- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-03-09
- Bylos Nr.
- 1A-77-366-2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-50-1-00526-2010-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Sigitas Bagdonavičius (pirm.), Tomas Zdanavičius, Bronė Vidzėnienė
- Nuteistasis
- D. T.
- Civilinis ieškovas
- Panevėžio apskrities vyriausiajam policijos komisariatui
Pranešėjas Sigitas Bagdonavičius Baudžiamoji byla Nr. 1A-77-366/2012
Teisėja Jolanta Raščiuvienė Teisminio proceso Nr. 1-50-1-00526-2010-3
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
2012 m. kovo 9 d.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Sigito Bagdonavičiaus, teisėjų Tomo Zdanavičiaus ir Bronei Vidzėnienei,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. T. ir jo gynėjo apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011-11-21 nuosprendžio, kuriuo D. T. pripažintas kaltu pagal BK 260 straipsnio 2 dalį ir jam paskirtas laisvės atėmimas devyneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose, ir bausmės laiką skaičiuojant nuo šio nuosprendžio paskelbimo dienos – 2011-11-21. Šiuo teismo nuosprendžiu iš D. T. priteista 3500 litų civiliniam ieškovui Panevėžio apskrities vyriausiajam policijos komisariatui. Pinigus – 1600 Lt – paimtus 2011-01-31 kratos metu nuspręsta panaudoti Panevėžio apskrities VPK civilinio ieškinio padengimui.
Aprašomoji dalis
NUSTATĖ:
D. T. nuteistas už tai, kad jis 2010 m. gegužės 30 d. apie 17.30 val., neteisėtai, turėdamas tikslą platinti, užsikišęs už diržo su savimi gabeno narkotinę medžiagą – 4,015 g heroino, iki (duomenys neskelbtini) namo trečios laiptinės pirmojo aukšto, kur 4,015 g heroino pardavė už 3500 litų asmeniui, veikusiam pagal nusikalstamos veikos imitavimo modelį.
Šalies argumentai
Nuteistasis D. T. ir jo gynėjas (toliau vadinama – apeliantas) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011-11-21 nuosprendį ir bylą nutraukti. Teigia, kad šis teismo nuosprendis yra neteisingas, neteisėtas ir nepagrįstas byloje nustatytais faktais. Apelianto teigimu, nėra nei vieno neabejotino ir aiškaus įrodymo, patvirtinančio D. T. kaltę ir dalyvavimą jam inkriminuojamoje nusikalstamoje veikoje. Apeliantas nesutinka su teismo atliktu įrodymu tyrimu. Mano, kad teismas neatsižvelgė į kaltinimo pateiktų įrodymų tarpusavio prieštaravimus ir nelogiškumus. Pažymi, kad abu liudytojai, kuriems taikomas anonimiškumas, demonstruodami puikią atmintį, nepaisant praėjusių daugiau nei metų nuo įvykio, puikiai atsiminė visas pokalbių ir susitikimų su D. T. detales, tačiau nei vienas iš jų nesugebėjo ir net nebandė atsakyti į advokato užduotą klausimą: „Kaip susitikimo metu buvo apsirengęs D. T.?“. Apelianto manymu, tai rodo, kad šie liudytojai teismui pasakojo ne tai ką iš tiesų matė ar girdėjo, o tai, kas jiems J. K. buvo nurodyta pasakoti, todėl šių liudytojų parodymai yra nepatikimi. Teismui ši aplinkybė buvo nurodyta, tačiau jis jos nei aptarė, nei į ją atsižvelgė. Teismas visiškai nevertino fakto, kad operatyvinių veiksmų atlikimo protokolai buvo surašyti tik 2011-01-24, t.y. praėjus beveik aštuoniems mėnesiams po pačių operatyvinių veiksmų atlikimo. Toks laiko tarpas aiškiai parodo, kad tyrimas, kuriame figūravo D. T. pačių operatyvininkų buvo laikomas neperspektyviu ir prisimintas tik J. K. iniciatyva, šiam ieškant S. V.. Šis faktas patvirtina D. T. žodžius apie tai, kad 2011-05-30 susitikimo su liudytojais, kuriems taikomas