Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

2007-10-19 · Administracinė byla Nr. A-469-885-07

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2007-10-19
Bylos Nr.
A-469-885-07
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Ričardas Piličiauskas (pirm.), Sigita Rudėnaitė (pran.), Antanas Ablingis, Stasys Gudynas
Pareiškėjas
uždarosios akcinės bendrovės „Smėlynės autocentras“
Atsakovas
Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Trečiasis asmuo
Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
Kategorijos
  • 9.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 9.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr.A14–885/07Procesinio sprendimo kategorija 9.1; 9.4 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2007 m. spalio 19 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gudyno, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Sigitos Rudėnaitės (pranešėja),

sekretoriaujant Dinai Jerusalimskieneidalyvaujant pareiškėjo atstovėms S.S., adv. Ingridai Meiduvienei,atsakovo atstovui K.K.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Smėlynės autocentras“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. sausio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Smėlynės autocentras“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija n ustatė:

I.

UAB „Smėlynės autocentras" skundu prašė teismą panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau - MGK) 2006 m. spalio 23 d. sprendimą Nr. S-354-(7-333/2006), kuriuo patvirtintas Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau - VMI) 2006 m. liepos 31 d. sprendimas Nr. 69-374, patvirtinantis Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – AVMI) 2006 m. gegužės 5 d. sprendimo Nr. (11.1-25)-SA-7 nurodymus sumokėti bendrovei 16991,70 Lt gyventojų pajamų mokesčio (toliau – GPM), 491,65 Lt GPM delspinigių, 102,98 Lt įmokų į Garantinį fondą, 17 506,60 Lt valstybinio socialinio draudimo (toliau – VSD) įmokų, 5 098 Lt GPM baudą, 31 Lt įmokų į Garantinį fondą baudą, 35 012 Lt VSD įmokų baudą ir 7,98 Lt įmokų į Garantinį fondą delspinigių (b.l. 3-5). Mokesčių administratorius, atlikęs bendrovės disponuojamų nuosavų ir nuomojamų automobilių analizę, konstatavo, jog bendrovei nuomoti automobilius nebuvo būtinumo, todėl dalis išmokėto nuomos mokesčio priskirtina darbo užmokesčiui, bendrovei tokiu būdu siekus formaliai sumažinti mokėtinus mokesčius ir gauti mokestinę naudą. Vadovautasi Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalimi, turinio viršenybės prieš formą principu.

Pareiškėjas teigė, kad MGK išvados yra nepagrįstos, neatitinka faktinių aplinkybių, neteisingai pritaikytos Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio nuostatos. Pareiškėjo teigimu, mokesčių administratoriaus reikalavimas nuomos mokestį skaičiuoti už faktiškas automobilių panaudojimo dienas, sudarant sutartis, yra neįmanomas, prieštarauja verslo logikai ir pažeidžia nuomotojų teises, nes aptariant nuomos kainą, bendrovė negalėjo numatyti, kiek konkrečiai darbo dienų automobiliai važiuos ir kiek kilometrų nuvažiuos. Bendrovė paaiškino, nustatydama automobilių nuomos kainą, vadovavusis Pelno mokesčio įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi, t.y. bendru principu, kad visi sandoriai turi būti sudaromi tikrąja rinkos kaina. Todėl, pareiškėjo teigimu, nėra jokio teisinio pagrindo perskaičiuoti nuomos mokestį už faktiškas automobilio panaudojimo dienas, kaip patikrinimo akte padarė mokesčių administratorius. Pareiškėjas paaiškino automobilių nuomos sandorius sudaręs tik atlikęsi ekonominio pagrįstumo analizę, išsiaiškinęs sandorių rinkos vertę ir įvertinęs įmonės poreikius. Jo manymu, su darbuotojais sudarius automobilių nuomos sutartis, atsiradus automobilių poreikiui, realia nuomos rinkos kaina, pasielgta teisingai, nepažeisti mokesčių administravimo įstatyme ir kituose norminiuose aktuose įtvirtinti protingumo, sąžiningumo, ekonominio pagrįstumo bei turinio viršenybės prieš formą principai. Pareiškėjas pažymėjo nuo išmokėtų darbuotojams už automobilių nuomą sumų sumokėjęs GPM, todėl jokios mokestinės naudos šiais sandoriais nesiekęs. Pareiškėjas nesutiko su nuostata, kad dalis už automobilių nuomą išmokėtos pinigų sumos yra su darbo santykiais susijusios pajamos. Ji teigė, kad joks įstatymas neriboja įmonės darbuotojo teisės sudaryti sutartį su darbdaviu, o mokesčio administratorius neturi teisinio pagrindo reikalauti, kad pagal civilinę sutartį išmokėti darbuotojui pinigai būtų apmokestinami kitaip, negu jeigu ta pati suma būtų išmokėta pagal analogišką sutartį kitam asmeniui.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepime su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b.l. 34-36).

