Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Lino Pauliukėno, teisėjų Zigmo Pociaus ir Violetos Miliuvienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. J. ir Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo apeliacinius skundus dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008-08-08 nuosprendžio, kuriuo M. J. nuteistas pagal BK 149 str. 2 d. laisvės atėmimu 6 metams, pagal BK 150 str. 2 d. laisvės atėmimu 5 metams, BK 63 str. 1 d., 2 d. ir 5 d. 1 p. tvarka bausmes subendrinus apėmimo būdu, galutinai nubaustas laisvės atėmimu 6 metams. Bausmę skirta atlikti pataisos namuose, bausmės pradžią skaičiuojant nuo faktinio sulaikymo vykdant nuosprendį momento, į bausmės laiką įskaitytas suėmime išbūtas laikas nuo 2007-04-20 iki 2007-10-10.

Dėl kaltinimo pagal BK 264 str. 1 d. M. J. išteisintas, neįrodžius jo dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. J. taip pat buvo kaltinamas pagal BK 264 str. 1 d. tuo, kad siekdamas palaužti nukentėjusiosios pasipriešinimą ir po to lytiškai santykiauti bei tenkinti lytinę aistrą su nukentėjusiąja prieš jos valią, vertė ją vartoti narkotinę medžiagą kokainą. Apylinkės teismas M. J. dėl šio kaltinimo išteisino motyvuodamas, jog nors iš byloje esančios specialisto išvados matyti, kad S. P. buvo vartojusi narkotines medžiagas, tačiau kur ir kada konkrečiai šios medžiagos buvo vartojamos, o juo labiau, kad šias narkotines medžiagas vertė vartoti M. J., baudžiamojoje byloje pakankamai įrodymų surinkta nėra.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo apeliacinis skundas iš dalies tenkintinas, prokuroro apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl nukentėjusiosios dalyvavimo teismo posėdyje

BPK 37 str. 1 d. 5 p. nustato, jog svarbia asmens nedalyvavimo baudžiamajame procese priežastimi laikoma teismui adresuota sveikatos apsaugos ministro nustatytos formos pažyma patvirtinta liga, dėl kurios asmuo negali atvykti pagal šaukimą. Tokios pažymos nuteistasis ir jo gynėja teismui nepateikė. Teismui buvo pateikta gydymo įstaigos ar gydytojo spaudu nepatvirtinta Klaipėdos universitetinės ligoninės išrašo iš medicininių dokumentų kopija, kurioje fiksuota informacija, jog M. J. 2008-10-19 atvežtas GMP dėl buitinės traumos. Ligonio teigimu, buvo sumuštas, kur ir kas sumušė, nepamena, be sąmonės buvo trumpai, skundžiasi galvos skausmu. Neblaivus, iš burnos alkoholio kvapas, nekoordinuota eisena, kalba nerišli. Objektyviai: sąmoningas, orientuotas, kontaktiškas, į klausimus atsako neaiškiai, stebima apatinėje lūpoje kirstinė žaizdelė, galvoje žaizdų nestebima, daugybinės poodinės kraujosruvos. Atlikus tyrimus, aiškių lūžių nestebima. Pažymos kopijoje grafoje “Diagnozė” nurodytas ligos kodas S 01.5 (galimai S 00.5, kadangi šioje vietoje matomas akivaizdus neaptartas taisymas). Pagal tarptautinę statistinę ligų ir sveikatos problemų klasifikaciją, patvirtintą sveikatos apsaugos ministro 1996 m. spalio 28 d. įsakymu Nr. 542 "Dėl 10-os redakcijos tarptautinės statistinės ligų ir sveikatos problemų klasifikacijos (TLK-10) įvedimo" ("Valstybės žinios", 2001, Nr. 50-1758), S 01.5 kodas reiškia lūpos ir burnos ertmės žaizdą, S 00.5 kodas reiškia paviršinį lūpos ir burnos ertmės sužalojimą. Taigi iš pateiktos medicininės pažymos kopijos galima daryti išvadą, jog nuteistojo 2008-10-19 patirtas sužalojimas akivaizdžiai nėra tokio sunkumo, kuris kliudytų jam atvykti į teismą 2008-10-21. Vertinant aptartame dokumente užfiksuotas sužalojimo padarymo aplinkybes pažymėtina, kad nuteistasis buvo sužalotas buitinio konflikto metu, būdamas girtas, kas leidžia teigti, jog į pavojingą situaciją, kurioje nukentėjo, nuteistasis pateko dėl savo paties valingų veiksmų. Todėl jo neatvykimo į teismą priežastį pripažinti svarbia negalima ir BPK 37 str. 2 d. numatytu pagrindu. Priimant dėmesin, jog nuteistasis dalyvavo ikiteisminio tyrimo teisėjo atliktoje nukentėjusiosios apklausoje ir pasinaudojo savo teise užduoti jai klausimus, o apklausiant nukentėjusiąją teisme, dalyvavo ir teise užduoti jai klausimus pasinaudojo nuteistojo gynėja, kolegija laiko, jog nukentėjusiosios apklausa teisme, nedalyvaujant be svarbios priežasties netvykusiam į teismo posėdį nuteistajam, nesuvaržė esminių procesinių nuteistojo teisių, tuo labiau, jog po nukentėjusiosios apklausos buvo padaryta nagrinėjimo pertrauka, sudarant nuteistajam galimybę dalyvauti baigiamosiose kalbose bei pasakyti paskutinį žodį. Pažymėtina ir tai, jog nukentėjusioji buvo apklausta nuteistojo ir jo gynėjos iniciatyva, o vėlesnis nukentėjusiosios dalyvavimas procese, jai išvykus iš Lietuvos, vargu ar būtų įmanomas. Todėl, toliau analizuojant apeliacinių skundų argumentus, nukentėjusiosios parodymais bus remiamasi pilna apimtimi.

