Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja Raimonda Andrulienė Civilinė byla Nr. 2A-635-459/2015

Teisėjas Vaclovas Paulikas (Proceso Nr. 2-06-3-13101-2013-3)

NUTARTIS

2015 m. gegužės 25 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Raimondos Andrulienės, kolegijos teisėjų Aušros Maškevičienės, Rimvidos Zubernienės, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi atsakovo A. E. W. (A. E. W.) apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės L. V. ieškinį atsakovui A. E. W. (A. E. W.), trečiajam asmeniui AB SEB bankui dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, turto pripažinimo asmenine nuosavybe bei kompensacijos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

2013-11-15 teisme priimtas ieškovės L. V. ieškinys atsakovui A. E. W., trečiajam asmeniui AB SEB bankui dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, turto pripažinimo asmenine nuosavybe bei kompensacijos priteisimo. Ieškovė prašė pripažinti negaliojančia ieškovės L. V. (K.) atžvilgiu 2008-09-10 kredito sutartį Nr. 0450818012503-16, sudarytą tarp AB SEB banko ir A. E. W. bei ieškovės L. V. (K.); pripažinti negaliojančia 2008-11-13 sutartinės hipotekos sutartį, kuria buvo įkeistas butas, esantis (duomenys neskelbtini); pripažinti negaliojančia 2008-10-29 buto pirkimo - pardavimo sutarties dalį, kuria nustatyta, jog butas, esantis (duomenys neskelbtini), įgytas bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise; pripažinti, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), įgytas asmeninėn ieškovės L. V. (K.) nuosavybėn; padalinti santuokos metu įgytą kilnojamąjį turtą - automobilį Honda CRV, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir pripažinti šį automobilį atsakovo asmenine nuosavybe, ieškovei iš atsakovo už atsakovui tenkančią didesnę dalintino turto dalį priteisti 10 000,00 Lt kompensaciją; priteisti ieškovei iš atsakovo 75 000,00 Lt neteisėtam ieškovės asmeninės nuosavybės - piniginių lėšų užvaldymui kompensuoti; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad 2004 metais sudarė santuoką su A. E. W.. 2005-05-13 ji dovanojimo sutarties pagrindu, kaip asmeninę nuosavybę, iš savo mamos P. K. gavo sodybą, esančią adresu (duomenys neskelbtini) 2008-09-03 ji pardavė tėvų dovanotą sodybą už 280 000,00 Lt. 2008-09-10 atsakovas sudarė kredito sutartį Nr. 0450818012503-16, pagal kurią atsakovas iš AB SEB banko paėmė 40 000,00 Lt dydžio kreditą. Kredito paskirtis - buto pirkimas. 2008-10-29 sudaryta buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo - pardavimo už 205 000,00 Lt kainą sutartis, kurios pagrindu ieškovei ir atsakovui viešame registre įregistruota bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisė. Butas 2008-11-13 sutartinės hipotekos sutartimi įkeistas įsipareigojimams pagal kredito sutartį užtikrinti. Ieškovė teigia, kad kredito sutarties ir hipotekos sutarties sudarymo metu ji buvo tokios psichinės būsenos, jog negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti bei buvo įtakojama atsakovo, kadangi jai diagnozuotas šizoafektinis sutrikimas, depresinis tipas. Taip pat ieškovė nurodė, kad nors kredito sutartyje nurodyta, jog kreditas yra skirtas buto pirkimui, tai neatitinka realios situacijos. Kredito sutarties sudarymo metu ji, pardavusi asmeninį turtą, turėjo daugiau nei pakankamai lėšų butui įsigyti, todėl akivaizdu, kad ji neturėjo jokios protingos ar pagrįstos priežasties sudaryti kredito sutartį. Šią sutartį ieškovė sudarė tik dėl to, kad ją įtikino atsakovas, pasinaudodamas jos pažeidžiama psichine būsena. Teigė, kad dėl psichikos ligos buto pirkimo – pardavimo sandorio sudarymo metu nesuvokė, jog butas taps ne jos asmenine nuosavybe, nors žinojo, kad buto pirkimui bus panaudotos jos asmeninės lėšos. Ieškovė sutarties sudarymo metu buvo įsitikinusi, kad įgyjamas turtas taps jos asmenine nuosavybe, todėl buto pirkimui panaudojo daugiau nei 188 000,00 Lt savo asmeninių lėšų. Ieškovė taip pat nurodė, kad, nutraukus santuoką, santuokoje įgytas turtas nebuvo padalintas. Atsakovas be jos sutikimo pasiėmė asmeniniam naudojimui santuokoje įgytą automobilį Honda CRV, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kuris buvo įsigytas 2006 metais už 8 000,00 EUR sumą, todėl prašo automobilį priskirti asmeninėn atsakovo nuosavybėn, o iš atsakovo ieškovei priteisti ½ automobilio vertės, t. y. 10.000,00 Lt kompensaciją. Ieškovė teigė, kad jai gydantis Švėkšnos psichiatrijos ligoninės stacionare jos piniginėmis lėšomis, esančiomis asmeninėje AB Swedbank sąskaitoje, disponavo atsakovas. Atsakovas asmeniniams poreikiams tenkinti ieškovės gydymosi laikotarpiais ir kitais laikotarpiais, taip pat 2008-10-21 pervesdamas į savo sąskaitą 55 135,00 Lt, nuimdamas įvairias sumas grynais, 2008-11-26 sumokėdamas 2 299,00 Lt už kompiuterį, neteisėtai atėmė iš ieškovės galimybę savo nuožiūra laisvai disponuoti asmeninėmis piniginėmis lėšomis ir taip sumažino ieškovės asmeninę nuosavybę, kuri turi būti kompensuota. Priteistinos kompensacijos dydis – 75 000,00 Lt.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Iš bylos medžiagos nustatyta, kad ieškovė L. V. ir atsakovas A. E. W. susituokė 2004-12-23 (tomas I, b. l. 11). Santuoką šalys nutraukė 2012-03-07 Vokietijoje (tomas I, b. l. 12, 41-56). 2005-05-13 dovanojimo sutarties pagrindu ieškovė iš savo mamos P. K., kaip asmeninę nuosavybę, gavo dovaną - sodybą, esančią adresu (duomenys neskelbtini) (tomas I, b. l. 13-14, 69-73). 2008-09-03 ieškovė pardavė tėvų jai dovanotą sodybą, esančią (duomenys neskelbtini), už 280 000,00 Lt (tomas I, b. l. 15-19). 2008-09-10 šalys su AB SEB banku sudarė kredito sutartį Nr. 0450818012503-16, pagal kurią šalys iš AB SEB banko paėmė 40 000,00 Lt dydžio kreditą. Kredito paskirtis - buto pirkimas (tomas I, b. l. 20-24). Ieškovė 2008-10-21 mokėjimo nurodymais atsakovui į jo asmeninę sąskaitą pervedė 37 895,00 Lt ir 17 240,00 Lt sumas (t. I, b. l. 28, 29). 2008-10-29 sudaryta buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo - pardavimo sutartis, butą šalys įsigijo už 205 000 Lt, sutarties pagrindu ieškovei ir atsakovui viešame registre įregistruota bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybės teisė (tomas I, b. l. 34-37, 66-68). Butas 2008-11-13 sutartinės hipotekos sutartimi įkeistas, siekiant užtikrinti sutartinių įsipareigojimų pagal kredito sutartį vykdymą (tomas I, b. l. 38-40). Ieškovės vardu registruota transporto priemonė HONDA CRV, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (tomas I, b. l. 65).

