- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-06-25
- Bylos Nr.
- 1A-305-134-2008
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Bronė Vidzėnienė (pirm.), Sigitas Bagdonavičius, Algirdas Gaputis
- Nuteistasis
- R., R. P.
- Nukentėjusysis
- R. L.
- Advokatai
- Česlovas Petronis
Pranešėja Bronė Vidzėnienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-205-134/2008
Teisėja Zita Gavėnienė Procesinio sprendimo kategorija : 2.4.2.
NUTARTIS
2008 m. birželio 25 d.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Bronės Vidzėnienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. P. apeliacinį skundą dėl Anykščių rajono apylinkės teismo 2008 m. kovo 31 d. nuosprendžio, kuriuo R. P. nuteistas pagal BK 281 str. 6 d. laisvės atėmimu penkeriems metams. Vadovaujantis BK 75 str. 1 d., 2 d. 1 p., 7 p., bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant nuteistąjį iki 2009 m. birželio 30 d. atlyginti R. L. padarytą turtinę žalą ir be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms.
Priteista iš P. R. (duomenys neskelbtini) R.L (duomenys neskelbtini) 14250 Lt turtinei ir 15000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. P. nuteistas už tai, kad 2006 m. lapkričio 15 d. apie 3 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio - nustatytas 1,20 promilių girtumas, neturėdamas teisės vairuoti transporto priemonę, vairavo V. L. automobilį “VW Golf” valstybinis numeris CBD 686, važiuodamas J. B. g., Anykščių m. nepakluso uniformuotų policijos pareigūnų reikalavimui sustoti, viršijo leistiną 50 km/h greitį, neatsižvelgė į važiavimo sąlygas, vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę, meteorologines sąlygas, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, tokiu būdu pažeisdamas ,,Kelių eismo taisyklių”, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11d. Nr. 1950 53, 59, 62, 68, 172 punktų reikalavimus, priešais tiltą per Šventosios upę, pėsčiųjų perėjoje A. V. g., Anykščių m. nesuvaldė automobilio, nuvažiavo nuo gatvės važiuojamosios dalies ir įvažiavo į Šventosios upę. Eismo įvykio metu buvo apgadintas V. L. automobilis VW Golf, valstybinis numeris CBD 686, tuo nukentėjusiam padaryta didelė 5000 Lt turtinė žala, nesunkiai sutrikdyta kartu važiavusio V. L. sveikata, kuriam padarytas stuburo kaklinės dalies 6-to slankstelio panirimas bei kairės pusės 9-10-11-to šonkaulių lūžiai, bei dėl įvykusio eismo įvykio V. L. pateko į Šventosios upę ir nuskendo.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis prašo panaikinti apylinkės teismo nuosprendį ir jį išteisinti. Skunde teigia esąs nuteistas nepagrįstai, nes padarė ne nusikaltimą, o administracinės teisės pažeidimą. Teismas neteisingai nustatė buvus būtinąjį priežastinį ryšį tarp jo veiksmų ir nukentėjusiojo V. L. mirties, todėl nepagrįstai jį pripažino kaltu pagal BK 281 str. 6 d. Teismas teisingai nustatė, kad po įvykio V. L., siekdamas pabėgti nuo policijos pareigūno, ėmė plaukti upe. Nors nukentėjusiajam nustatytas sunkus girtumo laipsnis – 2,87 promilės alkoholio, tačiau, priešingai nei teigiama nuosprendyje, jis turėjo galimybę rinktis elgesio variantą ir pasirinko patį netinkamiausią sprendimą – naktį, lyjant, būdamas girtas, plaukdamas bėgo nuo pareigūno. Teismas nepagrįstai jo parodymus, jog po avarijos nukentėjusysis vaikščiojo upe ir nuskendo, vertino kaip pasirinktą gynybos būdą. Apeliantas teigia, kad baudžiamojoje teisėje reikšmingas ne atsitiktinio, o būtinojo priežastinio ryšio nustatymas tarp veikos ir kilusių pasekmių. Tačiau teismas nustatė ne būtinąjį, o atsitiktinį priežastinį ryšį tarp jo sukelto eismo įvykio ir V. L. mirties. Teismo išvada, jog V. L. nustatyti sužalojimai – 9-10-11 šonkaulių lūžiai ir 6 slankstelio panirimas – padaryti autoįvykio metu, yra tik prielaida, kurios nepatvirtina jokie įrodymai. Sužalojimai nukentėjusiajam galėjo būti padaryti trijose situacijose : muštynėse iki autoįvykio, autoįvykio metu arba krentant ant nugaros upėje. Atsižvelgdamas į tai, kad upė yra akmenuota, tačiau specialisto išvadoje nukentėjusiajam kraujosruvos nenustatytos, be to, nukentėjusysis bėgo nuo policininkų, o to nebūtų galėjęs daryti susižalojęs, apeliantas daro išvadą, kad V. L. šonkauliai lūžo jau po autoįvykio. Apelianto teigimu, teismas neįvertino kitų reikšmingų aplinkybių : V. L., būdamas už jį vyresnis ir neblaivus, žinodamas, kad jis neturi teisės vairuoti transporto priemones, atvyko pas jį savo automobiliu ir įtikino jį važiuoti kartu. Teismas neakcentavo sunkaus V. L. girtumo, kas, apelianto nuomone, ir buvo tikrąją nukentėjusiojo žūties priežastimi.
