Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės (kolegijos pirmininkė), Irmanto Jarukaičio ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų G. D., R. E., P. K., A. V. ir E. Z. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų G. D., R. E., P. K., A. V. ir E. Z. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Vilniaus miesto 1-ajam apylinkės teismui ir Nacionalinei teismų administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl sprendimo panaikinimo, teisėjų atlyginimo skirtumo priteisimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

III.

Atsakovas atsiliepimus iš esmės grindžia atsiliepimo į pareiškėjų skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui, motyvais, akcentuodamas, kad 2008 metais priimtu TAĮ buvo sukurta nauja teisėjų atlyginimų apskaičiavimo tvarka, kurią pritaikius, net atsižvelgiant į tai, kad teisės aktai nenumato advokato ir notaro darbo stažo įtraukimo į priedo už ištarnautus Lietuvos valstybei metus apskaičiavimą, pareiškėjams išmokamas atlyginimas nesumažėjo, Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo pirmininko 2008 m. lapkričio 17 d. įsakymu Nr. PI-35 pagal galiojantį įstatymą nustatyti priedai už ištarnautus valstybei metus, o priedo dydžio pakeitimas neturėjo reikšmės apeliantams mokamų atlyginimų dydžiams, taigi pareiškėjų socialinės garantijos nebuvo sumažintos. Iki 2008 metų TAĮ priėmimo teisėjų atlyginimų apskaičiavimai nebuvo tinkamai sureguliuoti ir nebuvo nustatyta tokių veiksmų atlikimo vieninga tvarka, todėl esant akivaizdžiai šį objektą reguliuojančių įstatymų normų kolizija teismas, apskaičiuodamas teisėjams atlyginimą, įskaičiavo advokato ir notaro darbo stažus. Nepagrįstas pareiškėjų argumentas, kad teisėjams, kurie jais tapo iki 2008 metų, neturi būti taikomas TAĮ teisėjų atlyginimo priedams apskaičiuoti normos. Nuo 2002 m. kovo 14 d. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo 2008 m. rugsėjo 1 d. įstatymas pripažintas netekusiu galios, todėl jo normos nebegali būti taikomos nuo tos dienos, kai įstatymas neteko galios. TAĮ, kuris yra speciali norma prieš Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33, 34, 36, 38, 39, 42, 43, 47, 51, 55¹, 57, 61, 63, 64, 69¹, 81 straipsnių, IX skyriaus pavadinimo, 83, 84, 85, 86, 90, 98, 101, 103 straipsnių, XII skyriaus antrojo skirsnio pavadinimo, 106, 107, 108, 119, 120, 122, 124, 127, 128, 129 straipsnių pakeitimo ir papildymo, 89, 109, 110, 111, 112, 125 straipsnių pripažinimo netekusiais galios ir įstatymo papildymo 53¹, 53² straipsniais ir IX skyriaus trečiuoju trečiuoju skirsniu įstatymą, taip pat nenumato advokato ir notaro darbo stažo įskaičiavimo teisėjų atlyginimo priedams apskaičiuoti. Šiuo metu galiojančio Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33, 34, 36, 38, 39, 42, 43, 47, 51, 55¹, 57, 61, 63, 64, 69¹, 81 straipsnių, IX skyriaus pavadinimo, 83, 84, 85, 86, 90, 98, 101, 103 straipsnių, XII skyriaus antrojo skirsnio pavadinimo, 106, 107, 108, 119, 120, 122, 124, 127, 128, 129 straipsnių pakeitimo ir papildymo, 89, 109, 110, 111, 112, 125 straipsnių pripažinimo netekusiais galios ir įstatymo papildymo 53¹, 53² straipsniais ir IX skyriaus trečiuoju skirsniu įstatymo normos taip pat konkrečiai nenumato, jog advokato ir notaro stažas turi būti įskaičiuojamas priedams nustatyti, o reglamentuoja tik tai, kad teisėjams, kuriems iki šio įstatymo įsigaliojimo buvo nustatytos ilgesnės atostogos ir (arba), atsižvelgiant į jų stažą, didesnis pareiginės algos priedas, ir (arba) kitos socialinės garantijos, šios garantijos nemažinamos. Anot atsakovo, pareiškėjų atlyginimų priedų pakeitimas nereiškia jų socialinių garantijų mažinimo, todėl negali būti traktuojama, kad dėl, pareiškėjų teigimu, socialinių garantijų sumažinimo ir dėl to, kad jie teisėjais tapo iki 2008 metų, jiems turi būti taikomos jau negaliojančio įstatymo normos, kurios numatė advokato darbo stažo įskaitymą teisėjo atlyginimo priedams nustatyti. TAĮ, TĮ ir TĮ įgyvendinimo įstatymo normos viena kitai neprieštarauja, todėl keičiant įstatymų normas dėl teisėjų atlyginimo priedų dydžių nustatymo, pareiškėjų teisiniai lūkesčiai nebuvo pažeisti, nebuvo sumažintos jų socialinės garantijos ar buvo pažeistas lygiateisiškumo principas, lyginant su teisėjais, atliekančiais tą patį darbą. Nesutinka, kad į teisėjo darbo stažą atostogų trukmei nustatyti turi būti įskaičiuotas notaro ir advokato darbo stažai už skunde nurodytus laikotarpius. Iki tol, kol Konstitucinis Teismas pasisakė dėl advokato darbo, Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas pareiškėjams kasmetinių atostogų trukmę skaičiavo įtraukdamas notaro ir advokato darbo stažus. Neįtraukus notaro ir advokato darbo stažų atostogų trukmei apskaičiuoti, pareiškėjams atitinkamai galėjo būti suteiktos tik apie 7, 4, 7 ir 4 papildomų kasmetinių atostogų už 2009/2010 metus dienas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.

Byloje ginčas kilo dėl pareiškėjų G. D., R. E., P. K., A. V. ir E. Z. (Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo teisėjų) darbo stažo priedui, atostogų trukmei, pensijoms ir kitoms socialinėms garantijoms už ištarnautus Lietuvos valstybei metus apskaičiuoti.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pareiškėjų apeliaciniuose skunduose išdėstytus argumentus bei vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta taisykle, kad teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą, įvertino byloje nustatytas faktines aplinkybes, bylai aktualias teisės normas ir, revizuodama pirmosios instancijos teismo sprendimą, pasisako atskirai dėl kiekvienos pareiškėjų skundo reikalavimų grupės, identifikuotinos pagal teisėjo darbo stažo skaičiavimo tikslą.