Ieškovė ieškinyje prašė pripažinti negaliojančia ieškovės L. V. (K.) atžvilgiu 2008-09-10 Kredito sutartį Nr. 0450818012503-16, sudarytą tarp AB SEB banko ir A. E. W. bei ieškovės L. V. (K.); pripažinti negaliojančia 2008-11-13 sutartinės hipotekos sutartį, kuria buvo įkeistas butas, esantis (duomenys neskelbtini); pripažinti negaliojančia 2008-10-29 buto pirkimo - pardavimo sutarties dalį, kuria nustatyta, jog butas, esantis (duomenys neskelbtini), įgytas bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise; pripažinti, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), įgytas asmeninėn ieškovės L. V. (K.) nuosavybėn; padalinti santuokos metu įgytą kilnojamąjį turtą - automobilį Honda CRV, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir pripažinti šį automobilį atsakovo asmenine nuosavybe, ieškovei iš atsakovo priteisiant 10 000,00 Lt kompensaciją; priteisti ieškovei iš atsakovo 75 000,00 Lt neteisėtam ieškovės asmeninės nuosavybės - piniginių lėšų užvaldymui kompensuoti. Teigė, jog kredito sutarties ir hipotekos sutarties sudarymo metu ji buvo tokios psichinės būsenos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti bei buvo įtakojama atsakovo. Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2014-12-18 sprendimu ieškinį tenkino. Atsakovas ginčija šį pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Atsakovas teigia, jog santuokos metu ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausiusi sodyba bendromis sutuoktinių lėšomis buvo iš esmės pagerinta, sutvarkyta. Pagerinimo vertę sudaro dovanojimo metu buvusios vertės ir sodybos pardavimo kainos skirtumas, todėl pusė šios sumos (128 290 Lt) pripažintina atsakovo nuosavybe. Savo teiginiams pagrįsti atsakovas pateikė banko išrašus, kuriose nurodytos tam tikros nuimtų grynųjų pinigų sumos, baldų bei įrangos pervežimą iš Vokietijos patvirtinančius dokumentus bei Vartojimo kredito sutartį, sudarytą su AB „Hansabankas“. Atsakovas nurodo, jog šie įrodymai buvo pateikti pirmosios instancijos teismui, tačiau teismas atsisakė juos priimti, motyvuodamas proceso ekonomiškumu. Pagrindine priežastimi, kodėl užtruko pateikti reikiamus įrodymus, atsakovas nurodo tą faktą, jog yra Vokietijos pilietis, gyvenantis užsienyje, dokumentų teko ieškoti skirtingose gyvenamosiose vietose ir institucijose, todėl buvo sudėtinga operatyviai juos surinkti, be to, dar reikėjo išversti į lietuvių kalbą. Civilinio proceso kodekso 314 straipsnyje yra numatyta, jog apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog šiuo ribojimu siekiama užkirsti kelią piktnaudžiauti procesu, jį vilkinti, bylinėtis naudojantis netikėtumu ar dalimis teikiant įrodymus. Dalyvaujantis byloje asmuo privalo sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, rūpestingai ir laiku pateikti teismui įrodymus ir argumentus, kuriais grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, nes priešingu atveju, teismas gali atsisakyti ginti tokio asmens subjektinę teisę. Ieškovės ieškinys atsakovo atstovui įteiktas dar 2013-12-04. Atsakovo priešieškinis teismui su naujais įrodymais pateiktas tik 2014-11-28. Teismas protokoline nutartimi priešieškinį atsisakė priimti, motyvuodamas tuo, jog byla paskirta nagrinėti teismo posėdyje daugiau nei prieš du mėnesius, ieškovė nesutinka, jog priešieškinis būtų priimtas, jo priėmimas užvilkintų bylos nagrinėjimą, nes byla nagrinėjama pakankamai ilgą laiką, o atsakovas turėjo visas galimybes priešieškinį pateikti anksčiau. Atsakovas, pateikdamas apeliacinės instancijos teismui naujus įrodymus, nenurodo jokių iš esmės naujų ir reikšmingų aplinkybių, kurios pateisintų pavėluotą įrodymų pateikimą. Tai, kad jis yra Vokietijos pilietis, gyvenantis