Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Miliuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Mildos Vainienės ir Henriko Sadausko, sekretoriaujant Anetai Seržantovič, dalyvaujant pareiškėjos atstovei Ugnei Arlauskaitei-Rinkevičienei, trečiajam suinteresuotam asmeniui M. B., trečiojo suinteresuoto asmens atstovei L. M., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pareiškimą dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimo panaikinimo (tretieji suinteresuoti asmenys – M. B., Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija).

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėjas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras, gindamas viešąjį interesą, prašo panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2003 m. balandžio 3 d. sprendimą Nr. 41-15802 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo piliečiui M. B.“.

Pareiškime (t. I, l. 3-6) paaiškino, kad skundžiamu sprendimu atkurtos nuosavybės teisės M. B. į jam tenkantį buvusių savininkų P., J., V., F., F ir S. K. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 3,37 ha žemės, kurios 2,80 ha yra (duomenys neskelbtini) kaime, teritorijoje, Lietuvos Respublikos 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. I-1304 priskirtoje Vilniaus miestui. Šiuo sprendimu M. B. nuosavybės teise grąžinta natūra 3,37 ha žemės, iš kurios 1,92 ha ploto žemės sklypas žemės ūkio veiklai ir 1,45 ha ploto žemės sklypas miškų ūkio paskirčiai. Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2003 m. balandžio 3 d. sprendimo Nr. 41-15802 pagrindu Vilniaus miesto savivaldybėje, (duomenys nes kelbtini) kaime M. B. suformuotas 1,45 ha ploto miškų ūkio pagrindinės tikslinės naudojimo paskirties sklypas, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) Vilniaus m., kuriame yra 1,45 ha miško žemės. Valstybinės miškotvarkos tarnybos prie Aplinkos ministerijos 2008 m. gegužės 29 d. pažymoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, jog 1,45 ha ploto žemės sklype, kadastriniu Nr. (duomenys neskelbtini) Vilniaus m. k. v., yra 1,45 ha valstybinės reikšmės miško. Taip pat skundžiamo Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimo pagrindu Vilniaus miesto savivaldybėje, (duomenys neskelbtini) kaime M. B. suformuotas 1,35 ha ploto žemės ūkio pagrindinės tikslinės naudojimo paskirties sklypas, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) Vilniaus m. k. v., kuriame yra 0,35 ha miško žemės. Minėtoje Valstybinės miškotvarkos tarnybos prie Aplinkos ministerijos 2008 m. gegužės 29 d. pažymoje nurodyta, jog 1,35 ha ploto žemės sklype, kadastriniu Nr. (duomenys neskelbtini) Vilniaus m., yra 0,39 ha valstybinės reikšmės miško. Teigė, kad Vilniaus apskrities viršininko sprendimas, kurio pagrindu atkurtos nuosavybės teisės grąžinant natūra valstybinės miško žemės plotus, priimtas pažeidžiant Miškų įstatymo 4 str. 4 d., Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 6, 13 str., Žemės įstatymo 6 str. nuostatas, todėl turi būti panaikintas.

Atsakovė pabrėžė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. kovo 1 d. nutarimu Nr. 239 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“ minėtas žemės sklypas nebuvo įrašytas į valstybinės reikšmės miškų plotų sąrašus. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 2013 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“ buvo patvirtinti tik miškų plotai kaip valstybinės reikšmės miškai. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 28 d. nutarimu Nr. 750 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“ buvo pavesta aplinkos ministerijai per 2 mėnesius nuo šio nutarimo įsigaliojimo pateikti valstybinės reikšmės miškų schemas suinteresuotoms ministerijoms ir apskričių viršininkams. Dėl to 2002 m. kovo 22 d. Vilniaus miškų urėdijos privačių miškų tarnybos inspektorius, suderinus minėtus planus, vadovavosi galiojančiais teisės aktais. Mano, kad skundžiamas Vilniaus apskrities viršininko sprendimas priimtas nepažeidžiant galiojančių teisės aktų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Aplinkos ministerija su pareiškėjo pareiškimu sutinka.

Teismo posėdyje pareiškėjo atstovė pareiškimą palaikė remdamasi jame nurodytais motyvais.

Trečiasis suinteresuotas asmuo M. B. teisminio nagrinėjimo metu su prokuroro pareiškimu sutiko iš dalies.

