- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-03-14
- Bylos Nr.
- 1A-183/2007
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Elena Vainienė, Kęstutis Jucys (pran.), Tomas Šeškauskas
- Nukentėjusysis
- L. D.
- Nuteistasis
- E. R.
- Advokatai
- Gediminas Lukauskas
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro Irmanto Motužio, nuteistojo E. R. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. gruodžio 20 d. nuosprendžio, kuriuo E. R. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK (toliau - BK) 129 str. 2 d. 6 p. laisvės atėmimu 12 (dvylikai) metų 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Pagal BK 284 str. 1 d. E. R. išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių.
Iš E. R. L. D. priteista 17 531 Lt turtinės žalos atlyginimo, 60 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir 1 000 Lt advokato paslaugoms apmokėti.
Iš E. R. priteista po 60 000 Lt neturtinės žalos A. D. ir A. B.
A. D. ir A. B. pripažinta teisė į ieškinio (CK 6.284 str.) patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.
Aprašomoji dalis
n ustatė:
E. R. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2005 m. gruodžio 14 d. naktį, apie 1 val. 20 min., prie pastato, esančio Klaipėdoje, Taikos pr. 115, asmeninio konflikto su A. C. metu, su asmeniu, kuriam ikiteisminis tyrimas išskirtas į atskirą procesą, tyčia rankomis ir kojomis sudavė A. C. į veidą. A. C. nuo smūgių nugriuvus ant žemės, E. R. ir asmuo, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas išskirtas į atskirą procesą, spyrė ne mažiau kaip 30 kartų į galvą, padarydami nukentėjusiajam masyvią poodinę kraujosruvą veide, išsidėsčiusią abiejų akių vokuose, nosyje, abejuose skruostuose ir lūpose su kraujo išlajomis po abiejų akių obuolių junginėmis išorėje, kraujosruvomis ir odos nubrozdinimais abiejų lūpų gleivinėse, daugybinius skeveldrinius viršutinio žandikaulio Le Fort – III tipo lūžius, abiejų skruostikaulių lankų lūžius, veidinės kaukolės kaulų dalies atsiskyrimą nuo smegeninė kaukolės kaulų dalies, sunkų difuzinį galvos smegenų aksomų sužalojimą, sukėlusį trauminį galvos smegenų pabrinkimą ir galvos smegenų kamieno strigimą, t. y. sunkų sveikatos sutrikdymą. Nuo suduotų smūgių į galvą visumos padaryto viršutinio žandikaulio lūžio, atsiskiriant veidinei kaukolės kaulų daliai nuo smegeninės kaukolės kaulų dalies pagal Le Fort – III tipą ir sunkaus difuzinio galvos smegenų aksomų sužalojimo, sukėlusio trauminį galvos smegenų pabrinkimą ir galvos smegenų kamieno strigimą, kvėpavimo funkcijos sutrikimą, kuris komplikavosi abipusiu plaučių uždegimu ir septicemija, A. C. 2006 m. sausio 29 d. mirė. Taip E. R. su asmeniu, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas išskirtas į atskirą procesą, suduodami daugybinius smūgius nukentėjusiajam, padarydami sužalojimus ir sukeldami jam didelį fizinį skausmą, tyčia itin žiauriai A. C. nužudė.
Šalies argumentai
Klaipėdos apygardos prokuratūros skyraus prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, jog teismas, pripažinęs E. R. kaltu nužudžius A C., nepriėmė sprendimo dėl BPK 117 str. pagrindu pareikšto 2006-06-20 Klaipėdos apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo civilinio ieškinio dėl nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo ir nepagrįstai nepriteisė iš E. R. 10 880,09 Lt Valstybinei liginių kasai. Todėl teismas pažeidė BPK 115 str. 1 d. reikalavimą, kad priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį teismas visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta, taip pat BPK 307 str. 6 d. 1 p. reikalavimą, jog nuosprendžio rezoliucinėje dalyje turi būti nurodomi sprendimai dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo.
