Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Bartkaus, Aušros Bielskės ir Nijolės Žimkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apylinkės prokuratūros Pirmojo skyriaus prokurorės Ritos Sabaitės (toliau – ir prokurorė), nukentėjusiosios K. S. (toliau – ir nukentėjusioji) ir atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės O. Š. (toliau – ir apeliantas) apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 16 d. nuosprendžio, kuriuo O. Š., padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalyje, vadovaujantis BK 37 straipsniu, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo ir baudžiamoji byla jam nutraukta. K. S. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies. Priteista iš O. Š. K. S. naudai 300 Eur neturtinės žalos, likusi civilinio ieškinio dalis atmesta. K. S. prašymas priteisti proceso išlaidas atmestas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Pirmojo skyriaus prokurorė prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 16 d. nuosprendį, pripažinti O. Š. kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, paskirti jam bausmę – 1 metus laisvės apribojimo. Įpareigoti O. Š. dalyvauti elgesio pataisos programoje ir būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val. ryto, jei tai nesusiję su darbu ar mokymusi, ar gydymusi. K. S. civilinį ieškinį tenkinti. Priteisti iš O. Š. K. S. naudai 1 000 Eur neturtinės žalos. Tenkinti K. S. prašymą priteisti proceso išlaidas ir priteisti iš O. Š. 500 Eur advokato išlaidoms padengti. Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

2.2. Akcentuoja, kad teisminio nagrinėjimo metu nustatytos aplinkybės neleidžia daryti išvados, jog O. Š. padaryta veika gali būti pripažinta mažareikšme, nes dėl jo veiksmų atsiradę padariniai siekia tokią pavojingumo ribą, už kurią turi būti taikoma baudžiamoji atsakomybė. Pažymi, kad O. Š. padaryta veika atitinka BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties būtinuosius požymius, ja kėsintasi į baudžiamojo įstatymo saugomą vieną svarbiausių teisinių gėrių – asmens sveikatą. Pasak prokurorės, skirtingai nuo baudžiamojoje byloje Nr. 2K-128-489/2020 nustatytų aplinkybių, nagrinėjamoje byloje nukentėjusioji neatliko jokių aktyvių veiksmų nei jų bendro vaiko, nei kaltinamojo atžvilgiu.

4.9. O. Š. įsitikinimu, jo padaryta veika neatitiko smurto naudojimo, kuris apimtų tiek tiesioginės, tiek netiesioginės tyčios naudojimą siekiant sutrikdyti nukentėjusiajai sveikatą, kadangi tai veikiau K. S. veiksmų sąlygotos pasekmės, kuriomis ji aktyviai priešinosi, nenorėdama sugrąžinti vaiką į apelianto rankas. Apeliantas daro išvadą, kad nėra surinkta jokių objektyvių įrodymų, jog jis kažkaip smurtavo nukentėjusiosios K. S. atžvilgiu, sukėlė jai sveikatos sutrikdymo ar fizinio skausmo pasekmes.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

6. Vilniaus apylinkės prokuratūros Pirmojo skyriaus prokurorės Ritos Sabaitės, nukentėjusiosios K. S. apeliaciniai skundai netenkintini, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės O. Š. apeliacinis skundas tenkintinas. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 16 d. nuosprendis naikintinas ir priimamas naujas išteisinamasis nuosprendis, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, požymių (BPK 329 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

7. Baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtinta, kad teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, patikrina ją tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

8. Kaip matyti iš apeliacinių skundų turinio, didžioji dalis pateikiamų argumentų skirti pirmosios instancijos teismo atliktam atskirų įrodymų ir jų visumos vertinimui ginčyti. Prokurorė nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalimi, kuria O. Š. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, vadovaujantis BK 37 straipsniu. Prokurorės teigimu, teisminio nagrinėjimo metu nustatytos aplinkybės neleidžia daryti išvados, jog O. Š. padaryta veika gali būti pripažinta mažareikšme, nes dėl jo veiksmų atsiradę padariniai siekia tokią pavojingumo ribą, už kurią turi būti taikoma baudžiamoji atsakomybė. Nukentėjusiosios K. S. vertinimu, skundžiamame nuosprendyje netinkamai taikyta baudžiamojo kodekso norma dėl padarytos veikos mažareikšmiškumo. Tiek prokurorė, tiek nukentėjusioji K. S. siekia, kad O. Š. būtų nuteistas už nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymą. Atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės O. Š. apeliaciniame skunde ginčijamos pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės bei jų pagrindu padaryta išvada, jog O. Š. veiksmai atitinka BK 140 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėties požymius, prašoma jį išteisinti. Atsižvelgus į apeliaciniuose skunduose suformuluotus reikalavimus, teisėjų kolegija pirmiausiai iš esmės vertins, ar pagrįstai veika, dėl kurios O. Š. buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo pripažinta padaryta šiame nuosprendyje nustatytomis aplinkybėmis. Dėl kitų esminių apeliacinių skundų argumentų (BK 37 straipsnio taikymo, argumentų apie konfliktinius santykius, K. Š. procesinio statuso ir kt.), teisėjų kolegija pasisakys atskirai.

10. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su baudžiamosios bylos medžiaga, skundžiamu nuosprendžiu, apeliaciniais skundais, atlikęs byloje dalinį įrodymų tyrimą konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnyje numatytas įrodymų vertinimo taisykles, dėl to priėjo neteisingos išvados, jog O. Š. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, ir priėmė neteisingą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, skundžiamas nuosprendis naikintinas kaip neteisėtas ir nepagrįstas.

12. Atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės O. Š. ir nukentėjusiosios K. S. apeliaciniuose skunduose daug dėmesio skiriama argumentams apie tarpusavyje vykstančius konfliktus. Iš tiesų, baudžiamosios bylos duomenys patvirtina, kad tarp O. Š. ir nukentėjusiosios K. S. susiklostę konfliktiški santykiai dėl bendravimo su vaiku ir jo buvimo vietos, vyksta teisminiai ginčai, nukentėjusioji yra inicijavusi ne vieną teisinį procesą prieš O. Š., todėl pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad išlieka galimybė, jog nukentėjusioji gali jį nepagrįstai apkaltinti, K. S. parodymų patikimumas turėtų būti vertintinas ypač atidžiai, gretinant juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Teisėjų kolegija papildomai akcentuoja, jog vertinant prieštaringų nukentėjusiosios K. S. ir O. Š. parodymų patikimumą svarbu nustatyti, ar proceso metu asmenų duodami parodymai apie esmines įvykio aplinkybes yra nekintantys, ar juos patvirtina kiti BPK nustatyta tvarka surinkti bylos duomenys (įrodymai).

13. O. Š. apklaustas ikiteisminio tyrimo metu paaiškino, kad K. S. kartu su vaiku nuėjus į vonios kambarį, vaikui nesiliaujant verkšlenti, jis galvojo jį pasiimti, nueiti į koridorių pasivaikščioti. Jis ištiesė rankas, kad pasiimtų vaiką, tačiau K. S. vaiką pritraukė prie savęs, jam spyrė, pati pradėjo garsiai šaukti (t. 1, b. l. 22). Pirmosios instancijos teisme O. Š. parodė, kad K. S. net neprisilietė, norėjo paimti tik vaiką. Vaikas tiesė rankas link jo, K. S. neleido, traukė vaiką į save, sudavė jam koja ir pradėjo rėkti, socialinė darbuotoja, išgirdusi riksmus, atbėgo iš karto, per porą sekundžių (t. 3, b. l. 58)

14. K. S. 2019 m. liepos 7 d. paaiškinimo duomenimis, jai būnant su vaiku ant rankų vonioje, įbėgo tėvas ir užlaužė jai rankas, jai labai skaudėjo, pradėjo kviesti pagalbą – vaiko teisių specialistę, kuri įbėgusi į vonią pasakė, kad vaiko tėvas nusiramintų, jam nenusiraminus nurodė, jog iškvies policiją (t. 1, b. l. 9, kita pusė). Pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką duomenimis, K. S. nurodė, jog jai būnant su vaiku ant rankų vonioje, įbėgo tėvas ir užlaužė dešinę ranką, jai labai skaudėjo (t. 1, b. l. 20). K. S., 2019 m. rugsėjo 13 d. apklausta liudytoja, parodė, jog vonioje vaikas buvo jai ant kairės rankos, O. ranka griebė jai už dešinės rankos riešo, o kita ranka už dešinės rankos žasto ir suspaudė. Jis laikė ją už žasto ir stūmė prie vonios sienos, o kita ranka tuo metu bandė riešą užlaužti. Po įvykio ant dešinės rankos buvo odos paraudimas ant riešo ir mėlynės ant žasto (t. 1, b. l. 26). Baudžiamąją bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji K. S., be kita ko, parodė, kad jai būnant vonioje, nuraminus vaiką, įbėgo įpykęs, agresyvus kaltinamasis, griebė jai už dešinės rankos riešo, kita ranka už žasto (viršuje). Už riešo suko, o paėmęs už žasto spaudė ir stūmė link sienos. Viena ranka jis jai laužė ranką, o kita laikė. Jis išsukinėjo ranką, buvo toks veiksmas, ir jai labai skaudėjo. Į teisėjos klausimus nukentėjusioji paaiškino, kad vaikas buvo į ją įsikabinęs, jei nebūtų įsikabinęs, būtų nukritęs, kai kaltinamasis jai laužė ranką ir stūmė (t. 2, b. l. 180-181). Kaip minėta, apeliaciniame skunde nukentėjusioji K. S. tvirtina, kad O. Š. jai būnant su vaiku vonios kambaryje sugriebė ją už dešinės rankos riešo ir žasto, dėl ko ji patyrė fizinį skausmą (t. 3, b. l. 98).

