- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-08-16
- Bylos Nr.
- I-3741-535/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01670-2017-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Kaminskas, Jūratė Gaidytė-Lavrinovič, Ina Kirkutienė
- Pareiškėjas
- A. S.
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Gaidytės-Lavrinovič (pirmininkaujanti ir pranešėja), Arūno Kaminsko ir Inos Kirkutienės, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. (A. S.) skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. S. su skundu kreipėsi į teismą ir prašo panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) 2017-04-07 raštą Nr. (23.1-08)RNA-11408 ,,Dėl išieškojimo iš A. S., vykdant užsienio valstybės prašymą“ (b. l. 1-3).
Pareiškėjas paaiškina, kad ginčijamame rašte nurodyta, kad VMI 2017-04-05 gautas Vokietijos mokesčių administratoriaus prašymas dėl 5623,32 Eur skolos iš jo išieškojimo ir prašoma ją susimokėti per 30 dienų nuo rašto gavimo dienos.
Su minėtu raštu nesutinka. Atkreipia dėmesį į tai, kad jam nėra žinoma ir jis nebuvo informuotas apie kokią nors skolą Vokietijos mokesčių inspekcijai. Tiek Vokietijoje, tiek Lietuvoje jam nebuvo įteikti sprendimai, susiję su nurodyta tariama skola. Taip pat atkreipia dėmesį, kad Vokietijos mokesčių administratorius nepateikė VMI sprendimo, kuris patvirtintų skolą bei sudarytų pagrindą šią skolą išieškoti. Vokietijos mokesčių administratoriui nepateikus sprendimo dėl jo skolos, neturi galimybių ginti savo teisių bei ginčyti sprendimo. Man, kad Vokietijos mokesčių administratorius privalėjo pateikti įrodymus dėl įsiskolinimo ir tik tada galėjo būti sprendžiamas klausimas dėl užsienio valstybės prašymo pagrįstumo. Nesant įrodymų apie jo skolą Vokietijoje, kitos valstybės
Šalies argumentai
Atsakovė VMI su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 25-28). Paaiškina, kad 2017-04-05 gavo Vokietijos mokesčių administratoriaus prašymą vykdyti reikalavimą Nr. DE_LT_17015012017_20170782G1_20170330_c_RR ir suvienodintą dokumentą, leidžiantį vykdyti reikalavimus, vadovaujantis Tarybos direktyva 2010/24/ES, Nr. DE_17015012017_20170330_UIPE_1. Šiais dokumentais Vokietijos mokesčių administratorius prašė vykdyti reikalavimą iš A. S. dėl 5623,32 Eur išieškojimo. Būtent šių dokumentų gavimas yra pagrindas vykdyti išieškojimą iš pareiškėjo. Kaip nurodyta Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje, suvienodintas dokumentas yra pakankamas pagrindas vykdyti išieškojimą Lietuvos Respublikoje, todėl VMI privalėjo pradėti išieškojimo veiksmus iš pareiškėjo.
VMI 2017-04-07 raštu Nr. (23.1-08) RNA-11408 informavo pareiškėją apie VMI gautą Vokietijos mokesčių administratoriaus Prašymą vykdyti reikalavimą ir Suvienodintą dokumentą. Pareiškėjas informuotas, kad jeigu per 30 dienų nuo šio rašto gavimo dienos neįvykdys mokestinės prievolės, ji bus išieškota iš pareiškėjo kredito (mokėjimo) įstaigų sąskaitose esančių lėšų ar / ir turto, sprendimą išieškoti pagal užsienio valstybės prašymą pateikus vykdyti antstoliui Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka. Šiuo raštu taip pat informuota, jog Vokietijos kompetentingos tarnybos prašoma išieškoti skola gali būti užginčyta vadovaujantis Vokietijos įstatymais, pateikiant skundą kompetentingai Vokietijos įstaigai.
Atkreipia dėmesį, kad ginčijamas raštas yra informacinio pobūdžio dokumentas, kuris pareiškėjui nesukelia teisinių pasekmių, taigi šiuo raštu VMI neišieško Prašyme vykdyti reikalavimą ir Suvienodintame dokumente nurodytos pajamų mokesčio skolos.
