Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Jono Algimanto Venckaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2008 m. gegužės 8 d. nuosprendžio, kuriuo:

- M. D. pripažintas kaltu pagal LR BK 149 str. 4 d. ir paskirtas laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

- M. Š. pripažintas kaltu pagal LR BK 149 str. 4 d. ir paskirtas laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams. Vadovaujantis LR BK 92 str. 1 d., M. Š. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 metams 6 mėnesiams. Vadovaujantis LR BK 92 str. 2 d., 85 str., 87 str., M. Š. paskirtos auklėjamojo poveikio priemonės:

- nemokami auklėjamojo pobūdžio darbai – iki 2010 metų gegužės 1 d. išdirbti 50 valandų sveikatos priežiūros, globos r rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose;

- elgesio apribojimas – iki 2009 m. gegužės 1 d. būti namuose nuo 22 valandos iki 6 valandos.

- A. S. pripažintas kaltu pagal LR BK 149 str. 4 d. ir, pritaikius LR BK 81 str. 2 d., paskirta 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis LR BK 92 str. 1 d., A. S. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 3 metams. Vadovaujantis LR BK 92 str. 2 d., 87 str., A. S. paskirta auklėjamojo poveikio priemonė – elgesio apribojimas – iki 2009 m. gegužės 1 d. būti namuose nuo 22 valandos iki 6 valandos.

Priteista š M. D. 1500 litų D. Š. neturtinės žalos atlyginimui.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. D. , M. Š. ir A. S. nuteisti už tai, kad išžagino mažametę, o būtent: 2005 m. rugpjūčio mėnesį, apie pietus, tiksli data ir laikas nenustatyti, L. B. gyvenamojo namo, adresu (duomenys neskelbtini) kambaryje, iš anksto susitarę ir veikdami bendrininkų grupėje, bendrais veiksmais, panaudodami fizinį smurtą mažametės D. Š. , gim. 1993-11-04, atžvilgiu, ją laikydami už rankų ir taip atimdami galimybę priešintis, nukentėjusiąją nurengė ir pakaitomis, laikydami D. Š. už rankų, su ja lytiškai santykiavo prieš jos valią: pirmiausia A. S. , po to M. D. , M. Š. , po ko M. D. dar kartą lytiškai santykiavo su D. Š. prieš jos valią.

Apeliaciniu skundu prokuroras nesutinka su Šiaulių apygardos teismo 2008-05-08 nuosprendžiu, nes mano, kad paskirtos neteisingos bausmės, pripažįstant lengvinančias aplinkybes, nepripažįstant sunkinančios, nustatant bausmės dydį bei taikant bausmės vykdymo atidėjimą. Apelianto nuomone paskirtos švelnios bausmės neužtikrina LR BK 41 str. numatytos bausmės paskirties įgyvendinimo, o skiriant bausmes netinkamai atsižvelgta į LR BK 54 str. 2 d. numatytas aplinkybes.