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. sausio 26 d. sprendimu skundą atmetė. Teismas vadovavosi Mokesčių administravimo įstatymo 10, 69 straipsniais. Bylos (MGK) medžiaga patvirtino, kad pareiškėjas sudarė automobilių nuomos sutartis su savo darbuotojais: 2003 m. rugsėjo 1 d. su S.S. (dėl automobilio „Ford Sierra“, 1991 m.), O.S. (dėl automobilio „VW Passat“, 1984 m.), D.S. (dėl automobilio „Honda Accord“, 1992 m.) ir Š.M. (dėl automobilio „BMW 732“, 1983 m.), 2004 m. birželio 30 d. su A.B. (dėl automobilio „BMW 320“, 1990 m.), 2004 m. spalio 5 d. su V.B. (dėl automobilio „AUDI 100“, 1985 m.). Iš automobilių nuomos sutarčių nustatyta, kad visiems darbuotojams, išskyrus V.B., buvo nustatytas vienodas, t.y. 1 000 Lt, automobilio nuomos mokestis (V.B. už 1985 m. automobilį buvo mokamas 1200 Lt nuomos mokestis, iš jo automobilis buvo nuomojamas du mėnesius, iš kurių vieną mėnesį šis automobilis buvo naudotas tik 2 dienas, o kitą - 5 dienas). Nustatyta, kad tuo metu, kai buvo sudaryta sutartis su V.B., bendrovė savo veikloje naudojo 6 automobilius, o nepraėjus mėnesiui, 2004 m. lapkričio 2 d., įsigijo dar vieną automobilį „Nissan Primastar“. Pareiškėjas nurodė savo veikloje naudojusi nuo 2 iki 6 automobilių (MGK b.l. 2). Atkreiptas dėmesys į tai, kad pareiškėjas be nuomojamų 6 automobilių dar turėjo „Nissan Primera“ automobilį, naudotą jos veikloje nuo 2003 m. gegužės 26 d., „VW Transporter“, naudotą nuo 2003 gegužės 26 d. iki 2004 m. birželio mėn., „Nissan Almera“, naudotą nuo 2004 m. sausio 26 d. iki 2004 m. gruodžio 24 d., bei minėtą „Nissan Primastar“ automobilį, naudojamą nuo 2004 m. lapkričio 2 d. Šie automobiliai tikrinamuoju laikotarpiu vidutiniškai nuvažiavo po 1763 km per mėnesį. Iš 2003 m. rugsėjo 1 d. sutarties su O.S. 2004 m. spalio 1 d. ir 2005 m. balandžio 1 d. priedų nustatyta, kad šiam darbuotojui nuo 2004 m. spalio 1 d. iki 2005 m. balandžio 1 d. už automobilio „VW Passat“ nuomą buvo mokamas 2 000 Lt nuomos mokestis. Nors minėtu laikotarpiu pareiškėjas daugiau laiko naudojo automobilius „BMW 320“ ir „Ford Sierra“, šių automobilių nuomos mokestis padidintas nebuvo. Nuomojami automobiliai buvo naudojami ne nuolat. Be to, sutartyse pareiškėjas buvo įsipareigojęs padengti automobilių eksploatacijos išlaidas, atlikti einamąjį remontą, nors nuomojami automobiliai buvo 15 ir daugiau metų senumo. Todėl pareiškėjo teiginys, kad nuomos sandorius jis sudarė tik atlikęs ekonominio pagrįstumo analizę (jos teismui nepateikė), išsiaiškinęs sandorių rinkos vertę ir įvertinęs įmonės poreikius, atmestas kaip nepagrįstas. Konstatuota, jog pareiškėjui kelių mėnesių nuomos išlaidos būtų leidusios įsigyti analogiškų metų automobilius. Kaip nustatyta iš MGK bylos, kai buvo sudarytos automobilių nuomos sutartys, S.S. darbo užmokestis buvo 1 500 Lt, O.S. - 800 Lt, D.S. - 1 000 Lt, Š.M. - 800 Lt, A.B. - 800 Lt, V.B. - 700 Lt, t.y. šie asmenys, išskyrus S.S., iš automobilių nuomos gaudavo daugiau pajamų nei atlyginimo už darbą. Esant minėtoms aplinkybėms, teismo konstatavimu, mokesčių administratorius pagrįstai padarė išvadą, kad UAB „Smėlynės autocentras" darbuotojams 2003 m. rugsėjo - 2005 m. rugpjūčio mėnesiais faktiškai buvo mokamas ne automobilių nuomos mokestis, o dalis darbo užmokesčio, vadovaudamasis Mokesčių administravimo įstatymo 10 ir 69 straipsniais, teisingai konstatavo, kad pareiškėjas siekė formaliai sumažinti mokėtinus mokesčius ir gauti mokestinę naudą. Todėl pareiškėjo darbuotojams išmokėta nuomos pajamų dalis pagrįstai apmokestinta kaip darbo užmokestis. Šiomis aplinkybėmis Mokestinių ginčų komisijos 2006 m. spalio 23 d. sprendimo naikinti nenustatyta pagrindo.

