Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.22.1., 1.2.22.4., 1.2.4.5., 1.1.7.2.4., 2.3.6.4.5., 2.3.6.4.4., 1.1.10.1., 1.1.8.6., 2.1.15.3.3.3.

2012 m. gegužės 11 d.

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje:

- J. V., gim. (duomenys neskelbtini) Zarasuose, a.k. (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos pilietis, lietuvis, gyv. (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Anykščių r., deklaruota gyv. vieta – (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini) , Vilnius, išsilavinimas aukštasis, vedęs, nedirbantis (pensininkas), neteistas, kaltinamas nusikaltimų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d., 253 str. 1 d. bei 253 str. 2 d., padarymu;

- S. V., gim. (duomenys neskelbtini) Vilniuje, a.k. (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos pilietis, lietuvis, gyv. (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini) , Vilniuje, išsilavinimas aukštasis, vedęs, VRM pensininkas, dirbantis (duomenys neskelbtini), neteistas, kaltinamas baudžiamojo nusižengimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 255 str. 1 d., padarymu,

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. V., nuo 2009-08-26 iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato gavęs leidimą laikyti (nešiotis) ginklus ir teisėtai medžioklei bei savigynai įgijęs lygiavamzdį šautuvą, du graižtvinius šautuvus, pistoletą PM Nr. (duomenys neskelbtini) ir Makarovo pistoletą PM Nr. (duomenys neskelbtini) bei šaudmenis, tinkamus šaudyti iš jų, 2010 m. gruodžio 25 d. Makarovo pistoletą PM Nr. (duomenys neskelbtini), septyniolika 9 mm PM kalibro šovinių ir penkiasdešimt du 22 LR kalibro šovinius atvežė į savo tėvo J. V., gyvenančio (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Anykščių r., kuris neturi leidimo laikyti (nešiotis) ginklus, namą ir pažeisdamas Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 30 straipsnio 1 dalies 2 punktą bei 32 straipsnio 3 dalį paliko pistoletą su 9 mm PM kalibro šoviniais laikyti tinkamai neįrengtoje juos laikyti metalinėje spintoje, o kitus šovinius – kambario spintelėje bei televizoriaus staliuko stalčiuje, neužtikrino jų saugojimo ir taip sudarė sąlygas kitam asmeniui neteisėtai jais pasinaudoti.

J. V. nuo 2011 m. sausio 3 d. savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini) kaime, Anykščių rajone, neturėdamas leidimo, neteisėtai iki 2011 m. sausio 6 d. 1 val. 35 min. laikė, o 2011 m. sausio 5 d. vakare ir nešiojo Makarovo sistemos pistoletą PM, Nr. (duomenys neskelbtini), bei 12 vienetų 9 mm PM kalibro šovinių.

Kaltinamasis S. V. kaltu prisipažino pilnai ir parodė, kad yra aistringas medžiotojas, kelių šaudymo klubų narys ir turi įprotį važiuodamas į medžioklę pasiimti visus legaliai laikomus ginklus. Taip pasielgė ir 2010 m. gruodžio mėnesį, per Kalėdas vykdamas į medžioklę Ignalinos rajone. Grįždamas namo dar užsuko ir pas Anykščių rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, gyvenantį tėvą J. V.. Ten tvarkė bei valė atsivežtus ginklus – du pistoletus Makarov, medžioklinį lygiavamzdį bei graižtvinį šautuvus, taip pat šovinius jiems. Paskambinus žmonai ir pranešus apie skubų reikalą grįžti į namus jis susidėjo turėtus ginklus bei šovinius, tačiau, kaip paaiškėjo vėliau, per neatidumą paliko metalinėje dėžėje buvusį pistoletą PM su šoviniais jam, o kitame kambaryje esančioje spintelėje bei televizoriaus staliuko stalčiuje – mažo kalibro šovinius bei kelis 9 mm kalibro šovinius. Viso galėjo būti palikęs 52 mažo kalibro ir 17 9 mm kalibro šovinius. Apie paliktą ginklą su jame esančiais šoviniais sužinojo sausio 3 d., kuomet apie tai pasakė paskambinęs tėvas. Paaiškėjo, kad jis, manydamas, jog viską iš metalinės dėžės pasiėmė, pakabinamą spyną, kuria rakinama dėžė, paliko ant jos, o raktą pasiėmė. Tėvui liepė ginklo neliesti ir pažadėjo atsiradus galimybei atvykti ir ginklą pasiimti. Suprato, kad sužinojęs apie pistoleto ir šaudmenų palikimą pas leidimo juos laikyti neturintį tėvą privalėjo tuoj pat ginklą pasiimti arba pasakyti tėvui, kad šis jį priduotų saugoti į policiją, tačiau to nepadarė, policijai apie paliktą ginklą nepranešė. Sausio 5 d. vakare jam paskambino policijos pareigūnai ir pasidomėję apie tai, kur randasi jam priklausantys ginklai, pasakė, kad yra įvykis, šiek tiek sužalotas jo tėvas ir kad jie tėvą išsiveža į policiją. Konkrečiau apie įvykį jis nežinojo.

