Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Nijolė Šidagienė, sekretoriaujant Silvijai Krivickaitei, dalyvaujant pareiškėjos atstovui advokatui Albertui Šekštelai, atsakovės atstovui Kęstučiui Kadonui, trečiojo suinteresuoto asmens atstovui S. K., viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės (UAB) „Est Merrain“ atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos, tretysis suinteresuotas asmuo- Tauragės apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, dėl žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Tretysis suinteresuotas asmuo, atsikirsdamas į skundą, prašo jį atmesti. Paaiškina, kad mokestinis ginčas, nagrinėjančioms institucijoms keletą kartų pavedus papildomai patikrinti pareiškėją, tęsėsi iki 2006-05-22 Tauragės AVMI surašant patikrinimo pažymą Nr.20-04-32-160. Paaiškėjus, kad visos reikiamos informacijos, patvirtinančios arba paneigiančios pareiškėjos direktoriaus R. G. M. tarpininkavimo faktą, gauti nepavyks, buvo baigtas pareiškėjos mokestinis patikrinimas. Atlikdama pareiškėjos mokestinį patikrinimą, Tauragės AVMI laikėsi tuo metu galiojusių teisės aktų nuostatų, jų pažeidimo nenurodo ir pareiškėja, gi siekiant užtikrinti mokestinių nepriemokų išieškojimą ir padengti su turto areštu bei išieškojimu susijusias išlaidas, vadovaudamasi tuo metu galiojusio MAĮ nuostatomis, Tauragės AVMI areštavo pareiškėjos turtą- įvairias transporto priemones 2 542 089 Lt išieškojimui užtikrinti. Areštuojant pareiškėjos turtą taikytas lengviausias nuosavybės apribojimo būdas- uždrausta tik disponavimo teisė, tad pareiškėja ir toliau savo veikloje naudojo šias transporto priemones, taigi, turto areštas negalėjo turėti ir neturėjo įtakos pareiškėjos ūkinės veiklos rezultatams. Vadovaujantis tuo metu galiojusio MAĮ 32-1 str. 9 dalies nuostatomis, mokesčių mokėtojas, kurio turtas yra areštuotas, turėjo teisę skųsti turto arešto aktą ABTĮ nustatyta tvarka, tačiau pareiškėja neprašo pripažinti neteisėtais Tauragės AVMI turto arešto aktus, todėl šiuo atveju šių aktų neteisėtumo klausimas nenagrinėtinas. Taigi, šiuo atveju nėra neteisėtų veiksmų, nes teisėje egzistuoja teisėtumo prezumpcija, t.y., bet koks dokumentas, individualus ar norminis teisės aktas, bet koks viešojo administravimo subjekto veiksmas laikomas teisėtu ir pagrįstu, kol teismas nenustato priešingai. Gi pareiškėja sąmoningai tokios galimybės atsisakė, nes areštas jos turtui uždėtas pagrįstai ir laikantis nustatytos procedūros. Be to, pareiškėja nenurodo, kuo pasireiškė jos turto arešto nepagrįstumas, taip pat nenurodo, kokias teisės aktų normas mokesčių administratorius pažeidė tiek uždėdamas areštą, tiek jį panaikindamas, o jos nurodyta aplinkybė, jog turto areštas buvo taikomas daugiau kaip ketverius metus, nelaikytina aplinkybe, liudijančia mokesčių administratoriaus neteisėtus veiksmus. Iki 2004 m. gegužės 1 d. galiojusio MAĮ 32 str. 6 dalis numatė, kad mokesčio mokėtojo turto areštas panaikinamas, kai to nebereikia, o nuo 2004 m. galiojančiame MAĮ turto arešto panaikinimas iš esmės siejamas su mokestinės prievolės pasibaigimu, nes 101 str. 1 dalyje nurodomas turto arešto tikslas- užtikrinti mokestinės prievolės įvykdymą, todėl, paaiškėjus, kad mokestinės prievolės pareiškėjai neatsiras, turto areštas jos turtui buvo panaikintas. Mokestinių permokų įskaitymo, mokestinės nepriemokos išieškojimo, pinigų išdavimo ir pervedimo iš banko sąskaitų nutraukimo veiksmų, susijusių su pareiškėjos mokestinio patikrinimo metu priskaičiuotomis sumomis, viso mokestinio ginčo metu ir vėliau mokesčių administratorius neatliko. Tik vieninteliu atveju- Tauragės AVMI viršininko 2005-04-01 sprendimu Nr.7-12-97 buvo nuspręsta išieškoti 2 601, 20 Lt mokestinę nepriemoką ir nutraukti pinigų išdavimą ir pervedimą iš banko sąskaitų, tačiau ši nepriemoka buvo susidariusi ne dėl mokestinio patikrinimo metu papildomai priskaičiuotų sumų, tačiau pareiškėjai deklaravus ir nustatytu terminu nesumokėjus atskaitymų nuo realizavimo pajamų pagal Kelių fondo įstatymą. Todėl, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio nuostatomis, mokesčių administratorius veiksmuose nesant neteisėtumo elemento, nėra pagrindo taikyti civilinę atsakomybę. Be to, pareiškėja neįrodė ne tik žalos dydžio, bet ir aplinkybės, kad žala jai buvo padaryta, todėl neaišku, ar tariamai atsiradusi žala yra mokesčių administratoriaus tariamai neteisėtų veiksmų pasekmė. Kadangi priežastinis ryšys nėra preziumuojamas, jo buvimą turi įrodyti pareiškėja, tačiau ji to nepadarė. Vadovaujantis ABTĮ 62 straipsniu, šiuo atveju nėra pagrindo pavesti ekspertizės įstaigai apskaičiuoti skundo dalyką, nes pareiškėją atstovauja keletas advokatų, kurie, tikėtina, turi savo amato srities žinių, taigi, gali ir privalo suformuluoti materialinį-teisinį reikalavimą atsakovei. CK 1.125 str. 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo, o pareiškėja žalos padarymą sieja su mokesčių administratoriaus veiksmais, atliktais prieš 4-7 metus, t.y., jau yra suėję ieškinio senaties terminai, kurie šioje byloje taikytini (b.l.184-186).