Prokuroras nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmes, neatsižvelgė į paties nusikaltimo podūdį ir pavojingumo laipsnį, nes žala nusikaltimu padaryta ne tik nukentėjusiosios seksualinio apsisprendimo ir neliečiamumo laisvei, bet ir jos vystymuisi, socialinei adaptacijai, brendimui. Apeliantas pažymi, jog nukentėjusiajai nusikaltimo metu buvo vos 11 metų, o į nusikaltimo vietą ji buvo atviliota apgaule ir neturėjo jokios galimybės pasipriešinti. Skunde taip pat atkreipiamas dėmesys, jog pati nukentėjusioji nusikaltimo niekaip neprovokavo ir nedavė jokio pagrindo kaltinamiesiems prie jos priekabiauti. Tuo tarpu nuteistieji buvo girdėję kalbas, kad nukentėjusioji yra prievartaujama patėvio ir yra auka, tačiau nepaisant to patys atliko brutalius smurtinius prievartos veiksmus. Nusikaltimas padarytas tiesiogine tyčia, grupėje asmenų, o nuteistieji neapsiribojo nusikaltimo padarymu, bet dar ir kitiems kaimo gyventojams paskleidė informaciją, kad dar kartą pažemino nukentėjusiąją, o kartu gyvenantis globėjos sūnus netgi ėmė kaltinti pačią nukentėjusiąją. Teismas neatsižvelgė į tai, kad kaimiškoje vietovėje tokios nusikaltimo aplinkybės sukelia papildomas neigiamas pasekmes nukentėjusiajai. Nukentėjusiosios globėja V. B. parodė, kad po įvykio D. Š. pasidarė uždaresnė, piktesnė, dažniau verkdavo, labai pergyveno, blogai miegojo naktimis, sapnuodavo košmarus, lankėsi pas gydytoją dėl psichinės būklės, o po kaime pasklidusių kalbų pati savo noru grįžo gyventi į globos namus. Tokiu būdu, prokuroro nuomone, nuteistųjų veiksmai įtakojo D. Š. apsisprendimą ir gyvenimo sąlygų pablogėjimą. Nukentėjusiosios atstovė D. J. parodė, kad net ir praėjus nemažai laiko po nusikaltimo, D. Š. liko emociškai nestabili, visada įsitempusi, pasiruošusi gynybai, galvodavo apie savižudybę, mirtį, gyvenimo pabaigą, o dėl susidariusios situacijos netgi ėmė kaltinti save.

Prokuroro nuomone, teismas teisingai konstatavo, kad visų kaltinamųjų atsakomybę sunkina nusikaltimo padarymas bendrininkų grupėje, tačiau nepagrįstai M. D. ir A. S. lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad jie prisipažino ir gailisi padarę nusikaltimą. Apeliantas pažymi, jog teisme M. D. ir A. S. , pakeisdami savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, ėmė teigti, jog nežinojo nukentėjusiajai buvus mažametei ir tokiu būdu siekė, jog veika būtų kvalifikuota ne pagal LR BK 149 str. 4 d., o pagal LR BK 149 str. 1 d., t. y. pakeisti nusikaltimo kvalifikaciją į lengvesnę. Teismas padarė išvadą, kad M. D. ir A. S. suprato ir žinojo nusikaltimą atliekantys mažametės atžvilgiu, todėl, prokuroro nuomone, nepagrįstai nustatė nuteistiesiems LR BK 59 str. 1 d. 2 p. numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę.

Apelianto įsitikinimu, M. Š. ir A. S. atsakomybę lengvinančia aplinkybe taip pat nepagrįstai pripažinta ir tai, kad nuteistieji atlygino padarytą žalą, nes nuo nusikaltimo nukentėjo mažametė mergaitė, o žala padaryta D. Š. seksualiniam neliečiamumui, brendimui ir socialinei adaptacijai, todėl tokia žala negali būti įvertinta ir atlyginta materialine išraiška, juolab tik keliais šimtais litų.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad nuteistųjų atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažintina ir tai, kad dėl nusikaltimo atsirado sunkių padarinių, nes D. Š. patyrė didelį stresą ir išgyvenimus, buvo pažeminta, priversta lankytis pas psichologą, dėl pasklidusių kalbų priversta pakeisti gyvenamąją vietą ir taip pabloginti savo gyvenimo sąlygas, o nusikaltimas neigiamai paveikė jos asmenybės formavimąsi.

