- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-12-30
- Bylos Nr.
- 2A-863-252/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-08-3-08467-2013-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Nijolė Danguolė Smetonienė, Eigirdas Činka, Birutė Valiulienė
- Atsakovas
- ŽŪK „Aukštaitijos cukriniai runkeliai“
- Ieškovas
- R. B.
- Trečiasis asmuo
- L. K., AB „Lietuvos draudimas“
Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2A - 863 - 252 - 2014
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. gruodžio 30 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Nijolės Danguolės Smetonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Eigirdo Činkos, Birutės Valiulienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo ŽŪK „Aukštaitijos cukriniai runkeliai“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 8 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-582-956-2014 pagal ieškovės R. B. ieškinį atsakovui ŽŪK „Aukštaitijos cukriniai runkeliai“, tretiesiems asmenims L. K., AB „Lietuvos draudimas“ dėl nepagrįsto praturtėjimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė prašė priteisti iš atsakovo 50 112,09 Lt nuostolių atlyginimą dėl nepagrįsto praturtėjimo. Nurodė, kad 2002-12-20 eismo įvykio metu ji buvo sunkiai sužalota, neteko didelės dalies darbingumo. 2004-03-15 Pasvalio rajono apylinkės teismo nuosprendžiu dėl kilusio eismo įvykio kaltu pripažintas trečiasis asmuo L. K.. Kadangi eismo įvykio metu ji nukentėjo eidama į darbą UAB „Pasvalio gerovė“, todėl šis įvykis pripažintas nelaimingu atsitikimu pakeliui į darbą. Trečiasis asmuo L. K. vairavo automobilį, kurio savininkas atsakovas ŽŪK „Aukštaitijos cukriniai runkeliai“ su trečiuoju asmeniu AB „Lietuvos draudimas“ buvo sudaręs transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį. Ieškovės manymu, jai priklauso netekto darbingumo periodinė kompensacija. Nors dėl jos ieškovė turėjo kreiptis per 3 metus nuo nelaimingo atsitikimo, bet dėl savo sveikatos būklės ir teisinių žinių stokos į VSDFV teritorinį skyrių kreipėsi tik 2013-02-28. Netekto darbingumo periodinė kompensacija buvo skirta nuo 2012-02-28 neterminuotai, išmokant per mėnesį po 513,36 Lt, o už likusį laikotarpį nuo eismo įvykio dienos iki 2012-02-28 kompensacija nebuvo priskaičiuota. Išmokėjus kompensaciją tik nuo 2012-02-28, atsakovas, kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, nepagrįstai praturtėjo 50 112,09 Lt, nes ieškovė negavo netekto darbingumo periodinės kompensacijos už 9 metus 2 mėnesius ir 8 dienas (laikotarpis nuo 2002-12-20 iki 2012-02-28). Nesutiko, kad būtų taikomas 3 metų ieškinio senaties terminas, kadangi reikalavimas yra dėl nepagrįsto praturtėjimo, kuriam taikomas 10 metų ieškinio senaties terminas.
