- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-04-15
- Bylos Nr.
- AS-146-297-11
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Audrius Bakaveckas (pirm.), Arūnas Sutkevičius, Laimė Baltrūnaitė (pran.)
- Pareiškėjas
- UAB „Ecoil“
- Atsakovas
- Valstybinei energetikos inspekcijai prie Energetikos ministerijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo UAB „Ecoil“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 15 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Ecoil“ skundą atsakovui Valstybinei energetikos inspekcijai prie Energetikos ministerijos dėl nurodymo, įsakymo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija n ustatė:
I.
Pareiškėjas UAB „Ecoil“ (toliau – ir pareiškėjas) Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikė skundą, kuriuo prašė:
1. Panaikinti Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos (toliau – ir Inspekcija, atsakovas) 2011 m. vasario 4 d. nurodymą Nr. 13 išjungti energetikos įrenginį (toliau – ir Nurodymas);
2. Panaikinti Inspekcijos direktoriaus 2011 m. vasario 3 d. įsakymą Nr. 1V-11 „Dėl 2006 m. liepos 1 d. dujų įrenginių (tiekimo sistemų, dujas naudojančių įrenginių ir prietaisų) techninės būklės patikrinimo akto-pažymos Nr. 767 pripažinimo netekusiu galios“.
Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos šioje byloje laikinai sustabdyti ginčijamo inspekcijos 2011 m. vasario 4 d. nurodymo Nr. 13 išjungti energetikos įrenginį galiojimą.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. vasario 15 d. nutartimi pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo atmetė.
Teismas pažymėjo, jog galima neigiama ginčijamo akto įtaka pareiškėjui bei šio akto sukelti nepatogumai nelaikytina ypatinga (išskirtine) aplinkybe, rodančia, jog teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali būti apsunkintas ar tapti neįmanomas.
Teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes konstatavo, jog nėra jokio objektyvaus pagrindo manyti, jog priėmus pareiškėjai palankų teismo sprendimą, nebūtų atkurta ar pasunkėtų iki skundžiamo įsakymo priėmimo buvusios padėties atkūrimas arba, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas būtų neadekvatus siekiamam tikslui. Pažymėjo, kad pareiškėjos galimai patirta žala galėtų būti atlyginta teisės aktų nustatyta tvarka.
Atsižvelgęs į tai, kad, kad pareiškėjo vykdoma veikla yra susijusi su padidinto pavojaus šaltinių (naftos produktų ir suskystintų naftos dujų technologinių energetikos įrenginių) eksploatavimu, teismas priėjo prie išvados, kad netaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės būtų užtikrinti viešųjų interesų ir interesų pusiausvyros principai.
III.
Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 15 d. nutartimi, pateikė atskirąjį skundą (b. l. 106-110), kuriuo prašo panaikinti skundžiamos nutarties dalį, kuria atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, ir išspręsti klausimą iš esmės – prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo patenkinti.
Skundą grindžia šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
1. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į prašymo faktinį pagrindą, pareiškėjo pateiktus įrodymus. Pažymi, kad vien pareiškėjo vykdomos veiklos pobūdis negali būti lemiamas faktorius sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, priešingu atveju tokie subjektai kaip pareiškėjas apskritai negalėtų pasinaudoti reikalavimo užtikrinimo priemonių procesiniu institutu. Be to, pareiškėjo pateikti įrodymai patvirtina, kad jo eksploatuojama degalinė yra saugi, t. y. reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas nepažeis viešųjų interesų ir apsaugos pareiškėją nuo atsakovo neteisėto ir nepagrįsto nurodymo sukeliamų pasekmių.
2. Tik prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas leistų išvengti neatitaisomos žalos pareiškėjui ir būsimo teismo sprendimo įvykdymo galimumui. Nesustabdžius skundžiamo nurodymo galiojimo tai reikštų pareiškėjo verslo žlugimą, nes nurodymu būtų stabdoma veikla, kuri pareiškėjui yra pagrindinė. Teismui priėmus pareiškėjui palankų sprendimą jo įvykdymas taptų neįmanomas, nes pareiškėjas iki to laiko būtų priverstas nutraukti dabartinę savo veiklą ir taip būtų privestas prie bankroto.
3. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos (administracinė byla Nr. AS525-607/2010)
Atsiliepimas
Atsakovas Inspekcija atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti. Savo poziciją grindžia tokiais argumentais:
1. Pažymi, kad teismo sprendimu panaikinus Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2006 m. gruodžio 11 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktą Nr. (101)11.4-2585, pareiškėjui priklausantis statinys (degalinė) negali būti naudojamas pagal paskirtį. Sykiu tai reiškia, kad degalinė neatitinka saugos ir jame planuojamos veiklos privalomųjų reikalavimų, nustatytų normatyviniuose statinio saugos ir paskirties dokumentuose. Atsakovo manymu, tai, kad nebaigtos statyti degalinės eksploatavimas nėra saugus patvirtina tą faktą, kad prioritetas nagrinėjamu atveju turėtų būti suteiktas viešiesiems interesams.
2. Pažymi, kad pareiškėjas neprašo sustabdyti kito byloje ginčijamo akto – Inspekcijos direktoriaus 2011 m. vasario 3 d. įsakymo Nr. 1V-11 „Dėl 2006 m. liepos 1 d. dujų įrenginių (tiekimo sistemų, dujas naudojančių įrenginių ir prietaisų) techninės būklės patikrinimo akto-pažymos Nr. 767 pripažinimo netekusiu galios“, todėl net jei ir būtų pritaikyta jo prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonė, tai nesąlygotų pareiškėjo siekiamų pasekmių, t. y. teisėto degalinės naudojimo pagal paskirtį.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija k onstatuoja:
IV.
Atskirasis skundas tenkintinas.
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 straipsnio 1 dalis numato, jog teismas arba teisėjas gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti proceso dalyvių prašymu arba savo iniciatyva bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas. Teismas, spręsdamas, ar yra pagrindas taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog, jos netaikius, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą, iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 straipsnis).
Europos Tarybos Ministrų Komitetas 1989 m. rugsėjo 13 d. Rekomendacijoje Nr. R (89) 8 „Dėl laikinosios teismo apsaugos administraciniuose ginčuose“ (kuria atskirajame skunde remiasi pareiškėjas), atsižvelgdamas inter alia į tai, kad neatidėliotinas administracinio akto, kuris yra arba bus ginčijamas, vykdymas atitinkamomis aplinkybėmis gali neatitaisomai paveikti asmens interesus tokiu būdu, kurio dėl teisingumo interesų turi būti kiek įmanoma vengiama, rekomendavo Europos Tarybos valstybėms narėms suteikti pareiškėjams galimybę prašyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones administracinio akto atžvilgiu. Pažymėtina, jog Lietuvos administraciniuose teismuose laikinųjų apsaugos priemonių sampratą atitinka reikalavimo užtikrinimo priemonės, nustatytos ABTĮ 71 straipsnyje. Minėtoje Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijoje nurodyta, kad spręsdamas dėl laikinosios apsaugos skyrimo (reikalavimo užtikrinimo priemonės), teismas turi įvertinti visus reikšmingus veiksnius ir interesus. Laikinosios apsaugos priemonės (reikalavimo užtikrinimo priemonės) gali būti taikomos, jei administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios kompensavimas būtų sudėtingas, ir yra prima facie argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo.
Apibendrindama reikalavimo užtikrinimo priemonių instituto prasmę, teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi būti atsižvelgta į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises bei galimą šių teisių faktinį realizavimą, jų įtaką kitiems asmenims, taip pat į tai, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų principų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525–222/2010).
Pareiškėjas prašo taikyti ABTĮ 71 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti ginčijamo Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos 2011 m. vasario 4 d. nurodymo Nr. 13 nedelsiant išjungti UAB „Ecoil“ degalinės, esančios Ukmergės g. 130, Vilniuje, naftos produktų ir suskystintų naftos dujų technologinius energetikos įrenginius, galiojimą.
Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas, nagrinėdamas bylą, teisės normas taiko pirmiausia atsižvelgdamas ir įvertindamas nustatytas konkrečios bylos faktines aplinkybes, todėl kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas bei aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste.