Skiriant bausmę, prokuroro nuomone, būtina atsižvelgti į tai, kad padaryta labai pavojinga veika veikiant tiesiogine tyčia prieš pasipriešinti negalinčią mažametę, nusikaltimas priskiriamas prie labai sunkių ir buvo baigtas, o M. D. su nukentėjusiaja santykiavo net 2 kartus, kaltininkų asmenybės tik patenkinamos, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra, o nustatytinos tik 2 atsakomybę sunkinančios aplinkybės. Be to, atsižvelgtina į tai, kad D. Š. auka pasirinkta sąmoningai, žinant, kad niekas kitas negalės jos apginti, o M. Š. visiems nuteistiesiems iš anksto papasakojo apie D. Š. (galimai prievartaujamą patėvio), M. D. D. Š. apgaule atviliojo į nusikaltimo vietą parašydamas SMS pranešimą, su ja santykiavo 2 kartus, o A. S. santykiavo pirmasis (būdamas pilnametis). Apelianto nuomone, atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad prisipažino ir gailisi iš esmės galima taikyti tik M. Š. , tačiau jis charakterizuojamas tik patenkinamai ir būtent dėl jo kalbų kitiems nuteistiesiems kilo mintis išžaginti nukentėjusiąją. Prokuroras nurodo, kad M. Š. ir A. S. paskyrus minimalias bausmes bei atidėjus jų vykdymą, šie nuteistieji iš esmės liko nenubausti. Tuo tarpu M. D. jau anksčiau buvo padaręs nusikaltimą, baustas administracine tvarka, pats parašė SMS pranešimą apgaule atviliodamas nukentėjusiąją į nusikaltimo vietą, vienintelis su nukentėjusiąja atliko lytinį aktą du kartus, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra, o yra dvi atsakomybę sunkinančios aplinkybės, todėl paskirta artima minimaliai laisvės atėmimo bausmė yra aiškiai per švelni.

Atsikirtime į prokuroro apeliacinį skundą nuteistasis M. Š. nesutinka su apeliacinio skundo motyvais ir teigia, kad į nusikalstamais veiksmais nukentėjusiajai sukeltas pasekmes, o taip pat tai, kad tiesiogine tyčia įvykdytas baigtas labai sunkus nusikaltimas jau atsižvelgė pirmosios instancijos teismas, visiems trims nuteistiesiems skirdamas realias laisvės atėmimo bausmes. Be to, nustatant laisvės atėmimo bausmės dydį, atsižvelgta į nuteistųjų atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, jų asmenybes bei vaidmenį įvykdant nusikalstamą veiką. Antai skirdamas bausmę M. Š. , teismas įvertino tai, kad jis nusikalto būdamas nepilnametis, neteistas, administracine tvarka nebaustas, charakterizuojamas patenkinamai, turi neįgalumą dėl epilepsijos, nukentėjusiosios atsiprašė ir pastaroji jam atleido, o taip pat kitas aplinkybes ir paskyrė minimalią už įvykdytą nuskalstamą veiką numatytą laisvės atėmimo bausmę. Be to, M. Š. nuomone, pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, taip pat tinkamai vadovavosi LR BK XI skyriuje numatytais nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumais ir atidėjo paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, paskirdamas auklėjamojo poveikio priemones (LR BK 92 str. 1, 2 d.).

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašo apeliacinį skundą tenkinti. Nuteistieji ir jų gynėjai prašo prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs M. D. , M. Š. ir A. S. kaltais padarius LR BK 149 str. 4 d. numatytą nusikaltimą, vadovaudamasis LR BK 54 str. 2 d. numatytais bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais ir LR BK 91 str. 2 d. numatytais bausmių skyrimo nepilnamečiams ypatumais, paskyrė tinkamo dydžio laisvės atėmimo bausmes, tačiau M. Š. ir A. S. nepagrįstai pritaikė LR BK 92 str. nuostatas bei atidėjo jiems paskirtų laisvės atėmimo bausmių vykdymą.

