Klaipėdos apygardos teismo nutartis

2014-12-15 · Civilinė byla Nr. 2A-1607-777/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-12-15
Bylos Nr.
2A-1607-777/2014
Teisminio proceso Nr.
2-06-3-11204-2012-4
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Jolanta Gailevičienė, Irma Čuchraj, Alvydas Žerlauskas
Ieškovas
S. U.
Atsakovas
UAB „Azoluna“
Trečiasis asmuo
A. R., R. A., T. T., UAB „Glaukas ir Ko“
Kategorijos
  • 35.3.6pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 42.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 42.9pavadinimo nepavyko patikrinti

Pranešėja J. Gailevičienė Civilinė byla Nr. 2A-1607-777/2014

Teisėja D. Žvinklytė (Proceso Nr. 2-06-3-11204-2012-4)
Procesinio sprendimo kategorija: 35.3.6; 42.1; 42.9; 71; 121.21 (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS

2014 m. gruodžio 15 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, kurią sudaro kolegijos pirmininkė Jolanta Gailevičienė, kolegijos teisėjai Irma Čuchraj, Alvydas Žerlauskas, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo S. U. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo S. U. ieškinį atsakovei UAB „Azoluna“, tretiesiems asmenims A. R., R. A., T. T. (T. T.), UAB „Glaukas ir Ko“ dėl investuotų lėšų priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovas S. U. kreipėsi į teismą su ieškiniu, juo prašė iš atsakovės UAB „Azoluna“ priteisti 115 350 Lt skolą, susidariusią investavus nuosavas lėšas, 5 767,50 Lt palūkanų už investuotas lėšas, 5 procentų dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog ieškovas 2007-10-25 su atsakove sudarė sutartį dėl lėšų įnešimo, pagal kurią įsipareigojo tarpininkauti įsigyjant vilkiką ir priekabą KRONE bei tarpininkauti organizuojant pervežimus minėtomis transporto priemonėmis. A. R. pasiūlė ieškovą įdarbinti UAB „Azoluna“, kad jis galėtų kontroliuoti ir koreguoti autotraukinio eksploatavimą, užsakymus ir t. t. Kadangi sutarties terminas nebuvo ilgas, pasiūlė kaupti jam priklausantį atlygį, o gauto pelno dalį už autotraukinio pervežtus krovinius pervesti lizingo bendrovei. Siekiant tinkamai įgyvendinti sutartyje numatytas pareigas, šalių susitarimu 2007-11-22 ieškovas buvo priimtas dirbti technikos direktoriumi UAB „Azoluna“, sutartis nutraukta 2010-10-06 LR DK 127 straipsnio l dalies pagrindu. Ieškovas UAB „Azoluna“ darbuotojui T. T. pervedė 7 450 Lt, 1 300 Lt perdavė grynaisiais, darbuotojui R. A. pervedė 26 450 Lt, AB „Swedbank“ pervedė 24 350 Lt, AB SEB bankui pervedė 2 100 Lt ir 1 600 Lt išmokėjo grynaisiais, UAB „Azoluna“ direktoriui A. R. į sąskaitą pervedė 16 400 Lt, o į UAB „Azoluna“ sąskaitą NORDEA banke pervedė 8 130 USD (18 912 Lt) ir 450 Lt, iš viso – 19 362 Lt. Taip pat UAB „Azoluna“ dalis lėšų buvo pervesta per AB SEB banką. Paaiškino, kad siekiant užtikrinti nepertraukiamą autotraukinio eksploataciją, jo pirkimą, iš viso investavo 115 350 Lt sumą, kurią ir prašo priteisti. Nurodė ir tai, kad iš esmės vertinant šalių elgesį sutarties sudarymo metu, sutarties vykdymo metu, šalių santykiai vertinami kaip paskoliniai santykiai, nes ieškovas savo lėšomis kreditavo įmonės veiklą (mokėjo už perkamus kilnojamuosius daiktus, kreditavo įmonės darbuotojų komandiruočių išlaidas ir t. t.). 2011 metų balandžio mėnesį sužinojo, kad vilkikas DAF ir priekaba KRONE yra parduoti.