Prokuroras pažymi, kad A. C. dėl sumušimo buvo gydomas VšĮ „Klaipėdos ligoninė“ nuo 2005-12-14 iki 2006-01-29, jo gydymas kainavo 10 880,09 Lt. Šias gydymo išlaidas sveikatos priežiūros įstaigai apmokėjo Klaipėdos teritorinė ligonių kasa. Tai patvirtina pažyma iš Klaipėdos Teritorinės ligonių kasos. E. R. buvo pripažintas kaltu dėl A. C. padarytų sužalojimų, dėl kurių nukentėjęs buvo gydomas VšĮ „Klaipėdos ligoninė“, todėl sutinkamai su BPK 115 str. 1 d., CK 6.263, 6.283 str., teismas turėjo iš E. R. priteisti Valstybinei ligonių kasai ligoninei apmokėtas nukentėjusiojo gydymo išlaidas.
Prokuroras prašo Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. gruodžio 20 d. nuosprendį pakeisti ir priteisti iš nuteistojo E. R. 10 880,09 Lt Valstybinei ligonių kasai padarytai žalai atlyginti.
Nuteistasis E. R. apeliaciniame skunde nurodo, jog Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. gruodžio 20 d. nuosprendis nepagrįstas dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo ir baudžiamojo proceso įstatymo taikymo (BPK 328 str. 1 d. 2 p., 3 p.). Teigia, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino konflikto kilimo priežasties, nors byloje neginčijamai įrodyta, jog būtent A. C. paradėjo užgaulioti apeliantą, sudavė delnu per veidą ir pasikvietė išeiti į lauką. Nurodo, jog tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu jis parodė, kad sudavė nukentėjusiajam vieną smūgį ranka į veidą ir spyrė 2-4 kartus, tačiau kur pataikė - nežino. Toks jo elgesys kilo dėl tarpusavio ginčo su A. C., kuris pirmas įžeidė apeliantą, pavadindamas pienburniu ir suduodamas delnu per veidą.
E. R. skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas rėmėsi V. I. parodymais, kuris nenurodė priežasties, dėl ko kilo konfliktas. Liudytojas V. I. teigė, kad matė prie baro durų stovinčius tris vyrus, kurių vienas spyrė kitam į galvą, dėl ko šis nugriuvo, po to abu vyrai pradėjo intensyviai spardyti gulintįjį į galvą, suduodami apie 30 kartų. Apeliantas mano, kad V. I. negalėjo tiksliai matyti, kiek būtent kartų ir į kokias vietas apeliantas spyrė nukentėjusiajam. Be to šis liudytojas nurodė, jog matė dar vieną vyriškį, nors E. R. nurodė, jog muštynių metu aplinkui žmonių daugiau nematė. Nežiūrint į tai nuosprendyje nurodoma, jog nusikaltimas padarytas bendrininkų grupe ir ši aplinkybė pripažinta jo atsakomybę sunkinančia.
Apeliantas mano, kad teismas nepagrįstai jo veiką kvalifikavo pagal BK 129 str. 2 d. 6 p. kaip tyčinį žmogaus nužudymą itin žiauriai, kadangi jis nesiekė nužudyti itin žiauriai, nekankino nukentėjusiojo ir nesityčiojo iš jo, o suduoti keli smūgiai negalėjo sukelti didelių fizinių kančių.
Žemesnės instancijos teismas
Mano, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai konstatavo faktines bylos aplinkybes ir tai turėjo įtakos nustatant jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes (BK 59 str.), bei skiriant bausmę buvo pažeisti bendrieji bausmių skyrimo pagrindai (BK 54 str. 2 d.) ir teisingumo principas.
Nurodo, jog jis parodymus davė savo noru, prisipažino padaręs nusikaltimą, dėl to labai gailisi, smerkia padarytą veiką, pasirengęs išpirkti kaltę ir ateityje nenusikalsti. Nusikaltimas padarytas ne iš savanaudiškų paskatų, jo padarymui įtakos turėjo provokuojantis ir rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys ir tai pripažinta jam atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Apeliantas mano, kad savo nuoširdžiu prisipažinimu padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išsiaiškinti nusikalstamą veiką. Būdamas laisvėje tarėsi su nukentėjusiojo artimaisiais dėl žalos atlyginimo. Mano, kad dėl išvardintų aplinkybių teismas turėjo pagrindą taikyti BK 62 str. 1 d. ir nuteistajam paskirti švelnesnę negu įstatyme numatytą bausmę. Taip pat mano, kad taikant minėtą įstatymo normą turi būti atsižvelgta į tai, jog jis yra jaunas ir nepatyręs, charakterizuojamas teigiamai, sąžiningai dirbo, nepriekaištingai elgėsi, neteistas, nėra įrašytas į narkologinę įskaitą.
