- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-09-09
- Bylos Nr.
- AS-146-354-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-00123-2011-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Audrius Bakaveckas (pirm.), Laimė Baltrūnaitė (pran.), Arūnas Sutkevičius
- Pareiškėjas
- M. J.
- Atsakovas
- Šiaulių rajono savivaldybės administracijai
- Kategorijos
- 63.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo M. J. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 7 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. J. skundą atsakovui Šiaulių rajono savivaldybės administracijai dėl sprendimo dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas M. J. (toliau – pareiškėjas) 2011 m. kovo 1 d. skundu kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Šiaulių rajono savivaldybės tarybos 2008 m. liepos 3 d. sprendimo Nr. T-199 „Dėl Šiaulių rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano patvirtinimo“ dalį, kuria nustatyta, kad žemės ūkio paskirties sklypas (duomenys neskelbtini) (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) patenka į teritoriją, kuriai taikomas tvarkymo ir veiklos plėtojimo reglamentas 83/M, bei įpareigoti atsakovą Šiaulių rajono savivaldybės administraciją (toliau – ir atsakovas) priimti sprendimą, išnagrinėjus jo 2010 m. lapkričio 24 d. prašymą, teisės aktų nustatyta tvarka.
Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas, remdamasis ginčijamu sprendimu, atsisakė perduoti jam detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teises ir pareigas detaliajam planui rengti, informuodamas 2010 m. gegužės 14 d. raštu Nr. SGA-13(8.9) ir 2010 m. lapkričio 10 d. raštu Nr. SG-175(8.9). 2010 m. lapkričio 24 d. kreipėsi į atsakovą su užklausa, tačiau atsakovas prašymo iš esmės nevertino ir iki šios dienos nėra priėmęs sprendimo, kaip to reikalauja Viešojo administravimo įstatymo nuostatos. 2010 m. gruodžio 7 d. atsakymu Nr. SG-192(8.9) nebuvo pagrįsta, kodėl nebus sudaryta nauja sutartis dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo.
II.
Šiaulių apygardos administracinis teismas 2011 m. kovo 7 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą ir įpareigojo Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos grąžinti pareiškėjui pagal 2011 m. kovo 1 d. įmokos mokėjimo kvitą ,,Swedbank AB“ sumokėtą 100 Lt žyminį mokestį (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 37 str. 2 d. 2, 7 p., 105, 106 str.).
Teismas nurodė, kad pareiškėjas iš dalies ginčija Šiaulių rajono savivaldybės tarybos 2008 m. liepos 3 d. sprendimu Nr. T-199 patvirtintą Šiaulių rajono savivaldybės teritorijos bendrąjį planą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas administracinius ginčus dėl teritorijų planavimo, ne kartą pasisakė, kad bendrasis teritorijos planas atitinka ABTĮ 2 straipsnio 13 dalyje įtvirtintus norminio teisės akto požymius, todėl laikytinas norminiu administraciniu teisės aktu. Kaip yra išaiškinęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (administracinės bylos Nr. A5-63/2003, Nr. AS438-763/2009), norminiai teisės aktai – tai rašytine forma išreikšti teisėkūros subjektų sprendimai (oficialūs rašytiniai dokumentai), kuriuose yra teisės normų. Juose įtvirtinami bendro pobūdžio nurodymai tam tikrų visuomeninių santykių dalyviams, kurie orientuojami į ateitį ir numatyti taikyti daug kartų. Šie aktai adresuoti neapibrėžtam asmenų ratui arba adresuoti asmenų, apibūdintų rūšiniais požymiais, ratui. Teisės aktų priskyrimas prie norminių teisės aktų grupės apibūdina jų taikymo apimtį ir privalomumą (norminiai teisės aktai turi visuotinio privalomumo pobūdį), o administracinių bylų teisenoje – jų teisėtumo tyrimo specialią procesinę tvarką, pasireiškiančią tuo, jog yra ribojamas subjektų, galinčių tiesiogiai kreiptis į teismą dėl norminių aktų teisėtumo, ratas, skirtinga kreipimosi į teismą dėl akto neteisėtumo tvarka, skiriasi akto panaikinimo teisinės pasekmės ir pan. Bendrasis planas yra bendrojo teritorijų planavimo dokumentas, kuriame raštu ir grafiškai pateikti sprendiniai dėl teritorijos naudojimo ir apsaugos bei teritorijos vystymo reikmių ir sąlygų. Teritorijų planavimo įstatymo bendrasis teritorijų planavimas apibrėžiamas kaip kompleksinis planavimas teritorijos erdvinio vystymo politikai, teritorijos naudojimo ir apsaugos prioritetams bei svarbiausioms tvarkymo priemonėms nustatyti. Todėl, teismo nuomone, bendrajame plane išreiškiamos abstrakčios bendrosios teisės normos (elgesio taisyklės), juo nustatomas tam tikros teritorijos juridinis statusas, kuris nukreiptas individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei. Tai planas, nesusijęs su konkrečiu, vietos atžvilgiu aiškiai nustatomu sklypu. Teismas pažymėjo, jog