Žemesnės instancijos teismas

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2013-07-29 sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – priteisė iš UAB „Azoluna“ 37 862 Lt skolą ieškovui S. U.. Kitą dalį ieškinio atmetė. Nurodė, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, jog ieškovas 2007-11-23 pervedė atsakovei 8 130 JAV dolerių (18 912 Lt) ir 450 Lt, 2009-07-15 per du kartus į atsakovės sąskaitą ieškovas pervedė 20 000 Lt, mokėjimo paskirtis – lizingo įsiskolinimo dengimas už UAB „Azoluna“. Konstatavo, kad iš viso ieškovas pateikė įrodymus apie 36 362 Lt pervedimą atsakovei UAB „Azoluna“. Trečiasis asmuo A. R., kuris yra UAB „Azoluna“ direktorius, teismo posėdžio metu patvirtino, kad 2007-11-23 pervestos piniginės lėšos buvo susijusios su vilkiko DAF ir priekabos KRONE įsigijimu ir eksploatavimu. Nurodė, kad 20 000 Lt įmoką ieškovas atliko kaip fizinis asmuo atsakovei, ir darė išvadą, kad tai buvo lizingo įmokos dengimas. Teismas konstatavo, kad tarp ieškovo ir atsakovės susiklostė faktiniai prievoliniai paskolos teisiniai santykiai, nes ieškovas atsakovei perdavė pinigines lėšas (36 362 Lt), o atsakovė šias pinigines lėšas priėmė. Teismas nustatė, kad ieškovas už atsakovę UAB „Azoluna“ įvykdė prievolę – sumokėjo avansą komandiruotės išlaidoms R. A., kurio bendra suma – 1 500 Lt, todėl ieškovas turi teisę reikalauti iš atsakovės, kad ji grąžintų ieškovui už ją sumokėtas sumas. Kiti byloje pateikti rašytiniai įrodymai apie ieškovo atliktus mokėjimus tretiesiems asmenims nepatvirtina, kad jie yra susiję su atsakovės veikla, todėl nurodė, jog dėl pervestų piniginių lėšų tretiesiems asmenims T. T., R. A. ir A. R. grąžinimo ieškovas turi teisę kreiptis į teismą, ir šios dalies ieškinio netenkino. Teismas nurodė, kad ieškovas nepagrindė, kokiu būdu ieškovas apskaičiavo prašomas priteisti 5 767,50 Lt palūkanas, todėl šio ieškovo reikalavimo netenkino.

Klaipėdos apygardos teismas 2014-02-06 nutartimi Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-07-29 sprendimą panaikino ir bylą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodė, kad nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad šalys būtų susitarusios dėl paskolos suteikimo, nėra įrodymų apie paskolos gavėjo (atsakovės) įsipareigojimą grąžinti gautą sumą paskolos davėjui (ieškovui). Todėl yra pagrindas išvadai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius. Pirmosios instancijos teismas nevertino šalių sudarytos 2007-10-25 sutarties dėl tarpininkavimo perkant tentinį vilkiką DAF ir priekabą KRONE (t. 1, b. l. 10, 11), nenustatė šios sutarties pobūdžio, nenagrinėjo, ar šalys tinkamai įvykdė įsipareigojimus pagal ginčo sutartį, taip pat nevertino aplinkybės, kad nuo 2007-11-22 iki 2010-10-06 ieškovas dirbo pas atsakovę technikos direktoriumi. Nurodė ir tai, kad nustatyta, jog ieškovo S. U. įkurta įmonė UAB „Glaukas ir ko“ 2010 m. gruodžio–2011 m. kovo mėn. naudojo atsakovės krovininį automobilį DAF FAR XF 105.460 su priekaba KRONE, juo buvo pervežami vidaus ir tarptautiniai kroviniai. Aplinkybę, kad ginčo transporto priemonė nurodytą laikotarpį buvo UAB „Glaukas ir ko“ žinioje, patvirtina 2011-06-19 UAB „Glaukas ir ko“ technikos direktoriaus S. U. pasirašyta pretenzija (t. 1, b. l. 177). Iš nurodytos S. U. pasirašytos pretenzijos matyti, kad UAB „Glaukas ir ko“ mokėjo pinigines lėšas UAB „Azoluna“ vairuotojams R. A. ir T. T. už kurą ir kitas kelionės išlaidas, kurių atsakovė negrąžino. Atsakovė UAB „Azoluna“ į bylą pateikė 2012-10-18 pažymą apie UAB „Glaukas ir ko“ 33 198 Lt sumos įsiskolinimą (t. 1, b. l. 117–176). Ieškovas nepareiškė reikalavimo į civilinės bylos nagrinėjimą įtraukti UAB „Glaukas ir ko“, tačiau neįtraukus šios įmonės negalima teisingai kvalifikuoti tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių, nėra galimybės įvertinti, kokiu pagrindu buvo pervestos piniginės lėšos tretiesiems asmenims, nustatyti atsakovės skolos, jei tokia buvo, ieškovui, kaip fiziniam asmeniui, dydžio, be to, bylos išsprendimas gali turėti įtakos UAB „Glaukas ir ko“ teisėms ir pareigoms. Pažymėtina, kad lėšas A. R., R. A. ir T. T. ieškovas pervedinėjo jau nebūdamas UAB „Azoluna“ darbuotoju, todėl pirmosios instancijos teisme nebuvo išanalizuota, kokiu teisiniu pagrindu tretiesiems asmenims buvo pervestos ieškovo lėšos ir ar jos buvo pervestos už atsakovės prievoles tretiesiems asmenims.