Pareiškėjas, gavęs VMI 2017-04-07 raštą Nr. (23.1-08) RNA-11408, galėjo įgyvendinti savo teisę skųsti Prašyme vykdyti reikalavimą ir Suvienodintame dokumente nurodytos pajamų mokesčio skolos išieškojimą, pateikdamas skundą kompetentingai Vokietijos įstaigai. Atkreipia dėmesį, kad pagal Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 12 straipsnio nuostatas, Lietuvos Respublikos institucija sustabdyti arba nutraukti išieškojimą gali tik gavusi prašančiosios institucijos pranešimą apie prašymo vykdyti išieškojimą pakeitimą arba jo atsiėmimą su nurodytais motyvais. Taigi, net jei skundžiamas FMI informacinio pobūdžio raštas ir būtų panaikintas, VMI vis tiek privalėtų pradėti vykdyti išieškojimą iš pareiškėjo Prašyme vykdyti reikalavimą ir Suvienodintame dokumente nurodytais pagrindais.
Motyvuojamoji dalis
Byla nutrauktina
Byloje nustatyta, kad VMI 2017-04-05 raštu Nr. (23.1-08)RNA-11408 pareiškėjui pranešė, kad 2017-04-05 yra gautas Vokietijos mokesčių administratoriaus prašymas dėl 5 623,32 Eur pajamų mokesčio ir su juo susijusių sumų skolos išieškojimo iš A. S.. Rašte pranešama, kad jeigu per 30 dienų nuo šio rašto gavimo dienos mokestinė prievolė bus neįvykdyta, ji bus išieškoma iš kredito (mokėjimo) įstaigų sąskaitose esančių lėšų ar/ir turto, sprendimą išieškoti pagal užsienio valstybės prašymą pateikus vykdyti antstoliui Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso nustatyta tvarka.
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymo nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas.
Vadovaujantis ABTĮ 23 straipsnio 1 dalimi, skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Sisteminė nurodytų teisės normų analizė leidžia teismui daryti pagrįstą išvadą, kad, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 23 straipsnio 1 dalimi, ginčo objektu administraciniame teisme gali būti viešojo administravimo subjekto aktai ar veiksmai (neveikimas), kurie suinteresuotiems asmenims objektyviai sukelia atitinkamas teisines pasekmes (pažeidžia jų teises ar įstatymų saugomus interesus). Teismas, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis. Teismas imasi nagrinėti tik tokį reikalavimą dėl teisės akto panaikinimo, kuriame aiškiai bei imperatyviai suformuluotos visuomeninio santykio dalyviams privalomos elgesio taisyklės, jų teisės bei pareigos. ABTĮ 17 straipsnyje įtvirtintas bylų, kurias sprendžia administraciniai teismai, sąrašas. Tarp šių bylų galima ir administracinė byla dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, tačiau, teismo nuomone, tik tokių teisės aktų ir veiksmų, kurie sukelia teisines pasekmes atitinkamiems asmenims. Teisinių pasekmių nebuvimas byloja, kad ginčo iš esmės nėra. Nesant ginčo, nėra ir bylos nagrinėjimo dalyko.
Žemesnės instancijos teismas
Nagrinėjamoje byloje būtina nustatyti, ar ginčijamas 2017-04-07 raštas Nr. (23.1-08)RNA-11408 pareiškėjui nustato tam tikras teises ar pareigas, sukelia teisines pasekmes.
Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 144 straipsnyje nustatyta, kad mokesčių mokėtojas turi teisę apskųsti bet kurį mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) veiksmą arba neveikimą. Šiame MAĮ straipsnyje įtvirtinta mokesčių mokėtojo teisė apskųsti bet kurį mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) veiksmą arba neveikimą ta apimtimi, kiek tai susiję su mokesčių mokėtojo teise į teisminę gynybą, turi būti aiškinama sistemiškai atsižvelgiant į ABTĮ 5 straipsnio ir 3 straipsnio 1 dalies nuostatas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies ir 17 straipsnio ir MAĮ 144 straipsnio nuostatas, ne kartą yra išaiškinęs, kad ginčo administracinėje byloje dalyku gali būti tik toks viešojo administravimo subjekto priimtas administracinis aktas, kuris atitinkamiems asmenims nustato tam tikras teises ar pareigas, sukelia teisines pasekmes.
