- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-09-05
- Bylos Nr.
- eA-4519-624/2017
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Audrius Bakaveckas (pirm.), Dalia Višinskienė, Arūnas Dirvonas (pran.)
- Pareiškėjas
- G. B.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Migracijos departamentas
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. B. (G. B.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. B. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas G. B. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2017 m. vasario 14 d. sprendimą Nr. (15/6-13)12PR-19 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo bei išsiuntimo“ ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.
Paaiškino, kad savo kilmės valstybėje (duomenys neskelbtini) dirbo (duomenys neskelbtini) ir dėl (duomenys neskelbtini) jam gresia susidorojimas iš privačių asmenų, kuriems jis dirbo. Be to jam gresia neteisėtas įkalinimas / sulaikymas ar net smurtiniai veiksmai iš teisėsaugos institucijų. Nurodė, kad baimė sugrįžti į kilmės valstybę yra grindžiama baime patirti neteisėtą teisėsaugos institucijų persekiojimą, nes pareiškėjas nebendradarbiavo išduodant asmenis, (duomenys neskelbtini), bei baime dėl susidorojimo iš privačių asmenų, įtraukusių pareiškėją į nusikalstamus veiksmus. Teigė, kad jam negalint pateikti rašytinių įrodymų, pagrindžiančių teisėsaugos institucijų neteisėtus veiksmus, jo teiginiams turėjo būti taikoma abejonės privilegija. Manė, jog Migracijos departamentas, nepateikdamas objektyvios informacijos apie teisėsaugos institucijų efektyvumą ir veiklos skaidrumą jo kilmės valstybėje, iš esmės pažeidė prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo tikslą. Taip pat atsakovas neanalizavo, ar pareiškėjas savo kilmės valstybėje gali tikėtis teisingo teismo, ar kalinimo sąlygos yra humaniškos ir atitinkančios Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintas nuostatas. Pareiškėjo nuomone, atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam iš esmės atliko paviršutiniškai. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad atsakovui nesurinkus pakankamai duomenų, leidžiančių daryti nekvestionuotiną išvadą, kad pareiškėjo išsiuntimo į pilietybės valstybę atveju jis nebus kankinamas, su juo nebus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi ar nebus žeminamas jo orumas, yra tikimybė, jog pareiškėją išsiuntus į (duomenys neskelbtini) jo teisės ir pagrindinės laisvės būtų pažeistos. Be to, pareiškėjas manė, kad skirdamas draudimo atvykti į šalį terminą, Migracijos departamentas nepagrįstai vadovavosi pareiškėjo šeiminių santykių neturėjimo faktu. Pasak pareiškėjo, atsakovas turėjo vertinti, ar pareiškėjo atvykimas į Lietuvos Respubliką kelia grėsmę valstybės saugumui ir / ar viešajai tvarkai.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagristą.
