Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Nijolės Piškinaitės, Viginto Višinskio,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. M. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2009 m. gruodžio 10 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-179-368/2009 pagal ieškovo A. M. ieškinį atsakovei J. J. dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

3. Šiaulių apygardos teismas neobjektyviai, neišsamiai ir nevisapusiškai tyrė bei vertino byloje esančius įrodymus, nes buvusių sugyventinių tarpusavio santykių pobūdis ir bendri veiksmai (pinigų pervedimas atsakovei, A. M. atsakovei suteiktas įgaliojimas parduoti nekilnojamąjį daiktą, liudytojų parodymai ir kt.) patvirtina susitarimą sukurti bendrą nuosavybę bei bendro ūkio vedimą, o atsakovė J. J. net negalėjo logiškai paaiškinti, kokiu tikslu ieškovas siuntė pinigus ir kur ji gautus pinigus panaudojo, nuolat keitė savo parodymus. Tačiau kažkodėl teismas tikėjo atsakove, o ieškovo pateiktais įrodymais nesivadovavo. Be to, paties teismo išvados prieštaringos, nes teismas šalių susitarimus dėl atsakovės įsipareigojimo nupirkti 2 kambarių butą ir ieškovo įsipareigojimo mokėti išlaikymą D. M. vertino kaip bandymą išspręsti konfliktinę situaciją dėl turto pasidalijimo, nors, teismo įsitikinimu, bendro turto apskritai nebuvo sukurta. Be to, iš Šiaulių apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 17 d. nutarties aišku, kad pati J. J. savo apeliaciniame skunde pripažino, jog tarp vaiko ir ieškovo buvo susiklostę tėviški santykiai nuo vaiko gimimo, vaikas ieškovą pažinojo kaip vienintelį savo tėvą, tarp jų buvo glaudus tarpusavio ryšys. Atitinkamai pati atsakovė sutiko sumokėti ieškovui 50 000 Lt piniginę kompensaciją, o tai, ieškovo nuomone, reiškia atsakovės pripažinimą apie bendros nuosavybės įsigijimą ir sukūrimą. Tuo tarpu pati atsakovė taip pat nepateikė jokių rašytinių įrodymų apie į ginčo turtą investuotus pinigus, jokių sutarčių dėl statybos darbų atlikimo ir panašiai, išskyrus 2 sąskaitas stogo medžiagų įsigijimui, nors pastarosios taip pat buvo apmokėtos iš ieškovo ir jo sesers atsiųstų pinigų. Be to, abejonių kelia ir kai kurių atsakovės pateiktų kvitų (T. 2, b. l. 27, 28) patikimumas, nes 2004 metais jokie statybos darbai nevyko ir vargu ar atsakovė galėjo pirkti tam tikras statybines medžiagas 50 kilometrų atstumu (tėvų gyvenamojoje vietoje) nuo statomo namo. Atitinkamai ieškovė niekada nedirbo pagal jai išduotą statybos inžinerijos bakalauro diplomą. Tuo tarpu teisme apklausti liudytojai (A. T., R. S., R. B., E. S.) yra bendri ieškovo ir atsakovės draugai, dalis kurių taip pat padėjo statyti ginčo namą, o atsakovės iniciatyva kviestos liudytojos D. K., S. V. ir N. P. yra išimtinai atsakovės draugės. Teismas taip pat nepasisakė, kodėl nesirėmė liudytojo V. B. parodymais, nors pripažino, kad A. B. nėra ieškovo draugas, o A. B. kartu su V. B. padėjo statyti ginčo namą. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas nesivadovavo nei įrodinėjimo taisyklėmis, nei logikos dėsniais, o išvadas apie faktines aplinkybes padarė nesivadovaudamas įrodymų viseto duomenimis.

4. Bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas. Atsakovė iš anksto buvo nurodžiusi, kad teisėjas E. M. atmes ieškinį, o bylos baigtis tapo aiški dar nepradėjus bylos nagrinėti iš esmės, kai teisėjas visiškai nemotyvuotai atmetė ieškovo prašymą dėl įrodymų išreikalavimo pasirengimo nagrinėti bylą teisme metu, nors ieškovo pareikšto nušalinimo Šiaulių apygardos teismo civilinių bylų skyriaus pirmininkas ir nepatvirtino. Be to, ieškovo atstovė 2009 m. spalio 19 d. pateikė prašymą dėl žemės sklypo ir statinio plano kopijos išreikalavimo iš VĮ „Registrų centro“ Šiaulių filialo (T. 2, b. l. 126-129) iki 2009 m. gruodžio 2 d., tačiau prašymas liko neišspręstas. Be to, teismo šališkumą, ieškovo nuomone, rodo ir tai, kad ieškovui buvo užkirstas kelias pateikti klausimus atsakovės iniciatyva iškviestoms liudytojoms D. K., S. V. ir N. P., o taip pat pačiai atsakovei J. J., nes pastarajai duodant paaiškinimus teismui, atsakovė staiga paaiškino, kad vaikui sukilo temperatūrą (gavo pranešimą telefonu), o teismas, neišklausęs ieškovo nuomonės, atleido atsakovę nuo tolesnio dalyvavimo teismo posėdyje. Tokiu būdu nebuvo suteikta vienintelė galimybė prašyti atsakovės J. J. smulkiai paaiškinti įvairias bylos aplinkybes, pagrįsti savo atsikirtimus.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė J. J. prašo Šiaulių apygardos teismo 2009 m. gruodžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad su ieškovu dažnai konfliktuodavo, gyvendavo epizodiškai, o ginčo žemės sklypo ir sodo namo įsigijimo metu 2001 m. kovo 3 d. ieškovas gyveno Londone ir pirkimo-pardavimo sandoryje nedalyvavo. Atitinkamai epizodiškas bendras gyvenimas negali būti siejamas su tikslu turtiniuose santykiuose sukurti tas teisines pasekmes, kurios būdingos asmenims, gyvenantiems santuokoje. Tuo tarpu ieškovė turėjo savo pajamas, 2000 m. spalio 1 d. sugebėjo paskolinti J. A. 38000 Lt, o taip pat gyveno iš santaupų Didžiojoje Britanijoje ir taip pat finansiškai rėmė tėvai, todėl turėjo lėšų ne tik įsigyti ginčo turtą, bet ir jį įrenginėti. Tuo tarpu ieškovas į bylą nepateikė nei vieno medžiagų namui įrengti pirkimo kvito, sutarčių, sąskaitų darbų atlikimo aktų ar panašių įrodymų, patvirtinančių, kad namas buvo statomas jo pastangomis ir lėšomis. Ieškovo reikalavimai teismui bei apeliacinis skundas dėl bendrosios dalinės nuosavybės grindžiami ieškovo piniginių lėšų pervedimu į atsakovės sąskaitą, išskyrus 2950 svarų suma (T. 1, b. l. 19-32) ir jų panaudojimu sodo namo statybai, tačiau iš šių pinigų buvo išlaikomas sūnus Dovydas, ieškovui priklausantis butas (duomenys neskelbtini), dalį pinigų atsakovė perdavė ieškovo sūnaus Edvino iš pirmosios santuokos išlaikymui, o piniginių lėšų paskirtis niekuomet nebuvo nurodyta. Be to, siekdama ginčą išspręsti taikiai, atsakovė sutiko sumokėti ieškovui 50000 Lt kompensaciją taikos sutarties byloje atveju. Atitinkamai ieškovas nepateikė įrodymų, kad už jam nuosavybės teise priklausiusį butą gauti pinigai būtų panaudoti namo statybai, o taip pat neįrodė, kad į namo statybą yra investavęs reikalaujamą 140 000 Lt sumą. Tuo tarpu namas dar ir šiandien nėra iki galo įrengtas. Atitinkamai nepagrįsti ir apelianto argumentai dėl bylą nagrinėjusio pirmosios instancijos teismo šališkumo, nes nušalinimo klausimas yra išspręstas Šiaulių apygardos teismo civilinių bylų skyriaus pirmininko 2009 m. vasario 20 d. nutartimi. Tuo tarpu ieškovas, pateikdamas prašymus dėl vienų ar kitų dokumentų išreikalavimo, privalo pateikti argumentus, kaip šie įrodymai susiję su ginčo dalyku, o ieškovo prašymai išreikalauti duomenis iš Valstybinės mokesčių inspekcijos apie atsakovės tėvų gaunamas pajamas nėra susiję su ginčo dalyku. Tuo tarpu liudytojai į parengiamąjį posėdį paprastai nekviečiami. Atitinkamai 2009 m. gruodžio 2 d. vykusio teismo posėdžio metu apeliantas prašymo dėl dokumentų išreikalavimo iš VĮ „Registrų centras“ atsisakė. Tuo tarpu dėl pasišalinimo iš 2009 m. gruodžio 2 d. teismo posėdžio ieškovo atstovė prieštaravimų nereiškė, o atsakovės dalyvavimas nebuvo pripažintas būtinu.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus bei jų pagrindu nustatytas aplinkybes ir dėl to netinkamai taikė materialiosios teisės normas.