Dėl M. J. pripažinimo kaltu išžaginus ir seksualiai prievartavus nukentėjusiąją

Neįtikima ir nuteistojo versija, neva fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją jis panaudojo ne siekdamas palaužti jos pasipriešinimą, o atsakydamas į provokuojamus nukentėjusiosios veiksmus. Kaip parodė nuteistasis, su S. P. jis susitiko bare, kai ji atvyko pakviesta jo draugo V. S., pakankamai ilgą laiko tarpą visa kompanija kartu gėrė alkoholinius gėrimus ir linksminosi, taigi problemų dėl agresyvaus S. P. elgesio nuteistasis neturėjo. Abejonių kelia ir tas faktas, jog pasak nuteistojo, S. P. savo agresiją išliejo būtent ant jo, nors name buvo dar du asmenys. Beje, liudytojo A. J. parodymai, jog tuo metu, kai į svetainę atėjo suveltais plaukais S. P. ir norėjo paskambinti mobilaus ryšio telefonu, o jis telefoną iš jos paėmė, kažkuris iš vaikinų čiupo S. P. už plaukų ir nutempė į vonios kambarį, akivaizdžiai patvirtina tą aplinkybę, jog nukentėjusiajai S. P. pasipriešinus M. J., pastarasis panaudojo fizinį smurtą prieš ją siekdamas palaužti jos valią. Be to, liudytojas A. J. parodė girdėjęs, kaip vienas iš vaikinų S. P. liepė gerti, kad nusiramintų, patvirtindamas tą aplinkybę, jog S. P. valią buvo siekiama palaužti ir ją nugirdant.

