Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. balandžio 28 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 261 straipsnį laisvės atėmimu 3 metams 6 mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti V. D., R. F., tačiau dėl jų nuosprendis apeliacine tvarka nepaskųstas.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

A. K. nuteistas už tai, kad neteisėtai platino psichotropines medžiagas nepilnamečiams, o būtent: jis 2007 m. gegužės 20 d. vakare, tikslus laikas nenustatytas, Senojoje turgavietėje, esančioje Turgaus a. 5, Klaipėdoje, neteisėtai, turėdamas tikslą platinti, iš nuo teismo pasislėpusio asmens už 10 litų įgijo nenustatytą kiekį miltelių, kurių sudėtyje buvo 5 mg (0, 005 g) psichotropinės medžiagos – metamfetamino ir minėtą psichotropinę medžiagą toje pačioje vietoje perdavė ir tokiu būdu platino nepilnamečiui V. D., gimusiam (duomenys neskelbtini).

Apeliantas, nesutikdamas su teismo išvada, kad jis už 10 Lt įgijo iš nuo teismo pasislėpusio M. B. psichotropinę medžiagą ir perdavė ją nepilnamečiui V. D., teigia, kad jis V. D. tik paskolino 10 Lt, nežinodamas kokiu tikslu jam reikalingi pinigai. O V. D. pats iš M. B. įgijo psichotropinę medžiagą, o ją įsigijęs pasiūlė jam ir kartu buvusiam nepilnamečiui A. J. pasivaišinti. Jie trise vartojo psichotropinę medžiagą – metamfetaminą. Suvartojęs savo metamfetamino dozę, jis su V.D. ir A. J. išsiskyrė ir jų daugiau nebematė. Šias aplinkybes akistatos ir teisminio bylos nagrinėjimo metu pavirtino ir nuteistasis V. D. Apeliantas mano, kad būtent teisme duoti V. D. parodymai yra teisingi. Tačiau teismas teisingais laikė nuteistojo V. D. pirminius parodymus. Su tokia teismo išvada apeliantas nesutinka ir mano, kad nuteistasis V. D., duodamas pirminius parodymus, jį apkalbėjo, siekdamas pats išvengti baudžiamosios atsakomybės. Teismo motyvas, kad V. D. pakeitė parodymus dėl M. B. grasinimo neturi jokio loginio ryšio su juo, be to, V. D. pakeisti parodymai visiškai nenaudingi M. B.

Taip pat apeliantas nesutinka su nukentėjusiojo A. J. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kuriuose jis nurodė, kad apeliantas nupirko iš M. B. amfetaminą.

Apelianto manymu, jo tariamas tarpininkavimas V. D. įgyjant psichotropinę medžiagą iš M. B. galėtų būti logiškai paaiškinamas tik tuo atveju, jei M. B. būtų nepažinojęs nepilnamečio V. D., todėl juo nepasitikėjęs. Tačiau V. D. buvo gerai pažįstamas su M. B.. Šią aplinkybę visų parodymų metu patvirtino tiek pats V. D., tiek nukentėjusysis A. J. bei liudytoja (kituose epizoduose nukentėjusioji) E. J.

Taip pat apeliantas mano, kad teismas nepagrįstai jo pirminius parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu 2007-05-25, vertino kaip jo kaltės įrodymą. Apeliantas teigia, kad jo pirminiai parodymai neatitinka tikrovės, nes jis juos davė būdamas apsvaigęs nuo narkotinių ir psichotropinių medžiagų. Jis nesuvokė jam pateikto įtarimo reikšmės, jautė bendrą silpnumą, galvos skausmą, ir norėjo būti kuo greičiau išleistas į laisvę. Aplinkybę, kad jis apklausos metu buvo apsvaigęs, patvirtina objektyvūs, moksliškai pagrįsti faktai: jo šlapimo tyrimo rezultatai bei teisme apklausto specialisto S. M. parodymai, kad psichotropinės medžiagos po jų pavartojimo organizme išlieka 2-3 dienas. Be to, apeliantas teigia, jog jo apklausos buvo atliktos šiurkščiai pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtintą jo teisę į gynybą. Lietuvos apeliacinis teismas šioje byloje 2009-04-30 nutartimi konstatavo, jog jam 2007-05-25 bei vėliau įteikti pranešimai apie įtarimą buvo neaiškus, netikslus, dėl ko jis nežinojo, nuo kokio kaltinimo gintis, todėl nuo pat 2007-05-25 įvykusios apklausos buvo suvaržyta jo teisė į gynybą. Todėl apeliantas mano, kad jo parodymai, išgauti apsvaigimo būsenoje ir pažeidus jo teisę į gynybą, neatitinka įrodymų leistinumo reikalavimo, todėl jie negali būti laikomi įrodymu (BPK 30 straipsnis).