norminių administracinių aktų teisėtumo ištyrimą reglamentuoja ABTĮ šešioliktasis skirsnis „Pareiškimai ištirti norminių administracinių aktų teisėtumą“. Pagal ABTĮ 110 straipsnio 1 ir 2 dalis, su pareiškimu į administracinį teismą prašant ištirti, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą, turi teisę kreiptis Seimo nariai, Seimo kontrolieriai, vaiko teisių apsaugos kontrolierius, lygių galimybių kontrolierius, Valstybės kontrolės pareigūnai, bendrosios kompetencijos ir specializuoti teismai, prokurorai ir profesinės savivaldos asociacijos, įsteigtos pagal įstatymą vykdyti viešąsias funkcijas. Kad būtų ištirta, ar savivaldybių administravimo subjekto priimtas norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą, su pareiškimu į administracinį teismą turi teisę kreiptis ir savivaldybių veiklos priežiūrą vykdantys Vyriausybės atstovai. To paties įstatymo 111 straipsnis numato, jog prašyti administracinio teismo ištirti, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą, turi teisę šio įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje nurodyti subjektai, kai tame teisme yra nagrinėjama konkreti byla dėl jų teisių pažeidimo. Atsižvelgdamas į aukščiau išdėstytas aplinkybes ir įstatymo nuostatas, teismas konstatavo, jog pareiškėjas šioje situacijoje neturi teisės prašyti teismo ištirti norminio teisės akto teisėtumo ar jį naikinti, kadangi nėra vienu iš ABTĮ 110 straipsnyje nurodytų subjektų, o ABTĮ 111 straipsnyje reglamentuotos nuostatos šioje situacijoje negali būti taikomos, kadangi Šiaulių apygardos administraciniame teisme nėra nagrinėjama konkreti byla dėl pareiškėjo teisių pažeidimų. Dėl šių priežasčių pareiškėjo skundą dėl Šiaulių rajono savivaldybės tarybos 2008 m. liepos 3 d. sprendimo Nr. T-199 panaikinimo teismas atsisakė priimti, nes prašymą suinteresuoto asmens vardu padavė neįgaliotas vesti bylą asmuo. Teismas, be to, nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių rajono savivaldybės administracijai 2010 m. lapkričio 24 d. įteikė prašymą dėl informacijos suteikimo, į kurį atsakovas atsakė 2010 m. gruodžio 7 d. raštu Nr. SG-192(8.9) „Dėl informacijos suteikimo ir 2010 m. spalio 29 d. prašymo patenkinimo“. Vadovaujantis ABTĮ 22 straipsnio 1 dalimi, ginčo objektu administraciniame teisme gali būti viešojo administravimo subjekto aktai ar veiksmai (neveikimas), kurie suinteresuotiems asmenims objektyviai sukelia atitinkamas teisines pasekmes (pažeidžia jų teises ar įstatymų saugomus interesus). Todėl jei skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, kad skundžiamas aktas ar veiksmas jokių teisinių pasekmių nesukelia, kad jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, kaip nepriskirtiną administraciniams teismams. Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes, net ir skundo patenkinimo atveju, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis. Teismas nurodė, jog pareiškėjo skundžiamas Šiaulių rajono savivaldybės administracijos 2010 m. gruodžio 7 d. raštas Nr. SG-192(8.9) yra informacinis, juo pareiškėjui nėra suteikiamos teisės ar nustatomos pareigos, privalomos elgesio taisyklės, todėl akivaizdu, jog jis pareiškėjui nesukėlė jokių teisinių pasekmių (nepadarė įtakos pareiškėjo teisėms ir pareigoms) ir negali būti laikomas administraciniu aktu pagal ABTĮ nuostatas (ABTĮ 2 str. 14, 15 d.). Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjo skundą dėl atsakovo įpareigojimo priimti sprendimą, išnagrinėjus pareiškėjo 2010 m. lapkričio 24 d. prašymą, teismas atsisakė priimti.
III.
Pareiškėjas atskiruoju skundu prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 7 d. nutartį ir perduoti skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Pareiškėjas nurodo, kad skundas ir jame išdėstyti reikalavimai teismo turėjo būti įvertinti išsamiai ir sistemingai viso skundo kontekste, neapsiribojant pavienių atskirų reikalavimų įvertinimu. Teismas nepagrįstai teigė, kad jis nėra tinkamas subjektas tokiam prašymui pateikti. Skundas teisme buvo inicijuotas kitu pagrindu, t. y. dėl atsakovo neveikimo, kuomet laikytina, jį turėjus veikti. Teismas privalėjo vertinti, ar atsakovo atsakymas jam laikytinas informaciniu raštu, ar vis tik savo pobūdžiu gali būti prilygintas sprendimui. Tai įmanoma identifikuoti tik bylos nagrinėjimo teismine tvarka metu, t. y. priėmus skundą ir jį išnagrinėjus teisės aktų nustatyta tvarka. Pradėjus teisminį procesą dėl šio aspekto, juridiškai pagrįsta ir tinkama šalimi jis taptų teikdamas prašymą dėl bendrojo teritorijos plano dalies teisėtumo įvertinimo.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 7 d. nutartį palikti nepakeistą, o atskirąjį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Atskirasis skundas atmestinas.
