- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-05-05
- Bylos Nr.
- AN2-233-493/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 4-69-3-01870-2019-0
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Palikti apylinkės teismo nutarimą (nutartį) nepakeistą ir apeliacinio skundo netenkinti
- Teisėjas
- Arūnas Paštuolis (pirm.)
- Pažeidėjas
- G. M.
- Institucija
- LR Valstybinės darbo inspekcijos prie SA ir DM Kauno teritorinis skyrius
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Arūnas Paštuolis
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens G. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2020 m. kovo 9 d. nutarimo G. M. administracinio nusižengimo byloje.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
1. G. M. Kauno apylinkės teismo 2020 m. kovo 9 d. nutarimu pripažintas padaręs administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 95 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas 2000 Eur (dviejų tūkstančių eurų) bauda už tai, kad jis, būdamas UAB „R.“ direktoriumi ir darbuotojo atžvilgiu darbdaviu, leido Ž. Š. dirbti ne vėliau kaip prieš darbo pradžią nesudaręs rašytinės darbo sutarties ir ne vėliau kaip prieš dieną iki numatytos darbo pradžios neinformavęs Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinio skyriaus. Tuo G. M. pažeidė Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus.
2. Kauno apylinkės teismas 2020 m. kovo 9 d. nutarime konstatavo, kad nagrinėjamu atveju administracinio nusižengimo byloje neginčijamai nustatyta, kad tarp UAB „R.“ ir Ž. Š. darbo sutartis sudaryta nebuvo, kaip ir nustatyta tvarka nebuvo pranešta apie jos priėmimą į darbą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinei įstaigai, todėl G. M. baustinas.
Šalies argumentai
3. Apeliaciniame skunde G. M. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2020 m. kovo 9 d. nutarimą ir administracinio nusižengimo teiseną jo atžvilgiu nutraukti.
3.1. Skunde G. M. nurodo, kad apylinkės teismas rėmėsi neteisėtai surašytu administracinio nusižengimo protokolu bei nelegalaus darbo tyrimo aktu. Valstybinės darbo inspekcijos pareigūnas klaidingai įvertino byloje surinktus įrodymus, vadovavosi vien liudytojos Ž. Š. parodymais, visiškai neatsižvelgiant į administracinėn atsakomybės patraukto asmens paaiškinimus. Skundo autorius teigia, kad liudytoja Ž. Š. teikė neteisingus parodymus, norėdama kerštauti. Skunde pažymima ir tai, kad Ž. Š. į Valstybinės darbo inspekcijos Kauno teritorinį skyrių kreipėsi tik po kelių mėnesių nuo menamo nelegalaus darbo pabaigos.
3.2. Skunde G. M. paaiškino, kad 2019 m. kovo mėnesį įmonė ieškojo galimybės plėsti LED ekranų nuomą, surandant kuo daugiau užsakovų. Ž. Š. buvo parekomenduota kaip aktyvi ir gabi ieškant užsakovų. Buvo sutarta, kad ji veiks pagal individualią veiklą, ieškos įrangos nuomos užsakovų ir nuo naujai surastų užsakovų ir pasirašytų sutarčių gaus atitinkamą procentinį užmokestį. Ž. Š. sutiko su visomis sąlygomis, tik prašė, kol išsiims individualios veiklos pažymą, pabandyti kurį laiką padirbti savarankiškai ir pasižiūrėti ar seksis. Ž. Š. buvo suteiktas elektroninio pašto adresas su įmonės pavadinimu, kad būtų kuo lengviau ir greičiau įsitraukti į įvairių renginių organizavimo rinką, kadangi įmonės vardas šioje veikloje buvo žinomas jau seniai. Praėjus kelioms savaitėms, Ž. Š. jokio rezultato neparodė, individualios veiklos pažymos nepristatė ir jokių sutarčių su ja pasirašyta nebuvo. Skunde atkreipiamas dėmesys, kad pati Ž. Š. nurodė, kad su ja buvo sutartas atlyginimas ir darbo vieta įmonės biure, tačiau kitame paaiškinime nurodė, kad buvo sutarta, jog ji dirbs iš namų. G. M. nurodo, kad jokio susitarimo, kad Ž. Š. gaus atlyginimą ir dirbs įmonės biure, nebuvo, tuo labiau, kad Ž. Š. yra kitos įmonės direktorė, o su ja buvo tartasi tik bendradarbiauti. Kaip įrodymą, kad buvo bendradarbiauti tarp įmonių, G. M. pateikė teismui UAB „Z.“ išrašytą sąskaitą – faktūrą. Nors skundžiamame nutarime nurodyta, kad liudytoja J. K. parodė, kad teikė G. M. įmonei darbuotojų atrankas, tačiau tai nėra tiesa, kadangi liudytoja ieškojo žmonių darbui, tačiau ne įmonei darbuotojų. Su Ž. Š. buvo sutarta, kad ji dirbs su individualios veiklos pažyma arba bendradarbiaus su savo UAB „Z.“, o procentinis užmokestis bus mokamas nuo surastų klientų. Anot apelianto, apie tai liudija ir elektroninis susirašinėjimas su J. K., kur kalbama, kad jai nėra svarbu, kaip Ž. Š. dirs, jai svarbu apmokėjimas už surastą žmogų.