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apeliantas nuteistasis A. K. ir jo gynėja prašė nuteistojo A. K. apeliacinį skundą patenkinti, prokuroras prašė šį apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. K. apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas šioje byloje išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, patikrino surinktus įrodymus ir juos įvertino nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų. Teismas skundžiamu nuosprendžiu pripažindamas A. K. kaltu platinus nepilnamečiui V. D. psichotropinę medžiagą – metamfetaminą, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka ikiteisminio tyrimo metu surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais duomenimis. Teismas nuosprendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, išanalizavo ir įvertino teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė išvadas atitinkančias faktines aplinkybes.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad A. K. neteisėtai, turėdamas tikslą platinti, iš nuo teismo pasislėpusio asmens už 10 litų įgijo nenustatytą kiekį miltelių, kurių sudėtyje buvo 5 mg (0, 005 g) psichotropinės medžiagos – metamfetamino, ir minėtą psichotropinę medžiagą perdavė, tokiu būdu platino, nepilnamečiui V. D.. Nustatydamas šios nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, teismas rėmėsi nukentėjusiojo A. J. parodymais, nuteistojo V. D. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, iš dalies paties apelianto ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais bei kita rašytine bylos medžiaga.

Apeliantas neneigia, kad įvykio dieną jis su nepilnamečiais V. D. ir A. J. vartojo psichotropinę medžiagą – metamfetaminą, tačiau teigia, jog šią psichotropinę medžiagą įgijo ne jis, o nepilnametis V. D. Teigia, jog šią aplinkybę akistatos ir teisminio nagrinėjimo metu patvirtino nepilnametis V. D. bei nukentėjusysis A. J., duodamas parodymus akistatos ir anksčiau vykusio teisminio nagrinėjimo metu. Apelianto teigimu, būtent šie minėtų asmenų parodymai yra teisingi, o visi kiti pastarųjų parodymai yra melagingi.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, apeliantas labai subjektyviai ir vienpusiškai vertina nukentėjusiojo A. J. ir nuteistojo V. D. parodymus. Apeliantas laiko teisingais ir patikimais tik tuos nukentėjusiojo A. J. ir nuteistojo V. D. parodymus, kurie yra jam palankūs, o tuos parodymus, kurie neatitinka jo lūkesčių, laiko melagingais, teigdamas, kad nuteistasis V. D. ir nukentėjusysis A. J. jį apkalbėjo, siekdami, kad V. D. išvengtų baudžiamosios atsakomybės.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas apkaltinamajame nuosprendyje išsamiai išdėstė ir aptarė tiek apeliantą kaltinančius, tiek jam palankius įrodymus. Visų įrodymų, tarp jų ir apeliaciniame skunde nurodytų nuteistojo V. D. ir nukentėjusiojo A. J. parodymų patikimumas įvertintas BPK nustatytomis priemonėmis ir patikrintas teismo proceso metu. Teismas išsamiai ištyręs teisme duotus nuteistųjų A. K. ir V. D. bei nukentėjusiojo A. J. parodymus, susipažinęs su jų parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, tarp jų ir duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui, išanalizavęs ir sugretinęs šiuos parodymus su kitais parodymais bei bylos duomenimis, padarė pagrįstas išvadas tiek dėl nuteistųjų A. K. ir V. D. bei nukentėjusiojo A. J. parodymų patikimumo, tiek dėl apelianto kaltės padarius BK 261 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką.