Apeliantas nurodo, kad, jam nepadarius nusikalstamos veikos, neiškyla ir jo civilinės atsakomybės klausimas. Be to, teismas, tenkindamas nukentėjusiosios civilinį ieškinį, nenustatė, kas yra V. L. turto paveldėtojas, neatsižvelgė į tai, kad vidutinę rinkos kainą nustato prašantis atlyginti žalą asmuo, o priteistinos neturtinės žalos dydį lemia ne tik CK 6.250 str. nurodytos aplinkybės, bet ir turtinė nuteistojo padėtis.
Atsikirtime į apeliacinį skundą nukentėjusioji R. L. prašo palikti galioti apkaltinamąjį nuosprendį ir teigia mananti, kad teismas pagrįstai pripažino R. P. kaltu dėl jos sūnaus žūties, nes sūnus nuskendo būtent dėl apelianto sukeltos avarijos
Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė nuteistojo skundą tenkinti, prokuroras ir nukentėjusioji prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Nuteistasis apeliaciniame skunde ginčija priežastinio ryšio buvimą tarp jo padarytos veikos - Kelių eismo taisyklių (toliau –KET) pažeidimų ir kilusių padarinių – nukentėjusiojo V. L. mirties. BK 281 str. 6 d. numatyta nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl baudžiamoji atsakomybė kyla tik tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir kilusių padarinių - žmogaus žūties - yra priežastinis ryšys. Nustatant priežastinį ryšį, svarbi ta aplinkybė, ar kaltininkui inkriminuota veika buvo būtina padarinių kilimo sąlyga. Byloje nustatyta, kad nukentėjusysis į upę, kurioje nuskendo, pateko, nuteistajam pažeidus KET ir jo vairuojamam automobiliui įvažiavus į upę, todėl apelianto veiksmai turėjo įtakos nukentėjusiojo žūčiai. Taigi nuteistojo veika buvo būtinoji nukentėjusiojo mirties kilimo sąlyga. Sprendžiant apie priežastinį ryšį tarp kaltininko veikos ir padarinių, vertinamos byloje nustatytos veikos padarymo aplinkybės ir asmens kaltės turinys. Teismas, vertindamas priežastinio ryšio buvimą ir darydamas išvadą, jog apelianto veika sukėlė ir sąlygojo nukentėjusiojo nuskendimą, atsižvelgė į šias bylos įrodymais nustatytas nusikalstamos veikos aplinkybes : esant tamsiam paros metui apelianto vairuojamam automobiliui apsivertus ir įvažiavus į upę, neblaivus automobilyje miegojęs nukentėjusysis buvo sužalotas ir atsidūrė šaltame vandenyje. Šiomis aplinkybėmis nukentėjusysis galėjo judėti vandenyje, tačiau, atsižvelgiant į jam netikėtą situaciją, girtumą, patirtus sužalojimus, jis buvo praradęs orientaciją, todėl jo išlipimas iš vandens buvo komplikuotas ir rizikingas. Būtent dėl apelianto veiksmų – KET pažeidimų vairuojant automobilį - nukentėjusysis iš automobilio pateko į vandenį, kuriame dėl prarastos galimybės susivokti neteko galimybės pasirinkti saugaus išlipimo į krantą būdo, todėl nuskendo. Apeliantas, argumentuodamas priežastinio ryšio nebuvimą, teigia, kad nukentėjusysis upėje turėjo galimybę pasirinkti elgesio būdą ir laisva valia priėmė patį netinkamiausią sprendimą – plaukė upe į kitą krantą. Asmens galėjimas pasirinkti tam tikrą elgesio būdą yra siejama su asmens gebėjimu konkrečioje situacijoje įvertinti savo elgesį ir jo galimas pasekmes. Šis gebėjimas priklauso tiek nuo išorinių faktorių, tiek nuo asmens fizinės būklės, jo psichologinių savybių. Teismas, nuosprendyje įvertinęs tiek nukentėjusiojo būklę įvykio metu - girtumą, sužalojimus, patirtą stresą, tiek įvykio aplinkybes – nakties metą, tamsą, atsidūrimą upėje - padarė teisingą išvadą, kad nukentėjusysis upėje prarado orientaciją ir negalėjo adekvačiai įvertinti situacijos. Kadangi nukentėjusiojo valia pasirinkti išlipimo iš upės būdą dėl nuosprendyje nurodytų priežasčių buvo apribota, nėra pagrindo laikyti teisingu skundo argumentą, kad nukentėjusysis pats pasirinko jam nepalankiausią sprendimą. Priešingai, teismas išdėstė argumentus, patvirtinančius, jog nukentėjusysis susidariusioje situacijoje neturėjo galimybės svarstyti ir priimti sau palankaus sprendimo.
