- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-11-09
- Bylos Nr.
- eAS-819-662/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03091-2016-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Audrius Bakaveckas (pran.), Arūnas Dirvonas
- Pareiškėjas
- V. V.
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės administracijai
- Kategorijos
- 63.3.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Įžanginė dalis
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 3 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. V. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.
Pareiškėjas V. V. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2016 m. gegužės 9 d. raštu Nr. A51-35891/16(2.15.1.21-MP2) ir 2016 m. liepos 8 d. raštu Nr. A51-51381/15(2.15.1.21-MP2) įformintus sprendimus ir įpareigoti atsakovą atsižvelgti į pareiškėjo pasiūlymą suderinti žemės sklypo detaliojo plano koregavimo sprendinius su galiojančiais Vilniaus miesto savivaldybės draustinių nuostatų reikalavimais.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugpjūčio 3 d. nutartimi pareiškėjo skundą atsisakė priimti.
Teismas vadovavosi Teritorijų planavimo įstatymo redakcijos 37 straipsnyje nustatytu teisiniu reguliavimu, jog ginčams, susijusiems su pasiūlymais, teikiamais dėl teritorijų planavimo dokumentų, yra nustatyta privaloma išankstinė ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, t. y. ginčus dėl planavimo organizatoriaus atsakymų nagrinėja valstybinę priežiūrą atliekanti institucija, numatyta Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatyme. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, kad skundams dėl planavimo organizatoriaus atsakymo į asmenų pateiktus pasiūlymus dėl teritorijų planavimo dokumentų yra nustatyta privaloma išankstinio ginčo nagrinėjimo ne per teismą tvarka (žr., pvz., 2009 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-157/2009 ir kt.).
Teismas nustatė, kad šioje byloje ginčijami sprendimai buvo priimti dėl pareiškėjo pateiktų pasiūlymų planavimo organizatoriui dėl rengiamo teritorijos (duomenys neskelbtini) detaliojo plano koregavimo, tačiau pareiškėjas duomenų, jog ginčijamus planavimo organizatoriaus sprendimus skundė teritorijų planavimo valstybinę priežiūrą atliekančiai institucijai, nepateikė. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas nesilaikė nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos, teismas pareiškėjo skundą atsisakė priimti.
II.
Pareiškėjas V. V. pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 3 d. nutartį ir perduoti pareiškėjo skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad Teritorijų planavimo įstatymo 49 straipsnio 1 dalis nustato kitą ginčų dėl teritorijų planavimo procese priimtų sprendimų nagrinėjimo tvarką: teritorijų planavimo proceso metu neteisėtai priimtus administracinius sprendimus suinteresuotų asmenų prašymu ar savo iniciatyva administracine tvarka panaikina šiuos sprendimus priėmę subjektai arba teismas; kreiptis į sprendimus priėmusią instituciją ar teismą turi teisę asmenys, kurių teisės ir teisėti interesai yra pažeisti. Be to, ginčijamame 2016 m. gegužės 9 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos pateiktame atsakyme nurodyta, kad jis gali būti skundžiamas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui, Vilniaus miesto savivaldybės visuomeninei administracinių ginčų nagrinėjimo komisijai, Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba Seimo kontrolieriams. Pareiškėjas šį atsakymą apskundė Teritorijų planavimo įstatymo 49 straipsnio 1 dalyje nustatyta ir pačiame administraciniame akte išaiškinta apskundimo tvarka. Atsakovas šį skundą priėmė ir išnagrinėjo iš esmės, priimdamas 2016 m. liepos 8 d. sprendimą, kuo pripažino, jog pareiškėjo skundas išankstinio ginčo nagrinėjimo ne per teismą tvarka atitiko įstatymo reikalavimus.
Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. kovo 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS143-157/2009, kurioje išaiškintas iki 2014 m. sausio 1 d. galiojusios Teritorijų planavimo įstatymo redakcijos 32 straipsnio 2 dalies nuostatos taikymas. Nors anksčiau galiojęs reglamentavimas, kaip nurodė teismas skundžiamoje nutartyje, yra panašus į šiuo metu galiojantį, tačiau teismas ignoravo tai, kad šiuo metu galiojančiame Teritorijų planavimo įstatymo 49 straipsnio 1 dalyje taip pat numatyta ginčų dėl teritorijų planavimo procese priimtų administracinių aktų nagrinėjimo tvarka.