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2014-05-27 sprendimu ieškinį atmetė. Nurodė, kad tarp šalių yra kilęs ginčas dėl to, kaip vertinti ieškovo S. U. atsakovei UAB „Azoluna“, taip pat tretiesiems asmenims A. R., T. T. ir R. A. pervestas pinigines lėšas, ir ginčas dėl jų priteisimo ieškovui. 2007-10-25 sutartyje šalys susitarė, kad užsakovas (UAB „Azoluna“) paveda, o vykdytojas (S. U.) įsipareigoja tarpininkauti perkant tentinį vilkiką DAF FAR ZF105.460 ir priekabą KRONE ZZF18, taip pat atlikti kitus veiksmus, susijusius su vilkiko eksploatavimu bei įdarbinimu (Sutarties 1 dalis). Ieškovas, be to, įsipareigojo konsultuotis ir derėtis su banko įstaigomis dėl lizingo sutarties sudarymo siekiant įsigyti vilkiką, paruošti vilkiką išvykimui į Europos Sąjungos ar ne Europos Sąjungos šalis, sutvarkyti reikalingus dokumentus, atstovauti vykdytojui muitinėse visais klausimais, susijusiais su vilkiku (Sutarties 2.1, 2.2, 2.4, 2.5). Ieškovas įsipareigojo sutarties 1.1 punktui įgyvendinti įnešti iš savo lėšų į UAB „Azoluna“ kasą atitinkamas sumas, kurių gavimą patvirtina užsakovo direktorius pasirašydamas paprastuosius vekselius (Sutarties 2.6 p.). Tuo tarpu užsakovas įsipareigoja vykdytojui už šioje sutartyje numatytas vykdytojo atliktas paslaugas sumokėti – užmokestis sudaro 80 procentų nuo 1.1. punkte numatyto vilkiko duoto pelno (Sutarties 2.7 punktas). Konstatavo, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai leidžia daryti prielaidą, kad tiek savo asmeninėmis lėšomis, tiek S. U. įkurtos įmonės UAB „Glaukas ir ko“ lėšomis ieškovas galimai prisidėdavo prie vilkiko eksploatavimo ir įdarbinimo, o atsakovės darbuotojai dalyvaudavo UAB „Azoluna“ atliekant pervežimus su ginčo vilkiku, dėl to ieškovas atlikdavo piniginius pervedimus atsakovės darbuotojams. Nurodė ir tai, kad nors atsižvelgiant į pažodinį sutarties teksto aiškinimą būtų galima teigti, kad šalys 2007-10-25 sutartimi susitarė dėl atlygintinių tarpininkavimo paslaugų suteikimo, tačiau išnagrinėjęs sutarties šalių elgesį (dėl vilkiko eksploatavimo bei įdarbinimo), faktinius šalių veiksmus vykdant sutartį (ieškovo piniginius pervedimus atsakovės darbuotojams, tai, kad ieškovas savo pervedamų piniginių lėšų į atsakovės sąskaitą neprašė atsakovės įforminti jo išduodamais vekseliais pagal sutarties 2.6 punktą, kaip šalys buvo susitarusios), byloje esančių įrodymų ir šalių paaiškinimų pagrindu padarė labiau tikėtiną išvadą, kad 2007-10-25 šalys sudarė jungtinės veiklos (partnerystės) sutartį, kuria šalys įsipareigojo įsigyti vilkiką DAF FAR ZF105.460 bei bendradarbiauti dėl vilkiko įdarbinimo ir eksploatavimo, įnešdamos savo bendras lėšas, ieškovui prie jungtinės veiklos taip pat prisidedant neturtiniu įnašu – tarpininkaujant dėl vilkiko įsigijimo bei atliekant veiksmus, susijusius su vilkiko eksploatavimu bei įdarbinimu. Atsakovės indėlis į bendrą jungtinę šalių veiklą buvo piniginis – UAB „Azoluna“ sumokėjo pradinį įnašą (10 procentų nuo sandorio sumos) vilkiko pardavėjai UAB „Mitransa“, o likusią sumą – lizingo davėjai UAB „Nordea finance Lithuania“. Ieškovas, įnešdamas savo asmenines pinigines lėšas į atsakovės sąskaitą ir neprašydamas atsakovės įmonės direktoriaus, vadovaujantis 2007-10-25 sutarties 2.6 punktu, pasirašyti paprastuosius vekselius, prisiėmė riziką ir patvirtino sutarties šalių valią dėl jungtinės veiklos sutarties sudarymo. Ieškovo piniginiai įnašai į atsakovės sąskaitą tapo jungtinės veiklos materialine baze, kuri buvo panaudota lizingo įmokomis mokėti už šalių įsigytą vilkiką. Nurodė, kad nors 2007-10-25 sutarties 2.7 punkte šalys buvo susitarusios dėl to, kad atsakovė įsipareigoja ieškovui už sutartyje numatytas vykdytojo atliktas paslaugas sumokėti, atsižvelgiant į faktinius šalių veiksmus vykdant sutartį, ši sutarties nuostata gali būti vertinama kaip partnerių pelno paskirstymas. Konstatavo, kad ieškovas teigdamas, kad 2007-10-25 jis su atsakove sudarė sutartį dėl lėšų įnešimo ir kad siekiant užtikrinti nepertraukiamą autotraukinio eksploataciją į jo pirkimą iš viso investavo 115 350 Lt, kurie turėtų būti jam priteisti, šių aplinkybių neįrodė. Atsakovė 2011-04-19 sutartimis pardavė vilkiką DAF ir priekabą KRONE. Ieškovas reikalavimo dėl skolos priteisimo už parduotą vilkiką ir jam negrąžintų bendrosios dalinės nuosavybės lėšų pagal tarp šalių 2007-10-25 sudarytą jungtinės veiklos sutartį nereiškė, šių aplinkybių neįrodinėjo. Nurodė, kad ieškovas, manydamas, kad jo teisės buvo pažeistos atsakovei pardavus vilkiką DAF ir priekabą KRONE, turi teisę kreiptis į teismą su ieškiniu dėl nuostolių priteisimo bendra tvarka.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas S. U. prašo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014-05-27 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkini visiškai, priteisti iš atsakovės ieškovui 115 350 Lt, 5 767,50 Lt palūkanų, 5 proc. procesinių palūkanų už priteistą 115 350 Lt sumą ir patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nagrinėjamai bylai taikė CK 6.969–6.981 str. nuostatas. Nurodė ir tai, kad vertinant galutinį rezultatą (tikslą), įvertinus šalių elgesį, trečiųjų asmenų paaiškinimus, darytina išvada, jog itin svarbus 2007-10-25 sutarties 2.8 p. Šiame punkte nurodyta, kad pasibaigus lizingo sutarčiai vilkikas atitenka apeliantui, t. y. sutartis sudaryta išimtinai vienos šalies naudai (apeliantui pereina teisės į autotraukinį). Nurodė, kad apeliantas dirbo pas atsakovę nuo 2007-11-23 iki 2010-10-06. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovas, įnešdamas savo asmenines pinigines lėšas į atsakovės sąskaitą ir neprašydamas atsakovės įmonės direktoriaus vadovaujantis 2007-10-25 sutarties 2.6 p. pasirašyti paprastuosius vekselius, prisiėmė riziką ir patvirtino sutarties šalių valią dėl jungtinės veiklos sutarties sudarymo. Nepagrįstai konstatavo ir tai, kad ieškovo piniginiai įnašai į atsakovės sąskaitą tapo jungtinės veiklos materialine baze, kuri buvo panaudota lizingo įmokoms mokėti už šalių įsigytą vilkiką. Vadinasi, ieškovas, neužsitikrinęs įneštų piniginių lėšų į UAB „Azoluna“ vekseliais, netenka teisės jų prisiteisti. Vykdant sutartį vienai iš šalių atsiranda reikalavimo teisė, ši teisė negali išnykti dėl to, jog nebuvo pasirinktas užtikrinimo būdas. Atsakovė taip pat turėjo pareigą išrašyti vekselius, tačiau jos nevykdė. Atsakovės pareigos nevykdymas tampa prioritetinis prieš ieškovo reikalavimus. Todėl tokių šalių santykių laikyti lygiateisiškais negalima. Nurodė ir tai, kad pirmosios instancijos teismas pripažino, kad tarp šalių buvo jungtinės veiklos santykiai, apeliantas įnešdavo lėšas. Pripažino ir tai, kad atsakovė įsipareigojo apeliantui už numatytas paslaugas sumokėti – užmokestis sudaro 80 procentų nuo vilkiko duoto pelno (Sutarties 2.7 p.). Tačiau dėl kokios priežasties ar kokia teisės norma remiantis apeliantui neturi būti grąžinamos asmeninės lėšos, panaudotos autotraukinio pirkimui, kuro pirkimui, kelionės išlaidų dengimui, nenurodė. Ieškovas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino trečiųjų asmenų duotų paaiškinimų, nors apygardos teismas buvo pažymėjęs, kokias svarbias aplinkybes reikia išsiaiškinti. Pirmosios instancijos teismas nevertino į bylą pateiktų buhalterinių dokumentų, patvirtinančių, kad vairuotojas iš savų (o iš tikro – ieškovo pervestų) lėšų kreditavo įmonės pervežimus mėnesį (pats sau mokėdavo komandiruotės išlaidas, tonomis pylėsi kuro ir t. t.). Nurodė, kad atsakovė nepaneigė ir neįrodinėjo, kad ieškovui buvo išmokėta pelno dalis. Net ir darant prielaidą, jog autotraukinys dirbo nepelningai, apeliantas neturėtų prarasti galimybės susigrąžinti asmenines lėšas, kurias vienu ar kitu būdu įnešė į įmonę. Autotraukinys buvo parduotas, draudimo išmoką taip pat gavo tik atsakovė, tačiau apeliantui nebuvo išmokėta jokia dalis įneštų ir (ar) panaudotų asmeninių lėšų. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepateikė nė vieno argumento, kaip ir (ar) kokiu būdu UAB „Glaukas ir Ko“ prisidėjo prie piniginių pervedimų, kai byloje nepateikiamas nė vienas pervedimas. Visi pervedimai atlikti iš ieškovo asmeninės sąskaitos. Nurodė ir tai, kad kodėl teismas padarė išvadą, jog UAB „Glaukas ir Ko“ buvo vežėja ar autotraukinys buvo šios įmonės žinioje, nėra žinoma. Juolab kad bylos nagrinėjimo metu atsakovė negalėjo patvirtinti tos aplinkybės, kad buvo išnuomojusi autotraukinį UAB „Glaukas ir ko“, nes nepateiktas lizingo davėjo sutikimas. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad krovinio pervežimo užsakymus UAB „Azoluna“ teikdavo UAB „Glaukas ir Ko“, pervežimus vykdydavo UAB „Azoluna“. Tačiau UAB „Glaukas ir Ko“ apmokėdavo vairuotojams kelionės išlaidas, kurias į savo apskaitą įsitraukė UAB „Azoluna“, sumokėdavo atsakovei už pervežimus, dar ir papildomai nuomojosi autotraukinį iš atsakovės. Tokios išvados prieštarauja logikai, nes yra nuostolinga veikla.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į ieškovo S. U. apeliacinį skundą atsakovė UAB „Azoluna“ prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti, priteisti iš apelianto atsakovei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas peržengė byloje pareikštus reikalavimus. Šalys nepripažino ir neįrodinėjo, kad tarp jų buvo sudaryta jungtinė veiklos sutartis. Atsakovė prašė pašalinti iš teismo sprendimo motyvus, susijusius su 2007-10-25 sutarties kaip jungtinės veiklos sutarties vertinimu. Nurodė, kad sutinka su apeliacinio skundo motyvu, jog teismas nepagrįstai nagrinėjamai bylai taikė CK 6.969–6.981 str. Nurodė ir tai, kad ieškovas įsidarbino atsakovės įmonėje ir dirbo joje beveik trejus metus, t. y. tą laikotarpį, kol atsakovė naudojo savo veikloje ginčo vilkiką. Ieškovas rūpinosi vilkiko panaudojimu kaip samdomas atsakovės darbuotojas. Nurodė, kad ginčo vilkikas nebuvo ir netapo atsakovės nuosavybės objektu, o visą laiką priklausė lizingo bendrovei, nes atsakovė visos lizingo sumos dėl sudėtingos finansinės situacijos ir prasidėjusios pasaulinės ekonominės krizės iki galo lizingo davėjui nesumokėjo. Atsakovė su lizingo davėjo žinia perdavė vilkiką kitai įmonei, kuri tęsė sutartinius finansinės nuomos santykius su lizingo davėju, o atsakovei padengė dalį lizingo įmokų, atskaičiusi vilkiko nusidėvėjimą. Dėl šios priežasties tarp šalių negalėjo būti sudaryta jungtinės veiklos sutartis dėl vilkiko įsigijimo ir eksploatavimo, o ieškovas nepateikė jokių įrodymų dėl tarpininkavimo tarp lizingo bendrovės ir atsakovės. Finansinės nuomos (lizingo) sutartis siejo tik atsakovę ir lizingo davėją UAB „Nordea finanse Lithuania“. Nagrinėjamoje byloje Klaipėdos apygardos teismas 2014-02-06 įsiteisėjusioje nutartyje nustatė šiuos faktus: 1) tarp ieškovo ir atsakovės 2007-10-25 buvo pasirašyta sutartis dėl tarpininkavimo perkant vilkiką su priekaba; 2) ieškovas nuo 2007-11-22 dirbo pas atsakovę technikos direktoriumi; 3) atsakovės vilkiko su priekaba įsigijimą finansavo UAB „Nordea finanse Lithuania“; 4) ieškovas į atsakovės sąskaitą įnešė 19 688,83 Lt, o atsakovės 2008-07-31, 2008-12-01 ir 2008-12-15 kasos išlaidų orderiuose yra duomenų apie šios sumos kaip avanso įvairiomis išlaidomis išmokėjimą ieškovui; 5) ieškovas liko skolingas išeidamas iš darbo atsakovei 16 384,35 Lt; 6) S. U. įkurta įmonė UAB „Glaukas ir ko“ 2010 m. gruodį–2011 m. kovą naudojo atsakovės vilkiką su priekaba, juo buvo pervežami vidaus ir tarptautiniai kroviniai. UAB „Glaukas ir Ko“ liko skolinga atsakovei; 7) byloje nėra duomenų, kad šalys būtų susitarusios dėl paskolos suteikimo, ir nėra įrodymų apie paskolos gavėjo (atsakovės) įsipareigojimą grąžinti gautą sumą. Šie faktai nagrinėjamoje byloje pripažintini prejudiciniais, apeliantas neturi teisinio pagrindo šiuos nustatytus faktus paneigti ar pateikti kitokią jų interpretaciją. Ieškovas neįrodė 115 350 Lt investicijų į atsakovės įmonę. Teismas pagrįstai atmetė ieškovo reikalavimą priteisti jam pinigų sumas, pervestas tretiesiems asmenims. Atsakovės apyskaitos ir kasos išlaidų orderiai, priešingai nei teigia apeliantas, įrodo, kad atsakovė nėra skolinga tretiesiems asmenims. UAB „Glaukas ir ko“ rašte pripažįstama, jog vilkikas minėtu laikotarpiu buvo UAB „Glaukas ir ko“ žinioje, bendrovė mokėjo vilkiko vairuotojams R. A. bei T. T. už kurą ir kitas kelionės išlaidas. Teismo posėdžiuose S. U. pripažino, kad T. T. ir R. A. pervestos lėšos buvo įtraukiamos į UAB „Glaukas ir Ko“ buhalterinę apskaitą (išduotos S. U. kaip atskaitingam įmonės asmeniui). UAB „Glaukas ir Ko“ liko skolinga atsakovei iš viso 33 198 Lt. Neaišku, iš kokių teisinių santykių (paskolos, investavimo, regresinių reikalavimų ar dar kitokių) ir kokių įrodymų pagrindu ieškovas kildina savo reikalavimą. Ši apeliacinio skundo dalis yra be motyvų, todėl atmestina vien šiuo pagrindu.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d.).

Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad pirmosios instancijos teismas peržengė byloje pareikštus reikalavimus, konstatuodamas, jog šalys 2007-10-25 sudarė jungtinės veiklos sutartį, kadangi šalys nepripažino ir neįrodinėjo, kad tarp jų buvo sudaryta jungtinė veiklos sutartis. Šie atsakovės argumentai yra nepagrįsti. Pagal CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktus ieškinyje ieškovas turi nurodyti ieškinio dalyką, t. y. materialųjį teisinį reikalavimą, ir faktinį ieškinio pagrindą, t. y. aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą atsakovui. Kasacinio teismo jurisprudencijoje nurodoma, kad nuo faktinio ieškinio pagrindo reikia skirti teisinį ieškinio pagrindą – ginčo santykiui taikytinas materialinės teisės normas. Įstatymas neįpareigoja ieškovo ieškinio pareiškime nurodyti teisinį ieškinio pagrindą. Kita vertus, ieškovui nedraudžiama ieškinyje, be faktinio ieškinio pagrindo, nurodyti ir teisinį ieškinio pagrindą. Taigi ieškinyje ieškovas gali nurodyti materialinės teisės normas, kurias, jo nuomone, reikia taikyti ginčo santykiui, kvalifikuoti faktines aplinkybes pagal tas teisės normas, išdėstyti teisinius argumentus, kurie tai pagrindžia, ir pan. Kadangi teisinė kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, tai ieškinyje ieškovo nurodytas teisinis ieškinio pagrindas teismui neprivalomas ir šio nesaisto. Vadinasi, kai ieškovas, ieškinyje išdėstęs faktinį ieškinio pagrindą, klaidingai nurodo materialinės teisės normą, teismas turi pritaikyti normą, atitinkančią išdėstytą ieškinio faktinį pagrindą. Šis teismo veiksmas negali būti vertinamas kaip ieškinio ribų peržengimas, nes nei ieškinio dalykas, nei ieškinio pagrindas tokiu atveju nekeičiami (CPK 42 straipsnio 1 dalis, 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai, 141 straipsnis) (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB Ūkio bankas v. B. R. ir kt., bylos Nr. 3K-3-124/2005).