Dėl darbo stažo priedui už ištarnautus Lietuvos valstybei metus apskaičiuoti

Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo pirmininko 2008 m. lapkričio 17 d. įsakymu Nr. PI-35 pareiškėjams buvo sumažinti priedai už ištarnautus Lietuvos valstybei metus. Minėtas įsakymas priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo (2008 m. lapkričio 6 d. įstatymas Nr. X-1771, įsigaliojo nuo 2008 m. lapkričio 15 d.) 5 straipsnio 1 ir 2 dalimis (t. I, b. l. 19-20). Pareiškėjai, nesutikdami su Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo priedo už ištarnautus Lietuvos valstybei metus skaičiavimu ir sumažinimu, kreipėsi į Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo komisiją kilusiam ginčui dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo teisėjų darbo stažo skaičiavimo spręsti, kuri 2009 m. gruodžio 7 d. sprendimu Nr. V3-19 konstatavo, kad Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo administracija, vadovaudamasi galiojančiu Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymu, teisingai apskaičiavo priedus už ištarnautus Lietuvos valstybei metus (t. I, b. l. 18).

Pažymėtina, kad pareiškėjai į darbo stažą, reikalingą priedams už ištarnautus Lietuvos valstybei metus apskaičiuoti, prašo įskaičiuoti skirtingus laikotarpius: pareiškėjai R. E., P. K., A. V. ir E. Z. – darbo advokatais, pareiškėja G. D. – darbo notare. Esant šioms aplinkybėms bei įvertinusi tai, kad advokato ir notaro teisinis statusas skiriasi, teisėjų kolegija visų pirma pasisako dėl darbo advokatu laikotarpio įskaitymo į ištarnautus Lietuvos valstybei metus pareiginės algos priedui apskaičiuoti ir su šia aplinkybe susijusių pareiškėjų R. E., P. K., A. V. ir E. Z. skundo reikalavimų pagrįstumo.

Teisėjų atlyginimų struktūrai reikšmingas kriterijus – ištarnauti Lietuvos valstybei metai – yra numatyti 2008 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatyme Nr. X-1771 (įsigaliojo nuo 2008 m. lapkričio 15 d.). TAĮ 4 straipsnio 2 dalis nustato, kad bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų pirmininkų, jų pavaduotojų, skyrių pirmininkų ir teisėjų atlyginimas susideda iš pareiginės algos ir priedo už ištarnautus Lietuvos valstybei metus. Pažymėtina, kad ištarnautų Lietuvos valstybei metų kriterijus buvo numatytas ir Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatyme (2000 m. rugpjūčio 29 d. įstatymas Nr. VIII-1904), kurio nuostatos galiojo teisėjų darbo užmokesčio struktūros nustatymui iki Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo įsigaliojimo. Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalis nustatė, kad teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo užmokestis susideda iš: 1) pareiginės algos; 2) priedo už ištarnautus Lietuvos valstybei metus; 3) vienkartinės priemokos (2002 m. liepos 5 d. redakcijos šio įstatymo pakeitimu buvo panaikintas teisinis reguliavimas, numatęs vienkartines priemokas). Aptariamo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis reglamentavo, kad valstybės politikams, teisėjams ir valstybės pareigūnams mokamas priedas už ištarnautus Lietuvos valstybei metus nuo 1990 m. kovo 11 d. valstybės ir savivaldybių institucijose bei įstaigose einant viešojo administravimo valstybės tarnautojų bei A ir B lygio paslaugų valstybės tarnautojų, taip pat Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 3 dalies 1–6 punktuose nurodytas pareigas. Pagal Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo nuostatas darbo advokatu laikotarpio įskaitymas į ištarnautus Lietuvos valstybei metus pareiginės algos priedui apskaičiuoti nebuvo numatytas. Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo nuostatos teisėjų atžvilgiu neteko galios nuo 2008 m. lapkričio 15 d., t. y. įsigaliojus specialiajam Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymui. Pažymėtina, kad pareiškėjai į teisėjų pareigas buvo paskirti iki TAĮ įsigaliojimo: R. E. – Lietuvos Respublikos Prezidento 2005 m. balandžio 28 d. dekretu Nr. 277 (Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo teisėja), P. K. – Lietuvos Respublikos Prezidento 1998 m. vasario 9 d. dekretu Nr. 1552 (Visagino miesto apylinkės teismo teisėju) ir Lietuvos Respublikos Prezidento 2005 m. balandžio 25 d. dekretu Nr. 269 (Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo teisėju), A. V. – Lietuvos Respublikos Prezidento 2001 m. rugsėjo 4 d. dekretu Nr. 1471 (Trakų rajono apylinkės teismo teisėju) ir Lietuvos Respublikos Prezidento 2004 m. birželio 5 d. dekretu Nr. 134 (Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo teisėju), E. Z. – Lietuvos Respublikos Prezidento 2001 m. gruodžio 27 d. dekretu Nr. 1662 (Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo teisėju). Taigi ištarnautų Lietuvos valstybei metų kriterijus nustatant darbo stažą priedui prie pareiginės algos nustatyti galiojo nuo pareiškėjų paskyrimo į teisėjų pareigas dienos ir pagal šį teisinį reguliavimą darbo advokatu laikotarpių įskaitymas į ištarnautus Lietuvos valstybei metus pareiginės algos priedui apskaičiuoti nebuvo numatytas.

