- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-05-31
- Bylos Nr.
- 2S-924-590/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-16520-2012-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vidas Stankevičius
- Pareiškėjas
- M. P.
- Skolininkas
- P. K., E. K.
- Kategorijos
- 30.9.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 75.6.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo M. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 29 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo M. P. pareiškimą dėl skolininko P. K. turto dalies nustatymo bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, suinteresuoti asmenys skolininkas P. K., E. K., antstolis M. D., ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas nustatyti, kad skolininkui P. K. priklauso ½ dalis jo sutuoktinės E. K. gaunamo darbo užmokesčio bei ½ dalis jos būsimų pajamų iš darbinės ar intelektinės veiklos, dividendų, pensijos, pašalpų. Pareiškėjas nurodė, kad antstolis M. D. vykdo Vilniaus miesto 33 notarų biuro 2010-04-22 išduotą vykdomąjį įrašą dėl 59199,64 Lt skolos išieškojimo iš skolininko P. K. išieškotojo M. P. naudai. Priverstinio skolos išieškojimo metu skolininko P. K. vardu turto, į kurį galima būtų nukreipti išieškojimą, antstolio nebuvo nenustatyta. Vykdymo metu buvo nustatyta, kad skolininkas vedęs, kad VSDFV duomenimis jo sutuoktinė E. K. dirba UAB (duomenys neskelbtini) ir gauna darbo užmokestį. Antstolis 2012-11-07 priėmė patvarkymą areštuoti skolininko sutuoktinei mokamo darbo užmokesčio dalį, viršijančią Vyriausybės nustatytą vieną minimalų mėnesinį atlyginimą, bei pasiūlė proceso šalims per 10 dienų nuo patvarkymo gavimo dienos kreiptis į teismą su prašymu dėl skolininko turto dalies nustatymo.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į prašymą antstolis M. D. prašymui neprieštaravo, tačiau prašė nagrinėti prašymą teismo nuožiūra. Nurodė, kad 2012-11-26 antstolių kontoroje buvo gautas E. K. skundas dėl 2012-11-07 patvarkymo areštuoti jai mokamo darbo užmokesčio dalį, kadangi pagal 2009-12-21 sudarytą vedybų sutartį šios gaunamos lėšos yra asmeninė E. K. nuosavybė. 2012-12-03 patvarkymu antstolis, sutikdamas su skundu, panaikino 2012-11-07 patvarkymu uždėtą areštą. Antstolis taip pat nurodė, kad atsižvelgiant į tai, kad skolininkas gyvena kartu su žmona ir veda bendrą ūkį, kad, išieškotojas jam minėjęs, jog skola faktiškai susidarė dar 2009 metais, t. y. iki vedybų sutarties sudarymo, tikėtina, kad vedybų sutartis yra sudaryta tikslu panaudoti ją prieš kreditorius ir išvengti priverstinio skolos išieškojimo.
Suinteresuoti asmenys P. K. ir E. K. su pareiškėjo prašymu nesutiko, nurodydami, kad pagal 2009-12-21 jų sudarytą vedybų sutartį, turtas, įgytas vieno sutuoktinio vardu, yra to sutuoktinio asmeninė nuosavybė, o taip pat kreditoriniai įsipareigojimai, prisiimti vieno iš sutuoktinių, yra jo asmeninė prievolė, taigi skolininkas P. K. jokios dalies sutuoktinės turte ir pajamose neturi.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013-01-29 nutartimi pareiškėjo M. P. prašymo dėl skolininko P. K. turto dalies nustatymo bendrojoje jungtinėje nuosavybėje netenkino. Nurodė, kad skolininkas P. K. pasirašė vekselį (2010-03-08) ir jo pagrindu buvo išduotas vykdomasis įrašas (2010-04-22) jau esant įregistruotai vedybų sutarčiai, jokių įrodymų apie tai, kad ši prievolė yra bendra sutuoktinių prievolė ar sutuoktiniai susitarė pagal šią prievolę atsakyti bendru turtu, byloje nėra ir šalys tokių duomenų nepateikė, todėl teismas sprendė, jog nėra pagrindo konstatuoti, kad skolininkui priklauso dalis jo sutuoktinės darbo užmokesčio ar kitų pajamų, ir kad iš jų galimas išieškojimas.