Apeliaciniu skundu prokuroras prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2008-05-08 nuosprendžiu pripažintą visų nuteistųjų atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jie prisipažino padarę nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi, nes teisme nuteistieji pakeitė parodymus ir ėmė teigti galvoję, kad D. Š. yra vyresnio amžiaus (15-16 metų). Visgi Šiaulių apygardos teismas, įvertinęs pačių nuteistųjų, nukentėjusiosios parodymus bei jos faktinę išvaizdą, padarė išvadą, kad M. D. , A. S. ir M. Š. įvykio metu suprato prievartinius lytinius santykius atlikę mažametės nukentėjusiosios atžvilgiu. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas, net ir nustatęs, jog teisme nuteistieji bandė keisti parodymus dėl nukentėjusiosios amžiaus suvokimo, pagrįstai pripažino visų jų atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jie prisipažino padarę nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi. Nustatant minėtos LR BK 59 str. 1 d. 2 p. numatytos nuteistųjų atsakomybę lengvinančios aplinkybės pagrįstumą, teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, jog nusikaltimas buvo įvykdytas 2005 m. rugpjūčio mėnesį, o ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas tik 2006-02-14, dėl ko buvo aiškiai apsunkintas bylos tyrimas. Visgi A. S. , M. D. ir M. Š. nuo pat pirmų apklausų, atliktų ikiteisminio tyrimo teisėjos, prisipažino 2005 m. rugpjūčio mėn. visi trise atlikę prievartinius lytinius santykius su D. Š. ir pakankamai detaliai nurodė kiekvieno iš bendrininkų veiksmus įvykdant nusikaltimą. Savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjai ikiteisminio tyrimo metu, nuteistieji iš esmės patvirtino ir apklausti pirmosios instancijos teisme. Tuo tarpu tai, kad nuteistieji teisme, priešingai nei ikiteisminio tyrimo metu, ėmė teigti galvoję, kad D. Š. įvykio metu buvo 15-16 metų, teismas vertina ne kaip esminį parodymų keitimą, o tiesiog kaip siekimą nepagrįstai palengvinti savo padėtį, nekeičiant savo parodymų dėl objektyvių nusikaltimo aplinkybių. Atitinkamai teisme nuteistieji nukentėjusiosios atsiprašė ir nuoširdžiai gailėjosi įvykdę prieš ją nusikaltimą, todėl, teisėjų kolegijos įsitikinimu, neatsižvelgiant į Šiaulių apygardos teismo nuosprendyje paneigtus nuteistųjų teisme duotus parodymus dėl nukentėjusiosios amžiaus subjektyvaus suvokimo, teismas visiškai pagrįstai nuteistųjų atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad nuteistieji prisipažino padarę nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Prokuroro nuomone, Šiaulių apygardos teismas 2008-05-08 nuosprendžiu nepagrįstai M. Š. ir A. S. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad šie nuteistieji savo noru atlygino nusikaltimu padarytą žalą, nes, apelianto teigimu, patirta žala iš viso negali būti atlyginta materialiai, o ypač keliais šimtais litų. Tačiau, visų pirma, pažymėtina, kad visiškas nusikaltimu padarytos žalos atlyginimas daugeliu atvejų iš viso nėra įmanomas, o nusikaltimu padarytos neturtinės žalos - asmens fizinio skausmo, dvasinių išgyvenimų, nepatogumų, dvasinio sukrėtimo, emocinės depresijos, pažeminimo, reputacijos pablogėjimo, bendravimo galimybių sumažėjimo ir kita (LR CK 6.250 str. 1 d.) – įvertinimas pinigais tėra sąlyginis kaip materialinė kompensacija. Visgi neturtinės žalos padarymo atveju LR BK 59 str. 1 d. 3 p. numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė taip pat gali būti taikoma. Atitinkamai pati nukentėjusioji D. Š. teisme parodė, kad M. Š. ir A. S. jai žalą atlygino, o neatlygino M. D. (tai patvirtina ir jos pareiškimai (T. 1, b. l. 118 – 120). Tiesa, apeliaciniame skunde teigiama, kad atlyginta žala neatitinka nusikaltimu padarytos neturtinės žalos, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad, nors tenkindamas civilinį ieškinį, teismas gali nesilaikyti ieškinio ribų (jeigu ieškinio dydis neturi įtakos