Kaltinamasis J. V. kaltu neprisipažino ir parodė, kad 2011 m. sausio mėnesio pradžioje, tikslesnio laiko neprisimena, užėjęs į kambarį, kuriame apsistoja atvykęs sūnus S., pamatė, jog pravertos seifo – metalinės dėžės durelės, kurios paprastai yra rakinamos pakabinama spyna. Seife gulėjo pistoletas Makarov ir kažkiek jam skirtų šovinių. Kiek jų ten buvo jis neskaičiavo ir pasakyti negali. Supratęs, kad pistoletą galėjo palikti sūnus, jis jam paskambino ir pranešė apie radinį. Sūnus patvirtino, kad pistoletas yra jo ir kad jį jis beskubėdamas į namus pamiršo pasiimti, kai buvo atvykęs per Kalėdas. Sūnus liepė pistoleto neliesti, o seifą uždaryti. Užrakinti seifo jis negalėjo, kadangi raktą nuo pakabinamos spynos buvo pasiėmęs sūnus. Pistoletas seife prabuvo iki sausio 6 d., kuomet jį paėmė atvykę policijos pareigūnai. Iki tol jis policijos pareigūnams apie pas jį esantį pistoletą nepranešė, o sūnus neatvyko jo pasiimti dėl nenuvalytų nuo sniego kelių. Atvykę policijos pareigūnai rado ne tik minėtą pistoletą su jame buvusiais šoviniais, tačiau ir dar kelis šovinius pistoletui Makarov bei 52 mažo kalibro šovinius. Šie šoviniai buvo televizoriaus staliuko stalčiuje bei tame pačiame kambaryje esančioje spintelėje. Apie šiuos šovinius jis nieko nežinojo ir jų nematė. Tik po to sužinojo, kad ir juos pamiršęs paliko sūnus. Jis pats leidimo laikyti šaunamuosius ginklu neturi, jokių ginklų nelaiko. Savo kaltės nepripažįsta dėl to, kad jis pistoletą su jam skirtais šoviniais ne laikė, o jį paliko sūnus. Pistoletas buvo paliktas ne jam, o sūnui priklausančiame seife.

Kaltinamųjų kaltė įrodyta.

Nukentėjusysis M. B. parodė, kad 2011 m. sausio 5 d. vakare jam nuėjus pas J. V. parsivesti ten buvusios V. B. J. V. pradarė duris ir reikšdamas nepasitenkinimą jo atėjimu pradėjo šaudyti į jį. Viso šovė keturis kartus. Vienas šūvis pataikė jam į smakrą.

Liudytoja V. B. parodė, jog būdama pas J. V. girdėjo, kaip atvykęs jos sugyventinis M. B. ir J. V. prie lauko durų ginčijosi ir tuomet pasigirdo du šūviai. Grįžęs J. V. pripažino šovęs, nors ginklo ji nematė.

Liudytojas N. B. parodė, kad 2011 m. sausio 5 d. apie 23 val. gavo policijos komisariato budėtojo nurodymą vykti pas (duomenys neskelbtini) kaime gyvenantį J. V. tikslu surasti ginklą, nes ten buvo peršautas žmogus. Jį su kitais pareigūnais pasitikęs J. V. buvo neblaivus, šūkavo ir jam teko uždėti antrankius. Jis aiškino, kad jokio ginklo neturi, tačiau tvirtino, jog keli ginklus turi jo sūnus. Ši informacija pasitvirtino patikrinus duomenų bazę. Jis dar skambino J. V. duotu numeriu jo sūnui, tačiau pastarasis tvirtino, jog jo visi ginklai yra pas jį namuose. Kadangi jie kieme rado 4 šviežiai iššautų šovinių tūteles ir buvo akivaizdūs požymiai, jog namuose yra ginklas, buvo atlikta krata. Jos metu miegamajame kambaryje po kilimu buvo rastas pistoletas „Makarov“. Jo apkaba buvo pilna, o vienas šovinys įvestas į vamzdį. Radus pistoletą J. V. kažką pasakė apie šūvį į orą, tačiau detaliau nieko neaiškino, o pareigūnai jo ir neklausinėjo. Kratos metu buvo kažkiek rasta ir mažo kalibro šovinių. J. V. tvirtino, kad tai jo sūnaus šoviniai.

Liudytojas Ž. Č. parodė, kad 2011-01-05 vakare buvo gautas budėtojo pranešimas, kad į Anykščių ligoninę pristatytas nukentėjusysis su galimai šautine žaizda smakre. Nuvykęs į ligoninę jis kalbėjo su sužalotuoju M. B., kuris jam pasakė, jog J. V. lyg ir pistoletu į jį šovė keturis kartus ir taip jį sužalojo. Tuomet jis su kitais policijos pareigūnais nuvyko pas J. V.. Apžiūrint įvykio vietą kieme, netoli durų į namą, buvo rastos 4 9 mm kalibro šovinių tūtelės. Jas pakėlus nuo žemės ir pauosčius jautėsi parako kvapas. Buvo aišku, kad tai šviežiai šautos tūtelės. Jos gulėjo kelių metrų atstumu nuo durų, buvo aiškiai matomos, nes gulėjo ant sniego paviršiaus. Apžiūrėjus įvykio vietą, buvo atlikta krata, ieškoma šaunamojo ginklo. Miegamajame, po kilimu buvo rastas pistoletas „Makarov“, kuris buvo pilni paruoštas šaudymui su visais šoviniais – 7 apkaboje ir vienu jau įleistu vamzdyje. Lauke rastos tūtelės priklausė tokiam pačiam pistoletui „Makarov“. Be to, spintelėje ir televizoriaus staliuko stalčiuje buvo rasta kitokių šovinių, tačiau kiek jų ir kokio kalibro liudytojas negalėjo nurodyti. Kitame kambaryje jie rado tuščią metalinę dėžę.

Iš 2011-01-06 įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad apžiūrint (duomenys neskelbtini) kaime, Anykščių rajone, esančio gyvenamojo namo, kuriame gyvena J. V., kiemą prie įėjimo į namą durų bei 5 ir 7 metrų atstumu nuo jų sniege buvo rastos ir paimtos 4 iššautų šovinių tūtelės (t.1 b.l. 6-9).