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu pareiškėjas M. P. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-01-29 nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – nustatyti, kad skolininkui P. K. priklauso ½ dalis E. K. būsimų pajamų, gautų iš darbinės ar intelektinės veiklos, dividendai, pensijos, pašalpos. Nurodo, kad skolininkui P. K. 2009-01-30 buvo paskolinta 16000 EUR, ir pasirašytas paprastasis neprotestuotinas vekselis. Pagal pasirašytą vekselį skolininkas įsiskolinimą turėjo sumokėti iki 2009-04-30. Skolininkui nemokant įsiskolinimo, 2010-02-22 buvo išsiųstas pranešimas dėl vekselio apmokėjimo. Siekiant geranoriško įsiskolinimo padengimo buvo sutarta, kad įsiskolinimą P. K. padengs artimiausiu metu ir nurodyto įsiskolinimo padengimo užtikrinimui 2010-03-30 pasirašė paprastąjį neprotestuotiną vekselį. Kadangi įsiskolinimas ir toliau nebuvo mokamas, buvo kreiptasi į Vilniaus m. 33 notarų biurą dėl vykdomojo įrašo išdavimo. 2010-04-22 buvo išduotas vykdomasis įrašas dėl 59 199,64 Lt skolos išieškojimo iš P. K. ir vykdomasis dokumentas priverstiniam skolos išieškojimui buvo pateiktas antstolio M. D. kontorai. Remiantis pateiktais duomenimis yra akivaizdu, kad P. K. įsiskolinimas susidarė, dar prieš sudarant vedybų sutartį, todėl sudaryta sutartis nagrinėjamu atveju yra niekinė ir negaliojanti. P. K. ir E. K. vedybų sutartį sudarė jau esant įsiskolinimui, todėl yra akivaizdu, kad sutartis sudaroma siekiant išvengti prisiimtos prievolės įvykdymo.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo E. K. prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-01-29 nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad skolininkas P. K. savo turto dalies jai priklausančiame turte neturi, kadangi įstatymais nustatytas sutuoktinių turto teisinis režimas buvo pakeistas 2009-12-21 tarp P. K. ir E. K. sudaryta povedybine sutartimi. Todėl nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad skolininkui priklauso dalis E. K. darbo užmokestyje ar kitose pajamose. Pažymi, jog povedybinės sutarties sudarymą sąlygojo tai, jog P. K. ir E. K. santuoka jau seniai yra faktiškai iširusi – nors E. K. su P. K. iš tikrųjų gyvena santuokos metu įgytame, bendrosios nuosavybės teise valdomame bute, esančiame (duomenys neskelbtini) (tiksliau šiame bute P. K. faktiškai negyvena, nes didžiąją dalį laiko jis praleidžia Rusijos Federacijoje), sutuoktiniai jau daug metų nebegyvena šeimyninio (santuokinio) gyvenimo, veda atskirą ūkį, praktiškai nebendrauja, jų beveik niekas nesieja. Ketindami įforminti santuokos nutraukimą sutuoktiniai buvo kreipęsi į teismą, tačiau dėl santuokos nutraukimo nesutikus P. K. kreditoriams, jų santuoka nebuvo nutraukta. Todėl povedybinės sutarties sudarymas buvo vienintelis būdas įforminti faktiškai esančią ištuoką. Nurodo, kad CK 3.109 str. 3 d. numatyta, jog solidarioji sutuoktinių prievolė neatsiranda, jeigu vienas sutuoktinis be kito sutuoktinio sutikimo ima paskolą ar perka prekių išsimokėtinai, kai tai nėra būtina bendriems šeimos poreikiams tenkinti. Kadangi E. K. nėra vekselio šalimi, nėra davusi sutikimo vekselio išdavimui, kreditorius nėra vekselio pagrindu iš jos prisiteisęs skolos, o be to, iš apeliacinio skundo turinio susidaro įspūdis, kad vekselis apskritai yra fiktyvus, E. K. neatsirado ir negalėjo atsirasti prievolė už P. K. grąžinti skolą.
