Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2018-10-29 · Administracinė byla Nr. I-5357-342/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-10-29
Bylos Nr.
I-5357-342/2018
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Remigijus Arminas, Eglė Kiaurakytė, Aušrelė Mažrimienė
Pareiškėjas
J. M.
Atsakovas
Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui
Administracinė byla Nr. I-5357-342/2018Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00976-2018-8Procesinio sprendimo kategorijos: 36; 55.1.3 (S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. spalio 29 d.Klaipėda

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Remigijaus Armino, Eglės Kiaurakytės ir Aušrelės Mažrimienės (pirmininkaujanti ir pranešėja),

sekretoriaujant teismo posėdžių sekretorei Jurgitai Žvilauskienei,

2018 m. spalio 11 d. rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. M. skundą atsakovui Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas J. M. (toliau – ir pareiškėjas) skundu prašo panaikinti Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Klaipėdos AVPK, atsakovas) 2018-05-21 sprendimą Nr. 18-IL-30-00549-e dėl atsisakymo pareiškėjui išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus (toliau – ir ginčijamas sprendimas) bei įpareigoti atsakovą išduoti pareiškėjui leidimą įsigyti, laikyti (nešiotis) ginklus.

Nurodo, kad prašė išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus medžioklės tikslams, nes nuo 2007 metų yra medžiotojas. Mano, kad ginčijamas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

Vadovaujasi Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 1 straipsnio 2 dalimi, bei 2003-07-23 Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu Nr. 362 patvirtintomis Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklėmis (toliau - ir Taisyklės). Pažymi, kad ginčijamas sprendimas prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 14 straipsniui, draudžiančiam diskriminaciją, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, kuriame garantuota visų asmenų lygybė įstatymui, 2008-05-21 ES direktyvos Nr. 2008/51 EB 1 straipsnio 4 punktui, kuriame teigiama, kad nedarydamos poveikio 3 straipsnio nuostatų taikymui, valstybės narės leidžia įsigyti ir laikyti šaunamuosius ginklus tik tiems asmenims, kurie turi priežastį ir kurie nekelia grėsmės sau, viešajai tvarkai arba visuomenės saugumui. Akcentuoja, kad tik teistumas už smurtinį tyčinį nusikaltimą laikomas minėta grėsme. Teigia, kad ginčijamas sprendimas prieštarauja 2010-11-18 Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymui Nr. XI-1146, kuriame nustatyta, kad 1 straipsnyje išdėstyto Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti griežtesni negu iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusio Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti apribojimai netaikomi asmenims, kurie ginklus įsigijo iki šio įstatymo įsigaliojimo, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo.

Pažymi, kad buvo teistas tik kartą už neteisėtą šaunamojo ginklo laikymą: važiavo automobilyje kaip keleivis, automobilį sustabdė policijos pareigūnai, automobilio vairuotojas buvo neblaivus dėl ko automobilis buvo nutemptas į saugojimo aikštelę, apžiūrėję automobilį pareigūnai rado lygiavamzdį medžioklinį šautuvą TOZ. Teigia, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta, kad šis ginklas galimai priklauso automobilio keleiviui J. M. Akcentuoja, kad nusikalto būdamas jauno amžiaus (24 m.), bausmę atliko, minėta veika buvo atsitiktinė, nėra linkęs pažeidinėti įstatymų, ką patvirtina ir tai, jog nėra baustas administracine tvarka, daugiau jokių nusikalstamų veikų nepadarė ir su teisėsauga susidūręs nebuvo. Atkreipia dėmesį į tai, kad teistumas šiuo metu yra išnykęs. Teigia, kad teistumui išnykus arba jį panaikinus, asmuo laikomas neteistu.