Nurodė, kad nuspręsta pareiškėjui nesuteikti prieglobsčio, nes jis nepateikė patikimos informacijos, leidžiančios manyti, kad jo baimė kilmės šalyje patirti persekiojimą ar smurtą yra pagrįsta. Pareiškėjo pasakojimas apie privačius asmenis bei apie jų keliamas grėsmes nebuvo išsamus, nepasižymėjo pakankamu detalumu ir nuoseklumu, pareiškėjas savo teiginius apie tariamus grasinimus grindė išimtinai trečiųjų asmenų, kurių pasakojimų negalima patikrinti, tariamai pateikta informacija, o ne savo asmenine patirtimi. Taigi buvo nuspręsta, kad pareiškėjo pasakojimas apie privačių asmenų grasinimus yra labiau netikėtinas nei tikėtinas, todėl šios aplinkybės nelaikytos nustatytais faktais ir buvo atmestos prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu. Atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas teisėtai išvyko iš (duomenys neskelbtini), apie išvykimą informavo (duomenys neskelbtini) teisėsaugos institucijas, todėl pareiškėjo teiginiai apie grėsmę būti sulaikytam / įkalintam grįžimo į kilmės valstybę atveju yra hipotetinio pobūdžio bei grindžiami menka ir neapibrėžta tikimybe, nesudaro pagrindo laikyti šią prieglobsčio prašytojo baimę visiškai pagrįsta. Pabrėžė, kad išvadoje, kurios pagrindu priimtas skundžiamas sprendimas, detaliai nurodė, į kokius kriterijus atsižvelgta, vertintas pareiškėjo teiginių patikimumas, kodėl netaikytinas abejonės privilegijos principas. Nagrinėjant pareiškėjo prieglobsčio prašymą buvo nustatinėjama, ar pareiškėjo nurodytos aplinkybės laikytinos tikrovę atitinkančiais faktais. Paaiškino, kad Migracijos departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi tikimybių pusiausvyros principu. Visi prieglobsčio prašytojo pateikti duomenys vertinami racionaliai, visapusiškai ir objektyviai. Manė, kad išvada netaikyti abejonių privilegijos vertinant pareiškėjo teiginius dėl grasinimų iš privačių asmenų yra pagrįsta. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas nepaaiškino, dėl kokių priežasčių jis galėtų būti nužudytas, kodėl taip mano jo mama. Be to, pareiškėjo teikti paaiškinimai apklausos metu vertintini kaip nenuoseklūs: iš pradžių pareiškėjas nurodė, kad grįžus į kilmės valstybę jis gali būti nužudytas, tačiau vėliau tos pačios apklausos metu jis nurodė, kad nei jis, nei jo tėvai tokių grasinimų nesulaukė. Kadangi pareiškėjo pasakojimas dėl privačių asmenų grasinimų nėra nei detalus, nei išsamus, didžiąja dalimi grindžiamas trečiųjų asmenų pasakojimais, o ne asmenine patirtimi, atsakovas šias aplinkybes atmetė ir nelaikė nustatytais faktais. Taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė kitų kilmės valstybėje jam kylančių grėsmių, todėl priimant sprendimą dėl papildomos apsaugos buvo vertintinos tos pačios aplinkybės, kaip ir spendžiant klausimą dėl pabėgėlio statuso suteikimo. Įvertinus bylos faktinę medžiagą nustatyta, kad nėra pagrindo manyti, kad grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjas bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis tokiu būdu bus baudžiamas, kad jam asmeniškai galėtų kilti grėsmė, jog jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija, t. y. pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Pareiškėjui nėra realaus pavojaus grįžti į kilmės valstybę, kadangi jo gyvenamojoje vietoje nevyksta beatodairiško smurto veiksmai. Anot atsakovo, šiuo atveju buvo tiek teisinis, tiek faktinis pagrindas priimti sprendimą uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką, kadangi Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) Kriminalinių procesų kontrolės organizavimo valdybos Migracijos departamentui pateiktuose raštuose nurodyta, kad pareiškėjas gali kelti grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, be to, jų nuomone, būtų tikslinga uždrausti minėtam užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metų laikotarpiui. Pareiškėjui nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija maksimalių teisės aktuose nustatytų terminų ir atitinka įtvirtintus kriterijus.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 31 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
Šalies argumentai