Šalies argumentai
Apeliantas prašo pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. gruodžio 20 d. nuosprendį, pritaikius BK 62 str. 1 d., jam paskirti švelnesnę negu įstatymo numatyta bausmę.
Nukentėjusiųjų L. D. , A. D., A. B. atstovas advokatas Gediminas Lukauskas atsikirtime į apeliacinį skundą nurodo, kad nesutinka su skunde išdėstytais nuteistojo E. R. argumentais, nes jie neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Pažymi, jog E. R. skunde nurodytas argumentas, kad būdamas laisvėje tarėsi su nukentėjusiojo artimaisiais dėl nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo, neteisingas. E. R. ne tik nesiekė ir nesitarė su nukentėjusiojo artimaisiais dėl nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo, tačiau artimųjų net neatsiprašė. Nurodo, jog nuteistojo atžvilgiu taikyti BK 62 str. 1 d. nuostatų nėra pagrindo. Prašo nuteistojo skundą atmesti, o Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. gruodžio 20 d. nuosprendį palikti nepakeistą.
Šalies argumentai
E. R. ir jo gynėjas prašo nuteistojo ir prokuroro apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras, nukentėjusioji ir jos atstovas prašo tenkinti Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro skundą, o nuteistojo E. R. apeliacinį skundą atmesti.
Prokuroro apeliacinis skundas tenkinamas. Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. gruodžio 20 d. nuosprendis keistinas dėl neteisingai išspręsto civilinio ieškinio (BPK 326 str. 1 d. 3 p., 328 str. 4 p.). Nuteistojo E. R. apeliacinis skundas atmetamas (BPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeidamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 20 str. reikalavimų įvertino įrodymus ir remdamasis BPK 303 str. 2 d. nuostatomis pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. E. R. kaltė padarius BK 129 str. 2 d. 6 p. numatytą nusikalstamą veiką įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais.
Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį nepriėmė sprendimo dėl BPK 117 str. pagrindu pareikšto Klaipėdos apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo 2006-06-20 civilinio ieškinio dėl nusikaltimu padarytos materialinės žalos atlyginimo ir nepriteisė iš E. R. 10 880,09 Lt Valstybinei ligonių kasai padarytai žalai atlyginti. Tokiu būdu buvo pažeistos BPK 115 str 1 d. nuostatos. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su šiais prokuroro skundo argumentais. BPK 109 str. numato, jog asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Vadovaujantis BPK 115 straipsnio 1 d., teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta. Iš apygardos teismo nuosprendžio matyti, kad prokuroro pareikštas civilinis ieškinys net nebuvo svarstomas, nebuvo išdėstyti motyvai paneigiantys ar patvirtinantys pareikšto civilinio ieškinio dydį.
Nusikalstama veika padaryta žala traktuotina kaip turtinė, fizinė ar moralinė nusikaltimo pasekmė, tiesiogiai kilusi iš nusikalstamos veikos. VšĮ „Klaipėdos ligoninė“ turėtos A. C. gydymo išlaidos atsirado šalinant E. R. padarytos nusikalstamos veikos padarinius. Šias gydymo išlaidas apmokėjo Klaipėdos teritorinė ligonių kasa. Tai matyti iš byloje esančių dokumentų (t. 1, b. l. 147). Byloje yra pareikštas Klaipėdos apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo, ginančio Valstybinės ligonių kasos prie Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerijos interesus, civilinis ieškinys dėl nuostolių atlyginimo, susijusių su A. C. gydymu (t. 3, b. l. 20-21). Civilinio ieškinio dydį patvirtina Klaipėdos teritorinės ligonių kasos pažyma bei statistinės kortelės Nr. 05/1/14971 nuorašai, kurie įrodo, kad Klaipėdos teritorinė ligonių kasa už A. C. gydymą VšĮ „Klaipėdos ligoninė“ sumokėjo 10 880,09 Lt (t. 1, b. l. 145, 147-150). Civilinio ieškinio ribas apibrėžia ieškinyje nurodytas ieškinio dalykas ir jo dydis. Jeigu žala padaryta kaltinamojo ir kito asmens tyčiniais veiksmais, o to asmens atžvilgiu byla nutraukta ar išskirta, visą žalą turi atlyginti nuteistas asmuo. Klaipėdos apygardos teismo 2006-12-20 nuosprendžiu nustatyta, kad E. R. nusikaltimą padarė su asmeniu, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas išskirtas į atskirą procesą, todėl atsiradę nuostoliai priteistini tik iš E. R. .