Esminis pareiškėjo argumentas dėl būtinybės taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę yra tas, kad, netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, UAB „Ecoil“ bus padaryta žymi finansinė žala, įmonė negalės tęsti savo veiklos, bus privesta prie bankroto ir tokiu būdu bus apribota ūkinės veiklos laisvė (Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalis). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šiek tiek kitokio pobūdžio bylose yra taip pat konstatavęs (bylos Nr. AS858-440/2010, AS858-13/2011), jog reali finansinių sunkumų grėsmė turi būti neabejotinai patvirtinta konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis (pvz. pareiškėjas turėtų dideliu mastu keisti savo veiklos praktiką, santykius su partneriais, atsirastų dideli nuostoliai, kas aiškiai apsunkintų jo ekonominę ar socialinę padėtį ir pan.). Minėta, kad skundžiamu aktu yra nurodoma nedelsiant išjungti pareiškėjui priklausančios degalinės, esančios adresu Ukmergės g. 130, Vilniuje, naftos produktų ir suskystintų naftos dujų technologinius energetikos įrenginius. Byloje nustatyta, kad pareiškėjo UAB „Ecoil“ vykdoma prekybos mažmeninės prekybos naftos produktais ir suskystintomis naftos dujomis veikla jam priklausančioje vienintelėje degalinėje, esančioje Ukmergės g. 130, Vilniuje, yra pagrindinė. Tai suponuoja išvadą, kad nagrinėjamu atveju galimos neigiamos pasekmės pareiškėjui, tuo atveju jei reikalavimo užtikrinimo priemonė nebūtų pritaikyta, būtų susijusios ne vien su laikinais finansiniais sunkumais, galimai kilsiančiais dėl pajamų praradimo ar darbuotojų atleidimo (kurių atlyginimo klausimą būtų galima išspręsti kreipiantis į teismą dėl žalos atlyginimo), bet ir su didelio masto veiklos praktikos keitimu ar net veiklos nutraukimu. Šios aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtina, jog reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas būtų adekvatus siekiamam tikslui.
Teisėjų kolegija, nevertindama klausimų, susijusių su skundžiamo akto pagrįstumu, dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, atsižvelgiant į interesų pusiausvyros principą, pažymi, kad vien pirmosios instancijos teismo nurodyta aplinkybė, kad pareiškėjo vykdoma veikla yra susijusi su padidinto pavojaus šaltinių (naftos produktų ir suskystintų naftos dujų technologinių energetikos įrenginių) eksploatavimu, pati savaime nelemia viešojo intereso prioriteto. Juolab, kad kaip matyti iš bylos medžiagos, pažeidimo, lėmusio Inspekcijos Nurodymo priėmimą, esmė yra susijusi su statinio (degalinės) pripažinimu tinkamu naudoti (Nurodymas priimtas atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panaikino UAB „Ecoil“ degalinės su plovykla pripažinimo tinkamu naudoti aktą), bet ne tiesiogiai su minėtoje degalinėje eksploatuojamų energetikos įrenginių keliamu pavojumi aplinkai, kas leistų vienareikšmiškai konstatuoti viešojo intereso – apsaugoti aplinką nuo kenksmingų poveikių (Konstitucijos 53 straipsnis), buvimą.
Įvertinus bylos medžiagą, pareiškėjo prašymo ir atskirojo skundo argumentus, atsižvelgiant į tai, kad byloje esantys įrodymai nepatvirtina, jog, sustabdžius Nurodymo galiojimą, o pareiškėjui pilna apimtimi vykdant ūkinę veiklą, būtų padaryta žala, vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais, spręstina, jog yra pagrindas tenkinti pareiškėjo prašymą ir pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – išlaikant status quo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos šioje byloje laikinai sustabdyti ginčijamo Inspekcijos 2011 m. vasario 4 d. nurodymo Nr. 13 išjungti energetikos įrenginį galiojimą.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismas bet kurioje proceso stadijoje savo iniciatyva ar proceso dalyvių motyvuotu prašymu gali tiek pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę (ABTĮ 71 str. 1 d.), tiek ir priimti nutartį panaikinti reikalavimo užtikrinimą, todėl, pasikeitus faktinei situacijai, išlieka galimybė iš naujo įvertinti reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinumą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo UAB „Ecoil“ atskirąjį skundą patenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 15 d. nutarties dalį, kuria išspręstas reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimas, panaikinti.
Patenkinti UAB „Ecoil“ prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos šioje byloje laikinai sustabdyti Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos 2011 m. vasario 4 d. nurodymo Nr. 13 galiojimą.
Nutartis neskundžiama.