Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2012-10-24 · Administracinė byla Nr. AS-143-504-12

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-10-24
Bylos Nr.
AS-143-504-12
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01140-2012-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Irmantas Jarukaitis (pirm.), Romanas Klišauskas, Anatolijus Baranovas (pran.)
Atsakovas
Aplinkos apsaugos agentūros
Pareiškėjas
uždarosios akcinės bendrovės „Ūrus“, Ko
Trečiasis asmuo
Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentui
Administracinė byla Nr. AS143-504/2012Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01140-2012-4Procesinio sprendimo kategorija 67
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2012 m. spalio 24 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Aplinkos apsaugos agentūros atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 23 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Ūrus“ ir Ko skundą atsakovui Aplinkos apsaugos agentūrai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentui dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) “Ūrus“ ir Ko kreipėsi į teismą su skundu prašydamas panaikinti 2012 m. kovo 23 d. Aplinkos apsaugos agentūros raštą „Dėl licencijos galiojimo panaikinimo“ Nr. (2.3)-A4-838 (toliau – ir Sprendimas). Pareiškėjas taip pat prašo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ir laikinai, iki šios bylos sprendimo įsiteisėjimo dienos, sustabdyti ginčijamo sprendimo galiojimą. Nurodo, kad dėl atsakovo sprendimo, kuriuo pareiškėjui yra panaikinta 2008 m. birželio 13 d. išduotos pavojingų atliekų tvarkymo licencijos Nr. 000392 dalis, suteikianti teisę saugoti, šalinti ir naudoti pavojingas atliekas (duomenys neskelbtini), pareiškėja patiria žalą, kuri ateityje neabejotinai didės ir, tikėtina lems negrįžtamus procesus – klientų praradimą, kvalifikuotų darbuotojų atleidimą, veikos sričių ir apimties sumažėjimą, galimybių dalyvauti viešuosiuose pirkimuose suvaržymus, ką patvirtina ir pareiškėjo pridedami dokumentai apie sudarytas, galiojančias ir vykdytinas sutartis su privačiomis ir valstybinėmis (savivaldybių) įmonėmis ir savivaldybėmis dėl pavojingų ir nepavojingų atliekų tvarkymo aikštelėje (duomenys neskelbtini). Dėl skundžiamo sprendimo pareiškėjui netekus teisės vykdyti atliekų tvarkymo veiklos šiame objekte, neabejotinai reikštų sutarčių su klientais ir galutiniais šalintojais užsienyje pažeidimą, dėl ko gresia pačių sutarčių nutraukimas, netesybų mokėjimas, nuostolių atsiradimas ir pan. Be to, dėl skundžiamo sprendimo pareiškėjas praranda galimybę konkuruoti su kitomis atliekas tvarkančiomis įmonėmis, įskaitant dalyvavimą viešuosiuose pirkimuose. Sprendimas be kita ko darytų įtaką sumažėjusį darbuotojų darbo krūvį, todėl neišvengiamas darbuotojų praradimas dėl sumažėjusio jų darbo užmokesčio. Laikinai sustabdžius ginčijamo sprendimo galiojimą ir pareiškėjui toliau tęsiant įprastinę ūkinę veiklą atliekų tvarkymo aikštelėje, esančioje (duomenys neskelbtini), neatsirastų jokios žalos nei aplinkai, nei visuomenei.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. balandžio 23 d. nutartimi pareiškėjo prašymą tenkino ir pritaikė reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdė Aplinkos apsaugos agentūros 2012 m. kovo 23 d. sprendimo Nr. (2.3)-A4-838 galiojimą iki įsiteisės teismo sprendimas nagrinėjamoje byloje.

Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 straipsnio 1 dalimi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (nutartimi administracinėje byloje Nr. AS525-607/2010) konstatavo, kad nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių ir priėmus pareiškėjui palankų sprendimą, buvusios iki ginčijamo akto panaikinimo padėties atkūrimas būtų itin sudėtingas ar negalimas. Sprendė, kad pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonę bus tinkamai įgyvendintas teisingumo principas, reikalaujantis išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą t. y. nesuvaržys nė vienos iš proceso šalių teisių ir teisėtų interesų daugiau, negu būtina ginčui pasiekti.