Kaip matyti iš nukentėjusiosios parodymų, po fizinio smurto panaudojimo ir priverstinio alkoholio vartojimo būdama palaužta ir smarkiai apgirtusi, nuteistojo nutempta į trečią aukštą ir paguldyta į lovą, ji jau nebeturėjo jėgų priešintis, todėl teismo medicinos specialisto išvadoje paminėta aplinkybė, jog nėra sužalojimų nukentėjusiosios lytinių organų ir jų aplinkos srityje nepaneigia nukentėjusiosios parodymų, jog lytinis santykiavimas ir lytinės aistros tenkinimas buvo prievartinis ir vyko prieš jos valią. Beje, iš teismui duotų teismo medicinos eksperto D. Vitkaus paaiškinimų matyti, kad teismo medicinos praktikoje apskritai nėra išskiriami specifiniai būtent išžaginimui būdingi kūno sužalojimai, kas taip pat paneigia apelianto teiginį, jog, nuteistojo manymu, išžaginimui būdingų sužalojimų nebuvimas neva patvirtina, jog smurtas buvo naudojamas kitais tikslais. Negalima sutikti ir su nuteistojo teiginiu, neva nukentėjusioji veikė pagal išankstinį planą pasipelnyti – kaip nustatyta apklaustų asmenų parodymais, to neneigia ir nuteistasis, į jo namus nukentėjusioji atvyko nuteistojo iniciatyva, kur buvo pastarojo sumušta, akivaizdu, jog po to nukentėjusioji savo noru nebūtų eilę kartų lytiškai santykiavusi su nuteistuoju ir V. S.. Nelogiškas ir nuteistojo aiškinimas, neva už lytinį santykiavimą abipusiu sutikimu nukentėjusioji pareikalavo piniginės kompensacijos, o negavusi iš jo pinigų, kreipėsi į policiją – akivaizdu, jog nesant prievartinio lytinio santykiavimo, toks reikalavimas neturėtų jokio materialaus pagrindo, o nukentėjusiosios kreipimasis į policiją nebūtų sukėlęs nuteistajam esamų pasekmių – apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo, kadangi už lytinį santykiavimą abipusiu susitarimu baudžiamoji atsakomybė nėra numatyta.

Nuteistojo apeliacinio skundo teiginys, jog nukentėjusiosios veiksmai, kai ji, turėdama galimybę išeiti iš namo, kviestis pagalbos, kreiptis į jo tėvą ar jo draugę, vietoj to derėjosi dėl apmokėjimo, o į policiją kreipėsi tik po to, kai suprato, jog nepavyks gauti jokių pinigų, parodo, jog ji iš anksto siekė ir planavo pasipelnyti, yra nepagrįstas. Nukentėjusioji S. P. patvirtino, jog po to, kai į namą atvykęs kažkoks vyras, A. J. pavadintas “advokatu”, jos paklausė, ką ji dabar darys, ji atsakė, jog nežinanti. Kai V. S. jai pasiūlė 2000 Lt, o A. J. pasakė, jog gali surinkti 15000 Lt, į pasiūlymą atsakydama “rinkit” ji norėjo sudaryti įspūdį, jog nesikreips į policiją, taip išvengdama neprognozuojamo elgesio vyrų galimų prievartinių veiksmų panaudojimo jos atžvilgiu. Netikėti šiais nukentėjusiosios parodymais nėra pagrindo. Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, jog nukentėjusioji po įvykdyto seksualinio nusikaltimo visą laiką buvo ją į namą atsivežusių vyrų priežiūroje, iš jos buvo atimtas mobilaus ryšio telefonas, o po panaudoto fizinio smurto akivaizdžiai bijodama tokių veiksmų pakartojimo, net nebandė vyrų akivaizdoje bėgti iš namo. Tačiau atvykus M. J. tėvui, ji, pasitaikius pirmai progai, pabėgo iš namo ir iškart pranešė policijos įstaigai apie įvykdytą nusikaltimą.