Lietuvos Respublikos teismų įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2002 m. kovo 14 d. įstatymas Nr. IX-788) 8 straipsnio 3 dalis nustatė, kad į TĮ 97 straipsnio 2 dalyje bei 100 straipsnio 1 dalyje nurodytą teisėjo darbo stažą įskaitomas ir advokato darbo stažas. Šio įstatymo priėmimo metu galiojusios TĮ redakcijos 97 straipsnio 2 dalis nustatė, kad į teisėjo darbo stažą priedams apskaičiuoti, atostogų trukmei ir teisėjo pensijai nustatyti įskaitomas ir darbo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėju, prokuroru, prokuroro pavaduotoju, prokuratūros tardytoju, valstybiniu arbitru stažas, darbo valstybės tarnyboje stažas, taip pat asmenų, turinčių teisės krypties socialinių mokslų daktaro ar habilituoto daktaro laipsnį, pedagoginis darbo stažas. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymas neteko galios Lietuvos Respublikos teismų įstatymo pakeitimo 2008 m. liepos 3 d. įstatymu Nr. X-1685 (47 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Taigi skaičiuojant stažą priedui prie teisėjo pareiginės algos advokato darbo stažas galėjo būti įskaitytas remiantis Lietuvos Respublikos teismų įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymu šio įstatymo galiojimo laikotarpiu (nuo 2002 m. kovo 14 d. įstatymo Nr. IX-788 įsigaliojimo iki pripažinimo netekusiu galios 2008 m. liepos 3 d. įstatymu Nr. X-1685). Tuo pačiu metu, kai buvo priimtas 2008 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymas Nr. X-1771 (įsigaliojo nuo 2008 m. lapkričio 15 d.), 2008 m. lapkričio 6 d. įstatymu Nr. X-1772 buvo pakeista Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 97 straipsnio 2 dalis, nustatant, kad į teisėjo darbo stažą atostogų trukmei nustatyti įskaitomas ir darbo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėju, prokuroru, prokuroro pavaduotoju, prokuratūros tardytoju, ikiteisminio tyrimo pareigūnu (tardytoju), valstybiniu arbitru stažas, darbo valstybės tarnyboje stažas, taip pat asmenų, turinčių teisės krypties socialinių mokslų daktaro ar habilituoto daktaro laipsnį, pedagoginis darbo stažas. Šio Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 97 straipsnio 2 dalies pakeitimo lyginant ją su ankstesnės redakcijos norma (2003 m. balandžio 3 d. įstatymo Nr. IX-1450 redakcija) esmė yra ta, kad minėtoje TĮ normoje liko tik atostogų trukmės skaičiavimo tvarka, nes priedų prie pareiginės algos apskaičiavimo tvarką nuo 2008 m. lapkričio 15 d. pradėjo reguliuoti specialusis Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymas.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatomis, priedas už ištarnautus valstybei metus bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų teisėjams mokamas už ištarnautus Lietuvos valstybei metus nuo 1990 m. kovo 11 d. einant pareigas, nurodytas VTĮ 4 straipsnio 1-4 dalyse ir 5 dalies 1-4 punktuose (išskyrus savivaldybės tarybos narius, kurie nebuvo merais ir mero pavaduotojais). Į ištarnautus metus įskaitomi laikotarpiai, nurodyti minėto įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje, apskaičiuoti pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas Tarnybos Lietuvos valstybei stažo skaičiavimo taisykles. Šioje įstatymo normoje minimos Taisyklės buvo patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 17 d. nutarimu Nr. 910 (byloje aktuali 2007 m. rugsėjo 11 d. nutarimo Nr. 962 redakcija).

Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pagal šį įstatymą tarnybos stažą sudaro Lietuvos valstybei ištarnautų nuo 1990 m. kovo 11 d. einant valstybės tarnautojo pareigas, įskaitant šio įstatymo 4 straipsnio 3 ir 4 dalyse, 5 dalies 1-4 punktuose nurodytas pareigas (išskyrus savivaldybės tarybos narius, kurie nebuvo meru ir mero pavaduotoju), metų skaičius. Tarnybos stažas skaičiuojamas nuo valstybės tarnautojo tarnybos (darbo) valstybės ir savivaldybių institucijose ir įstaigose pradžios arba nuo paskyrimo (išrinkimo) į pareigas valstybės tarnyboje šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka dienos. Pagal šį įstatymu nustatytą teisinį reguliavimą darbo advokatu laikotarpis nepatenka į pareigas, kurios įskaitomos nustatant ištarnautus Lietuvos valstybei metus, kurie skaičiuojami teisėjų pareiginės algos priedui nustatyti.

Iš Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo, kurio paskirtis – nustatyti Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų dydžius ir jų skaičiavimo tvarką, 4 straipsnio 2 dalies ir 5 straipsnio nuostatų galima daryti išvadą, kad bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų teisėjo atlyginimo sudedamosios dalies – priedo už ištarnautus Lietuvos valstybei metus skaičiavimui yra reikšmingos šios įstatymo normoje nustatytos sąlygos: priedas už ištarnautus Lietuvos valstybei metus prie pareiginės algos mokamas nuo 1990 m. kovo 11 d., todėl stažo skaičiavimui yra reikšmingas darbo atitinkamose pareigose laikotarpis nuo šios datos; į ištarnautus Lietuvos valstybei metus priedui prie tarnybinės algos nustatyti gali būti įskaitytas tik tų pareigų, kurios nurodytos Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo 1 dalyje (ji nukreipia į išvardytas VTĮ 4 straipsnio ir 42 straipsnio 1 dalies nuostatas), atlikimas nuo 1990 m. kovo 11 d. Būtent galiojant minėtoms Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo nuostatoms Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas sumažino dirbantiems teisėjams (inter alia pareiškėjams R. E., P. K., A. V. ir E. Z.) priedus už ištarnautus Lietuvos valstybei metus, nes neįskaitė į teisėjo darbo stažą pareiškėjų darbo advokatais laikotarpių.