Nors nuteistasis V. D. pirmosios instancijos teisme teigė, jog jis pats iš M. B. nusipirko amfetamino, tačiau šie jo parodymai prieštarauja ne tik jo paties parodymams, duotiems ikiteisminio tyrimo metu, bet ir iš esmės nuosekliems ir vienodiems nukentėjusiojo A. J. bei pirminiams apelianto parodymams. Nuteistasis V. D. pirminiuose savo parodymuose, apklaustas kaip įtariamasis, parodė, kad A. K. iš M. B. nupirko amfetamino (,,feno“), kurį jis, A. K. ir A. J. turguje suvartojo (t. 1, b. l. 49-52). Akistatos su apeliantu metu, V. D. taip pat nenurodė aplinkybės, jog jis pats įgijo psichotropinę medžiagą. Jis (V. D.) parodė, kad įvykio dieną iš A. K. pasiskolino 10 Lt, bet po to jam juos grąžino, nes nežinojo kur galima gauti ,,gaidžio“. Vėliau, išklausęs apelianto parodymus, A. D. pareiškė, kad jis sutinka su pastarojo parodymais, tačiau kodėl ir kuo skiriasi jų parodymai logiškai paaiškinti negalėjo (t.2, b. l. 65-67). Vėliau apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją nuteistasis A. D. detaliai papasakojo visas įvykio aplinkybes ir patvirtino savo pirminius parodymus, pareikšdamas, kad A. K. pirko psichotropinę medžiagą. Šiuos parodymus nuteistasis A. D. davė dalyvaujant kitiems įtariamiesiems, jų gynėjams, socialiniam pedagogui. Jokių pastabų dėl apklausos proceso dalyviai nepareiškė (t. 2, b. l. 72-79). Be to, šiuos savo parodymus V. D. patvirtino ir dar kartą apklaustas kaip įtariamasis, nurodydamas, kad jis tvirtina parodymus duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui, pirmos ir paskutinės įtariamojo apklausos metu (t. 2, b. l. 86). Šie nuteistojo A. D. parodymai atitinka nukentėjusiojo A. J. parodymus, kurie yra iš esmės yra vienodi ir nuoseklūs. Nukentėjusysis A. J. tik akistatos su A. K. metu buvo pakeitęs savo parodymus, teigdamas, jog nematė kaip M. B. pardavė psichotropines medžiagas (t. 1, b. l. 28-31), tačiau po to apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją jis pareiškė, kad akistatoje jis davė neteisingus parodymus ir patvirtino, kad psichotropinę medžiagą iš M. B. nupirko A. K. (t. 1, b. l. 35-41). Šiuos parodymus nukentėjusysis A. J. patvirtino ir teisme (t. 3, b. l. 59-62). Aplinkybė, kad nukentėjusysis A. J. teisme nurodė, jog jis nebepamena įvykio aplinkybių, nes praėjo daug laiko, nepaneigia jo anksčiau duotų parodymų teisingumo. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs nukentėjusiojo A. J. duotus parodymus, juos palyginęs su kitais byloje surinktais ir ištirtais įrodymais, konstatavo, kad nėra pagrindo netikėti šio nukentėjusiojo išsamiais parodymais, kad psichotropinę medžiagą nupirko A. K. Pirmosios instancijos teismas nenustatė duomenų, kad nukentėjusysis A. J. dėl kokių nors priežasčių būtų turėjęs pagrindą duoti melagingus parodymus apie A. K. Tokių duomenų nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas.

Apeliantas teigia, kad nuteistasis V. D. ir nukentėjusysis A. J. davė melagingus parodymus, siekdami, kad V. D. išvengtų baudžiamosios atsakomybės. Tačiau šis apelianto teiginys neatitinka tikrovės, nes kaip matyti iš bylos duomenų, skundžiamu nuosprendžiu yra nuteistas ne tik apeliantas, bet ir V. D. V. D. nuteistas už tai, kad ne gydymo tikslais lenkė nepilnametį A. J. vartoti psichotropines medžiagas (BK 264 straipsnio 2 dalis), todėl teigti, kad V. D. ir A. J. apkalbėjo apeliantą, turėdami tikslą, kad V. D. išvengtų baudžiamosios atsakomybės, nėra pagrindo.