Kolegija taip pat nesutinka su nuteistojo argumentais, jog teismas nepagrįstai jį nuteisė dėl seksualinio prievartavimo. BK 149 str. nustato, jog išžaginimą padarė tas, kas lytiškai santykiavo su žmogumi prieš šio valią panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimdamas galimybę priešintis, ar pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusio asmens būkle, o BK 150 str. nustato, kad seksualinį prievartavimą padarė tas, kas tenkino lytinę aistrą su žmogumi prieš šio valią analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimdamas galimybę priešintis, ar pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Taigi esminiai požymiai, kurie lytinį santykiavimą ir kitokį lytinės aistros tenkinimą daro nusikaltimu - fizinio smurto ar grasinimų panaudojimas, siekiant palaužti pasipriešinimą ar kitoks atėmimas galimybės priešintis, arba pasinaudojimas lytiniams santykiams ar lytinės aistros tenkinimui bejėgiška nukentėjusiojo asmens būkle yra tapatūs, tuo tarpu šiuos nusikaltimus skiria tik vienintelis objektyvus veikos požymis - lytinės aistros tenkinimo būdas: kai ji tenkinama įve­dant vy­ro var­pą į mo­ters makš­tį, tokie veiksmai kvalifikuojami pagal BK 149 str., o kai ji tenkinama ki­tais bū­dais, ne­gu nu­ma­ty­ta BK 149 str., kaip an­tai ora­li­niu, ana­li­niu ar ki­to­kio fi­zi­nio są­ly­čio bū­dais, tokie veiksmai kvalifikuojami pagal BK 150 str. Tuo atveju, kai as­muo su nu­ken­tė­ju­siuo­ju lytiškai san­ty­kia­vo ir iš karto po to ten­ki­no ly­ti­nę aist­rą arba atvirkščiai, jo vei­kos su­da­ro idealiąją nu­si­kal­ti­mų su­tap­tį ir kvalifikuojamos pa­gal BK 149 ir 150 str. ati­tin­ka­mas da­lis. Išdėstytos aplinkybės, atsižvelgiant į tai, jog M. J. nukentėjusiosios S. P. valią priešintis palaužė tais pačiais fizinės prievartos veiksmais ir tuo pačiu metu ją žagino bei seksualiai prievartavo (kelis kartus keisdamas lytinės aistros tenkinimo būdus), priešingai nei teigia nuteistasis, leidžia konstatuoti, jog tiek prokuroras kaltinamajame akte, tiek pirmosios instancijos teismas nuosprendyje, bendrai aprašydamas M. J. abiejų nusikalstamų veikų objektyviuosius požymius, nepažeidė jokių BPK reikalavimų, keliamų tiek kaltinamojo akto, tiek apkaltinamojo nuosprendžio turiniui, o juo labiau M. J. teisės žinoti, kuo yra kaltinamas. Nuteistasis taip pat neteisus teigdamas, jog už minėtą nusikaltimą jis yra nuteistas išimtinai tik pagal nukentėjusiosios parodymus. Apklausiamas teisme, nuteistasis kategoriškai nepaneigė, jog tenkino lytinę aistrą su nukentėjusiąja oraliniu būdu, tuo tarpu ikiteisminio tyrimo metu ir per pirminę apklausą, ir per papildomą apklausą parodė, jog su nukentėjusiąja santykiavo tiek vaginaliniu, tiek oraliniu būdu (2 t., b. l. 18, 64). Tuo būdu nuteistojo M. J. kaltė dėl išžaginimo ir seksualinio prievartavimo neginčijamai įrodyta ir abejonių nekelia. Priimdamas M. J. atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus. Kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis nuteistojo kaltės klausimu, nuteistojo apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo abejoti šių išvadų pagrįstumu ir nuteistojo kaltės klausimu daryti priešingas išvadas.