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. sausio 26 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – skundą patenkinti. Apelianto manymu, teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas, teismas neobjektyviai ir nevisapusiškai ištyrė byloje esančius įrodymus bei bylai svarbias aplinkybes, netinkamai pritaikė materialines teisės normas, padarė netinkamas išvadas. Apelianto teigimu, automobilių nuomos sutartys sudarytos, atsižvelgiant į bendrovės veiklos specifiką, į tai, kad automobiliai įmonei reikalingi nuolat, kaip rezerviniai, kad bet kada, esant skubiam kliento iškvietimui arba remontuotinų transporto priemonių pertransportavimui iš vienos vietos į kitą, būtų galima jais pasinaudoti. Bendrovės veikloje transporto priemonių reikia daug. Įmonė, tik pradėjus veiklą, nebuvo pajėgi vienu metu nusipirkti reikiamo automobilių skaičiaus, todėl darbuotojai darbo reikalais buvo priversti važinėti savo automobiliais. Intensyviai eksploatuojamų automobilių išlaikymui, remontui, padangų įsigijimui, draudimui ir t. t. reikalingos lėšos, automobilis dėvisi, todėl buvo sudaromos automobilių nuomos sutartys. Įmonės veiklos apimtys didelės, yra per 1500 veiklos partnerių (pirkėjų, prekių ir paslaugų tiekėjų, kreditorių, muitinių, valstybės institucijų ir kt.), su kuriais vyksta pastovus betarpiškas bendravimas. Pardavimų apimtys 2003 metais siekė beveik 2 000 000 Lt, o 2004 metais - virš 4 000 000 Lt. Įmonėje dirba 30-40 darbininkų. Tam, kad juos aprūpinti reikiamomis darbo priemonėmis, bei pasirūpinti klientūra, yra 10 vadybininkų, kuriems bet kuriuo momentu gali prireikti transporto priemonės. Norint užkariauti rinką, būtina ne tik operatyviai gauti klientui reikalingas automobilių detales (kurių tiekėjai yra visoje Lietuvoje), bet ir nuvažiuoti pas esamus ar potencialius klientus, reklamuoti įmonę, apžiūrėti gedimus pagal kliento iškvietimą, pertransportuoti nevažiuojančią transporto priemonę. Nors kai kurie automobiliai pagal kelionės lapus nėra nuvažiavę daug kilometrų, apelianto teigimu, yra būtina juos turėti, kad operatyviai parsivežti kliento automobilio remontui reikalingą detalę. Prieš sudarydama automobilių nuomos sutartis bendrovė teigia dariusi analizę, tyrusi automobilių poreikį, skaičiavusi, kas jai būtų ekonomiškiau, kiek kainuotų įsigyti reikalingus darbui automobilius. Analizė parodė, kad bendrovei nenaudinga įsigyti tiek naudotų automobilių, kiek jų reikia įmonės poreikiams patenkinti, nes jų kapitalinio remonto kaina gali būti didesnė už pačio automobilio vertę. Nusipirkus nenaujus automobilius, būtų įšaldytos reikalingos įmonei lėšos ir įsigytas nelikvidus turtas, todėl bendrovė nusprendė sudaryti automobilių nuomos sutartis, o ne įsigyti senus automobilius. Apelinto teigimu, teismas nepagrįstai šiuos paaiškinimus atmeta ir daro neteisingą išvadą, kad bendrovei nuomos sutarčių sudaryti nereikėjo.