Pirmosios instancijos teismas sprendimą grindė tuo, kad teisėjų atlyginimai nesumažėjo. Pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybė, kad pareiškėjams sumažinus pareiginių algų priedus pareiškėjų atlyginimai nesumažėjo, nėra paneigta. Teismas pagrįstai vadovavosi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. vasario 14 d. nutarimu, kuriuo buvo pripažinta, kad Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 5 straipsnio 1 dalis (žin., 2008, Nr. 131-5022) tiek, kiek darbo advokatu laikotarpis nėra įskaitomas į stažą priedui už ištarnautus Lietuvos valstybei metus apskaičiuoti, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis teismas šiame nutarime išaiškino, kad <...> “ priedas už ištarnautus Lietuvos valstybei metus yra susijęs su valstybės tarnybos institutu, priklausomas nuo jo ypatumų. <...> „šis priedas yra apskaičiuojamas ir mokamas ne tik tiems teisėjams, kurie tam tikrą laikotarpį dirbo teisėjais teismuose, bet ir tiems, kurie ėjo valstybės tarnautojo, pareigūno pareigas kitose atitinkamose valstybės ar savivaldybių institucijose“. <...> „advokatų veikla yra tam tikra asmens savarankiška profesinė veikla, susijusi su atitinkamų teisinių paslaugų teikimu, kuri negali būti tapatinama su valstybės tarnautojo ar pareigūno pareigų ėjimu valstybės ar savivaldybių institucijose, inter alia su valstybės tarnyba.“ <...> „tarp advokatų ir asmenų, dirbančių valstybės ar savivaldybių institucijose, yra tokių skirtumų, kurie objektyviai pateisina teisinį reguliavimą, nustatantį, kad darbo advokatu laikotarpis, kitaip nei asmenų, dirbusių valstybės ar savivaldybių institucijose, darbo stažas, nėra įskaitomas į stažą priedui už ištarnautus Lietuvos valstybei metus gauti.“ Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, tirdamas Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo atitiktį Konstitucijai, tame pačiame nutarime konstatavo ir tai, kad <...> „Teismų tarybos 2004 m. balandžio 2 d. nutarimu Nr. 207 „Dėl pritarimo darbo grupės parengtai Teisėjų darbo užmokesčio apskaičiavimo metodikai“ buvo pritarta darbo grupės parengtai Teisėjų darbo užmokesčio apskaičiavimo metodikai, kuri buvo skirta teisėjų atlyginimams apskaičiuoti po Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo įsigaliojimo Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymui galiojant ne visa apimtimi, o tiek, kiek jis neprieštarauja Konstitucijai. Pažymėtina, kad pagal šią metodiką teisėjų atlyginimai buvo skaičiuojami iki pat Teisėjų atlyginimų įstatymo įsigaliojimo. Palyginus Teisėjų atlyginimų įstatyme nustatytus ir pagal Teisėjų darbo užmokesčio apskaičiavimo metodiką apskaičiuotus teisėjų atlyginimų dydžius pažymėtina, kad priėmus Teisėjų atlyginimų įstatymą teisėjų atlyginimo pagrindinė sudedamoji dalis - teisėjų pareiginė alga padidėjo“. <...>„ teisėjo atlyginimo sudedamosios dalies - priedo santykinis dydis sumažėjo. Iš teisėjų atlyginimų dydžių apskaičiavimų pagal Teisėjų darbo užmokesčio apskaičiavimo metodiką ir pagal Teisėjų atlyginimų įstatymą matyti, kad teisėjų atlyginimas - pareiginės algos ir priedo suma - priėmus Teisėjų atlyginimų įstatymą padidėjo.“ Konstitucinis Teismas 2011 m. vasario 14 d. nutarime taip pat konstatavo, jog <...> yra pažymėjęs, kad sąvoka „teisėjo atlyginimas“ apima visas išmokas, mokamas teisėjui iš valstybės biudžeto. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime išaiškinta, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas santykius, susijusius su teisėjų atlyginimų nustatymu, gali įtvirtinti, jog atlyginimas - teisėjo socialinė (materialinė) garantija - susideda ne iš vienos, o iš kelių sudedamųjų dalių, inter alia pareiginės algos, priedų, priemokų, taip pat, kad pagal Konstituciją kurios nors teisėjo atlyginimo sudedamosios dalies mažinimas didinant kitą teisėjo atlyginimo sudedamąją dalį, kai pats teisėjo atlyginimas nemažėja, nereiškia teisėjo atlyginimo, kaip teisėjo socialinės (materialinės) garantijos, mažinimo.“ Minėti Konstitucinio Teismo išaiškinimai pateikti išnagrinėjus visą teisinio reguliavimo raidą teisėjų atlyginimų nustatymo klausimais, tarp jų ir Lietuvos Respublikos teismų įstatymo pakeitimo 2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 46 straipsnio 14 dalimi nustatytą teisinį reguliavimą.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Konstitucinio Teismo priimti nutarimai turi įstatymo galią ir yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams. Atsižvelgdama į šia nuostata nustatytą teisinį reguliavimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliaciniuose skunduose išdėstyta nuomonė dėl nagrinėjamai bylai reikšmingo Konstitucinio Teismo 2011 m. vasario 14 d. nutarimo nuostatų, kuriomis pagrįstai rėmėsi pirmosios instancijos teismas, negali būti pagrindas naikinti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą, kiek tai susiję su pareiškėjų R. E., P. K., A. V. ir E. Z. skundo reikalavimais, grindžiamais aplinkybe dėl darbo advokatu laikotarpio neįskaitymo į ištarnautus Lietuvos valstybei metus pareiginės algos priedui apskaičiuoti. Minėtame Konstitucinio Teismo nutarime pateikti išaiškinimai, kad Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo 5 straipsnio 1 dalis atitinka Konstitucijos nuostatas ir joje įtvirtintą teisėjo socialinės (materialinės) garantijos apsaugos principą, yra pagrindas atmesti su tuo nesutinkančių pareiškėjų argumentus, iš jų argumentus, susijusius su tuo, kad kai kurie pareiškėjai pradėjo dirbti teisėjais iki 2002 m. kovo 14 d., kai teisės aktai numatė, jog į teisėjų ištarnautus metus priedui už ištarnautą laiką apskaičiuoti įskaitomas darbo tiek advokatu, tiek notaru laikas. Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra priimtas, įvertinus teisės aktus, kurie reglamentavo darbo stažo apskaičiavimą ir suteikė teisę teisėjams į atlyginimo priedą, galiojusius iki 2002 m. kovo 14 d.

Dėl kitų pareiškėjų argumentų, susijusių su darbo advokatu laikotarpio neįskaitymo į ištarnautus Lietuvos valstybei metus pareiginės algos priedui apskaičiuoti, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-13/2011. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje (iš esmės analogiškoje) byloje dėl Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33, 34, 36, 38, 39, 42, 43, 47, 51, 55¹, 57, 61, 63, 64, 69¹, 81 straipsnių, IX skyriaus pavadinimo, 83, 84, 85, 86, 90, 98, 101, 103 straipsnių, XII skyriaus antrojo skirsnio pavadinimo, 106, 107, 108, 119, 120, 122, 124, 127, 128, 129 straipsnių pakeitimo ir papildymo, 89, 109, 110, 111, 112, 125 straipsnių pripažinimo netekusiais galios ir įstatymo papildymo 53¹, 53² straipsniais ir IX skyriaus trečiuoju trečiuoju skirsniu įstatymo 46 straipsnio 14 punkto (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X – 1685 redakcija), kuriame nustatyta, kad teisėjams, kuriems iki šio įstatymo įsigaliojimo, buvo nustatytos ilgesnės atostogos ir (arba), atsižvelgiant į jų stažą, didesnis pareiginės algos priedas, ir (arba) kitos socialinės garantijos, šios garantijos nemažinamos, ir Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo 5 straipsnio 1 dalies, kuria nustatyta, kad ištarnauti Lietuvos valstybei metai priedui prie pareiginės algos nustatyti skaičiuojami nuo 1990 m. kovo 11 d., kartu atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo 2011 m. vasario 14 d. nutarime pateiktus išaiškinimus, yra konstatavęs, kad vertinant minėtas šių teisės normų nuostatas, kiek tai susiję su priedo už teisėjo darbo stažą ar tarnybos Lietuvos valstybei metus skaičiavimo tvarka, darytina išvada, kad jos skirtingai reguliuoja vieną ir tą patį teisinį santykį. Tokia teisinė situacija teisės teorijoje vadinama teisės aktų kolizija, kurios vienas iš sprendimų būdų yra taikymas taisyklės – lex posterior derogat legi priori (lot. taikomas vėliau priimtas įstatymas). Kadangi minėta Lietuvos Respublikos teismų įstatymo nuostata buvo priimta 2008 m. liepos 3 d., o įsigaliojo 2008 m. rugsėjo 1 d. (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X–1685 redakcija), kai tuo tarpu Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatos buvo priimtos 2008 m. lapkričio 6 d., o įsigaliojo 2008 m. lapkričio 15 d. (2008 m. lapkričio 6 d. įstatymo Nr. X-1771 redakcija), byloje nagrinėjamiems santykiams spręsti yra taikomos Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatos.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, kiek tai susiję su pareiškėjų R. E., P. K., A. V. ir E. Z. skundo reikalavimais, grindžiamais aplinkybe dėl darbo advokatu laikotarpio neįskaitymo į ištarnautus Lietuvos valstybei metus pareiginės algos priedui apskaičiuoti (t. y. už laikotarpį nuo 2008 m. lapkričio 15 d. iki 2011 m. gegužės 31 d. įskaitytinai priteisti iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, teisėjo atlyginimo skirtumą, susidariusį dėl to, kad pareiškėjams buvo sumažintas priedas už Lietuvos valstybei ištarnautus metus, nes apskaičiuojant minėtą priedą į teisėjo darbo stažą nebuvo įskaičiuoti laikotarpiai, kai pareiškėjai R. E., P. K., A. V. ir E. Z. dirbo advokatais; įpareigoti Lietuvos Respubliką, atstovaujamą Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ir Vilniaus miesto 1-ąjį apylinkės teismą mokėti pareiškėjams R. E., P. K., A. V. ir E. Z. teisėjo atlyginimą, į teisėjo darbo stažą teisėjo atlyginimo priedams už Lietuvos valstybei ištarnautus metus apskaičiuoti įskaičiuojant advokato darbo stažą), ginčo teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus taikė teisingai, todėl dėl minėtų reikalavimų dalies atmesdamas skundą priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Ši skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis paliekama nepakeista (ABTĮ 140 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. kovo 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-260/2012, nagrinėdamas faktinėmis aplinkybėmis iš esmės tapatų ginčą, laikėsi analogiškos pozicijos dėl darbo advokatu laikotarpio įskaitymo į ištarnautus Lietuvos valstybei metus pareiginės algos priedui apskaičiuoti, o Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinti teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principai suponuoja išvadą, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Taip pat Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad nagrinėjamoje byloje, kiek tai susiję su darbo advokatu laikotarpio įskaitymu į ištarnautus Lietuvos valstybei metus pareiginės algos priedui apskaičiuoti, yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo pirmiau minėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