Šalies argumentai
Nuteistasis E. R. skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas nuosprendį neįvertino konflikto kilimo priežasties, nors byloje neginčijamai įrodyta, jog būtent A. C. pradėjo užgaulioti apeliantą, sudavė delnu per veidą ir pasikvietė išeiti į lauką. Toks apelianto elgesys kilo dėl ginčo su A. C., kuris pirmas įžeidė apeliantą, pavadindamas pienburniu ir suduodamas delnu per veidą. Tai iš tikrųjų patvirtino liudytojas E. G. . Apygardos teismas atsižvelgė į konflikto tarp E. R. bei A. C. atsiradimo priežastis, nukentėjusiojo elgesį, t. y. pastarojo užgauliojimus, sudavimą per veidą, kvietimą išeiti į lauką. Teismas šiuos žuvusiojo veiksmus įvertino kaip rizikingus ir pagrįstai šią aplinkybę pripažino E. R. atsakomybę lengvinančia. Teisėjų kolegija sutinka su tokiu apygardos teismo vertinimu, kitaip jų vertinti negali ir neturi pagrindo, todėl šioje dalyje apelianto skundas nepagrįstas.
Apeliantas skunde taip pat teigia, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu parodė, kad sudavė nukentėjusiajam vieną smūgį ranka į veidą ir spyrė 2 - 4 kartus, tačiau kur pataikė - nežino. Tačiau šių nuteistojo nurodytų aplinkybių nepatvirtina liudytojo V. I. parodymai, kuris betarpiškai matė įvykį, specialisto išvada bei kita rašytinė bylos medžiaga. Iš liudytojo V. I. parodymų matyti, kad 2005-12-14 naktį jis ėjo pro prekybos centrą „Žardė“ ir matė kaip du vaikinai muša kitą vyrą, vienas iš jų spyrė vyrui į galvą, šis nuo smūgio nugriuvo. Po to abu vaikinai gulintį ant žemės vyriškį spardė į galvą, sudavė apie 30 smūgių, taip pat ir sudavė smūgius koja iš viršaus. Liudytojo V. I. nuomone, abu vaikinai sudavė maždaug vienodai smūgių. Po to abu vaikinai nuėjo į barą (t. 3, b. l. 51-52). Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas V. I. savo parodymus patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu. Šiuos parodymus atitinka ir patvirtina telefoninių pokalbių tarp liudytojo V. I. ir Klaipėdos m. VPK budėtojų dalies pareigūno išrašai (t. 1, b. l. 141 - 143), teismo medicinos specialisto išvados bei teismo medicinos eksperto paaiškinimai teisme ir rašytinė bylos medžiaga. 2006-01-30 specialisto išvadoje Nr. M 135/06 (03) nurodoma, jog A. C. padaryti šie sužalojimai: masyvi poodinė kraujosruva veide, išsidėsčiusi abiejų akių vokų, nosies, abiejų skruostų ir lūpų srityse su kraujo išlajomis po abiejų akių obuolių junginėmis išorinėse srityse, kraujosruvomis ir nubrozdinimais abiejų lūpų gleivinėse, daugybiniai skeveldriniai viršutinio žandikaulio lūžiai pagal Le Fort - II tipą, abiejų skruostikaulių lankų lūžiai, veidinės kaukolės kaulų dalies atsiskyrimas nuo smegeninės kaukolės kaulų dalies, sunkus difuzinis galvos smegenų aksonų sužalojimas, sukėlęs trauminį galvos smegenų pabrinkimą ir galvos smegenų kamieno strigimą. Visi sužalojimai buvo padaryti veikiant kietu buku daiktu ar daiktais, sudavus daugybinius smūgius į veidą, t. y. ne mažiau kaip du smūgius (t. 1, b. l. 33).