Teismo vertinimu, ginčijamas raštas, vadovaujantis MAĮ nuostatomis, prilygintinas MAĮ 89 straipsnyje įtvirtintam raginimui mokestinę prievolę įvykdyti geruoju. MAĮ 89 straipsnis nustato, kad mokesčių mokėtojui, laiku nevykdančiam savo mokestinės prievolės, mokesčių administratorius įteikia raginimą geruoju sumokėti mokestį ir su juo susijusias sumas, kai įsiteisėja sprendimas dėl mokesčių mokėtojo skundo mokestiniuose ginčuose, tai yra apskundus mokesčių administratoriaus sprendimą, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, mokestinį ginčą nagrinėjanti institucija savo sprendimu nepatenkina mokesčių mokėtojo skundo ir tokio sprendimo mokesčių mokėtojas nustatytu terminu neapskundžia; arba mokestinį ginčą nagrinėjančios institucijos sprendimas, nepatenkinantis mokesčių mokėtojo skundo, yra galutinis (MAĮ 89 str. 1 d. 1 p.). Šios teisės normos 3 dalis nustato, kad mokesčių administratorius leidžia mokesčių mokėtojui sumokėti raginime nurodytas sumas per 20 dienų nuo raginimo mokesčių mokėtojui įteikimo dienos, jeigu mokesčio įstatymas nenustato kito termino. Teisė išieškoti mokestinę nepriemoką įgyjama kitą dieną po to, kai pasibaigia raginime geruoju sumokėti mokestį ir su juo susijusias sumas nurodytas terminas, o jeigu raginimas nesiunčiamas, – po 20 dienų po šio straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose nustatyto termino pabaigos (MAĮ 105 str. 2 d.). Šiuo atveju mokesčio mokėtojo pareiga įvykdyti mokestinę prievolę atsirado ne raginimo (ginčijamo rašto) pagrindu, o Vokietijos mokesčių administratoriaus prašymo, kurį VMI gavo 2017-04-05, pagrindu. Ginčijamame rašte yra nurodyti mokestinės prievolės išieškojimo pagrindai, mokestinės prievolės užginčijimo tvarka bei siūlymas per nustatytą terminą sumokėti nurodytas sumas. Tai leidžia spręsti, kad ginčijamas raštas yra informacinio–aiškinamojo pobūdžio dokumentas (primenama apie mokestines nepriemokas ir jų dydį), pats savaime nesukeliantis pareiškėjui teisinių pasekmių. Teismas turi priimti nagrinėti tik reikalavimą dėl individualaus administracinio akto, kuriame aiškiai bei imperatyviai suformuluotos visuomeninio santykio dalyviams privalomos elgesio taisyklės, jų teisės bei pareigos. Pažymėtina, jog teismui galėtų būti skundžiamas atsižvelgiant į raginimą jo nevykdymo atveju priimtas sprendimas (MAĮ 105 str. 1 d. 1 p., 2 d.), dėl kurio atsirastų realūs teisiniai padariniai.
Ginčijamu raštu pareiškėjai buvo išaiškinta, kad per 30 dienų neįvykdžius mokestinės prievolės, mokesčių administratorius priims sprendimą išieškoti pagal užsienio valstybės prašymą. Taigi, raginimas yra vertintinas kaip informacinis dokumentas, kuriuo pranešama apie mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką, jos dydį, struktūrą ir pareigą sumokėti minėtas sumas, o tuo atveju, kai mokesčių mokėtojas neįvykdo raginime nurodytų veiksmų, mokesčių administratorius priima sprendimą dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo, kuris ir yra laikytinas individualiu administraciniu aktu, sukeliančiu mokesčių mokėtojui teisines pasekmes.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad 2017-04-07 VMI raštas yra informacinio pobūdžio ir pareiškėjui nesukuria materialiųjų teisinių pasekmių, pagal savo pobūdį nepriskirtinas prie individualių teisės aktų, skųstinų administraciniam teismui. Nesutikdamas su tokio pobūdžio procedūriniu sprendimu, pareiškėjas šio nesutikimo argumentus (bet ne savarankiškus reikalavimus) gali pareikšti įstatymų nustatyta tvarka ginčydama galutinį sprendimą.
Vien tai, kad VMI skundžiamame rašte nurodo jo galimą apskundimo tvarką, negali būti pagrindas nagrinėti bylą dėl tokio informacinio pobūdžio rašto teisėtumo administraciniame teisme, nes net ir skundo reikalavimo dėl aptariamo rašto panaikinimo tenkinimo atveju pareiškėjo teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016-08-03 nutartis administracinėje byloje Nr. AS-562-146/2016). Todėl byla dėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti VMI 2017-04-07 raštą Nr. (23.1-08)RNA-11408, vadovaujantis ABTĮ 103 straipsnio 1 punktu, nutrauktina kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 103 str. 1 p., 107-108 str., 152 str.,
nutaria:
Administracinę bylą Nr. I-3741-535/2017 pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl 2017-04-07 rašto Nr. (23.1-08)RNA-11408 panaikinimo nutraukti.
Dėl nutarties per 7 kalendorines dienas nuo jos nuorašo gavimo dienos gali būti paduotas atskirasis skundas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą.