Vilniaus apygardos teismo nutartis

2013-07-16 · Civilinė byla Nr. 2A-1160-603/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-07-16
Bylos Nr.
2A-1160-603/2013
Teisminio proceso Nr.
2-01-3-04711-2012-4
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Andžej Maciejevski, Andrutė Kalinauskienė, Loreta Lipnickienė (pran.)
Atsakovas
UAB DK „PZU Lietuva“
Ieškovas
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus
Civilinė byla Nr. 2A-1160-603/2013Teisminio proceso Nr. 2-01-3-04711-2012-4Procesinio sprendimo kategorija: 38.
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2013 m. liepos 16 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Loretos Lipnickienės, kolegijos teisėjų Andrutės Kalinauskienės ir Andžej Maciejevski, viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. liepos 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus ieškinį atsakovui UAB DK „PZU Lietuva“ dėl žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius (toliau – ieškovas) kreipėsi su ieškiniu į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ 1 111,03 Lt žalos atlyginimo. Nurodė, jog R. J. žuvo 2007 m. vasario 19 d. pakeliui į darbą įvykusio nelaimingo atsitikimo – eismo įvykio metu. Kauno rajono apylinkės prokuratūros 2007 m. birželio 28 d. nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 65-1-0213-07 dėl nusikalstamos veikos, numatytos Baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 5 dalyje, kaltininkui Ž. P. mirus, nustatyta, kad eismo įvykio kilimą, kurio metu žuvo R. J., sąlygojo Ž. P. veiksmai, prieštaravę Kelių eismo taisyklių 53, 172, 144, 164 punktų reikalavimams. Eismo įvykio metu Ž. P. vairavo automobilį Opel Vectra, v/n (duomenys neskelbtini) kurio transporto priemonių valdytojų civilinė atsakomybė buvo apdrausta atsakovo draudimo bendrovėje. Ieškovas, vadovaudamasis Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo nuostatomis, R. J. 2007 m. vasario 19 d. pakeliui į darbą įvykusį nelaimingą atsitikimą pripažino draudiminiu įvykiu. Ieškovas žuvusio eismo įvykio metu R. J. vaikams M. J. ir A. J. laikotarpiu nuo 2009-06-01 iki 2010-06-26 paskyrė periodinę draudimo išmoką: M. J. išmokėjo 62 Lt, o A. J. išmokėjo 1 049,03 Lt. Tokiu būdu ieškovo biudžetui buvo padaryta 1 111,03Lt dydžio žala, kurią atsakovas atlyginti atsisakė.

