Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-12-02 · Administracinė byla Nr. I-8992-189/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-12-02
Bylos Nr.
I-8992-189/2015
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02752-2015-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Bronius Januška
Pareiškėjas
M. L.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
Kategorijos
  • 1.21Civilinė atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų
Administracinė byla Nr. I-8992-189/2015Proceso Nr. 3-61-3-02752-2015-7Procesinio sprendimo kategorija 1.21., 1.15.2.3.2. (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. gruodžio 2 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Bronius Januška,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. L. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1) prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir Ligoninė) 2000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Paaiškino, kad į teismą kreipėsi dėl kalinimo sąlygų Ligoninėje pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Skundo argumentais prieštaravo, kad pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamojo ploto vienam asmeniui kameros tipo palatoje reikalavimas. Kamerose buvo rūkoma, sanitarinis mazgas buvo tik atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, nebuvo būti įrengta ventiliacija, į dušą buvo vedamas tik vieną kartą į savaitę, ant kamerų sienų buvo pelėsio, kamerose trūko šviesos.

Pažymėjo, jog dėl tokių sąlygų pareiškėjas patyrė dvasinį ir emocinį sukrėtimą, pablogėjo fizinė sveikata. Patirtus nepatogumus įvertino 2000 Eur žala.

Atsakovę Lietuvos valstybę atstovaujanti Laisvės atėmimo vietų ligoninė atsiliepimo (b. l. 22–24) argumentais prašė pareiškėjo skundą atmesti. Pažymėjo, kad nurodyti, kiek konkrečiai asmenų tuo metu kartu su pareiškėju buvo laikoma toje pačioje palatoje negali, nes tokių duomenų neturi, o jų kaupti teisės aktai nenumato. Taip pat pažymėjo, kad Ligoninėje yra teikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos ir Ligoninė negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis suimtųjų ir (ar) nuteistųjų skaičiui. Todėl neneigė aplinkybių, susijusių su galimu ploto pažeidimu vienam asmeniui. Nurodė, jog Ligoninės palatos yra minimaliai aprūpintos baldais ir kitais inventoriais, kuris yra keičiamas ar remontuojamas. Pažymėjo, kad sanitarinio mazgo įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus, remontas atliekamas pagal poreikį, visi gedimai šalinami minimaliausiais terminais. Taip pat nurodė, kad Ligoninė yra sudariusi sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, todėl dezinfekcijos darbai atliekami kartą per mėnesį, nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų. Asmenų vedimas į dušą organizuojamas įstatymų nustatyta tvarka ne rečiau, kaip vieną kartą per savaitę. Teisė gauti išskalbtą patalynę, ne rečiau, kaip kartą per savaitę, nustatyta teisės aktuose. Pažymėjo, kad Ligoninė turi išduotą Vilniaus visuomenės sveikatos 2013-07-29 Leidimą Higienos pasą, kuris įrodo, kad Ligoninės patalpos atitinka higienos normų reikalavimus. Taip pat nurodė, kad tinkamai rūpinasi draudimo rūkyti įgyvendinimu.

Dėl pareiškėjo prašomos priteisti neturtinės žalos pažymėjo, kad šiuo konkrečiu atveju nėra būtinųjų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str. nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.

Proceso šalys teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (Administracinių bylų teisenos įstatymo, toliau – ABTĮ, XI skirsnis). Bylos nagrinėjimo atidėjimo pagrindų nenustatyta (ABTĮ 80 str.).

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Ginčas byloje keliamas dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią jis patyrė gydomas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje dėl Laisvės atėmimo vietų ligoninės neatitikimo higienos reikalavimams, kurie keliami gydymo įstaigai, laikotarpiais nuo 2012-09-26 iki 2012-10-03 ir nuo 2013-07-17 iki 2013-08-09.

Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje numatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (CK 6.271 str. 1 dalis). Taip nustatoma civilinė atsakomybė be kaltės, todėl viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. CK 6.271 str. 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Civilinio kodekso 6.271 str. 3 dalyje aktas apibrėžiamas kaip bet koks valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmas (veikimas, neveikimas), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimai administracinėse bylose Nr. A5-665/2005, Nr. A-146-244/2008, Nr. A-822-87/2009, A-822-619/2009).