Trečiojo suinteresuoto asmens atstovas skundą prašė atmesti atsiliepimo argumentais, prieštaravo ekspertizės skyrimui. Paaiškino, kad 2 601, 20 Lt mokestinės nepriemokos išieškojimas nesusijęs su šioje byloje naginėjamais patikrinimais, t.y. nėra šios bylos dalykas.Atkreipė dėmesį, kad iki šiol tebevyksta ikiteisminis tyrimas dėl pareiškėjos sukčiavimo.

Motyvuojamoji dalis

Skundas bei prašymas skirti turto ir verslo vertinimo ekspertizę atmestini.

Faktinės bylos aplinkybės.

Bylos rašytiniais įrodymais nustatyta, jog Mokesčių policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Tauragės apskrities skyrius atliko UAB „Est Merrain“ dokumentinę reviziją ir 2000-09-29 surašė dokumentinės revizijos aktą (b.l.22-29), kuriuo konstatuota, kad bendrovėje buhalterinė apskaita tvarkoma pažeidžiant Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo 12 straipsnį, 1997-1998 m. juridinių asmenų finansinių rezultatų ataskaitose bendrovė nurodė neteisingus duomenis apie jos pajamas bei sąnaudas ir kt., o 2002-03-27 minėtas aktas buvo papildytas dokumentinės revizijos aktu Nr.25-8/08-07 (b.l.30-35), kuriuo nustatyti kiti bendrovės padaryti pažeidimai. Tauragės AVMI, atlikusi bendrovės mokestinį patikrinimą, 2002-03-29 surašė patikrinimo aktą Nr.20-02-23-70 (b.l.36-40), kuriuo UAB „Est Merrain“ papildomai priskaičiavo ir nurodė sumokėti į biudžetą 1 318 586 Lt juridinių asmenų pelno mokesčio, 659 293 Lt šio mokesčio baudą ir 526 481 Lt delspinigių, 23 261 Lt atskaitymų į Kelių fondą ir 14 468, 67 Lt atskaitymų į Kelių fondą delspinigių (iš viso 2 542 089, 67 Lt). Tauragės AVMI 2002-05-21 sprendimu Nr.20-02-23-70 patvirtino 2002-03-29 patikrinimo aktą Nr.20-02-23-70, o bendrovei nesutinkant su tokiu sprendimu ir jį apskundus centriniam mokesčių administratoriui, VMI 2002-07-04 sprendimu Nr.13-07-5691 patvirtino Tauragės AVMI 2002-05-21 sprendimą Nr.20-02-23-70 (b.l.41-43), tačiau Mokestinių ginčų komisija prie Vyriausybės (MGK) 2003-04-24 sprendimu Nr.S-144-(7-240/2002) iš dalies pakeitė VMI 2002-07-04 sprendimą Nr. 13-07-5691 ir įpareigojo atlikti papildomą bendrovės patikrinimą bei priimti naują sprendimą (b.l.44-46).

Tauragės AVMI, atlikusi papildomą bendrovės patikrinimą, 2003-10-22 patikrinimo aktu Nr.20-03-46-191 bendrovei priskaičiavo ir nurodė sumokėti į biudžetą 1 318 586 Lt juridinių asmenų pelno mokesčio, 659 293 Lt šio mokesčio baudą ir 526 481 Lt delspinigių, 23 261 Lt atskaitymų į Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo sąskaitą ir 14 468, 67 Lt atskaitymų į šią sąskaitą delspinigių (iš viso 2 542 089, 67 Lt) (b.l.48-53) ir šį patikrinimo aktą Tauragės AVMI viršininkas patvirtino 2003-12-22 spendimu Nr.05-14-20-03-46-191 (b.l.54-55). VMI 2004-03-25 sprendimu Nr.69-144 patvirtino Tauragės AVMI 2003-12-22 spendimą Nr.05-14-20-03-46-191 (b.l.57-59), tačiau MGK 2004-06-17 sprendimu Nr.S-221-(7-148/2004) pakeitė VMI 2004-03-25 sprendimą Nr.69-144 ir pavedė atlikti papildomą patikrinimą bei priimti naują sprendimą (b.l.61-64). Vykdydama minėtą sprendimą, Tauragės AVMI 2006-04-28 patikrinimo aktu Nr.20-04-32-160 nustatė, kad, atlikus pakartotinį bendrovės mokestinį patikrinimą, nesurinkta pakankamai duomenų įrodyti, kad UAB „Est Merrain“ atliko tarpininkavimo paslaugas parduodant ąžuolo ruošinius- lenteles, todėl jos nėra priskirtinos šios bendrovės pajamoms (b.l.66-68) ir šio patikrinimo akto pagrindu Tauragės AVMI 2006-05-22 išdavė patikrinimo pažymą Nr.20-04-32-160, kuria konstatavo, kad pakartotinio patikrinimo metu buvo atliktas bendrovės juridinių asmenų pelno mokesčio, atskaitymų į kelių fondą perskaičiavimo, sumokėjimo ir deklaravimo teisingumo patikrinimas už laikotarpį nuo 1997-02-10 iki 1999-12-31 ir, atlikus mokesčių bei atskaitymų priskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą, pažeidimų per tikrinamą laikotarpį nenustatyta (b.l.70).

Nustatyta, kad, vykdant mokestinius bendrovės patikrinimus, vadovaujantis MAĮ (galiojusio iki 2004-04-30) 17 str. 1 d. 13 punktu, 32, 32¹ straipsniais, 33 str. 3 dalimi, 35 straipsniu bei naujos redakcijos MAĮ (įsigaliojusi iki 2004-05-01) 33 str. 15 punktu, 34 straipsniu, 95 str. 1 d. 2 punktu, 101 straipsniu ir siekiant užtikrinti mokestinių nepriemokų išieškojimą, Tauragės AVMI areštavo bendrovės turtą- transporto priemones, nes pareiškėja Lietuvoje jokio nekilnojamojo turto neturėjo. 2002-03-06 turto arešto aktu Nr.21 areštuoti du lengvieji automobiliai, kurių vertė- 63 000 Lt, turtas saugoti paliktas pareiškėjos direktoriui R. G. M., kuriam išaiškinta akto apskundimo tvarka (b.l.73-77); 2002-05-28 turto arešto aktu Nr.44 buvo areštuota, apribojant disponavimo teisę, 10 transporto priemonių, kurių vertė- 60 000 Lt (b.l.78-85); 2003-10-24 aktu Nr.33 areštuota grąžintina mokesčio permoka 29 838, Lt (b.l.86-88); 2003-11-05 aktu Nr.70-11-606 areštuota bendrovei Vilniaus banke priklausiusi suma- 968,81 Lt (b.l.89); 2003-11-13 aktu Nr.70-28-657 areštuotas (apribota disponavimo teisė) traktorius- vilkikas, vertė nenurodyta (b.l.90-91); 2004-02-06 aktu Nr.2 areštuota grąžintina PVM permoka- 8925 Lt (b.l.92-94); 2004-03-03 aktu Nr.7 areštuota grąžintina PVM permoka- 1587 Lt (b.l.95-97); 2004-03-31 aktu Nr.9 areštuota grąžintina PVM permoka 4355 Lt (b.l.98-100); 2004-04-26 aktu Nr.70-28-330 areštuota, apribojant disponavimo teisę, įvairaus kilnojamojo turto už 158 226,86 Lt (b.l.101-109); 2004-04-30 aktu Nr.30 areštuota grąžintina PVM permoka- 1387 Lt (b.l.110-112); 2004-07-02 aktu Nr.7-11-13 1805 Lt PVM skirtumas (b.l.113-115); 2004-08-31 aktu Nr.7-11-14 areštuotas 190 Lt PVM skirtumas (b.l.116-118), 2004-11-24 aktu Nr.13.11-7-18 areštuotas 286 Lt PVM skirtumas (b.l.119-121); 2005-03-22 aktu Nr.13.11-7-17 areštuotas 244 Lt PVM skirtumas (b.l.122-124); Tauragės AVMI 2005-04-02 sprendimu Nr.7-12-97 iš pareiškėjos išieškota 2601,20 Lt mokestinė nepriemoka suma, dėl ko nutrauktas pinigų išdavimas ir pervedimas iš kitų sąskaitų, iki bus išieškota minėta suma (b.l.125-126). Iš viso bendrovės turtui 2005-03-22 dienai buvo taikomas areštas 2 671 808, 23 Lt sumai). Konstatavus, kad bendrovė nepadarė pažeidimų, jos turto arešto aktai Tauragės AVMI 2006-05-22 sprendimais Nr.(13.22-7)-(7-14)-114- Nr.(13.22-7)-(7-14)-127 buvo panaikinti (b.l.126-139), taip pat Tauragės AVMI 2006-05-23 sprendimu Nr.(13.22-7)-(7-14)-129 pripažino netekusiu galios 2005-04-04 sprendimą Nr.7-12-97 išieškoti bendrovės mokestinę nepriemoką ir nutraukti pinigų išdavimą ir pervedimą iš banko sąskaitų (b.l.140). Iš MGK bylos duomenų matyti, kad pareiškėjos savininkas R. G. M. Lietuvoje gyveno tik pagal laikiną leidimą, galiojusį iki 2004-05-24 (MGK b.l.157), piniginių lėšų Lietuvos bankuose, išskyrus sąskaitą SEB banke, neturėjo (MGK b.l.171,173-177).

Teisės aktų, taikytinų sprendžiant ginčą, teismų praktikos analizė bei išvados.

Pareiškėja teigia, kad neteisėti veiksmai, dėl kurių ji patyrė žalą, yra mokesčių administratoriaus atliktas jos turto areštas, mokestinių permokų įskaitymas, tariamos mokestinės nepriemokos išieškojimas, pinigų išdavimo ir pervedimo iš banko sąskaitų nutraukimas laikotarpiu nuo 2002-03-06 iki 2005-04-04 ir nurodo, kad šiuo atveju valstybės pareigos atlyginti bendrovės patirtą žalą teisiniai pagrindai yra: CK 6.271 straipsnis, Konstitucijos 30 str. 2 dalis, numatanti, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas, ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolo Nr.1, ratifikuoto Lietuvos Respublikos 1995-12-07 įstatymu Nr.I-1117, 1 straipsnis, numatantis, kad kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę disponuoti savo nuosavybe. Iš nieko negali būti atimta jo nuosavybė, nebent visuomenės interesais ir tik remiantis įstatymu arba tarptautinės teisės bendraisiais principais. Aukščiau išdėstytos nuostatos jokiu būdu neturi riboti valstybės teisės leisti įstatymus, kokių jai reikia, kad galėtų kontroliuoti, ar nuosavybė naudojama remiantis visuomenės interesais arba kad garantuotų mokesčių, kitų rinkliavų ir baudų mokėjimą.

Turto arešto taikymo metu galiojo 1995 m. birželio 28 d. Mokesčių administravimo įstatymas Nr.I-974 (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2004-04-30, toliau- iki 2004-04-30 galiojęs MAĮ) ir 2004 m. balandžio 13 d. Mokesčių administravimo įstatymas Nr. IX-2112 (įstatymo redakcija, įsigaliojusi nuo 2004-05-01, toliau- nuo 2004 m. gegužės 1 d. galiojantis MAĮ).