Teisminio bylos nagrinėjimo metu ekspertas G. Paulikas parodė, kad išoriškai ant nukentėjusiojo veido dideliame plote matyti masyvi kraujosruva, kuri galėjo gautis nuo daugybinių smūgių, t. y. ne mažiau dviejų, galėjo būti suduota ir 30 smūgių, nes konkretizuoti smūgių skaičiaus nėra galimybės (t. 3, b. l. 112).
Šalies argumentai
Apeliantas ginčija liudytojo V. I. parodymus, teigdamas, kad šis liudytojas negalėjo matyti, kiek būtent kartų ir į kokias vietas apeliantas spyrė nukentėjusiajam. Teigia, kad muštynių metu aplinkui žmonių daugiau nematė, o liudytojas V. I. nurodo, jog matė dar vieną vyriškį. Teigia, kad nuosprendyje nepagrįstai nurodyta, jog nusikaltimas padarytas bendrininkų grupe ir ši aplinkybė pripažinta jo atsakomybę sunkinančia. Apeliacinės instancijos teismas mano, jog V. I. parodymai nuoseklūs ir vienodi tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu. Minėtas liudytojas yra pašalinis asmuo betarpiškai matęs įvykį, nesusijęs nė su vienu iš bylos dalyvių, todėl netikėti juo nėra jokio pagrindo. Be to, šio liudytojo parodymus patvirtina ir kiti bylos duomenys. Liudytojas V. I. minėtą įvykį matė iš nedidelio atstumo. Iš jo parodymų patikrinimo vietoje protokolo ir priedų matyti, kad vieta, iš kurios liudytojas stebėjo įvykį, yra už 16,50 metrų nuo A. C. sumušimo vietos. Įvykio vieta yra pakankamai atvira ir stebėti jos niekas netrukdo. Nors įvykis buvo apie 1 val. nakties, tačiau liudytojai, kurie į įvykio vietą atvyko iš karto po muštynių, nurodė, jog toje vietoje apšvietimas yra geras, kadangi aplinkui yra daug šviestuvų (t. 1, b.l. 45, 54). Atsižvelgiant į visa tai, nėra pagrindo manyti, kad V. I. negalėjo matyti, kiek būtent kartų ir į kokias vietas nuteistasis spyrė nukentėjusiajam. Tuo tarpu nuteistojo parodymai šioje dalyje yra nenuoseklūs. Ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis nurodė, jog A. C. smogė kumščiu į veidą, dėl ko šis nugriuvo ant žemės. Tada jis apie keturis kartus spyrė nukentėjusiajam į galvą, kiek tiksliai smūgių sudavė - nepamena (t. 2, b. l. 56). Vėliau nuteistasis tvirtino, jog sudavė smūgį kumščiu į veidą, o kai vyriškis nukrito, spyrė jam 3 - 4 kartus, tačiau į kokias kūno vietas pataikė neprisimena, gal vieną kartą įspyrė A. C. ir į galvą (t. 2, b. l. 67, 89). Šias aplinkybes apeliantas nurodė ir teisminio bylos nagrinėjimo metu. Tačiau E. R. parodymų dėl suduotų smūgių skaičiaus ir jų lokalizacijos nepatvirtina betarpiškai įvykį mačiusio liudytojo V. I. parodymai bei teismo medicinos specialisto išvada. Specialisto išvadoje nurodyta, jog visi A. C. padaryti sužalojimai yra galvoje. Kaip matyti iš teismo medicinos specialisto išvados, A. C. padaryti sužalojimai galvoje dėl viršutinio žandikaulio lūžio, atsiskiriant veidinei kaukolės kaulų daliai nuo smegeninės kaukolės kaulų dalies yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su mirtimi, o jo mirtis įvyko nuo suduotų smūgių į galvą visumos (t. 1, b. l. 36-37). Byloje nustatyta, kad smurtą prieš A. C. vartojo tiek nuteistasis, tiek asmuo, kurio atžvilgiu tyrimas išskirtas į atskirą procesą. Tokiu atveju pagal BK 129 str. atsako visi kūno sužalojimus padarę asmenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimas Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose 5 p.). Šioje byloje nėra galimybės nustatyti būtent nuo kurio smūgio įvyko A. C. mirtis, todėl E. R. taip pat atsako už kilusius padarinius.