Atsiliepimas
4. Atsiliepime į administracinėn atsakomybėn patraukto asmens G. M. apeliacinį skundą Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno skyriaus vyriausiasis darbo inspektorius A. P. prašo skundo netenkinti ir palikti skundžiamą Kauno apylinkės teismo nutarimą nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
5. G. M. apeliacinis skundas netenkinamas.
6. Vadovaujantis ANK 652 straipsnio 1 dalimi, apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio nusižengimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą. Asmens padaryta veika pripažįstama administraciniu nusižengimu, kai įrodoma, kad asmens veiksmuose yra administracinio nusižengimo, numatyto ANK specialiojoje dalyje, sudėtis. Nagrinėjamu atveju administracinėn atsakomybėn patrauktas G. M. nesutinka, kad yra surinkta pakankamai jo kaltę pagrindžiančių įrodymų, tačiau šiems teiginiams aukštesnės instancijos teismas nepritaria.
7. Tam, kad asmuo būtų pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, turi būti surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę. Vadovaujantis ANK 569 straipsnio nuostatomis, įrodymai administracinio nusižengimo byloje yra bet kurie įstatymų nustatyta tvarka surinkti faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi administracinio nusižengimo tyrimą atliekantys pareigūnai nustato administracinio nusižengimo padarymo faktą ir aplinkybes, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Remiantis komentuojamo straipsnio 4 dalimi, teismas ir administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Tai reiškia, kad nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertinta byloje surinktų įrodymų visuma, jų pakankamumas, nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės bei įrodymų šaltinių patikimumas. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.
8. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs G. M. administracinio nusižengimo bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su apylinkės teismo išvadomis dėl G. M. kaltės padarius jam inkriminuojamą administracinį nusižengimą, įtvirtintą ANK 95 straipsnio 1 dalyje. Nesutikti su apylinkės teismo argumentacija bei naikinti apylinkės teismo priimtą procesinį sprendimą remiantis vien tik apeliaciniame skunde pateiktais samprotavimais apie vertinamo įvykio faktines aplinkybes, teisinio pagrindo nėra. Skundžiamo nutarimo turinys patvirtina, kad apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nutarime aiškiai ir pakankamai išsamiai išdėstė priimto procesinio sprendimo motyvus bei įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, jokie esminiai procesiniai pažeidimai bylos nagrinėjimo metu padaryti nebuvo. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu. Vien tai, kad apylinkės teismas priėmė kitokį sprendimą nei tikėjosi apeliantas, nesudaro pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą apylinkės teismo nutarimą.
Žemesnės instancijos teismas
9. Nelegalus darbas pažeidžia konstitucines žmogaus teises turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalis), iškreipia padėtį darbo rinkoje, sudaro sąlygas atsirasti nesąžiningai konkurencijai. Tai, kad darbuotojų darbas būtų legalus, turi užtikrinti įmonės vadovas. Nepakankama darbo teisinių santykių kontrolė yra pagrindas administracinei atsakomybei pagal ANK 95 straipsnio 1 dalies nuostatas kilti.