Argumentuoja, kad pagal formuojamą teismų praktiką, sąvokos „teistas” ir „turintis teistumą” iš esmės skiriasi: teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu gali pasibaigti ar būti panaikintas, bet pats asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka jo gyvenimo faktu ir biografijos dalimi. Daro išvadą, kad nepaisant to, kad asmuo, kuris buvo teistas, bet jo teistumas išnykęs ar panaikintas net ir labai ilgą laiką, per kurį asmuo sėkmingai reintegravosi į visuomenę, turi šeimą, tvirtus socialinius santykius, darbą, pajamas, nepadarė naujų teisės pažeidimų, jam ir toliau taikomi specialūs teisiniai apribojimai, kurie yra ne kas kita kaip baudimo tąsa. Akcentuoja, kad teismas tokią poziciją aiškina vieninteliu motyvu - esą visuomenės saugumas ir viešosios tvarkos užtikrinimas svarbiau už asmens, kuris kažkada buvo teistas, nors jam teistumas ir yra išnykęs, interesus. Vertina, kad tokia teismų praktika neatitinka baudžiamosios teisės fundamentalių principų ir kartu paneigia pačią nubaudimo teoriją. Mano, kad kas yra susiję su medžioklinių ginklų išdavimo klausimu, asmuo neabejotinai turėtų būti vertinamas individualiai, atsižvelgiant į praeityje padarytą nusikalstamą veiką, jos aplinkybes, gyvenimą po teistumo išnykimo ir pan. Akcentuoja, kad teistumo sukeltos teisinės pasekmės negali varžyti asmens teisių ir laisvių visą likusį jo gyvenimą.

Tvirtina, kad kritiškai įvertino savo tuometinį neapgalvotą poelgį, padarė išvadas, yra stabilios psichinės būklės. Akcentuoja, kad yra medžiotojas, todėl leidimas ginklui jam reikalingas, kad galėtų įgyvendinti teisę medžioti. Mano, kad šiai dienai nėra jokių kliūčių išduoti leidimą įsigyti ir laikyti (nešioti) ginklus medžioklei.

Argumentuoja, kad ginčijamas sprendimas iš esmės grindžiamas vien teisės aktų citatomis ir nėra pakankamai motyvuotas ir pagrįstas Viešojo administravimo įstatymo prasme, visiškai nebuvo atsižvelgta į pareiškėjo asmenybę charakterizuojančius duomenis.

Daro išvadą, kad ginčijamo sprendimo nurodytas faktinis jo pagrindimas nėra pakankamas tam, kad būtų galima taikyti J. M. atžvilgiu Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir 18 straipsnio 4 dalies 2 punktą. Mano, kad šios materialinės teisės normos taikymo prasme bei Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų pagrindu ginčijamas sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu.

Atsiliepimas

Atsakovas Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Pažymi, kad ginčijamo sprendimo priėmimo metu galiojo ne 2010-11-18 Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymui Nr. XI-1146 pakeitimai, bet 2012-06-29 Įstatymo Nr. XI-2156 (Žin., 2012, Nr. 81-4222) pakeitimai, kur nurodyta, kad Įstatymo priedo 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti griežtesni negu iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusio Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti apribojimai netaikomi asmenims, kurie 2011-02-28 turėjo leidimą laikyti ginklus ar leidimą nešiotis ginklus, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo. Teigia, kad 2011-02-28 pareiškėjas leidimo laikyti (nešiotis) ginklus neturėjo.

Akcentuoja, kad Įstatyme įtvirtinto reguliavimo prasme fizinio asmens nepriekaištinga reputacija nėra vertinamoji kategorija, suteikianti diskreciją specialiajam subjektui, kurį įstatymo leidėjas įgaliojo priimti sprendimus dėl leidimų laikyti (nešiotis) ginklus išdavimo, pačiam nuspręsti, kuriuo atveju pretendentas laikytinas nepriekaištingos reputacijos asmeniu pagal Įstatymą, o kuriuo nelaikytinas. Nurodo, kad Įstatymo 18 str. 2 dalies 1-12 punktuose nurodytas baigtinis atvejų, kuriais pagal šį Įstatymą asmuo nelaikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu, sąrašas. Mano, kad specialistė, nustačiusi, kad 2009-07-16 Kretingos rajono teismas minėtą pilietį pripažino kaltu padarius nusikaltimą (Neteisėtas disponavimas šaunamaisiais ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis ar sprogstamosiomis medžiagomis) pagrįstai pripažino, kad pareiškėjas neatitinka nepriekaištingos reputacijos reikalavimų pagal Įstatymo 18 str. 2 d. 4 p.

Vadovaujasi Konstitucinio Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, ir teigia, kad pareiškėjo teistumai už atitinkamas Baudžiamajame kodekse numatytas veikas, nors jie ir yra išnykę baudžiamosios justicijos požiūriu, tačiau yra pareiškėjo biografijos faktai, kurie Įstatymo prasme yra reikšmingi vertinant pareiškėjo atitikimą nepriekaištingos reputacijos reikalavimus.