Vadovaujantis iki 2004-04-30 galiojusio MAĮ 16 str. 1 d. 1, 2 punktais, mokesčių administratorius tvarko mokesčių mokėtojų ir kitų įmokų į valstybės (savivaldybės) biudžetą bei fondus apskaitą; kontroliuoja mokesčių į valstybės (savivaldybės) biudžetą bei fondus apskaičiavimą, sumokėjimą, išieško laiku nesumokėtus mokesčius ir delspinigius bei baudas, paskirtas pagal mokesčių įstatymus, taip pat grąžina permokas ir neteisingai išieškotus mokesčius, delspinigius bei baudas. MAĮ 17 str. 1 d. 13 punktas nustatė, kad mokesčio administratoriaus pareigūnas turi teisę areštuoti mokesčio mokėtojo turtą šio įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka. Šio įstatymo 32 str. 1 dalis nustatė, kad turto areštas yra šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis taikomas mokesčio mokėtojo nuosavybės teisės į turtą arba atskirų šios teisės sudėtinių dalių – valdymo, naudojimosi, disponavimo – priverstinis laikinas apribojimas, siekiant užtikrinti mokestinės nepriemokos išieškojimą. Gali būti areštuojama ir mokesčio mokėtojui priklausanti grąžinti mokesčio permoka (skirtumas). Šio straipsnio 2 dalis nustatė, kad mokesčio mokėtojo turto areštuojama tiek, kad būtų galima realiai ir visiškai užtikrinti mokestinių nepriemokų išieškojimą ir padengti su turto areštu bei išieškojimu susijusias išlaidas. Mokesčio mokėtojo turtas gali būti areštuojamas, jeigu mokesčio mokėtojas mokesčio įstatymo nustatyta tvarka nesumokėjo (nepervedė) mokesčių, delspinigių, baudų ir kitų įmokų arba jeigu mokesčio administratoriaus pareigūnams surašius patikrinimo, ar teisingai apskaičiuotas ir sumokėtas mokestis, aktą, kuriame nurodyti priskaičiuoti mokesčiai, delspinigiai, kitos įmokos ir (ar) paskirtos baudos, yra pavojus, kad mokesčio mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčius, delspinigius, baudas ir kitas įmokas (32 str. 3 d.). Mokesčio mokėtojo turtas taip pat gali būti areštuojamas, jeigu patikrinimo, ar teisingai apskaičiuotas ir sumokėtas mokestis, metu (kai tikrinimo metu nustatoma mokesčio įstatymo pažeidimų) yra pavojus, kad mokesčio mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti priskaičiuotus mokesčius, delspinigius ir (ar) paskirtas baudas. Šiuo atveju gali būti areštuojamas tik toks mokesčio mokėtojo turtas, kuris registruojamas turto registre, taip pat mokesčio mokėtojui grąžintina mokesčio permoka (skirtumas). Patikrinimo metu nenustačius mokestinės nepriemokos, turto areštas panaikinamas (32 str. 4 d.). MAĮ 32 str. 5 dalis nustatė, kad mokesčio mokėtojo nuosavybės teisė į turtą gali būti visiškai apribota, uždraudžiant mokesčio mokėtojui šiuo turtu disponuoti, naudotis ir jį valdyti. Šiuo atveju mokesčio mokėtojo turtas yra perduodamas saugoti arba perduodamas administruoti turto administratoriui. Mokesčio mokėtojo nuosavybės teisė gali būti apribota ir iš dalies- apribojamos tik kai kurios nuosavybės teisės sudėtinės dalys. Areštavus turtą, taip pat gali būti apribotos neturtinės teisės, kurias areštuotas turtas suteikia mokesčio mokėtojui, taip pat gali būti uždrausta kitiems asmenims perduoti turtą mokesčio mokėtojui, kurio nuosavybės teisė į šį turtą apribota, taip pat vykdyti mokesčio mokėtojo, kurio nuosavybės teisė apribota, atžvilgiu kitas prievoles. Konkretus mokesčio mokėtojo turto arešto būdas (nuosavybės teisės ar atskirų šios teisės sudėtinių dalių apribojimas) ir areštuojamo turto mastas nurodomi turto arešto akte. Vadovaujantis MAĮ 32 str. 6 dalimi, mokesčio mokėtojo turto areštas panaikinamas, kai to nebereikia. Pagal iki 2004-04-30 galiojusio MAĮ 32¹ str. 9 dalies nuostatas mokesčio mokėtojas, kurio turtas areštuotas, turi teisę skųsti turto arešto aktą Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.