Šalys (tiek ieškovas, tiek atsakovė) nurodė ir tai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nagrinėjamai bylai taikė CK 6.969–6.981 str. nuostatas. Atsakovė prašė pašalinti iš teismo sprendimo motyvus, susijusius su 2007-10-25 sutarties kaip jungtinės veiklos sutarties vertinimu. Šie šalių argumentai yra nepagrįsti.

Ieškovas ieškinyje nurodė, kad 2007-10-25 tarp jo ir atsakovės buvo sudaryta sutartis dėl lėšų įnešimo, tarpininkavimo įsigyjant vilkiką ir priekabą bei tarpininkavimo, atliekant pervežimus minėtomis transporto priemonėmis. Ieškovas nurodė ir tai, kad įsipareigojimus jis vykdė laiku ir nepažeisdamas sutarties nuostatų. Atsakovė ir jos atstovas, įnešus paskolintas lėšas į UAB „Azoluna“ sąskaitas, nepatvirtino piniginių lėšų gavimo faktų išrašydama vekselius, taip pat nemokėjo atlygio ieškovui už suteiktas paslaugas, negrąžino įmokėtų lėšų. Nurodė, kad ieškovui buvo pasiūlyta įsidarbinti UAB „Azoluna“ tam, kad jis galėtų kontroliuoti ir koreguoti autotraukinio eksploatavimą, užsakymus ir t. t. Sutarties terminas nebuvo ilgas, ieškovui buvo pasiūlyta kaupti jam priklausantį atlygį, o gauto peno dalį už autotraukinio pervežtus krovinius pervesti lizingo bendrovei. Siekiant tinkamai įgyvendinti sutartyje numatytas pareigas šalių susitarimu 2007-11-22 ieškovas buvo priimtas technikos direktoriaus pareigoms UAB „Azoluna“. Nurodė, kad siekdamas užtikrinti nepertraukiamą autotraukinio eksploataciją, į jo pirkimą investavo 115 350 Lt. Nurodė, kad tarp šalių susiklostė paskoliniai santykiai, nes ieškovas savo lėšomis kreditavo įmonės veiklą (mokėjo už perkamus kilnojamuosius daiktus, kreditavo įmonės darbuotojų komandiruočių išlaidas ir t. t.).

Kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis 3K-3-392/2009) nurodyta, kad paskolos sutartis savo turiniu yra paskolos davėjo perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn pinigų (kitų rūšiniais požymiais apibrėžtų daiktų) ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti paskolos davėjui paskolos sumą arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės daiktų bei mokėti palūkanas (CK 6.870 straipsnio 1 dalis); nors paskolos sutartis yra jos šalių suderintos valios išraiška, tačiau kiekviena sutarties šalių turi atskirą tikslą: paskolos gavėjas siekia gauti paskolą, kad ją panaudojęs patenkintų savo, atskirus nuo paskolos davėjo, turtinius interesus, o paskolos davėjas siekia suteikti paskolą ir (paprastai) gauti atlyginimą už paskolos suteikimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. U. v. S. K., bylos Nr. 3K-3-378/2008).