nusikalstamos veikos kvalifikavimui ir bausmės dydžiui), pirmosios instancijos teismas iš M. D. priteisė 1500 litų D. Š. neturtinei žalai atlyginti. Taigi pirmosios instancijos teismas iš M. D. priteisė praktiškai tiek, kiek D. Š. dar ikiteisminio tyrimo metu atlygino M. Š. ir A. S. (kiekvienas atskirai), tačiau priteisti nukentėjusiajai didesnę pinigų sumą apeliaciniu skundu neprašoma. Tokiu būdu teisėjų kolegija, atsižvelgdama į visas aukščiau minėtas aplinkybes bei tai, kad M. Š. ir A. S. nukentėjusiajai žalą atlygino iš esmės tiek, kiek prašė pati D. Š. , mano, kad Šiaulių apygardos teismas 2008-05-08 nuosprendžiu M. Š. ir A. S. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pagrįstai pripažino tai, kad jie savo noru atlygino padarytą žalą.Apeliaciniu skundu prašoma visų nuteistųjų atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinti tai, kad dėl nusikaltimo atsirado sunkių padarinių, nes D. Š. patyrė sunkią emocinę traumą, o dėl pasklidusių kalbų net buvo priversta pakeisti gyvenamąją vietą. Pažymėtina, kad sunkios pasekmės gali būti tiek materialios, tiek nematerialios, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas LR BK 60 str. 1 d. 11 p. numatytos atsakomybę sunkinančios aplinkybės nepripažino pagrįstai. Visų pirma, M. D. , M. Š. ir A. S. nuteisti už labai sunkų nusikaltimą (mažametės išžaginimą), o dėl šio nusikaltimo nukentėjusiosios natūraliai visada patiria didelį psichologinį stresą ir pažeminimą, kas atsitiko ir nagrinėjamu atveju. Tiesa, apklausta teisme nukentėjusioji parodė, kad didžiausia žala jai yra sklindančios apkalbos, tačiau iš jos pačios parodymų aišku, kad šios apkalbos nukentėjusiąją ypač žeidė dėl to, kad nuteistieji gyrėsi apie lytinį santykiavimą su nukentėjusiąja, tokiu būdu duodami kitiems nepagrįstai įsivaizduoti, jog nukentėjusioji yra laisvo elgesio. Visgi Šiaulių apygardos teismo 2008-04-24 nuosprendžiu nustatyta, kad 2005 m. rugpjūčio mėnesį M. D. , M. Š. ir A. S. , visi trise panaudoję fizinę prievartą prieš vos 11 metų D. Š. , ją išžagino, ir už šį nusikaltimą privalo atsakyti įstatymo nustatyta tvarka. Tokiu būdu konstatuotina, jog sklidusios apkalbos dėl nukentėjusiosios kaip asmenybės yra aiškiai nepagrįstos. Tuo tarpu iš buvusios nukentėjusiosios globėjos V. B. parodymų teisme aišku, kad D. Š. grįžimas į vaikų globos namus buvo sąlygotas ne tik 2005 m. rugpjūčio mėn. įvykio, tačiau ypač globėjos ir nukentėjusiosios nesutarimų. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad, nors prokuroras pirmosios instancijos teisme vykusių baigiamųjų kalbų metu teigė, jog pats nusikaltimas, patirtas stresas ir pasklidusios kalbos visumoje vertintinos kaip nuteistojo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, tačiau iš byloje esančių duomenų aišku, kad visos šios aplinkybės, o taip pat tai, jog po 2005 m. rugpjūčio mėn. įvykio nukentėjusioji buvo nusprendusi nebegyventi pas globėjus, nes bijojo tame pačiame kaime gyvenančių vaikinų, kad jos neišprievartautų, o taip pat nenorėjusi skaudinti globėjų buvo žinoma jau ikiteisminio tyrimo metu (T. 1, b. l. 27). Atitinkamai ikiteisminio tyrimo metu buvo žinoma ir tai, kad (duomenys neskelbtini) sprendimu D. Š. nuo 2006-04-28 buvo apgyvendinta (duomenys neskelbtini). Visgi 2007-11-14 kaltinamuoju aktu nei vienam iš nuteistųjų (tuo metu dar kaltinamųjų) atsakomybę sunkinanti aplinkybė, t. y. tai, kad dėl padarytos veikos atsirado sunkių padarinių (LR BK 60 str. 1 d. 11 p.) nebuvo inkriminuota, o pakeisti kaltinimo LR BPK 256 str. numatyta tvarka teisme nieks neprašė. Taigi, teisėjų kolegijos įsitikinimu, Šiaulių apygardos teismas 2008-05-08 nuosprendžiu nuteistųjų M. D. , M. Š. ir A. S. atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad dėl padarytos veikos atsirado sunkių padarinių (LR BK 60 str. 1 d. 11 p.), nepripažino pagrįstai, o taip pat ir nesant teisinio pagrindo priešingai išvadai.