Neturtinė žala pagal savo pobūdį – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklauso nuo jo paties išgyventų emocijų. Pabrėžtina, kad neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes šios žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais. Negalimumas neturtinės žalos tiksliai apibrėžti ir visiškai atlyginti materialiai nereiškia, kad gali būti reikalaujama neproporcingos kompensacijos. Pareikalavus nerealaus kompensacijos dydžio, o teismui ją priteisus, gali būti paneigta neturtinės žalos atlyginimo esmė, paverčiant tai nepagrįstu uždarbiavimu. Teismas spręsdamas dėl neturtinės žalos įvertinimo, vadovaujasi ne tik CK 6.250 str. nurodytais kriterijais, t. y. atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, bet ir sąžiningumo, protingumo, teisingumo principais. Neturtine žala laikomi asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita.

Atkreiptina, jog reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.270 straipsnio prasme.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Taisyklės), reguliuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse (toliau – ir BVK) nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme, teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką. Šių Taisyklių 11¹.4 punktas numato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m. Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose.

Iš byloje pateiktų duomenų (b. l. 22) nustatyta, kad pareiškėjas Ligoninėje buvo patalpintas laikotarpiu nuo 2012-09-26 iki 2012-10-03, Chirurgijos skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 27 (21,25 kv. m., 7 lovos) ir laikotarpiu nuo 2013-07-17 iki 2013-08-09 Chirurgijos skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 26 (8,92 kv. m., 4 lovos) ir Nr. 29 (15,45 kv. m., 8 lovos). Atsakovę atstovaujanti Ligoninė teismui nepateikė duomenų, kiek ginčo laikotarpiu minėtose palatose, kuriose buvo gydomas pareiškėjas buvo nuteistųjų/suimtųjų, o tik nurodė, jog teisės aktai tokios informacijos fiksuoti neįpareigoja. Tačiau atsiliepime atstovė pripažino, jog pareiškėjui gydantis Ligoninėje įstatymu nustatyta ploto norma galėjo būti ir viršyta. Pagal susiklosčiusią administracinių teismų praktiką iš esmės analogiško pobūdžio bylose, teismas, nesant objektyvių duomenų apie kartu su pareiškėju palatose laikytų asmenų skaičių, visas abejones vertina pareiškėjo naudai ir pareiškėjui tenkantį palatos plotą skaičiuoja pagal jose buvusių lovų skaičių, nes pareiškėjas skunde nurodė, kad palatos buvo perpildytos žmonių, o atsakovės atstovė šios aplinkybės iš esmės nepaneigė. Atitinkamai darytina išvada, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būdamas kamerų tipo palatose Nr. 26, 27 ir 29, viso 32 paras, visą laikotarpį buvo gydomas kamerų tipo palatose, kuriose minimalus vienam asmeniui tenkantis palatos plotas – 5,1 kv. m., pareiškėjui nebuvo užtikrintas, preziumuojant tai, kad visos kamerose buvusios lovos 4, 7 ir 8 buvo užimtos (atsakovės atstovas šių aplinkybių nepaneigė). Tuo tarpu atsakovės atstovės argumentas, jog Ligoninė negali daryti įtakos atvykstančių gydytis suimtųjų ir nuteistų asmenų skaičiui, todėl ne visais atvejais gali atsižvelgti į rekomenduojamas ploto normas, nagrinėjamo ginčo atveju, neturi teisinės reikšmės dėl valstybės atsakomybės. Viešoji atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį atsiranda ir tais atvejais, kai viešojo administravimo subjekto padaryti teisės aktų pažeidimai buvo nulemti objektyvių sąlygų – nepakako patalpų, trūko lėšų ir pan. Ta aplinkybė, kad Ligoninės administracija neturėjo galimybių gydyti pareiškėją Taisyklių reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės.

Pareiškėjo teigimu, jam nepatogumų taip pat kėlė ir tai, kad kamerose įrengta sanitarinė zona neužtikrino asmens privatumo. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 (toliau – ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės), 16.5 punktas numato, jog įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitališkai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Tuo tarpu Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą reglamentuojančios Sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 21 punkte taip pat nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Tačiau pažymėtina, kad šios normos 2 punktas apibrėžia šios higienos normos taikymo ribas, t. y. nurodo, kad veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Atskiros sanitarinio mazgo patalpos įrengimas yra susijęs su patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl su tuo susiję minėtos higienos normos reikalavimai nagrinėjamu atveju nėra taikomi. Atsižvelgiant į tai, kad sanitarinio mazgo kabinos turi būti įrengtos tik naujai statomose patalpose, tuo tarpu jau pastatytuose pastatuose, kaip šiuo atveju Ligoninėje, atvirų sanitarinių patalpų atitvėrimas tik 1,5 m. tvorele neprieštarauja teisės aktų nuostatoms.