Atsiliepimu į atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo skolininkas P. K. prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-01-29 nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad išieškotojas nepagrįstai teigia, jog P. K. prievolė pagal 2010-03-30 vekselį realiai atsirado 2009 metais. Iš tikrųjų 2009-01-30 P. K. išdavė M. P. paprastąjį neprotestuotiną vekselį dėl 16000 Eur sumokėjimo. Tačiau šią prievolę jis visiškai įvykdė 2010 metų pradžioje iš M. P. atstovo gavęs pranešimą apie vekselio apmokėjimą. Gi vekselis, kurio pagrindu yra vykdomas išieškojimas, buvo išduotas 2010-03-30 ir dėl visai kitos sumos sumokėjimo. Iš to akivaizdu, kad M. P., pateikdamas įvykdyto vekselio kopiją tokiu būdu bando sudaryti regimybę, jog pagal jį turėtų atsakyti ir E. K.. Pažymi, jog P. K. su E. K. sudaryta povedybinė sutartis nėra fiktyvi ir buvo sudaryta ne tam, kad išvengti prievolės M. P. įvykdymo, tuo labiau, jog ir be povedybinės sutarties E. K. pagal P. K. asmeninę prievolę nebūtų turėjusi atsakyti. Taip pat nurodo, kad byloje buvo neginčytinai įrodyta, jog E. K. gaunamas darbo užmokestis yra jos asmeninė nuosavybė, kadangi naudodamiesi Civilinio kodekso 3.83 straipsnyje numatyta teise, P. K. ir E. K. pakeitė įstatymo nustatytą sutuoktinių turto teisinį režimą ir nustatė, kad turtas, o taip pat kreditoriniai įsipareigojimai, įgyti vieno sutuoktinio vardu, yra jo asmenine nuosavybe. Dėl šios priežasties nėra galimas M. P. prašymo tenkinimas, kadangi skolininko P. K. dalies E. K. gaunamame darbo užmokestyje bei kitose pajamose nėra.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas atmetamas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Teismas konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl atskirojo skundo faktinių bei teisinių pagrindų.
Byloje nustatyta, jog antstolio M. D. kontoroje buvo pateiktas vykdymui Vilniaus miesto 33-ojo notarų biuro vykdomasis įrašas Nr. PJ-2584 dėl 59 199,64 Lt skolos išieškojimo iš P. K. išieškotojo M. P. naudai. Vykdomasis įrašas išduotas 2010-03-08 paprastojo vekselio pagrindu (v. b. l. 3-5). Antstolis, nustatęs, kad skolininko vardu turto, į kurį gali būti nukreiptas skolos išieškojimas, nėra, 2012-11-07 priėmė patvarkymą areštuoti skolininko P. K. sutuoktinei E. K. išmokamo darbo užmokesčio dalį, viršijančią Vyriausybės nustatytą vieną minimalų mėnesinį atlyginimą, taip pat, vadovaudamasis CPK 681 str., pasiūlė šalims kreiptis į teismą su prašymu dėl skolininko turto dalies nustatymo (v. b. l. 156-157). Išieškotojas M. P. Vilniaus miesto apylinkės teismui pateikė prašymą dėl skolininko turto dalies, esančios bendrojoje nuosavybėje, nustatymo, kuriuo prašė nustatyti, kad skolininkui P. K. priklauso ½ dalis areštuotame turte, kurį sudaro E. K. gaunamas darbo užmokestis UAB (duomenys neskelbtini), taip ½ dalis E. K. būsimų pajamų, gautų iš darbinės ar intelektinės veiklos, dividendai, pensijos, pašalpos. Teismas, nustatęs, kad skolininkas P. K. pasirašė vekselį (2010-03-08) ir jo pagrindu buvo išduotas vykdomasis įrašas (2010-04-22) jau esant įregistruotai vedybų sutarčiai, kuria sutuoktiniai pakeitė įstatymų nustatytą sutuoktinių turto teisinį režimą, sprendė, jog nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad skolininkui priklauso dalis jo sutuoktinės darbo užmokesčio ar kitų pajamų, todėl 2013-01-29 nutartimi pareiškėjo M. P. prašymo dėl skolininko P. K. turto dalies nustatymo bendrojoje jungtinėje nuosavybėje netenkino. Pareiškėjas M. P., nesutikdamas su minėta Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi, pateikė atskirąjį skundą.
CPK 666 str. 1 d. nustatyta, jog išieškojimas iš fizinių asmenų nukreipiamas į turtą, jo dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje, taip pat jo dalį jungtinėje nuosavybėje. Preziumuojama, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.88 str. 2 d.).
Nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos matyti, jog 2009-12-21 sutuoktiniai P. K. ir E. K. sudarė vedybų sutartį (b. l. 16-18), kurios 2.3 p. ir 2.4 p. nustatyta, kad santuokos metu po šios sutarties pasirašymo įgytas nekilnojamas turtas, registruotinas ir neregistruotinas kilnojamas turtas, piniginės lėšos, pašalpos ir visos kitos išmokos yra sutuoktinio, kurio vardu nekilnojamas turtas yra įregistruotas, kilnojamas turtas, išmokos ir pinigai yra įgyti, asmeninė nuosavybė. Vedybų sutarties 2.6 p. nustatyta, jog už savo skolinius įsipareigojimus kiekvienas sutuoktinis atsako savo asmeniniu turtu. Pažymėtina, jog iš Vedybų sutarčių registro išrašo matyti, jog vedybų (povedybinė) sutartis 2009-12-22 buvo įregistruota Vedybų sutarčių registre (v. b. l. 173-174). Taigi sutuoktiniai sudaryta ir viešame registre įregistruota vedybų sutartimi pakeitė sutuoktinių turto teisinį režimą, nustatant, jog santuokos metu įgytas turtas yra asmeninė sutuoktinio, kurio vardu tas turtas įgytas, nuosavybė, sutartyje taip pat nustatyta, jog kiekvienas sutuoktinis už savo skolinius įsipareigojimus atsako savo asmeniniu turtu. Pažymėtina, jog tarp P. K. ir E. K. 2009-12-21 sudaryta vedybų sutartis nėra nuginčyta, todėl galiojanti.
Kaip jau minėta, išieškojimas iš skolininko P. K. išieškotojo (pareiškėjo) M. P. naudai yra vykdomas pagal Vilniaus miesto 33-ojo notarų biuro 2010-04-22 išduotą vykdomąjį įrašą Nr. PJ-2584. Vykdomasis įrašas išduotas 2010-03-08 paprastojo vekselio pagrindu. Taigi, skolininkas P. K. vekselį pasirašė ir jo pagrindu vykdomasis įrašas buvo išduotas jau po vedybų sutarties sudarymo (2009-12-21) ir įregistravimo vedybų sutarčių registre (2009-12-22), todėl pagal asmeninius skolinius P. K. įsipareigojimus išieškoti iš skolininko sutuoktinės E. K. asmeninio turto nėra pagrindo.
Apeliantas atskirajame skunde nurodo, kad 2009-01-30 P. K. buvo paskolinta 16 000 EUR ir pasirašytas paprastasis neprotestuotinas vekselis. Pažymi, jog P. K. nemokant įsiskolinimo, tačiau siekiant geranoriškai išspręsti kilusį ginčą, nurodyto įsiskolinimo padengimo užtikrinimui 2010-03-30 P. K. pasirašė paprastąjį neprotestuotiną vekselį. Apelianto manymu, šios aplinkybės patvirtina, jog P. K. įsiskolinimas susidarė dar prieš sudarant vedybų sutartį, todėl sudaryta sutartis nagrinėjamu atveju yra niekinė ir negaliojanti. Apeliacinės instancijos teismas su šiais atskirojo skundo argumentais nesutinka.
Minėtiems argumentams pagrįsti apeliantas pateikė teismui P. K. pasirašyto 2009-01-30 parastojo neprotestuotino vekselio kopiją. Atkreiptinas dėmesys, jog, kaip jau byloje nustatyta, išieškojimas iš skolininko P. K. vyksta pagal vykdomąjį įrašą išduotą 2010-03-08, o ne 2009-01-30, vekselio pagrindu, todėl laikytina, jog išieškojimas vykdomas dėl įsiskolinimo, kuris atsirado jau po vedybų sutarties sudarymo (2009-12-21). Į bylą pateikta 2009-01-30 vekselio kopija minėtų aplinkybių nepaneigia.
Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis aukščiau išdėstytais motyvais, konstatuoja, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas pagrįstai netenkino pareiškėjo M. P. prašymo dėl skolininko P. K. turto dalies nustatymo bendrojoje jungtinėje nuosavybėje. Skundžiama pirmosios instancijos teismo 2013-01-29 nutartis yra pagrįsta ir teisėta, todėl naikinti ją atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo (CPK 337 str. 1 d. 1 p., 338 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 str., 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 29 d. nutartį palikti nepakeistą.