Dėl bendrininkavimo ir veikų kvalifikavimo pagal BK 149 str. 2 d., 150 str. 2 d.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, jog nuteistasis M. J. nusikaltimus padarė bendrininkų grupe su asmeniu, kuriam paskelbta paieška, ir atitinkamai pagal šį kvalifikuojantį požymį kvalifikavo jo nusikalstamas veikas pagal BK 149 str. 2 d. ir 150 str. 2 d., be to, pažeisdamas BK 60 str. 2 d. nuostatas, nusikaltimų padarymą bendrininkų grupe pripažino nuteistojo M. J. atsakomybe sunkinančia aplinkybe. Su tokiomis apylinkės teismo išvadomis sutikti negalima.

Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas – tai tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių įstatyme nustatyto amžiaus, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė, asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 str. 1 d.). Taigi bendrininkavimas iš esmės yra ypatinga tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis.

Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo nustatytą nusikalstamos veikos sudėtį (BK 2 str. 4 d.). Todėl, kaltinant bendrininkavimu darant ar padarius konkrečią nusikalstamą veiką, taip pat turi būti nustatyta tos veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma. Ši visuma yra sudėtingesnė, palyginus su veikos požymiais, kai nusikalstamą veiką daro vienas asmuo. Pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant konkrečios rūšies nusikalstamą veiką, turi būti konstatuota ne tik nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo yra sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, numatyta konkrečiame BK specialiosios dalies straipsnyje, bet kartu ir tos veikos darymo formos – bendrininkavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma – bendrininkavimo sudėtis, numatyta BK 24 str. 1 d., 25 str. Taigi kiekvieno bendrininkavimo atveju atitinkamų požymių visumoje turi būti konstatuota ir tai, kad visi bendrininkai atitinka įstatyme nustatytus subjekto bendruosius (amžius, pakaltinamumas) ir (ar) specialiuosius (užimamos pareigos, jų pobūdis) požymius, kad yra bent dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog kėsinasi į tą patį objektą, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos sudėties požymius ir t. t.

Pagal teismų praktikoje susiformavusią nuostatą vieno asmens dalyvavimas nusikalstamoje veikoje kartu su žinomu (žinomas asmens amžius, kiti tapatybės duomenys), bet paieškomu asmeniu nesuteikia pagrindo konstatuoti bendrininkavimo buvimo, nes neįmanoma paneigti prielaidos, kad jis yra nepakaltinamas (kasacinės nutartys Nr. 2K-745/2006, Nr. 2K-357/2007, Nr. 2K-211/2008). Kita vertus, apylinkės teismui konstatavus, kad M. J. bendrininkavo su asmeniu, kuriam paskelbta paieška, šis asmuo iš esmės pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus. Tuo tarpu iš bylos medžiagos matyti, kad šiam asmeniui nebuvo įteiktas pranešimas apie įtarimą, jis nebuvo apklaustas. Vadinasi, byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių minėto asmens dalyvavimą padarant nusikalstamas veikas. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą teismų išvados procesiniuose baigiamųjų aktų dokumentuose turi būti pagrįstos patikimais, neprieštaringais, pagal įstatymų reikalavimus surinktais įrodymais. Tuo tarpu apylinkės teismo išvada apie tai, kad M. J. padarė jam inkriminuojamas veikas bendrininkaudamas, remiasi iš esmės teismo prielaidomis, jog nuteistasis M. J. bendrininkavo su ieškomu asmeniu. Todėl kolegija konstatuoja, jog šioje byloje nėra įrodyta, kad M. J. nusikalstamas veikas padarė veikdamas bendrininkų grupe. Tuo būdu M. J. nusikalstamos veikos perkvalifikuojamos: iš BK 149 str. 2 d. į BK 149 str. 1 d., iš BK 150 str. 2 d. į BK 150 str. 1 d. Taip pat naikinama nuosprendžio dalis, kuria M. J. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, jog jis nusikalstamas veikas padarė bendrininkų grupe. Priimtina dėmesin, jog tuo atveju, jeigu minimas asmuo, kuriam paskelbta paieška, būtų surastas ir nuteistas už inkriminuojamų nusikaltimų padarymą, M. J. baudžiamoji byla BPK XXXIII skyriuje nustatyta tvarka gali būti atnaujinta, inkriminuojant kaltininkui sunkesnių nusikalstamų veikų, negu tos, už kurias jis yra nuteistas, padarymą.