Apeliantas pažymi, jog vienu metu per visą jos veiklos laikotarpį buvo nuomojami ne daugiau kaip 3-4 automobiliai. Įmonė 2003 metais turėjo tik du automobilius – „WV Transporter“ ir „Nissan Primera“. Automobiliu „WV Transporter“ nuo 2003 buvo atsivežamos medžiagos ir detalės kėbulų cechui, tačiau šis automobilis nuolat gedo, todėl šiems tikslams bei autosalono klientų aptarnavimui iki 2004 m. gegužės 31 d. buvo naudojamas Š.M. automobilis „BMW 732“. 2004 m. birželio 2 d. „WV Transporter“ teko parduoti, kadangi jis nuolat gesdavo. 2004 m. gegužės 31 d. nutraukta sutartis ir su Š.M. Darbų apimčiai išaugus beveik dvigubai, medžiagų ir detalių vežiojimui 2004 m. birželio 30 d. buvo sudaryta sutartis su A.B. dėl automobilio „BMW 320“ nuomos. 2004 metų spalio mėnesį automobilis „BMW 320“ sugedo, todėl teko trumpam laikotarpiui sudaryti sutartį su kėbulų padalinio darbuotoju V.B. dėl „Audi 100“ nuomos. Suremontavus „BMW 320“ bei įsigijus „Nissan Primastar“, sutartis dėl „Audi 100“ nuomos 2004 m. gruodžio 1 d. nutraukta. Apeliantas paaiškina, jog automobiliu „Ford Sierra“ važinėjo įmonės direktorė. Nuo 2004 m. sausio 26 d. iki 2004 m. gruodžio 24 d. ji naudojo ir „Nissan Almera“, tačiau šis automobilis buvo ir nuomojamas klientams už 140-150 litų parai. Kai direktorė naudodavo bendrovės automobilį „Nissan Almera“, „Ford Sierra“ naudodavosi serviso bei autosalono vadybininkai pirkėjų paieškai ir aptarnavimui. D.S. automobilis „Honda Accord“ naudotas sandorių su tiekėjais ir pirkėjais sudarymui, serviso paslaugų reklamavimui Panevėžio regione. O.S. „WV Passat“ visą laikotarpį buvo naudojamas klientų aptarnavimui pagal iškvietimus, sugedusių automobilių pertransportavimui į servisą. Be to, šis automobilis buvo naudojamas įmonės reklamavimui automobilių lenktynėse (jis yra su UAB „Smėlynės autocentras“ reklaminiais užrašais; todėl už šio automobilio nuomą buvo mokamas 2000 Lt nuomos mokestis). Kadangi jie yra automobilių pardavimo įmonių „Nissan Balti“, „Kia auto“ ir „Lautra Motors“ dileriai, reklamai privalėję išleisti ne mažiau kaip 2 procentus nuo apyvartos.