Iš nagrinėjamos bylos medžiagos matyti, kad pareiškėja G. D. Kaišiadorių rajono apylinkės teismo teisėja buvo paskirta Lietuvos Respublikos Prezidento 2000 m. kovo 7 d. dekretu Nr. 793, pradėjo dirbti teisėja nuo 2000 m. kovo 27 d., Lietuvos Respublikos Prezidento 2002 m. sausio 4 d. dekretu Nr. 1636 buvo paskirta Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo teisėja ir nuo 2002 m. sausio 7 d. dirba šiame teisme. Nagrinėjamoje byloje pareiškėja G. D. nesutiko su tuo, kad į ištarnautus Lietuvos valstybei metus pareiginės algos priedui apskaičiuoti nebuvo įtrauktas laikotarpis nuo 1990 m. gruodžio 3 d. iki 2000 m. kovo 20 d., kai ji dirbo notare. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos argumentų nepripažino pagrįstais, remdamasis tais pačiais motyvais, kuriais rėmėsi netenkindamas kitų pareiškėjų, kurie dirbo advokatais, reikalavimų. Pirmiau nurodytas teisinis reguliavimas, aptartas nagrinėjant kitų pareiškėjų reikalavimus dėl advokato darbo įskaitymo į stažą ir atitinkamai didesnio priedo mokėjimo, yra aktualus ir nagrinėjant pareiškėjos G. D. reikalavimą, nes Konstitucinio Teismo išaiškinimas apima ne tik advokato darbą, bet ir kitokio pobūdžio darbą, kuris nebuvo numatytas Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatyme. Vien tai, kad ankstesni teisės aktai numatė, jog notaro darbas buvo įskaičiuojamas į darbo stažą, mokant priedus, nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjos reikalavimas turėjo būti tenkinamas. Teisėjų kolegija nekartoja pirmiau nurodytų argumentų.

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjos veiklą, kai ji dirbo notare, vadovavosi Konstitucinio Teismo išaiškinimu, kad advokatų veikla negali būti tapatinama su valstybės tarnautojo ar pareigūno pareigų ėjimu valstybės ar savivaldybės institucijose. Su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija nesutiktina, nes pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo ir nenustatė visų teisiškai reikšmingų aplinkybių, susijusių su notaro darbo pobūdžiu laikotarpiu nuo 1990 m. gruodžio 3 d. iki 2000 m. kovo 20 d. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria visiškai atmestas pareiškėjos reikalavimas panaikinti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo komisijos kilusiam ginčui dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo teisėjų darbo stažo skaičiavimui spręsti 2009 m. gruodžio 7 d. sprendimo Nr. V3-19 dalį, kuria nustatyta, kad G. D. Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo administracija teisingai apskaičiavo priedą už ištarnautus Lietuvos valstybei metus, atmesti reikalavimai G. D. iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, už laikotarpį nuo 2008 m. lapkričio 15 d. iki 2011 m. gegužės 31 d. įskaitytinai priteisti 10 386,40 Lt teisėjo atlyginimo skirtumą; įpareigoti Lietuvos Respubliką, atstovaujamą Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ir Vilniaus miesto 1-ąjį apylinkės teismą G. D. mokėti teisėjo atlyginimą, į teisėjo darbo stažą teisėjo atlyginimo priedams už Lietuvos valstybei ištarnautus metus apskaičiuoti įskaičiuojant notaro darbo stažą nuo 1990 m. gruodžio 3 d. iki 2000 m. kovo 20 d. Bylos dalis dėl šių reikalavimų grąžintina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, nes būtina nagrinėti ir vertinti aplinkybes, kurios nebuvo nagrinėtos pirmosios instancijos teisme, suteikiant galimybę byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus, iš jų ir paaiškinimus.