užsienyje, nesudaro pagrindo teigti, jog jo galimybės naudotis savo procesinėmis teisėmis Lietuvos teismuose yra apsunkintos, nes atsakovas buvo atstovaujamas advokato, dirbančio Lietuvoje. Atsakovas turėjo pakankamai laiko surinkti ir pateikti teismui reikiamus įrodymus įstatymo nustatytais terminais, ypač turint omenyje tą faktą, jog atsakovui buvo pratęstas terminas atsiliepimui pateikti. Prašymas dėl termino atsiliepimui pateikti pratęsimo buvo motyvuotas tuo, jog atsakovas yra Vokietijos pilietis, dalis dokumentų yra Vokietijoje. Atsiliepimas į ieškinį teismui pateiktas jau praleidus pratęstą terminą, tačiau terminas 2014-02-20 teismo rezoliucija atnaujintas ir atsiliepimas priimtas. Atkreiptinas dėmesys, jog prie atsiliepimo nebuvo pridėti jokie įrodymai, tačiau teismas 2014-02-19 protokoline nutartimi nustatė atsakovui 20 dienų terminą pateikti atsiliepimo priedus. Priešieškinis teismui su naujais įrodymais pateiktas tik 2014-11-28. Atsižvelgdama į visas šias aplinkybes, kolegija daro išvadą, jog atsakovas neįrodė naujai pateiktų įrodymų priėmimo sąlygų, įrodymai galėjo būti pateikti dar pirmosios instancijos teismui, pirmosios instancijos teismo sprendimo turinys nesuponuoja prielaidos, jog įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, todėl atsakovo su apeliaciniu skundu pateiktus įrodymus atsisakytina priimti ir jie nevertintini. Be to, nors atsakovas apeliaciniame skunde reiškia reikalavimą tik panaikinti teismo sprendimą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui arba priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, tačiau, įvertinus apeliacinio skundo pagrindą, matyti, jog nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu motyvai iš esmės formuluojami kaip nauji reikalavimai, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios instancijos teisme (atsakovas nurodo, jog tiek ginčo butas, tiek įsipareigojimai pagal kredito sutartį su AB SEB banku turi būti padalinti lygiomis dalimis, taip pat teigia, jog jam priklauso pusė ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausiusios sodybos pagerinimo vertės). Kolegija atkreipia dėmesį, jog šios bylos nagrinėjimo dalykas pagal ieškinio reikalavimus buvo sandorių pripažinimas negaliojančiais, automobilio padalijimas bei kompensacijos priteisimas. Teismas, konstatavęs, jog sudarydama ginčijamus sandorius ieškovė negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, sandoriai neatitiko ieškovės valios, tenkino reikalavimus pripažinti sandorius negaliojančiais. Atsakovas apeliaciniame skunde tik abstrakčiai nurodo, jog ieškovė ir atsakovas kartu nusprendė dėl buto pirkimo ir jokia įtaka ieškovei nebuvo daroma, tačiau nenurodo daugiau jokių savo nesutikimo su teismo išvadomis motyvų, t. y. neginčija teismo psichiatrijos – psichologijos ekspertizės išvadų, nepateikia jokių įrodymų dėl to, jog ieškovė, sudarydama ginčo sandorius, adekvačiai suvokė savo veiksmų pasekmes. Taigi pirmosios instancijos teismo išvados dėl sandorių neatitikimo ieškovės valiai ir interesams lieka nepaneigtos. Kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, teismo psichologijos – psichiatrijos ekspertizės aktą, sutinka su ta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria ginčo sandoriai pripažinti negaliojančiais, o butas pripažintas asmenine ieškovės nuosavybe. Pripažinus šią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį esant teisėtą ir pagrįstą, kaip teisiškai nereikšmingi atmestini atsakovo argumentai dėl dalies pajamų iš buto, kuris pripažintas asmenine ieškovės nuosavybe, nuomos ir sumokėtų kredito, kuris pripažintas asmeniniu atsakovo įsipareigojimu, įmokų įskaitymo dalinant ginčo butą.

Byloje nėra ginčo dėl to, kad 2005-05-13 dovanojimo sutartimi ieškovė asmeninės nuosavybės teise įgijo 0,2176 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), su jame esančiais statiniais – 77,30 kv. m ploto gyvenamuoju namu, tvartu, daržine, malkine. Dovanojimo sutartyje nurodyta, kad žemės sklypo vertė 6 495 Lt, statinių – 23 420 Lt, taigi ieškovei padovanoto turto vertė sudarė 29 915 Lt. Ieškovė jai asmeninės nuosavybės teise priklausiusį turtą pardavė už 280 000 Lt. Atsakovo teigimu, sodybos vertė padidinta santuokos metu jo ir ieškovės bendromis lėšomis, todėl pusė pagerinimo vertės pripažintina atsakovo nuosavybe. Lietuvos Aukščiausiasis teismas yra nurodęs, kad turtas, kuris yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė, pripažįstamas bendrąja sutuoktinių nuosavybe, kai nustatomos šios teisiškai reikšmingos aplinkybės: 1) asmeninis sutuoktinio turtas buvo pagerintas iš esmės. Tai yra vertinamasis kriterijus. Esminiu pagerinimu gali būti pripažįstamas kapitalinis remontas, rekonstrukcija, pagerinimas ir kt.; 2) asmeninis turtas iš esmės pagerintas santuokos metu; 3) iš esmės turtas pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis, kito sutuoktinio lėšomis ar darbu. Tam, kad turtas, kuris yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė, būtų pripažintas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, būtina nustatyti įstatyme įtvirtintų teisiškai reikšmingų faktų visumą. Kolegija pažymi, jog atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad sodybos būklė apskritai buvo pagerinta (nepateikė jokių rangos sutarčių ar sodybos nuotraukų). Vienintelis tiesioginis įrodymas apie pakitusią sodybos vertę yra jos dovanojimo sutartyje nurodytos vertės ir pardavimo kainos pokytis, tačiau atsakovas neįrodė, jog sodybos vertė pakilo būtent dėl atlikto remonto ar, kad atsakovo iš sąskaitos paimtos lėšos buvo panaudotos sodybos remontui. Atsakovas taip pat nurodo, jog sodybos remontui buvo imtas kreditas, o šio fakto įrodymai pateikti pirmosios instancijos teismui. Atsakovas kartu su priešieškiniu pirmosios instancijos teismui pateikė 2007-10-27 vartojimo kredito sutartį, šalių sudarytą su Hansabanku. Sutartyje nurodyta, jog bendra kredito suma sudaro 25 262,65 Lt, o kreditas skirtas būsto remontui. Sodyba parduota 2008-09-03. Nors teismas nevertino priešieškinio argumentų, tačiau atsakovas priešieškinyje nurodė, kad paskola buvo sumokėta iš lėšų, gautų pardavus sodybą. Kadangi, kaip teigia pats atsakovas, paskola grąžinta iš lėšų, kurios gautos pardavus ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausiusį turtą, nėra pagrindo šią sumą laikyti bendromis sutuoktinių lėšomis, investuotomis į turto pagerinimą. Taigi kolegija daro išvadą, jog atsakovas neįrodė, kad lėšos, gautos pardavus ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausiusią sodybą, buvo bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė.

Pirmosios instancijos teismas tenkino ieškovės reikalavimą padalinti santuokoje įgytą turtą - automobilį Honda CRV, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pripažino asmenine atsakovo nuosavybe, o už atsakovui tenkančią didesnę dalintino turto dalį priteisė ieškovei iš atsakovo 10 000 Lt kompensacijos. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas neatsižvelgė į tą faktą, jog ginčo automobilį atsakovas įgijo iš naudotų automobilių pardavimo bendrovės kaip dalį įmokos atidavęs savo anksčiau turėtą automobilį. Automobilio vertė – 3400 Eur – buvo įskaityta kaip dalis mokėjimo, o likusius 5000 Eur atsakovas sumokėjo iš asmeninių lėšų. Atsakovas nurodo aplinkybes, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teismui. Kita vertus, automobilis įgytas santuokos metu, atsakovas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad automobiliui įsigyti buvo panaudotos jo asmeninės lėšos. Be to, atsakovas 2006-09-13 sutartimi perleido automobilį ieškovei, įkainodamas jį 22 000 Lt. Atsakovo teiginiai apie 2006-09-13 sutarties suklastojimą yra deklaratyvaus pobūdžio, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme atsakovas sutarties neginčijo, ekspertizės sutarties autentiškumui nustatyti skirti neprašė. Atsakovas pripažino, jog automobilį naudoja pats, todėl teismas pagrįstai, įvertinęs visas bylos aplinkybes, automobilį pripažino asmenine atsakovo nuosavybe, o ieškovei iš atsakovo priteisė kompensaciją už didesnę atsakovui tenkančią dalintino turto dalį. Nors atsakovas ginčija ieškovės nurodytą automobilio vertę, tačiau jokių įrodymų, susijusių su automobilio verte, nepateikė. Apeliacinio skundo teiginys, jog po 8 metų eksploatacijos nurodoma automobilio vertė - 20 000 Lt yra visiškai nepagrįstas ir atmestinas kaip neteisingas ir neatitinkantis teisinio reglamentavimo bei faktinės situacijos. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, jog ieškovė transporto priemonės vertę apskaičiavo pagal 2009 metų, t. y. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės režimo pabaigos datos duomenis. Kadangi atsakovas iš esmės neprieštaravo dėl ieškovės nurodomos automobilio vertės ir nepateikė ją paneigiančių duomenų, pirmosios instancijos teismas vadovavosi ieškovės nurodyta automobilio verte. Įrodymų, kurie leistų abejoti šios teismo sprendimo dalies pagrįstumu, atsakovas nepateikė ir apeliacinės instancijos teismui, todėl ši sprendimo dalis paliktina nepakeista.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad 2008-09-03 pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu už parduotą sodybą ieškovė sutarties pasirašymo metu gavo 4 000,00 Lt avansą, o 2008-09-25 į banko sąskaitą ieškovei pervesta 276 000,00 Lt, taigi ieškovės pajamos iš šio sandorio sudarė 280 000,00 Lt. Butas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo įsigytas už 205 000,00 Lt naudojant lėšas, gautas pardavus ieškovės sodybą. Vadinasi, ieškovei turėjo likti 75 000,00 Lt (280 000,00 Lt – 205 000,00 Lt). Atsakovas teigia, jog avansinėje sutartyje nurodyta kita turto pardavimo kaina – 239 750 Lt. Buto pirkimo – pardavimo sutartyje aiškiai nurodyta perkamo buto kaina – 205 000 Lt, nurodyta jos mokėjimo tvarka, todėl atsakovo argumentas dėl kitos nei nurodyta sutartyje sumos, kuri neva buvo sumokėta už butą, atmestinas kaip nepagrįstas.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog ieškovė nuo 2008-03-13 iki 2008-05-01 buvo gydyta Švėkšnos psichiatrijos ligoninėje dėl paūmėjimų, tačiau jautėsi blogai, todėl vėl pateko į Klaipėdos apskrities ligoninės Psichiatrijos skyrių, kuriame gydyta nuo 2008-05-21 iki 2008-07-04. Ieškovė teigia, kad jai gydantis Švėkšnos psichiatrijos ligoninėje, jos piniginėmis lėšomis asmeninėje sąskaitoje disponavo atsakovas, t. y. 2008-04-20 iš sąskaitos jis paėmė 100,00 Lt, 2008-04-30 – 1 000,00 Lt, 2008-04-30 – 200,00 Lt, iš viso – 1300,00 Lt. Nuo 2008-05-21 iki 2008-07-04 ieškovei gydantis Klaipėdos apskrities ligoninės Psichiatrijos skyriuje atsakovas iš minimos banko sąskaitos paėmė 749,83 Lt. Taip pat ieškovė, būdama dar sutrikusios psichikos, į atsakovo asmeninę sąskaitą 2008-10-21 mokėjimais pervedė 55 135,00 Lt asmeniniams poreikiams tenkinti, o 2008-11-26 iš ieškovės banko sąskaitos 2 299,00 Lt buvo sumokėta už kompiuterį. Ieškovės aplinkybes apie nurodytų pinigų srautų judėjimą sąskaitoje patvirtina byloje pateiktas ieškovės banko sąskaitos išrašas, tačiau iš banko išrašo nėra aišku, kam ir kokiems tikslams buvo naudojamos lėšos, išskyrus kompiuterio pirkimo faktą. Be to, atkreiptinas dėmesys, jog už sodybos pardavimą gautos lėšos į ieškovės sąskaitą pervestos tik 2008-09-25, todėl ieškovės nurodomais jos gydymosi Švėkšnos psichiatrijos ligoninėje ir Klaipėdos apskrities ligoninės Psichiatrijos skyriuje laikotarpiais jos sąskaitoje dar nebuvo asmeninių už sodybą gautų lėšų, kurios, kaip nurodo ieškovė, buvo paimtos iš sąskaitos 2008-04-20 ir 2008-04-30, taip pat jai gydantis Klaipėdos apskrities ligoninės Psichiatrijos skyriuje. Iš banko sąskaitos išrašo matyti, jog ieškovė atsakovui 2008-10-21 pervedė 17 240 Lt ir 37 895 Lt. Šios sumos pervestos jau po to, kai ieškovei į jos banko sąskaitą buvo įmokėtos už sodybą gautos lėšos. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte nurodyta, jog nuo 2008-03-13 iki 2009-01-01 ieškovei buvo taikomas intensyvus gydymas psichotropiniais preparatais terapinėmis dozėmis tiek stacionare, tiek ambulatoriškai. Ieškovės veiksmų supratimui bei jų valdymui esminę reikšmę turėjo tuometinė psichinė būsena, o aktyvūs ir sudėtingi veiksmai, tokie kaip byloje ginčijamų sutarčių pasirašymas, nesuderinami su 2008-03-13 – 2009-01-01 ieškovei stebėta psichopatologija. Civiliniame kodekse numatyta, jog turtu, kuris yra asmeninė vieno sutuoktinio nuosavybė, šis sutuoktinis naudojasi, jį valdo bei juo disponuoja savo nuožiūra (CK 3.97 straipsnio 1 dalis). Jeigu dėl ligos ar kitų objektyvių priežasčių vienas sutuoktinis negali savarankiškai tvarkyti savo turto ir prisidėti prie šeimos namų ūkio išlaikymo, kitas sutuoktinis turi teisę naudoti šeimos namų ūkiui išlaikyti negalinčio savarankiškai tvarkyti savo turto sutuoktinio asmenines lėšas ir turtą (CK 3.97 straipsnio 5 dalis). Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad naudojo asmenines ieškovės jam pervestas lėšas namų ūkiui išlaikyti. Ieškovė atsakovui 2008-10-21 mokėjimo pavedimais pervedė didelę pinigų sumą, tačiau atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad iš šių lėšų būtų padidinęs šalims priklausančio turto vertę, įsigijęs namų ūkiui reikalingų daiktų ar mokėjęs kokias nors sutuoktinių skolas. Taigi atsižvelgiant į tą faktą, jog ieškovė, pervesdama atsakovui nurodytas jai asmeninės nuosavybės teise priklausančias lėšas, buvo tokios būsenos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, atsakovas neįrodė, kad šios lėšos būtų panaudotos šeimos namų ūkiui, darytina išvada, kad atsakovas neteisėtai sumažino ieškovės asmeninę nuosavybę, todėl ieškovei iš atsakovo priteistina atsakovui pervestų lėšų suma - 55 135,00 Lt. Ieškovės reikalavimas dėl 19 865 Lt dalies ieškovės asmeninių lėšų priteisimo atmestinas kaip neįrodytas, nes, kaip minėta, iš banko sąskaitos išrašo matyti, jog ieškovės nurodytais atsakovo disponavimo jos asmeninėmis lėšomis laikotarpiais asmeninių lėšų sąskaitoje dar nebuvo, o 2008-11-26, kai iš ieškovės banko sąskaitos buvo sumokėta už kompiuterį, ieškovė jau nebebuvo gydoma stacionare, be to, akivaizdu, jog buvo pirktas daiktas, kuris pagal savo pobūdį gali būti pripažintas priemone šeimos poreikiams tenkinti.

Atsakovas nurodo, jog į bylos nagrinėjimą nebuvo įtraukta notarė, nors buvo ginčijamas notarės patvirtintas sandoris.

Įstatymas draudžia teismui nagrinėjant bylą spręsti klausimus dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ar pareigų (CPK 266 straipsnis), šis įstatymo imperatyvas sukuria bylą nagrinėjančiam teismui pareigą, nustačius tikėtiną teisinę sprendimo įtaką ne tik bylos dalyviams, bet ir kitiems asmenims, imtis priemonių įtraukti juos į prasidėjusį procesą. CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas yra konstatuojamas tada, kai teismas ,,nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų“. Sisteminis nurodytų procesinės teisės normų vertinimas leidžia daryti išvadą, kad absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas yra ne visais atvejais, kai teismas neįtraukia į procesą visų teisinį suinteresuotumą turinčių asmenų, o tik tais, kai tai susiję su įstatymo nurodytomis pasekmėmis – sprendimu turi būti nuspręsta ir dėl tokių asmenų teisių ir pareigų. Įstatyminės sąvokos ,,teismas nusprendė“ turinys yra atskleistas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Nusprendimas suprantamas kaip teisių ir pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal A. J. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-159/2007). Tai reiškia, kad aukštesnės instancijos teismas gali panaikinti žemesnės instancijos teismo sprendimą CPK 329 straipsnio 2 dalyje 2 punkte nustatytu pagrindu tik nustatęs ir įvardijęs, kaip konkrečiai teismo sprendimu buvo paveikta neįtraukto į procesą asmens teisinė padėtis ir kokias įstatymo nustatytas teisines pasekmes teismo sprendimas sukėlė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. F. v. UAB „Lietuvos rytas“, bylos Nr. 3K-3-265/2008).