Trečiojo suinteresuoto asmens Aplinkos ministerijos atstovė teisminio nagrinėjimo metu su prokuroro pareiškimu sutiko.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškimas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilęs dėl viešojo administravimo subjekto individualaus teisės akto, priimto vykdant nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą, teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad Valstybinė miškotvarkos tarnyba Aplinkos ministerijai 2008 m. gegužės 30 d. raštu Nr. 476 (t. I, l. 9) pateikė informaciją apie patikrintus 35 kadastrinius sklypus, kurie patenka į valstybinės reikšmės miškų plotus, patvirtintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 2013, tačiau yra valdomi privačios nuosavybės teise. Minėtame rašte Valstybinė miškotvarkos tarnyba taip pat nurodė, kad visų 35 patikrintų žemės sklypų nuosavybės atkūrimas buvo įteisintas apskrities viršininko sprendimais po Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimo Nr. 2013 priėmimo. Aplinkos ministerija 2008 m. birželio 17 d. raštu Nr. (3-4)-D8-5329 (t. I, l. 7-8) kreipėsi į Vilniaus apygardos prokuratūrą prašydama imtis priemonių viešajam interesui ginti kreipiantis į teismą dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimų, atkuriant/perleidžiant nuosavybės teises į valstybinės reikšmės miškus, panaikinimo (minėtas raštas prokuratūroje gautas 2008 m. birželio 18 d.). Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimas teisme gautas 2008 m. liepos 22 d.

Nustatyta, kad M. B. prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo padavė 2001 m. gruodžio 29 d. (t. I, b. l. 44). 2002 m. birželio 28 d. jam buvo parengta pažyma dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų Nr. (duomenys neskelbtini) (t. I, l. 46). 2002 m. vasario 18 d. parengtas žemės sklypų ribų paženklinimo - parodymo aktas (t. I, l. 55). Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. balandžio 3 d. sprendimu Nr. 41-15802 „Dėl nuosavybės teisių į atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje piliečiui M. B.“ (t. I, b. l. 21) atkurtos nuosavybės teisės M. B. į jam tenkantį buvusių savininkų P., J., V., F., F. ir S. K. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 3,37 ha žemės, kurios 2,80 ha yra kaime, teritorijoje, Lietuvos Respublikos 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. I-1304 priskirtoje Vilniaus miestui. Šiuo sprendimu M. B. nuosavybės teise grąžinta natūra 3,37 ha žemės, iš kurios bendras 1,92 ha ploto žemės sklypas žemės ūkio veiklai ir bendras 1,45 ha ploto žemės sklypas miškų ūkio paskirčiai.

Pareiškėjo teigimu, minėtasis Vilniaus apskrities viršininko sprendimas priimtas pažeidžiant imperatyvias įstatymų nuostatas. Su tokia Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pozicija sutiktina.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 str., reglamentuojančio teisę kreiptis gynybos į teismą, 1 d. nustato: ,,Kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas“. Pagal šią nuostatą kreiptis į teismą gali ne bet kas, o tik pats suinteresuotas asmuo, kurio teisės ar teisėti interesai pažeisti. Tačiau šio įstatymo 5 str. 3 d. 2–5 p. nustatytos išimtys, pagal kurias teismas imasi nagrinėti administracinę bylą ne tik pagal asmens arba jo atstovo, kuris kreipiasi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, skundą ar prašymą, bet ir pagal kitų subjektų kreipimąsi. Šioje byloje aktualios 5 str. 3 d. 2–3 ir 5 p. nuostatos, kurios numato galimą bylų nagrinėjimą pagal ,,įstatymų nustatytų institucijų, įstaigų ar jų tarnautojų kreipimąsi dėl kitų asmenų teisių gynimo“ (2 p.), ,,pagal prokuroro, administravimo subjektų, valstybės kontrolės pareigūnų, kitų valstybės institucijų, įstaigų, organizacijų, tarnybų ar fizinių asmenų kreipimąsi įstatymų nustatytais atvejais dėl valstybės ar kitų viešųjų interesų gynimo“ (3 p.) ir ,,įstatymų nustatytais atvejais pagal viešojo administravimo subjektų kreipimąsi dėl administracinių ginčų sprendimo“ (5 p.). To paties įstatymo 56 str. ,,Prokuroro, administravimo subjektų, valstybės institucijų, įstaigų, organizacijų, tarnybų ir fizinių asmenų, ginančių valstybės, savivaldybės ir asmenų teises, procesinės teisės“ 1 d. taip pat nustato, kad tik įstatymų nustatytais atvejais prokuroras, administravimo subjektai, valstybės institucijos, įstaigos, organizacijos, tarnybos ar fiziniai asmenys gali kreiptis į teismą su pareiškimu, kad būtų apgintas viešasis interesas arba apgintos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai.