10. Pirmosios instancijos teismas visiškai teisingai išaiškino, jog nelegaliu darbu laikomos fizinio asmens (darbuotojo) pavaldžiai kitam asmeniui (darbdaviui) ir jo naudai atlygintinai atliekamos darbo funkcijos, kai: 1) darbdavys nesudaro darbo sutarties raštu arba nepraneša Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinei įstaigai mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki darbo pradžios apie darbuotojo priėmimą į darbą; 2) dirba asmuo, kuris nėra Europos Sąjungos pilietis, kaip nustatyta Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 20 straipsnio 1 dalyje, ir nėra asmuo, kuris pagal Europos Sąjungos teisės aktus naudojasi judėjimo laisve (toliau – trečiosios šalies pilietis), įdarbintas nesilaikant norminių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių įdarbinimą, nustatytos tvarkos (Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalis). Taigi, nelegalus darbas gali būti konstatuojamas dėl kelių alternatyvių veikų padarymo. Nagrinėjamu atveju administracinio nusižengimo protokolas pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį G. M. buvo surašytas dėl to, kad su darbuotoja Ž. Š. nebuvo sudaryta darbo sutartis ir mažiausiai prieš vieną dieną nepranešta Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui apie minėto asmens priėmimą į darbą. Nesutikti su tokia nusižengimo sudėtimi nėra pagrindo.
11. Pagrindinė administracinėn atsakomybėn patraukto asmens keliama versija dėl jo nekaltumo yra ta, kad jis Ž. Š. įdarbinti neketino, o su ja buvo sutarta, kad ji dirbs su individualios veiklos pažyma arba bendradarbiaus, pasitelkiant Ž. Š. vadovaujamą įmonę UAB „Z.“, atitinkamai jai bus mokamas procentinis užmokestis nuo surastų klientų. Tokius G. M. paaiškinimus paneigia Ž. Š. parodymai, duoti tyrimą atlikusiai Valstybinei darbo inspekcijai bei bylą nagrinėjusiam teismui, iš kurių matyti, kad ji 2019 m. kovo 18 d. – 2019 m. balandžio 29 d. dirbo įmonėje UAB „R.“ pardavimų vadove. Su ja buvo sutartas 1500 eurų atlyginimas (b. l. 5). Ž. Š. taip pat patikslino, kad pagrinde darbas vykdavo įmonės biure, darbo laikas nuo 9 val. iki 17 val. 30 min., taip pat, išvažiuodavo į susitikimus su klientais. Darbui naudojo savo asmeninius telefonus, kompiuterį bei automobilį. Oficialiai įdarbinta per visą laiką nebuvo, nors direktorius sakė, kad steigia naują įmonę ir ji bus įdarbinta. Už darbo laiką atsiskaityta nebuvo (b. l. 6). Nagrinėjant bylą apylinkės teisme, Ž. Š. savo parodymus patvirtino. Taip pat, Ž. Š. pateikė susirašinėjimus su įvairiomis įmonėmis, iš kurių matyti, kad administracine kaltinime nurodytu laiku ji veikė kaip įmonės UAB „R.“ darbuotoja ir bendravo su užsakovais. Priešingai nei nurodyta skunde, negalima sutikti, kad liudytojos Ž. Š. parodymai nebuvo nuoseklūs, kadangi juos patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai. G. M. skunde teigia, kad liudytojos parodymų prieštaringumas pasireiškė tuo, kad Ž. Š. pirminės apklausos metu nurodė, kad dirbo įmonės ofise, tačiau teisme ji nurodė, kad darbą vykdė nuotoliniu būdu. Su šiais teiginiais aukštesnės instancijos teismas nesutinka. Nors iš tiesų, Ž. Š. teisminio nagrinėjimo metu patvirtino, kad siekė dirbti nuotoliniu būdu, tačiau suprato, jog jai suteiktų pareigų vadovaujamasis pobūdis įpareigojo bent kelis mėnesius darbo funkcijas vykdyti būnant įmonės ofise, todėl ji administracinio nusižengimo protokole nurodytu laikotarpiu daugiausiai dirbo būdama įmonės ofise.