Žemesnės instancijos teismas
Panevėžio miesto apylinkės teismas 2014 m. rugsėjo 8 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė iš atsakovo ŽŪK „Aukštaitijos cukriniai runkeliai“ 38 890,98 Lt žalos atlyginimą ir 586,17 Lt žyminio mokesčio ieškovės R. B. naudai. Nustatė, kad 2004-03-15 Pasvalio rajono apylinkės teismo nuosprendžiu dėl 2002-12-20 eismo įvykio, kurio metu buvo sunkiai sutrikdyta R. B. sveikata, kaltu pripažintas L. K., priteista 5 000 Lt neturtinė žala, pripažinta teisė į civilinio ieškinio dalyje dėl turtinės žalos patenkinimą, o klausimas dėl civilinio ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka. Ieškovė 2002-12-20 eismo įvykio metu nukentėjo eidama į darbą UAB „Pasvalio gerovė“, todėl šis įvykis pripažintas nelaimingu atsitikimu pakeliui į darbą. Po įvykusio eismo įvykio ieškovė niekur nebedirbo, nuo 2003-04-22 nustatytas darbingumo lygis beveik nesikeitė, buvo nustatomas 40 proc. darbingumo lygis. Nuo 2012-02-28 neterminuotai ieškovei skirta 513,36 Lt per mėnesį netekto darbingumo periodinė kompensacija. Eismo įvykio metu trečiasis asmuo L. K. vairavo transporto priemonę, priklausančią atsakovui ŽŪK „Aukštaitijos cukriniai runkeliai“, kuris su trečiuoju asmeniu AB „Lietuvos draudimas“ buvo sudaręs transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį. Draudimo sutartimi trečiasis asmuo AB „Lietuvos draudimas“ įsipareigojo draudiminio įvykio atveju atlyginti 30 000 Lt žalą asmeniui ir 30 000 Lt žalą turtui. Teismo vertinimu, ieškovė neįrodė atsakovo veiksmų nesąžiningumo, nenustatyta, kad atsakovas būtų ėmęsis apgaulės ar kitokių nesąžiningų veiksmų prieš ieškovę, tuo tarpu pati ieškovė, nors ir dėl objektyvių priežasčių, prisiėmė galimų nuostolių atsiradimo riziką laiku neįgyvendindama įstatymo jai suteiktos teisės, todėl atsakovas negali būti laikomas nepagrįstai praturtėjęs (CK 6.242 str. 3 d.). Sprendė, jog nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste ginčo šalis sieja žalos atlyginimo teisiniai santykiai. Šiuo atveju atsakovas privalo atlyginti didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą. Nurodė, kad nelaimingo atsitikimo pakeliui į darbą metu ieškovė buvo draudžiama nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialiniu draudimu, nuo 2000-01-01 taikomu apdraustiems asmenims, nelaimingas atsitikimas pakeliui į darbą pripažintas draudiminiu įvykiu pagal Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo nuostatas. Konstatavo, kad ieškovė pareiškė ieškinį dėl žalos atlyginimo (deliktinės atsakomybės) pagal CK 6.263 str. Teismo vertinimu, nors nagrinėjamu atveju tarp šalių nėra teisinio santykio, reglamentuoto Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatyme, tačiau ieškovės pasirinktas nuostolių apskaičiavimo būdas, t. y. pritaikius įstatyme nurodytą formulę - 0,5×d×k×D, yra pagrįstas ir teisingas. Teismas darė išvadą, kad ieškovei nuo 2003-04-22 iki 2012-02-27 turėjo būti išmokėta 48 021,91 Lt dydžio netekto darbingumo periodinė kompensacija, kuri apskaičiuota pakankamai detaliai ir aiškiai, laikantis Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo įtvirtintos formulės ir reikalavimų, todėl dėl jos dydžio pagrįstumo didesnių abejonių teismui nekyla. Teismo nuomone, kadangi įstatyme yra įtvirtinta formulė, kaip apskaičiuoti asmens, apdrausto nelaimingų atsitikimų darbe socialiniu draudimu ir nukentėjusio nuo kito asmens neteisėtų veiksmų negautas pajamas, šios formulės pagrindu apskaičiuotos asmens negautos pajamos laikytinos turtine žala CK 6.249 str. 1 d. prasme. Vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principu, teismas sprendė, kad tikslinga iš 9 336,85 Lt sumos (ieškovei išmokėtos trečiojo asmens AB „Lietuvos draudimas“) atimti 295,92 Lt už kurą, ir 9 040,93 Lt sumą laikyti trečiojo asmens AB „Lietuvos draudimas“ ieškovei kompensuotas negautas pajamas, kurios netekto darbingumo periodinės kompensacijos pavidalu už laikotarpį nuo 2003-04-22 iki 2012-02-27 sudaro 38 890,98 Lt ir laikytinos ieškovės patirta žala, kurią privalo atlyginti atsakovas (CK 6.263 str.). Teismas, įvertinęs tai, jog ieškovės reikalavimas susijęs su žalos, padarytos sveikatos sužalojimu, atlyginimu, ieškinio reikalavimu siekiama apginti asmens, po eismo įvykio tapusiu tik 40 proc. darbingu, interesus, konstatavo, kad ieškovė praleido 3 metų ieškinio senaties terminą dėl svarbių priežasčių, t. y. išimtinai dėl savo sunkios sveikatos būklės ir laiku negautos kvalifikuotos teisinės pagalbos, todėl yra pagrindas ieškinio senaties terminą atnaujinti (CK 1.131 str. 2 d.).