Iš 2011-01-06 kratos protokolo matyti, kad miegamajame kambaryje po kilimu buvo rastas ir paimtas Makarovo sistemos pistoletas PM Nr. TU 5804 su nuleistu saugikliu ir įstatyta dėtuve, kurioje rasti 7 šoviniai, o pistoleto vamzdyje - dar vienas šovinys. Kitam kambaryje esančioje spintelėje ir televizoriaus staliuko stalčiuje buvo rasta ir paimta 52 vnt. 22 mm ir 5 vnt. 9 mm kalibro šovinių (t.1 b.l. 22-25).

Specialisto išvada Nr. 50-5-1S1-99 nustatyta, kad tyrimui pateiktos 4 9 mm kalibro vienos rūšies šovinių tūtelės buvo šautos iš graižtvinio Makarovo sistemos pistoleto PM Nr. TU5804. Šis pistoletas yra tinkamas šaudyti ir priskiriamas šaunamiesiems B kategorijos ginklams. Tyrimui pateikti 13 pirmos rūšies pramoninės gamybos, koviniai 9 mm kalibro PM šoviniai yra priskiriami šaudmenims, skirtiems A ir B kategorijos ginklams. Tyrimui pateikti 52 antros rūšies pramoninės gamybos, 5,6 mm kalibro (.22 LR) šoviniai yra priskiriami šaudmenims, skirtiems šaunamiesiems B ir C kategorijos ginklams. Tyrimui pateikti pirmos ir antros rūšies šoviniai yra tinkami šaudyti (t.1 b.l. 28-34).

Iš Civilinėje apyvartoje esančių ginklų registro pažymos matyti, kad S. V. 2009-08-26 Vilniaus AVPK išduotas leidimas Nr. 2293 laikyti (nešiotis) ginklus. Leidimas galioja iki 2014-08-26. S. V. turi įsigijęs tris šautuvus medžioklei ir du pistoletus PM savigynai. Vieno iš pistoletų Nr. TU5804 (t.1 b.l. 170).

Iš Civilinėje apyvartoje esančių ginklų registro pažymos matyti, kad J. V. leidimas laikyti (nešiotis) ginklus neišduotas (t.1 b.l. 129).

Įvertinęs byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visetą teismas konstatuoja, kad kaltinamųjų veikos yra nusikalstamos ir atitinka: S. V. – baudžiamojo nusižengimo, numatyto BK 255 str. 1 d., o J. V. – nusikaltimo, numatyto BK 253 str. 1 d., sudėtis. S. V. neabejotinai pažeidė šaunamojo ginklo laikymo taisykles ir dėl nusikalstamo nerūpestingumo paliko teisėtai turimą šaunamąjį ginklą bei šaudmenis jiems laikyti nepritaikytoje vietoje, neužtikrino jų saugumo ir savo veika sudarė sąlygas kitam asmeniui jais neteisėtai pasinaudoti. Kaltinamasis J. V., savo gyvenamojoje vietoje suradęs S. V. paliktą šaunamąjį ginklą bei šovinius jam, nors apie tai ir informavo jų savininką, tačiau S. V. nesiėmus jokių aktyvių veiksmų užtikrinant paliktojo ginklo ir šaudmenų saugojimą, pats, nors ir turėdamas galimybę, tačiau nepranešęs apie rastą šaunamąjį ginklą policijos pareigūnams, neturėdamas leidimo faktiškai turėjo savo žinioje šaunamąjį ginklą ir šaudmenis iki juos rado bei paėmė policijos pareigūnai, tai yra juos neteisėtai laikė ir nešiojo. J. Nors kaltinamasis neigia savo kaltę ir tvirtina, kad ne jis, o sūnus S. V. jo (J. V.) gyvenamojoje vietoje laikė ginklą bei šaudmenis, tačiau aukščiau paminėtos aplinkybės, taip pat tai, kad S. V. jau nuo 2010 m. gruodžio 26 d. buvo praradęs minimo šaunamojo ginklo bei šaudmenų kontrolę ir jos neatnaujino iki pat jų paėmimo kratos metu 2011 m. sausio 6 d., paneigia J. V. teiginį ir leidžia daryti išvadą, kad jis veikė tiesiogine tyčia. Vertinant J. V. veiką bei tyčios kryptingumą atkreiptinas dėmesys ir į tą aplinkybę, kad jis praeityje pats yra dirbęs teisėsaugos institucijose (policijoje) ir jam bent bendrais bruožais yra žinomas teisinis disponavimo šaunamaisiais ginklais reguliavimas.

J. V. buvo kaltinamas dviejų nusikalstamų veikų, numatytų BK 253 straipsnyje, padarymu, tai yra kaltinamas neteisėtai įgijęs, laikęs bei nešiojęs pistoletą PM (BK 253 str. 1 d.), bei neturėdamas leidimo įgijęs ir laikęs didelį kiekį šaudmenų (BK 253 str. 2 d.). Šios veikos, kaip nurodoma ir kaltinime, padarytos tais pačiais veiksmais, tuo pačiu laiku ir toje pačioje vietoje, todėl turi būti kvalifikuojama kaip viena nusikalstama veika. Be to, kaltinamasis J. V. neigė ką nors žinojęs apie kratos metu televizoriaus staliuko stalčiuje bei spintelėje rastus šovinius, tai yra penkiasdešimt du 5,6 mm kalibro bei penkis 9 mm kalibro šovinius. Šį kaltinamojo teiginį paneigiančių įrodymų byloje nėra, todėl nurodoma aplinkybė iš kaltinimo šalinama.

