- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-02-08
- Bylos Nr.
- I-113-142/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01018-2014-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Halina Zaikauskaitė
- Pareiškėjas
- R. M.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Vadovybės apsaugos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo R. M. skundą atsakovėms Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vadovybės apsaugos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. M. (toliau – pareiškėjas) 2014 m. vasario 17 d. padavė teismui skundą (b. l. 1–3), kuriame prašo įpareigoti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją (toliau – Ministerija) išmokėti pareiškėjo darbo užmokesčio skirtumą (55 759,15 Lt), susidariusį laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 1 d. / 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d., išmokėjimo.
Paaiškina, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui (statutiniam valstybės tarnautojui) buvo mokamas darbo užmokestis, sumažintas vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalies ir 1 priedo pakeitimais, kuriais buvo sumažinti pareiginės algos koeficientai ir priedai už kvalifikacinę kategoriją. Nurodo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Tesimas) 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino įstatymo nuostatas, kuriomis remiantis buvo sumažintas pareiškėjo darbo užmokestis ginčo laikotarpiu, prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – Konstitucija). Mano, kad pareiškėjo darbo užmokesčio mažinimas nurodytu laikotarpiu buvo neteisėtas, todėl neišmokėta darbo užmokesčio dalis pareiškėjui turi būti grąžinta.
Teismo posėdyje pareiškėjas nedalyvavo, apie posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai.
Atsiliepimas
Ministerija, atstovaujanti ir atsakovei Lietuvos valstybei, atsiliepime (b. l. 13–14) su pareiškėjo skundu nesutinka. Ministerijos nuomone, kompensavimo mechanizmas bus sukurtas įstatymu, o kas turi būti įgyvendinta imperatyviu būdu, negali būti įgyvendinama kitokiu alternatyviu būdu. Be minėto įstatymo, pareiškėjui kompensuotinas dydis negali būti apskaičiuotas nei administracine, nei teismine tvarka. Bet kuriuo atveju, Ministerija prašo kompensavimą atidėti iki 2014 m. antro pusmečio.
Teismo posėdyje Ministerijos atstovas nedalyvavo, apie posėdžio datą ir laiką pranešta tinkamai.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Vadovybės apsaugos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Departamentas) atsiliepimo į pareiškėjo skundą nepateikė, teismo posėdyje nedalyvavo. 2016 m. lapkričio 16 d. teisme gautas Departamento prašymas bylą nagrinėti jo atstovams nedalyvaujant (b. l. 40). Minėtame prašyme Departamentas nurodė, kad neišmokėtos darbo užmokesčio dalys pareigūnams bus grąžinamos įstatymo nustatyta tvarka.
Motyvuojamoji dalis
Skundas netenkintinas.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui neišmokėtos tarnybinio atlyginimo dalies.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas Departamente eina statutinio valstybės tarnautojo pareigas. Nuo 2009 m. gegužės mėnesio iki 2013 m. rugsėjo mėnesio (imtinai) pareiškėjui neišmokėtos darbo užmokesčio dalies susidarymo pagrindu buvęs teisinis reguliavimas įvertintas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – 2013 m. liepos 1 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas šiame nutarime prieštaraujančiomis Konstitucijai pripažino Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo nuostatas, kuriomis buvo neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai. Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime taip pat nurodė, kad, Konstituciniam Teismui pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų sumažinimo mastas, prieštaraujančiu Konstitucijai, iš Konstitucijos 23 straipsnio įstatymų leidėjui kyla reikalavimas be nepagrįsto delsimo nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą.
Kad būtų užtikrintas deramas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo vykdymas, Konstitucinis Teismas 2014 m. balandžio 16 d. priėmė sprendimą Nr. KT14-S-9/2014 dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatų išaiškinimo. Šiame sprendime Konstitucinis Teismas nurodė, kad „asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais“, o „įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka“.
Patirtų praradimų kompensavimo dydžius, terminus ir kitus esminius elementus nustato Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymas (toliau – Darbo užmokesčio grąžinimo įstatymas), įsigaliojęs 2015 m. rugsėjo 1 d. Šiame įstatyme patirtų praradimų kompensavimo mechanizmas yra nustatytas taip pat ir statutiniams valstybės tarnautojams.
Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime konstatavo, kad nėra pagrindo teigti, jog įstatymų leidėjas nustatydamas vienerių metų terminą, kuriam buvo atidėtas kompensavimo mechanizmą nustatančio įstatymo projekto pateikimas, nepagrįstai delsė. Taigi Darbo užmokesčio grąžinimo įstatymas buvo priimtas be nepagrįsto delsimo. Kompensavimo tvarka Darbo užmokesčio grąžinimo įstatyme yra grindžiama proporcingumo principu (2 straipsnio 2 dalis), kuris yra reikšmingas atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatas. Praradimų kompensavimas, nesilaikant Darbo užmokesčio grąžinimo įstatyme nustatytų dydžių ir terminų, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendime pateiktą išaiškinimą, nebūtų konstituciškai teisingas, pažeistų konstitucinį socialinės darnos imperatyvą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat yra nurodęs, kad patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimai administracinėse bylose Nr. A602-669/2016, Nr. A-668-602/2016).
Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą įpareigoti Ministeriją išmokėti pareiškėjui 55 759,15 Lt (16 148,97 Eur) darbo užmokesčio nepriemoką. Pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo R. M. skundą atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.