Perkvalifikavus M. J. veikas pagal BK 149 str. 1 d. ir 150 str. 1 d., iš naujo sprendžiamas ir bausmių skyrimo klausimas. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, jog M. J. tiesiogine tyčia padarė du sunkius nusikaltimus žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui, į dvi atsakomybę sunkinančias aplinkybes ir atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, M. J. pagal BK 149 str. 2 d. paskyrė 6 metų, o pagal BK 150 str. 2 d. 5 metų laisvės atėmimo bausmes, t. y. beveik metais didesnes bausmes, nei minėtose BK straipsnio dalyse numatytas sankcijos vidurkis. Remiantis šiais apylinkės teismo nuosprendyje išdėstytais bausmės skyrimo motyvais, nesutikti su kuriais apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo, skirdama naują bausmę M. J. už nusikaltimus, numatytus BK 149 str. 1 d. ir 150 str. 1 d., kolegija atsižvelgia į tai, jog šiuo nuosprendžiu, lyginant su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, yra panaikinta viena iš nuteistojo atsakomybę sunkinančių aplinkybių bei jo veikos perkvalifikuotos pagal savo sankcija švelnesnę straipsnio dalį, todėl laiko būtinu paskirti nuteistajam M. J. už šiuos nusikaltimus švelnesnes, negu buvo paskirtos skundžiamu nuosprendžiu, tačiau taip pat didesnes, negu sankcijų vidurkis, laisvės atėmimo bausmes, jas subendrinant apėmimo būdu. Skiriant griežtas bausmes atsižvelgiama ir į tai, kad M. J. nusikalto, vedinas žemų paskatų, brutualiai smurtaudamas prieš nukentėjusiąją, žalodamas ją ne tik fiziniu smurtu, tačiau ir nuodydamas nukentėjusiosios organizmą priverstiniu alkoholio girdymu, bei nusikalstamais veiksmais padarydamas jai didelę moralinę traumą.

Dėl M. J. išteisinimo pagal BK 264 str. 1 d.