Kaltinamasis J. V. pripažino, jog toje pačioje metalinėje dėžėje greta jo rasto pistoleto buvo ir keletas ar keliolika šovinių – tikslaus kiekio nurodyti jis negalėjo. Kaltinamasis pripažino, jog rastu pistoletu jis vieną kartą šovė gindamasis nuo M. B.. Kratos metu pistoletas rastas pilnai užtaisytas, tai yra jo apkaboje buvo 7 šoviniai, o vienas buvo įleistas į vamzdį. Nors J. V. teigia šovęs tik vieną kartą, tačiau byloje surinkti įrodymai leidžia daryti išvadą, kad buvo iššauti keturi šūviai. Tai patvirtina įvykio vietos apžiūros protokolo duomenys – netoli namo durų ant šviežio sniego paviršiaus rastos keturios tūtelės, nuo kurių, kaip patvirtino liudytojas Ž. Č., dar sklido parako kvapas. Specialisto išvada Nr. 50-5-1S1-99 nustatyta, kad visos 4 tyrimui pateiktos 9 mm kalibro vienos rūšies šovinių tūtelės buvo šautos iš to paties kratos metu rasto ir paimto pistoleto PM. Tai leidžia daryti išvadą, kad kaltinamajam J. V. buvo žinoma bent apie 12 9 mm kalibro šovinių ir būtent tokį jų kiekį jis neteisėtai laikė. Tačiau toks šaudmenų kiekis, įvertinus jų rūšį, galingumą bei pavojingumą, negali būti laikomas dideliu, todėl kaltinamojo J. V. veika iš BK 253 str. 1 d. bei 2 d. perkvalifikuojama į vieną nusikalstamą veiką, numatytą BK 253 str. 1 d. Taip pat šalinama nepasitvirtinusi kaltinimo aplinkybė – šaunamojo ginklo bei šaudmenų įgijimas. Ši aplinkybė suprantama kaip veiksmai, kuriuos atlikęs asmuo gauna šaunamuosius ginklus ar šaudmenis, tai yra pirkimas, mainai, dovanos gavimas ir panašūs veiksmai. Nagrinėjamu atveju J. V. tokių veiksmų neatliko. Tikslintinas ir J. V. padarytos nusikalstamos veikos laikas. Jis kaltinamas šaunamąjį ginklą bei šaudmenis neteisėtai laikęs nuo 2010 m. gruodžio 26 d., tačiau kaltinamojo teigimu jam apie S. V. paliktą ginklą bei šovinius tapo žinoma tik po kelių dienų nuo jo išvykimo. Pats kaltinamasis tikslios datos įvardinti negalėjo, tačiau tvirtino pistoletą radęs ir tuoj pat apie tai pranešęs S. V. apie Naujus metus. Kaltinamasis S. V. parodė, kad jo tėvas J. V. apie rastą ginklą jam pranešė sausio 3 d. Kitų šią aplinkybę patvirtinančių ar ją paneigiančių duomenų byloje nėra, todėl teismas konstatuoja, kad pistoletu PM bei jam skirtais 12 šovinių J. V. neteisėtai disponuoti pradėjo ne 2010 m. gruodžio 26 d., o 2011 m. sausio 3 d.

J. V. buvo kaltinamas ir tuo, kad jis 2011 m. sausio 5 d. apie 20 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, savo namo kieme, esančiame (duomenys neskelbtini) kaime, Anykščių rajone, neteisėtai įgytu, laikomu ir nešiojamu Makarovo pistoletu PM Nr. TU5804 keturis kartus tyčia šovė atėjusio prie namo durų ir pasibeldusio į jas M. B. kryptimi, vienu šūviu pataikydamas jam ir padarydamas kiaurinį šautinį dešinių pasmakrės ir pažandės sričių sužalojimą bei apatinio žandikaulio kūno apatinio krašto skeveldrinį lūžį ir taip nesunkiai sutrikdė jo sveikatą, tai yra kaltinamas nusikaltimo, numatyto BK 138 str. 1 d., padarymu.