12. Apeliantas skunde taip pat nurodo, kad Ž. Š. vykdė individualią veiklą, todėl jos įdarbinti įmonė neketino. Visgi, jokių duomenų apie Ž. Š. išduotą individualios veiklos pažymą byloje nėra, be to, pats įmonės vadovas G. M. patvirtino, kad jam buvo žinoma, jog Ž. Š. šio dokumento prieš pradedama dirbti nepateikė. Nesutiktina ir su apeliacinio skundo teiginiais, kad Ž. Š. su G. M. vadovaujama įmone bendradarbiavo kaip kitos įmonės atstovė, kadangi, kaip patvirtino liudytoja J. K., ji atliko fizinių asmenų įdarbinimo paslaugas ir vykdė darbuotojų atrankas G. M. įmonei. Taip pat ir Ž. Š. nurodė, kad ieškojo darbo kaip fizinis asmuo ir darbą rado naudodamasi įdarbinimo agentūros paslaugomis. Liudytoja J. K. taip pat nurodė, kad Ž. Š. ją informavo, kad ji pradeda dirbti G. M. įmonėje. Kartu pažymėtina, kad vien tik siekis, jog įmonę ir Ž. Š. sietų individualios veiklos santykiai, pats savaime nepaneigia teismo nustatyto fakto, kad tarp G. M. ir darbuotojos Ž. Š. buvo susiklostę darbo teisiniai santykiai, kurie turėjo būti įforminti teisės aktų nustatyta tvarka. Tokia išvada visų pirma darytina vertinant Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme apibrėžtą individualios veiklos sampratą ir individualios veiklos požymius.
13. Minėto įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje individuali veikla apibūdinama kaip savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį. Esminis individualios veiklos požymis yra savarankiškumas, parodantis individualios veiklos sukuriamų santykių skirtumą nuo darbdavio ir darbuotojo santykių. Veikla laikoma savarankiška, jei gyventojas savo veiklą vykdo nepriklausomai nuo kitų asmenų, t. y. jis nėra pavaldus jo paslaugas perkančio asmens vidinei tvarkai, jam nesuteikiamos darbo priemonės, darbo vieta, paslaugas gyventojas gali atlikti bet kuriuo sau patogiu metu ir pan. Nagrinėjamu atveju byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad Ž. Š. ne tik kad nebuvo įgijusi individualios veiklos pažymos, tačiau taip pat ir atlikdama darbo funkcijas nebuvo savarankiška, iš tikrųjų dirbo G. M. vadovaujamos įmonės naudai (tardavosi dėl susitikimu, ieškodavo naujų klientų, teikdavo komercinius pasiūlymus), dirbo įmonės biure, iki darbo pradžios buvo sutarę darbo užmokesčio dydį, pakluso darbdavio nustatytai darbo tvarkai (dirbdavo nuo 9 iki 17 val. 30 min.), darbo santykiai turėjo ilgalaikį pobūdį (dirbo daugiau nei mėnesį). Aukštesnės instancijos teismo nuomone, įvertinus paminėtas aplinkybes, taip pat tai, kad Ž. Š. bendravo ne tik su naujais, bet ir su esamai įmonės klientais, kitais įmonės darbuotojais, pats G. M. matė, jog Ž. Š. parašo rekvizituose ji nurodyta kaip jo vadovaujamos įmonės pardavimų vadovė, sprendžia, kad šios aplinkybės akivaizdžiai liudija, kad G. M. siekė darbo santykių, o ne tam tikrų paslaugų iš Ž. Š. gavimo. Pati Ž. Š. nuo pat tyrimo pradžios nuosekliai tvirtino, kad G. M. žadėjo, kad su ja bus sudaryta darbo sutartis, tačiau tai padaryta nebuvo, be to, jai nebuvo sumokėtas darbo užmokesti. Paminėtas aplinkybes pirmosios instancijos teismas įvertino teisingai ir pagrįstai pripažino, kad G. M. veika atitinka ANK 95 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio nusižengimo požymius. Savo apeliaciniame skunde G. M. nenurodė jokių naujų esminių aplinkybių, kurios nebuvo žinomos nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, o vien tai, kad apelianto netenkina pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimas ir priimtas sprendimas, nėra pagrindas pripažinti, kad teismo padarytos išvados yra neteisingos.