Pažymi, kad ginčijamu sprendimu nėra apribojama teisė medžioti, o tik atsisakoma išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus. Vadovaujasi Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2000-06-27 įsakymu Nr. 258 10 punktu, kuriame nurodyta, kad medžiojant leidžiama naudoti įrankius ir priemones, ne tik šaunamuosius ginklus. Vadovaujasi Įstatymo nuostatomis ir LVAT praktika ir pažymi, kad šiuo atveju pareiškėjo teisė medžioti, kuriai reikalingi ribotos civilinės apyvartos daiktai (šaunamieji ginklai), negali būti iškelta aukščiau visuomenės saugumo tikslo.

Mano, kad visi Klaipėdos AVPK pareigūnų veiksmai atitiko Lietuvos Įstatymo bei kitų norminių aktų reikalavimus, todėl yra tinkami, pagrįsti ir teisėti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Klaipėdos AVPK) 2018-05-21 sprendimo Nr. 18-IL-30-00549-e „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus” (b. l. 7 - 8, toliau – ir ginčijamas sprendimas) teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat Klaipėdos AVPK įpareigojimo išduoti pareiškėjui leidimą laikyti (nešiotis) ginklus.

Iš rašytinės bylos medžiagos nustatyta, kad 2018-05-03 Klaipėdos AVPK gautas pareiškėjo prašymas išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus. Atsakovas (institucija, kuri yra kompetentinga nagrinėti tokio pobūdžio prašymus ir spręsti jų tenkinimo klausimą) ginčijamu sprendimu nusprendė pareiškėjui neišduoti leidimo laikyti (nešiotis) ginklą Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (minėta, toliau – ir Įstatymas) 17 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu – B, C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, nesantis nepriekaištingos reputacijos. Faktiniu tokio atsisakymo pagrindu atsakovas nurodė aplinkybes, kad pareiškėjas Kretingos rajono apylinkės teismo 2009-07-16 nuosprendžiu pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 253 straipsnio 1 dalį (neteisėtas disponavimas šaunamaisiais ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis ar sprogstamosiomis medžiagomis) ir skyrė 45 paras arešto.

Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka (8 straipsnio 2 dalis).

Aiškindamas pastarąsias nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra nurodęs, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą (žr., pvz., LVAT 2014-12-18 sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440/14, 2014-03-19 nutartį administracinėje byloje Nr. A662-839/14, 2009-03-27 nutartį administracinėje byloje Nr. A756-420/2009 ir kt.). Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2014-10-20 nutartį administracinėje byloje Nr. A602-827/2014, 2010-08-24 sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-2197/2011 ir kt.). Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama ir į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialinės teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose (žr., LVAT 2010-10-04 nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1116/2010).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) yra pažymėjęs, kad ginklai bei šaudmenys gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, žmonių gyvybei ar sveikatai, todėl įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į būtinumą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, ginti žmogaus teises ir laisves, turi įgaliojimus nustatyti ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygas ir tvarką (žr., Konstitucinio Teismo 2001-04-12 nutarimą). Ginklai ir šaudmenys gali kelti pavojų ne tik pačiam ginklus ir šaudmenis turinčiam asmeniui, bet ir kitiems visuomenės nariams, viešajai tvarkai, todėl įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokias ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo ir panaikinimo sąlygas bei tvarką, kad būtų sudarytos prielaidos apsaugoti nuo galimos grėsmės tiek patį ginklus ir šaudmenis turintį asmenį, tiek kitus visuomenės narius, užtikrinti viešąją tvarką. Įstatymų leidėjas, vykdydamas šią pareigą ir turėdamas plačią diskreciją, privalo laikytis Konstitucijos, inter alia (tarp kitko, be kita ko) nustatydamas teisės įsigyti ir turėti atitinkamus ginklus ir šaudmenis ribojimo priemones privalo paisyti proporcingumo principo (žr., Konstitucinio Teismo 2013-01-25 nutarimą). Be kita ko, Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje taip pat nurodė, jog tarp asmens teisių ir laisvių iš vienos pusės ir visuomenės interesų – iš kitos neretai kyla konfliktų, o kartais atsiranda ir prieštaravimų. Demokratinėje visuomenėje tokie prieštaravimai sprendžiami derinant skirtingus interesus ir siekiant nepažeisti jų pusiausvyros. Vienas iš interesų derinimo būdų yra asmens teisių ir laisvių ribojimas. Tokią galimybę numato ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. Pagal šią Konvenciją ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką tokie apribojimai galimi, t. y. laikomi pagrįstais, jeigu atitinka dvi sąlygas: 1) yra teisėti ir 2) būtinai reikalingi demokratinėje visuomenėje. Teisėtumo reikalavimas reiškia, kad apribojimai turi būti nustatomi tik įstatymu, kuris viešai paskelbiamas, o jo normos suformuluojamos pakankamai aiškiai. Įstatymais apibrėžiant teisių įgyvendinimo ribas, būtina atsižvelgti į atitinkamos teisės (ar laisvės) paskirtį bei prasmę ir Konstitucijoje nustatytas jos ribojimo galimybes bei sąlygas (žr., Konstitucinio Teismo 1997-02-13 nutarimą).

Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas reglamentuoja ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų apyvartą siekiant užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą. Įstatymo paskirtis - nustatyti ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų klasifikavimo į kategorijas nuostatas, ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų apyvartos ir apyvartos kontrolės teisinius pagrindus ir subjektų, kurių veikla susijusi su ginklais ir šaudmenimis, teises ir pareigas (Įstatymo 1 straipsnio 2 dalis). Šie klausimai detalizuoti Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklėse.

Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, nesantis nepriekaištingos reputacijos. Pagal Įstatymo 18 straipsnio 1 dalį šiame įstatyme nepriekaištingos reputacijos asmeniu laikomas asmuo, kuriam netaikomos šio straipsnio 2 dalies nuostatos. Vadovaujantis Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 4 punktu nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs nusikaltimą, susijusį su disponavimu ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis, sprogstamosiomis ar radioaktyviosiomis medžiagomis arba karine įranga, už kurį BK numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo.

Pagal LVAT Įstatyme įtvirtinto reguliavimo prasme fizinio asmens nepriekaištinga reputacija nėra vertinamoji kategorija, suteikianti diskreciją specialiajam subjektui, kurį įstatymų leidėjas įgaliojo priimti sprendimus dėl leidimų laikyti (nešiotis) ginklus išdavimo, pačiam nuspręsti, kuriuo atveju pretendentas laikytinas nepriekaištingos reputacijos asmeniu pagal šį įstatymą, o kuriuo nelaikytinas. Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nurodytas baigtinis atvejų, kuriais pagal šį įstatymą asmuo nelaikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu, sąrašas (žr., pvz., LVAT 2018-04-12 nutartį administracinėje byloje Nr. A-505-602/2018 ir kt.).

Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašas apie fizinį asmenį (b. l. 21) ir Kretingos rajono apylinkės teismo 2009-07-16 nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-98-824/2009 patvirtina, jog pareiškėjas pripažintas kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą BK 253 straipsnio 1 dalyje (neturėdamas leidimo laikė ir gabeno šaunamąjį ginklą bei šaudmenis) ir nuteistas 45 parų arešto. Minėtame BK straipsnyje nurodyta, kad tas, kas neturėdamas leidimo gamino, įgijo, laikė, nešiojo, gabeno ar realizavo šaunamąjį ginklą, šaudmenis, sprogmenis ar sprogstamąsias medžiagas, baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki penkerių metų. Iš nurodytų aplinkybių matyti, kad pareiškėjas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs nusikaltimą, susijusį su disponavimu ginklais, šaudmenimis, už kurį BK numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo. Tokiu atveju atsakovas ginčijamame sprendime pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas Įstatymo prasme negali būti laikomas nepriekaištingos reputacijos ir neturi teisės įsigyti ir turėti B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų.