Apelianto teigimu, įmonės veikloje nuomojamų automobilių skaičius kito pagal poreikį, atsižvelgiant į nuosavų automobilių įsigijimą, o teismas neobjektyviai įvertino aplinkybes. Apeliantas teigia, jog mokesčių administratoriaus išvada, kad bendrovei nereikėjo nuomotis automobilių, nes ji turėjo pakankamai savų automobilių, prieštarauja kitai jo išvadai, kad automobilių nuomos sandoriai bendrovės ir jos darbuotojų buvo realiai sudaryti, automobiliai jos veikloje realiai naudoti. Apeliantas pažymi, kad mokesčių administratorius neturi teisės kištis į bendrovės ūkinę komercinę veiklą, tik pati bendrovė gali nuspręsti nuomotis jai automobilius ar juos pirkti. Apelianto teigimu, mokesčių administratoriaus reikalavimas, sudarant nuomos sutartis, nuomos mokestį numatyti už faktiškas automobilių panaudojimo dienas prieštarauja verslo logikai ir pažeidžia nuomotojų teises, nes, aptariant nuomos kainą, bendrovė negalėjo numatyti, kiek konkrečiai darbo dienų automobiliai važiuos ir kiek kilometrų nuvažiuos, tai buvo tik prognozuojama. Nustatydama automobilių nuomos kainą, bendrovė teigia vadovavusis Pelno mokesčio įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi, t.y. bendru principu, kad visi sandoriai turi būti sudaromi tikrąja rinkos kaina. Apeliantas pažymi, jog pelno mokesčio įstatyme nėra numatyta, kokiais metodais turi būti nustatyta tikroji rinkos kaina, šį klausimą sprendžia pati įmonė. Kadangi pareiškėjo veikla yra susijusi su automobiliais, nustatyti tikrąją automobilių nuomos rinkos kainą nebuvo sunku (bendrovė rėmėsi turima informacija apie panaudotų automobilių nuomą, įvertino, kad rinkoje automobilio nuomos kainos, atsižvelgiant į nuomojimo trukmę, labai skiriasi, todėl rinkosi ilgesnį nuomos laikotarpį).