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas ŽŪK „Aukštaitijos cukriniai runkeliai“ prašo apylinkės teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti kaip nepagrįstą bei priteisti turėtas bylinėjimosi. Nurodo, kad teismas netinkamai taikė teisės normas, netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, todėl padarė neteisingas išvadas ir priėmė nepagrįstą bei neteisėtą sprendimą. Teigia, jog CK normos nenumato, kad netekto darbingumo periodinė kompensacija, apskaičiuota pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo nuostatas, gali būti priteista bendrais žalos atsiradimo pagrindais. O būtent – Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymas numato konkrečią formulę, pagal kurią turi būti apskaičiuojama netekto darbingumo kompensacija, mokama iš Sodros biudžeto, o pagal CK normas žala, padaryta asmeniui, privalo būti visiškai atlyginta atsakingo asmens (6.263 str. 2 d.), todėl žalos dydį kiekvienu konkrečiu atveju turi pagrįsti ieškovas, vadovaudamasis visais žalos atlyginimą reglamentuojančiais CK straipsniais. Pagal CK normas atsakingas asmuo nukentėjusiam asmeniui turi atlyginti tik tą turtinės žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo, dalį, kuri viršija nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams išmokėtų socialinio draudimo išmokų dydį. Todėl apskaičiuodamas priteistinos žalos dydį teismas privalėjo vadovautis CK, o ne Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo nuostatomis, bei įvertinti, kad ieškovė nuo 2003-04-22 gauna invalidumo/netekto darbingumo pensiją bei gaudavo transporto išlaidų kompensaciją, ir priteisti tik tą dalį žalos dėl sveikatos sužalojimo, kurios nekompensuoja socialinės išmokos. Be to, teismas neįvertino aplinkybės, kad iš kartu su ieškiniu pateiktų dokumentų matyti, jog ieškovė iki eismo įvykio 2002-12-20 gavo 1 015 Lt darbo užmokesčio. Po eismo įvykio ieškovė 40 proc. liko darbinga, kai teismo priteista kaip žala ieškovės prašoma netekto darbingumo kompensacija kartu su ieškovės gaunama invalidumo/netekto darbingumo pensija jai kompensuoja daugiau kaip 100 proc. prarastų pajamų, taip lyg ji būtų nedarbinga 100 proc. Nesutinka, kad atsakovas dėl trečiojo asmens L. K. įvykdytos nusikalstamos veikos pasekmių privalėjo ieškovei mokėti netekto darbingumo kompensaciją kas mėnesį ir kad žala ieškovei atsirado nuo kiekvieno momento, kai ieškovė negaudavo netekto darbingumo periodinės kompensacijos išmokos. Teisę gauti netekto darbingumo periodinę kompensaciją jai suteikė Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymas, tačiau ieškovė laiku nepasinaudojo jai suteikta teise gauti socialinę išmoką, todėl iki 2012-02-28 jos negavo. Atsakovas nėra atsakingas už tai, kad ieškovė laiku nesikreipė į VSDFV teritorinį skyrių dėl netekto darbingumo kompensacijos skyrimo. Neteisinga teigti, jog vien todėl, kad netekto darbingumo kompensacijos nemokėjo VSDFV teritorinis skyrius, ją privalėjo mokėti atsakovas kaip ieškovės patirtą turtinę žalą. CK 6.288 str. 1 d. nuostatos reglamentuoja, kad žala atlyginama nuo jos padarymo dienos, o jeigu žala atsirado vėliau, - nuo žalos atsiradimo dienos. Šiuo atveju žala ieškovei atsirado autoįvykio metu ją sužalojus ir ji nebuvo patiriama periodiškai, kaip sprendime nurodo teismas, todėl ir ieškinio senaties termino pradžia negali būti laikoma negautos netekto darbingumo kompensacijos kiekvienas momentas. Atsakovas neturi pareigos mokėti ieškovei netekto darbingumo periodines kompensacijas pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą. Niekuo nepagrįsta teismo išvada, kad laiku apginti ieškovei savo teises sutrukdė jos būsena po traumos, o tai, kad ieškovė nežinojo, jog turi teisę kreiptis į VSDFV teritorinį skyrių dėl netekto darbingumo kompensacijos išmokėjimo, yra subjektyvi, o ne objektyvi priežastis. Be to, teismas neįvertino tos aplinkybės, kad trečiasis asmuo L. K. yra sumokėjęs ieškovei 5 000 Lt neturtinę žalą. Atsakovo, kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojo, didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą ieškovei atlygino draudimo bendrovė, ką pripažįsta ir pati ieškovė. Apelianto manymu, žala ieškovei bendrais CK pagrindais, vadovaujantis CK 6.288 str. 2 d. nuostatomis, galėjo būti priteista tik nuo ieškinio padavimo dienos, t. y. nuo 2013-12-18. Kadangi ieškovė pareiškė teismui reikalavimą priteisti negautą netekto darbingumo kompensaciją už laikotarpį nuo 2002-12-20 iki 2012-02-28, todėl ieškinys turėjo būti atmestas.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą tretysis asmuo L. K. prašo atsakovo apeliacinį skundą tenkinti. Nurodo, kad apeliaciniame skunde išdėstyti motyvai yra teisingi ir pagrįsti. Teismas neįvertino to, jog ieškinys byloje buvo tikslinamas net tris kartus, tris kartus keistas atsakovas, tačiau visus tris kartus ieškovė ieškinį reiškė tuo pačiu pagrindu – CK 6.242 str. 1 d., t. y. reikalaudama priteisti nuostolių atlyginimą dėl nepagrįsto praturtėjimo. Priimdamas sprendimą teismas išėjo už ieškinio reikalavimo ribų.
Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ieškovė R. B. prašo skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad teismas nepriteisė ieškovės naudai jokių sumų, viršijančių faktiškai patirtos žalos dydį, o praleistą ieškinio senaties terminą atnaujino pagrįstai.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 8 d. sprendimas naikintinas ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 str. 1 d. 4 p.).
Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, turi teisę panaikinti pirmosios teismo sprendimą ir perduoti bylą teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje esančius įrodymus apeliacinės instancijos teismas negali išnagrinėti bylos iš esmės. Bylos esmė pagal CPK 327 straipsnio nuostatas suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Sprendžiant, ar yra CPK 327 str. 1 d. 2 p. taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių pobūdį. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių pobūdžio yra pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reiškia, jog yra pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme.
Nagrinėjamoje byloje ieškovė kelia reikalavimą dėl netekto darbingumo periodinės kompensacijos, kuri, jos paskaičiavimu, sudaro 50 112,09 Lt, išmokėjimo kaip nuostolių atlyginimą dėl nepagrįsto praturtėjimo. Kaip matyti, ieškovė remiasi CK 6.242 str. 1 d., numatančia, jog be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėjęs kito asmens sąskaita asmuo privalo atlyginti pastarajam tokio dydžio nuostolius, koks yra nepagrįstas praturtėjimas. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šalių ginčą, konstatavo, jog 50 112,09 Lt piniginės sumos nėra pagrindo pripažinti ieškovės patirtais nuostoliais, kuriais praturtėjo atsakovas sutaupydamas turtą, nes nenustatytas atsakovo nepagrįstas ir nesąžiningas praturtėjimas (CK 6.242 str. 3 d.). Konstatavo, kad ieškovės pažeistos teisės gali būti apgintos taikant deliktinės atsakomybės institutą, o nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste ginčo šalis sieja žalos atlyginimo teisiniai santykiai, t. y. ieškovė pareiškė ieškinį dėl žalos atlyginimo (deliktinės atsakomybės) pagal CK 6.263 str. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai išsprendė klausimą dėl atsakovo nepagrįsto praturtėjimo, tačiau savo iniciatyva pakeisdamas ieškinio pagrindą peržengė ieškinio ribas, taip pažeisdamas teisės į teisminę gynybą esmę.
Pažymėtina, jog ieškinio dalyko (ir pagrindo) suformulavimas leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir ieškovo pasirinktu būdu išspręsti ginčą ir apginti pažeistas teises. Be to, aiškus ieškinio dalyko suformulavimas ir faktinio pagrindo išdėstymas yra šalių lygiateisiškumo ir rungtyniškumo principų tinkamo įgyvendinimo prielaida – nuo jo priklauso atsikirtimų į ieškinį turinys, nustatinėtinoms aplinkybėms patvirtinti teiktini įrodymai. Teismas, vykdydamas savo pareigą teisingai išspręsti bylą, nustatyti subjektinės teisės pažeidimą ir ją ginti (CPK 2 str.), privalo, neperžengdamas asmens ieškiniu nustatytų ribų, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis, išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio ieškinį asmens teisės, įstatymu saugomi interesai pažeisti ir kokiu teisiniu būdu jie gintini (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3710/2013; kt.). Iš skundžiamo sprendimo matyti, jog pakeisdamas ieškinio reikalavimo dalyką ir pagrindą teismas priteisė ieškovei žalos atlyginimą, kurio paskaičiavimo pagrindu ėmė netekto darbingumo periodinės kompensacijos paskaičiavimą. Priešingai tokiai pirmosios instancijos teismo pozicijai, sutiktina su apeliantu, jog CK normos nesuteikia ieškovei teisės prašyti priteisti netekto darbingumo periodinės kompensacijos, kurią numato Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymas, nes minėto įstatymo 1 straipsnis reglamentuoja, kad šis įstatymas numato nelaimingų atsitikimų darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo bei profesinių ligų socialinio draudimo santykius, asmenų, kurie draudžiami šios rūšies draudimu, kategorijas, teises į šio draudimo išmokas, išmokų skyrimo, apskaičiavimo bei mokėjimo sąlygas, apibrėžia draudiminius bei nedraudiminius įvykius. Turtinė žala, apskaičiuota vadovaujantis bendromis CK normomis dėl žalos atlyginimo, ir netekto darbingumo periodinė kompensacija, apskaičiuota vadovaujantis Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatyme numatyta tvarka, skiriasi tiek savo esme, tiek dydžiu, tiek mokėjimo tvarka. Be to, kaip matyti, pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad atsakovas neginčijo ieškovės pasirinkto nuostolių apskaičiavimo būdo, nepateikė kito alternatyvaus netekto darbingumo periodinės kompensacijos paskaičiavimo, todėl teismas neturėjo pagrindo abejoti tokiu žalos paskaičiavimo būdu. Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovė savo ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo pinigų sumą, kuria, ieškovės nuomone, atsakovas praturtėjo VSDFV teritoriniam skyriui neišmokėjus ieškovei netekto darbingumo periodinės kompensacijos, nes ieškovė įstatymo nustatyta tvarka laiku nesikreipė dėl išmokos paskyrimo. Tuo tarpu atsakovas atsiliepimu atsikirto į ieškinio argumentus, tačiau negalėjo numatyti teismo išvadų ir sprendimų dėl taikytinų teisės normų, kuriomis vadovausis nagrinėdamas bylą. Tokiu būdu, teismas be pagrindo vertino tai, kad atsakovas nepateikė alternatyvaus netekto darbingumo periodinės kompensacijos paskaičiavimo. Be to, toks paskaičiavimas ir negalėtų būti kitoks, nes teismas spręsdamas žalos dydį būtent vadovavosi Įstatymo normomis dėl netekto darbingumo paskaičiavimo. Teismas nagrinėdamas bylą pirma instancija, net nesiaiškino kokią žalą patyrė ieškovė, kas sudaro žalos pagrindą ir jos dydį, kaip pati ieškovė supranta žalos atsiradimą.
Teisėjų kolegijos vertinimu, tam, kad galima būtų spręsti ieškinio pagrįstumo klausimą, byloje būtina išsiaiškinti aukščiau paminėtas aplinkybes, taip pat pasiūlyti ieškovei R. B. sutikslinti ieškinį.
Atsižvelgdamas į tai, kad byloje būtina pasiūlyti ieškovei sukonkretinti ieškinio dalyką ir pagrindą, suteikti atsakovui teisę į teisminę gynybą, papildomai apklausti šalis, teismas bylą perduoda pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 str. 1 d. 4 p., 327 str. 1 d. 2 p., 329 str. 1 d.), konstatuodamas, kad neatskleista bylos esmė ir pagal pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme.
Apeliacinės instancijos teismas nevertina kitų argumentų, nes skundžiamas sprendimas naikinamas pilna apimtimi.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 329 straipsnio 1 dalimi,
nutaria:
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 8 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.