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad kamerose buvo rūkoma. Lietuvos higienos normos HN:76:2010 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Šio teisės akto 14 punkte yra įtvirtintas draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Ligoninės palata yra bendroji gyvenamoji patalpa, kurioje gydymosi laikotarpiu gyveno pareiškėjas kartu su kitais asmenimis. Taigi Ligoninė turinti pareigą ne tik užtikrinti gyvenamojo ploto vienam asmeniui normą, bet ir kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad nerūkančio asmens laikymas laisvės atėmimo įstaigos kameroje kartu su rūkančiaisiais pažeidžia teisės aktų (Tabako kontrolės įstatymo 19 str. 1 d. 3 punkto ir 4 dalies bei Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 ir 14 punktų) nuostatas bei nerūkančio asmens teisę į sveikatai saugią aplinką. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodė, ar jis yra rūkantis, ar nerūkantis. Todėl, vertinant, ar laisvės apribojimo institucija nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšminga aplinkybe laikomas ir pareiškėjo kreipimasis į laisvės apribojimo institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-09-12 nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1237/2013, 2013-07-16 nutartis Nr. A-822-1396/2013). Atkreiptina, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl prieštaravimo, jog jam tenka būti vienoje kamerų tipo palatoje kartu su rūkančiais, būtų kreipęsis į Ligoninės administraciją. Byloje taip pat nėra pateikta duomenų, tarnybinių pranešimų apie suimtųjų, nuteistųjų režimo reikalavimų pažeidimus, taip pat nėra fiksuota, kad palatose asmenys rūkė. Tuo tarpu pareiškėjas savo teiginių, kad kartu su juo palatoje buvę asmenys visi rūkė, nepagrindė jokiais įrodymais. Taigi, nagrinėjamu atveju, nėra nustatyta, kad Ligoninės administracija būdama kaip nors informuota apie pažeidimus, nesiėmė veiksmų, kad pažeidimai būtų pašalinti. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog Ligoninės administracijos veiksmuose, užtikrinant draudimą rūkyti, neteisėtų veiksmų nenustatyta. Priešingai, nagrinėjamu atveju konstatuotina, kad apie draudimą rūkyti Ligoninės patalpose buvo tinkamai informuota (b. l. 58–60).

Taisyklių 258 punkte nustatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu, gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius, kartą per mėnesį – pasinaudoti kirpėjo paslaugomis. Atsižvelgiant į šią teisės nuostatą pareiškėjo į dušą vedimas kartą per savaitę teisės aktų nuostatoms neprieštaravo. Neįrodytais vertintini ir pareiškėjo skundo argumentai dėl suplyšusios, blogą kvapą skleidžiančios patalynės išdavimo. Kaip nustatyta minėtoje Taisyklių nuostatoje nuteistiesiems kartą per savaitę išduodama švari patalynė, tuo tarpu byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas su pretenzijom dėl jam išduotos suplyšusios, ar blogą kvapą skleidžiančios patalynės išdavimo būtų kreipęsis į Ligoninės administraciją.

Pareiškėjo teigimu, kamerų tipo palatos taip pat neatitiko ir higienos reikalavimų (pelėsis, blogas apšvietimas). Iš byloje pateiktų Darbų priėmimo aktų (b. l. 44–51, 73, 74, 79) galima daryti išvadą, kad Ligoninės patalpų priežiūra (taip pat ir Chirurginio skyriaus kamerų Nr. 26, 27, 29), laikotarpiu 2012-2013 metais buvo vykdoma nuolat (sienų, lubų, grindų dažymas, sanitarinio mazgo remontas, tinkavimas, mūrijimas, plytelių klijavimas ir kt.) bei, kaip nurodė Ligoninė, trūkumai šalinami periodiškai ir pagal reikalingumą, todėl teismas neturi pagrindo abejoti Ligoninės veiksmais organizuojant gyvenamųjų patalpų gerinimą. Tačiau atsakovės atstovės byloje pateikta medžiaga nepaneigė argumentų dėl HN 76:2010 22 punkto, kuriame nustatytas apšvietimo kamerose reikalavimas, pažeidimo. Pažymėtina, kad įrodinėjimo našta pagrįsti savo dėstomus argumentus, pagal bendrąją taisyklę, tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Pagal ABTĮ 57 str. 4 dalį, įrodymus pateikia šalys ir kiti proceso dalyviai. Tuo atveju, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomas aplinkybes, tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies naudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007-03-15 nutartis Nr. A-17-301/2007). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio byloje yra išaiškinęs, kad atsižvelgus į kilusio ginčo pobūdį, pareiškėjo statusą, pareigą paneigti skundo teiginius, susijusius su teisės aktų pažeidimu, tenka atsakovei (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-02-02 nutartis Nr. A-492-176/2013).

