- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-10-10
- Bylos Nr.
- I-1680-402/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00693-2017-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Natalja Zelionkienė
- Pareiškėjas
- R. R.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
- Kategorijos
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas skunde (b. l. 4-8) nurodė ir teismo posėdžio metu paaiškino, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninėje (toliau tekste – ir Ligoninė, LVAL) buvo gydomas, atskirais laikotarpiais nuo 2014 m. kovo 16 d. iki 2017 m. vasario 9 d., netinkamomis, antisanitarinėmis sąlygomis. Nurodė, jog kalėjo LAVL 6 korpuso 3 aukšto 3 būryje. Tvirtino, kad šio būrio pasivaikščiojimo kiemas buvo netinkamos būklės, nes tik 10 proc. kiemo sudarė tvirtas pagrindas (asfaltas), o kita dalis buvo žemė ir žolynai. Tinkamas pasivaikščiojimui plotas sudarė 15 kv. m., kieme vienu metu vaikščiodavo nuo 15 iki 25 asmenų, todėl trūko pasivaikščiojimui skirto ploto. Nurodė, kad vaikščiojant darganotomis oro sąlygomis, išsipurvindavo avalynę, sušlapdavo kojas, todėl galėjo peršalti. Kadangi serga sunkia liga - atvira tuberkulioze, bet koks peršalimas sukelia pavojų jo gyvybei, todėl, jo nuomone, LAVL, nesudarydama tinkamų pasivaikščiojimo sąlygų, sukėlė pavojų jo sveikatai. Dėl tokių atsakovo veiksmų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė dvasiniais išgyvenimais, nepatogumais, dvasine, emocine depresija. Prašė skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Laisvės atėmimo vietų ligoninės, su pareiškėjo skundu nesutiko. Atsiliepime į skundą (b. l. 11-14) nurodė, kad skundžiamu laikotarpiu pareiškėjas buvo konvojuojamas į Ligoninės Vilniaus padalinį nuo 2014-09-03 iki 2014-09-12; nuo 2015-05-08 iki 2015-05-20; nuo 2016-03-30 iki 2016-04-01. Taip pat Pareiškėjas buvo uždarytas į Ligoninės Pravieniškių padalinio baudos izoliatoriaus kamerų tipo patalpas: nuo 2014-10-14 iki 2014-10-20; nuo 2015-05-26 iki 2015-06-08; nuo 2015-08-19 iki 2015-09-18; nuo 2015-09-22 iki 2015-12-22; nuo 2015-12-22 iki 2016-01-15; nuo 2016-04-04 iki 2016-05-23. Pravieniškių padalinio baudos izoliatoriaus kamerų tipo patalpose uždaryti asmenys buvo vedami į baudos izoliatoriaus pastatui priskirtus pasivaikščiojimo kiemelius. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintos Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (toliau - Eksploatavimo taisyklės) nustato pataisos įstaigų nuteistųjų pasivaikščiojimo gryname ore kiemų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus. Pasivaikščiojimo kiemuose įrengiamos rakinamos kameros su atviru stogu, uždengtu metaliniu tinklu. Esant rizikai, kad nuteistieji gali pabėgti, gali būti įrengiamos grotos. <...> įrengiami 120 cm pločio stogeliai, kad nuteistieji galėtų pasislėpti nuo atmosferos kritulių. Pasivaikščiojimo kiemų kamerose turi būti atmosferos kritulių šalinimo sistema, taip pat grindys turi būti lygios ir neslidžios (Eksploatavimo taisyklių 19 ir 21 punktai). Pareiškėjas nuo 2014 m. kovo 16 d. iki 2017 m. vasario 9 d. imtinai turėjo galimybę išeiti pasivaikščioti į 6D3p korpuso Tuberkuliozės skyriaus pasivaikščiojimo kiemą (345 kv. m.), kuriame buvo įrengta pavėsinė, žemės plotas augalams sodinti. Pasivaikščiojimo kiemo grindų asfaltuota dalis įrengta su nuolydžiu atmosferos krituliams pašalinti, todėl lietaus sankaupos nesusidarydavo. Ligoninei atsižvelgus į nuteistųjų pretenzijas dėl neasfaltuoto, žole padengto kiemo, nuo 2017 m. vasario 9 d. jie vedami pasivaikščioti į 6D3p korpuso Tuberkuliozės skyriaus 1 aukšto pasivaikščiojimo kieme esančias rakinamas kameras (pasivaikščiojimo kiemelius). Šios kameros įrengtos laikantis Eksploatavimo taisyklių 18-21 punktuose nustatytų pasivaikščiojimų kiemams reikalavimų (Kamera: Nr. 1 - 14,44 m2, Nr. 2 - 15,47 m2, Nr. 3 -12,28 m2). Pareiškėjas, laikydamasis Laisvės atėmimo vietų ligoninės direktoriaus įsakymais patvirtintų Nuteistųjų, laikomų atviros tuberkuliozės korpuse, dienotvarkių tvarkos, laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 16 d. iki 2017 m. vasario 9 d. galėjo savarankiškai išeiti pasivaikščioti į savo lokalinio sektoriaus kiemą nuo signalo „Kėlimasis“ iki signalo „Pasiruošimas miegui. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 103 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka pats nuteistasis. Ligoninėje 2017 m. vasario 13 d. gautas Pareiškėjo skundas Nr. 24-607, kuriuo jis kreipėsi į Ligoninės administraciją dėl Tuberkuliozės skyriaus 1 aukšto pasivaikščiojimo kieme įrengtų kamerų (pasivaikščiojimo kiemelių). Taip pat kitu 2017 m. vasario 18 d. skundu Nr. 24-785 pareiškėjas skundžiasi, kad negali į pasivaikščiojimo kiemelį kartu su savimi neštis karštųjų gėrimų (kavos, arbatos). Kaišiadorių rajono savivaldybės visuomenės sveikatos centro specialistai 2017 m. kovo 16 d. Ligoninėje atliko operatyvią kontrolę pagal gautą asmens pareiškimą Nr. 1-1073 (GP) dėl 6D3p korpuso Tuberkuliozės skyriuje galimų higienos reikalavimų pažeidimų. Nors minėtame pareiškime pažeidimų dėl pasivaikščiojimo kiemų nenurodyta, tačiau Ligoninės darbuotojai savo iniciatyva nukreipė specialistus į 6D3p korpuso Tuberkuliozės skyriaus pasivaikščiojimo kieme įrengtas kameras. Patikrinimo metu specialistai pastabų nepareiškė. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą nėra pagrįstas jokiais įrodomąją galią turinčiais įrodymais, jo teiginiai yra abstraktaus pobūdžio, nepagrįstas priežastinis ryšys. Prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą, taip pat taikyti trejų metų senaties terminą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijų veiksmų laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 16 d. iki 2017 m. vasario 9 d. neužtikrinant tinkamų pasivaikščiojimo sąlygų LAVL 6D3p korpuso Tuberkuliozės skyriaus 3 aukšto pasivaikščiojimo kiemelyje.
Atsakovo atstovas prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį.
Nagrinėjant bylas dėl žalos, padarytos neteisėtais viešojo administravimo subjektų veiksmais, atlyginimo taikytinos ieškinio senatį reglamentuojančios Civilinio kodekso normos (toliau – CK). Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. CK 1.125 str. 8 d. nustatyta, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Pagal CK 1.126 str. 2 d. ieškinio senatį teismas gali taikyti tik ginčo šalies reikalavimu.
Pagal CK 1.127 str. 1 d. įtvirtintą bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Nors ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką administracinėse bylose nurodė, jog sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, jog jo teisė yra pažeista (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-363/2012).
Kaip jau buvo nurodyta, pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildina iš jo bausmės atlikimo sąlygų nuo 2014 m. kovo 16 d. Tačiau teismas vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo pat patalpinimo į LVAL pradžios, nes patirdamas skunde nurodytus nepatogumus, turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis į kompetentingas institucijas. Administracinėje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvusios suvaržytos teisės susipažinti su kalinimo sąlygas reglamentuojančiais teisės aktais, todėl teismas sprendžia, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, tačiau į teismą kreipėsi tik 2017 m. balandžio 24 (b. l. 9), todėl daliai skundo reikalavimų dėl neturtinės žalos atlyginimo praleido senaties terminą.
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz. LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).
Pareiškėjas nurodo, jog dėl pažeistų teisių jis patyrė emocines ir fizines kančias, diskomfortą, sveikatos sutrikimus ir pan. Pažymėtina, kad jei pareiškėjas jautė nepatogumus, išgyvenimus, tai jis turėjo galimybę realiai suvokti, jog jo teisės pažeidžiamos ir atitinkamai į tai reaguoti. Pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar teisinės pagalbos. Akcentuotina, jog gavęs atsakovo atsiliepimą, kuriame buvo prašoma taikyti ieškinio senatį ir su juo susipažinęs, pareiškėjas nepateikė teismui prašymo dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo, taip pat nenurodė jokių svarbių bei objektyvių termino praleidimo priežasčių, sudarančių pagrindą kitaip vertinti ieškinio senaties taikymo klausimą. Esant šioms aplinkybėms atsakovo atstovo prašymas tenkintinas, skundo reikalavimui už laikotarpį nuo 2014 m. kovo 16 d. iki 2014 m. balandžio 24 d. taikytina trijų metų ieškinio senatis ir pareiškėjo reikalavimas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.).
Sprendžiant dėl skundo reikalavimų pagrįstumo yra reikšmingas pareiškėjo buvimas LVAL nuo 2014 m. balandžio 24 d. iki 2017 m. vasario 9 d.
Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo konvojuojamas į Ligoninės Vilniaus padalinį nuo 2014-09-03 iki 2014-09-12; nuo 2015-05-08 iki 2015-05-20; nuo 2016-03-30 iki 2016-04-01. Taip pat pareiškėjas buvo uždarytas į Ligoninės Pravieniškių padalinio baudos izoliatoriaus kamerų tipo patalpas: nuo 2014-10-14 iki 2014-10-20; nuo 2015-05-26 iki 2015-06-08; nuo 2015-08-19 iki 2015-09-18; nuo 2015-09-22 iki 2015-12-22; nuo 2015-12-22 iki 2016-01-15; nuo 2016-04-04 iki 2016-05-23.
CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą.
Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, kad LAVL arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (ABTĮ 24 str. 2 d. 6 p., 25 str., 56 str. 4 d., 67 str., 71 str.).
Pareiškėjas tvirtino, kad 6D3p korpuso Tuberkuliozės skyriaus 3 aukšto pasivaikščiojimo kiemelio danga buvo netinkama, nes didžiąją dalį pasivaikščiojimo kiemo užėmė žolė ir žemė, todėl trūko tinkamo kiemo ploto pasivaikščiojimui.
Nuteistųjų teisė pasivaikščioti gryname ore įtvirtinta Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 103 straipsnyje. Nuteistųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje pataisos įstaigos teritorijoje laikantis BVK 70 straipsnyje numatytų nuteistųjų atskyrimo (izoliavimo) reikalavimų (BVK 103 straipsnio 2 dalis). Laisvės atėmimo vietų ligoninė prilyginama laisvės atėmimo bausmę vykdančiai įstaigai (BVK 62 straipsnis), todėl kilusiam ginčui aktualios Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (toliau - ir Taisyklės), patvirtintos Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, reglamentuojančios ir pasivaikščiojimo kiemų įrengimą pataisos įstaigose.
Taisyklių 18 punkte nurodyta, jog tam, kad nuteistieji galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, pataisos įstaigų uždaroje teritorijoje ant žemės arba ant nuteistųjų gyvenamųjų korpusų pastatų stogų įrengiami pasivaikščiojimo kiemai. Ant žemės įrengti pasivaikščiojimo kiemai gali būti sujungti su gyvenamaisiais pastatais antžeminėmis arba požeminėmis perėjomis nuteistiesiems lydėti (Taisyklių 18 punktas). Pasivaikščiojimo kiemuose įrengiamos rakinamos kameros su atviru stogu, uždengtu metaliniu grotuotu rėmu. Grotų akutė negali būti didesnė kaip 30 x 15 cm. Pasivaikščiojimo kiemų kamerų durys įrengiamos pagal Taisyklių 14 punkte nustatytus reikalavimus. Išilgai pasivaikščiojimo kiemų kamerų sienų, viršuje, priešpriešiais prižiūrėtojo pakylą, kuria jis vaikšto stebėdamas nuteistuosius, įrengiami 1,2 metro pločio stogeliai, kad nuteistieji galėtų pasislėpti nuo atmosferos kritulių. Pasivaikščiojimo kiemų kamerose turi būti atmosferos kritulių šalinimo sistema (Taisyklių 19 punktas). Pagal Taisyklių nuostatas pasivaikščiojo kiemuose gali būti sumontuota sporto įranga ar sporto inventorius, skirtas nuteistiesiems mankštintis gryname ore. Sporto įranga ir inventorius turi būti techniškai tvarkingi, patikimai pritvirtinti prie sienų ar grindų, nekelti pavojaus pataisos įstaigose laikomų asmenų ir personalo sveikatai ir gyvybei (Taisyklių 20 punktas). Pasivaikščiojimo kiemų sienos dengiamos lygia, patvaria ir drėgmei atsparia danga, grindys turi būti lygios ir neslidžios (Taisyklių 21 punktas).
Ginčui aktualiu laikotarpiu iki 2015 m. lapkričio 1 d. galiojusios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma 76:2010) 18.4 punkte buvo numatytas reikalavimas pasivaikščiojimo kiemus įrengti teritorijoje arba ant pastato stogų, juos periodiškai valyti, jeigu dulka – laistyti. Pabrėžtina, jog nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusioje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ nereglamentuoti reikalavimai pasivaikščiojimo kiemelių įrengimui.
Iš LAVL 6D3p korpuso Tuberkuliozės skyriaus 3 aukšto kiemo nuotraukų (b. l. 39-47) aiškiai matyti, kad dalis šio kiemelio dangos yra asfaltuota, kita dalis - apaugusi žole, kiemelio danga nelygi, susidėvėjusi, todėl pripažintina, kad ginčo kiemo būklė neatitinka Taisyklių 21 punkte numatyto reikalavimo užtikrinti lygias ir neslidžias grindis. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad LAVL neveikė taip, kaip pagal įstatymą turėjo veikti, t. y. nuo 2014 m. balandžio 24 d. iki 2017 m. vasario 9 d. neužtikrino, kad kiemelio grindys atitiktų Taisyklių 21 punkto reikalavimus.
Tačiau teismas pažymi, jog pasivaikščiojimo kiemų įrengimą reglamentuojančiuose teisės aktuose vienam asmeniui tenkanti pasivaikščiojimo kiemo ploto norma nėra reglamentuota. Teismui pateiktos LAVL 6D3p korpuso Tuberkuliozės skyriaus 3 aukšto kiemo nuotraukos patvirtina, kad ginčo pasivaikščiojimo kiemelis yra pakankamai erdvus, jame įrengta krepšinio lenta, pavėsinė, todėl teismo nuomone, šiame kiemelyje pareiškėjo nurodytam kalinamųjų skaičiui (15-25) buvo užtikrinta galimybė judėti.
Teismo nuomone, nagrinėjamoje byloje svarbu pažymėti, kad byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjo rašytus skundus LAVL administracijai dėl LAVL 6D3p korpuso Tuberkuliozės skyriaus3 aukšto kiemo būklės.
Į bylą pateiktas pareiškėjo skundas dėl Tuberkuliozės skyriaus 1 aukšto pasivaikščiojimo kieme įrengtų kamerų (pasivaikščiojimo kiemelių) (b. l. 22), taip pat skundas, kad negali į pasivaikščiojimo kiemelį kartu su savimi neštis karštųjų gėrimų (kavos, arbatos) (b. l. 20) nėra nagrinėjamos bylos dalykas, todėl šie skundai bei atsakovo atsakymai neturi jokios įrodomosios reikšmės šioje byloje keliamam ginčui.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais.
Tačiau neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymų numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.
Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, ne kartą yra konstatavęs, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuojantis vienodą administracinių teismų praktiką taikant įstatymus, administracinėse bylose Nr. A2-718/2007, Nr. A556-1906/2012 taip pat nusprendė, kad žalos atlyginimui panašaus pobūdžio bylose užtenka konstatuoti, jog buvo neteisėti pareigūnų veiksmai, nepriteisiant piniginės kompensacijos.
Byloje nustatyta, kad nors nustatytas pažeidimas truko ilgai, tačiau pareiškėjas dėl ginčo kiemelio dangos, jos keliamų nepatogumų vertinamuoju laikotarpiu į LAVL administraciją, visuomenės sveikatos centrą ar kita kompetentingas institucijas nesikreipė. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad dėl nustatyto pažeidimo būtų patyręs reikšmingų neturtinių praradimų, t. y. duomenų apie šio pažeidimo sąlygotus fizinės ir psichinės sveikatos sutrikimus.
Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, teismo nuomone, pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokio pobūdžio ir intensyvumo, jog būtų įvertinti pinigais, todėl šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu ir tai laikytina pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.
Remiantis išdėstytais argumentais, pripažintina, kad laikotarpiu nuo 2014-09-03 iki 2014-09-12; nuo 2015-05-08 iki 2015-05-20; nuo 2016-03-30 iki 2016-04-01 pareiškėjui kalint LAVL jo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas tinkamas kalinimo sąlygas, buvo pažeista, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad buvo pažeista R. R. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Laisvės atėmimo vietų ligoninėje sąlygas. Pareiškėjo reikalavimą dėl 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.