Apeliantui nesuprantamas reikalavimas automobilių nuomos kainą sieti su automobilio marke ar pagaminimo metais. Apeliantas nurodo, jog aptariant nuomos kainą, buvo atsižvelgta į jau nurodytas aplinkybes, automobilių techninę būklę ir rinkos vertę. Jos manymu, su darbuotojais sudarius automobilių nuomos sutartis realia nuomos rinkos kaina, pasielgta teisingai, nepažeisti mokesčių administravimo įstatyme ir kituose norminiuose aktuose įtvirtinti protingumo, sąžiningumo, ekonominio pagrįstumo bei turinio viršenybės prieš formą principai. Nuo išmokėtų darbuotojams sumų apeliantas nurodo sumokėjęs gyventojų pajamų mokestį, todėl jokios mokestinės naudos šiais sandoriais nesiekęs. Išvada, kad dalis pajamų už automobilių nuomą yra su darbo santykiais susijusios pajamos, jo teigimu, yra nepagrįsta, remiasi prielaidomis, Vilniaus apygardos administracinis teismas netinkamai pritaikė ir išaiškino Mokesčių administravimo įstatymo nuostatas (36 straipsnio 9 punktas, 26 straipsnis). Apeliantas pažymi, jog darbo sutarties ar darbo užmokesčio vertinimas bei analizavimas nėra mokesčių administratoriaus kompetencija. Teiginio, kad dalis pinigų, išmokėtų pagal nuomos sutartį, yra su darbo santykiais susijusios išmokos, mokesčių administratorius nepagrindė, nuomos teisinių santykių egzistavimo faktą pripažino. Aplinkybė, kad bendrovės mokamas nuomos mokestis beveik tokio paties dydžio kaip ir darbuotojų, su kuriais sudarytos automobilių nuomos sutartys, atlyginimai, apelianto manymu, neleidžia daryti išvados, kad šios sumos yra susijusios su darbo santykiais. Nuomos mokesčio už nuomojamus automobilius dydis, skirtingai nuo darbo užmokesčio, yra vienodas, neatsižvelgiant į darbuotojų užimamas pareigas, darbo krūvį, išsilavinimą. Darbuotojų darbo užmokestis, aptartas darbo sutartyse, sudarius automobilių nuomos sutartis, nesumažėjo. Šios aplinkybės, apelianto teigimu, patvirtina, kad pagal nuomos sutartis išmokėtos pinigų sumos nėra susijusios su darbo santykiais.

Apeliantas pažymi, jog mokestinę naudą mokesčių administratorius įžvelgia tik todėl, kad nuomos sutartys sudarytos su bendrovės darbuotojais ir nuomos už automobilius sumos išmokėtos jiems. Apeliantas remiasi Civilinio kodekso 1.2 straipsniu, pažymėdamas, kad joks įstatymas neriboja uždarosios akcinės bendrovės darbuotojo teisės sudaryti sutartį su savo darbdaviu, o mokesčių administratorius neturi teisinio pagrindo reikalauti, kad pagal civilinę sutartį išmokėti pinigai darbuotojui būtų apmokestinti kitaip, negu jei ta pati suma būtų išmokėta pagal analogišką civilinę sutartį kitam asmeniui (tuo būtų pažeidžiamas asmenų lygybės prieš įstatymą principas). Atkreipiamas teismo dėmesys, kad Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies nuostatos taikomos tik kai nustatomas siekimas gauti mokestinę naudą. Šiuo atveju pareiškėjas, sudarydamas nuomos sutartis su savo darbuotojais, turėjo tikslą patenkinti ūkinės veiklos poreikius ir prognozavo, kad automobiliai bus intensyviai naudojami įmonės veikloje (sandoriais įmonė nesiekė nuslėpti mokesčių). Mokesčių administratorius atlikta bendrovės nuomojamų automobilių panaudojimo analizė apsiribojo automobilių nuvažiuotų kilometrų skaičiumi. Apeliantas pažymi, jog prognozuoti poreikius sunku, todėl mokesčių administratoriaus išvada, pagrįsta tokia analize, nepatvirtina, kad bendrovė, jau sudarydama nuomos sutartis, turėjo tikslą slėpti mokesčius.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas nurodo, jog patikrinimo metu nustatyta, kad apelianto mokamas nuomos mokestis už automobilius buvo beveik tokio paties dydžio kaip ir darbuotojų, su kuriais sudarytos automobilių nuomos sutartys, priskaičiuoti atlyginimai. Konstatuota, kad automobiliai nuomoti ir tuo metu, kai bendrovė turėjo pakankamai savų automobilių. Bendrovės automobiliai tikrinamuoju laikotarpiu vidutiniškai nuvažiavo po 1763 km per mėnesį. Inspekcija iš patikrinimui pateiktų kelionės lapų nustatė, kad tuo pat metu, kai darbuotojai naudojo bendrovei priklausančius automobilius, jie nuomojo bendrovei ir savo automobilius. Atlikus analizę, konstatuota, kad nuomoti automobilius nebuvo būtinumo. Todėl dalis išmokėto nuomos mokesčio priskirta darbo užmokesčiui. Nustatyta, kad nuomojami automobiliai bendrovės veikloje kiekvieną darbo dieną nebuvo naudojami. Patikrinimo metu automobilių nuomos sumos perskaičiuotos pagal kelionės lapuose nurodytas faktiškai važiuotas dienas. Inspekcija nuomos mokesčio perskaičiavime nuomojamo automobilio faktiškai važiuotas dienas padaugino iš nuomos mokesčio, padalinto iš to mėnesio darbo dienų skaičiaus. Per laikotarpį nuo 2003 m. rugsėjo mėnesio iki 2005 m. rugpjūčio mėnesio už iš darbuotojų nuomojamus automobilius bendrovės apskaičiuota nuomos mokesčio suma 95400 Lt patikrinimo metu sumažinta iki 43910 Lt. Atsakovas remiasi Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalyje numatytu turinio viršenybės prieš formą principo taikymu. Inspekcija pažymi, jog buvo nuomojami seni (1983 - 1992 m. pagaminti) automobiliai, už kurių nuomą sumokėtos pinigų sumos akivaizdžiai daug kartų viršijo jų rinkos vertę. Tokios nuomos sutartys akivaizdžiai buvo nenaudingos bendrovei. Atsižvelgiant į tai, konstatuota, kad dalis bendrovės darbuotojams mokamo nuomos mokesčio buvo darbo užmokestis, o bendrovė savo veiksmais siekė formaliai sumažinti mokėtinus mokesčius ir gauti mokestinę naudą. Atsakovas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija k onstatuoja:

