (1 t. b. l. 195–198). Be to, Departamentas apklausė dalį minėtų Įmonės darbuotojų ir jie nurodė, jog jiems darbo užmokestis nebuvo mokamas, jie buvo išleisti nemokamų atostogų, kadangi Įmonėje nebuvo darbo. Taip pat teismas sutinka su atsakovo argumentais, jog pareiškėja, kaip pelno siekiančio ūkio subjekto direktorė, pati negalėdama organizuoti Įmonės veiklos, galėjo įgalioti kitą asmenį atlikti jos funkcijas. Įvertinus šiais aplinkybes, teismas daro išvadą, kad pareiškėjos paaiškinimai, jog ji neturėjo galimybės organizuoti Įmonės veiklos dėl ligos, buvo pagrįstai įvertintini kritiškai.

Anot pareiškėjos, darbo užmokesčio darbuotojams nemokėjimas nereiškia, jog Įmonė neturėjo reikiamo kiekio darbuotojų, kadangi Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte tai nėra įtvirtinta kaip būtinasis požymis.

Iš Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintos formuluotės „yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai“ matyti, kad šioje teisės normoje įtvirtintos trys imperatyvios sąlygos: 1) įmonėje, kurios dalyvis yra užsienietis, turi būti įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos; 2) jose turi dirbti Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai; 3) jose nurodyti asmenys turi dirbti visą darbo laiką. Šiuos reikalavimus Įmonė atitiktų, jeigu visos sąlygos egzistuotų kartu. Teismo vertinimu, darbuotojams mokamas darbo užmokestis yra itin svarbus kriterijus, sprendžiant, ar Įmonė atitinka nurodytus reikalavimus. Vien formalus asmenų įdarbinimas Įmonėje neįrodo, kad jie faktiškai atlieka funkcijas, sutartas darbo sutartyse, t. y. neįrodo, kad jie faktiškai dirbą visą darbo laiką. Pareiškėja nei Departamentui, nei teismui nepateikė jokių paaiškinimų, kurie leistų daryti priešingą išvadą, t. y. nenurodė objektyvių priežasčių, dėl kurių visą darbo laiką dirbantiems asmenims nebuvo mokamas darbo užmokestis. Be to, nagrinėjamu atveju, Departamentas aplinkybę, jog darbuotojams nėra faktiškai mokamas darbo užmokestis vertino kartu su kitomis patikrinimų ir apklausų metu nustatytomis aplinkybėmis – jog pareiškėjos nurodytoje Įmonės buveinėje nebuvo nustatyta jokių vykdomos veiklos požymių. Todėl, teismo vertinimu, Departamentas pagrįstai konstatavo, jog Įmonė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintų reikalavimų.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Departamentas tinkamai įvertino visas aplinkybes, svarbias sprendimui dėl S. L. leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktais. Panaikinus leidimą S. L. gyventi Lietuvos Respublikoje, atsirado pagrindas panaikinti leidimą ir jos sūnui D. V. Įstatymo 50 straipsnio 3 dalies pagrindu, kaip neturinčiam teisės gyventi Lietuvos Respublikoje kitu Įstatymo nustatytu pagrindu.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132, 133 straipsniais, Įstatymo 140 straipsnio 4 dalimi, teismas

nusprendė:

Pareiškėjų S. L. ir D. V. (D. V.) skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėjai Jūratė Gaidytė-LavrinovičArūnas KaminskasLiudmila Zaborovska