anonimiškumas, nebuvo ir, nenorėdamas su jais bendrauti, D. T. neatsiliepė į jų skambučius. Teigia, kad priėmus liudytojų 061 ir 062 iškeltą ir teismo pasirinktą versiją apie įvykusį 2010-05-30 dienos susitikimą bei sandorį, taptų absoliučiai logiškai nepaaiškinama, kodėl D. T., ką tik sėkmingai pardavęs narkotines medžiagas, daugiau neatsiliepė ir nebenorėjo bendrauti su patikimais klientais. Pažymi, kad teismas neieškojo logikos bylos medžiagoje ir ja nesivadovavo priimdamas nuosprendį. Atkreipia dėmesį į tai, kad net nebuvo bandoma ieškoti D. T. pirštų antspaudų ant neva jo perduoto liudytojams, kurių atžvilgiu taikomas anonimiškumas, pakelio su narkotinėmis medžiagomis. Apelianto manymu, policijos pareigūnai tvirtai žinodami, kad D. T. pirštų antspaudų ant narkotinių medžiagų įpakavimo nėra, ekspertams nepateikė įpakavimo ir sugalvojo versiją, kodėl tie pirštų antspaudai nebuvo ieškomi. Teismas neatsižvelgė į tai, kad skiriasi liudytojo J. K. teisme duoti parodymai apie jo lankymąsi 2011-02-03 ir 2011-03-19 Panevėžio apskrities VPK areštinėje pas D. T. siekiant išsiaiškinti S. V. buvimo vietą, taip pat liudytojo buvimo pas D. T. laikas skiriasi nuo Panevėžio apskrities VPK viršininko pavaduotojo G. K. išduotoje pažymoje Nr.50-S-4834 nurodyto. Tai visiškai paneigia J. K. parodymus apie neva tik kelis žodžius pasakytus D. T. ir patį apsilankymo tikslą bei patvirtina D. T. parodymus. Taip pat atkreiptinas dėmesys į J. K. parodymus apie tai, kad jis (J. K.) nestebėjo ir nematė liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, susitikimų su D. T. ir nei jis, nei liudytojai 061 ir 062 tiek ruošiantis, tiek vykstant į 2010-05-30 susitikimą nežinojo ir nebuvo įsitikinę, kad D. T. pardavinėja narkotines medžiagas. Tai rodo, kad nebuvo absoliučiai jokių objektyvių aplinkybių, net policijos pareigūnams leidžiančių žinoti bei būti įsitikinusiais, jog D. T. pardavinėja narkotines medžiagas. Taip pat tai reiškia, kad J. K. nurodo tik netiesiogines aplinkybes ir jis pats negali patvirtinti 2010-05-30 susitikimo buvimo fakto. Visos aplinkybės kelia abejones, ar liudytojas J. K., piktnaudžiavęs savo procesine padėtimi ir ne kartą lankęsis pas D. T. su įvairiais pasiūlymais, gali būti laikomas nešališku liudytoju, į kurio parodymus turi būti atsižvelgta. Skunde teigiama, kad D. T. parodymai yra labai logiški bei patvirtinami kitų bylos aplinkybių, jie visiškai atitinka visas bylos aplinkybes ir su jomis sudaro vientisą loginę visumą. Pabrėžtina, kad D. T., kartu su jo nurodytu Dainiumi, užsiėmė nelegalia, įstatymų draudžiama veikla – piratinių kompaktinių diskų pardavimu. Jie nebuvo draugai, juos vienijo tik bendra veikla, todėl jiems pakako žinoti vienas kito vardus (gal net netikrus) ir telefonų numerius, kuriais galėtų paskambinti ir susitarti dėl susitikimo. Labai logiškas ir tas faktas, kad konspiracijos sumetimais, Dainius, kuris galbūt dirba kokioje nors didesnėje informacinių technologijų kompanijoje, pokalbiams su D. T. naudojo tik išankstinio mokėjimo korteles, kurias periodiškai keisdavo. Skunde teigiama, kad D. T. norėjo surasti minėtą Dainių ir įkalbėti jį liudyti, bet tam reikėjo būti laisvėje ir turėti galimybę atsiliepti savo telefonu. D. T. minėjo, kad Dainius, pakeitęs telefono kortelę, pats jam paskambindavo arba SMS atsiųsdavo savo naują numerį. Tikėtina, kad jei ne teismo paskirti apribojimai, D. T. tikrai būtų sulaukęs Dainiaus skambučio bei atsivedęs jį liudyti.
