- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-06-30
- Bylos Nr.
- 1A-340/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 1-95-1-00281-2010-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Rūta Mickevičienė, Valdimaras Bavėjanas, Violeta Ražinskaitė (pran.)
- Nukentėjusysis
- D. D.
- Nuteistasis
- M. B.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 21 d. nuosprendžio, kuriuo M. B. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu 7 metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.
Aprašomoji dalis
nustatė:
M. B. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2010 m. rugsėjo 16 d., apie 20 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, V. D. sodybos, esančios (duomenys neskelbtini), kieme asmeninio konflikto su V. D. metu tyčia metė į jį iš namų atsineštą metalinį vamzdį ir pataikė į krūtinės kairę pusę, nukentėjusiajam padarė kraujosruvą krūtinės kairėje pusėje (žemiau spenelio V šonkaulio projekcijoje), kairės pusės V, VI šonkaulių lūžius (kremzlinėje dalyje), poepikardines kraujosruvas širdyje, tuo padarydamas širdies sumušimą, pasireiškusį reflektoriniu širdies ir kvėpavimo veiklos sutrikimu bei sustojimu, dėl to V. D. mirė, ir tokiu būdu tyčia jį nužudė.
Šalies argumentai
Nuteistasis M. B. apeliaciniame skunde nurodo, jog teismas neteisingai taikė baudžiamąjį įstatymą ir nustatė kaltės formą bei rūšį, dėl to neteisingai kvalifikavo veiką, paskyrė per griežtą bausmę. Sužalojimą krūtinėje jis padarė vienu smūgiu metaliniu vamzdžiu, po smūgio lūžo du šonkauliai ir buvo sumušta širdis, o nukentėjusiojo mirtis įvyko nuo sužalojimo komplikacijų. Mesdamas vamzdį, apeliantas neturėjo tikslo atimti gyvybės arba sunkiai sužaloti nukentėjusiojo. Jo kaltės forma yra neatsargumas, pasireiškęs nusikalstamu nerūpestingumu. Apeliantas yra sportininkas, užsiima sunkiąja atletika bei svarsčių kilnojimu, tai tikriausiai turėjo įtakos smūgio stiprumui, nors jis negalėjo numatyti tokių tragiškų pasekmių. Vamzdžio metimo jis negalėjo įvertinti kaip stipraus smūgio, tai buvo ne ginklas ir net ne kumštis. Be to, turėjimas numatyti padarinius yra objektyvus nusikalstamo nerūpestingumo kriterijus, o galėjimas numatyti padarinius yra subjektyvus nusikalstamo nerūpestingumo kriterijus, nustatantis asmens realią galimybę konkrečioje situacijoje suprasti daromos veikos pavojingumą ir numatyti kito asmens gyvybės atėmimą kaip jo veikos padarinius.
Nuteistasis M. B. apeliaciniu skundu prašo nuosprendį pakeisti: perkvalifikuoti jo veiką iš BK 129 straipsnio 1 dalies į BK 132 straipsnio 1 dalį ir sušvelninti paskirtą bausmę.
Teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašo nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras ir nukentėjusysis prašo skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo M. B. apeliacinis skundas atmetamas.
Teisėjų kolegijos nuomone, M. B. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikaltimą įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus nepažeidęs Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų bei prasmės ir vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, paskyrė tinkamą bausmę.
Esminių BPK pažeidimų byloje nenustatyta.
Nuteistasis M. B. apeliaciniame skunde neginčija teismo nustatytų objektyviųjų nusikaltimo sudėties požymių. Jis neneigia metęs metalinį vamzdį į V. D. ir jam pataikęs į krūtinę, t. y. pripažįsta padaręs sužalojimą, turintį tiesioginį priežastinį ryšį su pastarojo mirtimi.
Teismas, remdamasis specialisto išvada Nr. M 1309/10 (01), nustatė, kad V. D. mirė nuo širdies sumušimo, pasireiškusio reflektoriniu širdies ir kvėpavimo veiklos sutrikimu bei sustojimu (t. 1, b. l. 19-24).
Nuteistasis apeliaciniame skunde ginčija nusikaltimo sudėties subjektyvųjį požymį – kaltę. Jis teigia nukentėjusįjį V. D. nužudęs ne tyčia, bet dėl neatsargumo ir prašo nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal BK 132 straipsnio 1 dalį.