Nagrinėjant pirmiau minėtus pareiškėjos G. D. skundo reikalavimus būtina aiškintis ir vertinti pareiškėjos pateiktus įrodymus, kad pareiškėja 1990 m. gruodžio 3 d. buvo „perkelta dirbti teisingumo ministerijos žinion“ (t. 1, b. l. 24), nuo 1992 m. gruodžio 1 d. pareiškėja pradėjo dirbti Kaišiadorių (rajono) miesto 2 notarų biuro notare (t. 1, b. l. 25), Socialinio draudimo pažymėjimą, kuriame nurodyta, kad nuo 1992 m. gruodžio 1 d. pareiškėja yra notarų biuro savininkė (t. 1, b. l. 27). Taip pat būtina vertinti notaro darbą reglamentavusius teisės aktus. 1992 m. gruodžio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos notariato įstatymas Nr. I-2882, priimtas 1992 m. rugsėjo 15 d. Šio įstatymo 21 straipsnis numatė, kad notaras dirba savarankiškai ir yra ekonomiškai nepriklausomas. Iki 1992 m. gruodžio 1 d. notarų veiklą reglamentavo Lietuvos Respublikos valstybinio notariato įstatymas (Žin., 1974, Nr. 20-191). Šio įstatymo 3 straipsnyje buvo numatyta, kad notarinius veiksmus valstybinėse notarinėse kontorose atlieka valstybiniai notarai (vyresnieji valstybiniai notarai, vyresniųjų valstybinių notarų pavaduotojai, valstybiniai notarai). Pirmiau minėtame Konstitucinio Teismo nutarime, kuriame buvo nurodyta, dėl kokių priežasčių advokato veikla negali būti tapatinama su valstybės tarnautojo ar pareigūno pareigų ėjimu valstybės ar savivaldybių institucijose, inter alia su valstybės tarnyba, pažymėjo, kad advokatų veikla yra tam tikra asmens savarankiška profesinė veikla, susijusi su atitinkamų teisinių paslaugų teikimu, kad advokatams už teikiamas paslaugas moka klientai, o asmenims, dirbantiems valstybės ar savivaldybių institucijose, už tarnybą valstybei atlyginama iš valstybės (savivaldybių) biudžeto. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 17 d. nutarimu Nr. 910 patvirtintų Tarnybos Lietuvos valstybei stažo skaičiavimo taisyklių 1 punktas numato, kad šios taisyklės reglamentuoja tarnybos Lietuvos valstybei stažo valstybės tarnautojams, valstybės politikams, teisėjams ir valstybės pareigūnams skaičiavimą. Pagal tarnybos stažą, apskaičiuotą laikantis šių Taisyklių, nustatomas priedo už tarnybos stažą dydis valstybės tarnautojų ir kasmetinių papildomų atostogų trukmė (2 punktas). Į tarnybos stažą įskaitoma metų (mėnesių ir dienų), ištarnautų Lietuvos valstybei nuo 1990 m. kovo 11 d., skaičius einant valstybės tarnautojų pareigas, pareigas, nurodytas Lietuvos valstybės tarnybos 4 straipsnio 3 ir 4 dalyse, 5 dalies 1-4 punktuose (išskyrus savivaldybės tarybos narius, kurie nebuvo merais ir merų pavaduotojais ) (4 punktas). Taisyklėse numatyta, kad iki Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (Žin., 1999, Nr. 66-2130) įsigaliojimo: viešojo administravimo valstybės tarnautojo pareigoms priskiriamos vykdomosios valdžios funkcijoms įgyvendinti skirtos pareigos institucijose ir įstaigose, išlaikomose iš Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių biudžetų, taip pat iš valstybės įsteigtų fondų, kurias einant už darbą buvo mokama (rekomenduojama mokėti) vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 29 d. nutarimu Nr. 499 „Dėl valstybinės valdžios, valstybės valdymo ir teisėsaugos organų vadovų bei kitų pareigūnų laikinos bandomosios darbo apmokėjimo tvarkos“ (Žin., 1992, Nr. 3-62), o iki nurodytojo nutarimo įsigaliojimo – pareigos, analogiškos šiame punkte nurodytoms pareigoms (6.1 punktas); A ir B lygių paslaugų valstybės tarnautojų pareigoms priskiriamos pareigos institucijose ir įstaigose, išlaikomose iš Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių biudžetų, taip pat iš valstybės įsteigtų fondų, kurioms eiti pagal tuo metu galiojančius teisės aktus arba vidaus dokumentus buvo būtinas aukštasis arba aukštesnysis (specialusis vidurinis) išsilavinimas (6.2 punktas). Taigi nagrinėjamoje byloje būtina aiškintis ir vertinti aplinkybes, susijusias su pareiškėjos G. D. darbu laikotarpiu nuo 1990 m. gruodžio 3 d. iki 1992 m. gruodžio 1 d., t. y. ar darbo laikotarpis iki pareiškėja pradėjo dirbti savarankiškai ir tapo ekonomiškai nepriklausoma notare, neturi būti įskaitomas į tarnybos Lietuvos valstybei stažą, kaip tai numato minėtos Taisyklės. Nagrinėjamoje byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima nustatyti, kaip Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas, priimdamas 2008 m. lapkričio 17 d. įsakymą Nr. PI-35 (t. 1, b. l. 19-20), Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo komisija kilusiam ginčui dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo teisėjų darbo stažo skaičiavimui spręsti, priimdama 2009 m. gruodžio 7 d. sprendimą Nr. V3-19, vertino pareiškėjos darbą valstybinėje notarų kontoroje laikotarpiu nuo 1990 m. gruodžio 3 d. iki 1992 m. gruodžio 1 d., dėl kokių priežasčių skaičiuojant tarnybos valstybei stažą nėra įskaitytas minėtas laikotarpis.

Dėl darbo stažo teisėjų atostogų trukmei apskaičiuoti

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos konstitucijos 109 straipsnį aiškinant iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių teisinio aiškumo, tikrumo, teisės viešumo reikalavimų, taip pat reikalavimo užtikrinti žmogaus teises ir laisves kontekste, teisingumo vykdymas suponuoja ir tai, jog baigiamasis teismo aktas yra vientisas teisės aktas, kuriame nutariamoji dalis yra grindžiama motyvuojamojoje dalyje išdėstytais argumentais (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas). Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 3 dalis reikalauja, kad teismo sprendime būtų atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus, pateikiant sprendimo rezoliucinėje dalyje išvadas, grindžiamas ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies 1-4 punktų reikalavimus atitinkančia sprendimo motyvuojamąja dalimi. Priešingu atveju teismo sprendimas negali būti vertinamas kaip teisėtas ir pagrįstas.

Nagrinėjamos aspektu teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog apeliacinės instancijos teismas tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, tuo tarpu pirmosios instancijos teismas privalo ištirti visas faktines bylos aplinkybes ir jas teisiškai įvertinti. Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tinkamai teisiškai išanalizuoti ir kvalifikuoti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, t. y. tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-131/2010, 2010 m. gruodžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1236/2010 ir kt.).