Atmetęs ieškinį, pirmosios instancijos teismas savo sprendimą motyvavo tuo, kad bendras šalių gyvenimas nuo pat jų pažinties pradžios – 1995 m. rugsėjo mėn. nepasižymėjo pastovumu ir nepertraukiamumu, pastoviu gyvenimu šeimos būste. Tačiau sutikti su tokia išvada negalima, nes byloje esantys įrodymai rodo priešingai.

Byloje nustatyta, kad jau nuo 1995 m. pabaigos šalys pradėjo gyventi kartu, iš pradžių atsakovės tėvams priklausiusiame bute, o pastariesiems šį butą pardavus – nuo 1996 m. rudens ieškovo nuosavame bute. Būtent šis butas ir tapo šalims, priešingai nei teigiama skundžiamame sprendime, pagrindiniu šeimos būstu, kas, be kita ko, matyti ir iš Šiaulių miesto apylinkės teismo 2003 m. birželio 20 d. nutarties, kuria ieškovui buvo leista šį butą parduoti (T. 1 b. l. 33, T. 2 b. l. 113, 114). Būtent šiame bute šalys augino nepilnametį sūnų, kuris iki 2009 m. kovo 4 d. Šiaulių rajono apylinkės teismo sprendimo buvo įregistruotas kaip ieškovo vaikas (T. 2 b. l. 69-72). Pastebėtina, kad minėtu sprendimu konstatuota, kad šalys gyveno faktinėje partnerystėje, kartu auklėjo ir prižiūrėjo vaiką. Tiesa, tame pačiame sprendime konstatuota, į ką nurodo savo atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė, kad partnerystė nebuvo stabili ir, praėjus nedideliam laikotarpiui, iširo. Tačiau pastebėtina, kad šalių bendras gyvenimas ir ūkio vedimas bei jų trukmė nebuvo tos bylos nagrinėjimo dalykas, o konkreti gyvenimo trukmė paminėtame sprendime nebuvo nurodyta. Be to, šiame sprendime nurodyta, kad šalių santykiai iširo atsakovei su sūnumi apsigyvenus atskirai. Tačiau kaip matyti iš nagrinėjamoje byloje nustatytų aplinkybių, tai įvyko tik 2003 m. rugpjūčio mėn. (atsakovės atsiliepimas į ieškinį - T. 1 b. l. 94). Taigi, turint omenyje, kad šalys kartu pradėjo gyventi dar 1995 m. (ten pat T. 1 b. l. 92) teigti, kaip tai padarė pirmosios instancijos teismas, kad bendras šalių gyvenimas nepasižymėjo pastovumu ir nepertraukiamumu, negalima. Tuo tarpu sprendžiant dėl šalių bendro gyvenimo pobūdžio pažymėtina, kad ne tik ieškovas, bet ir pati atsakovė, kaip yra konstatuota Šiaulių apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 17 d. nutartyje, iki pat bylos dėl tėvystės nuginčijimo iškėlimo teisme, buvo įsitikinusi, kad ieškovas yra jos vaiko tėvas (T. 2 b. l. 100). Kaip pagrindą ieškinį atmesti pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, kad šalys nuolat keitė gyvenamąsias vietas. Tačiau, visų pirma, tai vykdavo dėl objektyvių priežasčių (atsakovės tėvams pardavus butą, kuriame jie gyveno – persikėlė pas ieškovą). Ieškovui pardavus butą tikslu tęsti ginčo turto (sodo namo) įrengimą, laikinai persikėlė gyventi pas draugus.