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nustatyta aplinkybė, jog E. R. nusikaltimą padarė veikdamas bendrininkų grupe, t. y. kartu su asmeniu, kuriam ikiteisminis tyrimas išskirtas į atskirą procesą, įrodyta liudytojo V. I. parodymais. Šiuos liudytojo V. I. parodymus patvirtina kiti bylos duomenys. Iš telefoninių pokalbių suvestinės tarp liudytojo V. I. ir Klaipėdos m. VPK budėtojų dalies pareigūno matyti, kad 2005-12-14 apie 1 val. 17 min. į budėtojų dalį paskambinęs asmuo pranešė, kad prie „Žardės“ prekybos centre esančio baro du vyriškiai labai stipriai sumušė žmogų ir jam tikriausiai reikalinga medicinos pagalba (t. 1, b. l. 141-143). Pagal liudytojo V. I. pranešimą ir nurodytus požymius policijos pareigūnai sulaikė ir pristatė į Klaipėdos 4 policijos komisariatą E. R. ir R. Š. . Iš bylos medžiagos matyti, kad E. R. , kartu su asmeniu, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas išskirtas į atskirą procesą, tyčia sudavė smūgius į galvą A. C., o jam nuo smūgių nugriuvus ant žemės, E. R. ir asmuo, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas išskirtas į atskirą procesą, spyrė ne mažiau kaip 30 kartų į galvą, padarydami nukentėjusiajam nustatomojoje dalyje išvardintus sužalojimus, t. y. sunkų sveikatos sutrikdymą. Pagal BK 25 str. 2 d. bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai. E. R. ir asmuo, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas išskirtas į atskirą procesą, yra šio nusikaltimo bendravykdytojai, kadangi abu atliko A. C. gyvybei pavojingus veiksmus, numatytus BK 129 str. 2 d. 6 p. E. R. ir asmens, kurios atžvilgiu ikiteisminis tyrimas išskirtas į atskirą procesą, spyriai kojomis buvo nukreipti būtent į nukentėjusiojo galvą, nes kitose kūno vietose jokių sužalojimų nekonstatuota. Iš bylos aplinkybių ir liudytojo V. I. parodymų matyti, kad nei nuteistasis, nei kitas asmuo, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas išskirtas į atskirą procesą, neprieštaravo ir net nebandė sutrukdyti galimų padarinių atsiradimui. Akivaizdu, kad nuteistasis matė ir suprato asmens, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas išskirtas į atskirą procesą, mušimą ir tam konkliudentiniais veiksmais pastarajam pritarė. Teorijoje ir praktikoje pripažįstama, kad toks susitarimas galimas ir nusikalstamos veikos padarymo metu, iki padarinių atsiradimo. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai konstatavo, jog nusikaltimas padarytas bendrininkų grupe. Atsižvelgiant į tai, kad abu vienodai intensyviai ir žiauriai spardė nukentėjusįjį, todėl abu bendrininkai buvo nusikaltimo bendravykdytojai ir abu nukentėjusiajam padarė sunkų sveikatos sutrikdymą, kuris buvo priežastiniame ryšyje su nukentėjusiojo mirtimi. Apeliacinės instancijos teismas mano, jog apygardos teismas E. R. pagrįstai pripažino jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, jog nusikaltimą padarė bendrininkų grupe (BK 60 str. 1 d. 1 p.).
Šalies argumentai
Apeliantas mano, jog teismas nepagrįstai jo veiką kvalifikavo pagal BK 129 str. 2 d. 6 p. kaip tyčinį žmogaus nužudymą itin žiauriai, kadangi jis nesiekė nužudyti itin žiauriai, nekankino nukentėjusiojo ir nesityčiojo iš jo, o suduoti keli smūgiai negalėjo sukelti didelių fizinių kančių.
Nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 str. 2 da. 6 p. (kankinant ar kitaip itin žiauriai), kai kaltininko veika dėl gyvybės atėmimo būdo ar kitų aplinkybių pasireiškia ypatingu žiaurumu. Kankinimas - tai tam tikrą laiką trunkantys veiksmai, sukeliantys dideles fizines, dvasines kančias nukentėjusiajam tiesioginiu poveikiu į jo kūną arba sudarantys sąlygas kilti tokioms kančioms (dėl skausmo, alkio, troškulio, šalčio, karščio, verčiant atlikti nukentėjusįjį žeminančius veiksmus ir pan.). Tačiau nuteistajam nėra inkriminuota ši jo veiką kvalifikuojanti aplinkybė, todėl nėra pagrindo ją plačiau analizuoti. Veika kvalifikuojama pagal BK 129 str. 2 d. 6 p. ir tada, kai gyvybė atimama kitaip itin žiauriai nužudant. Nužudymas kitaip itin žiauriai yra tada, kai gyvybė atimama itin skausmingu būdu (pvz., nuodijant skausmingai veikiančiais nuodais, deginant, užkasant, numetant iš didelio aukščio ir pan.) arba padarant nukentėjusiajam daug kūno sužalojimų. Šiuo atveju neturi reikšmės, kiek laiko nukentėjusysis po panaudoto smurto iki mirties jautė kūno sužalojimų sukeltą skausmą. Be to, būtina, kad kaltininkas suvoktų itin žiaurų gyvybės atėmimo ypatumą.
Iš bylos medžiagos matyti, kad E. R. veiksmais nukentėjusiajam buvo padaryti daugybiniai sužalojimai galvoje: masyvi poodinė kraujosruva veide, išsidėsčiusi abiejų akių vokų, nosies, abiejų skruostų ir lūpų srityse su kraujo išlajomis po abiejų akių obuolių junginėmis išorinėse srityse, kraujosruvomis ir nubrozdinimais abiejų lūpų gleivinėse, daugybiniai skeveldriniai viršutinio žandikaulio lūžiai pagal Le Fort - II tipą, abiejų skruostikaulių lankų lūžiai, veidinės kaukolės kaulų dalies atsiskyrimas nuo smegeninės kaukolės kaulų dalies, sunkus difuzinis galvos smegenų aksonų sužalojimas, sukėlęs trauminį galvos smegenų pabrinkimą ir galvos smegenų kamieno strigimą. Liudytojas V. I. nurodė, jog nukentėjęs buvo mušamas žiauriai. Šiuos subjektyvius liudytojo parodymus patvirtina teismo medicinos specialisto išvados apie padarytų sužalojimų lokalizaciją ir tai, kad nuo suduotų smūgių į galvą dėl viršutinio žandikaulio lūžio, atsiskiriant veidinei kaukolės kaulų daliai nuo smegeninės kaukolės kaulų dalies, buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas. Teismo medicinos specialisto išvadoje nurodoma, kad A. C., atvykus GMP gydytojams buvo rastas sąmoningas, todėl jautė fizinį skausmą. A. C. suduotų smūgių skaičius, lokalizacija, sužalojimų pobūdis ir kiekis rodo, kad jam gyvybė buvo atimta itin žiauriai, nes nukentėjęs mirė ne iš karto, jis tam tikrą laiko tarpą jautė didelį skausmą. E. R. suduodamas daugybinius smūgius kojomis į galvos - veido sritį, taip pat smūgiuojant koja iš viršaus į veidą, kai nukentėjusysis gulėjo ant kieto pagrindo, akivaizdžiai suprato, kad jo veiksmai itin skausmingi nukentėjusiajam. Nors A. C. jo sužalojimo metu buvo girtas (2,5 promilės etilo alkoholio), tačiau šios aplinkybės negalima suabsoliutinti ir teigti, jog nukentėjusysis nejautė skausmo. Todėl apeliacinės instancijos teismas mano, jog apygardos teismas pagrįstai ir teisingai E. R. veiksmus kvalifikavo, kaip nužudymą padarytą itin žiauriai.