Teismas nustatė, kad 2016 m. rugsėjo 9 d. pareiškėjas Migracijos departamentui pateikė prašymą dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje, kadangi jo kilmės valstybėje jo gyvybei gresia pavojus. 2016 m. rugsėjo 14 d. atlikta pirminė apklausa. Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2016 m. rugsėjo 28 d. raštu Nr. 5-S(S)-460(RN) nurodė, kad nėra duomenų, jog pareiškėjas gali kelti grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei, o VSAT Kriminalinių procesų kontrolės organizavimo valdyba 2016 m. spalio 4 d. raštu Nr. (21)-8RN-439(RN) nurodė mananti, jog pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, kadangi jo atžvilgiu yra pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl neteisėto valstybės sienos perėjimo. 2016 m. spalio 4 d. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas raštu Nr. 19-1718 informavo, kad neturi duomenų, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje gali grėsti valstybės saugumui. 2016 m. spalio 19 d. pareiškėjas buvo apklaustas dar kartą. 2017 m. vasario 10 d. VSAT Kriminalinių procesų kontrolės organizavimo valdyba raštu Nr. (21)-14-605 informavo Migracijos departamentą, kad mano, jog tikslinga pareiškėjui uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metų laikotarpiui. 2017 m. vasario 14 d. Migracijos departamento Prieglobsčio skyrius surašė išvadą Nr. (15/6-13)13PR-19RN, kurioje pasiūlė nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje, išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) ir uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. 2017 m. vasario 14 d. Migracijos departamentas sprendimu Nr. (15/6-13)12PR-19 nusprendė nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje, nes jis nepateikė jokios patikimos informacijos, leidžiančios manyti, kad jo baimė kilmės šalyje patirti persekiojimą ar smurtą yra pagrįsta. Nurodė, kad įsigaliojus šiam sprendimui, pareiškėjas turi būti išsiųstas iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), taip pat nusprendė uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos bei įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl šio draudimo.
Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymo) 86 straipsnio 1, 2 dalių, 87 straipsnio 1, 2 dalių nuostatomis. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas negalėjimą grįžti į (duomenys neskelbtini) grindžia baime būti persekiojamu „banditų“ bei teisėsaugos institucijų dėl (duomenys neskelbtini).
Teismas, įvertinęs pareiškėjo pasakojimą teismo posėdžio metu, apklausų metu duotus paaiškinimus bei Migracijos departamento surinktą informaciją, sutiko su atsakovo išvada, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies sąlygų pabėgėlio statusui gauti. Atkreiptas dėmesys į Įstatymo 71 straipsnio 3 dalies 4 punkto, 83 straipsnio 1, 2 ir 5 dalių nuostatas. Pažymėta, kad Migracijos departamentas konstatavo, jog pareiškėjo pasakojimas apie privačių asmenų grasinimus yra labiau netikėtinas nei tikėtinas, todėl šioms pareiškėjo nurodytoms aplinkybėms netaikė Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos abejonės privilegijos. Teismas sutiko su tokiu vertinimu, nes pareiškėjo pasakojimas apie galimą „banditų“ persekiojimą nėra nuoseklus ir išsamus. Pareiškėjas 2016 m. spalio 19 d. apklausos metu paaiškino, kad asmenys, pasiūlę (duomenys neskelbtini), jo ieškodami 5 kartus buvo atėję į jo tėvų namus ir nurodė, kad, kai jį suras, nežino, ką jam padarys. Taip pat, teigė, mama yra sakiusi, jog jis gali būti nužudytas. Pažymėta, kad pareiškėjas apklausos metu atsakovui nenurodė, dėl kokių priežasčių jo mama mano, kad grįžęs į (duomenys neskelbtini), jis gali būti nužudytas, be to, tolesnės apklausos metu teigė, kad minėti asmenys nei jam, nei jo tėvams grasinimo nužudyti neišreiškė. Iš pareiškėjo pasakojimų matyti, kad pats pareiškėjas nėra tikras, kuo jam grasina taip vadinami „banditai“, jokių konkrečių grasinimų iš jų jis nėra sulaukęs ir baimę grįžti į (duomenys neskelbtini) dėl šio aspekto grindžia vien subjektyviu situacijos suvokimu. Be to, pažymėta, kad 2016 m. spalio 19 d. apklausos metu paklaustas kas gresia, jei jis grįš į kilmės valstybę, pareiškėjas nurodė, kad nutikti gali visko. Gali būti, jog bus priverstas išvažiuoti į kaimą, ten gyventi ir dirbti gyvulių prižiūrėtoju, tokiu atveju jokių grasinimų jis nesulauktų. Taigi pareiškėjas iš esmės pripažino, kad ir (duomenys neskelbtini) jis galėtų gyventi saugiai.