Be to, kaip jau buvo nustatyta anksčiau, didžiąją dalį bendrai pragyvento laiko, nuo 1996 m. rudens iki 2003 m. vasaros, šalių gyvenamuoju būstu buvo ieškovo butas. Tuo tarpu tai, kad šalys iš pradžių kartu (1999, 2000 m.), o vėliau vienas ieškovas buvo išvykęs uždarbiauti į Angliją, jokiu būdu negali būti įrodymu, kad jie kartu negyveno, nevedė bendro ūkio bei juo labiau kartu netvarkė turtinių reikalų. Šiuo metu situacija, kai vienas iš šeimos narių tikslu išlaikyti šeimą, išvyksta uždarbiauti užsienyje, būdinga nemažai daliai susituokusių šeimų. Priešingai, tai, kad būdamas užsienyje ieškovas gautą atlyginimą persiųsdavo atsakovei, parodo, jog šeimos santykiai tarp šalių nebuvo nutrūkę, jie bendrai tvarkė ūkį.

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė teigia, kad ieškovo atsiųsti pinigai buvo panaudoti ne namo rekonstrukcijai, bet pragyvenimui, sūnaus išlaikymui, komunaliniams mokesčiams už ieškovo butą (duomenys neskelbtini). Tačiau, visų pirma, tokie atsakovės paaiškinimai patvirtina, kad šalys bendrai tvarkė ūkį. Be to, pažymėtina, kad ieškovas, o taip pat jo sesuo pervedė atsakovei sumą, sudarančią pagal pavedimo metu galiojusį valiutos kursą apie 146 000 Lt., kas akivaizdžiai viršija įprastines pragyvenimo išlaidas (T. 2, b. l. 79, 90).

Byloje atsakovė nepateikė patikimų įrodymų apie minėtų pinigų panaudojimą. Liudytoja V. M. parodė, kad atsakovė perdavė jai apie 400 Lt ieškovo sūnaus iš pirmos santuokos išlaikymui (T. 2 b. l. 122), išlaidos už komunalinius mokesčius sudarė 2342 Lt (T. 2, b. l. 89, 90). Todėl darytina išvada, kad ieškovo pervesti pinigai buvo panaudoti ne tik buitinėms išlaidoms, bet ir ginčo turto pirkimui bei jo rekonstrukcijai (teisės doktrinoje vadinama contra spoliatorem prezumpcija). Tokios išvados pagrįstumą patvirtina ir tai, kad perkant ginčo turtą bei įsigyjant medžiagas pagrindiniam rekonstravimo darbui – stogo dengimui (2001 m. pradžia t. 1 b. l. 102,103), atsakovė draudžiamųjų pajamų neturėjo (iš VSDFV Šiaulių skyriaus pažymos matyti, kad tokių pajamų atsakovė neturėjo nuo 1999 m. rugpjūčio mėn. iki 2004 m. balandžio mėn. (T. 2 b. l. 45). Tuo tarpu tėvas jai pinigus padovanojo jau po šių pirkimų – 2002 m. rugsėjo mėnesį, o jai priklausantį nekilnojamąjį turtą atsakovė pardavė ir atitinkamai gavo pajamas dar vėliau – 2005 metais (T. 1 b. l. 107-109), t. y. tada, kai jau pati su sūnumi gyveno ginčo name.