14. Atkreiptinas dėmesys, kad G. M. teismui pateikė PVM Sąskaitą – faktūrą, iš kurios matyti, kad pardavėjas UAB „Z.“ pirkėjui UAB „R.“ pardavė 10 komplektų darbo rūbų, kurių bendra vertė 1452 Eur. Anot apelianto, ši sąskaita faktūra patvirtina, kad UAB „Z.“, kuriai vadovauja Ž. Š., ir G. M. įmonė bendradarbiavo kaip įmonės, o ne kaip darbdavys ir darbuotojas. Su šiais teiginiais sutikti nėra pagrindo. Visų pirma, pažymėtina, kad minėtoje sąskaitoje – faktūra nurodyta pardavimo data yra 2019 m. gegužės 6 d., tuo tarpu Ž. Š. paaiškino, kad G. M. įmonėje ji dirbo iki 2019 m. balandžio 29 d. Taip pat, sąskaita – faktūra išrašyta už prekes, t. y. 10 komplektų darbo rūbų, tačiau ne už užsakovų paieškas. Tuo labiau, kad ir pats G. M. nurodė, kad Ž. Š. jokių rezultatų neparodė, todėl nėra pagrindo teigti, kad minėta sąskaita – faktūra patvirtino Ž. Š. įmonės suteiktų paslaugų apmokėjimą kitai įmonei. Visi šie neatitikimai patvirtina, jog G. M. versija apie neva su Ž. Š. įmone vykdomu bendradarbiavimu yra sukurta siekiant išvengti administracinės atsakomybės.
15. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Ž. Š. parodymai bei paaiškinimai viso proceso metu buvo nuoseklūs bei neprieštaringi, todėl laikytini patikimais. Nors G. M. skunde teigia, kad Ž. Š. siekia jį apkalbėti, tačiau jokių objektyvių duomenų patvirtinančių šį teiginį byloje nėra. Pažymėtina, kad pati G. M. įmonė iniciavo darbuotojų paiešką. Nors Ž. Š. į Valstybinę darbo inspekcija kreipėsi tik po kelių mėnesių nuo nelegalaus darbo pabaigos, tačiau ši aplinkybė nešalina G. M. atsakomybės. Tuo tarpu pats G. M. nebuvo nuoseklus, kėlė įvairiais versijas dėl Ž. Š. darbo (nurodė, kad Ž. Š. vykdė individualią veiklą, taip pat, veikė kaip kitos įmonės atstovė), taip siekdamas išvengti gana griežtos administracinės atsakomybės.
16. Atsižvelgiant į aukščiau aptartų duomenų visumą, spręstina, kad ANK 95 straipsnio 1 dalyje nurodyto administracinio nusižengimo padarymo faktas nagrinėjamoje administracinio nusižengimo byloje įrodytas, komentuojamo administracinio nusižengimo sudėtis G. M. veiksmuose yra, dėl ko jis pagrįstai nubaustas skundžiamu apylinkės teismo nutarimu. G. M., kaip įmonės vadovas, privalėjo būti pakankamai rūpestingas ir užtikrinti, jog įmonės veikla būtų organizuojama tinkamai, tačiau to nepadarė. Apylinkės teismas pagrįstai įvertino, kad administracinėn atsakomybėn patraukto asmens atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių nenustatyta, todėl paskyrė jam artimą vidurkiui baudą, kuri numatyta straipsnio sankcijoje, kuri laikytina proporcinga padaryto nusižengimo pobūdžiui ir pažeidėjo asmenybės charakteristikai.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi, teismas
nutaria:
Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2020 m. kovo 9 d. nutarimą palikti nepakeistą ir G. M. apeliacinio skundo netenkinti.
Ši nutar tis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.