Pareiškėjo baimė dėl galimo teisėsaugos institucijų persekiojimo taip pat pripažinta nepagrįsta. Atkreiptas dėmesys, jog pats pareiškėjas apklausų metu yra nurodęs, kad, nors teisėsaugos institucijos, siekdamos bendradarbiauti, grasino jį sulaikyti, tačiau pareiškėjas sutiko bendradarbiauti ir jam buvo nurodyta, jog, jeigu norės išvykti, turi apie tai pranešti teisėsaugos institucijoms. Pareiškėjas kilmės šalį paliko, turėdamas teisėsaugos institucijų leidimą – apie savo išvykimą pareiškėjas pranešė, gavo atsakymą, kad viskas gerai, ir išvyko iš (duomenys neskelbtini). Taigi pareiškėjo pasakojimas dėl baimės būti persekiojamu teisėsaugos institucijų yra prieštaringas, grindžiamas išimtinai tik jo subjektyvia nuomone ir įsitikinimais.
Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodomos išvykimo iš kilmės valstybės priežastys apskritai nėra susijusios su jo rase, religija, pilietybe, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei ar politiniais įsitikinimais. Pareiškėjas nenurodė jokių jam neva grasinančių asmenų ar institucijų veiksmų, kurie galėtų būti suprantami kaip persekiojimas ar grėsmė Įstatymo 86 ir 87 straipsnių prasme.
Pareiškėjo baimė grįžti į (duomenys neskelbtini) buvo nepagrista, todėl šiuo atveju taip pat nebuvo pagrindo teigti ir tai, kad grįžęs į (duomenys neskelbtini) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas, taip pat, kad yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija bei kad yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu, ir todėl papildoma apsauga pagal Įstatymo 87 straipsnį jam nesuteikta pagrįstai. Pareiškėjas neįrodė jokių Įstatymo 87 straipsnyje įtvirtintų sąlygų, kurių pagrindu jam galėtų būti suteikta papildoma apsauga.
Teismas vadovavosi Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 2 punktu. Įsigaliojus skundžiamam sprendimui, pareiškėjas prarastų teisę būti Lietuvoje, be to, nenustatyta, kad (duomenys neskelbtini) jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, kad jis bus ten kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas, ar jis bus tokiu būdu baudžiamas (Įstatymo 130 str. 1, 2 d.), taigi sprendimas išsiųsti pareiškėją į (duomenys neskelbtini), skundžiamam sprendimui įsiteisėjus, pripažintas pagrįstu ir teisėtu.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas atsižvelgė į Įstatymo 133 straipsnio 2 dalį, Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintų Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarko (toliau – ir Vertinimo tvarka) 48, 38.1 punktus. Atsakovas iš VSAT buvo gavęs informaciją, jog pareiškėjas gali kelti grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei. Taigi pareiškėjas atitinka nurodytas Vertinimo tvarkos sąlygas, todėl konstatuota, kad atsakovas pagrįstai uždraudė jam atvykti į Lietuvos Respubliką, o 3 metų draudimo atvykti terminas, teismo vertinimu, laikytas visiškai pagrįstu ir proporcingu.
Teismas konstatavo, kad Migracijos departamento 2017 m. vasario 14 d. sprendimas Nr. (15/6-13)12PR-19 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo bei išsiuntimo“ yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo jo panaikinti.
III.
Pareiškėjas G. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą.
Apeliaciniame skunde teigia, kad atsakovui nesurinkus pakankamai duomenų, leidžiančių daryti nekvestionuotiną išvadą, kad pareiškėjo išsiuntimo į pilietybės valstybę atveju jis nebus kankinamas, su juo nebus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi ar nebus žeminamas jo orumas, yra tikimybė, jog pareiškėją išsiuntus į kilmės valstybę, jo teisės ir pagrindinės laisvės būtų pažeistos. Teismas šių skundo argumentų nevertino, o sprendimo motyvuojamoje dalyje apskritai nepasisakyta apie šias aplinkybes, kas, pareiškėjo įsitikinimu, reiškia, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir galimai turėjo įtakos nepagrįsto sprendimo priėmimui.