Tokioje situacijoje, turint omenyje kad šalys tuo metu augino nepilnametį vaiką, teigti, kad ginčo turto įgijimui ir rekonstrukcijai galėjo užtekti vien atsakovės lėšų, negalima. Atsakovė nurodo, kad ji turėjo santaupų ir tai patvirtina įrodymai apie jos J. A. suteiktą paskolą. Tačiau šie įrodymai patvirtina tik tai, kad atsakovė J. A. pinigus paskolino 2000 m. spalio 1 d., t. y. prieš ginčo turto įsigijimą, o J. A. tik dalį skolos grąžino atitinkamai 2002 m. rugpjūčio 4 d. ir 2003 m. sausio 7 d. (T. 2, b. l. 11-13). Taigi perkant ginčo turtą ir jį rekonstruojant atsakovė šių pinigų neturėjo.

Savo atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė akcentavo ieškovo darbo pobūdį, susijusį su nuolatinėmis komandiruotėmis, kas, jos nuomone, parodo, kad ieškovas objektyviai negalėjo pastoviai dirbti prie namo statybų ir tinkamai pasirūpinti jomis. Tačiau bendro turto kūrimas negali būti tapatinamas vien su fiziniu dalyvavimu statybose ar pan. Nagrinėjamu atveju svarbu yra tai, kad ieškovas finansavo turto pirkimą bei jo rekonstravimo darbus. Be to, atsižvelgiant į ieškovo buvimo Anglijoje laiką bei jo darbo pobūdį Lietuvoje tai, kad ginčo turtas buvo įgytas atsakovės vardu bei jos vardu yra išrašyti statybinių medžiagų pirkimo kvitai, negali vienareikšmiškai reikšti, kad ginčo turtą pirko bei rekonstravo viena atsakovė.

Taigi aukščiau aptartų įrodymų visuma bei jų pagrindu nustatytos aplinkybės akivaizdžiai parodo, kad šalių santykiai ilgą laiką buvo artimi šeimyniniams santykiams: šalys nuo 1995 m. pabaigos iki 2003 m. rugpjūčio mėn. gyveno kartu, išlaikė bei augino mažametį vaiką, vedė bendrą ūkį bei kūrė bendrą turtą naudodami tam tiek savo lėšas, tiek ir darbą. Šios aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą pripažinti buvus šalių susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę, kurią nagrinėjamuoju atveju sudaro ginčo turtas (CK 4.72 str.). Esant pasakytam, skundžiamas sprendimas laikytinas nepagrįstu ir neteisėtu, todėl naikintinas, o ginčo turtas pripažintinas šalių bendrąja daline nuosavybe. Tokios išvados pagrįstumą patvirtina ir šalių 2006 m. gruodžio 31 d. susitarimas (neįvykdytas), kuriuo atsakovė įsipareigojo nupirkti ieškovui dviejų kambarių butą (T. 1 b. l. 62). Pirmosios instancijos teismas šį sandorį, kuris beje nustatyta tvarka nėra nuginčytas, traktavo kaip šalių bandymą pabaigti konfliktinę situaciją dėl turto padalijimo. Tačiau akivaizdu, kad nesukūrus bendro turto, toks susitarimas nebūtų sudarytas (CK 1.5 str., 4.72 str.).

Apeliantas skundžiamo sprendimo neteisėtumą argumentuoja bylą išnagrinėjusio teisėjo šališkumu bei procesinių teisės normų pažeidimu. Tačiau sutikti su šiais apeliacinio skundo argumentais negalima. Ieškovas patikimų įrodymų dėl to, kad byla buvo išnagrinėta šališkai, nepateikė. Be to, iš 2009 m. gruodžio 2 d. protokolo matyti, kad atsakovė iki jai buvo leista dėl vaiko ligos pasišalinti iš teismo posėdžio, paaiškino dėl nagrinėjamo ginčo bei atsakė į ieškovo atstovės klausimus (T. 2 b. l. 144). Protokole taip pat pažymėta, kad ieškovas bei jo atstovė prieštaravimų dėl atsakovės atleidimo nuo tolesnio dalyvavimo teismo posėdyje nepareiškė (ten pat).