Be to, pareiškėjas nurodo, kad Teritorijų planavimo įstatymo 49 straipsnio 4 dalies 2 punktas nustato, jog suinteresuotos visuomenės atstovai, kiti suinteresuoti fiziniai ir juridiniai asmenys turi teisę kreiptis į teismą dėl priimto administracinio sprendimo dėl teritorijų planavimo dokumento patvirtinimo panaikinimo tik tuo atveju, jeigu jie <...> dėl priežasčių, kurias teismas pripažino svarbiomis, negalėjo dalyvauti teritorijų planavimo viešinimo procedūrose ir teikti skundus ar pranešimus dėl viešojo administravimo subjektų priimtų su teritorijų planavimu susijusių sprendimų ar dėl šių subjektų neveikimo teritorijų planavimo valstybinę priežiūrą atliekančioms institucijoms iki skundžiamo administracinio sprendimo dėl teritorijų planavimo dokumento patvirtinimo. Pažymėjo, kad pareiškėjas tik 2016 m. birželio 6 d., tai yra tuo metu, kai jau buvo pasibaigęs skundo pagal nurodytą nuostatą padavimo terminas, sudarė atstovavimo sutartį su advokatu, o laikotarpiu nuo skundžiamo atsakymo gavimo iki 10 darbo dienų termino pabaigos teisininko paslaugomis nesinaudojo. Kadangi 2016 m. gegužės 8 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atsakyme jo apskundimo tvarka išaiškinta klaidingai, pareiškėjas negalėjo pateikti skundo Teritorijų planavimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka. Pareiškėjo nuomone, šios priežastys, dėl kurių pareiškėjas nepateikė skundo teritorijų planavimo valstybinę priežiūrą atliekančiai institucijai, pripažintinos svarbiomis ir minėtos teisės normos pagrindu pareiškėjo skundas priimtinas nagrinėti iš esmės.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV.
Teisėjų kolegija pažymi, kad atskirasis skundas išnagrinėtas, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu (toliau – ir ABTĮ), galiojančiu nuo 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalis).
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 3 d. nutarties, kuria teismas, konstatavęs, kad pareiškėjas nepasinaudojo privaloma išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, pareiškėjo skundą atsisakė priimti (ABTĮ 33 str. 2 d. 3 p.).
ABTĮ 26 straipsnio 1 dalimi nustatyta, kad prieš kreipiantis į administracinį teismą, viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai ar veiksmai (neveikimas) gali būti, o įstatymų nustatytais atvejais – turi būti ginčijami kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją. Šios tvarkos nesilaikymas yra pagrindas teismui atsisakyti priimti asmens skundą (ABTĮ 33 str. 2 d. 3 p.). Konstitucinis Teismas, aiškindamas prieinamos ir veiksmingos teisminės gynybos turinį, savo jurisprudencijoje taip pat yra nurodęs, jog teisės aktais gali būti nustatyta ir ikiteisminė ginčų sprendimo tvarka (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2002 m. liepos 2 d., 2003 m. kovo 4 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. vasario 7 d. nutarimus).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą išaiškinęs, kad skundų nagrinėjimo tvarka gali būti pripažinta išankstine ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka tik tais atvejais, kai įstatymai šią tvarką apibrėžia būtent kaip išankstinę ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarką, o atitinkamą instituciją laiko tam tikros ginčų kategorijos išankstinio nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija (žr., pvz., 2009 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-609/2009). Taip pat išaiškinta, kad privaloma ikiteisminė ginčo sprendimo tvarka turi būti aiškiai ir nedviprasmiškai nustatyta būtent aukščiausios teisinės galios akte – įstatyme (žr., pvz., 2007 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS11-296/2007, 2007 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS8-486/2007, 2010 m. kovo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-209/2010).