Kaip minėta, pareiškėjai šioje administracinėje byloje, be kitų reikalavimų, taip pat prašė įpareigoti Vilniaus miesto 1-ąjį apylinkės teismą į teisėjo darbo stažą atostogų trukmei apskaičiuoti įskaičiuoti advokato (pareiškėjams R. E., P. K., A. V. ir E. Z.) ir notaro (pareiškėjai G. D.) darbo stažą. Skunde, kuris vėliau buvo patikslintas, pareiškėjai nurodė, kad įsigaliojus Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymui, kuris nenumatė galimybės į teisėjo darbo stažą įskaičiuoti darbo advokatu ar notaru laikotarpius, pareiškėjams buvo sumažinta ir sutrumpinta viskas, kas įmanoma – taip pat ir atostogų trukmė (t. 1, b. l. 113). Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų argumentus, susijusius su atostogų trukmės sumažinimu dėl teisėjo darbo stažo netinkamo skaičiavimo ir iš to kildinamus reikalavimus atmetė kaip nepagrįstus, tačiau, įvertinus skundžiamo sprendimo turinį, nėra aišku, kokių motyvų pagrindu padaryta tokia išvada. Pirmosios instancijos teismo atlikta faktinių aplinkybių bei Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo 4 straipsnio 2 dalies, 5 straipsnio, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 1-4 dalys, 5 dalies 1-4 punktų, 42 straipsnio 1 dalies analizė, Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2011 m. vasario 14 d. nutarime pateikti išaiškinimai, kuriais teismas vadovavosi, yra reikšmingi sprendžiant klausimą dėl teisėjų darbo stažo priedui už ištarnautus Lietuvos valstybei metus apskaičiavimo, kurį taikė Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas, išmokėdamas pareiškėjams mažesnius priedus, pagrįstumo, tačiau kaip tai susiję su teisėjų darbo stažo apskaičiavimu teisėjų atostogų trukmei nustatyti ir atitinkamais pareiškėjų reikalavimais, pirmosios instancijos teismas nepagrindė. Pažymėtina, kad iš pirmiau atliktos bylai aktualių teisė aktų analizės matyti, jog 2008 m. lapkričio 6 d. priėmus Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymą Nr. X-1771 (įsigaliojo nuo 2008 m. lapkričio 15 d.) ir tuo pačiu metu 2008 m. lapkričio 6 d. įstatymu Nr. X-1772 pakeitus Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 97 straipsnio 2 dalį, nuo 2008 m. lapkričio 15 d. specialusis Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymas pradėjo reguliuoti tik priedų prie pareiginės algos apskaičiavimo tvarką, o atostogų trukmės skaičiavimo tvarka liko įtvirtinta Lietuvos Respublikos teismų įstatyme, kuriame numatyta, kad į teisėjo darbo stažą atostogų trukmei nustatyti įskaitomas ir darbo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėju, prokuroru, prokuroro pavaduotoju, prokuratūros tardytoju, ikiteisminio tyrimo pareigūnu (tardytoju), valstybiniu arbitru stažas, darbo valstybės tarnyboje stažas, taip pat asmenų, turinčių teisės krypties socialinių mokslų daktaro ar habilituoto daktaro laipsnį, pedagoginis darbo stažas (TĮ 97 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33, 34, 36, 38, 39, 42, 43, 47, 51, 55¹, 57, 61, 63, 64, 69¹, 81 straipsnių, IX skyriaus pavadinimo, 83, 84, 85, 86, 90, 98, 101, 103 straipsnių, XII skyriaus antrojo skirsnio pavadinimo, 106, 107, 108, 119, 120, 122, 124, 127, 128, 129 straipsnių pakeitimo ir papildymo, 89, 109, 110, 111, 112, 125 straipsnių pripažinimo netekusiais galios ir įstatymo papildymo 53¹, 53² straipsniais ir IX skyriaus trečiuoju skirsniu įstatymo 46 straipsnyje „Įstatymo įsigaliojimas ir įgyvendinimas“ inter alia buvo nustatyta, kad teisėjams, kuriems iki šio įstatymo įsigaliojimo, buvo nustatytos ilgesnės atostogos ir (arba), atsižvelgiant į jų stažą, didesnis pareiginės algos priedas, ir (arba) kitos socialinės garantijos, šios garantijos nemažinamos. Pareiškėjai nagrinėjamoje byloje teigė, kad jiems buvo sumažintos atostogos, tačiau pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu nepasisakė ir išsamaus tyrimo, nagrinėjamu klausimui aktualaus teisinio reguliavimo analizės neatliko, todėl bylos esmė dėl netinkamo teisėjų darbo stažo atostogų trukmei nustatyti apskaičiavimo ir dėl to galimai pažeistų pareiškėjų teisių liko neatskleista.

Esant nurodytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmestas pareiškėjų skundas dėl reikalavimų įpareigoti Vilniaus miesto 1-ąjį apylinkės teismą į teisėjo darbo stažą atostogų trukmei apskaičiuoti įskaičiuoti advokato (pareiškėjams R. E., P. K., A. V. ir E. Z.) ir notaro (pareiškėjai G. D.) darbo stažą, negali būti laikoma pagrįsta ir teisėta, todėl panaikinama ir byla dėl šios pareiškėjų reikalavimų dalies perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Teisėjų kolegija pažymi, kad, nagrinėdamas bylą iš naujo, pirmosios instancijos teismas turi pasiūlyti pareiškėjams pateikti papildomus įrodymus, patvirtinančius jų argumentus, kad jiems nepagrįstai buvo sumažinta atostogų trukmė, taip pat aktyviai dalyvauti papildomų įrodymų rinkimo procese (ABTĮ 40, 81 straipsniai) ir, juos vertindamas kartu su kitais byloje esančiais įrodymais bylai reikšmingų aplinkybių kontekste, nustatyti, ar nurodytos aplinkybės yra reikšmingos nagrinėjamoje byloje, o pareiškėjų reikalavimai pagrįsti. Nagrinėjant pareiškėjos G. D. atostogų klausimą būtina atkreipti dėmesį į pirmiau nurodytas aplinkybes, susijusias su stažo teisėjo atlyginimo priedui apskaičiavimu. Pareiškėjai, formuluodami skundo reikalavimus, taip pat buvo nurodę, kad į teisėjo darbo stažą turi būti įskaičiuota advokato ir notaro darbo stažas atostogų trukmei apskaičiuoti ir apmokėti, kitoms socialinėms garantijoms nustatyti apskaičiuoti ir apmokėti įskaičiuoti, tačiau jokių kitų socialinių garantijų nenurodė, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino skundo reikalavimų, susijusių su kitomis socialinėmis garantijomis.

Dėl darbo stažo teisėjų pensijoms apskaičiuoti

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Ši teisės norma garantuoja suinteresuotam asmeniui teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos dėl jo pažeistos teisės. Kartu ši teisės norma nustato pareigą administraciniam teismui ginti pažeistą teisę ar įstatymų saugomą interesą, todėl abstraktus ar fiktyvus kreipimasis į administracinį teismą nėra galimas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1123/2009). Teisminės gynybos prašantis asmuo turi teismui nurodyti, kokios jo subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai ir kokiu būdu (atitinkamais aktais, veiksmais, neveikimu) yra pažeisti, suformuluoti konkretų reikalavimą, išdėstyti aplinkybes, kuriomis grindžiamas reikalavimas, pateikti jas patvirtinančius įrodymus. Ši pareiga pareiškėjui kyla iš ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 5, 6, 7 punkto, 24 straipsnio. Remiantis šiomis nuostatomis vertintina, ar ginčo atveju buvo pažeistos pareiškėjo subjektinės teisės ir ar yra pagrindas jas ginti pareiškėjo pasirinktu būdu (pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1432/2012).