Apeliantas skunde daro nepagrįstą išvadą, kad nukentėjusiojo veiksmai upėje – pirmiausia bėgimas, o paskui plaukimas – rodo, kad jo pastangos buvo nukreiptos išvengti susitikimo su krante buvusiais policijos pareigūnais. Byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų nukentėjusįjį upėje bėgus ar plaukus, t.y. atlikus valingus, apgalvotus, kryptingus veiksmus. Liudytojas policijos pareigūnas E. B., vienintelis po automobilio įvažiavimo į upę joje matęs nukentėjusiojo elgesį, parodė, kad jis upe ėjo link kito kranto, paskui griuvo ant nugaros, tačiau liudytojas negalėjo kategoriškai patvirtinti, kad nukentėjusysis laikėsi ant vandens ir nuplaukė į kitą upės krantą. Liudytojas nurodė, kad nukentėjusysis V. L. neturėjo pagrindo bijoti policijos pareigūnų, nes jie buvo jam pažįstami jo brolio bendradarbiai. Tai, kad nukentėjusysis neturėjo pagrindo vengti pareigūnų, patvirtina ir ta aplinkybė, kad automobilį vairavo ir autoįvykį sukėlė ne jis, o R. P.. Pagal nukentėjusiosios R. L., žuvusiojo motinos, parodymus, jos sūnus nemokėjo plaukti. Aplinkybės, kad nukentėjusysis, neturėdamas motyvo bėgti į kitą upės krantą nuo policijos pareigūnų, neturėdamas plaukimo įgūdžių, griuvinėdamas upėje, judėjo link kito upės kranto, patvirtina, kad jo elgesys vandenyje buvo sąlygotas nesugebėjimo adekvačiai įvertinti situacijos, kurioje jis atsidūrė po nuteistojo sukeltos avarijos.
Antrasis skundo argumentas, kuriuo apeliantas grindžia priežastinio ryšio tarp autoįvykio ir nukentėjusiojo mirties nebuvimą, yra tas, kad nukentėjusiajam nesunkus sveikatos sutrikdymas padarytas jau po autoįvykio. Šis argumentas nepagrįstas. Įvertinus teismo medicinos specialisto išvada ir ekspertizės aktu nustatytų nukentėjusiajam padarytų sužalojimų pobūdį – trijų šonkaulių lūžius ir stuburo kaklinės dalies slankstelio panirimą ir byloje nustatytas aplinkybes – tai, kad automobilis, prieš įvažiuodamas į upę, vertėsi, jog nukentėjusysis, pagal liudytojo E. B. parodymus, brido upės viduriu, kur gylis nėra mažas, todėl, krentant ant nugaros, sunku atsitrenkti į dugną, nėra pagrindo laikyti neteisinga nuosprendyje padarytą išvadą, jog nukentėjusysis sužalojimus patyrė būtent autoįvykio metu. Be to, teismas, nustatydamas priežastinį ryšį tarp nuteistojo veikos ir nukentėjusiojo mirties, atsižvelgė ne tik į nukentėjusiajam padarytą nesunkų sveikatos sutrikdymą, bet ir į kitais įrodymais nustatytų bylos aplinkybių visumą.
Apeliantas skunde teigia, kad teismas nepagrįstai atmetė jo parodymus, jog nukentėjusysis po autoįvykio vaikščiojo upe ir pats nuskendo. Teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje iš tiesų nurodė atmetantis apelianto teiginius, jog nukentėjusysis, po avarijos patekęs į upę, galėjo pats iš jos išlipti. Tačiau ši apelianto parodymų dalis yra susijusi ne su jo matytomis įvykio aplinkybėmis, o su jo subjektyviu šių aplinkybių vertinimu – įsivaizduojamu nukentėjusiojo galėjimu išlipti iš upės. Baudžiamasis įstatymas numato, jog įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Tuo tarpu kitą apelianto parodymų dalį, kurią patvirtino kiti nuosprendyje išdėstyti įrodymai, teismas laikė teisinga ir ja rėmėsi, nustatydamas faktines bylos aplinkybes.