Prokuratūros įstatymo 19 str. 1 d. nustatyta, kad prokurorai, nustatę asmens, visuomenės, valstybės teisių ir teisėtų interesų pažeidimą, viešąjį interesą gina įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka pagal asmens, valstybės ar savivaldybių institucijos arba įstaigos pranešimą, pasiūlymą, pareiškimą, skundą arba savo iniciatyva, taip pat ir tais atvejais, kai kitų institucijų pareigūnai, tarnautojai ar jiems prilyginti asmenys, privalantys ginti šį interesą, nesiėmė priemonių pažeidimams pašalinti. Prokuroras, ginantis viešąjį interesą bei turintis pagrindą manyti, kad pažeisti teisės aktų reikalavimai, turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą su ieškiniu, pareiškimu, prašymu (Prokuratūros įstatymo 19 str. 2 d. 1 p.).

Tai, kas yra objektyviai reikšminga, vertinga ir reikalinga visuomenei ar jos daliai laikytina viešuoju interesu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. spalio 24 d. nutartis adm. byloje Nr. A(10)-1775/2006). Paprastai viešųjų interesų gynimas nėra susijęs su konkrečių asmenų teisių ar interesų pažeidimu, o susijęs su neindividualizuotais visuomenės, jos dalies ar tam tikrų asmenų grupių teisių bei interesų pažeidimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. spalio 27 d. nutartis adm. byloje Nr. A(8)-1582/2005). Šiuo atveju Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro paduotas pareiškimas sietinas su miškų, kaip ypatingų nuosavybės teisės objektų, apsauga. Miškų tinkamas naudojimas ir apsauga yra žmogaus egzistavimo, žmogaus ir visuomenės išlikimo bei raidos sąlyga, visos tautos gerovės pagrindas. Imperatyvių teisės normų pažeidimas nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo srityje turi esminės reikšmės valstybės ir visuomenės teisėms ir teisėtiems interesams, todėl vertintinas kaip viešasis interesas.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 str. 1 d. yra numatyta, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimo) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos arba per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas reikalavimo įvykdymo terminas. Administracinių teismų praktikoje yra suformuluota taisyklė, jog, prokurorui kreipiantis į administracinį teismą dėl viešojo intereso gynimo, Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 str. 1 d. numatytas skundo (prašymo) padavimo terminas turi būti pradedamas skaičiuoti nuo tada, kai prokuroras surenka pakankamai duomenų, patvirtinančių viešojo intereso pažeidimą; jeigu prokuroras reikiamus duomenis surenka per nepagrįstai ilgą laiko tarpą, tuomet minėtas terminas turi būti pradedamas skaičiuoti nuo tada, kai šie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti (byla Nr. A146-335/2008, biuletenis „Administracinė jurisprudencija“ Nr. 5(15), 2008, psl. 184-229). Nagrinėjamu atveju prašymo padavimo terminas pareiškėjui turi būti pradedamas skaičiuoti nuo tada, kai buvo surinkta pakankamai duomenų, patvirtinančių viešojo intereso pažeidimą. Iš Aplinkos ministerijos 2008 m. birželio 17 d. rašto Nr. (3-4)-D8-5329 turinio matyti, kad šiuo raštu ir jo priedais prokuratūrai buvo pateikta informacija apie valstybinės reikšmės miškų plotus dėl Vilniaus miesto teritorijos, kurioje piliečiams natūra atkurtos nuosavybės teisės (nurodyti 35 sklypų kadastro numeriai). Byloje nustatyta, kad prokuratūra, remdamasi Aplinkos ministerijos pateikta informacija (medžiaga iš 184 lapų), 2008 m. birželio 26 d., t. y. per aštuonias dienas nuo šios informacijos gavimo, pateikė užklausimą dėl duomenų Vilniaus apskrities viršininko administracijai, o 2008 m. birželio 27 d. pateikė užklausimą VĮ Registrų centrui, prašydama pateikti duomenis apie Nekilnojamojo turto registre įregistruotus nekilnojamuosius daiktus – žemės sklypus. Paskutinius dokumentus (nuosavybės teisių atkūrimo bylas, tarp jų 44 lapų bylą dėl M. B. priklausančių sklypų, kurių kadastriniai Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)), gavo 2008 m. liepos 14 d. (t. I, l. 26). Neabejotina, kad sprendžiant, ar yra pagrindas kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo ir nustatant koks gali būti keliamas materialinis teisinis reikalavimas, kai tai yra susiję su nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimu, prokuroras turi susipažinti ne tik su individualiu administraciniu aktu, kuriuo atkurtos nuosavybės, bet ir su visa nuosavybės teisių atkūrimo byla, taip pat su kitais susijusiais dokumentais. Nagrinėjamu atveju prokuratūra, gavusi pirminę informaciją apie galimai pažeistą viešąjį interesą, papildomus dokumentus surinko per protingą terminą. Pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes termino kreiptis į teismą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 str.) dėl viešojo intereso gynimo eigos pradžia skaičiuotina nuo 2008 m. liepos 14 d. Prokuroras pareiškimą teismui dėl viešojo intereso gynimo pateikė 2008 m. liepos 22 d., t. y. nepraleidęs įstatymu nustatyto termino.