Atsiliepimas

Atsiliepime į ieškinį atsakovas su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012 m. balandžio 18 d. nutarime nurodė, kad Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.290 straipsnio 1 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas, aiškinamas kitų CK normų bei Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo (toliau – NADPLSDĮ), nuostatų kontekste, socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, yra įskaitomos į turtinės žalos, kurią dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo patyrė nukentėjęs asmuo ar jo šeimos nariai, dydį, o atsakingas asmuo – žalą padaręs ar įstatymų numatytais atvejais dėl kito asmens veiksmų atsiradusią žalą privalantis atlyginti asmuo – nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams turi atlyginti tą turtinės žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo, dalį, kuri viršija nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams išmokėtų socialinio draudimo išmokų dydį. Pagal CK 6.290 straipsnio 3 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą, draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl tokio dydžio socialinio draudimo išmokos ar jos dalies, kiek ja atlyginama dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams padaryta turtinė žala, t. y. tais atvejais, kai draudimo išmoka yra lygi nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydžiui arba mažesnė už jį, socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl visos draudimo išmokos, o tuo atveju, kai draudimo išmoka yra didesnė už nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydį, socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl socialinio draudimo išmokos dalies, kuria atlyginama nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams padaryta turtinė žala. Nurodo, kad R. J. įvykęs mirtinas nelaimingas atsitikimas buvo pripažintas draudžiamuoju įvykiu ir pagal NADPLSDĮ 27 straipsnį, jo šeimai lygiomis dalimis buvo išmokėta vienkartinė draudimo išmoka apdraustajam mirus, kurią sudarė 135 600,00 Lt. Ieškovo 135,600,00 Lt išmokėta išmoka, kaip ir periodinės išmokos apdraustajam mirus, yra skirtos žuvusiojo šeimos narių negautoms pajamoms atlyginti. Atsakovas 135 600,00 Lt ir 3 235,24 Lt išmokas iki 2009 m. gegužės 31 d. yra ieškovui grąžinęs. Civilinės atsakomybės draudiko išmokėta draudimo išmoka pilnai kompensuoja žuvusiojo vaikų patirtą turtinę žalą ir net ją viršija.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. liepos 23 d. sprendimu ieškinį tenkino ir priteisė ieškovui iš atsakovo 1 111,03 Lt žalos atlyginimui. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad R. J. žuvo 2007 m. vasario 19 d. pakeliui į darbą įvykusio nelaimingo atsitikimo – eismo įvykio metu. Kauno rajono apylinkės prokuratūros 2007 m. birželio 28 d. nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 65-1-0213-07 dėl nusikalstamos veikos, numatytos Baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 5 dalyje, kaltininkui Ž. P. mirus, nustatė, kad eismo įvykio kilimą, kurio metu žuvo R. J., sąlygojo Ž. P. veiksmai, prieštaravę Kelių eismo taisyklių 53, 172, 144, 164 punktų reikalavimams. Eismo įvykio metu Ž. P. vairavo automobilį Opel Vectra, v/n (duomenys neskelbtini) kurio transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybė buvo apdrausta atsakovo draudimo bendrovėje. Ieškovas, vadovaudamasis NADPLSDĮ 26 straipsnio nuostatomis, R. J. 2007 m. vasario 19 d. pakeliui į darbą įvykusį nelaimingą atsitikimą pripažino draudiminiu įvykiu. Ieškovas žuvusio eismo įvykio metu R. J. vaikams M. J. ir A. J. laikotarpiu nuo 2009 m. birželio 1 d. iki 2010 m. birželio 26 d. paskyrė periodinę draudimo išmoką: M. J. nuo 2009 m. birželio 1 d. iki 2009 m. birželio 30 d. išmokėjo 62,00 Lt, o A. J. nuo 2009 m. birželio 1 d. iki 2010 m. birželio 26 d. išmokėjo 1 049,03 Lt. Teismas nustatė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012 m. balandžio 18 d. nutarimu nusprendė nutraukti bylos dalį dėl CK 6.290 straipsnio 1 ir 3 dalių, taip pat dėl Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 19 straipsnio 10 dalies, Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 49 punkto konstitucingumo, nes pareiškėjų prašymuose keliamas ne ginčijamų nuostatų atitikties Konstitucijai, o šių nuostatų aiškinimo, taigi ir taikymo, klausimas, kurio Konstitucinis Teismas nesprendžia. Teismas nustatė, kad byloje nėra įrodymų apie tai, kad atsakovas atlygino ieškovui žalą padarytą dėl periodinių draudimo išmokų apdraustajam mirus išmokėjimo A. J. ir M. J.. CK 6.290 straipsnio 1 dalis nustato, kad socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, yra įskaitomos į atlygintinos žalos dydį. Pagal NADPLSDĮ 31 straipsnį, jeigu ištyrus nelaimingą atsitikimą darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo nustatoma, kad jis įvyko dėl trečiojo asmens kaltės, tai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinis skyrius atgręžtinio reikalavimo teise išreikalauja išmokėtas išmokų sumas iš kalto asmens CK nustatyta tvarka. Išmokų sumas, įskaitytinas į atlygintinos žalos, mokamos pagal TPVCAPDĮ, dydį valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui kompensuoja draudimo kompanijos. Juridiniai arba fiziniai asmenys, dėl kurių kaltės Fondo administravimo įstaigos neteisėtai išmokėjo apdraustiesiems asmenims tam tikras išmokas arba kurių neteisėtais (kaltais) veiksmais buvo padaryta kitokia turtinė žala Fondui, privalo tą žalą atlyginti įstatymų nustatyta tvarka (Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 6.290 straipsnio 3 dalį, draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja regreso teisę į žalą padariusį asmenį, išskyrus atvejus, kai draudimo įmokas už nukentėjusį asmenį mokėjo žalą padaręs asmuo. TPVCAPDĮ 19 straipsnio 10 dalis nustato, kad asmenys, kurie teisės aktų nustatyta tvarka turi regreso ar subrogacijos teisę į žalą padariusį asmenį, pretenziją dėl išmokos gali pateikti tiesiogiai kaltininko civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui arba, jei tokio nėra, žalą padariusiam asmeniui. Teismas konstatavo, kad draudiko pareiga atlyginti žalą valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui padarytą dėl trečiųjų asmenų veiksmų, kurių civilinę atsakomybę draudikas yra apdraudęs.

