Vilniaus apygardos teismo nutartis

Teisėja V.Liudvinavičienė Teisminio proceso Nr. 1-12-1-02244-2014-4

2014 m. spalio 10 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-07-23 nuosprendžio, kuriuo E. Z. pripažintas kaltu padarius baudžiamąjį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalyje, 178 straipsnio 4 dalyje (pasikėsinimas pagrobti UAB „Fortas“ turtą), ir nuteistas 27 parų arešto.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64¹ straipsnio 1 dalimi, paskirtą bausmę sumažinus vienu trečdaliu paskirta jam 18 (aštuoniolikos) parų arešto bausmė.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. Z. nuteistas už tai, kad jis, turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, 2014-07-20, apie 18.40 val., Vilniuje, Konstitucijos pr. 7A, PC „Europa“, „Fortas“ restorane, pasikėsino pagrobti svetimą UAB „Fortas“ priklausantį turtą 1 vnt. butelį šampano „Henriot“, kurio vertė 159 Lt, tačiau veikos nebaigė, dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, nes buvo pastebėtas restorano padavėjos ir sulaikytas apsaugos darbuotojo. Taip E. Z. pasikėsino pagrobti UAB „Fortas“ priklausančio turto už 159 Lt.

Vienintelis apeliacinio skundo argumentas, kad jis (apeliantas) yra nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 4 d.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras sutinka su apeliacinio skundo argumentais.

Motyvuojamoji dalis

E. Z. apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės aktų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (LAT baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-04-21 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-204/ 2008).

Nagrinėjamo skundo kontekste taip pat pažymėtina, jog teismas, skirdamas bausmę, vadovaudamasis LR BK 61 straipsnio 1 dalies nuostatomis bei formuojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių, ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, bei įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Ši baudžiamojo įstatymo nuostata išvardija kriterijus, į kuriuos teismas privalo atsižvelgti parinkdamas bausmės rūšį ir nustatydamas bausmės dydį. BK 61 straipsnio 2 dalies dispozicija neriboja teismo teisės pasirinkti BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytos bausmės rūšies ar nustatyti jos dydžio, tačiau reikalauja motyvuoti atitinkamą sprendimą bei nurodo, kad bausmės dydis turi būti skaičiuojamas nuo jos vidurkio.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs E. Z. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį ir stadiją (jo padarytas veika priskiriama prie baudžiamųjų nusižengimų nuosavybei, padaryta esant tiesioginei tyčiai, nutrūko pasikėsinimo stadijoje), motyvus ir tikslus, atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kaltinamojo asmenybę: ankščiau teistas dvidešimt penkis kartus, didžiąja dalimi už nusikaltimus nuosavybei, teistumas neišnykęs (b. l. 40-50), ne kartą baustas administracine tvarka už narkotinių medžiagų vartojimą be gydytojo paskyrimo ir smulkųjį svetimo turto pagrobimą, padarė pagrįstą išvadą, kad nėra galimybės skirti kitos įstatyme įtvirtintos bausmės – baudos ar viešųjų darbų ar laisvės apribojimo, kadangi kaltinamasis nedirba, jokių piniginių lėšų neturi, Atsižvelgęs į kaltinamojo asmenybę (nedirba, daug kartų teistas, tame tarpe už nusikaltimus nuosavybei, baustas administracine tvarka už smulkųjį svetimo turto pagrobimą) bei nusikalstamą veiką apibūdinančias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas, kolegijos nuomone, pagrįstai paskyrė E. Z. 27 parų arešto bausmę, kuri, būdama artima BK 178 str. 4 d. sankcijoje numatytos šios bausmės rūšies vidurkiui, įvertinus nuteistojo asmenybę charakterizuojančius duomenis, taip pat tai, kad jis nedaro teisingų išvadų ir yra linkęs nusikalsti, yra aiškiai ne per griežta. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BK 64¹ str. nuostatomis, paskirtą E. Z. bausmę sumažinęs 1/3, paskyrė E. Z. galutinę bausmę – 18 parų arešto bei įskaitė į bausmės laiką laikinajame sulaikyme nuo 2014-07-20 iki 2014-07-22 jo išbūtas dvi paras. Paskirta galutinė bausmė atitinka BK 42 str. 2 d. numatytus siekiamus bausmės tikslus, keisti ją į švelnesnę nėra įstatyminio pagrindo.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014- 07-23 nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo jį keisti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., kolegija

nutarė:

Nuteistojo E. Z. apeliacinį skundą atmesti.