Iš pareiškėjo skundo turinio matyti, kad pareiškėjas 2016 m. balandžio 18 d. kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją su pasiūlymu dėl rengiamo teritorijos (duomenys neskelbtini) detaliojo plano koregavimo. 2016 m. gegužės 9 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracija pateikė atsakymą, su kuriuo nesutikdamas pareiškėjas dar kartą kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, prašydamas sprendimą panaikinti ir atsižvelgti į pateiktą pasiūlymą. Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2016 m. liepos 8 d. raštu pareiškėjo skundo netenkino. Nurodytos aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, sudaro pagrindą teigti, kad tiek 2016 m. gegužės 9 d., tiek 2016 m. liepos 8 d. raštai priimti išnagrinėjus pareiškėjo pateiktus pasiūlymus planavimo organizatoriui dėl rengiamo detaliojo plano koregavimo.
Pažymėtina, kad šiame teritorijų planavimo dokumento rengimo etape yra aktualus Teritorijų planavimo įstatymo 37 straipsnis, kurio 2 dalyje aiškiai nustatyta, jog planavimo organizatoriaus atsakymas, priimtas išnagrinėjus jam pateiktus pasiūlymus dėl teritorijų planavimo dokumentų, per 10 darbo dienų gali būti apskųstas atitinkamai teritorijų planavimo valstybinę priežiūrą atliekančiai institucijai. Iš šios teisės normos matyti, jog ginčams, susijusiems su pasiūlymais, teikiamais dėl teritorijų planavimo dokumentų, yra nustatyta išankstinė ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas planavimo organizatoriaus atsakymus skundė valstybinę priežiūrą atliekančiai institucijai, nenustatyta, be to, šios aplinkybės neneigia ir pats pareiškėjas.
Pareiškėjo teigimu, vadovautis Teritorijų planavimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalies nuostatomis nagrinėjamu atveju nėra pagrindo, nes Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2016 m. liepos 8 d. raštas priimtas išnagrinėjus pareiškėjo skundą Teritorijų planavimo įstatymo 49 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, ir todėl gali būti skundžiamas tiesiogiai teismui.
Vadovaudamasi sisteminiu Teritorijų planavimo įstatymo nuostatų aiškinimu, teisėjų kolegija su šia pareiškėjo išvada nesutinka. Teritorijų planavimo įstatymo 49 straipsnio 1 dalis įtvirtina bendrą ginčų dėl administracinių sprendimų, priimtų iki teritorijų planavimo dokumento patvirtinimo, nagrinėjimo tvarką. Šiame teritorijų planavimo etape neteisėtai priimtus administracinius sprendimus suinteresuotų asmenų prašymu ar savo iniciatyva administracine tvarka panaikina šiuos sprendimus priėmę subjektai arba teismas; kreiptis į sprendimus priėmusią instituciją ar teismą turi teisę asmenys, kurių teisės ir teisėti interesai yra pažeisti, taip pat šių asmenų skundų ar pranešimų pagrindu arba savo iniciatyva – pagal kompetenciją teritorijų planavimo valstybinę priežiūrą atliekančios institucijos, kiti viešojo administravimo subjektai, suinteresuotos visuomenės atstovai, gindami visuomenės (viešąjį) interesą.
Taigi Vilniaus miesto savivaldybės administracijai 2016 m. liepos 8 d. raštu pareiškėjo prašymo netenkinus, tokio sprendimo apskundimui taikomos Teritorijų planavimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalies nuostatos, t. y. skundas gali būti paduotas teritorijų planavimo valstybinę priežiūrą atliekančiai institucijai.
Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje teisės normoje alternatyvų skundą paduoti kitai institucijai nenumatyta, o įstatymo 49 straipsnio taikymas minėto teisinio reguliavimo nepakeičia ir nepanaikina, todėl darytina išvada, jog, sprendžiant dėl atsakymų į planavimo organizatoriui pateiktus pasiūlymus dėl teritorijų planavimo teisėtumo, ginčas pirmiausiai turi būti nagrinėjamas ikiteismine tvarka. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad klaidingas administracinio akto apskundimo tvarkos nurodymas administracinių teismų praktikoje gali būti vertinama kaip priežastis, objektyviai sukliudžiusi pareiškėjui laiku realizuoti teisę kreiptis į teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-283/2012).
Apibendrindama teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti atskirajame skunde išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo, todėl ši nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Pareiškėjo V. V. atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 3 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.