Atsiliepimas

Apeliaciniame skunde atsakovas prašė Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. liepos 23 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti; priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą atsakovas grindė atsiliepime į ieškinį išdėstytais motyvais nurodydamas, kad ieškovas, teikdamas atgręžtinį reikalavimą draudikui, savo teises įgyvendina pagal subrogacijos taisykles. Kadangi ieškovo išmokėtos periodinės draudimo išmokos apdraustajam mirus yra skirtos turtinei žalai, t.y. netektam išlaikymui kompensuoti, jis savo reikalavimo teisę turi įgyvendinti tokiomis pačiomis sąlygomis ir tvarka, kaip tiesioginę reikalavimo teisę turintys asmenys, t.y. ne tik pagrįsdamas turėtos žalos faktą ir dydį, bet ir siedamas ją su civilinės atsakomybės principais. Atsakovo skaičiavimais remiantis R. J. darbo sutarties kopija, patvirtinančia 300,00 Lt dydžio neatskaičius mokesčių darbo užmokestį, ir atsižvelgus į tai, kad jis išlaikė du nepilnamečius vaikus ir sutuoktinę, vienam išlaikytiniam priklausiusi mėnesinė pajamų dalis yra 75,00 Lt. Tai yra maksimali suma, kurios iš įvykio kaltininko/jo civilinės atsakomybės draudiko galėtų reikalauti žuvusiojo išlaikytiniai, kaip pirminiai kreditoriai. Todėl nuo eismo įvykio dienos iki datos, iki kurios buvo mokamos socialinio draudimo išmokos (2010 m. birželio 26 d.), M. J. priklausytų 2 100,00 Lt, o A. J. – 3 000,00 Lt netekto išlaikymo priteisimo. Viso šiems asmenims padaryta 5 100,00 Lt žala. Atsakovas grąžino ieškovui apdraustajam R. J. žuvus jo šeimai išmokėtą 135 600,00 Lt dydžio vienkartinę draudimo išmoką ir 3 253,24 Lt periodinių išmokų iki 2009 m. gegužės 31 d. Pagal NADPLSDĮ 27 straipsnį, vienkartinė draudimo išmoka priklauso šeimos nariams lygiomis dalimis. Taigi, civilinės atsakomybės draudimo išmokėta draudimo išmoka visiškai kompensuoja žuvusiojo R. J. vaikų patirtą turtinę žalą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas prašė apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. liepos 23 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, kad teismas pagrįstai nurodė, kad socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, yra įskaitomos į atlygintinos šalos dydį (CK .290 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovas turi regreso teisę į atsakovą. 2012 m. balandžio 18 d. nutarime Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas nurodė, kad jis nesprendžia teisės aktų taikymo ir aiškinimų klausimų, įstatymo leidėjo neišspręsti teisės taikymo klausimai yra teismų praktikos dalykas. Kasacinis teismas yra suformavęs nuoseklią praktiką šios kategorijos bylose dėl CK 6.249 straipsnio pateiktos žalos sąvokos išaiškinimo, kurioje nurodyta, kad visų pagal NADPLSDĮ mokamų draudimo išmokų (tiek periodinių, tiek vienkartinių) įstatymų leidėjo įvardinimas kompensuojančiomis negautas pajamas duoda pagrindą aiškinti, kad vienkartinė draudimo išmoka apdraustajam mirus, sistemiškai aiškinant su CK 6.249 straipsnio 1 dalimi, yra vienas iš CK 6.249 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos žalos sudėtinių elementų. Todėl socialinio draudimo įstaiga, atlyginusi nukentėjusiojo patirtus nuostolius, negali įgyti daugiau teisių negu pradinis kreditorius. Žuvusiojo R. J. gaunamos pajamos iš darbo teisinių santykių buvo jo šeimos pragyvenimo šaltinis, todėl vien tik jo vaikams išmokėta periodinė draudimo išmoka apdraustajam mirus nekompensuotų žuvusiojo šeimos negautų pajamų. R. J. sutuoktinei ir vaikams išmokėta vienkartinė 135 000,00 Lt draudimo išmoka taip pat kompensuoja jo šeimos negautas pajamas dėl apdraustojo mirties.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Nagrinėjamoje byloje apeliantas, neginčydamas pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių bylos aplinkybių, kelia klausimą, ar atsakovo civilinės atsakomybės draudimu apdrausto Ž. P. sukelto eismo įvykio metu žuvusio R. J. nepilnamečiams vaikams M. J. ir D. J. ieškovo priskaičiuota ir išmokėta 1 111,03 dydžio periodinė draudimo išmoka apdraustajam mirus gali būti išreikalauta iš draudiko pagal CK 290 straipsnio 3 dalies nuostatas. Atsakovo teigimu, R. J. šeimai išmokėta 135 600,00 Lt dydžio vienkartinė ir 3 235,24 Lt periodinės draudimo išmokos apdraustajam mirus, kurios buvo skirtos žuvusiojo šeimos narių negautoms pajamoms atlyginti, visiškai kompensuoja R. J. nepilnamečių vaikų patirtą turtinę žalą. Teisėjų kolegija su atsakovo argumentais nesutinka.