Bylos įrodymais nustatytas R. P. elgesys – jis, vairuodamas automobilį ir grubiai pažeisdamas KET reikalavimus : būdamas neblaivus, neturėdamas vairuotojo pažymėjimo, stabdomas policijos pareigūno, nepakluso jo reikalavimui ir, siekdamas išvengti patikrinimo, bėgo nuo pareigūnų, viršydamas leistiną greitį – rodo, kad jis suvokė savo veiksmų rizikingą pobūdį. Apeliantas, būdamas Anykščių gyventojas, žinojo eismo ypatumus prieš tiltą per Šventosios upę, t.y. apie tai, jog pėsčiųjų perėjoje prieš tiltą įrengti kalneliai, suprato, kad esant sudėtingoms vairavimo sąlygoms – lyjant, tamsiu paros metu automobiliu pervažiuojant tiltą, būtina vairuoti ypatingai apdairiai, tačiau elgėsi priešingai. Šios aplinkybės suteikia pagrindą daryti išvadą, kad jis numatė, jog savo veiksmais sudaro situaciją, keliančią pavojų automobilio keleivių saugumui, suprato, jog dėl jo veiksmų gali kilti avarija, sukelsianti netgi sunkiausias pasekmes, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi išvengti tokių padarinių, t.y. veikė esant neatsargiai kaltės formai, dėl nusikalstamo pasitikėjimo. Tai, kad nukentėjusysis V. L., eismo įvykio metu patyręs nesunkų sveikatos sutrikdymą, paskendo ne iš karto automobiliui po avarijos įvažiavus į upę, o judėdamas upe link kito kranto, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad priežastinis ryšys tarp nuteistojo R. P. veiksmų – avarijos sukėlimo ir jos pasekmių - nukentėjusiojo mirties - nutrūko, nes nukentėjusysis į pavojingą jo gyvybei situaciją pateko būtent dėl rizikingų nuteistojo veiksmų ir iš šioje situacijoje, atsižvelgiant į bylos įrodymais nustatytą jo būklę, negalėdamas pasirinkti saugaus išlipimo iš vandens būdo, nuskendo.
Pirmosios instancijos teismas, teisingai nustatęs R. P. nusikalstamos veikos objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, teisingai kvalifikavo jo veiką pagal BK 281 str. 6 d., todėl apelianto prašymas jį išteisinti dėl šios veikos padarymo atmestinas.
Teismas, skirdamas R. P. vienintelę BK 281 str. 6 d. sankcijoje numatytą bausmės rūšį – laisvės atėmimą ir nustatydamas jos dydį, mažesnį už sankcijoje numatytą jos vidurkį, tinkamai įvertino į BK 54 str. 2 d. nurodytų aplinkybių reikšmę bausmės dydžiui, individualizuodamas bausmę, atsižvelgė į nuteistojo asmenybę apibūdinančius duomenis, jo elgesį po nusikaltimo padarymo ir bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė.
Pagrįstai pripažinęs V. P. kaltu pagal BK 281 str. 6 d., teismas teisingai išsprendė jo civilinės atsakomybės klausimą. Apeliantas skunde neteisingai nurodo, jog teismas nenustatė nukentėjusiojo turto paveldėtojo. Nukentėjusioji R. L., žuvusiojo V. L. motina, įrodymų tyrimo teisme metu pateikė paveldėjimo teisės liudijimą, kuriame nurodyta, kad ji paveldi savo sūnaus turtą, tarp jo – ir sūnui priklausiusį automobilį ,,WV Golf“, valst.Nr. CBD 686 (179 b.l.). Teismo posėdyje dalyvavęs nuteistasis su šio dokumento turiniu buvo supažindintas (185 b.l.). Nukentėjusioji teismo posėdyje nurodė, kad dėl avarijos metu sugadinto automobilio ji patyrė 5000 Lt turtinę žalą, apeliantas šios sumos neginčijo, todėl teismas pagrįstai priteisė iš apelianto nukentėjusiajai atlyginti būtent tokią pinigų sumą. Teismas, vertindamas nukentėjusiosios patirtos neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į visus CK 6.250 str. išvardintus neturtinės žalos nustatymo kriterijus ir pažymėjo, kad, atsižvelgdamas į R. P. jauną amžių, turtinę padėtį, mažina nukentėjusiosios prašomos atlyginti neturtinės žalos sumą, todėl apelianto skundo teiginys, kad teismas, spręsdamas šį klausimą, neįvertino jo turtinės padėties, yra neteisingas.
Skundžiamas pirmosios instancijos nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, tenkinti nuteistojo skundo jame nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl skundas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Nuteistojo R. P. apeliacinį skundą atmesti.