Prokuroro apeliacinio skundo argumentus, kuriais ginčijamas M. J. išteisinimas pagal BK 264 str. 1 d., kolegija pripažįsta nepagrįstais. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas nustatė tokias bylos aplinkybes, kurias patikimai patvirtina byloje surinktų ir teisme ištirtų įrodymų visetas, tame tarpe ir nukentėjusiosios parodymai. Nors byloje neginčijamai nustatyta, kad S. P. buvo vartojusi narkotines medžiagas, tačiau duomenų, patikimai patvirtinančių kaltinimo teiginį, jog būtent M. J. ją vertė vartoti narkotikus, byloje nėra. Nuteistasis kategoriškai neigia vartojęs savo namuose narkotines medžiagas ir lenkęs tai daryti kitus asmenis. Liudytojas A. J. taip pat parodė, kad jis nematė, kad pas M. J. būtų vartojamos narkotinės medžiagos. Įvykio vietos apžiūros metu jokių narkotinių medžiagų buvimo pėdsakų name nerasta. Ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, jog dar kuris nors iš name buvusių asmenų būtų vartojęs ar su savimi turėjęs narkotikų. Teisiamajame posėdyje apklaustas ekspertas D. Vitkus parodė, jog šlapime kokaino galima rasti praėjus net 48 valandoms po jo vartojimo. Atsižvelgiant į tai, jog S. P. šlapimo mėginys tyrimui buvo paimtas 2007-04-20 16.15 val., o nusikaltimas padarytas 2007-04-20 laikotarpiu nuo 05.00 val. iki 11.18 val., daryti kategorišką išvadą, jog kokainas buvo vartojamas būtent S. P. nurodytu laiku, nėra pagrindo. Iš byloje apklaustų asmenų parodymų matyti, jog nukentėjusioji paieškomo asmens kvietimu į „Pramogų banką“ atvyko 2007-04-20 apie 01 val., šiame bare linksminosi su minėtu asmeniu ir jo draugais, gėrė alkoholinius kokteilius. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes ir eksperto išvadas, negalima atmesti prielaidos, jog nukentėjusioji galėjo vartoti narkotines medžiagas prieš atvykdama į naktinį klubą ar linksmindamasi klube. Negalima paneigti, kad nukentėjusioji galėjo būti trečiųjų asmenų paveikta narkotikais jai nežinant, apgaulės pasekoje, pvz., dar iki atvykstant į barą kam nors iš asmenų, su kuriais nukentėjusioji bendrauja, siekiant apgaule ją apsvaiginti lytinio santykiavimo ar kitu tikslu, arba šias medžiagas galėjo jau bare kas nors iš įvykio dalyvių įmaišyti į jos vartotus kokteilius tikintis, kad apsvaigusi nukentėjusioji pati pageidaus lytinio santykiavimo. Beje, kaip matyti iš nukentėjusiosios parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo teisėjui ir apeliacinės instancijos teisme, ji konkrečiai nenurodė, kad buvo verčiama vartoti narkotines medžiagas, o tik parodė, jog jai buvo liepta traukti kažkokius lėkštėje buvusius miltelius. Pastebėtina, jog pasak pačios nukentėjusiosios, ji jokio šių miltelių vartojimo poveikio nejautė. Duotu atveju vėlgi kyla bylos duomenimis nepaneigtos prielaidos, jog nukentėjusioji galėjo būti verčiama uostyti kokius nors narkotinių medžiagų savo sudėtyje neturinčius miltelius, kaltininkams siekiant tokiu būdu vien įbauginti nukentėjusiąją, arba kaltininkams klystant dėl turimų miltelių sudėties (pvz., jie mano, kad įsigijo narkotinės medžiagos, tačiau iš tiesų buvo apgauti ir įsigijo nekenksmingų miltelių). Tuo būdu kolegija laiko, kad apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje tinkamai įvertino paminėtas aplinkybes ir padarė atitinkančią faktines bylos aplinkybes išvadą, kad baudžiamojoje byloje nėra surinkta patikimų ir nenuginčijamų įrodymų, jog M. J. vertė S. P. vartoti narkotines medžiagas. Apylinkės teismo išvados šiuo klausimu yra pakankamai argumentuotos nuosprendyje, apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai neduoda pagrindo M. J. kaltės klausimu daryti priešingas išvadas, negu skundžiamame nuosprendyje padarė apylinkės teismas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p. ir 2 d. 2 p., 328 str. 1 p., 331 str., teisėjų kolegija

nusprendžia:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008 m. rugpjūčio 8 d. nuosprendį pakeisti.

Pašalinti iš nuosprendžio išvadas, kad M. J. veikė bendrininkų grupe su asmeniu, kurio atžvilgiu paskelbta paieška, ir kad tai yra jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė.

Nuteistojo M. J. veiką iš BK 149 str. 2 d. perkvalifikuoti į BK 149 str. 1 d. ir paskirti 4 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, veiką iš BK 150 str. 2 d. perkvalifikuoti į BK 150 str. 1 d., ir paskirti 4 metų laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d. ir 5 d. 1 p., šias bausmes subendrinti apėmimo būdu, ir galutinai nubausti M. J. laisvės atėmimu 4 metams 6 mėnesiams. Bausmę skirti atlikti pataisos namuose, bausmės pradžią skaičiuojant nuo faktinio sulaikymo vykdant nuosprendį dienos, į bausmės laiką įskaityti suėmimo laiką nuo 2007-04-20 iki 2007-10-10.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo apeliacinį skundą atmesti.