Nuo 2004 m. gegužės 1 d. galiojančio MAĮ 2 str. 12 dalis, 19 str. 1 d. 3 punktas nustato, kad mokesčių administratorius yra už mokesčių administravimą atsakinga valstybės įstaiga ar institucija, turinti įstatymų suteiktus įgaliojimus veikti mokesčių administravimo srityje, o vienas iš pagrindinių VMI uždavinių- užtikrinti, kad mokesčiai į biudžetą būtų sumokėti. MAĮ 26 str. 1 d. 7, 9 punktai nustato, kad vietos mokesčių administratorius pagal savo kompetenciją atlieka tokias pagrindines funkcijas: kontroliuoja, ar teisingai apskaičiuoti, deklaruoti ir sumokėti mokesčiai; priverstinai išieško mokestines nepriemokas. MAĮ 32 straipsnis numato, kad administratorius, atlikdamas jam pavestas funkcijas, privalo: nepažeisti mokesčio mokėtojo teisių (32 str. 2 p.); tiksliai laikytis mokesčių teisės aktų ir pagal savo kompetenciją ginti teisėtus valstybės interesus (32 str. 3, 4 p.); naudotis savo teisėmis tik tiek, kiek tai susiję su jam pavestomis funkcijomis (32 str. 6 p.); atlikdamas savo funkcijas, stengtis kuo mažiau trikdyti mokesčių mokėtojo veiklą (32 str. 7 p.). MAĮ 33 str. 15 punktas nustato, kad mokesčių administratorius (jo pareigūnas), atlikdamas jam pavestas funkcijas, turi teisę taikyti mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdus, o šio įstatymo 95 str. 1 d. 2, 3 punktai atitinkamai numato, kad mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdai yra turto areštas ir nurodymas kredito įstaigai nutraukti pinigų išdavimą bei pervedimą iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų). MAĮ 101 str. 1 dalis nustato, kad turto areštas yra šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis taikomas mokesčių mokėtojo nuosavybės teisės į turtą arba atskirų šios teisės sudedamųjų dalių – valdymo, naudojimosi, disponavimo – priverstinis laikinas apribojimas siekiant užtikrinti mokestinės prievolės įvykdymą. Mokesčių mokėtojo turto areštuojama ne daugiau negu tiek, kad būtų galima realiai ir visiškai užtikrinti mokestinių nepriemokų išieškojimą ir padengti su turto areštu bei išieškojimu susijusias išlaidas (101 str. 2 d.). Mokesčių mokėtojo turtas gali būti areštuojamas, jeigu mokesčių mokėtojas mokesčio įstatymo nustatyta tvarka nesumokėjo mokesčio ir su juo susijusių sumų arba jeigu mokesčių administratoriui priėmus sprendimą, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, yra pavojus, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų (101 str. 3 d.). Mokesčių mokėtojo turtas taip pat gali būti areštuojamas, jeigu patikrinimo, ar teisingai apskaičiuotas ir sumokėtas mokestis, metu, taip pat pavedimo dėl specialisto išvados teikimo vykdymo metu nustatoma mokesčių įstatymų pažeidimų ir yra pagrįsta rizika, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų. Šiuo atveju gali būti areštuojamas tik toks mokesčių mokėtojo turtas, kuris registruojamas atitinkamo turto registre, taip pat mokesčių mokėtojui grąžintina mokesčio permoka (skirtumas) (101 str. 4 d.). Pagal MAĮ 101 str. 5 dalį mokesčių administratorius įkainoja areštuojamą turtą rinkos kainomis. Mokesčių mokėtojas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus įkainojimu, turi teisę jį ginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Mokesčių administratoriaus vykdomam turto areštui mutatis mutandis taikomos Civilinio proceso kodekso XLVIII skyriaus 675 str. 1, 2, 4 ir 5 dalyse, 677, 678, 679, 680, 683, 684 straipsniuose, 686 str. 1 ir 2 dalyse bei 688 straipsnyje nustatytos taisyklės. Šiuo atveju mokesčių administratoriaus pareigūnas turi visas teises ir pareigas dėl mokesčių mokėtojo ir trečiųjų asmenų, kaip ir šio kodekso nustatyta tvarka turtą areštuojantis antstolis (101 str. 6 d.).

Viešojo administravimo įstatymo 4 str. 1 d. 3 punktas (redakcija, galiojusi nuo 1999-07-09 iki 2006-12-31) nustatė, kad viešojo administravimo subjekto sprendimo mastas bei griežtumas turi būti proporcingi administravimo tikslui.

CK 1.138 str. 1 punktas nustato, kad vienas iš būdų, kuriais civilines teises įstatymų nustatyta tvarka gina teismas, neviršydamas savo kompetencijos, yra tokios teisės pripažinimas. Atsakomybės už neteisėtais veiksmais asmeniui padarytą žalą pagrindai ir sąlygos reglamentuotos CK, kurio 6.245-6.250 straipsnyje įtvirtintos bendrosios deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos- žala, neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos bei žalą padariusio asmens kaltė. Valstybės pareiga atlyginti už valdžios institucijų veiksmais padarytą žalą įtvirtinta šio kodekso 6.271 straipsnyje, kurio 1 dalis reglamentuoja, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šio straipsnio 4 dalis nustato, kad valstybės ar savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.246 str. 1 dalis nustato, kad civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai; pagal šio straipsnio 3 dalį teisėtais veiksmais padaryta žala turi būti atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Vadovaujantis CK 6.247 straipsniu, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. CK 6.249 str. 1 dalis numato, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų; piniginė žalos išraiška yra nuostoliai; jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Minėto straipsnio 3 dalis nustato, kad teismas gali atidėti būsimos žalos įvertinimą arba įvertinti būsimą žalą remdamasis realia jos atsiradimo tikimybe. Šiais atvejais kaip žalos atlyginimą teismas gali priteisti konkrečią pinigų sumą, periodines išmokas arba įpareigoti skolininką užtikrinti žalos atlyginimą.