Šiuo atveju ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos Konstitucija, Miškų įstatymas, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas, Žemės įstatymas, kiti Lietuvos Respublikos galiojantys teisės aktai.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 str. 1 d. įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai. Ginčijamo sprendimo priėmimo metu galiojusio Miškų įstatymo 4 str. 1 d. buvo numatyta, kad miškas nuosavybės teise gali priklausyti valstybei ir Lietuvos Respublikos piliečiams. Lietuvos Respublikos miškuose pagal plotą vyrauja valstybinė miškų nuosavybė. Pagal minėto įstatymo 4 str. 4 d. Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai. Valstybinės reikšmės miškai - tai: 1) miškai, esantys valstybiniuose rezervatuose, valstybinių parkų rezervatuose ir rezervatinėse apyrubėse, Kuršių nerijos nacionaliniame parke; 2) miestų miškai; 3) valstybiniai miško medelynai ir sėklinės plantacijos; 4) miškų mokslinio tyrimo ir mokymo bei selekcinės sėklininkystės objektų miškai, kurių plotus ir ribas tvirtina Vyriausybė; 5) valstybiniai miškai 7 km pločio juostoje nuo Baltijos jūros ir Kuršių marių, į kuriuos neatkurta nuosavybės teisė pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą; 6) kiti miškai, Vyriausybės sprendimu priskirti valstybinės reikšmės miškams.

Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 6 str. numatė, kad miškas arba vandens telkinys grąžinamas natūra turėtoje vietoje piliečiui arba piliečiams bendrosios nuosavybės teise, išskyrus mišką ir vandens telkinius, pagal šio įstatymo 13 str. priskirtus valstybės išperkamiems, taip pat buvusio miško ir vandens telkinių plotus, kurių šio straipsnio 7 d. nustatytu atveju susigrąžinti turėtoje vietoje piliečiai nepageidauja. Pagal minėto įstatymo 13 str. 1 d. 1 p. ir 3 p. miškai ir vandens telkiniai iš šio įstatymo 2 str. nurodytų piliečių išperkami valstybės ir už juos valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 str., jeigu jie priskirti valstybinės reikšmės miškams, taip pat miestų miškams.

Žemės įstatymo 4 str. 1 d. 3 p. buvo numatyta, kad Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklauso žemė, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka priskirta valstybinės reikšmės miškams.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 2013 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtino Vilniaus mieste 13,91 tūkst. ha valstybinės reikšmės miškų plotą pagal Aplinkos ministerijos parengtas schemas, pagal kurį į Vyriausybės patvirtintus valstybinės reikšmės miškų plotus patenka ir ginčo žemės sklypai.

Iš Valstybinės miškotvarkos tarnybos prie Aplinkos ministerijos 2008 m. gegužės 29 d. pažymos Nr. (duomenys neskelbtini) (t. I, l. 11), valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmento Nr. (duomenys neskelbtini) (t. I, l. 10), valstybinės reikšmės miškų plotų schemos, galiojusios 2003 m. balandžio 3 d., fragmento Nr. (duomenys neskelbtini), Miškų valstybės kadastro duomenų patikrinimo akto Nr. (duomenys neskelbtini) ir jo priedų (t. I, l. 12-14), Valstybinės miškų tarnybos 2010 m. gegužės 17 d. pažymos Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad 1,45 ha ploto žemės sklype, esančiame teritorijoje, kuri priskirtina Vilniaus miestui (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), yra 1,45 ha valstybinės reikšmės miško.

