Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-09-14 · Administracinė byla Nr. I-1809-422/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-09-14
Bylos Nr.
I-1809-422/2017
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-00822-2017-6
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Janina Vitunskienė
Pareiškėjas
A. V.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-1809-422/2017Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00822-2017-6Procesinio sprendimo kategorijos:20.2.3.2.; 37.6.; (S) 55.1.1.; 55.1.3.
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. rugsėjo 14 d.Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėja Janina Vitunskienė,sekretoriaujant Deivydui Aidukui,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas A. V. skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas skunde (b. l. 4) nurodė, kad 2016 m. kovo mėnesį bausmę atlikinėjo Laisvės atėmimo vietų ligoninėje. Nurodė, jog gyveno 2 palatoje, kurios plotas buvo apie 22 kv. m ir joje gyveno 7 žmonės. Nebuvo užtikrintas teisės aktuose numatytas gyvenamasis plotas, buvo netinkama ventiliacija, palatoje buvo drėgna. Patalpose buvo tarakonų bei nurodė, jog pastato konstrukcijose yra asbesto. Dėl to pareiškėjas patyrė depresiją, nusivylimą.

Atsiliepimas

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Laisvės atėmimo vietų ligoninė (toliau– ir LAVL) atsiliepime į skundą (b. l. 12-15) su pareiškėjo skundu nesutiko. Nurodė, kad pareiškėjas įstaigoje buvo gydomas nuo 2016-04-04 iki 2016-04-18 Chirurginio skyriaus palatoje Nr. 2. Pareiškėjas buvo gydomas ne režimo zonos korpuso nerakinamojoje palatoje Nr. 2, todėl galėjo laisvai judėti savo gydomojo skyriaus lokalinio sektoriaus ir jam skirto pasivaikščiojimo kiemelio teritorijos ribose. Ligoninė negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis suimtųjų ir (arba) nuteistųjų asmenų skaičiui, nes Ligoninėje turi būti suteikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos visiems (imperatyviai) to reikalaujantiems nuteistiesiems ir (ar) suimtiesiems. Dėl šios priežasties teisės aktuose nustatytos ploto normos vienam asmeniui galėjo būti viršytos (atsižvelgiant į atvykstančiųjų ir išvykstančiųjų asmenų skaičių). Palatoje Nr. 2 vėdinama per joje įrengtą langą. Ligoninėje gyvenamose patalpose oro temperatūra ir drėgmė atitiko teisės aktuose numatytas normas. Taip pat nurodė, jog nuteistųjų ar suimtųjų prašymu buvo išduodamos papildomos antklodės bei elektriniai šildytuvai. Įstaigoje konstrukcijų iš asbesto nėra. Ligoninė ginčui aktualiu laikotarpiu Ligoninės patalpų deratizacijos ir dezinsekcijos darbams atlikti buvo sudaryta sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Darbai buvo atliekami kartą per mėnesį, prireikus ir dažniau. Pareiškėjas gydymosi laikotarpiais į įstaigos administraciją dėl galimai netinkamų laikymo sąlygų nesikreipė. Jokių duomenų, jog skundžiamos kalinimo sąlygos sukėlė neigiamą poveikį jo sveikatai nepateikė. Pareiškėjas apsiribojo bendrojo pobūdžio teiginiais, samprotavimais, nepagrindė priežastinio ryšio tarp Ligoninės veiksmų ir (arba) neveikimo ir tariamai atsiradusių pasekmių, kurių pagrindu grindžia neturtinės žalos atsiradimą. Minimalios gyvenamojo ploto normos neužtikrinimas nesuteikia pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas jo nurodytais laikotarpiais atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas iš dalies.

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Laisvės atėmimo vietų ligoninėje (toliau – LAVL, Ligoninė), atlyginimo.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau– EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kt. prieš Rusiją).

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194, 11¹.4 punkte nurodyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m. Minėtoje teisės normoje nurodytas vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas nėra įvardijamas kaip neužstatytas palatos plotas, todėl laikytina, kad teisės aktais nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m viso bendro palatos ploto.

Byloje nėra duomenų, apie kartu su pareiškėju vertinamuoju laikotarpiu buvusių asmenų skaičių minėtose palatose, todėl vienam asmeniui tenkantis plotas skaičiuotinas pagal įrengtų miegamųjų vietų skaičių.

Byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta (b. l. 16), kad pareiškėjas buvo gydomas nuo 2016-04-04 iki 2016-04-18 Chirurginio skyriaus palatoje Nr. 2, kurios plotas 24,92 kv. m ir joje buvo įrengta 7 vieno aukšto lovos, todėl vienam asmeniui teko 3,56 kv. m gyvenamojo ploto.

Teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą ir faktinius bylos duomenis, daro išvadą, kad pareiškėjui gydantis LAVL nebuvo užtikrinta jo teisė į tinkamas gydymo sąlygas. Pareiškėjui 15 parų trūko 1,54 kv. m gyvenamojo ploto.

Šiuo aptariamu atveju viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nes ligoninė veikė pažeisdama teisės aktų reikalavimus dėl vienam asmeniui tenkančios minimalios gyvenamojo ploto normos, nesvarbu, jog tokios sąlygos galėjo susidaryti dėl nuo įstaigos nepriklausančių aplinkybių.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr. EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017). Baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju sanitariniai mazgai yra kamerose, pareiškėjui tekęs plotas tokiose kamerose buvo dar mažesnis, o jo galimybė judėti kameroje – itin ribota.

Pareiškėjas skunde tvirtino, kad palatoje buvo netinkama ventiliacija, drėgmė. Taip pat nurodė, jog palatose buvo tarakonų bei ligoninės pastato konstrukcijose yra asbesto.

Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ginčui aktualiu laikotarpiu reglamentavo Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 (galiojanti nuo 2015-11-01, toliau – Higienos norma HN 134:2015).

Pagal Higienos normos HN 134:2015 17 punktą, laisvės atėmimo vietų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Reikalavimai gyvenamųjų patalpų oro temperatūrai, santykinei oro drėgmei nurodyti Higienos normos HN 134:2015 16 punkte.

Atsakovas nurodė, jog palatoje Nr. 2 yra langai bei pateikė tai patvirtinančius įrodymus, t. y. foto nuotraukas (b. l. 26). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė išvėdinti patalpas per atdarą langą, taip dalinai išvengiant drėgmės patalpose, pats pareiškėjas šios aplinkybės neneigia. Kaip minėta, pagal Higienos normos HN 136:2015 reikalavimus, patalpos, kuriose neįrengta mechaninė ventiliacija, vėdinamos natūraliu būdu per langus. Teismas pažymi, jog byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas dėl galimai netinkamų sąlygų (drėgmės, netinkamos ventiliacijos) buvo kreipęsis į atsakovą, į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios, todėl pareiškėjo teiginiai dėl drėgmės, netinkamos ventiliacijos neatitikimo teisės aktuose nustatytų reikalavimų, laikytini nepagrįstais.

Pareiškėjas nurodė, jog pastato konstrukcijose yra asbesto bei palatose buvo tarakonų.

Atsakovas atsiliepime tvirtino, jog Ligoninės pastato konstrukcijos draudžiamų medžiagų, tame tarpe ir asbesto nenaudoja. Įrodymų, paneigiančių šiuos atsakovo atstovo teiginius, pareiškėjas nepateikė, be to, nenurodė, kokias konkrečias neigiamas pasekmes jo sveikatai kėlė gyvenamojoje aplinkoje galimai buvęs asbestas. Į bylą nepateikti pareiškėjo skundai atsakovui, kitoms kompetentingoms institucijoms dėl asbesto buvimo, todėl, nesant tokių duomenų, pareiškėjo deklaratyvūs argumentai dėl asbesto buvimo atmestini kaip nepagrįsti.

Atsakovas pateikė teismui paslaugų teikimo sutartį Nr. 57-1/500, sudarytą su UAB "Kenkėjų kontrolės tarnyba" (b. l. 22-25), kuri patvirtina, kad LAVL ėmėsi būtinų priemonių, siekdama užtikrinti buitinių kenkėjų (vabzdžių ir graužikų, tarakonų) naikinimą. Byloje nėra duomenų apie tai, kad sutartiniai įsipareigojimai nebuvo vykdomi, taip pat nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl to kėlė pretenzijas, kreipėsi į atsakovą, į kitas kompetentingas institucijas, todėl pareiškėjo argumentai dėl šio pobūdžio aplinkybių atmestini.

Į bylą nepateikta jokių duomenų apie kalinimo sąlygų LAVL įtaką pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai, jo emocinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą, tačiau teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamų laikymo LAVL sąlygų pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t.y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008-11-28 sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Įvertinus pažeidimo trukmę (15 parų trūko 1,54 kv. m gyvenamojo ploto), jo pobūdį (gyvenamojo ploto norma buvo pažeista gana žymiai ir visą gydymo laiką), nesant duomenų, kad jo sveikatos būklė, jam būnant LAVL, būtų pablogėjusi, taip pat nesant įrodymų apie tai, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 150 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 5 punktu, teismas

nusprendžia:

Skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui A. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 150 Eur (šimtą penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėja Janina Vitunskienė