Įvertinus ieškovo nurodytas aplinkybes ir šalių sudarytą 2007-10-25 sutartį konstatuotina, kad šalys turėjo bendrą (o ne atskirus tikslus) tikslą – įsigyti vilkiką ir priekabą, šias transporto priemones eksploatuoti, įdarbinti ir gauti pelną. Todėl nepagrįsti ieškovo argumentai, kad tarp šalių buvo sudaryta paskolos sutartis. Juolab kad Klaipėdos apygardos teismas 2014-02-06 nutartimi konstatavo, jog nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad šalys būtų susitarusios dėl paskolos suteikimo, nėra įrodymų apie paskolos gavėjo (atsakovės) įsipareigojimą grąžinti gautą sumą paskolos davėjui (ieškovui). Tokių duomenų nagrinėjamoje byloje nebuvo pateikta ir iš naujo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.

Atsakovė atsiliepime į ieškinį nurodė, kad 2007-10-25 sutartis dėl tarpininkavimo įsigyjant vilkiką ir priekabą bei tam tikrų paslaugų teikimo toliau šias transporto priemones eksploatuojant buvo modifikuota į darbo sutartį. Ieškovas nuo 2007-11-22 įsidarbinimo pas atsakovę technikos direktoriumi iš esmės užsiėmė krovinių pervežimų į užsienį organizavimu. Jo žinioje buvo ne tik vilkikas su priekaba, bet ir dar keletas įmonės krovininių automobilių. Tarp šalių susiklostė darbo santykiai, o ne prievoliniai. Būtent darbo santykių pagrindu ieškovas organizavo minėto vilkiko eksploatavimą pagal paskirtį, t. y. iš esmės atliko funkcijas, numatytas 2007-10-25 sutarties 2.2–2.5 punktuose.

Kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis 3K-3-392/2009) nurodyta, kad sutarties šalių susitarimas gali būti išreikštas ne tik vienos sutarties tekstu, bet ir keliais viena bendra valia susietais sandoriais, tarp jų ir sudarytais notarine forma, bei teisiniais faktais. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad kai tos pačios šalys vienu metu arba per trumpą laiko tarpą sudaro kelis sandorius, susijusius su tuo pačiu sutarčių dalyku, šie sandoriai aiškintini ne izoliuotai, o kartu, nes tik taip gali būti atskleista tikroji šalių valia, išreikšta susitarimų visetu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. M. ir kt. v. G. S. ir kt., bylos Nr. 3K-7-288/2009).

Įvertinusi tai, kad ir po darbo sutarties tarp ieškovo ir atsakovės sudarymo ieškovas 2009-07-15 per du kartus į atsakovės sąskaitą pervedė 20 000 Lt, mokėjimo paskirtis – lizingo įsiskolinimo dengimas už UAB „Azoluna“ (t. 2 b. l. 114–115), taip pat įvertinusi tai, kad ieškovo S. U. įkurta įmonė UAB „Glaukas ir ko“ nuo 2010-12-06 iki 2011-03-01 (laikotarpiu, kai ieškovas nebedirbo atsakovės įmonėje) naudojo atsakovės krovininį automobilį DAF FAR XF 105.460 su priekaba KRONE, juo buvo pervežami vidaus ir tarptautiniai kroviniai (t. 1, b. l. 177), teisėjų kolegija konstatuoja, kad šalis ir toliau siejo bendras tikslas – įsigyti vilkiką ir priekabą (mokėti įmokas), šias transporto priemones eksploatuoti, įdarbinti ir gauti pelną. Todėl nepagrįsti atsakovės argumentai, kad tik darbo sutarties pagrindu ieškovas organizavo vilkiko ir jo priekabos eksploatavimą ir įdarbinimą.

Be to, pažymėtina, kad kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis 3K-3-392/2009) nurodyta ir tai, kad teisinę jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties formą gali įgyti labai įvairūs civiliniai santykiai – bet kokie įstatymui neprieštaraujantys kelių asmenų tarpusavio įsipareigojimai kooperuojant turtą ar nematerialines vertybes užsiimti bendra veikla ar siekti bendro tikslo (CK 6.969 straipsnis). Esminiai jungtinės veiklos sutarties požymiai yra kelių asmenų turtinių, intelektualinių ar darbinių išteklių (įnašų) kooperavimas; įsipareigojimas naudojant kooperuotus išteklius bendrai veikti; bendras dalyvių tikslas ir interesas – tam tikros veiklos plėtojimas ar tikslo siekimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. birželio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. M. v. IĮ J. D. turgus ,,Marmantas“, bylos Nr. 3K-3-749/2003; 2008 m. kovo 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. M. ir kt. V. Ž. P., bylos Nr. 3K-3-181/2008). Konstatavus nurodytus požymius, sutartis kvalifikuojama kaip jungtinės veiklos sutartis. Skiriamasis šios sutarties bruožas, leidžiantis ją atriboti nuo panašių sutartinių teisinių santykių, – tai bendri jungtinės veiklos sutarties dalyvių interesai ir bendras jų tikslas (sutarties dalykas). Esant nurodytoms aplinkybėms teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų šalių argumentų dėl šalių santykių kvalifikavimo kaip jungtinės veiklos sutarties, nes tai yra teisiškai nereikšminga nagrinėjamoje byloje.

Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad tarp šalių susiklostė jungtinės veiklos sutartiniai santykiai.