Iš Valstybinės miškotvarkos tarnybos prie Aplinkos ministerijos 2008 m. gegužės 29 d. pažymos Nr. (duomenys neskelbtini) (t. I, l. 16), valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmento Nr. (duomenys neskelbtini) (t. I, l. 15), valstybinės reikšmės miškų plotų schemos, galiojusios 2003 m. balandžio 3 d., fragmento Nr. (duomenys neskelbtini), Miškų valstybės kadastro duomenų patikrinimo akto Nr. (duomenys neskelbtini) ir jo priedų (t. I, l. 17-19), Valstybinės miškų tarnybos 2010 m. gegužės 17 d. pažymos Nr. (duomenys neskelbtini), matyti, kad 1,45 ha ploto žemės sklype, esančiame teritorijoje, kuri priskirtina Vilniaus miestui (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), yra 0,39 ha valstybinės reikšmės miško.

Spręsdamas konkretų ginčą teismas skundžiamą individualų administracinį aktą vertina laikydamasis teisės aktų hierarchijos principo. Nustačius, kad ginčijamas individualus administracinis aktas prieštarauja imperatyvioms aukščiausios teisinės galios aktų (įstatymų) nuostatoms, toks aktas laikytinas neteisėtu ir turi būti panaikintas. Atsakovės nurodyti procedūriniai nuosavybės teisių atkūrimo proceso dokumentai (žemės reformos žemėtvarkos projektas, žemės sklypų planai ir kt.) pagal teisės aktų hierarchiją yra žemiausio lygio (priimti žemės reformą įgyvendinančio viešojo administravimo subjekto) ir sprendžiant ginčą dėl 2003 m. balandžio 3 d. sprendimo Nr. 41-15802 pagrįstumo bei teisėtumo jie negali konkuruoti su aukščiausios galios teisės aktais – įstatymais. Pažymėtina ir tai, kad iš procedūrinių dokumentų nuosavybės teisės piliečiams neatsiranda. Piliečio, pateikusio prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę, nuosavybės teisės į žemę atsiranda ne nuo žemės reformos žemėtvarkos projektų ir kitų privalomųjų procedūrinių dokumentų parengimo, bet nuo institucijos, nagrinėjančios piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, sprendimo atkurti nuosavybės teises priėmimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A 525-18/2010) ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-559/2006 ir 2010 m. vasario 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2010) laikosi pozicijos, kad sprendimo dėl nuosavybės teisės atkūrimo teisėtumas gali būti kvestionuojamas net ir neginčijant apskrities viršininko administracijos atliktų nuosavybės teisių atkūrimo administracinių – procedūrinių veiksmų.

Atsakovė pagal savo kompetenciją priimdama 2003 m. balandžio 3 d. sprendimą Nr. 41-15802, privalėjo įsitikinti, ar nuosavybės teisių atkūrimas grąžinant natūra atitinkamus žemės sklypus galimas pagal įstatymus, ar atitinkama jo dalis pagal galiojantį teisinį reguliavimą nepriskirtina valstybės išperkamam nekilnojamajam turtui, tačiau to nepadarė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad priimant sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo turi būti vadovaujamasi jo priėmimo metu galiojančiais teisės aktais (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A525-18/2010, 2009 m. rugsėjo 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146–976/2009; 2007 m. gegužės 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P6–184/2007; 2004 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A3–438/2004 ir kt). Analogiškos pozicija išreikšta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-559/2006 ir 2010 m. vasario 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2010).

Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Vilniaus apskrities viršininko sprendimas atkurti nuosavybės grąžinant natūra 0,39 ha valstybinės reikšmės miško 1,35 ha ploto žemės sklype žemės ūkio veiklai (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) ir bendrą 1,45 ha ploto žemės sklypą miškų ūkio veiklai, kuriame yra 1,45 ha valstybinės reikšmės miško (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), yra neteisėtas ir nepagrįstas. Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras pagrįstai nurodė, kad Vilniaus apskrities viršininkas 2003 m. balandžio 3 d. sprendimu Nr. 41-15082, atkurdamas nuosavybės teises į 0,39 ha valstybinės reikšmės miško, kuris yra 1,35 ha ploto žemės sklype žemės ūkio veiklai, ir bendrą 1,45 ha žemės sklypą miškų ūkio veiklai, kuriame yra 1,45 ha valstybinės reikšmės miško, pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 str., Miškų įstatymo 4 str. 4 d., Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 6 str. ir 13 str. nuostatas. Kaip jau minėta, teisės aktai imperatyviai nustatė, kad valstybinės reikšmės miškai išimtinai priklauso tik valstybei; į juos draudžiama atkurti nuosavybės teises konkretiems fiziniams asmenims.