Be to, ikiteisminio tyrimo metu ir pats apeliantas prisipažino, kad jis davė V. D. psichotropinę medžiagą. Jis ikiteisminio tyrimo metu, dalyvaujant gynėjui, apklausiamas kaip įtariamasis parodė, kad 2007-05-20 sau buvo įsigijęs vieną gramą amfetamino, o sutikęs Senajame turguje V. D. su A. J. ir V. D. paprašius pavaišinti jį amfetaminu, nupylė dalį miltelių V. D. ir padavė jam 10 litų susisukti vamzdelį amfetaminui uostyti (t. 1, b. l. 177-179). Apeliantas teigia, kad šie jo parodymai neteisingi, nes buvo duoti jam esant apsvaigus nuo narkotikų. Tačiau šią aplinkybę paneigė kaip liudytoja apklausta tyrėja V. R., kuri parodė, kad A. K. apklausiamas pas tyrėją nebuvo apsvaigęs, jo gynėjas dėl apklausos jokių pastabų neturėjo (t. 3, b. l. 78-79). Netikėti šios liudytojos parodymais teismas neturi pagrindo. Be to, iš sulaikymo protokolo matyti, kad A. K. buvo sulaikytas 2007-05-24 00.55 val. (t. 1 b. l. 167), o apklaustas kaip įtariamasis - 2007-05-25 11.50 val., t. y. daugiau kaip po paros laiko, todėl nėra pagrindo teigti, kad apeliantas nesuvokė savo duodamų parodymų esmės ir reikšmės. Be to, apeliantas teigia, kad negalima vadovautis jo pirminiais parodymais dar ir dėl to, kad jie buvo gauti pažeidžiant jo teisę į gynybą, ir tai konstatavo Apeliacinis teismas, panaikindamas ankstesnį nuosprendį. Iš tiesų, Apeliacinis teismas, anksčiau nagrinėdamas šią bylą, konstatavo, kad nuteistiesiems buvo pateiktas ydingas kaltinimas, kad jau nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios buvo grubiai pažeisti BPK reikalavimai, o tuo pačiu ir įtariamųjų teisė žinoti, kokio nusikaltimo padarymu jie įtariami, todėl kolegija panaikino ankstesnį teismo nuosprendį ir bylą perdavė prokurorui tinkamo kaltinamojo akto surašymui (t. 4, b. l. 122-128). Šie pažeidimai buvo ištaisyti, visi nuteistieji buvo iš naujo apklausti kaip įtariamieji ir jiems buvo pareikšti nauji įtarimai. Apeliantas, apklaustas iš naujo kaip įtariamasis, pareiškė, kad jis dėl pareikšto kaltinimo neprisipažįsta ir lieka prie savo parodymų, kuriuos davė pirmų apklausų metu (t. 5, b. l. 30). Taigi, pats nuteistasis pripažino, kad anksčiau ikiteisminio tyrimo metu duoti jo parodymai yra teisingi ir jis juos tvirtina. Be to, pažymėtina, kad pats apeliantas savo skunde prašo vadovautis tais nuteistojo V. D. ir nukentėjusiojo A. J. parodymais, kurie buvo duoti ikiteisminio tyrimo metu iki panaikinat ankstesnį šioje byloje priimtą apygardos teismo nuosprendį.

Apeliantas savo skunde teigia, kad jo tarpininkavimas V. D. įgyjant psichotropinę medžiagą iš M. B. galėtų būti logiškai paaiškinamas tik tuo atveju, jei M. B. būtų nepažinojęs nepilnamečio V. D. Tačiau šis apelianto teiginys yra tik jo prielaida, kuri nesukuria jam alibi, paneigiančio jo kaltę, ir nepaneigia teismo išvadų.

Dėl to, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo nuteistųjų A. K. ir V. D. bei nukentėjusiojo A. J. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu duotus parodymus, įvertino juos tarpusavyje ir kitų bylos duomenų kontekste, ir skundžiamame nuosprendyje nurodė motyvus, kuriais vadovaudamasis vienus minėtų asmenų parodymus vertina kaip teisingus ir patikimus, o kitus atmeta. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija BPK normų pažeidimų, vertinant įrodymų patikimumą (BPK 20 straipsnio 3-5 dalys), nenustatė.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad A. K. pagrįstai pripažintas kaltu platinęs psichotropines medžiagas nepilnamečiui V. D., jam teisingai taikytas baudžiamasis įstatymas (BK 261 straipsnis) ir paskirta tinkama bausmė, kuri yra artima sankcijoje numatytos bausmės minimumui. Tenkinti nuteistojo A. K. apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais ir argumentais, nėra pagrindo, todėl šis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n utaria:

Nuteistojo A. K. apeliacinį skundą atmesti.