Byloje nustatyta, kad ieškovas iš ginčo namo išsikėlė 2004 m. rugpjūčio mėn. (prieš tai jame pragyvenęs apie metus, tame tarpe žiemą). Atsakovė name pradėjo gyventi 2005 m. Nurodytos aplinkybės parodo, kad ieškovui išsikeliant, namas jau buvo tinkamas jame gyventi bei didžiąja dalimi įrengtas, ką, be kita ko, patvirtino ir liudytojai A. T., R. S., R. B., E. S., kurie parodė, kad namas iš esmės buvo įrengtas (T. 2 b. l. 122-123, 144, 145). Atsakovė pakankamų įrodymų apie tai, kad ieškovui išsikėlus iš ginčo turto, pastarasis buvo iš esmės pagerintas, nepateikė. Pastebėtina, kad byloje esantys medžiagų pirkimo kvitai didžiąja dalimi yra neinformatyvūs (nenurodytas pirkėjas, kokiam statybos objektui medžiagos pirktos, kai kuriuose pirkėju įvardinama ne atsakovė, o kitas asmuo, kai kurie dokumentai nesusiję su namo rekonstrukcija (T. 2, b. l. 29, 30, 32-37). Tiesa, atsakovė teigia, kad pati įrengė laiptus į namo antrą aukštą, sutvarkė pagrindinį įėjimą, išvedžiojo šildymo sistemą bei tą įrodo pateiktos 2006 m. ir 2009 m. namo vidaus nuotraukos (T. 2 b. l. 84-85). Tačiau, kaip ji pati patvirtino, 2009 m. nuotraukos padarytos ne anksčiau kaip 2009 metų vasarą. Kokių nors kitų patikimų faktinių įrodymų, kad paminėti pagerinimai buvo padaryti anksčiau (iki 2009 m. vasario mėn.), byloje nėra. Tuo tarpu byloje pateikti dokumentai apie ginčo turto vertę, sudaryti iki 2009 m. vasario mėn., t. y. juose vien atsakovės atlikti turto pagerinimai neatsispindi. Kaip jau minėta byloje taip pat nėra patikimų įrodymų ir apie tai, kad ieškovui nustojus rūpintis ginčo turto pagerinimu (iš namo išsikėlė 2004 m. rugpjūčio mėnesį). jis buvo esminiai pagerintas. Iš byloje esančių 2006 m. darytų nuotraukų spręsti apie tokius pakeitimus negalima, nes nėra anksčiau darytų nuotraukų (T. 2 b. l. 75-81). Be to, tai, kad nuotraukos atspindi 2006 m. padėtį nurodo tik pati atsakovė. Tuo tarpu objektyvių duomenų apie tai, kada nuotraukos padarytos, byloje nėra. Kaip jau minėta iš liudytojų A. T., R. ir E. S., R. B. parodymų matyti, kad namas pagrinde buvo įrengtas iki 2004 m. rugpjūčio mėn. Todėl sprendžiant dėl ieškovui priteistos kompensacijos dydžio kolegija atsižvelgia į tai, kad byloje nepateikta patikimų bei pakankamų įrodymų apie ginčo turto esminį pagerinimą nuo 2004 m. rugsėjo mėnesio iki 2009 m. vasario mėnesio vien atsakovės lėšomis.