Kaltinamasis J. V. parodė, kad 2011 m. sausio 5 d. vakare namuose buvo vienas. Žiūrėjo televizorių, išgėrinėjo vyną. Tuomet atėjo M. B. sugyventinė B. ir paprašė paskolinti arba parduoti alkoholio. Jis atsisakė. Tada paprašė įpilti puoduką vyno, po to – antrą. Jis įpylė, nors B. jau atėjo būdama girta. Jis pats buvo išgėręs tris stiklines vyno, o dieną su draugais buvo gėręs degtinės. Girtas nesijautė. B. liepė eiti į namus, tačiau kaip tik tuomet atėjo M. B.. Jis taip pat buvo girtas, prašė alkoholio, 20 litų. Pradėjo reikšti pretenzijas ir B., ją puldinėti, kolioti. Jam pabandžius užtarti B. M. B. puolė ir ant jo, tačiau jam pavyko jį kiek nuraminti ir abu su B. išvesti į lauką. Užkabinęs duris jis grįžo į virtuvę, tačiau tuomet kieme pasigirdo triukšmas, riksmai, muštynės. Netrukus kažkas pradėjo plėšti duris. Prisiminęs pistoletą jį pasiėmė. Patikrino, jis buvo su šoviniais, užtaisytas. Jį įsidėjo į kišenę. Jam grįžus į virtuvę įbėgo ir B.. Durys jau buvo išlaužtos ištraukus kablį. B. atsiklaupė ir paprašė gelbėti, sakė, kad „jis ją užmuš“. Jos veidas buvo kruvinas. Tada į kambarį vėl įėjo M. B. ir pareikalavo išeiti į koridorių pašnekėti. Abu sustojo ties lauko durimis ir jis jas pabandė uždaryti, tačiau M. B. buvo užkišęs koją. Jis vėl reikalavo alkoholio, jį koliojo. Jis bandė traukti duris į save ir jas uždaryti, tačiau tuomet M. B. dešine ranka smūgiavo jam į pilvo sritį. Jis taip pat dešine ranka sugriebė M. B. ranką ir pabandė jį išstumti, tačiau šis ir pats kiek atsitraukė. Tada pajuto, kad perpjauta jo dešinė ranka, o M. B. rankoje pastebėjo peilį. Tai pamatęs jis išsitraukė pistoletą, kuris jau buvo paruoštas šaudyti. Pamatęs pistoletą M. B. pasakė, kad dujos jam nekenkia. Jam pasakius, kad tai ne dujinis pistoletas, o Makarovas, M. B. pasakė „tu lavonas“ ir puolė jo link. Reaguodamas į M. B. judesį jis slystelėjo (koridoriuje buvo slidu, o jis avėjo plastikinėmis šlepetėmis) ir tuo pačiu šovė, kaip jam pasirodė, į orą. Šovė tik vieną kartą. Šūvio metu tarp jo ir M. B. buvo apie vieno metro atstumas, o po šūvio M. B. pasitraukė. Netruku jis įjungė lauko šviesą ir koridoriuje ant grindų pastebėjo kraujo dėmes. Tai buvo kraujas iš jo sužaloto piršto. Ant laiptų prie durų gulėjo M. B. numestas peilis. Tai buvo paprastas, parduotuvėse parduodamas sulankstomas peilis. Jis peilį paėmė, tačiau kur jį padėjo neprisimena. Jo manymu peilį jis padėjo virtuvėje prie krosnies, tačiau vėliau jo neberado. Nuvalęs pistoletą pakišo po miegamajame kambaryje esančiu kilimu. Užtrenkęs lauko duris jis nuėjo miegoti. Tai daryti liepė ir likusiai pas jį B. Į policiją neskambino, nes, jo teigimu, M. B. yra ne kartą teistas, susijęs su atitinkamais asmenimis, o jam ir toliau teks gyventi tame pačiame kaime. Apie 22 val. atvažiavo policijos pareigūnai ir pareikalavo atiduoti šautuvą, aiškino, kad jis užmušė žmogų. Tada susinervinęs jis įsipylė ir išgėrė apie 100 gramų skiesto spirito. Pareigūnams parodė ir pasakė, kad ir jis pats yra M. B. perpjautas, tačiau jie į tai nekreipė dėmesio. Jiems sakė ir apie rastą peilį, tačiau ir juo jie nesusidomėjo ir jo nepaėmė. Apžiūrėję įvykio vietą bei apieškoję namą ir pasiėmę rastus pistoletą bei šovinius policijos pareigūnai jį bei B. išsivežė į policiją. Tik kitą rytą pareigūnai jį atsivežė į namus ir pradėjo ieškoti peilio, tačiau nerado. Kieme, kelių metrų atstumu nuo durų pareigūnai rado 4 šovinių tūteles, nors jis šovė tik kartą. Kitos tūtelės galėjo likti nuo Kalėdų, kuomet sūnus S. V. kelis kartus šovė į orą, arba ir jis pats galėjo išmesti valydamas koridorių.

Nukentėjusysis M. B. parodė, kad 2011-01-05 vakare su sugyventine V. B. bei kaimynu G. išgėrė 2 litrus stipraus alaus, o jam pasibaigus pasiūlė V. B. nueiti pas J. V. ir paprašyti parduoti vyno. Ji išėjo, tačiau ilgai negrįžo ir jis nuvyko jos parsivesti. Atidaręs duris J. V. pasakė, kad V. B. nėra ir pradėjo šaukti, kad jis (M. B.) naktimis pas jį nevaikščiotų. J. V. rankoje turėtu šautuvu pradėjo šaudyti ir po trečio ar ketvirto šūvio jis pajuto, jog kulka pataikė į smakrą. Tada jis išėjo iš kiemo. Netrukus jį pasivijo V. B., kurią jis, būdamas supykęs, sumušė. Pamatęs ateinantį J. V. išsigando ir nuėjo pas G.. Prieš nueidamas J. V. pasakė, jog šis jį peršovė. J. V. jokio sužalojimo nepadarė, peilio neturėjo ir jo net nesinešioja. Būdamas pas G. paskambino į greitąją pagalbą, tačiau ji nevažiavo. Tuomet paskambino į policiją bei pasikvietė draugą M. Š., kuris jį nuvežė į ligoninę. Ten jį apžiūrėjo gydytojas bei apklausė pareigūnas. Kitą rytą jis grįžo pas G., su juo išgėrė du didelius butelius alaus ir išvyko į Vilniaus Žalgirio ligoninę, nes turėjo siuntimą. Pas J. V. nuėjęs nebuvo, jokių jo pinigų, apie kurių dingimą sužinojo iš tyrėjos, neėmė. Jo prašymu patikrinti, ar pas J. V. nėra V. B., ten buvo nuėjusi M. Š. draugė, tačiau grįžo nieko neradusi.

Liudytoja V. B. parodė, kad 2011-01-05 vakare sugyventinis M. B. parsivežė alaus ir trise jį išgėrė. M. B. pasiūlė jai nueiti pas J. V. ir paprašyti parduoti alaus ar vyno. Ji nuėjo, tačiau J. V. atsisakė parduoti alkoholį, tik pasiūlė, jei ji nori, išgerti vyno. Ji sutiko ir abu išgėrinėjo, užkandžiavo. Bepjaudamas duoną J. V. įsipjovė mažąjį pirštą, tačiau, nors ji ir siūlė, jo neužsirišo, lašėjo kraujas. Gal po pusvalandžio pasigirdo beldimas, išgirdo M. B. raginimą eiti namo. J. V. jo į vidų neleido ir nuėjo į kambarį. Ką ten darė nematė, tačiau greitai išėjo ir nuėjęs prie lauko durų atidarė jas. Prasidėjo aiškinimasis, triukšmas ir ji išgirdo šūvį. Išsigandusi nubėgo į virtuvę ir išgirdo jau silpnesnį šūvio garsą. Netrukus J. V. grįžo į kambarį. Jo rankose nieko nepastebėjo. Buvo susinervinęs, pasakė, kad „nežinau, ar nušoviau, ar nenušoviau“. Tada ji išėjo į lauką. Ją pamatęs M. B. ją puolė ir pasakęs, kad per ją jį peršovė, sumušė. Jai nugriuvus M. B. nuėjo. Ji pastebėjo, kad jam iš smakro teka kraujas. Tada ji grįžo pas J. V., nes bijojo eiti namo. Po kiek laiko atvyko policijos pareigūnai ir padarę kratą rado pistoletą bei šovinių. Pamatę ant J. V. rankos kraują pareigūnai pasiteiravo iš kur jis. J. V. pasakė, kad jį perpjovė M. B.. Kruvinas peilis gulėjo virtuvėje ant spintelės, tačiau pareigūnai, nors ir matė jį, jo nepaėmė. Po to juos abu su J. V. pareigūnai nuvežė į policijos komisariatą.

BPK 276 str. 4 d. numatyta tvarka perskaičius liudytojos V. B. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo pareigūnui (t.1 b.l. 56-59,112-114), liudytoja negalėjo nei patvirtinti, nei paneigti teismui nurodytų aplinkybių apie J. V. rankos sužalojimo aplinkybes, sužalojimo pastebėjimo laiką (prieš šūvius, ar po jų), jos pačios sumušimo aplinkybes bei laiką. Liudytoja paaiškino, kad jos įvykio aplinkybių suvokimą bei parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu, skirtingumą ir prieštaringumą lėmė girtumas bei patirtas fizinis smurtas (galvos sumušimas) nagrinėjamo įvykio metu. Liudytoja pripažino, kad dalies įvykio aplinkybių neprisimena ir patvirtinti jų teisingumą negali.

Liudytojas Ž. Č. parodė, kad gavus pranešimą apie į ligoninę pristatytą asmenį, kuriam padaryta galimai šautinė žaizda smakre, jis nuvyko į ligoninę, kur bendravo su sužalotuoju M. B.. Šis paaiškino, kad jam nuėjus pas J. V. parsivesti sugyventinės V. B. J. V., būdamas tarpduryje, pradėjo šaukti ir 4 kartus šovė į jį ir sužalojo smakrą. Šaudė panašiu į „Makarov“ pistoletu. Po to jis su kitais policijos pareigūnais nuvyko pas J. V., apžiūrėjo įvykio vietą. Matė, kad kažkurios J. V. rankos pirštas buvo sužalotas, kraujavo. J. V., nuo kurio sklido stiprus alkoholio kvapas, aiškino, kad susižalojo į sunkiai besidarinėjančias duris. Apžiūrėdamas įvykio vietą lauke, prie durų, jokių grumtynių ar kraujo pėdsakų nepastebėjo. Ar jų buvo namo viduje neprisimena, detaliau neapžiūrėjo. Kambaryje matė keletą medžioklinių peilių, tačiau peilio su kraujo žymėm nepastebėjo. Apžiūros metu kambaryje buvo ir moteris, tačiau su ja nekalbėjo, nes ji buvo visiškai girta.

Liudytojas N. B. parodė, kad buvo nuvykęs į įvykio vietą, tačiau J. V. apie konfliktą su nukentėjusiuoju neklausinėjo. Prisimena tik tiek, kad J. V. aiškino, jog šovė į orą. Pagal lauke rastų tūtelių išsidėstymo vietą sprendžia, kad šaudęs asmuo turėjo būti kažkur ties lauko durimis. Liudytojas patvirtino, kad kambaryje buvęs J. V. bei moteris buvo girti.

Liudytojas S. P. parodė, kad 2011-01-06 ryte su kitais pareigūnais buvo nuvykęs pas J. V. papildomai apžiūrėti dienos šviesoje įvykio vietą, ypač namo prieangį, kur būdamas J. V. panaudojo ginklą. Jis (J. V.) aiškino, kad į nukentėjusįjį šovė keletą kartų. Pačiose duryse jokių šūvių pėdsakų nesimatė. Nebuvo jokių pėdsakų ir prie durų lauke, kur buvo šviežiai pasnigta. J. V. ranka buvo sužalota, tačiau apie sužalojimo aplinkybes jie nekalbėjo. Jis pastebėjo, kad kraujo pėdsakai buvo likę kambaryje ant grindų, sienų, prie krosnies, tai yra jie buvo įvairiose vietose, o daugiausia prie verandos.

Liudytojas A. G. parodė, kad įvykio dieną jis su M. B. gėrė alų, o vėliau, apie 20.30 val., pas jį į namus atėjo kruvinas M. B. ir pasakė, kad tarp jo ir J. V. įvyko konfliktas ir šis jį peršovė. Jam buvo sužalotas smakras. Konkrečiau apie sužalojimo aplinkybes M. B. jam nepasakojo.

Iš 2011-01-06 atliktos įvykio vietos – J. V. gyvenamojo namo - apžiūros protokolo matyti, kad apžiūros metu stebimos kraują primenančios dėmės įvairiose kambario vietose, ant lauko bei kambario durų rankenų, taip pat snieguoto slenksčio prie durų koridoriaus viduje (t,1 b.l. 10-16).