15. Nukentėjusioji K. S. apeliaciniame skunde nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu ir teisme davė nuoseklius, teisingus parodymus apie įvykį bei O. Š. padarytą nusikaltimą, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, remiantis vien nukentėjusios parodymais, kuriais jai padaryto sužalojimo mechanizmas buvo nurodomas ne visiškai nuosekliai (užlaužė rankas, užlaužė dešinę ranką, suspaudė, bandė užlaužti riešą) nėra galimybės daryti kategorišką išvadą dėl O. Š. kaltės, be to, nukentėjusiosios versijos vienareikšmiškai nepatvirtina ir kiti byloje esantys objektyvūs duomenys.

16. BIRT ataskaitų žiūryklės duomenimis, vaikų teisių 2019 m. liepos 7 d. pranešta, kad namie vyksta konfliktas, tėvas norėjo atimti vaiką iš motinos, prašo policijos pagalbos, greitosios medicinos pagalbos atsisakė. Tikslinant aplinkybes, atvykus į įvykio vietą pasitiko vaiko teisių specialistė, kuri nurodė, kad įvyko konfliktas tarp tėvų. Moteriai nuėjus į sanitarinio mazgo patalpą su vaiku, vaikas jau verkė. Tėčiui įbėgus į sanitarinį kambarį, mamos teigimu, jis bandė atimti iš jos vaiką ir sugriebė jai už rankos (t. 1, b. l. 5-7). Vaiko teisių apsaugos skyriaus vyriausiosios specialistės M. P. 2019 m. liepos 8 d. tarnybinio pranešimo duomenimis, pasigirdus vaiko ir motinos klyksmui ji nubėgo į vonios kambarį, motina (K. S.) paprašė iškviesti policiją, įvardino, jog tėvas (O. Š.) jai laužė ranką, bandė iš rankų atimti vaiką. Tėvas pyko, kad buvo iškviesta policija, aiškino, kad motina jį provokuoja ir viskas yra išgalvota (t.1, b. l. 109-110). Ikiteisminio tyrimo metu 2019 m. liepos 22 d. apklausta liudytoja M. P. apie įvykį paaiškino, kad motina (K. S.) su vaiku buvo vonioje. Tėvas (O. Š.) staigiai nubėgo į vonią, ji staiga išgirdo, kad klykia vaikas ir motina. Jai įbėgus į vonią, motina atrodė išsigandusi, verkė, vaikas buvo ant jos rankų, klykė, tėvas stovėjo priešais ją, atrodė įpykęs. Liudytoja nurodė, kad paties smurto vonios kambaryje nematė, girdėjo tik K. ir vaiko klyksmą. Kai atvyko policijos pareigūnai, ji ant K. rankos, virš riešo, negali pasakyti, dešinės ir kairės, pamatė kelis raudonus dryžius, jie nebuvo labai ryškūs (t. 1, b. l. 40, kita pusė). Pirmosios instancijos teisme liudytoja M. P. parodė, kad tėvas greitu žingsniu nuėjo į vonią, išgirdusi šauksmą nuėjo ir ji. Liudytojos teigimu, mama buvo apsiverkusi, šaukė, vaikas verkė, jai sakė, kad kviestų policiją, nes bandė užlaužti ranką, vos nesmurtavo. Kiek laiko praėjo iki šauksmo – sekundžių reikalas, nuėjusi pas juos, matė, kad mama stovėjo su vaiku atsirėmusi į dušo sieną ir šalia stovėjo tėvas, tiesiog stovėjo prieš ją. Pasak liudytojos, ar po pasakymo, kad buvo laužiamos rankos, ji matė kokias nors žymes ant rankų, neatsimena. Atsimena, kad tėvas (O. Š.) sakė, kad tai provokacija, netiesa. Teisėjai pagarsinus ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, liudytoja patvirtino, kad galimai sakė, jog matė ant rankos raudonus dryžius (t. 2, b. l. 198-200).