Toks prašymas atmetamas kaip nepagrįstas, nes pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog M. B. nusikaltimą padarė tyčia.
Nuteistasis tvirtina nenorėjęs nukentėjusiojo mirties, tačiau teismas skundžiamame nuosprendyje to ir neteigia.
Teismas nustatė M. B. veikus netiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 3 dalis). Tai reiškia, kad jis suvokė savo elgesio pavojingumą, numatė galimus padarinius ir nors jų nenorėjo, sąmoningai leido jiems atsirasti.
Baudžiamosios teisės teorija, atskleidžianti skirtumą tarp netiesioginės tyčios ir neatsargumo, pasireiškiančio nusikalstamu pasitikėjimu arba nusikalstamu nerūpestingumu (būtent pastarąją neatsargumo rūšį apeliantas nurodo kaip tinkamą jo veikos kvalifikavimui), išdėstyta nuosprendyje ir nekartojama. Teismas nuosprendyje tinkamai bei išsamiai motyvavo, kodėl kaltininko veika negali būti kvalifikuojama kaip neatsargus nusikaltimas.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su išdėstytais motyvais, todėl netikslinga jų detaliai kartoti. Teisėjų kolegija neabejoja teismo išvada apeliantą suvokus elgiantis pavojingai. M. B. parodė, jog keletą metų sportuoja, užsiima sunkiąja atletika, svarsčių kilnojimu. Šios sporto šakos reikalauja fizinės jėgos, taigi apeliantas aiškiai žinojo jos turįs. Dėl to, nežiūrint į jauną amžių, iš nedidelio 2-3 m atstumo mesdamas į V. D. daugiau kaip 1 m ilgio ir beveik 1,5 kg svorio metalinį vamzdį, normalios psichikos, turintis pakankamą išsilavinimą, fiziškai stiprus kaltininkas subjektyviai suvokė šiam gresiantį pavojų ir numatė galimus tokio elgesio padarinius. Juo labiau kad pagal paties nuteistojo ikiteisminio tyrimo metu keletą kartų duotus nuoseklius parodymus (t. 2, b. l. 7-10, 14-16), kurie įstatymo nustatyta tvarka teisiamajame posėdyje perskaityti byloje esantiems įrodymams patikrinti (BPK 276 straipsnio 4 dalis), jis metė vamzdį iš visos jėgos užsimojęs, staigiu sukiniu, o tai neabejotinai dar labiau padidino smūgio jėgą.
Pirminių parodymų teisingumą dėl smūgio jėgos patvirtina jau minėtos specialisto išvados Nr. M 1309/10 (01) duomenys, jog aukai lūžo du šonkauliai, o nuo smūgio į širdį sutriko širdies ir kvėpavimo veikla.
Teisme sušvelnintus parodymus, kad M. B. užsimojo ir vamzdį paleido lengvai, tikėjosi pataikyti į ranką, bei skundo teiginį, jog neįvertino savo smūgio stiprumo, dėl išdėstytų motyvų teisėjų kolegija laiko pasirinkta gynybos taktika.
Teisėjų kolegija nenustatė jokių aplinkybių, leidžiančių abejoti apelianto realia galimybe aptariamoje situacijoje suvokti daromos veikos pavojingumą ir numatyti jos padarinius.
Nuteistojo sąmoningą leidimą mirtiniems padariniams atsirasti rodo jo paties parodymai dėl elgesio po nusikaltimo: iš arti metęs metalinį vamzdį į žmogų ir išgirdęs jo riksmą, jis visiškai nesidomėjo, kur pataikė, išėjo iš aukos kiemo namo; netrukus į namus atėjus J. D. ir ėmus klausinėti apie įvykusį konfliktą, jis vėlgi nesidomėjo, kas atsitiko V. D.
Visa tai leidžia teigti, kad pirmosios instancijos teismas apelianto veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.
Teismas pakankamai išsamiai motyvavo bausmės skyrimą. Nuteistasis apeliaciniame skunde nenurodė jokių motyvų dėl paskirtos bausmės, todėl vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo dėl jos išsamiau pasisakyti, tik konstatuoja, jog paskirta minimali bausmė atitinka įstatymo reikalavimus ir yra teisinga.
Apeliacinio skundo motyvais nuosprendis nekeičiamas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Nuteistojo M. B. apeliacinį skundą atmesti.