Ieškovas skunde nurodė ir tai, kad pirmosios instancijos teismas pripažino, kad tarp šalių buvo jungtinės veiklos santykiai. Pripažino ir tai, kad atsakovė įsipareigojo apeliantui už numatytas paslaugas sumokėti – užmokestis sudaro 80 procentų nuo vilkiko duoto pelno (Sutarties 2.7 p.). Tačiau dėl kokios priežasties ar kokia teisės norma remiantis apeliantui neturi būti grąžinamos asmeninės lėšos, panaudotos autotraukinio pirkimui, kuro pirkimui, kelionės išlaidų dengimui nenurodė. Ieškovas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino trečiųjų asmenų duotų paaiškinimų, nors apygardos teismas buvo pažymėjęs, kokias svarbias aplinkybes reikia išsiaiškinti. Pirmosios instancijos teismas nevertino į bylą pateiktų buhalterinių dokumentų, patvirtinančių, kad vairuotojas iš savų (o iš tikro – ieškovo pervestų) lėšų kreditavo įmonės pervežimus mėnesį (pats sau mokėdavo komandiruotės išlaidas, tonomis pylėsi kuro ir t. t.). Su šiais skundo argumentais galima sutikti. Kadangi, kaip jau buvo nurodyta anksčiau, ieškinyje ieškovas turi nurodyti ieškinio dalyką, t. y. materialųjį teisinį reikalavimą, ir faktinį ieškinio pagrindą, t. y. aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą atsakovui (LR CPK 135 str. 1 d. 2, 4 p.). Įstatymas neįpareigoja ieškovo ieškinio pareiškime nurodyti teisinį ieškinio pagrindą. Kai ieškovas, ieškinyje išdėstęs faktinį ieškinio pagrindą, klaidingai nurodo materialinės teisės normą, teismas turi pritaikyti normą, atitinkančią išdėstytą ieškinio faktinį pagrindą. Todėl pirmosios instancijos teismas konstatavęs, kad tarp šalių susiklostė jungtinės veiklos sutartiniai santykiai, turėjo analizuoti ir vertinti byloje esančius įrodymus apie ieškovo asmeninių lėšų įnešimą siekiant užtikrinti nepertraukiamą autotraukinio eksploataciją, jo pirkimą, nors ieškovas ieškinyje ir nurodė, kad 2007-10-25 jis su atsakove sudarė sutartį dėl lėšų įnešimo ir tarp šalių susiklosčiusius santykius įvertino kaip paskolinius. Tačiau pirmosios instancijos teismas to nepadarė, o tik formaliai konstatavo, kad ieškovas reikalavimo dėl skolos priteisimo už parduotą vilkiką ir jam negrąžintų bendrosios dalinės nuosavybės lėšų pagal tarp šalių 2007-10-25 sudarytą jungtinės veiklos sutartį nereiškė, šių aplinkybių neįrodinėjo.

Pažymėtina ir tai, kad Klaipėdos apygardos teismas 2014-02-06 nutartyje nurodė, kad nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad šalys būtų susitarusios dėl paskolos suteikimo, nėra įrodymų apie paskolos gavėjo (atsakovės) įsipareigojimą grąžinti gautą sumą paskolos davėjui (ieškovui), bei konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius. Tačiau byloje nėra duomenų, kad pirmosios instancijos teismui nagrinėjant bylą iš naujo, ieškovui būtų buvęs nustatytas terminas ieškinio trūkumams pašalinti, t. y. aiškiai nurodyti ieškovo reikalavimą (ieškinio dalyką) (LR CPK 135 str. 1 d. 4 p., 138 str.). Juolab kad teismo posėdžio pirmininkas imasi priemonių, kad būtų nustatytos esminės bylos aplinkybės (LR CPK 159 str. 1 d.).

Vadovaudamasis išdėstytais argumentais apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai konstatavo, kad tarp šalių susiklostė jungtinės veiklos sutartiniai santykiai, tačiau netinkamai taikė ir aiškino procesinės teisės normas. Šių pažeidimų negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas, nes tokiu atveju apeliacinės instancijos teismui iš esmės (naujai) tektų analizuoti ir vertinti byloje esančius įrodymus apie ieškovo asmeninių lėšų įnešimą siekiant užtikrinti nepertraukiamą autotraukinio eksploataciją, jo pirkimą (atlikti pirmosios instancijos teismo veiksmus). Juolab kad tokiu atveju būtų atimta šalių teisė į apeliaciją, todėl byla iš naujo grąžinama nagrinėti pirmosios instancijos teismui (LR CPK 326 str. 1 d. 4 p., 327 str. 1 d. 2 p., 329 str. 1 d.).

Pažymėtina, kad iš naujo grąžinus nagrinėti bylą pirmosios instancijos teismui, dėl kitų šalių procesiniuose dokumentuose nurodytų argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes tai yra nereikšminga nagrinėjamoje byloje šios nutarties priėmimo metu.

Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas nespręstinas, kadangi pirmosios instancijos teismas išnagrinėjęs bylą iš esmės proporcingai atmestų ir patenkintų reikalavimų daliai turės paskirstyti bylinėjimosi išlaidas (LR CPK 93 str. 1 d., 4 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi CPK 325?330 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014-05-27 sprendimą panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

Kolegijos pirmininkė Jolanta GailevičienėKolegijos teisėjai Irma ČuchrajAlvydas Žerlauskas