Iš teismo medicinos specialisto išvados Nr. G235/11(05) matyti, kad M. B. konstatuota kiaurinis šautinis dešinių pasmakrės ir pažandės sričių sužalojimas bei apatinio žandikaulio kūno apatinio krašto skeveldrinis lūžis, kuris vertinamas kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas. Sužalojimas padarytas vieno trauminio poveikio (šūvio) pasekoje. Vertinant sužalojimo lokalizaciją tikėtina, kad sužalojimas buvo padarytas nukentėjusiajam ir jį sužalojusiam asmeniui esant vienas į kitą veidu (t.1 b.l. 49-50).

Teismas konstatuoja, kad byloje surinkti duomenys gauti įstatymų nustatyta tvarka ir pripažintini įrodymais. Vertindamas juos teismas daro išvadą, kad jie patvirtina kaltinimo teiginį, jog nukentėjusysis M. B. buvo sužalotas kaltinamojo J. V. veiksmais ir tarp jų bei kilusių pasekmių – nesunkaus nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo yra tiesioginis priežastinis ryšys. Tačiau byloje surinkti įrodymai patvirtina ir kaltinamojo nurodomą, o nukentėjusiojo M. B. neigiamą aplinkybę - nukentėjusiojo turėtą ir panaudotą konflikto su J. V. metu peilį. Nors liudytojos V. B. parodymai yra nenuoseklūs bei prieštaringi ir teismas jais remiasi tik tiek, kiek juos patvirtina kiti objektyvūs bylos duomenys, tačiau vertinant nurodytą ginčijamą aplinkybę atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad liudytoja V. B. pačios pirmosios apklausos, atliktos sekančią dieną po įvykio, metu apie J. V. susižalojimą pjaustant duoną neužsiminė, o šią jo susižalojimo versiją iškėlė tik apklausta 2011-01-25, kuomet, kaip patvirtino tos pačios apklausos metu, ji su M. B. jau buvo susitaikiusi ir jam už jos sumušimą atleidusi. Tuo tarpu kaltinamasis J. V. tiek apklausų, akistatos bei parodymų patikrinimo vietoje ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme iš esmės nuosekliai nurodė tokias pačias įvykio aplinkybes – konflikto tarpduryje metu jis sugriebė dešinę M. B. ranką, kuria jis bandė jam suduoti į pilvo sritį, ir pastarajam patraukus ranką pajuto bei pamatė, jog peiliu jam buvo perpjauta ranka. Būtent reaguodamas į grėsmę būti sunkiau sužalotu jis išsitraukė kišenėje laikytą pistoletą ir po perspėjimo, į kurį M. B. nekreipė dėmesio ir vėl su rankoje turimu peiliu žengė link jo, iššovė. Būtent J. V. nurodomą, o ne liudytojos V. B. keltą J. V. piršto sužalojimo versiją patvirtina ir objektyvūs duomenys –specialisto išvada Nr. G34/11(05), iš kurios matyti, kad J. V. konstatuota pjautinė dešinės plaštakos V-to piršto žaizda, padaryta aštriu – pjaunančiu daiktu. Joje taip pat nurodoma, kad duomenų, prieštaraujančių užduotyje nurodytiems traumos laikui ir aplinkybėms, tai yra kad J. V. galėjo būti sužalotas 2011-01-05 apie 20 val. jį puolant peiliu M. B. ir taip supjaustant jam ranką, nėra (t. 1 b.l. 120). Teismo posėdyje specialistė M. K. patvirtino, kad būtent kaltinamojo nurodomu būdu ir galėjo būti padarytas jo piršto sužalojimas. Kartu specialistė paaiškino, jog liudytojos V. B. nurodytu būdu, tai yra dešine ranka (J. V. patvirtino esąs dešiniarankis) peiliu pjaunant duoną ar kitą daiktą susižaloti tos pačios dešinės rankos mažojo piršto vidinę pusę yra mažai tikėtina. Toks sužalojimas mažai tikėtinas net ir darant prielaidą, jog J. V. peilį laikytų kairėje rankoje. Taip pat specialistė mažai tikėtina pavadino ir liudytojų teismo posėdyje nurodytą galimybę J. V. susižaloti rakinant duris, nes tam prieštarauja sužalojimo pobūdis.

Įvertinęs visas šias aplinkybes teismas konstatuoja įrodytu, kad nukentėjusysis M. B., priešingai jo teiginiams, kilusio konflikto su namo šeimininku J. V. metu panaudojo peilį – laikydamas jį ranka bandė suduoti jo reikalavimo įleisti į namo vidų bei duoti alkoholio nevykdžiusiam J. V., o šiam sugriebus M. B. ranką buvo sužalotas joje laikytu peiliu. Šis nukentėjusiojo veiksmas vertintinas kaip akivaizdus pavojingas kėsinimasis, tiesiogiai sukėlęs grėsmę kaltinamojo sveikatai bei kitiems įstatymo saugomiems interesams. Tokiu būdu dėl nukentėjusiojo veiksmų atsirado kaltinamojo teisė į būtinąją gintį. Pagal BK 28 straipsnio 2 dalį būtinoji gintis yra tada, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos. Pavojingas kėsinimasis yra viena iš būtinų būtinosios ginties teisėtumo sąlygų. Byloje nustatytomis aplinkybėmis nukentėjusysis neabejotinai pavojingai kėsinosi į kaltinamąjį, bandydamas suduoti šiam smūgį rankoje laikomu peiliu, tuo tiesiogiai sukeldamas grėsmę kaltinamojo sveikatai bei kitiems įstatymo saugomiems interesams. Kaltinamasis į tokį kėsinimąsi atsakė perspėdamas nukentėjusįjį apie turimą šaunamąjį ginklą – pistoletą PM, o M. B. vėl artėjant prie J. V. šis gindamasis keturis kartus iššovė, kaip jis tvirtina, į orą ir taip nesunkiai sužalojo nukentėjusįjį. Nukentėjusiajam atsitraukus J. V. taip pat nutraukė savo aktyvius gynybinius veiksmus. Nustatytomis aplinkybėmis kaltinamasis J. V. būtinosios ginties ribų neperžengė, todėl jis dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 138 straipsnio 1 dalyje, išteisintinas. Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas apibrėžia, kokios veikos yra nusikaltimai ar baudžiamieji nusižengimai, bei jas uždraudžia. Tačiau pagal Lietuvos Respublikos BK 28 str. 2 d., asmuo neatsako pagal šį kodeksą, jei jis tokią veiką padarė būtinosios ginties sąlygomis. Tokiu būdu, būtinosios ginties atveju padaryta veika nėra laikoma pavojinga ir draudžiama, o tuo pačiu nelaikoma nusikaltimu ar baudžiamuoju nusižengimu. Todėl J. V. išteisintinas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Byloje nukentėjusysis M. B. buvo pareiškęs 1500 Lt civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, o Panevėžio teritorinė ligonių kasa – 4950,18 Lt civilinį ieškinį. Atsižvelgiant į byloje priimamą sprendimą, šie civiliniai ieškiniai paliktini nenagrinėti (Lietuvos Respublikos BPK 115 str. 3 d. 2 p.).

