Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jovitos Einikienės, Sauliaus Jakaičio ir Faustos Vitkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. Š. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Pareiškėjas pabrėžia, kad teikdamas atsakovui skundus pateikė ir sąskaitos išrašus su jo atliktais mokėjimais. Nuo 2021 m. pradžios pareiškėjas kiekvieną mėnesį, be vėlavimų, mokėjo įmokas, todėl ligos išmoka privalėjo būti skirta.

VSDFV Vilniaus skyrius atkreipia dėmesį, kad iš pareiškėjo pateiktų duomenų matyti, jog jis mokėjo įmokas į VSDFV sąskaitą, tačiau ne VSD, o privalomojo sveikatos draudimo (toliau – ir PSD). Tai įrodo ir šalia mokėjimų nurodyti įmokų kodai, todėl atsakovas mano, kad priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, kurių naikinti patikslintame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Pažymi, kad tuo atveju, jeigu pareiškėjas Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) deklaruos 2021 m. individualios veiklos pajamas ir sumokės VSD įmokas, atsakovas turės pagrindą dar kartą spręsti dėl pareiškėjo teisės gauti ligos išmoką už minėtą laikinojo nedarbingumo laikotarpį, t. y. atsižvelgiant į pareiškėjo deklaruotas 2021 m. pajamas, bus iš naujo vertinamas jo draustumas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Byloje ginčas kilęs dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2021 m. gruodžio 10 d. Nr. VPA_SP11E-25837 ir 2021 m. gruodžio 13 d. Nr. VPA-SP11E-25942 sprendimų bei VSDFV 2022 m. sausio 7 d. sprendimo Nr. (18.2E) I-180, teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

Pagal bylos rašytinius duomenis nustatyta, kad pareiškėjas T. Š. nuo 2009 m. sausio 1 d. vykdo individualią veiklą.

Iš byloje esančių duomenų Ligos išmokų skyrimui nustatyta, kad pareiškėjas 2021 m. lapkričio 22 – gruodžio 7 d. buvo laikinai nedarbingas.

Atsakovas 2021 m. gruodžio 10 d. priėmė Sprendimą 1, kuriuo nusprendė, kad pareiškėjas neturi teisės gauti ligos išmokos už laikinojo nedarbingumo laikotarpį 2021 m. gruodžio 6–7 d., nes Registro duomenimis laikino nedarbingumo pradžios dieną – 2021 m. lapkričio 22 d. nedraudžiamas ligos socialiniu draudimu.

Pareiškėjas 2021 m. gruodžio 10 d. su skundu kreipėsi į atsakovą dėl Sprendimo 1 panaikinimo ir naujo sprendimo priėmimo. Pareiškėjas skunde nurodė, kad pagal VSDFV viešus duomenis skolų minėtą pirmą nedarbingumo dieną jis neturėjo, visus mokėjimus atliko laiku, be to, 2021 m. lapkričio 22 d. papildomai už vieną mėnesį sumokėjo socialinio draudimo įmoką.

Atsakovas, išnagrinėjęs minėtą pareiškėjo skundą 2021 m. gruodžio 13 d. priėmė Sprendimą 2, kuriuo nusprendė, kad pareiškėjas neturi teisės gauti ligos išmokos už laikinojo nedarbingumo laikotarpį nuo 2021 m. lapkričio 22 d. iki 2021 m. gruodžio 5 d., nes Registro duomenimis laikino nedarbingumo pradžios dieną nedraudžiamas ligos socialiniu draudimu.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjas 2021 m. gruodžio 14 d. su skundu kreipėsi į atsakovą dėl Sprendimo 2 panaikinimo ir naujo sprendimo priėmimo. Šiame skunde pareiškėjas nurodė tokius pačius nesutikimo su Sprendimu 2 motyvus, kaip ir ankstesniame skunde.

VSDFV išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka išnagrinėjusi pareiškėjo minėtus skundus 2022 m. sausio 7 d. priėmė Sprendimą 3, kuriuo nusprendė pareiškėjo skundus atmesti kaip nepagrįstus. Sprendime nurodoma, kad VSDFV Vilniaus skyriaus priimti sprendimai teisėti, kadangi pareiškėjas, kaip individualią veiklą vykdantis asmuo, turėjo sumokėti VSD įmokas ligos socialiniam draudimui už praėjusį mėnesį, t. y. už 2021 m. spalį, tačiau pareiškėjas šių įmokų nemokėjo ir SAV pranešimo VSDFV už 2021 m. spalį nepateikė, todėl vadovaujantis Įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 1 punktu pareiškėjas nėra laikomas asmeniu, apdraustu ligos socialiniu draudimu laikinojo nedarbingumo pradžios dieną.

Nesutikdamas su VSDFV priimtu sprendimu, pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu.

Taigi, nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro skundžiamų sprendimų, kuriais buvo atsisakyta tenkinti pareiškėjo prašymą išmokėti ligos išmoką už laikotarpį nuo 2021 m. lapkričio 22 d. iki 2021 m. gruodžio 7 d., teisėtumas ir pagrįstumas. Teismas turi nustatyti, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektai neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktai neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo įgaliojimus (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalis). Sprendžiant pareiškėjo reikalavimo panaikinti skundžiamus sprendimus pagrįstumą, būtina įvertinti ir skundžiamų sprendimų, kurie laikytini viešojo administravimo aktais, atitiktį Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalyje nurodytiems individualaus administracinio akto teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams. VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 punkte nurodyta, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodyta administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės. Taip pat būtina įvertinti, ar nėra ABTĮ 91 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas sprendimas turėtų būti panaikintas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką, ne kartą pažymėjo, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr. LVAT 2010 m. gruodžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-686/2010, 2015 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3061-858/2015).

Savarankiškai dirbančių asmenų, kurie verčiasi individualia veikla, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme (toliau – GPMĮ), socialinį draudimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymas (toliau – VSDĮ), Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymas (toliau – SDĮ), Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto rodiklių patvirtinimo įstatymai, SAV pranešimo apie savarankiškai dirbančius asmenis pateikimo taisyklės, patvirtintos VSDFV direktoriaus 2010 m. sausio 8 d. įsakymu Nr. V-35 (toliau – Taisyklės; aktuali redakcija, galiojusi iki 2022 m. vasario 3 d.).

VSDĮ 3 straipsnio 1 dalies 1– 6 punktuose nustatytos socialinio draudimo rūšys: pensijų, ligos, motinystės, nedarbo, nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų, privalomasis sveikatos draudimas. Minėtos socialinio draudimo rūšys reglamentuojamos šiuo ir atskirų socialinio draudimo rūšių įstatymais (VSDĮ 3 straipsnio 2 dalis). Sveikatos draudimas vykdomas Sveikatos draudimo įstatymo (toliau – ir SDĮ) nustatyta tvarka. Iš SDĮ 3 ir 17 straipsnių nuostatų matyti, kad asmuo, vykdantis individualią veiklą, laikomas apdraustu privalomuoju sveikatos draudimu asmeniu, jei jis sumoka PSD įmokas.

VSDĮ 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmenys, kurie verčiasi individualia veikla, kaip ji apibrėžta GPMĮ, draudžiami pensijų, ligos ir motinystės socialiniu draudimu.

VSDĮ 13 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad visos socialinio draudimo išmokos skaičiuojamos remiantis Registro duomenimis.

Ligos išmokos skiriamos ir mokamos vadovaujantis Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymu (kaip ir minėta, toliau – Įstatymas) ir Ligos ir motinystės socialinio draudimo išmokų nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86.

Vadovaujantis Įstatymo 3 straipsnio 6 dalimi, asmenys, vykdantys individualią veiklą, yra priskiriami asmenims, neturintiems darbo ar tarnybos santykių. Pagal Įstatymo 8 straipsnio 6 dalį ligos išmoka neturintiems darbo ar tarnybos santykių asmenims skiriama, jeigu jie turi Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytos trukmės ligos socialinio draudimo stažą, o laikinasis nedarbingumas prasidėjo laikotarpiu, kuriuo šie asmenys laikomi apdraustaisiais asmenimis. Individualią veiklą vykdantys asmenys laikomi apdraustaisiais, jeigu jie VSDĮ nustatyta tvarka ir terminais iki pirmosios laikinojo nedarbingumo dienos yra sumokėję VSD įmokas ligos socialiniam draudimui už kalendorinį mėnesį, ėjusį prieš kalendorinį mėnesį, kurį jie įgijo teisę į ligos išmoką (Įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 1 punktas).

VSDĮ 12 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad individualią veiklą vykdantys asmenys turi teisę skaičiuoti ir mokėti socialinio draudimo įmokas avansu ir mokėti jas kartą per mėnesį ne vėliau kaip iki einamojo mėnesio paskutinės dienos.

Jeigu individualią veiklą vykdantys asmenys VSD įmokas apskaičiuoja ir moka avansu, tuomet jie privalo pateikti SAV pranešimą apie savarankiškai dirbančius asmenis. Šis pranešimas turi būti pateiktas pasibaigus kalendoriniam mėnesiui iki kito mėnesio 15 dienos (Taisyklių 5.2 ir 8 punktai).

Iš byloje nustatytų aplinkybių ir aptarto teisinio reglamentavimo matyti, jog tam, kad pareiškėjui būtų skiriama ligos išmoka už laikinojo nedarbingumo laikotarpį nuo 2021 m. lapkričio 22 d. iki 2021 m. gruodžio 7 d., jis turėjo būti sumokėjęs VSD įmokas už 2021 m. spalio mėnesį, nes teisę į ligos išmoką jis įgijo 2021 m. lapkričio mėnesį.

Pareiškėjo teigimu, skundžiamuose sprendimuose neteisingai nurodyta, kad 2021 m. spalį jis nemokėjo jokių įmokų. Priešingai, pareiškėjas nurodo, kad įmokas mokėjo 2021 m. rugsėjo 15 d., 2021 m. spalio 15 d., 2021 m. lapkričio 19 d. ir 2021 m. lapkričio 22 d.

Iš į bylą pateikto pareiškėjo Swedbank AB banko sąskaitos išrašo matyti, kad T. Š. 2021 m. rugsėjo 15 d., 2021 m. spalio 15 d., 2021 m. lapkričio 19 d. ir 2021 m. lapkričio 22 d. gavėjui VSDFV įmokėjo įmokas, kurių kodas 313.

VSDFV direktoriaus 2012 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. V-303 „Dėl įmokų, mokamų į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą, kodų patvirtinimo“ buvo patvirtinti įmokų, mokamų į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą, kodai. Šio įsakymo 2.4 ir 2.5 punktuose (aktuali redakcija, galiojusi iki 2022 m. birželio 30 d.) nustatyta, kad individualią veiklą vykdančių asmenų VSD (pensijų, ligos ir motinystės) įmokų kodas yra 292, o PSD įmokų – 313.

Taigi iš byloje esančio minėto banko išrašo matyti, kad pareiškėjas kas mėnesį mokėjo 44,81 Eur dydžio PSD įmokas, nurodydamas įmokos kodą 313.

SDĮ 2 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad privalomasis sveikatos draudimas užtikrina privalomuoju sveikatos draudimu draudžiamiems asmenims, įvykus draudiminiam įvykiui, sveikatos priežiūros paslaugų teikimą ir šių paslaugų išlaidų apmokėjimą, taip pat vaistų ir medicinos pagalbos priemonių įsigijimo išlaidų bei medicinos priemonių, būtinų apdraustųjų sveikatos priežiūrai namuose užtikrinti, nuomos išlaidų kompensavimą.

Pažymėtina, kad iš ankščiau aptarto teisinio reglamentavimo matyti, kad pareiškėjui jo mokėtos PSD įmokos užtikrino jam galimybę nemokamai gauti sveikatos priežiūros paslaugas bei išlaidų už suteiktas paslaugas kompensavimą, įvykus draudiminiam įvykiui. SDĮ nereglamentuoja ligos socialinio draudimo ligos išmokų skyrimo ir mokėjimo, todėl juo ir negali būti vadovaujamasi nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl pareiškėjo teisės gauti ligos išmoką. Iš aptartos VSDĮ 5 straipsnio 2 dalies nuostatos matyti, kad asmenys, kurie verčiasi individualia veikla (kaip ji apibrėžta GPMĮ), mokėdami VSD įmokas, kaupia stažą senatvės pensijai bei įgyja teisę gauti ligos, motinystės, tėvystės ir kt. išmokas. Taigi nagrinėjamu atveju, tiek teismas, tiek skundžiamus sprendimus priėmusi institucija, turėjo vertinti pareiškėjo atitiktį minėtam Įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 1 punktui.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų, nustatytų faktinių aplinkybių bei teisinio reglamentavimo matyti, kad pareiškėjas VSD įmokų už 2021 m. spalio mėnesį nebuvo sumokėjęs ir SAV pranešimo už 2021 m. spalio mėnesį VSDFV neteikė, todėl nebuvo laikomas apdraustuoju asmeniu, turinčiu teisę gauti ligos išmoką.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad skundžiamuose VSDFV Vilniaus skyriaus ir VSDFV sprendimuose teisingai konstatuota, kad pareiškėjas jo laikinojo nedarbingumo pradžios dieną nebuvo laikomas asmeniu, apdraustu ligos socialiniu draudimu, todėl neturėjo teisės gauti ligos išmoką už laikinojo nedarbingumo laikotarpį nuo 2021 m. lapkričio 22 d. iki 2021 m. gruodžio 7 d.

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad atsakovas pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą išmokėti ligos išmoką už laikotarpį nuo 2021 m. lapkričio 22 d. iki 2021 m. gruodžio 7 d. VSDFV Vilniaus skyriaus ir VSDFV priimti skundžiami sprendimai atitinka VAĮ nuostatas, yra pagrįsti ir teisėti, todėl nėra pagrindo juos panaikinti. Nenustačius skundžiamų sprendimų panaikinimo pagrindų, nėra pagrindo įpareigoti atsakovą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl ligos išmokos išmokėjimo už minėtą laikotarpį. Kitų, ABTĮ 91 straipsnyje nurodytų skundžiamų teisės aktų panaikinimo pagrindų, teismas nenustatė.

Pažymėtina, jog atsakovas atsiliepime nurodė, kad jeigu pareiškėjas VMI deklaruos 2021 m. individualios veiklos pajamas ir sumokės VSD įmokas, VSDFV Vilniaus skyrius turės pagrindą dar kartą spręsti dėl pareiškėjo teisės gauti ligos išmoką už minėtą laikinojo nedarbingumo laikotarpį, t. y. atsižvelgiant į pareiškėjo deklaruotas 2021 m. pajamas, bus iš naujo vertinamas jo draustumas.

Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132–133 straipsniais,

nusprendžia:

Pareiškėjo T. Š. patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.