Teigia, kad nėra įrodyta sąlyga, kad pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos Respublikos saugumui ar viešajai tvarkai, todėl teismas be pagrindo pripažino atsakovo sprendimą uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus pagrįstu.
Mano, kad Migracijos departamento tyrimas buvo atliktas formaliai, tinkamai neišsiaiškinus visų svarbių aplinkybių, todėl pirmosios instancijos teismas, matydamas akivaizdžius atlikto tyrimo trūkumus, kas galimai sąlygojo nepagrįsto atsakovo sprendimo priėmimą, privalėjo panaikinti Migracijos departamento sprendimą ir įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjo prašymą iš naujo. Tuo labiau, kad jis, pareiškėjo teigimu, atitinka tarptautinės apsaugos suteikimo kriterijus.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Migracijos departamento vertinimu, teismo sprendimas priimtas išsamiai ir objektyviai išnagrinėjus visus byloje pateiktus duomenis, padarius nustatytomis aplinkybėmis pagrįstas išvadas ir pakankamai nuosekliai išdėsčius įrodymus, kuriais teismo išvados yra grindžiamos.
Pažymi, jog atmetus pareiškėjo pasakojimą dėl privačių asmenų grasinimų, nebuvo jokio poreikio ar būtinybės tirti teisėsaugos institucijų veiklos efektyvumą ar vertinti galimybės pasinaudoti teisėsaugos institucijų pagalba (tiriant pareiškėjo nurodytų banditų elgesį) realumą.
Pažymi, kad Migracijos departamentas išvadoje detaliai aprašė ir pateikė vertinimą, kodėl nėra pagrindo pareiškėjui suteikti papildomą apsaugą.
Vadovaudamasis Valstybės sienos apsaugos tarnybos 2016 m. spalio 4 d. ir 2017 m. vasario 14 d. raštus teigia, kad pareiškėjo atveju buvo tiek teisinis, tiek faktinis pagrindas priimti sprendimą uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką. Pažymi, jog konstatavus, kad pareiškėjas gali kelti grėsmę viešajai tvarkai, net ir nenustačius grėsmės valstybės saugumui, pagrįstai priimtas sprendimas uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką grėsmės viešajai tvarkai pagrindu. Pareiškėjui taikomas priemones vertina kaip proporcingas ir būtinas siekiamam tikslui – užkirsti kelią atvykti į Lietuvos Respublikos teritoriją ir Šengeno erdvę užsieniečiams, kurių buvimas nepageidaujamas ir vertinamas kaip keliantis grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2017 m. vasario 14 d. sprendimo Nr. (15/6-13)12PR-19 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo bei išsiuntimo“ teisėtumo ir pagrįstumo bei pareiškėjo prašymo įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje pagrįstumo.
Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad skundžiamas Migracijos departamento sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.