Atsakovės atstovei byloje nepateikus medžiagos paneigiančios argumentus dėl HN 76:2010 22 punkto pažeidimo, pareiškėjo teiginiai, jog kamerose nebuvo užtikrintas tinkamas apšvietimas ir tuo buvo pažeistos jo teisės, iš esmės vertintini pareiškėjo naudai.

Išnagrinėjus ir įvertinus visus byloje esančius įrodymus, darytina išvada, kad pareiškėjo skundo reikalavimas priteisti neturtinę žalą, susijusią su jo kalinimu pažeidžiant higienos normų reikalavimus, iš dalies yra pagrįstas. Nors pareiškėjas nepateikė realių įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo nurodytus sveikatos sutrikimus (neigiami išgyvenimai, pablogėjusi sveikata ir kt.), kurie, pareiškėjo teigimu yra pagrindas neturtinei žalai priteisti, tačiau įvertinus tai, kad pareiškėjas buvo patalpintas kamerose (palatose), kuriose jam teko itin mažas plotas, kas, be kita ko, galėjo pareiškėjui sukelti skunde nurodytus negatyvius jausmus ir sveikatos sutrikimus, taip pat bylos medžiaga nepaneigta, kad kameros, kuriose buvo patalpintas pareiškėjas visiškai atitiko higienos reikalavimus, sudaro pagrindą pripažinti, kad pareiškėjui buvo padaryta žala, o atsakovo veiksmų neteisėtumas yra konstatuojamas atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas buvo gydomas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Pažymėtina, jog valstybė turi pareigą užtikrinti, kad asmenys būtų kalinami nepažeidžiant teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas analogiško pobūdžio ginčus, savo praktikoje yra pažymėjęs, jog ta aplinkybė, kad kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybės nuteistojo apgyvendinti patalpoje (palatoje) atitinkančioje higienos normų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 str. 1 d. nuostata, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-01-06 nutartis Nr. A-502-1774/2010, 2011-01-31 nutartis Nr. A-756-116/2011, 2010-10-11 nutartis Nr. A-756-122/2012).

Pareiškėjas skundo argumentais prašo iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ligoninės priteisti 2000 Eur (po 50 Eur už kiekvieną dieną) neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjo prašoma priteisti piniginė kompensacija neturtinei žalai atlyginti yra akivaizdžiai per didelė, todėl mažintina atsižvelgiant į tai, kad: byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas netinkamomis sąlygomis būtų laikomas sąmoningai ar tyčia, siekiant pažeminti jo orumą, kad gydymasis ploto reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis padarė negrįžtamą poveikį pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatos būklei, byloje nebuvo pateikta jokių įrodymų, patvirtinančių apie pareiškėjui ginčo laikotarpiu padarytą realią žalą sveikatai, o skunde teismui, būtent šiuo aspektu pagrįsdamas neturtinės žalos atlyginimą, pareiškėjas apsiribojo tik abstrakčiais teiginiais, tai, kad Ligoninėje pareiškėjas gydėsi periodiškai ir gana neilgą laiką, taip pat tai, kad pareiškėjas dėl jam padarytos žalos dar 2012-2013 metais į teismą kreipėsi tik 2015 metais, kas reikštų, kad padaryta žala nebuvo tokia didelė, kartu įvertinus Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas bei remiantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais prašoma priteisti suma mažintina ir iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ligoninės, priteistina 200 Eur kompensacija pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 5 p., 127 str.,

nusprendė:

Pareiškėjo M. L. skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti M. L. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės 200 Eur (du šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą

Teisėjas Bronius Januška