Apeliantas mano, kad atsisakant skirti garso įrašo, kuriame fiksuotas, neva įvykęs 2010-05-30 susitikimas tarp D. T. ir asmenų, kurių atžvilgiu taikomas anonimiškumas, ekspertizę buvo pažeisti teisės į gynybą ir teisingumo principai. Teigia, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių buvus 2010-05-30 susitikimą tarp D. T. ir liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas. D. T. kategoriškai neigė, kad jis 2010-05-30 buvo susitikęs su minėtais liudytojais bei neigė, kad to susitikimo įraše girdimas jo balsas. Perklausius visus įrašus akivaizdu, kad tuose įrašuose, kurie fiksuoja tikrai įvykusius D. T. pokalbius su liudytojais 061 ir 062 bei tame įraše, kuriame užfiksuotas neva buvęs 2010-05-30 susitikimas, skamba skirtingų žmonių su skirtingu balso tembru balsas. Todėl apelianto manymu, teismas atmesdamas prašymus paskirti ekspertizę, taip atėmė iš kaltinamojo galimybę apsiginti ir teikti įrodymus, pažeisdamas jo teisę į gynybą bei teisingą procesą. Apelianto teigimu, tikėtina, kad ekspertizė buvo neskirta žinant, kad tame garso įraše skamba tikrai ne D. T. balsas.
Apeliaciniame skunde teigiama apie liudytojo J. K. veiklą ir galimą teisėjos J. R. šališkumą. Pažymima, kad J. K. siūlė D. T. nurodyti S. V. buvimo vietą ir mainais už tai „keliauti namo“ net nepradedant ikiteisminio tyrimo, o jį pradėjus – siūlė paleidimą iš suėmimo ir ikiteisminio tyrimo nutraukimą. Minėdamas koks jis įtakingas, J. K. minėjo konkrečias prokurorų ir teisėjų pavardes – J. R., V. P. M. ir B. V., teigdamas, kad tai yra „savi“ žmonės, kurie padarys viską, ką jis norės. Netikėdami, kad J. K. toks įtakingas Panevėžyje ir jo grasinimai nėra tušti, teisėjos J. R. bylos nagrinėjimo metu nenušalino, tačiau po eilės J. K. grasinimų įsigyvendinimo realybėje ir, ypač po to, kai uždaruose posėdžiuose nagrinėtos neviešos bylos medžiaga pateko „Lietuvos ryto“ laikraščio žurnalistei, kuri aprašė D. T. parodymus (straipsnis Nuteistas narkotikais prekiavęs panevėžietis, data 2011-11-23), kyla didelių abejonių, ar tikrai teisėja J. R. buvo nešališka ir priėmė teisingą ir teisėtą nuosprendį bei nepiktnaudžiavo savo tarnybine padėtimi. Pabrėžtina, kad 2011-03-31 buvo kreiptasi į Panevėžio apygardos prokuratūrą prašant ištirti, ar nurodytoje J. K. veikoje nėra nusikalstamos veikos požymių.
Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė tenkinti apeliacinį skundą, o prokurorė prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
Apeliantas nesutinka su jo nuteisimu pagal BK 260 str. 2 d. ir prašo bylą dėl šio nusikaltimo jo atžvilgiu nutraukti, tačiau teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, skundžiamą teismo nuosprendį bei baudžiamąją bylą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas. Teisėjų kolegijos nuomone, sprendžiant nuteistojo D. T. kaltės klausimą bei nustatant faktines bylos aplinkybes pirmosios instancijos teismas esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, tinkamai kvalifikavo nuteistojo nusikalstamą veiką, pagrįstai pripažino D. T. kaltu pagal BK 260 str. 2 d., jam paskyrė teisingą bausmę, taip pat teisingai išsprendė civilinio ieškinio klausimą.
Apeliaciniame skunde ginčijamas įrodymų vertinimas, kurio pagrindu nustatytos narkotinės medžiagos – heroino pardavimo pagal nusikalstamos veikos imitavimo modelį veikusiam asmeniui aplinkybės. Teigiama, jog D. T. kaltė dėl šios nusikalstamos veikos neįrodyta. Tačiau teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą pagal apeliacinio skundo argumentus, nenustatė pagrindo abejoti apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu ir išvadomis dėl šios nusikalstamos veikos aplinkybių. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl D. T. kaltės pagal nusikalstamos veikos imitavimo modelį veikusiam asmeniui pardavus apie 4,015 g heroino yra pagrįstos teisiamajame posėdyje ištirtų ir įvertintų įrodymų visumos analize, o ne prielaidomis, kaip teigiama apeliaciniame skunde. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu ir konstatuoja, kad apylinkės teismas nuosprendyje pagrįstai rėmėsi liudytojų bei paties nuteistojo parodymais, operatyvinių veiksmų atlikimo protokolų duomenimis, specialisto išvadomis bei kitais byloje esančiais duomenimis, kurių pagrindu konstatavo D. T. kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo. Teisėjų kolegijos nuomone, tokia teismo išvada yra teisinga, todėl apeliantui, nuteistam pagal BK 260 str. 2 d., baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, ir išteisinti jį dėl jo nėra jokio pagrindo.
Nagrinėjamoje byloje nuteistojo D. T. veikoje pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatyti du BK 260 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo alternatyvūs požymiai: gabenimas ir pardavimas didelio kiekio (4,015 g) narkotinės medžiagos – heroino. Nors nuteistasis D. T. neigia dalyvavęs kaltinime nurodytoje nusikalstamoje veikoje, teigia, kad susitikimo su nusikalstamos veikos imitavimo modelio dalyviais 2010-05-30 nebuvo ir narkotinių medžiagų jis nepardavė, pirmosios instancijos teismas pagrįstai tokius jo parodymus vertino kritiškai, nes teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirti ir įvertinti, skundžiamame teismo nuosprendyje aptarti įrodymai patvirtina jį atlikus BK 260 str. 2 d. numatyto nusikaltimo sudėtį sudarančius veiksmus. Sugretinęs visus faktinius duomenis, kurių šaltiniai buvo liudytojo J. K. ir liudytojų Nr. 061, 062, kuriems yra taikomas anonimiškumas, parodymai, operatyvinių veiksmų atlikimo protokolai, pokalbių išklotinės, tarnybinis pranešimas, specialisto išvada ir kiti šaltiniai, pirmosios instancijos teismas tinkamai atskleidė apelianto padarytos veikos tiek objektyviuosius požymius, tiek subjektyviuosius požymius – suvokimą apie neteisėtą didelio kiekio narkotinės medžiagos gabenimą, pardavimą ir norėjimą taip veikti. Šioje byloje esančių faktinių duomenų pakako D. T. kaltei nustatyti. Jie kaip įrodymų šaltinis gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka.
Nagrinėjamoje byloje dalis įrodymų yra gauti LR Operatyvinės veiklos įstatymo numatyta tvarka atlikus operatyvinius veiksmus, kurių atlikimo sąlygos ir rezultatai užfiksuoti šių veiksmų atlikimo protokoluose bei prieduose. Skunde netiesiogiai keliamas klausimas dėl operatyvinių veiksmų įforminimo teisingumo, nurodant, kad operatyvinių veiksmų atlikimo protokolai surašyti praėjus gana ilgam laiko tarpui po pačių veiksmų atlikimo, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, ši aplinkybė nėra operatyvinių veiksmų neteisėtumą rodanti sąlyga. Be to, operatyvinių veiksmų atlikimo protokolo surašymo terminas įstatyme nėra imperatyviai apibrėžtas. Pagal BPK 20 straipsnį įrodymais gali būti pripažinti duomenys gauti ne vien tik taikant BPK, bet ir duomenys surinkti atliekant kituose įstatymuose numatytus veiksmus. Iš bylos medžiagos – 2010-05-10 teikimo dėl NVIM panaudojimo, teisme apklausto liudytojo – policijos pareigūno J. K. parodymų matyti, kad policijos pareigūnas turėjo operatyvinės informacijos apie D. T. galimai vykdomą neteisėtą disponavimą narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, todėl įgaliotas prokuroras sankcionavo NVIM taikymą. Atlikus modelyje numatytus veiksmus ir pasitvirtinus operatyvinei informacijai, pradėtas ikiteisminis tyrimas. Pažymėtina, kad pagal 2010-05-10 teikimą buvo numatyta, kad NVIM asmuo susitiks su D. T. ir gavęs pasiūlymą pirkti narkotines ar psichotropines medžiagas sutiks jas įsigyti, tikslu nustatyti visus šios vykdomos nusikalstamos veikos bendrininkus ar kitas galimai vykdomas nusikalstamas veikas. Todėl liudytojo J. K. parodymai dėl operatyvinių veiksmų atlikimo protokolų surašymo vėlesnės datos minėtų teikime nurodytų nuostatų kontekste apeliacinės instancijos teismui nekelia abejonių dėl nuteistojo skunde nurodomo operatyvinių veiksmų įforminimo teisingumo. Apeliaciniame skunde abejojama ir liudytojo J. K. parodymų patikimumu, objektyvumu, tačiau šį pareigūną liečiantys nuteistojo skunde dėstomi teiginiai nesudaro pakankamo pagrindo kritiškam šio liudytojo parodymų vertinimui. Apelianto skunde sau palankiai dėstomi pamąstymai neparemti jokiais objektyviais duomenimis, kurie neginčijamai patvirtintų šiuos teiginius bei leistų suabejoti J. K. nešališkumu ir jo parodymais. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, pagrindžiančių J. K. negatyvų nusistatymą apelianto atžvilgiu bei suinteresuotumą D. T. nuteisimu. Tai, kad būdamas policijos pareigūnu J. K. lankėsi pas D. T. areštinėje, teiravosi pastarojo apie S. V., taip pat ta aplinkybė, kad liudytojas neprisiminė atvejo, jog areštinėje būtų praleidęs 1,5 val., priešingai apelianto manymui, nesudaro pakankamo pagrindo liudytojo J. K. parodymus vertinti kritiškai. Teisėjų kolegijos nuomone, apelianto dėstomi su J. K. susiję teiginiai tėra nepasitenkinimo prieš D. T. atliktais veiksmais, pradedant ikiteisminį tyrimą bei patraukiant pastarąjį baudžiamojon atsakomybėn, išraiška. Kaip matyti iš liudytojo J. K. parodymų, viso proceso metu jis nuosekliai ir detaliai nurodė visas operatyvinio bei ikiteisminio tyrimų dėl D. T. inkriminuotų veiksmų atlikimo aplinkybes bei užfiksuotus rezultatus. Sutinkamai su jo parodymais bei juos patvirtinančiais kitais duomenimis – tarnybiniu pranešimu, teikimu ir kt., visi minėtieji veiksmai atlikti būtent apelianto D. T. atžvilgiu ir pastarajam dalyvaujant. Pats nuteistasis, pateikdamas savo versiją dėl jo dalyvavimo byloje esančiuose protokoluose užfiksuotuose operatyviniuose veiksmuose, savaip interpretuodamas aplinkybes nurodė dalyvavęs šiuose veiksmuose, išskyrus dalyvavimą kaltinime nurodytame 2010-05-30 susitikime. Tačiau tokie D. T. parodymai kitų byloje esančių įrodymų visumos kontekste vertinami kritiškai, nes jie paneigti ir nepatvirtinti jokiais kitais objektyviais duomenimis. Taip pat pažymėtina, kad remiantis byloje surinktais, išnagrinėtais ir patikrintais įrodymais, įvertinus jų visumą (susietumo aspektu), skundžiamu teismo nuosprendžiu motyvuotai paneigta kaltinamojo gynybos versija dėl kompaktinių diskų nelegalaus verslo, todėl su šia versija susiję teiginiai pakartotinai neanalizuojami. Tuo tarpu esminėse detalėse sutampantys liudytojų Nr. 061, 062, kuriems yra taikomas anonimiškumas, parodymai, bei juos patvirtinantys liudytojo J. K. parodymai, operatyvinių veiksmų atlikimo protokolai, pokalbių išklotinės, specialisto išvada, sudaro pakankamą visetą apelianto kaltei patvirtinti. Tiek liudytojai Nr. 061, 062, tiek liudytojas J. K. parodė, jog liudytojas Nr. 061 prie „Senukų“ prekybos centro bei 2010-05-30 kaltinime nurodytoje vietoje buvo susitikęs bei betarpiškai bendravo su tuo pačiu asmeniu – D. T., ir jų bendravimo tema buvo narkotinės medžiagos. Netikėti tiesioginio liudytojo Nr. 061 parodymais, kuriuos patvirtina ir kiti byloje esantys duomenys, o taip pat iš dalies – ir pats nuteistasis, pripažindamas savo dalyvavimą susitikime prie „Senukų“ prekybos centro, nėra pagrindo. Vienas iš pagrindinių apeliacinio skundo motyvų yra tai, kad D. T. 2010-05-30 nebuvo susitikęs su įslaptintu liudytoju ir, kad to tariamo susitikimo metu įrašytame pokalbyje yra ne jo (D. T.) balsas. Kartu