IV

Ginčijamas mokesčių administratoriaus sprendimas yra priimtas vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo (2004 m. balandžio 13 d. Nr. IX-2112) 69 straipsnio ,,Mokesčio apskaičiavimas taikant turinio viršenybės prieš formą principą“ 1 dalies normą, kurioje yra nustatyta:

,,Tais atvejais, kai mokesčio mokėtojo sandoris, ūkinė operacija ar bet kokia jų grupė sudaromi turint tikslą gauti mokestinę naudą, t. y. tiesiogiai ar netiesiogiai nukelti mokesčio mokėjimo terminus, sumažinti mokėtiną mokesčio sumą arba visiškai išvengti mokesčio mokėjimo, arba padidinti grąžintiną (įskaitytiną) mokesčio permoką (skirtumą), arba sutrumpinti mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo terminus, mokesčių administratorius, apskaičiuodamas mokestį, taiko turinio viršenybės prieš formą principą. Šiuo atveju mokesčių administratorius neatsižvelgia į formalią mokesčių mokėtojo veiklos išraišką, bet atkuria iškreipiamas ar slepiamas aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, ir mokestį apskaičiuoja pagal minėtų mokesčių įstatymų atitinkamas nuostatas.“.

Ši aplinkybė apsprendžia nagrinėjamo mokestinio ginčo pobūdį- teismas turi nustatyti, ar mokesčių administratoriaus išvada, kad tikrasis pareiškėjo sudarytų automobilių nuomos sutarčių turinys yra paslėptas siekimas sumokėti savo darbuotojams papildomą darbo užmokestį, yra pagrįsta tinkamu faktinių aplinkybių vertinimu ir pakankamais įrodymais.

Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnis paskirsto įrodinėjimo naštą mokestiniuose ginčuose, nustatydamas, kad:

,,1. Mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas.

2. Mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos.“.

Kaip matyti iš vietinio mokesčių administratoriaus sprendimo patvirtinti mokestinio patikrinimo aktą, jo išvados pagrįstos tokiomis pagrindinėmis aplinkybėmis: bendrovės mokamas automobilių nuomos mokestis beveik tokio pat dydžio kaip jį gavusių darbuotojų atlyginimas; nustatant nuomos mokestį neįvertinta nuomojamų automobilių būklė ir vertė (gamybos metai, markė, rida ir pan.); automobiliai nebuvo nuolat naudojami; įmonė turėjo pakankamai savų automobilių.