III.

Atsakovas atskiruoju skundu (b. l. 74–76) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 23 d. nutartį. Atskirąjį skundą grindžia šiais motyvais:

Mano, kad teismas procesiniame sprendime mažai skyrė dėmesio faktinės reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo padėties analizei, nevertino būsimo teismo sprendimo neįvykdymo ar vykdymo pasunkėjimo rizikos laipsnio, kuris logiškai turėtų būti esminis nagrinėjimo dalykas šioje byloje. Teismas neįvertino, kad atsakovas UAB „Ūrus“ ir Ko nepateikė aiškių ir objektyvių įrodymų, sudarančių pagrindą teismui manyti, jog būsimo teismo sprendinio vykdymas realiai pasunkės. Teismas, įvertindamas būsimo teismo sprendimo vykdymo galimą apsunkinimą, neįsitikino, ar atsakovo UAB „Ūrus“ ir Ko prielaidos ir samprotavimai yra objektyviai pagrįsti.

Mano, kad UAB „Ūrus“ ir Ko argumentai dėl galimų finansinių nuostolių yra iš esmės susiję tik su neigiamomis turtinio pobūdžio pasekmėmis, kurias gali patirti pati bendrovė, galiojant ginčijamam Aplinkos apsaugos agentūros sprendimui. Aplinkybės, jog pareiškėjas UAB „Ūrus“ ir Ko gali patirti tam tikrų neigiamų turtinio pobūdžio pasekmių, galiojant ginčijamam administraciniam aktui, per se nėra pagrindas ABTĮ 71 straipsnyje nustatyta tvarka taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012).

Teigia, jog teismas neįvertino priežastinio ryšio tarp ginčijamo akto, reikalavimo užtikrinimo priemonės ir būsimo teismo sprendimo neįvykdymo ar vykdymo pasunkėjimo.

Pabrėžia, kad jeigu dėl skundžiamo sprendimo pareiškėjui UAB „Ūrus“ ir Ko atsirastų žala, tai nesudarytų kliūčių įvykdyti teismo sprendimą šioje byloje. Pareiškėjas UAB „Ūrus“ ir Ko tokiu atveju galėtų reikalauti žalos atlyginimo.

Akcentuoja, kad Aplinkos apsaugos agentūros 2012 m. kovo 23 d. sprendimas Nr. (2.3)-A4-838 „Dėl Licencijos galiojimo panaikinimo“ nepanaikino UAB „Ūrus“ ir Ko teisių rinkti, saugoti ir šalinti pavojingas atliekas, o tik sumažino teisių apimtį. Pagal UAB „Ūrus“ ir Ko pateiktus Teismui dokumentus nebuvo pagrindo manyti, kad atsakovo veiklos finansiniai rodikliai būtų reikšmingai blogi ir Aplinkos apsaugos agentūros Sprendimas reikšmingai pasunkintų jo finansinę padėtį, lemtų bankrotą ar nemokumo būseną. Būsimo teismo sprendimo vykdymas nebūtų gerokai apsunkintas dėl technologinių procesų, nepareikalautų itin didelių materialinių, finansinių ar organizacinių išteklių. Teismui priėmus palankų sprendimą atsakovas galėtų toliau tęsti pavojingų atliekų tvarkymo veiklą (duomenys neskelbtini) esančioje aikštelėje.

Nesutinka su teismo motyvu, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių pritaikymas užtikrina šalių interesų pusiausvyrą. Manome, kad pritaikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė ne tik neužtikrina šalių interesų pusiausvyros, kadangi skirta tik galinių UAB „Ūrus“ ir Ko nuostolių prevencijai, bet kaip tik pažeidžia šalių interesų pusiausvyros ir viešojo intereso apsaugos principus inter alia įtvirtintus Lietuvos Respublikos Konstitucijos 54 straipsnyje Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 4¹ ir 8 straipsniuose.