Konstitucinis Teismas 2006-08-19 nutarime konstatavo, kad Konstitucija imperatyviai reikalauja įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad asmuo, kuriam neteisėtais veiksmais buvo padaryta žala, visais atvejais galėtų reikalauti teisingo tos žalos atlyginimo ir tą atlyginimą gauti. Pagal Konstituciją valstybė ne tik turi užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių gynimą nuo kitų asmenų neteisėtų kėsinimųsi, bet ir jokiu būdu neleisti, kad į jas neteisėtai kėsintųsi, jas pažeistų pačios valstybės institucijos ar pareigūnai (KT 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas, analizuodamas Žalos, padarytos neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmais, atlyginimo įstatymo tam tikrų nuostatų atitikimą Konstitucijai, 2000-06-30 nutarime konstatavo, jog minėto įstatymo 3 str. 1 dalis, 4 str. 1 d. 1 punktas ta apimtimi, kuria paneigiama teisė į žalos atlyginimą asmenims, kurių atžvilgiu apkaltinamasis nuosprendis panaikintas neįsiteisėjęs ir byla nutraukta arba nuteistas asmuo išteisintas dėl to, kad kuri nors nauja arba naujai paaiškėjusi aplinkybė neginčijamai įrodo, jog teismas padarė klaidą, jeigu neįrodyta, kad šios aplinkybės atitinkamu laiku nebuvo išaiškintos vien tik arba iš dalies dėl nuteistojo kaltės, ir baudžiamasis procesas yra pasibaigęs, prieštarauja Konstitucijos 29 str. 1 daliai, 30 str. 1, 2 dalims.

LVAT 2003-12-15 nutartyje administracinėje byloje Nr.A4-689-03 konstatavo, kad pagal CK 6.249 str. 1 dalies normą būtinoji tam tikrų išlaidų pripažinimo atlygintina žala sąlyga yra pareigūnų veiksmų neteisėtumo faktas, o pagal CK 6.271 str. 4 dalį neteisėtais valstybės institucijų ir pareigūnų aktais laikoma šių subjektų neteisėta veika- jie neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. LVAT 2004-11-16 nutartyje administracinėje byloje Nr.A8-944-04, pasisakydamas dėl MAĮ (1995-06-28 Nr.I-974) 32 str. 4 dalyje įtvirtinto turto arešto pagrindo, t.y., esant pavojui, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų, konstatavo, kad, vertinant lingvistiniu aspektu minėtą turto areštavimo sąlygą, matyti, kad ji sukonstruota tokiu būdu (turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu jo būdu netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčius), jog užtenka konstatuoti tikėtino pobūdžio aplinkybes, kurios pačios savaime ir sudaro prielaidą šios sąlygos taikymui. Taigi, MAĮ 32 str. 4 dalyje numatytai sąlygai taikyti vada atsiranda, kai yra pagrįstas (pakankamas) pagrindas manyti, jog mokesčio mokėtojas turtą gali paslėpti ar kitokiu būdu j o netekti ir dėl to gali būti sunku iš jo išieškoti mokesčius. LVAT 2007-11-09 nutartyje administracinėje byloje Nr.A9-1017/2007 konstatavo, kad, vadovaujantis MAĮ 101 str. 4 dalies (2004 m. balandžio 13 d. įstatymo Nr.IX-2112 redakcija) nuostatomis, tam, kad atsirastų pagrindas taikyti turto areštą, yra būtinos dvi sąlygos: 1) mokesčių įstatymo pažeidimai, nustatyti patikrinimo arba pavedimo dėl specialisto išvados teikimo vykdymo metu; 2) pagrįsta rizika, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų.

Europos Žmogaus Teisių Teismas 2008-01-08 sprendime byloje J. v. Lietuva konstatavo, kad dėl turto paėmimo ar konfiskavimo atsiranda žalos. Tam, kad atitiktų Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnio reikalavimus, realiai patirta žala neturi būti didesnė nei neišvengiama (žr. Raimondo v. Italy, 1994-02-22, Series A no. 281-A, § 33).

Iš to, kas pasakyta šiame ir sprendimo skyriuje „Faktinės bylos aplinkybės“, darytinos tokios bylos išnagrinėjimui reikšmingos išvados: 1) iš įstatymų (CK, MAĮ) nuostatų bei teisminės praktikos išplaukia trys sąlygos, kurias nustačius laikytina, kad atsirado deliktinės atsakomybės pagrindai: a) padaryta žala, ji padaryta neteisėtais veiksmais, nustatytas priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos bei žalą padariusio asmens kaltė; b) neteisėta valstybės tarnautojo veika- jis neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti; c) mokesčių įstatymo pažeidimai, nustatyti patikrinimo arba pavedimo dėl specialisto išvados teikimo vykdymo metu. Šioje byloje neabejotinai įrodyta, kad formalūs juridiniai pagrindai taikyti aptariamus apribojimus buvo (Mokesčių policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Tauragės apskrities skyriaus 2000-09-29 bei 2002-03-27 dokumentinės revizijos aktai, Tauragės AVMI 2002-03-29 patikrinimo aktas Nr.20-02-23-70 bei 2003-10-22 patikrinimo aktas Nr.20-03-46-191, kuriuo bendrovei priskaičiuota 2 542 089, 67 Lt mokesčių nepriemoka). Mokesčių administratorius taikė tik tokius apribojimus, kurie numatyti įstatymo- turto areštą ir mokesčių mokėtojui grąžintinos mokesčio permokos areštą. Iš to darytina išvada, kad byloje nėra įrodymų, jog mokesčių administratorius veikė taip, kaip įstatymai neleido, ar viršijo įgalinimus, t.y. jo veiksmuose nėra neteisėtų veiksmų. Minėta, kad viena iš deliktinės atsakomybės sąlygų yra žalos, neteisėtų veiksmų, priežastinio ryšio tarp neteisėtos veikos ir žalos padarymo konstatavimas ir pagal teisės teoriją šios sąlygos turi būti nustatytos in corpore, t.y. visos, o ne viena ar kelios iš jų. Šiuo atveju, net ir nustačius, kad žala kaip tokia atsirado, tai ji padaryta ne dėl neteisėtų valstybės tarnautojų (t.y. atsakovės atstovės ir trečiojo suinteresuoto asmens tarnautojų), veiksmų, tad negali būti konstatuotas ir kitas deliktinės atsakomybės elementas- priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir gal būt atsiradusios žalos. Nenustačius šių deliktinės atsakomybės elementų, nėra pagrindo pripažinti pareiškėjos teisę į žalos atlyginimą bei nagrinėti žalos dydžio nustatymo klausimą, tad nėra pagrindo tenkinti prašymą byloje skirti prašomą ekspertizę.

Teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad pagal cituotą LVAT praktiką apribojimas- turto areštas- taikomas vien konstatavus tikėtino pobūdžio aplinkybes, kurios pačios savaime sudaro prielaidą šio apribojimo taikymu. Vertinant, ar priemonės buvo adekvačios situacijai, yra svarbu, kad išties pareiškėjai priklausęs kilnojamasis turtas (įskaitant ir verslo priemones) buvo areštuotas tik apribojus disponavimo juo teisę, t.y. buvo uždrausta parduoti ar kitaip perleisti areštuotą turtą, gi juo naudotis, įskaitant ir pareiškėjos Lietuvoje vykdomą verslą, ribojama nebuvo. Areštuoto turto suma iš esmės adekvati tikrinimo aktais nustatytajai mokesčių nepriemokai.

Dėl senaties termino.

CK 1.125 str. 8 dalis nustato sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Atsakovė ir tretysis suinteresuotas asmuo jį prašo taikyti, nes, anot jų, paskutinis neva neteisėtas veiksmas, iš kurio kildinamas žalos atsiradimas yra 2005-04-02- paskutinio veiksmo atlikimo data, gi skundas teismui paduotas 2009-01-20. Be to, pagal iki 2004-04-30 galiojusio MAĮ 32¹ str. 9 dalies nuostatas mokesčio mokėtojas, kurio turtas areštuotas, turi teisę skųsti turto arešto aktą Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Pareiškėja su tokia pozicija nesutinka, nes jai apie atliktus neteisėtus veiksmus tapo žinoma Tauragės AVMI 2006-05-22- 2006-05-23 sprendimais panaikinus apribojimus ir ji senaties termino nepraleido.

Teismas sutinka su pareiškėjos pozicija, kad šiuo atveju kreipimosi į teismą dėl žalos atlyginimo termino eiga prasidėjo tuomet, kada pareiškėjai tapo žinoma apie mokestinio persekiojimo pabaigą bei apribojimų panaikinimą, nors išties pagal iki 2004-04-30 galiojusio MAĮ 54 str. 1 dalį mokesčio mokėtojas galėjo ginčyti kiekvieną mokesčio administratoriaus ar jo pareigūno veiksmą dėl jo ir šio veiksmo pasekmes, pagal 32¹ str. 9 dalies nuostatas mokesčio mokėtojas, kurio turtas areštuotas, turėjo teisę skųsti turto arešto aktą Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka, o pagal vėlesnių redakcijų MAĮ 144 straipsnį mokesčių mokėtojas turi teisę apskųsti bet kurį mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) veiksmą arba neveikimą. Tokios pozicijos teismas laikosi dar ir dėl to, kad visi (išskyrus pirmąjį) turto arešto aktai buvo sudaryti nedalyvaujant UAB „Est Merrain“ atstovui ir nėra įrodymų apie jų įteikimą.

Įvertinus išdėstytą, darytina išvada, kad skundas bei prašymas skirti turto ir verslo vertinimo ekspertizę netenkintini.

Atmetus skundą, prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo netenkintinas (ABTĮ 44,45 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str. str., 88 str. 1 p., 127 str.,

nusprendė:

skundą atmesti kaip nepagrįstą, prašymo atlyginti bylinėjimosi išlaidas netenkinti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacinius skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.