akcentuojama, kad nebuvo padaryta to pokalbio fonoskopinė ekspertizė. Gavus bylą apeliacinės instancijos teisme nuteistojo gynėjui buvo suteikta galimybė pasidaryti ginčijamo pokalbio kopija ir jo iniciatyva buvo padarytas fonoskopinis specialisto tyrimas. Teismo posėdžio metu teismui pateikta specialistės V. M. išvada. Iš jos matyti, kad garso įrašas netinka asmens identifikavimui pagal balsą. Patvirtinti, kad tame garso įraše yra užfiksuotas D. T. balsas negalima. Tačiau ši išvada nepaneigia, jog ginčijamame garso įraše užfiksuotas pokalbis su D. T.. Tai tik parodo, jog dėl įrašo kokybės negalima techninėmis priemonėmis identifikuoti asmens pagal balsą. Tai, kad negalima asmens identifikuoti pagal balsą, nepašalina galimybės tą pačią aplinkybę įrodinėti kitomis priemonėmis – šiuo atveju liudytojų parodymais. Tai, kad susitikimas vyko būtent su D. T. ir būtent su juo vykęs pokalbis įrašytas, patvirtina įslaptinti liudytojai Nr. 061 ir 062 bei J. K.. Kaip jau minėta anksčiau, netikėti jų parodymais nėra pagrindo. Todėl nurodytų įrodymų visuma nekelia abejonių, jog 2010-05-30 kaltinime nurodytoje vietoje liudytojas Nr. 061, kuriam yra taikomas anonimiškumas, veikdamas pagal nusikalstamos veikos imitavimo modelį buvo susitikęs su D. T. ir narkotinę priemonę įgijo būtent iš nuteistojo D. T.. Taigi liudytojų Nr. 061, 062, kuriems yra taikomas anonimiškumas, parodymais, bei juos patvirtinančiais liudytojo J. K. parodymais, operatyvinių veiksmų atlikimo protokolais, pokalbių išklotinėmis, specialisto išvada nustatyta, kad D. T. asmeniui, veikusiam pagal nusikalstamos veikos imitavimo modelį, parduota medžiaga – heroinas, kurio kiekis – 4,015 g pagal Sveikatos apsaugos ministro 2003-04-23 įsakymą Nr. V-239 laikytinas dideliu. Tai, kad liudytojai Nr. 061, 062 teisme nenurodė D. T. nusikalstamos veikos darymo metu dėvėtos aprangos, priešingai apelianto manymui, nerodo pastarųjų liudytojų parodymų melagingumo, nes aprangos įsidėmėjimas jau pažįstant patį nusikalstamą veiką darantį asmenį bei žinant jo asmenybę nusikalstamos veikos bei dalyvavimo joje konstatavimui įtakos neturi. Išvados dėl nuteistojo dalyvavimo jo paties daromame kaltinime nurodytame nusikaltime nepaneigia ir D. T. pirštų antspaudų ant narkotinių medžiagų įpakavimo nepaėmimas.
Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad reikšmingos veikos kvalifikavimui faktinės bylos aplinkybės buvo nustatytos išsamiai ir nešališkai, nepaliekant jokių esminių prieštaravimų ar abejonių, ir tai leido teismui tinkamai išspręsti apelianto D. T. baudžiamosios atsakomybės pagal BK 260 straipsnio 2 dalį klausimą. Todėl išteisinti D. T. dėl neteisėto disponavimo dideliu kiekiu narkotinių medžiagų nėra jokio teisinio pagrindo.
Teisingai kvalifikavęs nuteistojo D. T. nusikalstamą veiką pirmosios instancijos teismas, laikydamasis baudžiamojo įstatymo reikalavimų, teisingai paskyrė apeliantui bausmę už padarytą nusikalstamą veiką. Skirdamas jam bausmę ir parinkdamas jos rūšį, apylinkės teismas pagrįstai atsižvelgė į BK 41 str. numatytą bausmės paskirtį ir BK 54 str. numatytus bausmės skyrimo pagrindus, tinkamai įvertino nuteistojo asmenybę ir bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė. Taip pat skundžiamu teismo nuosprendžiu teisingai išspręstas ir civilinio ieškinio klausimas.