Ieškovas prašo priteisti jam 140 000 Lt piniginę kompensaciją už jo dalį bendrame su atsakove ginčo turte, o kompensacijos dydį grindžia jo pateikta korporacijos ,,Matininkai“ išvada dėl turto vertės. Tačiau šis įrodymas, kolegijos nuomone, negali būti vertinamas kaip patikimas ginčo turto vertei nustatyti, nes neatitinka turto vertinimo reikalavimų (LR Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 23, 24 str.), todėl yra tik informacinio pobūdžio. Todėl kolegija vadovaujasi byloje esančiu VĮ Registro centro Šiaulių filialo 2009 m. sausio 6 d. kadastrinių matavimų byloje esančiu turto vertinimu, pagal kurį sodo pastato kaina sudaro 176 000 Lt. Pastebėtina, kad ši kaina yra artima ir antstolio 2008 m. rugpjūčio 8 d. ginčo turto įvertinimui nagrinėjamoje byloje, vykdant teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (185 000 Lt, T. 1 b. l. 82). Tuo tarpu nežymų kainos pasikeitimą palyginus su VĮ Registrų centro Šiaulių filialu, sąlygojo nekilnojamojo turto rinkoje tuo metu egzistavusios tendencijos. Tuo pačiu turto aprašu 35 000 Lt buvo įvertintas ir ginčo žemės sklypas, o šalys dėl tokio turto įvertinimo pastabų nereiškia. Kitų patikimų įrodymų apie žemės sklypo vertę ginčo nagrinėjimo metu byloje nepateikta. Tokiu būdu bendra ginčo turto vertė sudaro 211 000 Lt. Todėl, atsižvelgiant į tai, kad turtas ir taip šiuo metu yra įregistruotas tik atsakovės J. J. vardu, ieškovui priteistina 105 500 Lt piniginė kompensacija (176000 + 35000 / 2).

Iš dalies patenkinus ieškovo reikalavimą, atsižvelgiant į tai, kad patenkinama 75,36 procentai ieškovo A. M. reikalavimų (105 500 Lt iš 140 000 Lt), tarp šalių paskirstytinos bylinėjimosi išlaidos CPK 93 str.). Iš byloje esančių dokumentų (T. 2, b. l. 172) aišku, kad A. M. sumokėjo 3800 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą, todėl jo naudai, proporcingai patenkinto reikalavimo daliai, iš atsakovės J. J. priteistina 2863,68 Lt žyminio mokesčio išlaidų. Iš byloje esančių dokumentų (T. 2, b. l. 171, 203) aišku, kad ieškovas patyrė 2000 Lt, o atsakovė – 1089 Lt atstovavimo išlaidų, todėl įskaičius jų tarpusavio reikalavimus (1507,20 – 268,33), iš atsakovės priteistina 1238,87 Lt. Be to, iš atsakovės priteistina 5,09 Lt, o iš ieškovo – 1,66 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme (T. 2, b. l. 183, 198). Atitinkamai, proporcingai patenkintų reikalavimų daliai, iš atsakovės priteistinos ir ieškovo išlaidos (T. 2, b. l. 201), susijusios su jo atvykimu į Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gegužės 24 d. vykusį teismo posėdį, t. y. 307,47 Lt (CPK 88 str. 1 d. 8 p.). Tiesa, apeliantas pateikė ir kitus kelionių į Lietuvą išlaidas patvirtinančius dokumentus (T. 2, b. l. 173 – 182), tačiau iš jų matyti, kad dvi kelionės (iš viso pateikti dokumentai, pagrindžiantys ieškovo išlaidas trijų kelionių metu) įvyko dar bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ir šie dokumentai pirmosios instancijos teismui nebuvo pateikti (taikant analogiją (CPK 98 str. 1 d.), jie turėjo būti pateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pirmosios instancijos teisme), todėl jos negali būti priteisiamos bylą išnagrinėjus apeliacine tvarka. Be to, iš apelianto pateiktų dokumentų aišku, kad viena kelionė įvyko jau išnagrinėjus bylą pirmosios instancijos teisme, bet dar nepradėjus jos nagrinėti apeliacine tvarka (teikiant apeliacinį skundą), todėl šios išlaidos nepripažintinos būtinomis (CPK 88 str. 1 d. 8 p.).