Aplinkybė, kad pareiškėjo teistumas jau yra išnykęs, neturi teisinės reikšmės sprendžiamam klausimui. Pagal Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatas sprendžiant dėl nepriekaištingos reputacijos svarbus pats nusikaltimo padarymo faktas, o ne teistumo buvimas. Konstitucinis Teismas 2011-11-17 nutarime yra pažymėjęs, kad teistumas lemia asmeniui tik įstatymuose nustatytas specialias baudžiamąsias teisines pasekmes. Tačiau teistumo pasibaigimas (kai asmuo baudžiamosios justicijos požiūriu nebelaikomas teistu) negali būti suprantamas taip, esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, ir nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse, pvz., vertinant asmens reputaciją, negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas. Vadinasi, sąvokos „teistas” ir „turintis teistumą” iš esmės skiriasi: teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu gali pasibaigti ar būti panaikintas, bet pats asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka jo gyvenimo faktu ir biografijos dalimi.

Teismas pažymi, kad pareiškėjo nurodytos nusikalstamos veikos įvykdymo aplinkybės, bei aplinkybės, susijusios su pareiškėjo pateikta charakteristika, nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės sprendžiant klausimą dėl leidimo ginklui laikyti (nešiotis). Atsižvelgiant į Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 4 punkto 2 dalies 4 punkto nuostatas, vien ta sąlyga, kad asmuo pripažintas padaręs nusikaltimą, susijusį su disponavimu ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis, sprogstamosiomis ar radioaktyviosiomis medžiagomis arba karine įranga, už kurį BK numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo, yra pakankama asmens nelaikyti nepriekaištingos reputacijos, todėl nurodytus pareiškėjo argumentus teismas atmeta kaip nepagrįstus.

Pareiškėjas mano, kad jo atžvilgiu neturėjo būti taikoma Įstatymo redakcija, įsigaliojusi nuo 20110-03-11.

Lyginant Įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2011-03-01, 18 straipsnio 2 dalies 2 punktą su redakcijos, įsigaliojusios 2011-03-01, 18 straipsnio 2 dalies 2 punktu matyti, kad naujos redakcijos Įstatyme nustatyti griežtesni reikalavimai nepriekaištingai reputacijai.

Teisėjų kolegijos vertinimu, Įstatymo pakeitimais nebuvo padarytas retroaktyvus poveikis asmenų teisėms, nes asmenys, kurie 2011-02-28 turėjo leidimą laikyti ginklus ar leidimą nešiotis ginklus, šios teisės neprarado. Tuo tarpu pareiškėjas išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus kreipėsi galiojant jau naujos redakcijos Įstatymui ir nepagrįstai apeliuoja į diskriminacinį aspektą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas administracinius ginčus dėl ginčo nuostatų taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjo sprendimas sugriežtinti priemonių, kurios gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, naudojimo sąlygas, ir jų taikymas visuomeniniams santykiams, atsirandantiems po tokio įstatymo įsigaliojimo, negali būti vertinamas kaip griežtesnių teisės normų galiojimas atgal, nes toks vertinimas neatitiktų įstatymo pakeitimu siekiamų prevencinių tikslų (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose: 2012-08-13 Nr. A438-1692/2012, 2012-08-30 Nr. A662-1233/2012, 2014-05-08 Nr. A492-888/2014, 2014-06-02 Nr. A525-1254/2014, 2014-10-08 Nr. A662-1779/2014, 2014-12-04 nutartis Nr. A492-1864/2014 ir kt.). Darytina išvada, kad gali būti nustatytos skirtingos, griežtesnės leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygos ir tai negali būti laikoma asmenų lygybės prieš įstatymą principo pažeidimu, nes yra konstituciškai pateisinama.

Įvertinus visas anksčiau aptartas aplinkybes bei teisinį reguliavimą, pripažintina, jog ginčijamas sprendimas priimtas atsakovo kompetencijos ribose, pagrįstas teisės aktų normomis, minėto akto forma atitinka esminius Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, todėl naikinti ginčijamo administracinio akto nėra teisinio pagrindo. Taigi, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamos bylos atveju, ištyrus bylos rašytinius įrodymus bei įvertinus šalių pateiktus argumentus, nenustatyta ginčijamo sprendimo neteisėtumo pagrindų, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas. Netenkinus reikalavimo panaikinti skundžiamą sprendimą, netenkintinas ir išvestinis reikalavimas dėl atsakovo įpareigojimo atlikti veiksmus.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 - 87 straipsniais, 88 straipsniu, 132 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo J. M. skundą atsakovui Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimą per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos galima apskųsti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.

Teisėjai Remigijus ArminasEglė KiaurakytėAušrelė Mažrimienė