Dėl skundo argumentų, susijusių su teisės į teisingą teismą pažeidimu
Apeliantas skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, teisės į gynybą bei teisingą procesą principus, netenkino nuteistojo ir jo gynėjo prašymų. Teisėjų kolegija pažymi, kad nėra pagrindo teigti, jog bylos nagrinėjimo teisme metu buvo pažeista Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje įtvirtinta kaltinamojo teisė į nepriklausomą ir nešališką teismą, nesilaikyta nekaltumo prezumpcijos principo, neužtikrinti kaltinimo ir gynybos šalių lygios teisės procese ir rungimosi principai, nesilaikyta BPK 20 straipsnio, 320 straipsnio 3 dalies nuostatų.
Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo pripažinti, kad teismai įrodymus vertino netinkamai, vienašališkai, dalies bylos įrodymų netyrė, pažeidė nurodytas BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalies nuostatas. Pagal šių nuostatų prasmę teismo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus formuojamas BPK numatytais proceso veiksmais išsamiai patikrinus visus byloje esančius reikšmingus duomenis, palyginus juos tarpusavyje, pašalinus prieštaravimus, įsitikinus, kad duomenys gauti teisėtais būdais. Iš nuosprendžio turinio negalima daryti išvados, kad teismo vidinis įsitikinimas buvo formuojamas nesilaikant šių nuostatų.
Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą. Šie teiginiai nepagrįsti, todėl atmestini. Šališkumas yra susijęs su išankstinės nuomonės turėjimu. Šališku visada turėtų būti pripažįstamas teismas, jei bylą nagrinėjo nors vienas teisėjas, negalėjęs dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių. Duomenų, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą turėjo išankstinę nuomonę dėl apelianto D. T. kaltės, byloje nėra. Duomenų, kad šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismo teisėjas negalėjo dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių, byloje taip pat nėra. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, jog teismas apelianto ar jo gynėjo teisių nesuvaržė, vienodomis teisėmis su prokuroru leido teikti įrodymus, dalyvauti įrodymų tyrime, duoti klausimus dalyvaujantiems byloje asmenims. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad apeliantui nepalankus įrodymų vertinimas bei apkaltinamojo nuosprendžio jo atžvilgiu priėmimas nereiškia, kad buvo pažeista teisė į nepriklausomą ir nešališką teismą. Taip pat teisėjų kolegija, pažymi, kad procesas buvo rungtyniškas, užtikrinta proceso šalių lygybė. Byloje nėra procesinės nelygybės faktų. Kaltinimo ir gynybos funkcijas vykdantys proceso dalyviai turėjo vienodas sąlygas teisminio bylos nagrinėjimo metu. Nagrinėjant bylą teismas su abiem proceso šalimis elgėsi vienodai, nerodydamas nei vienai iš jų palankumo. Procesas buvo teisingas nuo pat pradžios. Tai, kad pirmosios instancijos teismas netenkino nuteistojo gynėjo prašymo dėl fonoskopinės ekspertizės atlikimo, kurį išsprendė nutartimi joje nurodydamas tokio sprendimo motyvus, nesudaro pagrindo manyti, jog buvo pažeistos BPK 7 straipsnio nuostatos ar kiti principai.
Skunde be kita ko teigiama ir apie policijos pareigūno J. K. jam tariamai darytą spaudimą ir kitus tariamai neteisėtus pastarojo veiksmus. Šie apelianto teiginiai yra nepagrįsti, todėl atmestini. Apelianto teiginių apie prieš jį minėto pareigūno vartotą spaudimą nepatvirtina jokie objektyvūs bylos duomenys. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuteistasis bei jo gynėjas ikiteisminio tyrimo metu bei iki skundžiamo apkaltinamojo teismo nuosprendžio priėmimo neteikė jokių prašymų dėl policijos pareigūno J. K. nušalinimo ar skundų dėl jo netinkamo elgesio.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes konstatuotina, kad sprendžiant nuteistojo D. T. baudžiamosios atsakomybės klausimą, įrodymų vertinimo ar apeliantui įstatymų garantuotų teisių pažeidimų, kurie galėtų būti pripažinti turėjusiais esminės reikšmės išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisėtą bei pagrįstą nuosprendį, nepadaryta. Darytina bendra išvada, kad apeliaciniame skunde nėra tokių argumentų, kurie duotų pagrindą naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir baudžiamąją bylą nutraukti. Skundžiamas Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011-11-21 nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas nepažeidžiant BPK 20 str. bei kitų procesinių ir materialinių teisės normų, todėl naikinti skundžiamą teismo nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
NUTARIA:
Nuteistojo D. T. ir jo gynėjo apeliacinį skundą atmesti.