Atsikirsdamas į tokią mokesčių administratoriaus poziciją pareiškėjas teigia, kad nuomojami automobiliai buvo reikalingi dėl įmonės, besiverčiančios automobilių remontu, veiklos specifikos; nuomos sutartys sudarytos įmonės veiklos pradiniu laikotarpiu, kai trūko laisvų apyvartinių lėšų naujiems automobiliams įsigyti; automobilių nuomos mokesčio susieti su faktinio jo naudojimo laiku sudarant nuomos sutartį neįmanoma; nuomojami automobiliai buvo faktiškai naudojami; automobilių nuomos mokestis atitiko rinkos kainą.

Įvertinusi visumą byloje surinktų įrodymų teisėjų kolegija pripažįsta, kad mokesčių administratoriaus pozicija nėra pakankamai argumentuota ir pagrįsta. Pažymėtina, kad mokesčių administratoriaus daromas automobilių nuomos sutarčių vertinimas yra iš esmės prieštaringas: mokesčių administratorius pripažino automobilių nuomos santykius tikrais jų faktinio naudojimo dalyje, tuo pačiu metu teigdamas, kad įmonė sudarė nuomos sutartis turėdama tikslą sumažinti su darbo užmokesčių susijusius mokesčius.

Iš mokesčių administratoriaus atlikto nuomos mokesčio perskaičiavimo matyti, kad jis pripažino mėnesio nuomos kainą, taikytą įmonės, tikra ir naudojo savo paskaičiavimuose, taigi neaišku, kodėl kitoje mokestinio ginčo stadijoje mokesčių administratorius teigia, kad įmonės mokėtas nuomos mokestis yra per didelis. Pareiškėjos pateikti duomenys apie automobilių nuomos kainas, deklaruojamas komerciniuose pasiūlymuose, mokesčių administratoriaus nėra paneigti kitais įrodymais. Bylos duomenimis, pareiškėjo įmonėje dirba apie 40 darbuotojų, automobilių nuomos sutartys sudarytos su 6 iš jų, užimančiais skirtingas pareigas, mokesčių administratorius nepateikė argumentų, leidžiančių daryti išvadą, kad dvigubo darbo užmokesčio mokėjimą būtent šiems darbuotojoms sąlygojo kokios nors faktinės aplinkybės, ypatingi jų ryšiai su įmone ar pan. Byloje taip pat neatskleista, koks yra automobilius nuomojusių darbuotojų gauto darbo užmokesčio santykis su bendru įmonės darbo užmokesčio lygiu ir vietovės darbo rinkoje nusistovėjusiu darbo užmokesčio dydžiu.

Kolegijos vertinimu, pareiškėjas pateikė pakankamus argumentus, pagrindžiančius faktinį išnuomotų automobilių naudojimą įmonės veikloje. Pažymėtina, kad pareiškėjo paaiškinimai nuo pat mokestinio patikrinimo pradžios buvo nuoseklūs ir logiški. Esant pirmiau nurodytoms aplinkybėms automobilių nuomos sutarčių ekonominio pagrįstumo vertinimas neturi įtakos mokestinio ginčo sprendimui.

Visumos nurodytų aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija pripažįsta, kad mokesčių administratorius neįrodė turinio viršenybės prieš formą principo taikymo ginčo mokestiniams santykiams pagrįstumo, todėl pareiškėjo skundo reikalavimai turi būti patenkinti.

Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes ir padarė jų neatitinkančias išvadas, todėl priėmė neteisingą sprendimą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

pareiškėjo apeliacinį skundą patenkinti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. sausio 26 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006m. spalio 23 d. sprendimą Nr. S-354-(7-333/2006), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2006 m. liepos 31 d. sprendimą Nr. 69-374 ir Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2006 m. gegužės 5 d. sprendimą Nr. (11.1-25)-SA-7.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Antanas AblingisRičardas PiličiauskasSigita Rudėnaitė