UAB „Ūrus“ ir Ko patikrinimo metu (patikrinimo pradžia 2012 m. kovo 5 d.) pagal pateiktus atliekų apskaitos dokumentus buvo nustatyta, kad bendrovėje yra laikoma apie 520 tonų įvairių rūšių pavojingų atliekų. Šių atliekų sutvarkymo kaina vertinant pagal vidutines rinkos kainas (apie 3 Lt/kg) siektų maždaug 1,5 mln. Lt. Dėl Teismo priimto sprendimo atsakovas UAB „Ūrus" ir Ko vykdys pavojingų atliekų tvarkymo veiklą aikštelėje (duomenys neskelbtini), prisiimdamas naujų įsipareigojimų, dėl kurių pavojingų atliekų kiekiai didės. Pagal Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo (toliau – ir Aplinkos apsaugos įstatymas) 321 straipsnio nuostatas, jeigu ūkio subjektas nevykdo 321 straipsnyje numatytų pareigų <...> savivaldybės ir (arba) valstybės įgaliotos institucijos pagal kompetenciją pačios ar per trečiuosius asmenis vykdo būtinas priemones. UAB „Ūrus“ ir Ko bankroto atveju, taip pat kai panaikinamas arba sustabdomas pagal nustatytus reikalavimus bendrovei išduoto leidimo galiojimas, Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka reorganizuojamai, restruktūrizuojamai, likviduojamai bendrovei ar kitais atvejais, kai bendrovė netęsia ar negali tęsti atliekų tvarkymo veiklos, nepateikus bendrovei laidavimo draudimo sutarties ar banko garantijos, valstybė (plačiąją prasme) privalės sutvarkyti atsakovo UAB „Ūrus“ ir Ko sukauptas pavojingas ir nepavojingas atliekas (duomenys neskelbtini), kad atliekos nekeltų pavojaus aplinkai ir žmonių sveikatai, ko pasėkoje valstybė šiuo metu patirtų maždaug 1.5 mln. litų finansinių nuostolių.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentas atsiliepime į Aplinkos apsaugos agentūros atskirąjį skundą sutinka jame išdėstytais argumentais.

Papildomai nurodo, kad UAB „Ūrus ir Ko“ veikla yra susijusi su didesne rizika, jos vykdomai veiklai įstatymo leidėjas yra nustatęs griežtus reikalavimus. Taip pat nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. gegužės 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS602-49/2012 konstatavo, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių netaikymas labiau nei jų taikymas nagrinėjamu atveju užtikrintų viešąjį interesą, t.y., būtų mažesnė tikimybė, kad įvykus draudiminiam įvykiui, kuriam pareiškėjas neturi įstatymų numatytos formos laidavimo draudimo sutarties ar banko garantijos, nebeliktų subjekto, privalančio atlyginti nuostolius bei pašalinti aplinkai ir visuomenei pragaištingas pasekmes, kurias per definitionem <...> kelia pavojingos atliekos ir jų tvarkymas“.

Šalies argumentai

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Ūrus“ ir Ko nesutinka su atskiruoju skundu ir prašo jį atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Pabrėžia, jog būtina atsižvelgti į pareiškėjo ūkinės komercinės veiklos apimtis pavojingų atliekų tvarkymo aikštelėje, esančioje Dičiūnų k., Utenos raj. ir palyginti jas su kita ir vienintele papildoma UAB „Ūrus“ ir Ko pavojingų atliekų tvarkymo aikštele (sandėliu), esančia Pamario g. 1, Kaune, kuriai licencija nėra panaikinta, t. y. įvertinti realiai kilsiančių neigiamų padarinių pareiškėjo veiklai mąstą.

Atsiliepimas

Remdamasis kartu su atsiliepimu pateikta audito ataskaita, nurodo, jog ūkinės-komercinės veiklos vykdymas pavojingų atliekų tvarkymo aikštelėje, esančioje Dičiūnų k., Utenos r., sudaro esminę dalį Pareiškėjo ūkinės-komercinės veiklos apimčių, kadangi vidutiniškai 80–85 proc. visų UAB „Ūrus“ ir Ko pajamų per pastaruosius 2010, 2011 metus ir 2012 pirmus penkis mėnesius sudarė ūkinės-komercinės veiklos vykdymas pavojingų ir nepavojingų atliekų Utenos padalinio tvarkymo aikštelėje, esančioje Dičiūnų kaime, Utenos rajone; pagrindinė ir didžiausia atliekų tvarkymo aikštelė (sandėliai) buvo Utenos padalinyje, kurio sandėlių plotas sudaro 92,16 procentų visų turimų sandėlių ploto, o Kauno padalinio sandėlio plotas- tik 7,84 procentų sandėlių ploto; didžiausias leistinas vienu metu sandėliuoti kiekis Utenos padalinyje sudaro 91,58 proc., Kauno - 9,77 proc.; Utenos padalinio sandėlio našumas - 95,58 proc., Kauno - 4,42 proc.; bendras sutvarkomų atliekų kiekis Utenos padalinyje sudaro 99,76 proc., Kauno - tik 0,24 proc.; pagrindinė UAB „Ūrus“ ir Ko veikla, susijusi su atliekų surinkimu, saugojimu, naudojimu ir šalinimu tokia apimtimi, kokia ji buvo vykdoma Utenos padalinyje iki šio padalinio TIPK leidimo panaikinimo (taigi, ir iki licencijos panaikinimo) yra įmanoma vykdyti tik Utenos padalinyje, kadangi pagal; per 2010 m. sausio 1 d. – 2012 m. vasario mėn. laikotarpį Utenos padalinyje buvo gauta 5108 t. atliekų, Kauno padalinyje - 28 t. atliekų. Per tą patį laikotarpį Utenos padalinyje buvo sutvarkyta 3 876 t. atliekų, Kauno padalinyje - tik 1 t. atliekų. Atliekų likutis 2012-02-28 Utenos padalinyje buvo 1 646 t. (pavojingų atliekų 1554 t. ir nepavojingų atliekų 92 t.), Kauno padalinyje - 55 t.

Pabrėžia, jog Utenos padalinio veiklos nutraukimas (ar neterminuotas sustabdymas) sukelia realią ir tiesioginę grėsmę UAB „Ūrus“ ir Ko veiklos tęstinumui, kadangi nutraukus (ar neterminuotai sustabdžius) ūkinę komercinę veiklą Utenos padalinyje UAB „Ūrus“ ir Ko patirs nuo 221 216 Lt iki 977 038 Lt veiklos sustabdymo kaštų (tiesioginių nuostolių); dėl veiklos sustabdymo įmonė netenka didžiosios dalies pajamų (iki 80-85 proc.) ir bendrovei iškyla reali grėsmė, kad ji nesugebės toliau tęsti veiklos; pilnai sustabdžius veiklą Utenos padalinyje, atitinkamai tektų stabdyti ir Kauno padalino veiklą, nes jame saugoma tik kelių pavadinimų atliekų rūšys (36 pozicijos, kai Utenos padalinyje - 781 pozicija), t. y. Kauno padalinys atlieka tik pagalbinio padalinio funkcijas, susijusias su transporto ir kitų sąnaudų mažinimu.

Pareiškėjo įsitikinimu, yra visiškai nepagrįstas atsakovo argumentas, kad įmonė patirtus nuostolius galės išsiieškoti teismine tvarka, kadangi būtų priverstas inicijuoti naujus teisminius ginčus dėl žalos atlyginimo, kurių procesas gali užtrukti ne vienerius metus. Atitinkamai pareiškėjas patirtų papildomų atstovavimo išlaidų arba dėl veiklos vykdymo suvaržymo sukeltų finansinių padarinių neturėtų lėšų pasamdyti kompetentingus atstovus; žalos priteisimas post factum nereiškia ūkinės-komercinės veiklos atkūrimo, kadangi įmonė jau gali būti bankrutavusi ar likviduota, o tokios grėsmės realumą patvirtino kompetentingas auditorius.

Akcentuoja, jog Lietuvos vyriausiasis teismas savo praktikoje pripažįsta būtinybę taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę - skundžiamo akto galiojimo sustabdymą, kuomet pareiškėjas pateikia įrodymus, kurie objektyviai patvirtina galimas neigiamas finansines bei materialines pasekmes, susijusias su jiems paskirtų baudų išieškojimu (2010 m. kovo 20 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-206/2010; 2010 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822 - 256/2010 ir kt)

Akcentuoja, kad prarastų galimybę dalyvauti viešuosiuose pirkimuose ir konkuruoti su kitomis atliekas tvarkančiomis įmonėmis.

Teigia, jog skundžiamas Sprendimas lemtų kvalifikuotų darbuotojų ir specialistų praradimą.

Pažymi, kad skundžiamas Sprendimas yra priimtas ne dėl aplinkai kenksmingos veiklos, bet dėl tariamo Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimo, atnaujinimo ir panaikinimo taisyklių nesilaikymo, t.y. taisyklėse numatytos formos banko garantijos ar draudimo liudijimo (poliso) nepateikimo. Pabrėžia, kad ginčas kilo ne dėl dokumentų nepateikimo apskritai ar prievolės neįvykdymo, bet dėl pareiškėjo pateiktų dokumentų priimtinumo, t.y. jų turinio.

Mano, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog pareiškėjui toliau pilna apimtimi vykdant ūkinę veiklą būtų daroma žala gamtai. Taip pat nėra įrodymų ar aplinkybių, jog sustabdžius skundžiamo Sprendimo galiojimą iki administracinės bylos išnagrinėjimo, galėtų kilti Atliekų tvarkymo įstatymo 11 straipsnio 3 dalyje numatytos aplinkybės, kurių užtikrinimui pagal minėtą normą yra reikalaujama pateikti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Mano, kad atsakovo nurodoma atliekų tvarkymo (duomenys neskelbtini) aikštelėje veiklos nutraukimo išlaidų suma yra visiškai nepagrįsta.

III.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas tenkintinas.

Atskiruoju skundu atsakovas Aplinkos apsaugos agentūra prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 23 d. nutartį, kuria buvo pritaikytos reikalavimo užtikrinimo priemonės ir sustabdytas Aplinkos apsaugos agentūros prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos sprendimo „Dėl licencijos galiojimo panaikinimo“ Nr. (2.3)-A4-838 galiojimas.

Pagal ABTĮ 71 straipsnio 1 dalį teismas arba teisėjas gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti proceso dalyvių prašymu arba savo iniciatyva bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimą, turi būti įvertinta, ar yra reali grėsmė, jog jų netaikius, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad teismui priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą, iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (žr. pvz. administracines bylas Nr. AS15-622/2006, Nr. AS11-367/2007, AS8-488/2007; AS16-528/2007, Nr. AS2-646/2007, AS502-470/2008; AS525-328/2006 ir kt.). Taip pat, kad realus iki skundžiamo administracinio akto priėmimo buvusios padėties atkūrimas, o tuo pačiu ir realus teismo sprendimo įvykdymas, pasunkėtų arba taptų nebeįmanomas tuo atveju, jei bylos nagrinėjimo metu galiojantis aktas, kurio teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas, sukeltų (ar tikėtina, kad sukeltų) tokias neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas, teismui priėmus pareiškėjui palankų sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr. pvz. administracines bylas Nr. AS5-155/2005, AS5-230/2005 ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat ne kartą yra pažymėjęs, jog teismas, spręsdamas prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, turi įvertinti galimai pareiškėjui palankaus teismo sprendimo įvykdymo galimybes bei pasunkėjimo jį įvykdyti riziką, jei nebūtų taikomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, taip pat turi vadovautis reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo tikslingumo, proporcingumo, proceso šalių interesų balanso, viešųjų interesų apsaugos bei kitais principus. Taip pat turi būti atsižvelgta į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises bei šių teisių faktinį realizavimą.