Konkrečiu atveju pareiškėjai prašo įpareigoti Nacionalinę teismų administraciją pareiškėjams į teisėjo darbo stažą teisėjo pensijai apskaičiuoti ir apmokėti, kitoms socialinėms garantijoms nustatyti, apskaičiuoti ir apmokėti įskaičiuoti advokato (pareiškėjams R. E., P. K., A. V. ir E. Z.) ir notaro (pareiškėjai G. D.) darbo stažą. Teisėjų valstybinių pensijų mokėjimo pagrindinės nuostatos yra įtvirtintos 2002 m. liepos 2 d. priimtame Lietuvos Respublikos teisėjų valstybinių pensijų įstatyme Nr. IX-1011. Remiantis TVPĮ 1 straipsnio 1 dalimi ir 3 straipsniu, teisėjų valstybinė pensija skiriama asmenims, dirbusiems Konstitucinio Teismo, bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų teisėjais bei nuo Lietuvos paskirtais ar išrinktais bet kokio tarptautinio teismo teisėjais, jeigu jie atitinka šias sąlygas: 1) kreipimosi dėl teisėjų valstybinės pensijos skyrimo metu yra Lietuvos Respublikos piliečiai, nuolat gyvenantys Lietuvos Respublikoje; 2) sukako Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo nustatytą senatvės pensijos amžių; 3) nustojo dirbti teisėjais; 4) yra įgiję ne mažesnį kaip 5 metų teisėjo darbo stažą. Teisėjų valstybines pensijas skiria ir moka Nacionalinė teismų administracija (TVPĮ 7 straipsnio 1 dalis). Asmuo, norėdamas gauti teisėjo valstybinę pensiją, turi kreiptis dėl teisėjų valstybinės pensijos paskyrimo, pateikdamas visus dokumentus, reikalingus šiai pensijai paskirti, o Nacionalinė teismų administracija priima sprendimą dėl teisėjų valstybinės pensijos paskyrimo arba dėl atsisakymo ją paskirti ir praneša pareiškėjui apie priimtą sprendimą, kuris gali būti skundžiamas institucijos vadovui, pastarojo sprendimas – teismui (TVPĮ 8 straipsnio 1, 2, 4 ir 5 dalys).

Pareiškėjai, kreipdamiesi į pirmosios instancijos teismą, skunde nurodė, kad dirba Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo teisėjais, tačiau byloje duomenų, kad pareiškėjai yra įgiję teisę į valstybinę teisėjo pensiją ir tokia pensija jiems yra mokama, tai daroma pažeidžiant teisėjo darbo stažo skaičiavimo taisykles, nėra. Matyti, kad pareiškėjai, reikšdami reikalavimus įpareigoti Nacionalinę teismų administraciją pareiškėjams į teisėjo darbo stažą teisėjo pensijai apskaičiuoti ir apmokėti, kitoms socialinėms garantijoms nustatyti, apskaičiuoti ir apmokėti įskaičiuoti advokato (pareiškėjams R. E., P. K., A. V. ir E. Z.) ir notaro (pareiškėjai G. D.) darbo stažą, konkrečiu atveju siekia ne realios pažeistų teisių gynybos, o nori tokiu būdu iš esmės išspręsti ateityje galintį kilti administracinį ginčą, tačiau tokio pobūdžio išankstinė teisminė gynyba, pareiškėjams neįrodžius, kad šiuo metu jų teisės ir teisėti interesai nurodytu aspektu yra pažeidžiami, negalima. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką nenustatęs kad asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar kad šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeisti asmens nurodytu būdu, teismas turi atmesti skundą (prašymą) ABTĮ 88 straipsnio 1 punkto pagrindu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-884/2008, 2012 m. sausio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-235/2012 ir kt.).

Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nors ir netinkamais motyvais, pagrįstai ir teisėtai atmetė pareiškėjų G. D., R. E., P. K., A. V. ir E. Z. skundą dėl reikalavimų įpareigoti Nacionalinę teismų administraciją pareiškėjams į teisėjo darbo stažą teisėjo pensijai apskaičiuoti ir apmokėti, kitoms socialinėms garantijoms nustatyti, apskaičiuoti ir apmokėti įskaičiuoti advokato (pareiškėjams R. E., P. K., A. V. ir E. Z.) ir notaro (pareiškėjai G. D.) darbo stažą, todėl ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis taip pat paliekama nepakeista (ABTĮ 140 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1, 3 ir 4 punktais, teisėjų kolegija

nutaria:

Apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 15 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 15 d. sprendimo dalis, kuriomis buvo atmesti pareiškėjos G. D. skundo reikalavimai: panaikinti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo komisijos kilusiam ginčui dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo teisėjų darbo stažo skaičiavimui spręsti 2009 m. gruodžio 7 d. sprendimo Nr. V3-19 dalį, kuria nustatyta, kad G. D. Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo administracija teisingai apskaičiavo priedą už ištarnautus Lietuvos valstybei metus; G. D. iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, už laikotarpį nuo 2008 m. lapkričio 15 d. iki 2011 m. gegužės 31 d. įskaitytinai priteisti 10 386,40 Lt teisėjo atlyginimo skirtumą; įpareigoti Lietuvos Respubliką, atstovaujamą Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ir Vilniaus miesto 1-ąjį apylinkės teismą G. D. mokėti teisėjo atlyginimą, į teisėjo darbo stažą teisėjo atlyginimo priedams už Lietuvos valstybei ištarnautus metus apskaičiuoti įskaičiuojant notaro darbo stažą nuo 1990 m. gruodžio 3 d. iki 2000 m. kovo 20 d.; įpareigoti Vilniaus miesto 1-ąjį apylinkės teismą G. D. į teisėjo darbo stažą atostogų trukmei apskaičiuoti įskaičiuoti notaro darbo stažą nuo 1990 m. gruodžio 3 d. iki 2000 m. kovo 20 d.; atmesti pareiškėjų R. E., P. K., A. V. ir E. Z. skundo reikalavimai: įpareigoti Vilniaus miesto 1-ąjį apylinkės teismą pareiškėjams į teisėjo darbo stažą atostogų trukmei apskaičiuoti įskaičiuoti advokato darbo stažą. Šią bylos dalį dėl minėtų reikalavimų dalies grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.