Civilinės atsakomybės atveju įstatyme žalos sąvoka apibrėžta kaip asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Žalos piniginė išraiška yra nuostoliai (CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad pagal NADPLSDĮ mokamų tiek periodinių, tiek vienkartinių draudimo išmokų įvardijimas kompensuojančiomis negautas pajamas duoda pagrindą aiškinti, kad vienkartinė draudimo išmoka, sistemiškai aiškinant su CK 6.249 straipsnio 1 dalimi, yra CK 6.249 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos žalos sudėtinė dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-571/2007). Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutarime, kuriuo remiasi apeliantas, konstatuota, kad CK 6.290 straipsnio 1 dalyje nurodytos „socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais“, yra socialinio draudimo santykius reguliuojančiuose įstatymuose (inter alia Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatyme, Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme, Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme) numatytos išmokos, mokamos apdraustajam ar jo šeimos nariams apdraustojo sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, inter alia ligos dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo arba profesinės ligos pašalpa, netekto darbingumo vienkartinė kompensacija, netekto darbingumo periodinė kompensacija, vienkartinė draudimo išmoka apdraustajam mirus dėl draudiminio įvykio, periodinė draudimo išmoka apdraustajam mirus dėl draudiminio įvykio, ligos pašalpa, našlaičių pensija (4.8. punktas). <...> CK 6.290 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą aiškinant cituotų Civilinio kodekso normų kontekste pažymėtina, kad „atlygintinos žalos dydis“, nurodytas CK 6.290 straipsnio 1 dalyje, yra dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams padarytos žalos piniginė išraiška (5.3. punktas). Taigi, socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atveju, yra įskaitomos į atlygintinos žalos dydį.

Draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja regreso teisę į žalą padariusį asmenį, išskyrus atvejus, kai draudimo įmokas už nukentėjusį asmenį mokėjo žalą padaręs asmuo (CK 6.290 straipsnio 1, 3 dalys). Pagal TPVCAPDĮ (aktuali redakcija nuo 2007-06-11 iki 2011-11-30) 15 straipsnio 5 dalį, asmenims, turintiems teisę į žalos atlyginimą netekus maitintojo, atlyginama ta mirusiojo pajamų dalis, kurią jie gavo ar turėjo teisę gauti mirusiajam esant gyvam. Teisę į žalos atlyginimą turi asmenys, kurie buvo mirusiojo išlaikomi arba jo mirties dieną turėjo teisę gauti iš jo išlaikymą (nepilnamečiai vaikai, sutuoktinis, nedarbingi tėvai ar kiti faktiniai nedarbingi išlaikytiniai), taip pat mirusiojo vaikas, gimęs po jo mirties. Pagal to paties įstatymo 19 straipsnio 10 dalį, asmenys, kurie teisės aktų nustatyta tvarka turi regreso ar subrogacijos teisę į žalą padariusį asmenį, pretenziją dėl išmokos gali pateikti tiesiogiai kaltininko civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui arba, jei tokio nėra, žalą padariusiam asmeniui. Pagal NADPLSDĮ 31 straipsnį, jeigu draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaiga teisės aktų nustatyta tvarka įgyja regreso teisę į žalą padariusį asmenį. Išmokų sumas, įskaitytinas į atlygintinos žalos, mokamos pagal TPVCAPDĮ, dydį valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui kompensuoja draudimo kompanijos. Taigi, šių teisės aktų bei byloje nustatytų aplinkybių pagrindu ieškovas turi teisę susigrąžinti išmokas, išmokėtas atlyginant dėl trečiojo asmens kaltės padarytą žalą, šiuo atveju - iš civilinę atsakomybę apdraudusio draudiko - atsakovo.

Atsakovas nepagrįstai nurodo, kad nagrinėjamu atveju žuvusiojo R. J. šeimai išmokėtos draudimo išmokos visiškai kompensuoja žuvusiojo vaikų patirtą turtinę žalą. Toks aiškinimas neatitinka galiojančio teisinio reglamentavimo ir aukščiau nurodytos kasacinio teismo praktikos. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad R. J. vaikams išmokėtos periodinės draudimo išmokos apdraustajam mirus neviršija šiems asmenims padarytos turtinės žalos. Išmokėtomis sumomis buvo atlygintos trečiųjų asmenų dėl neteisėtos veikos netektos pajamos.

Remdamasi aukščiau išdėstytu, kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas tinkamai taikė ir aiškino materialinės ir proceso teisės normas, tinkamai nustatė faktinės bylos aplinkybes ir priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, kurį panaikinti ar pakeisti pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. liepos 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkė Loreta Lipnickienė TeisėjaiAndrutė Kalinauskienė Andžej Maciejevski