Prokuroras apeliaciniu skundu prašo žymiai sugriežtinti visiems nuteistiesiems skirtas laisvės atėmimo bausmes. Apeliantas nurodo, kad teismas neatsižvelgė į tai, kad nusikaltimas padarytas tiesiogine tyčia, baigtas, padaryta žala nukentėjusiosios vystymuisi, socialinei adaptacijai, brendimui, o nukentėjusioji nusikaltimo metu buvo vos 11 metų amžiaus, socialiai labai pažeidžiama, taip pat į tai, jog į nusikaltimo vietą buvo atviliota apgaule ir neturėjo jokios galimybės pasipriešinti. Be to, prokuroras pažymi, jog nukentėjusioji nedavė jokio pagrindo prie jos priekabiauti, nuteistieji atliko brutalius smurtinius prievartos veiksmus, po nusikaltimo patys paskleidė nukentėjusiąją žeminančią informaciją, o mažametė nukentėjusioji patyrė ypač didelius išgyvenimus. Visgi dauguma apelianto nurodytų aplinkybių (tyčia, amžius, fizinės prievartos panaudojimas) yra neatskiriamos nuo nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal LR BK 149 str. 4 d., o į tai atsižvelgta ir skiriant bausmę. Atitinkamai skirdamas bausmę, į pasekmes nukentėjusiajai pirmosios instancijos teismas taip pat iš esmės atsižvelgė. Be to, skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas vadovavosi ne tik LR BK 54 str. 2 d. numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, bet ir LR BK 91 str. numatytais bausmės skyrimo nepilnamečiui ypatumais bei ypatingą dėmesį skyrė nuteistųjų asmenybių, jų gyvenimo, auklėjimo sąlygų ir sveikatos būklės bei socialinės brandos vertinimui. Tokiu būdu, atsižvelgiant į LR BK 80 str. numatytą nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumų paskirtį (užtikrinti, kad atsakomybė atitiktų šių asmenų amžių ir socialinę brandą; riboti laisvės atėmimo bausmės ir didinti auklėjamojo poveikio priemonių taikymo šiems asmenims galimybes; padėti nepilnamečiui pakeisti gyvenimo būdą ir elgesį derinant baudimą už padarytą nusikalstamą veiką su jo asmenybės ugdymu, auklėjimu, neteisėto elgesio priežasčių šalinimu; sulaikyti nepilnametį nuo naujų nusikalstamų veikų padarymo), teisėjų kolegijos įsitikinimu teismas, atsižvelgdamas į LR BK 91 str. 3 d. nuostatą bei visas reikšmės bausmės skyrimui turinčias ir Šiaulių apygardos teismo 2008-05-08 nuosprendyje išdėstytas aplinkybes, nuteistajam M. Š. už LR BK 149 str. 4 d. numatytą nusikaltimą pagrįstai paskyrė minimalią bausmę, o A. S. ir M. D. artimas minimaliai bausmes.