Aptartos įstatymų ir teismų praktikos nuostatos reiškia, kad, spręsdamas dėl trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, procesinio statuso pripažinimo, teismas visais atvejais turi identifikuoti materialinį teisinį santykį, kuris tą asmenį sieja su ginčo šalimis, ir materialinės teisės normą, kurioje nustatytos galimos teismo sprendimo pasekmės trečiojo asmens teisėms ir pareigoms.

Nagrinėjamoje byloje jokiu teisiškai reikšmingu aspektu nepasisakyta dėl notarės, patvirtinusios buto pirkimo – pardavimo sutartį, kurios dalis pripažinta negaliojančia, ir sutartinės hipotekos sandorį, kuris pripažintas negaliojančiu, veiksmų, taigi nėra pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas sukėlė sandorius tvirtinusios notarės teisėms ir pareigoms kokių nors teisinių pasekmių - ne notarės veiksmai, atlikti tvirtinant sandorį, buvo bylos nagrinėjimo dalykas. Byloje buvo nagrinėjami ginčo šalių veiksmai, aplinkybės, susijusios su šalių valia sudaryti sandorius. Dėl to apeliacinio skundo argumentai dėl privalomo sandorius patvirtinusios notarės įtraukimo dalyvauti byloje atmestini.

Atsakovas taip pat teigė, jog byla išnagrinėta pažeidžiant teismingumo taisykles, nes ieškinys turtinio pobūdžio, o pagal ginčijamos buto pirkimo – pardavimo sutarties kainą nagrinėtinas apygardos teisme. Kolegija pažymi, jog šis argumentas teisinę reikšmę įgytų tik sprendžiant dėl absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo egzistavimo, tačiau absoliutų teismo sprendimo negaliojimo faktą Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 dalies 6 punkto pagrindu galima konstatuoti tik tuo atveju, jei buvo pažeistos bylų rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui taisyklės. Šiuo atveju byla išnagrinėta nepažeidus bylų rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui taisyklių, todėl absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo nėra.

Atsižvelgiant į anksčiau nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl 75 000 Lt kompensacijos priteisimo, netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, todėl ši sprendimo dalis keistina, sumažinant ieškovei iš atsakovo priteistos kompensacijos dydį iki 55 135,00 Lt (CPK 326 str. 1 d. 3 p.). Kitos sprendimo dalys paliktino nepakeistos.

Keičiant pirmosios instancijos teismo sprendimą, perskirstytinos bylinėjimosi išlaidos. Ieškovė pirmosios instancijos teisme patyrė iš viso 3 825,50 Lt bylinėjimosi išlaidų (500 Lt žyminio mokesčio ir 3325,5 Lt kitų bylinėjimosi išlaidų). Keičiant pirmosios instancijos teismo sprendimą ir tenkinant 91 proc. ieškinio reikalavimų (bendra ieškinio suma buvo 227 500 Lt, tenkinta reikalavimų už 207 635 Lt), ieškovei iš atsakovo priteistina 500 Lt žyminio mokesčio ir 3026,21 Lt kitų bylinėjimosi išlaidų. Kadangi ieškovė už ieškinį turėjo mokėti 5550 Lt žyminio mokesčio, sumokėjo tik 500 Lt, o nuo likusios dalies mokėjimo buvo atleista, iš atsakovo į valstybės biudžetą priteistina 4595,50 Lt žyminio mokesčio, o iš ieškovės į valstybės biudžetą – 454,50 Lt žyminio mokesčio (CPK 93 str., 96 sr., 98 str.).

Atsakovas už apeliacinį skundą sumokėjo 1169 Eur žyminio mokesčio, o ieškovė už atsiliepimo už apeliacinį skundą surašymą sumokėjo 500 Eur advokato teisinės pagalbos išlaidų (tomas II, b. l. 59, tomas III, b. l. 106, 115-116). Tenkinant 9 proc. apeliacinio skundo reikalavimų, atsakovui iš ieškovės priteistina 105,21 Eur žyminio mokesčio, o ieškovei iš atsakovo – 455 Eur advokato teisinės pagalbos išlaidų (CPK 93 str., 96 sr., 98 str.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

pakeisti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 18 sprendimą, sumažinti ieškovei L. V. iš atsakovo A. E. W. (A. E. W.) priteistos kompensacijos dydį iki 150968,20 Eur (55 135,00 Lt).

Ieškovei L. V. iš atsakovo A. E. W. priteisti 144,81 Eur (500 Lt) už ieškinį sumokėto žyminio mokesčio ir 876,45 Eur (3026,21 Lt) kitų bylinėjimosi pirmosios instancijos teisme išlaidų.

Iš atsakovo A. E. W. į valstybės biudžetą priteisti 1330,95 Eur (4595,50 Lt) žyminio mokesčio, o iš ieškovės L. V. į valstybės biudžetą priteisti 131,63 Eur (454,50 Lt) žyminio mokesčio.

Kitas teismo sprendimo dalis palikti nepakeistas.

Atsakovui A. E. W. iš ieškovės L. V. priteisti 105,21 Eur (363,27 Lt) už apeliacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio, o ieškovei L. V. iš atsakovo A. E. W. priteisti 455 Eur (1571,02 Lt) advokato teisinės pagalbos apeliacinės instancijos teisme išlaidų.