Byloje pateiktais įrodymais nustatyta, kad 2016 m. rugsėjo 4 d. buvo sulaikytas (duomenys neskelbtini) pilietis G. B., neteisėtai perėjęs Lietuvos Respublikos valstybės sieną ((duomenys neskelbtini) piliečio G. B. asmens byla (toliau – ir asmens byla), b. l. 16–17). Pareiškėjas 2016 m. rugsėjo 9 d. Migracijos departamentui pateikė prieglobsčio prašymą, motyvuodamas problemomis kilmės šalyje, dėl kurių gresia pavojus jo gyvybei (asmens byla, b. l. 24–25). Migracijos departamentas, įvertinęs G. B. prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje nagrinėjimo metu surinktus duomenis, parengė 2017 m. vasario 14 d. išvadą Nr. (15/6-13)13PR-19RN, kurioje siūlė nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje, išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) ir uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos (asmens byla, b. l. 100–112). Remdamasis šia išvada, Migracijos departamentas 2017 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. (15/6-13)12PR-19 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo ir išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini)“ nusprendė: nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje, nes jis nepateikė jokios patikimos informacijos, leidžiančios manyti, kad jo baimė kilmės šalyje patirti persekiojimą ar smurtą yra pagrįsta; įsigaliojus sprendimui dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje pareiškėjui ir nesant priežasčių, dėl kurių sprendimo dėl užsieniečio išsiuntimo yra sustabdomas, išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); pavesti vykdyti sprendimą dėl pareiškėjo išsiuntimo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centrui; uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos bei įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl šio draudimo (asmens byla, b. l. 97–99).
Teisiniai santykiai dėl prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 bei 87 straipsnių, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Įstatymo 86 straipsnio (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija) 1 dalis numato, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse.
Pažymėtina, kad pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, kad prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Ženevos konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-359/2014).
Įstatymo 87 straipsnio (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija) 1 dalyje nustatyta, jog papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.
Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-901/2010; 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-686/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).
Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimas byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).
Įvertinusi bylos duomenis, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl atsakovo sprendimo nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) pagrįstumo ir teisėtumo: įvertinus vien tik pareiškėjo paaiškinimus, kurie yra nenuoseklūs, matyti, kad pareiškėjas, kuris netgi neteigia, kad kilmės valstybėje gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų, o jo baimė naudotis kilmės valstybės apsauga iš esmės grindžiama nenoru bendradarbiauti su teisėsaugos institucijomis, tiriančiomis neteisėtas trečiųjų asmenų veikas, nėra priskirtinas Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytiems asmenims, kuriems gali būti suteikiamas pabėgėlio statusas; pareiškėjas nepateikė argumentų, pagrindžiančių situaciją jo kilmės šalyje, kuri nulemtų individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, atsiradimą pareiškėjui. Iš pareiškėjo apklausos dėl prieglobsčio suteikimo metu teiktų paaiškinimų darytina išvada, kad pareiškėjas nenori grįžti į kilmės valstybę iš esmės dėl socialinio ir ekonominio pobūdžio priežasčių: teigė, kad perspektyvų (duomenys neskelbtini) nėra, norėtų pradėti gyvenimą kažkur kitur (asmens byla, b. l. 75). Pažymėtina, kad socialiniai ir ekonominiai motyvai nelaikomi pagrindu suteikti prieglobstį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1389-822-2015, 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015).
Taip pat pažymėtina, kad atsakovas pareiškėjui sudarė sąlygas išsamiai pateikti argumentus ir įrodymus apie aplinkybes, jo manymu, sudarančias pagrindą suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje: Migracijos departamente 2016 m. rugsėjo 14 d., 2016 m. spalio 19 d. buvo atliktos pareiškėjo apklausos (asmens byla, b. l. 28–36, 69–78). Nors pareiškėjas apklausų Migracijos departamente metu baimę grįžti į kilmės valstybę siejo su jos saugumo institucija, iš jo apklausos dėl prieglobsčio suteikimo protokolo matyti, kad pats pareiškėjas pasakojo, jog „saugumo“ darbuotojai jam sakė, kad jei bendradarbiaus, jam gali padėti gauti išsilavinimą, tapti „saugumo“ darbuotoju, pratęsti teisėjo karjerą (asmens byla, b. l. 73). Be to, pats pareiškėjas patvirtino, jog apie išvykimą iš šalies informavo „saugumo“ instituciją, gavo atsakymą, kad viskas gerai (asmens byla, b. l. 74). Pareiškėjo teiginiai apie galimą persekiojimą grįžus į kilmės valstybę, grindžiami tik prielaidomis: jis pats nurodo, kad niekas iš policijos pas jį į namus nebuvo atėję (tik kartą buvo atėjęs pareigūnas dėl rinkimų) (asmens byla, b. l. 74, 76); jis pats į policiją nesikreipė (asmens byla, b. l. 76); paklaustas, kas gali atsitikti grįžus į kilmės valstybę, pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, kad visko gali atsitikti – gali būti nužudytas, sulaikytas, o gali būti ir kad niekas nieko nepadarys (asmens byla, b. l. 76).
Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jis neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką ar neteisėtai joje yra ir nėra šio Įstatymo 125 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių užsienietis įpareigojamas išvykti iš Lietuvos Respublikos arba priimamas sprendimas grąžinti jį į užsienio valstybę. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas neturi dokumento, suteikiančio teisę atvykti ir būti Lietuvos Respublikoje (asmens byla, b. l. 16–17), jo atvykimas yra, o įsigaliojus Migracijos departamento sprendimui, kuriuo pareiškėjui nesuteiktas prieglobstis, ir buvimas bus neteisėtas, taip pat nebuvo nustatyta pagrindų, dėl kurių užsienietis įpareigojamas išvykti iš Lietuvos Respublikos, ar priežasčių, dėl kurių priimamas sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę, Migracijos departamento sprendimas išsiųsti pareiškėją pripažintinas pagrįstu ir teisėtu.
Pažymėtina, jog Įstatymo 130 straipsnyje 1 ir 2 dalyje nustatyta, kad draudžiama išsiųsti arba grąžinti užsienietį į valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę. Užsienietis neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba negrąžinamas į valstybę, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad joje užsienietis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas. Iš Migracijos departamento 2017 m. vasario 14 d. išvados Nr. (15/6-13)13PR-19RN matyti, kad atsakovas, išnagrinėjęs asmens byloje esančius dokumentus, šių priežasčių nenustatė, pareiškėjas taip pat nenurodė jokių aplinkybių, kurios galėtų pagrįsti tokių priežasčių buvimą.
Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija) nustatyta, kad užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Pagal Vertinimo tvarkos 38.1 punktą šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, nustatomas draudimo atvykti laikotarpis yra 3 metai, jei užsienietis gali kelti grėsmę viešajai tvarkai. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad nėra įrodyta, jog jis gali kelti grėsmę viešajai tvarkai: iš Migracijos departamento 2017 m. vasario 14 d. išvados Nr. (15/6-13)13PR-19RN matyti, kad Migracijos departamentas atsižvelgė į Valstybės sienos apsaugos tarnybos 2016 m. spalio 4 d. raštą Nr. (21)-8RN-439(RN), 2017 m. vasario 10 d. raštą Nr. (21)-14-605, kuriuose pateikta išvada, kad užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei. 2016 m. rugsėjo 4 d. G. B. atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl neteisėto valstybės sienos perėjimo, ikiteisminis tyrimas yra užbaigtas teismo baudžiamuoju įsakymu, t. y. netaikyta Įstatymo 70 straipsnio nuostata, pagal kurią prieglobsčio prašytojui, neteisėtai atvykusiam į Lietuvos Respublikos teritoriją iš valstybės, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus, atsakomybė už neteisėtą atvykimą ir buvimą Lietuvos Respublikoje netaikoma, jeigu jis nedelsdamas prisistato kompetentingoms Lietuvos Respublikos institucijoms ar įstaigoms ir išsamiai paaiškina priežastis, dėl kurių jis neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką arba neteisėtai yra Lietuvos Respublikos teritorijoje. Atsižvelgus į tai, teisėjų kolegijos vertinimu, Migracijos departamentas pagrįstai laikė pareiškėją galinčiu kelti grėsmę viešajai tvarkai ir, atsižvelgdamas į Vertinimo tvarkos 38.1 punkto nuostatas, nustatė 3 metų draudimo atvykti į šalį terminą, kuris yra pagrįstas ir proporcingas.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo G. B. (G. B.) apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.