Kitos atsakovės nurodomos aplinkybės nesudaro pagrindo kitaip traktuoti teismui apskųsto sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

Dėl išvardintų priežasčių kolegija sprendžia, kad yra juridinis pagrindas panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. balandžio 3 d. sprendimo Nr. 41-15802 dalį, kuria atkurtos nuosavybės teisės grąžinant natūra 0,39 ha valstybinės reikšmės miško plotą, patenkantį į 1,35 ha ploto žemės sklypą žemės ūkio veiklai, ir bendrą 1,45 ha ploto žemės sklypą miškų ūkio veiklai, kuriame yra 1,45 ha valstybinės reikšmės miško (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 d. 2 p.). Analogišką praktiką, kai sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo panaikinamas tik dalyje dėl grąžinimo natūra atitinkamą valstybinės reikšmės miško plotą formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (pvz., 2010 m. vasario 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-444-196/2010; 2010 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-146-115/2010; 2010 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-525/2010 ir kt.). Be to, iš valstybinės reikšmės miškų plotų schemos, galiojusios 2003 m. balandžio 3 d., fragmento Nr. P1005-20510 matyti, kad žemės sklypas, kuriame nėra valstybinės reikšmės miško, yra vientisas, todėl tikslinga jį palikti nuosavybės teise trečiajam suinteresuotam asmeniui, kuris, kaip matyti iš bylos medžiagos, yra suinteresuotas naudotis šia žemės sklypo dalimi. Kitoje dalyje ginčijamas Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. balandžio 3 d. sprendimas Nr. 41-15802 paliktinas nepakeistu (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 d. 1 p.).

Nustačius, kad nuosavybės teisė buvo įgyta neteisėtai, asmens teisės į ginčo nuosavybės objektą negali būti ginamos taip pat kaip ir teisėtai įgyta nuosavybė. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad neteisėtai įgytas turtas netampa jį įsigijusio asmens nuosavybe; taigi toks asmuo neįgyja nuosavybės teisių, saugomų pagal Konstituciją (Konstitucinio Teismo 2000 m. liepos 5 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad ne teisės pagrindu teisė negali atsirasti (pvz., Konstitucinio Teismo 2008 m. spalio 30 d. nutarimas). Todėl teisėjų kolegija pažymi, kad teismo sprendimu panaikinus Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. balandžio 3 d. sprendimo Nr. 41-15802 dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo grąžinant natūra 0,39 ha valstybinės reikšmės miško 1,35 ha ploto žemės sklype žemės ūkio veiklai, ir bendrą 1,45 ha ploto žemės sklypą miškų ūkio veiklai, trečiasis suinteresuotas asmuo M. B. nepraranda teisės pretenduoti į atitinkamą nuosavybę. Priešingai, nuosavybės teisių į žemę atkūrimo procedūra panaikinto sprendimo dalyje privalo būti tęsiama teisės aktų nustatyta tvarka ir per protingą terminą privalo būti priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo trečiajam suinteresuotam asmeniui. Teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, kad trečiasis suinteresuotas asmuo M. B. įgijo teisę reikalauti atlyginti žalą teisės aktų nustatyta tvarka, jei tokią žalą sukėlė skundžiamo sprendimo dalies panaikinimas.

Rezoliucinė dalis

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 88 str. 1 d. 1, 2 p., 127 str. 1 d., teisėjų kolegija

nusprendė:

pareiškėjo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pareiškimą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. balandžio 3 d. sprendimo Nr. 41-15802 „Dėl nuosavybės teisių į atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje piliečiui M. B.“ dalį, kuria atkurtos nuosavybės teisės grąžinant natūra 0,39 ha valstybinės reikšmės miško plotą, patenkantį į 1,35 ha ploto žemės sklypą žemės ūkio veiklai, esantį Vilniaus m. sav., (duomenys neskelbtini) kaime (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) Vilniaus m. k. v.), ir bendrą 1,45 ha ploto žemės sklypą miškų ūkio veiklai, esantį Vilniaus m. sav., (duomenys neskelbtini) kaime (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) Vilniaus m. k. v.), kuriame yra 1,45 ha valstybinės reikšmės miško.

Kitoje dalyje Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pareiškimą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.