17. Liudytojas S. K. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad atvykus į įvykio vietą, bendraujant su moterimi, jokių dešinės rankos sužalojimų nenustatyta, paraudimo, kraujosruvų nebuvo. Moteris tik nurodė, kad patyrė fizinį skausmą ir didelį išgąstį. Moteris nuolatos pyko ant vaiko tėvo, kad jis ją užgaulioja bendraujant per susitikimus su vaiku (t. 1, b. l. 43). Liudytojas S. K. papildomai nurodė, jog įvykio vietoje K. S. paaiškino, jog buvęs vyras O. Š. ją sugriebė už dešinės rankos, užlaužė ją ir taip sukėlė fizinį skausmą. Pasak liudytojo, K. S. parodė tą ranką ties dilbiu, akivaizdžių smurto žymių nesimatė. Vyras aiškino, kad norėjo tik vaiką paimti iš K. S., nes jis verkė (t. 2, b. l. 103). Liudytojas S. K. apklausiamas pirmosios instancijos teisme parodė, kad situaciją atsimena labai gerai, atvykus į įvyko vietą pranešėja (vaiko mama) paaiškino, jog vyras bandė sugriebti už rankos ir sukėlė jai skausmą, moteris aiškino, kad bandė vaiką ištraukti, jog jie dėl vaiko kovojo. Jai nuėjus į vonią ar tai į tualetą, vyras bandė iš jos rankų paimti vaiką. Gerai apžiūrėjus, žymių, pėdsakų (nuospaudų, kraujosruvų) ant rankų nerado, rankas apžiūrėjo iki alkūnių, rašydama paaiškinimą nukentėjusioji skambino savo advokatui. Neatsimena tiksliai, ar ji sakė, kad patyrė fizinį skausmą, bet savo sveikata tikrai nesiskundė. Vaikų teisių atstovė teigė, kad tik girdėjo garsą, paties įvykio nematė, vyras aiškino, kad negriebė, norėjo tik vaiką paimti (t. 3, b. l. 19-23). Liudytojas A. S. (A. S.) pirmosios instancijos teisme parodė, kad nuvykus pagal iškvietimą pranešėja paaiškino, jog vonioje buvęs vyras ar tai bandė užlaužti ranką, ar suduoti. Kalbėjosi su socialine darbuotoja, kuri sakė, jog paties įvykio nematė, negalėjo paaiškinti, kas buvo vonioje. Pasak liudytojo, sunku pasakyti, ar ant nukentėjusiosios buvo smurto žymių, pildė penkialapį, ten viskas turi būti nurodyta (t. 3, b. l. 23).

18. Teisėjų kolegija vertina, kad liudytojos M. P. parodymai dėl baudžiamojoje byloje esminės aplinkybės – smurto panaudojimo, yra išvestiniai iš K. S. paaiškinimų, nes liudytoja asmeniškai smurto panaudojimo fakto nematė. Analogiškai, liudytojais apklausti pareigūnai patvirtino aplinkybes, kurias išgirdo iš nukentėjusiosios, taip pat jos versiją papasakojusios liudytojos M. P.. Teisėjų kolegija, be minėtos aplinkybės, kurią patvirtino liudytojai – nukentėjusioji prašė kviesti policiją dėl O. Š. veiksmų, kurių patys liudytojai nematė, atkreipia dėmesį ir į M. P. parodymus, jog į vonios kambarį ji nubėgo, tačiau matė nukentėjusiąją ir O. Š. tik stovinčius vienas prieš kitą, į liudytojo S. K. parodymus, kad nukentėjusioji sveikata tikrai nesiskundė, jis, apžiūrėjęs nukentėjusios rankas, jokio smurto požymių nematė. Be nurodytų, kilusias abejones dėl O. Š. veiksmų ir jais sukeltų padarinių K. S. sustiprina tai, jog į areštinę uždaromo (uždaryto) asmens apžiūros ir kratos 2019 m. liepos 8 d. protokole bei K. S. kortelės išraše 2019 m. liepos 8 d., 06.12 val., neužfiksuotas nukentėjusiosios teigimu patirtas sužalojimas ant rankos, tačiau nustatytos dešinės blauzdos ir kairės šlaunies poodinės hematomos, kitų kūno sužalojimų nerasta (t. 2, b. l. 98-99).

19. Policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcijos, patvirtintos Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. vasario 10 d. įsakymu Nr. 5-V-139, pakeistu 2018 m. birželio 26 d. įsakymu Nr. 5-V-593, 13 punkto nuostatomis, policijos areštinės vadovo, policijos areštinės budėtojo funkcijas atliekantis pareigūnas ar kitas asmens apžiūrą atliekantis pareigūnas, prieš uždarydamas asmenį į policijos areštinę, atlikdamas uždaromo asmens kratą, elektroniniame registre fiksuoja matomus uždaromo asmens kūno sužalojimus, sumušimus, nubrozdinimus ir pan. Asmens kūno sužalojimai privalo būti fiksuojami juos pažymint elektroniniame registre kiekvieną kartą asmeniui atvykstant į policijos areštinę ir išvykstant iš jos. Asmenį uždarant į policijos areštinę ir iš jos paleidžiant, iš elektroninio registro atspausdinamas išrašas apie asmens apžiūros rezultatus ir duodama jam susipažinti pasirašytinai.

20. Kaip matyti iš 2019 m. liepos 8 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato į areštinę uždaromo (uždaryto) asmens apžiūros ir kratos protokolo (t. 2, b. l. 98), K. S. šiame protokole, kuriame buvo fiksuotos tik kraujosruvos kojose, pasirašė, patvirtino, kad pretenzijų dėl sveikatos būklės neturi. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti objektyviais duomenimis, užfiksuotais specialistų, įgaliotų atlikti asmenų apžiūrą, nesusijusių su nagrinėjama byla, įrašais, kurių teisingumą savo parašu patvirtino pati nukentėjusioji.

21. Pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą dėl O. Š. kaltės, be kita ko, rėmėsi byloje esančiomis trimis specialisto išvadomis.

21.1. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto Jūrio Plentos 2019 m. liepos 9 d. išvadoje Nr. G 2294/2019(01) nurodyta, kad remiantis K. S. apžiūros duomenimis, K. S. padarytos poodinės kraujosruvos dešinėje rankoje, kietais bukais daiktais, galimai jos nurodytomis aplinkybėmis (sugriebus ranką kitam asmeniui ir ją užsukant) ir laiku, t. y. 2019 m. liepos 7 d. Sužalojimai vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu ir sukėlė fizinį skausmą (t. 1, b. l. 45). Nukentėjusioji K. S. apeliaciniame skunde taip pat atkreipia dėmesį į šią išvadą.

21.2. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto Jūrio Plentos 2020 m. balandžio 6 d. išvadoje Nr. pG 1013/2020(01) nurodyta, kad K. S. 2019 m. liepos 9 d. specialisto išvadoje Nr. G 2294/2019 (01) nustatyti sužalojimai negalėjo būti padaryti jai nugriuvus ir atsitrenkus į kietą buką daiktą, plokštumą. Nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti užduotyje nurodytu laiku ir nurodytomis aplinkybėmis suspaudus sritis, kur rasti sužalojimai, pirštais ir plaštaka. Nustatyti, kokia jėga buvo padaryti sužalojimai, negalima, nes tam nėra metodikų. K. S. 2019 m. liepos 9 d. specialisto išvadoje Nr. G 2294/2019(01) nustatyti sužalojimai padaryti kietais bukais daiktais paveikus išvadoje nurodytas sritis (t. 2, b. l. 107-108).

21.3. UAB „duomenys neskelbtini“ teismo medicinos konsultacinėje specialisto Pauliaus Petreikio išvadoje Nr. 0161/20 nurodyta, kad K. S. sužalojimai galėjo būti padaryti ne tik 2019 m. liepos 7 d., apie 15.40 val., bet jie galėjo būti padaryti kurį laiką – parą ar dvi – iki 15.40 val., nes kraujosruvos žalsvo atspalvio, kas nurodo, kad jos yra senesnės – 3-4 parų senumo (vertinant iki apžiūros) (t. 2, b. l. 171-174).

22. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas O. Š. kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, padarė išvadą, kad tarp šių specialistų išvadų nėra prieštaravimų dėl kraujosruvų atsiradimo mechanizmo, t. y. jos galėjo būti padarytos pirštais, plaštaka sugriebus ranką kitam asmeniui ir ją užsukant, tačiau apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog specialistų išvadose akivaizdžiai yra prieštaravimų dėl galimo sveikatos sutrikdymo atsiradimo laiko. Akcentuotina, kad 2019 m. liepos 9 d. išvadoje ir 2020 m. balandžio 6 d. išvadoje nurodyta, jog K. S. sužalojimai galėjo būti padaryti užduotyje nurodytu laiku – 2019 m. liepos 7 d. Konsultacinės išvados duomenimis, K. S. sužalojimai galėjo būti padaryti ne tik 2019 m. liepos 7 d., apie 15.40 val., bet jie galėjo būti padaryti kurį laiką – parą ar dvi – iki 15.40 val., tai yra, kraujosruvos yra senesnės – 3-4 parų senumo. Pirmosios instancijos teismas į minėtas abejones, kylančias dėl sužalojimo laiko, neatkreipė dėmesio. Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas pašalinti tam tikrus nesutapimus tarp šių išvadų, atliko dalinį įrodymų tyrimą ir apklausė minėtas išvadas pateikusius specialistus.

23. Apeliacinės instancijos teisme specialistas Jūris Plenta parodė, kad kraujosruvų padarymo laikas galėjo būti nuo 2019 m. liepos 6 d., 8.30 val., iki 2019 m. liepos 8 d., 20.00 val. Atkreipė dėmesį, kad tai apytikslis skaičiavimas, nes žmogaus organizmas yra labai individualus, ne kartą pačiam teko matyti, ypač tas yra būdinga moterims, kad pirmos paros pabaigoje kraujosruvos pažaliuoja, todėl kraujosruvos spalva kategoriškai remtis negalima, todėl toks didelis intervalas ir ekspertai rašo „galėjo būti“. Paaiškino, jog kraujosruvų atsiradimo laikas išvadose neturėtų būti kategoriškas. Į klausimą, ar pirmoje apžiūroje buvo apžiūrėtas visas nukentėjusiosios kūnas, specialistas atsakė, jog greičiausiai nebuvo apžiūrėtas, apžiūrėtos tik tos vietos, kurios jai skaudėjo, kurias nurodė. Dėl į areštinę uždaryto asmens apžiūros protokole užfiksuotų kraujosruvų kojose ir neužfiksuotų rankose, specialistas parodė, kad ne pirmas atvejis, kai specialistai randa, kiti ne, jos ne visos ryškios, paskui išryškėjo laikui bėgant. Pasak specialisto, konfliktas įvyko 2019 m. liepos 7 d., 15.40 val., kraujosruvos 2019 m. liepos 8 d., 6.12 val., turėjo būti matomos, kategoriškai negali atmesti, kad jos negalėjo išryškėti, kraujosruvos išryškumas labai individualus dalykas. Pirmoje išvadoje dėl kraujosruvų atsiradimo laiko – jos galėjo būti padarytos, neatmeta galimybės, kad galėjo būti padarytos nurodytu laiku, tikėtina, jog padaryta intervale, nuo keliolikos valandų iki 2-3 parų. Tokius sužalojimus pats asmuo sau galėjo pasidaryti. Kategoriškai negali atmesti, kad kraujosruvos galėjo atsirasti kitu būdu – kad negalėjo užsigauti į kažkokius kietus bukus ir atsikišusius daiktus, vienam griuvimui tai nebūdinga, dėl atsitrenkimų galimybė neatmestina. Dėl liudytojos (M. P.) nurodytų paraudimų, jog matėsi ant rankos virš riešo raudoni keli dryžiai, specialistas paaiškino, kad paraudimas gali būti tiesiog odos reakcija į stresą. Parausta kai kurios vietos ir jos atsistato. Pažymėjo, jog kraujosruva ir paraudimas – tai nėra tas pats. Kraujosruva rausvos spalvos gali pereiti į violetinę spalvą. O vien tik paraudimas – tai tiesiog iš streso gali parausti kai kurios odos vietos. Pasak specialisto, vien tik paraudimas sužalojimu nekvalifikuojamas.

24. Specialistas Paulius Petreikis nurodė, kad išvada dėl kūno sužalojimų, padarytų nukentėjusiajai, laiko yra tikėtina, t. y. remiantis literatūra. Specialistas paaiškino būdingus požymius, kad kraujosruva pirmą parą – raudonai violetinė, vėliau ji būna melsvai violetinė, t. y. pirmas dvi paras dažniausiai – rausvai violetinė arba melsvai violetinė. Trečią, ketvirtą parą atsiranda žalsvas atspalvis, dažniausiai kraujosruvos pakraščiuose. Dar vėliau – atsiranda geltona spalva. Pagal vienus – penktą, šeštą parą, pagal kitus – truputį vėliau. Kadangi apžiūros metu kraujosruva buvo aprašyta su žalsvu atspalviu, buvo melsvai violetinė su žalsvu atspalviu, aprašyta specialisto apžiūros metu – liepos 9 d., 8.30 val., tai remiantis literatūra, tokios kraujosruvos yra būdingos 3-4 parai nuo sužalojimo padarymo. Pasak specialisto, pagal kraujosruvos išorinį morfologinį vaizdą būdinga, kad padaryta prieš 3-4 paras iki apžiūros. Paklaida įmanoma. Būna, kad kartais atsiranda melsvai violetinės kraujosruvos ir tokios dingsta, pas kitus žmones atsiranda netgi iš karto žalsvos kraujosruvos. Pagal literatūrą neatitinka, o gyvenimiškai – gali būti, bet mažai tikėtina.

25. Teisėjų kolegija nesutinka su skundžiamo nuosprendžio išvada, kad aplinkybė, jog pareigūnai neužfiksavo kraujosruvų ant K. S. rankų, neprieštarauja M. P. parodymams, jog ji matė paraudimą ant nukentėjusiosios riešo, kadangi iš karto matytas paraudimas galėjo išnykti iki atvykstant pareigūnams, o kraujosruvos išryškėti daug vėliau. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokiais prielaidų pobūdžio samprotavimais negali būti grindžiama išvada dėl asmens kaltės. Analizuojant specialistų išvadas ir jas surašiusių specialistų paaiškinimus apeliacinės instancijos teisme, vertintina, jog specialistų išvadose konstatuotas nukentėjusiajai padarytas sužalojimas, tačiau specialistai negalėjo kategoriškai patvirtinti, kad jis buvo padarytas nukentėjusiosios K. S. nurodytu laiku. Specialistas Jūris Plenta parodė, jog kraujosruvų padarymo laikas galėjo būti nuo 2019 m. liepos 6 d., 8.30 val., iki 2019 m. liepos 8 d., 20.00 val. Pasak specialisto Pauliaus Petreikio, pagal kraujosruvos išorinį morfologinį vaizdą būdinga, kad padaryta prieš 3-4 paras iki apžiūros, tačiau kartais būna, kad atsiranda netgi iš karto žalsvos kraujosruvos. Svarbu ir tai, jog specialistas Jūris Plenta į klausimą dėl liudytojos M. P. galimai ant nukentėjusiosios rankos matyto paraudimo paaiškino, kad paraudimas gali būti tiesiog odos reakcija į stresą, be kita ko pažymėdamas, kad vien tik paraudimas sužalojimu nekvalifikuojamas, taip pat nurodė, jog konfliktui įvykus 2019 m. liepos 7 d., 15.40 val., kraujosruvos 2019 m. liepos 8 d., 6.12 val. (apžiūra areštinėje), turėjo būti matomos, tačiau kategoriškai to tvirtinti negali.

26. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs įrodymų visumą, tarp jų ne tik pačios nukentėjusiosios K. S., tačiau ir liudytojų M. P., S. K. parodymus, specialisto išvadas bei specialistų paaiškinimus apygardos teisme, kitus rašytinius duomenis, neturi pagrindo konstatuoti, jog K. S. nustatytos poodinės kraujosruvos dešinėje rankoje buvo padarytos būtent tyčiniais O. Š. veiksmais, siekiant jai sukelti fizinį skausmą ar nežymiai sutrikdyti sveikatą. Kaip nustatyta bylos aplinkybėmis, nukentėjusioji po įvykio buvo pristatyta į areštinę, ten atlikus kūno apžiūrą, sužalojimų, kurių padarymas buvo inkriminuotas O. Š., nenustatyta. Remiantis specialisto Jūrio Plentos paaiškinimu, kraujosruvų padarymo laikas galėjo būti nuo 2019 m. liepos 6 d., 8.30 val., iki 2019 m. liepos 8 d., 20.00 val., tokius sužalojimus ir pats asmuo sau galėjo pasidaryti, kategoriškai neatmestina galimybė, kad kraujosruvos galėjo atsirasti kitu būdu – kad negalėjo užsigauti į kažkokius kietus bukus ir atsikišusius daiktus, vienam griuvimui tai nebūdinga, neatmestina galimybė dėl atsitrenkimų. Abejonėmis ir prielaidomis išvada dėl asmens kaltės negali būti grindžiama, priešingai, abejonės, išnaudojus galimybes papildomiems įrodymams surinkti, aiškintinos baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Konstatuotina, jog nagrinėjamu atveju bylos duomenys patvirtina konfliktą tarp nukentėjusiosios ir O. Š., dėl to ginčo nėra, tačiau iš esmės nėra nustatyta paties fakto, kad nukentėjusioji buvo sužalota kaltinime nurodytu laiku ir tuos veiksmus atliko būtent O. Š..

27. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs aukščiau nurodytas aplinkybes, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius duomenis, pripažindamas, jog O. Š. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, ir atleisdamas jį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 16 d. nuosprendis naikintinas ir priimamas naujas išteisinamasis nuosprendis, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

28. Prokuratūros ir nukentėjusiosios apeliaciniuose skunduose iš esmės nesutinkama su pirmosios instancijos teismo sprendimu O. Š., padariusį nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl mažareikšmiškumo. Nurodoma, kad O. Š. padaryta veika negali būti pripažinta mažareikšmė, nes dėl jo veiksmų atsiradę padariniai siekia tokią pavojingumo ribą, už kurią turi būti taikoma baudžiamoji atsakomybė. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nebuvo padaryta nusikalstama veika ir skundžiamas nuosprendis naikintinas šiuo pagrindu, todėl teisėjų kolegija dėl apeliacinių skundų argumentų, liečiančių mažareikšmiškumo instituto taikymą, plačiau nepasisako.

29. Be kita ko, nukentėjusioji apeliaciniame skunde nesutinka su sūnaus K. Š. nukentėjusiojo statuso panaikinimu, prašo pripažinti mažametį sūnų nukentėjusiuoju. Teisėjų kolegija pažymi, kad klausimas dėl nukentėjusiojo statuso buvo išspręstas ikiteisminio tyrimo metu. Ikiteisminio tyrimo metu 2019 m. rugpjūčio 6 d. nutarimu mažametis K. Š. buvo pripažintas nukentėjusiuoju (t. 1, b. l. 34), tačiau, nesurinkus objektyvių duomenų, jog asmuo patyrė fizinę, turtinę ar moralinę žalą, nukentėjusiojo statusas 2019 m. spalio 3 d. nutarimu jam buvo panaikintas (t. 1, b. l. 37). Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, duomenų, patvirtinančių, jog mažamečiui būtų padaryta turtinė ar neturtinė žala, taip pat negauta. Byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėjama dėl nuosprendžio, kuriuo nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo atleistas O. Š., todėl nukentėjusiosios apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės apie jos atžvilgiu pradėtą ikiteisminį tyrimą dėl to, kad spyrė O. Š. į tarpukojį, kuris buvo nutrauktas, išeina iš apeliacinės instancijos teismo nagrinėjamų skundų ribų. Atitinkamai, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės asmens apeliacinio skundo, paduoto Lietuvoje paskelbto karantino metu, priėmimo klausimas išspręstas nuosprendį priėmusio teismo, šiuo klausimu teisėjų kolegija plačiau nepasisako.

30. Pripažinus, kad nepadaryta nusikalstama veika, baudžiamojoje byloje pareikštas K. S. civilinis ieškinys (t. 2, b. l. 166-167) paliktinas nenagrinėtu (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas), iš O. Š. nukentėjusiosios patirtos išlaidos advokato, kuris dalyvavo kaip nukentėjusios atstovas, paslaugoms apmokėti nepriteistinos.

31. O. Š. paskirta kardomoji priemonė – įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje (t. 2, b. l. 36), panaikintina.

32. Daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – USB laikmena, esanti 1 tomo 119 A lapu pažymėtame voke, kompaktinis diskas, laikomas prie baudžiamosios bylos 2 tomo viršelio, USB laikmena, esanti 3 tomo 46 lapu pažymėtame voke, paliktini saugoti baudžiamojoje byloje.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 4 dalimi, 329 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nusprendžia:

Tenkinti atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės asmens O. Š. skundą.

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 16 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį:

O. Š. dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

O. Š. paskirtą kardomąją priemonę – įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje, panaikinti.

K. S. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.

K. S. prašymą priteisti išlaidas advokato, kuris dalyvavo kaip nukentėjusios atstovas, paslaugoms apmokėti atmesti.

Daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – 2 USB laikmenas, kompaktinį diską, palikti saugoti baudžiamojoje byloje.

Atmesti Vilniaus apylinkės prokuratūros Pirmojo skyriaus prokurorės Ritos Sabaitės ir nukentėjusiosios K. S. apeliacinius skundus.