Pareiškėjas iš esmės nesutinka su Šiaulių rajono savivaldybės administracijos 2010 m. gruodžio 7 d. raštu Nr. SG-192(8.9) ,,Dėl informacijos suteikimo ir 2010 m. spalio 29 d. prašymo patenkinimo“, kuris yra atsakymas į pareiškėjo 2010 m. lapkričio 24 d. prašymą ,,Dėl informacijos suteikimo ir 2010 m. spalio 29 d. prašymo patenkinimo“, ir Šiaulių rajono savivaldybės tarybos 2008 m. liepos 3 d. sprendimo Nr. T-199 „Dėl Šiaulių rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano patvirtinimo“ dalimi.
Neabejotina, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas (ABTĮ 5 str. 1 d.). ABTĮ 15 straipsnio 1 dalyje pateikiamas bylų, kurias sprendžia administraciniai teismai, sąrašas. Tačiau į šį ratą pareiškėjo reiškiamas reikalavimas, susijęs su Šiaulių rajono savivaldybės administracijos 2010 m. gruodžio 7 d. raštu Nr. SG-192(8.9), nepatenka. Šis atsakovo raštas yra informacinio-aiškinamojo pobūdžio dokumentas (papildomai informuojama dėl galimybės atnaujinti detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutartį nebuvimo, nurodomi su pareiškėju susiję dokumentai dėl žemės sklypo pagrindinės tikslinės naudojimo paskirties keitimo, paaiškinama, kuo vadovaujantis yra sprendžiami asmenų prašymai dėl pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties keitimo), pats savaime nesukeliantis pareiškėjui teisinių pasekmių. Administraciniai teismai nesprendžia ginčų dėl tokių viešojo administravimo subjektų dokumentų, adresuotų atitinkamiems asmenims. Teismas turi priimti nagrinėti tik tokį reikalavimą dėl teisės akto, kuriame aiškiai bei imperatyviai suformuluotos visuomeninio santykio dalyviams privalomos elgesio taisyklės, jų teisės bei pareigos. Taigi aptariamas raštas nelaikytinas ABTĮ nustatyta tvarka skundžiamu administraciniu aktu (ABTĮ 2 str. 15 d., 15 str. 1 d.). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo reikalavimas, susijęs su Šiaulių rajono savivaldybės administracijos 2010 m. gruodžio 7 d. raštu Nr. SG-192(8.9), atsisakytinas priimti vadovaujantis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktu kaip nenagrinėtinas teismų.
Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, Šiaulių rajono savivaldybės tarybos 2008 m. liepos 3 d. sprendimu Nr. T-199 patvirtintas Šiaulių rajono savivaldybės teritorijos bendrasis planas laikytinas norminiu administraciniu teisės aktu (ABTĮ 2 str. 13 d.). ABTĮ 16 skirsnyje reglamentuojama bylų dėl norminių administracinių aktų teisėtumo nagrinėjimo tvarka. Tyrimo, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą, pradžia siejama su abstraktaus prašymo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą (ABTĮ 110 str.) arba prašymo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą ryšium su individualia byla (ABTĮ 111 str.) pateikimu administraciniam teismui. Subjektų, turinčių teisę pateikti atitinkamą prašymą, ratas yra apibrėžtas. Šiuo atveju pareiškėjas nėra tinkamas subjektas paduoti prašymą ištirti (panaikinti) norminio administracinio akto teisėtumą pagal ABTĮ 110 straipsnį, nes įstatymas jam tokios teisės nesuteikia. Konstatavus, jog pareiškėjo keliamas ginčas, susijęs su Šiaulių rajono savivaldybės administracijos 2010 m. gruodžio 7 d. raštu Nr. SG-192(8.9), nenagrinėtinas teisme, nėra prielaidų spręsti Šiaulių rajono savivaldybės tarybos 2008 m. liepos 3 d. sprendimo Nr. T-199 „Dėl Šiaulių rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano patvirtinimo“ dalies teisėtumo klausimą. Pareiškėjas turėtų teisę prašyti ištirti šio norminio administracinio akto dalies teisėtumą pagal ABTĮ 111 straipsnį, jeigu teisme būtų nagrinėjama konkreti byla dėl jo teisių pažeidimo. Taigi ir šis pareiškėjo reikalavimas atsisakytinas priimti vadovaujantis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktu kaip nenagrinėtinas teismų.
Pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti pareiškėjo skundą pagal ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 2 ir 7 punktus, pritaikė netinkamas procesinės teisės normas, tačiau priėmė iš esmės teisingą nutartį, kurios panaikinti nėra pagrindo (ABTĮ 142 str. 1 d., 148 str.).
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, galima konstatuoti, kad skundžiama Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 7 d. nutartis iš esmės yra pagrįsta, o jos panaikinti nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo M. J. atskirąjį skundą atmesti.
Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 7 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.