Apeliacinės instancijos teismui priėmus naują sprendimą, proporcingai patenkintų reikalavimų daliai perskirstytinos ir bylinėjimosi išlaidos pirmosios instancijos teisme. Iš byloje esančių duomenų aišku, kad ieškovas sumokėjo 3126 Lt žyminio mokesčio už ieškinį, o 2274 Lt žyminio mokesčio dalis jam buvo atidėta. Tačiau pažymėtina, kad pats ieškovas vėliau sumažino savo reikalavimą nuo 220 000 Lt iki 140 000 Lt (T. 2, b. l. 143), todėl 1600 Lt žyminio mokesčio suma (80 000 x 0,02) tenka išimtinai ieškovui, o atsižvelgiant į patenkinto reikalavimo dalį iš atsakovės priteistina 1150 Lt (1526 x 0,7536) ieškovo naudai ir 1713,69 Lt valstybei. Be to, iš ieškovo priteistina 560,31 (2274 x 0,2464) Lt žyminio mokesčio valstybei. Iš byloje esančių dokumentų taip pat aišku, kad atsakovė patyrė 2853 Lt atstovavimo išlaidų (T. 2, b. l. 132-135), tačiau atsižvelgiant į LR Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino darbo užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, minėtos atsakovės atstovavimo išlaidos mažintinos iki 2000 Lt. Atitinkamai 2000 Lt atstovavimo išlaidų patyrė ir ieškovas A. M. (T. 2, b. l. 136), todėl, atsižvelgiant į patenkintų reikalavimų proporciją ir įskaičius tarpusavio reikalavimus (1507,20 – 492,80) ieškovui iš atsakovės priteistina 1014,40 Lt atstovavimo išlaidų pirmosios instancijos teisme. Be to, iš atsakovės priteistina 29,06 Lt, o iš ieškovo – 9,50 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu pirmosios instancijos teisme. Be to, pirmosios instancijos teismui ieškovas pateikė dokumentus, pagrindžiančius jo išlaidas, susijusias su dalyvavimu pirmosios teismo 2009 m. birželio 3 d. teismo posėdyje ir iš pateiktų dokumentų aišku, kad ieškovas patyrė 327,05 Lt (T. 2, b. l. 102A, 103, 106) išlaidų (http://www.lb.lt/exchange/default.asp), todėl iš atsakovės ieškovo naudai priteistina 246,46 Lt minėtos kelionės išlaidų (CPK 88 str. 1 d. 8 p.). Be to, iš atsakovės priteistina ir 60,29 Lt išlaidų vertimo paslaugoms apmokėti (T. 2, b. l. 109).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nusprendžia:

Šiaulių apygardos teismo 2009 m. gruodžio 10 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovės J. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) 105 500 Lt (vieną šimtą penkis tūkstančius penkis šimtus litų) ieškovui A. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) už jo bendrosios dalinės nuosavybės turto (žemes sklypo unikalus (duomenys neskelbtini) ir pastato unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), dalį.

Priteisti iš atsakovės J. J. ieškovo A. M. naudai: 1150 Lt žyminio mokesčio už ieškinį, 1014,40 Lt atstovavimo išlaidų pirmosios instancijos teisme, 246,46 Lt kelionės išlaidų bei 60,29 Lt išlaidų vertimo paslaugoms apmokėti.

Priteisti iš atsakovės J. J. 1713,69 Lt, o iš ieškovo A. M. – 560,31 Lt žyminio mokesčio už ieškinį valstybei.

Priteisti iš atsakovės J. J. 29,06 Lt, o iš ieškovo A. M. – 9,50 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu pirmosios instancijos teisme.

Priteisti iš atsakovės J. J. ieškovo A. M. naudai: 2863,68 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą, 1238,87 Lt atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme bei 307,47 Lt kelionės išlaidų.

Priteisti iš atsakovės J. J. 5,09 Lt, o iš ieškovo A. M. – 1,66 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme.