Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vaclovo Iždono,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. M. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. balandžio 13 d. nuosprendžio, kuriuo M. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 str. 2 d. laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., 9 d., ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su bausmėmis, paskirtomis 2011 m. sausio 11 d. ir 2011 m. sausio 27 d. Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendžiais, ir galutinė subendrinta bausmė M. M. paskirta laisvės atėmimas 2 metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 9 d., 65 str. 1 d., 66 str., į atliktą bausmę M. M. įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2010 m. rugpjūčio 10 d. iki 2010 m. rugpjūčio 11 d. ir visas bausmės, atliktos pagal 2011 m. sausio 11 d. ir 2011 m. sausio 27 d. Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendžius, laikas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. M. nuteistas už tai, kad 2010-08-09 apie 15 val., tiksliau nenustatytu laiku, pro neužrakintas duris įsibrovęs į patalpą - butą, esantį Šiauliuose, (duomenys neskelbtini), pagrobė svetimą turtą – nukentėjusiajam S. T. priklausančią 130 Lt vertės rankinę, buvusią virtuvėje ant lentynos, bei pasikėsino pagrobti svetimą turtą – S. T. priklausančius pinigus, kuriuos tikėjosi rasti pagrobtoje rankinėje, tačiau pinigų nepagrobė, nes pasikėsino į netinkamą objektą – S. T. rankinėje pinigų nebuvo, buvo tik dokumentai.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo M. M. apeliacinis skundas atmetamas.

Nuteistasis M. M. savo apeliaciniu skundu kaltės dėl padarytos nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių bei jo veikos juridinės kvalifikacijos neginčija, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, sutinkamai su Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 str. 3 d. išdėstytomis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosiomis nuostatomis, patikrino bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, neviršydama apeliacinio skundo ribų.

Dėl nuteistajam M. M. paskirtos bausmės

BK 54 straipsnyje numatyti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai reikalauja, kad teismas bausmę skirtų įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribose, atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Konkrečiu atveju teismas, atsižvelgdamas į minėtas turinčias reikšmės bausmei skirti aplinkybes, paskiria nuteistajam individualizuotą bausmę, siekiant įgyvendinti bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

Apeliuodamas į švelnesnę bausmę, nuteistasis M. M. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe nepagrįstai nepripažino jo nuoširdaus prisipažinimo įvykdžius nusikaltimą bei nuoširdaus gailėjimosi.

Pagal susiformavusią teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo savanoriškai prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, t. y. veiką, kurią jis tiesiogiai padarė. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius (teikia nukentėjusiajam neatidėliotiną pagalbą, jo atsiprašo ir pan.). Nuoširdus gailėjimasis nėra nustatomas vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą ir pan.). Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos gali būti teismo pripažįstamas aplinkybe, lengvinančia baudžiamąją atsakomybę, kai kaltininkas ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo prisipažįsta ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-259/2009).

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis M. M. ikiteisminio tyrimo metu savo kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo pripažino (43-44, 67-68, 72-73 b. l.), tačiau teisiamajame posėdyje jis nurodė savo kaltę pripažįstantis tik iš dalies ir parodymus duoti atsisakė (150 b. l.). Be to, byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog M. M. gailėtųsi padaręs nusikaltimą, turėdamas galimybę teisiamojo posėdžio metu atsiprašyti nukentėjusiojo, jis to nepadarė, savo elgesio kritiškai nevertino (149-151, 177-180 b. l.). Esant tokioms aplinkybėms, kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Apeliacinės instancijos teismui taip pat nėra pagrindo pripažinti apelianto atsakomybę lengvinančia aplinkybe jo prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdų gailėjimąsi.

Baudžiamosios bylos duomenys liudija, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas M. M. bausmę, nepažeidė bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje, vadovavosi bausmės skyrimo recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą ypatumais, numatytais BK 56 straipsnyje. Teismas atsižvelgė į tai, kad nusikaltimą, priskiriamą tyčinių apysunkių nusikaltimų kategorijai, M. M. padarė būdamas anksčiau teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, neišnykus teistumui, iki nusikaltimo padarymo buvo ne kartą teistas (79-84 b. l.), yra laikomas recidyvistu BK 27 str. 1 d. prasme, o recidyvistui pagal BK 56 str. nuostatas paprastai skiriama laisvės atėmimo bausmė. Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad M. M. yra ne kartą baustas administracine tvarka (110-113 b. l.), nedirba (114 b. l.), darbo biržoje nėra registruotas (115 b. l.). Nuteistojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių teismas nenustatė. Teisėjų kolegijos nuomone, įvertinęs išdėstytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti tik paskyrus M. M. už padarytą nusikaltimą laisvės atėmimo bausmę.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apeliantui bausmė paskirta BK 178 str. 2 d. sankcijos ribose, yra žymiai mažesnė negu sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis (šios bausmės vidurkis yra 3 metai 1 mėnuo 15 dienų), taigi, nėra aiškiai per griežta. Kadangi nusikalstamą veiką, už kurią yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, M. M. padarė 2010 m. rugpjūčio 9 d., t. y. iki Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. sausio 11 d. ir 2011 m. sausio 27 d. nuosprendžių priėmimo (160-167, 168-173 b. l.), nuteistajam nauju nuosprendžiu ir minėtais teismo nuosprendžiais paskirtas bausmes teismas pagrįstai subendrino vadovaudamasis BK 63 str. 9 d., dalinio bausmių sudėjimo būdu (BK 63 str. 1 d., 4 d.), ir į bausmės laiką M. M. įskaitė pagal minėtus nuosprendžius pastarojo atliktą bausmės laiką.

Kolegija atkreipia dėmesį, kad nors ankstesniais teismų nuosprendžiais pripažinus M. M. kaltu už nusikalstamų veikų padarymą, jam buvo skiriamos švelnesnės nei laisvės atėmimas bausmės – laisvės apribojimas, areštas, tačiau tai nuteistajam teigiamo poveikio nepadarė, jis toliau pažeidinėjo baudžiamuosius įstatymus, kas rodo susiformavusias jo antivisuomenines nuostatas ir nenorą laikytis įstatymų.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, kolegija konstatuoja, kad skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta, ji yra tinkamai individualizuota, atitinka BK 41 straipsnyje numatytą bausmės paskirtį.

Duomenų, patvirtinančių apelianto nurodytą aplinkybę, kad nusikalstamą veiką jis padarė dėl labai sunkios materialinės padėties, bylos medžiagoje nėra. Be to, laikinas darbo neturėjimas negali būti pripažįstamas sunkia kaltininko turtine ar beviltiška padėtimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-430/2004, 2K-438/2008). Byloje taip pat nėra duomenų, kurie patvirtintų nuteistojo teiginį, kad būdamas laisvėje jis ieškojo darbo. Priešingai, bylos duomenys liudija, kad M. M. darbo biržoje nėra užsiregistravęs (115 b. l.). Apelianto skundo argumentai, kad jis serga nepagydomomis ligomis ir laisvės atėmimo vietoje negali gauti reikalingo gydymo, atmetami kaip nepagrįsti, nes jų taip pat nepatvirtina jokie bylos duomenys. Kartu pažymima, kad įstatymai suteikia kalinamiesiems teisę gauti reikalingą gydymą laisvės atėmimo vietose, be to, asmens, patekusio į laisvės atėmimo įstaigą, sveikata yra tikrinama, todėl nuosprendžio vykdymo metu iškilus nuteistojo atleidimo nuo bausmės dėl ligos klausimui, šis klausimas galės būti sprendžiamas BPK 359 str. ir 362 str. tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-95/2010).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., 332 str.,

nutaria:

atmesti nuteistojo M. M. apeliacinį skundą.