Šalies argumentai
Apeliantas mano, kad apygardos teismas skirdamas bausmę neteisingai konstatavo jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, pažeidė bendruosius bausmių skyrimo pagrindus ir teisingumo principą. Pagal baudžiamąjį įstatymą teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 str. 1, 2 d.). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).
Pirmosios instancijos teismas, skirdamas E. R. bausmę už jo padarytą nusikaltimą, atsižvelgė į tai, kad jis padarė vieną labai sunkų nusikaltimą, jo kaltę (netiesioginę tyčią). Apygardos teismas atsižvelgė taip pat į nuteistojo asmenybę: neteistas, dirba, charakterizuojamas teigiamai, taip pat atsižvelgė į jo elgesį po nusikaltimo padarymo, kad buvo nuvykęs į ligoninę pas A. C., jo tėvai siūlė jam finansinę paramą. Tačiau iš nukentėjusiosios L. D. parodymų matyt, kad nuteistasis ir jo giminės siūlė pinigų ir susitarti dėl bylos nutraukimo, o ne dėl civilinio ieškinio atlyginimo. E. R. atsakomybę sunkinanti aplinkybė yra tai, jog jis nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 str. 1 d. 9 p.) bei tai, kad veikė bendrininkų grupe (BK 60 str. 1 d. 1 p.). E. R. atsakomybę lengvinančia aplinkybe teismas pripažino tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo rizikingas nukentėjusiojo elgesys (BK 59 str. 1 d. 6 p.). Atsižvelgiant į tai, E. R. paskirta laisvės atėmimo bausmė atitinka BK 129 str. 2 d. numatytą sankcijos vidurkį.
Šalies argumentai
Apeliantas teigia, kad jog parodymus davė savo noru, prisipažino padaręs nusikaltimą, dėl to labai gailisi, smerkia padarytą veiką, pasirengęs išpirkti kaltę ir ateityje nenusikalsti, todėl mano, kad savo nuoširdžiu prisipažinimu padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išsiaiškinti nusikalstamą veiką. Tačiau apeliacinės instancijos teismas mano, jog šių aplinkybių pripažinti E. R. atsakomybę lengvinančiomis nėra pagrindo, kadangi kaip matyti iš bylos medžiagos E. R. tik iš dalies prisipažino padaręs nusikalstamą veiką. Nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nurodė ne visas nusikaltimo padarymo aplinkybes, teigė, jog sudavę nukentėjusiajam tik kelis smūgius, nukentėjusįjį mušė vienas ir nematė, ar jį mušė ir kitas asmuo, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas išskirtas į atskirą procesą. Tai prieštarauja byloje surinktiems įrodymams, todėl toks veikos aplinkybių pripažinimas negali būti vertinamas kaip prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailestis ar padėjimas teisėsaugos pareigūnams išaiškinti padarytą veiką ar joje dalyvavusius asmenis (BK 59 str. 1 d. 2 p.). BK 62 str. 1 d. teismas gali taikyti tik tada, kai nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie nusikalstamą veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. E. R. ne savo noru atvyko ar pranešė apie nusikaltimą, o buvo sulaikytas policijos pareigūnų. E. R. prisipažino kaltu tik dalinai bei nepadėjo ikiteisminiam tyrimui ir teismui išaiškinti nusikalstamą veiką. Byloje taip pat nėra duomenų, kad jis būtų visiškai ar iš dalies atlyginęs padarytą turtinę žalą. Kita vertus, BK 62 str. 1 d. nurodyta, kad teismas gali taikyti šio straipsnio nuostatas, bet neprivalo. Teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes E. R. taikyti BK 62 str. 1 d. nuostatas nėra pagrindo. Įvertinus visas minėtas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas skirdamas E. R. bausmę, BK 54 str. 2 d. nuostatų ir teisingumo principo nepažeidė. Teisėjų kolegijos nuomone, apygardos teismas apeliantui paskyrė bausmę teisingai, ji nėra per griežta, ją dar labiau švelninti nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Priteisti iš E. R. Valstybinei ligonių kasai prie Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerijos 10 880,09 Lt išlaidoms dėl A. C. gydymo atlyginti.
Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.
Nuteistojo E. R. apeliacinį skundą atmesti.