Skirdamas bausmes kaltinamiesiems teismas atsižvelgia į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą, kaltinamųjų asmenybes, jų atsakomybę lengvinančias bei ją sunkinančias aplinkybes.

Kaltinamasis S. V. padarė baudžiamąjį nusižengimą. Jis nusikalto pirmą kartą, administracine tvarka baustas vieną kartą (t.1 b.l. 168-169) . D. V. atsakomybę lengvinančia aplinkybe teismas pripažįsta tai, kad jis prisipažino padaręs nusikaltimą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 str. 1 d. 2 p.). Jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra. Įvertinus šias aplinkybes kaltinamajam S. V. parinktina švelniausia iš BK 255 str. 1 d. sankcijoje numatytų bausmių rūšių – bauda, nustatant jos dydį, nesiekiantį už baudžiamąjį nusižengimą numatytos baudos vidurkio.

Kaltinamasis J. V. padarė tyčinį nusikaltimą, kurį baudžiamasis įstatymas priskiria apysunkių nusikaltimų kategorijai. J. V. taip pat nusikalto pirmą kartą, nėra baustas ir administracine tvarka (t.1 b.l. 127-128). Jo atsakomybę lengvinančių bei ją sunkinančių aplinkybių nėra. Įvertinęs šias aplinkybes, taip pat atsižvelgęs į garbų kaltinamojo amžių teismas daro išvadą, kad J. V. skiriamos bausmės tikslai gali būti pasiekti paskiriant BK 253 str. 1 d. sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkio nesiekiančią laisvės atėmimo bausmę ir jos vykdymą atidedant bei paskiriant įpareigojimą. Į skiriamos bausmės laiką įskaitytina viena J. V. sulaikymo diena

Byloje nukentėjusysis M. B. buvo pareiškęs 1500 Lt civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, o Panevėžio teritorinė ligonių kasa – 4950,18 Lt civilinį ieškinį. Atsižvelgiant į byloje priimamą sprendimą, šie civiliniai ieškiniai paliktini nenagrinėti (Lietuvos Respublikos BPK 115 str. 3 d. 2 p.).

Ikiteisminio tyrimo metu paimti ir turėję reikšmės nusikalstamai veikai tirti bei nagrinėti pistoletas PM Nr. (duomenys neskelbtini) bei 32 5,6 mm kalibro šoviniai, pagal kvitą B Nr.009624 perduoti saugojimui Anykščių rajono policijos komisariate, konfiskuotini ir perduotini Lietuvos Respublikos ginklų fondui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, o keturios šovinių tūtelės sunaikintinos (BPK 94 str.).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

S. V. pripažinti kaltu padarius baudžiamąjį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 255 str. 1 d. ir jam paskirti 20 MGL dydžio, tai yra dviejų tūkstančių šešių šimtų litų (2600 Lt) baudą.

Įpareigoti S. V. baudą sumokėti į teritorinės mokesčių inspekcijos sąskaitą per 4 (keturis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

J. V. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 253 str. 1 d. ir jam paskirti laisvės atėmimą vieneriems metams šešiems mėnesiams. Į paskirtos bausmės laiką įskaityti vieną J. V. sulaikymo dieną.

Vadovaujantis BK 75 str. 1 d., 2 d. 8 p. J. V. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti vieneriems metams, įpareigojant jį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo, neišvykti už gyvenamosios vietos rajono ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

J. V. pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d. išteisinti, jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Nukentėjusiojo M. B. 1500 Lt civilinį ieškinį ir Panevėžio teritorinės ligonių kasos 4950,18 Lt civilinį ieškinį palikti nenagrinėtus (Lietuvos Respublikos BPK 115 str. 3 d. 2 p.).

Nuosprendžiui įsiteisėjus daiktus, turėjusius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – pistoletą PM Nr. (duomenys neskelbtini) bei 32 5,6 mm kalibro šovinius, pagal kvitą B Nr.009624 perduotus saugojimui Anykščių rajono policijos komisariate, konfiskuoti ir perduoti Lietuvos Respublikos ginklų fondui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, o keturias šovinių tūteles sunaikinti.

Iki nuosprendžio įsiteisėjimo S. V. ir J. V. palikti kardomąją priemonę rašytinį pasižadėjimą neišvykti.

Nuosprendis per 20 dienų nuo nuosprendžio paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, paduodant skundą Panevėžio apygardos teisme.