Apeliantas nurodo, kad M. Š. ir A. S. atidėjus paskirtų laisvės atėmimo bausmių vykdymą, pastarieji nuteistieji už įvykdytą nusikaltimą iš esmės liko nenubausti. Visgi, teisėjų kolegijos nuomone, paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo negalima tapatinti su nenubaudimu už įvykdytą nusikalstamą veiką, nes bausmės vykdymo atidėjimo nepilnamečiui ar jam prilygintam asmeniui (LR BK 81 str. 2 d.) taikymas yra visuomet siejamas su tam tikrais įpareigojimais, kurių nevykdant bausmės vykdymo atidėjimas gali būti panaikintas ir vykdoma nuosprendžiu paskirta bausmė. Be to, LR BK 92 str. 1 d. nenumatyta, kad bausmės vykdymo atidėjimo nepilnamečiui taikymas turėtų būti ribojamas kuria nors nusikaltimo kategorija, todėl bausmės vykdymo atidėjimas gali būti taikomas ir paskyrus ne didesnę kaip keturių metų laisvės atėmimo bausmę už vieną ar kelis tyčinius labai sunkius nusikaltimus. Tokiu būdu teismas, vykdydamas teisingumą, turi pakankamai plačias LR BK 92 str. taikymo galimybes. Tačiau pažymėtina, kad LR BK 92 str. taikymas yra teismo teisė, ne pareiga, o teismas, visų pirma, privalo vadovautis LR BK 41 str. 2 d. numatyta bausmės paskirtimi ir tik esant pakankamam pagrindui manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, atidėti bausmės vykdymą. Tuo tarpu iš Šiaulių apygardos teismo 2008-05-08 nuosprendžio aišku, kad M. Š. ir A. S. teismas atidėjo paskirtų laisvės atėmimo bausmių vykdymą atsižvelgęs į pačių nuteistųjų charakteristikas, sveikatos būklę ir elgesį po nusikalstamos veikos padarymo, o A. S. taip pat ir į gyvenimo bei auklėjimo sąlygas, socialinę brandą. Visgi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismo nurodytos aplinkybės nėra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. LR BK 41 str. 2 d. 5 p. numatyta, jog vienas iš bausmės tikslų yra užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Atitinkamai teisingumo principas reikalauja, kad, visų pirma, būtų ginamos pažeistos nukentėjusio asmens teisės, o kalti asmenys būtų tinkamai nubausti. Tiesa, teismas nurodė, kad M. Š. nukentėjusiosios atsiprašė ir pastaroji jam atleido, tačiau atkreiptinas dėmesys, jog tai įvyko tik pradėjus ikiteisminį tyrimą (pradėtas praėjus pusei metų po nusikaltimo padarymo) ir į tai atsižvelgta skiriant bausmę. Visgi pirmosios instancijos teismas, atidėdamas bausmės vykdymą, nepakankamai įvertino tai, kad nuteistieji įvykdė labai sunkų nusikaltimą prieš labai socialiai pažeidžiamą ir savo teisių apginti nesugebantį vaiką, o tuo netgi pasinaudodami. Be to, iš pačių nuteistųjų parodymų aišku, jog visi nuteistieji puikiai suvokė savo veiksmų neteisėtumą, bet visi aktyviai siekė savo tikslo kartu elgdamiesi su nukentėjusiąja kaip su daiktu, demonstruodami trijų vaikinų ,,galią“ prieš vos 11 metų mergaitę. Tokiu būdu nuteistieji paniekino nukentėjusiąją, jos laisvą valią ir padarė ypatingą ilgalaikę moralinę traumą nukentėjusiajai. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegijos įsitikinimu, Šiaulių apygardos teismas 2008-05-08 nuosprendyje netinkamai pritaikė LR BK 92 str. 1 d. nuostatas, nepakankamai atsižvelgė į pažeistas nukentėjusiosios teises ir valstybės pareigą jas ginti, o tai atitinkamai sąlygojo M. Š. ir A. S. neteisingai paskirtas bausmes.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1,2 p.,

nusprendžia:

Šiaulių apygardos teismo 2008 m. gegužės 8 d. nuosprendį pakeisti.

Panaikinti nuosprendžio dalis, kuriomis M. Š. ir A. S. , pritaikius LR BK 92 str. 1 ir 2 dalis, laisvės atėmimo bausmių vykdymas atidėtas ir paskirtos auklėjamojo poveikio priemonės.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.