Pareiškėjas UAB „Ūmus“ ir Ko prašyme dėl reikalavimo priemonių taikymo bei atsiliepime į atsakovo atskirąjį skundą nurodo argumentus susijusius su žymiu pareiškėjo finansinės būklės pablogėjimu, galimu darbuotojų atleidimu ir potencialiu įmonės veiklos sustabdymu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad finansiniai sunkumai gali būti aplinkybe, į kurią atsižvelgiama, taikant reikalavimo užtikrinimo priemones, bet tokios aplinkybės egzistavimas turi būti įrodytas, t. y. turi būti įrodyta, kad konkretaus ūkio subjekto patiriami finansiniai sunkumai yra tokio pobūdžio, jog jie sudaro pagrindą stabdyti ginčijamo akto galiojimą (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-215/2011) be to reali finansinių sunkumų grėsmė turi būti neabejotinai patvirtinta konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis (pvz. pareiškėjas turėtų dideliu mastu keisti savo veiklos praktiką, santykius su partneriais ir pan.) ir pagrįsta jas patvirtinančiais įrodymais (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-13/2011; 2011 m. rugpjūčio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-638/2010; 2011 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-632/2011). Pažymėtina, jog vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS556-772/2009, sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, negalima ignoruoti ir atsakovo, kitų asmenų interesų.

Nagrinėjamu atveju galimi pareiškėjo finansiniai nuostoliai, atsiradę dėl licencijos panaikinimo, atsižvelgiant į interesų pusiausvyros principą, negali būti vertinami kaip svaresni už viešąjį interesą, šiuo atveju - apsaugoti aplinką nuo kenksmingų poveikių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 53 str.). Pareiškėjo teiginiai, kad jo įvykdytas pažeidimas, kurio pagrindu priimtas ginčijamas administracinis aktas, nėra tiesiogiai susijęs su aplinka ar jos apsauga ir jokio neigiamo poveikio jai tiesiogiai nedaro, neigiamų pasekmių jai betarpiškai nesukelia, atmestinas. Ginčijamas sprendimas susijęs su Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento sprendimu panaikinti UAB „Ūrus“ ir Ko TIPK leidimą atliekų tvarkymo veiklai (duomenys neskelbtini), kuris buvo priimtas pareiškėjui nepateikus laidavimo draudimo sutarties ar banko garantijos (Atliekų tvarkymo įstatymo 11 str. 3 d.). Teisėjų kolegija pažymi, jog pavojingų atliekų tvarkymas yra specifinė, su padidintos rizikos šaltiniu besisiejanti, veikla, kurios vykdymui taikomi aukštesni kriterijai. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju reikalavimo užtikrinimo priemonės pritaikymas – ginčijamo atsakovo sprendimo sustabdymas iš esmės sukurtų tokią faktinę situaciją, jog pareiškėjas galėtų vykdyti padidinto pavojaus šaltinio veiklą, kurios vykdymui reikalinga licencija, neišpildęs specialiųjų reikalavimų. Todėl pabrėžtina, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių netaikymas labiau nei jų taikymas nagrinėjamu užtikrintų viešąjį interesą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad, teismui patenkinus skundą dėl ginčijamų aktų panaikinimo, pareiškėjui neužkertama galimybė reikalauti žalos atlyginimo. Tuo atveju, jei pareiškėjas dėl neteisėtų aktų, kurie būtų panaikinti, realiai patirtų žalą, ją pareiškėjas galėtų išsiieškoti remdamasis žalos atlyginimo instituto taisyklėmis. Tai, kad, anot pareiškėjo, teismui priėmus jam palankų sprendimą, galimai kiltų nauji teisminiai ginčai, taip pat nesudaro pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą išaiškinęs, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas nėra siejamas su pareiškėjo ketinimu ateityje išvengti galimų naujų teismo procesų (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis Nr. AS502-177/2008, Nr. AS442-314/2008 ir kt.).

Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes ir taikė procesines teisės nuostatas, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą nutartį.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismas bet kurioje proceso stadijoje savo iniciatyva ar proceso dalyvių motyvuotu prašymu gali tiek pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę (ABTĮ 71 str. 1 d.), tiek ir priimti nutartį panaikinti reikalavimo užtikrinimą, todėl, pasikeitus faktinei situacijai, išlieka galimybė iš naujo įvertinti reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinumą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Aplinkos apsaugos agentūros atskirąjį skundą tenkinti.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I-3016-643/2012.

TeisėjaiAnatolijus Baranovas Irmantas JarukaitisRomanas Klišauskas