Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ritos Kisielienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vido Stankevičiaus, Liudos Uckienės apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės E. K.-K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės E. K.-K. ieškinį atsakovams Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos ir Vilniaus 1-ojo notarų biuro notarei V. S.-M. dėl palikimo perėjimo valstybei liudijimo pripažinimo negaliojančiu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovė E. K.-K. ieškiniu prašė pripažinti negaliojančiu 2014-06-06 Palikimo perėjimo valstybei liudijimą, patvirtintą notarės V. S.-M.. Ieškinyje nurodė, kad ieškovė 2012 m. kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti galiojančia ieškovės E. K.-K. ir atsakovės R. M. 2012-06-18 sudarytą Nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią atsakovė įsipareigojo iki 2012-09-14 už 66 000 Lt parduoti ieškovei butą Vilniuje, (duomenys neskelbtini), o ieškovė įsipareigojo nupirkti šį butą iš atsakovės R. M.. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013-05-30 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-24721-936/2013 ieškovės reikalavimui užtikrinti pritaikė laikinąsias apsaugos priemones – areštavo ginčo butą, uždraudžiant juo disponuoti. Tačiau Vilniaus 1-ojo notarų biuro notarė V. S.-M., žinodama, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013-05-30 nutartimi pritaikė laikinąsias apsaugos priemones, vadovaudamasi CK 5.62 straipsniu, 2014-06-06 patvirtino palikimo perėjimo valstybei liudijimą dėl mirusiajai R. M. priklausiusio turto (ginčo buto) perėjimo Lietuvos Respublikos nuosavybėn, ir Turto perdavimo-priėmimo 2014-06-12 aktu perdavė šį butą Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos.

Atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos, pateikė teismui atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, kad su ieškiniu nesutinka ir prašo atmesti jį kaip nepagrįstą. Atsiliepime pažymėta, kad palikėja R. M. Vilniaus miesto 14-ajame notarų biure 2008-12-05 sudarytu testamentu visą savo turtą buvo palikusi ieškovei. Ieškovė apie šį testamentą žinojo ir dalyvavo jį paskelbiant 2014-03-28 notarų biure. Atsiliepime pabrėžta, kad ieškovė dar testamento paskelbimo metu Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos atstovei aiškiai išreiškė savo atsisakymą priimti palikėjos palikimą, skatino valstybės atstovus kuo skubiau imtis veiksmų palikėjos turtui paveldėti. Valstybinė mokesčių inspekcija, išsiaiškinusi, kad nėra kitų asmenų, kurie pretenduotų į palikėjos turtą bei atsižvelgdama į tai, jog priimti palikimą buvo raginama ieškovės, 2014-05-20 raštu Nr. (28.8-08-04)-RNA-19015 kreipėsi į Vilniaus miesto 1-ąjį notaro biurą, prašydama išduoti palikimo perėjimo valstybei liudijimą, ir taip priėmė palikimą. Ieškovės ieškinyje nurodytas faktas, jog palikimo priėmimo metu Valstybinė mokesčių inspekcija žinojo apie Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjamą civilinę bylą Nr. 2-3675-936/2014, nėra pagrindas liudijimui pripažinti negaliojančiu, nes būtent nurodytos bylos nagrinėjimas ir buvo pagrindinė priežastis, dėl kurios ieškovė ragino valstybę priimti palikėjos palikimą. Teisės aktuose nenustatyta, kad turto, kurio disponavimas yra apribotas areštu ar hipoteka, negalėtų būtų paveldėjimo teisės objektas, todėl ieškovės teiginys, kad valstybė negalėjo paveldėti buto dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-05-30 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-24721-936/2013 pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių (arešto), yra visiškai nepagrįstas ir atmestinas.

Atsakovė notarė V. S.-M. su ieškiniu nesutiko. Nurodo, kad 2014-03-28 Vilniaus miesto 1-ajame notaro biure, laikantis CK 5.33 straipsnio reikalavimų, dalyvaujant ieškovei E. K.-K. ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos atstovei D. J., buvo paskelbtas R. M. oficialusis testamentas. Atsakovės nurodyta, kad ieškovei buvo žinomas R. M. oficialiojo testamento turinys, ir ji, kaip testamentinė įpėdinė, turėjo laisvą valią spręsti dėl palikimo priėmimo. Pasak atsakovės, po testamento paskelbimo, tą pačią dieną – 2014-03-28 – Vilniaus miesto 1-ajame notaro biure buvo patvirtintas ieškovės E. K.-K. atsisakymas nuo R. M. palikimo, kurio ieškovė neginčija. Vilniaus miesto 1-ajame notaro biure 2014-06-02 buvo gautas Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos pareiškimas priimti palikimą po R. M. mirties. Notarės pažymėta, kad, išduodant palikimo perėjimo valstybei liudijimą, paveldimam turtui – butui (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) – buvo įregistruoti juridiniai faktai: areštas, hipoteka, iškelta byla, susijusi su nekilnojamuoju daiktu. Turto areštas, hipoteka, ar bylos, susijusios su nekilnojamuoju daiktu, iškėlimas netrukdo notarui išduoti paveldėjimo teisės liudijimą, nes taip vyksta materialiųjų ir procesinių teisių perėmimas. Galiojant vienašaliam sandoriui – ieškovės atsisakymui nuo palikimo – nėra teisinio pagrindo tenkinti ieškovės ieškinį ir pripažinti negaliojančiu Palikimo perėjimo valstybei 2014-06-06 liudijimą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. birželio 8 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas konstatavo, kad ieškovė neturi teisės ginčyti palikimo perėjimo valstybei liudijimo CK 5.8 straipsnio pagrindu, nes, 2014-03-28 atsisakiusi R. M. palikimo, ji nelaikytina asmeniu, pretenduojančiu į palikėjos turtą.

Teismas nurodė, kad savo teisę į ginčo butą ieškovė kildina iš 2012-06-18 preliminariosios pirkimo-pardavimo sutarties, sudarytos dėl ginčo buto Vilniuje, (duomenys neskelbtini). Tačiau šios sutarties pripažinimo pagrindine klausimas sprendžiamas kitoje civilinėje byloje, iškeltoje 2013-05-30 pagal ieškovės E. K.-K. ieškinį atsakovei R. M.. Ginčijamo paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo metu (2014-06-06) nurodytoje civilinėje byloje nebuvo priimtas teismo sprendimas dėl 2012-06-18 preliminariosios pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo pagrindine, t. y. ieškovė nebuvo įrodžiusi nuosavybės teisės į ginčo butą. Dėl to notarė neturėjo jokio teisinio pagrindo siūlyti šį butą perimti ieškovei.

Teismas pažymėjo, kad neįforminus ginčo buto paveldėjimo, išduodant paveldėjimo teisės liudijimą, negalėtų vykti teismo procesas ieškovės iškeltoje civilinėje byloje dėl 2012-06-18 preliminariosios pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo pagrindine: 2014-01-04 mirus atsakovei R. M., ieškovei 2014-03-28 pareiškimu atsisakius priimti R. M. palikimą pagal testamentą, paaiškėjus, kad nėra nei kitų testamentinių, nei įstatyminių įpėdinių, neliko vienos iš ginčo šalių – atsakovo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad atsakovei buvo suprantama, jog tokia teisinė situacija yra negalima, nes ji pati 2014-05-12 kreipėsi į valstybei paveldėjimo santykiuose atstovaujančią instituciją, ragindama priimti mirusios R. M. palikimą, nevilkinant civilinės bylos dėl palikėjai priklausiusio buto nagrinėjimo (b. l. 50).

Teismas konstatavo, kad, mirus turto savininkui, įvyksta universalus jo teisių ir pareigų perėmimas, kuris įforminamas notaro išduodamu paveldėjimo teisės liudijimu. Turto paveldėjimas po savininko mirties, kai mirusiojo teisės ir pareigos pereina testamentiniams ar įstatyminiams įpėdiniams, nėra disponavimas areštuotu turtu. Dėl to paveldėjimo teisės liudijimo į turtą, kuriam pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, išdavimas nereiškia jomis nustatyto draudimo disponuoti areštuotu turtu pažeidimo. Taigi civilinėje byloje Nr. 2-1228-809/2015 ginčo butui pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nebuvo teisinė kliūtis notarei išduoti nagrinėjamoje byloje ginčijamą paveldėjimo teisės liudijimą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Apeliantė (ieškovė) E. K.-K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-06-08 sprendimą ir bylą grąžinti pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinį skundą grindžia argumentais:

1. Apeliantė neatsisako jai priklausančio palikimo, nes iš byloje esančių byloje įrodymų matosi, kad ieškovė atsisakė tik nuo turtinio paveldėjimo pagal testamentą, be neatsisakė kita materialine teisės norma.

2. Notarė, žinodama, kad butui, esančiam (duomenys neskelbtini), Vilniuje, taikomos laikinosios apsaugos priemonės – areštas -patvirtino palikimo perėjimo valstybei liudijimą dėl šio buto perėjimo Lietuvos Respublikos nuosavybėn, ir Turto perdavimo-priėmimo 2014-06-12 aktu perdavė butą Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos. Tokiu būdu notarė atliko nusikalstamus veiksmus.

3. Teismo sprendimas naikintinas dėl absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nes atsakovu vietoje VMI prie LR Finansų ministerijos įvardinta Lietuvos valstybė.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą notarė V. S.-M. prašo apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-06-08 sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodo šiuo argumentus:

1. Apeliantė apeliaciniame skunde nepateikia jokių įrodymų, kad byla būtų išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo, kad sprendimas yra be motyvų, kad yra išspręsti ne visi byloje pareikšti reikalavimai ar yra kiti LR CPK 329 str. numatyti pagrindai. Ieškovei E. K. – K. atsisakius nuo palikimo ir jo nepriėmus, paveldimas turtas po?R. M. mirties paveldėjimo teise perėjo valstybei (LR CK 5.62 str. ), kurią atstovauja VMI prie LR Finansų ministerijos. Apeliantė neskiria atsakovo nuo atstovo. Pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo paveldėjimo teisinių santykių dalyvius, nes pagal minėtą LR CK 5.62 str., paveldimas turtas paveldėjimo teise perėjo valstybei.

2. E. K. – K. apeliaciniame skunde nurodo, kad „2014-03-28 pareiškimu ieškovė atsisakė tik nuo turtinio paveldėjimo pagal testamentą bet neatsisakė nuo paveldėjimo kita materialinės teisės norma, pvz. civilinės bylos pagrindu“. Šis apeliacinio skundo argumentas yra visiškai nesuprantamas ir neatitinka LR Civilinio kodekso normų, reglamentuojančių paveldėjimo teisinius santykius. Įstatymas nenumato paveldėjimo civilinės bylos pagrindu.

3. Savo apeliaciniame skunde apeliantė pripažįsta, kad „atsisakė nuo turtinio paveldėjimo pagal testamentą“. Tai patvirtina, kad 2014-03-28 vienašalis sandoris (atsisakymas nuo palikimo) atitiko tikrąją ieškovės valią. Šias aplinkybes ieškovė patvirtino ir teismo posėdyje, ką įrodo teismo posėdžio garso įrašas. Pagal CK 5.60 str. 2 d. palikimo atsisakymas turi tas pačias pasekmes, kaip ir palikimo nepriėmimas. Esant galiojančiam vienintelio testamentinio įpėdinio atsisakymui nuo palikimo ir nesant įstatyminių įpėdinių, paveldimas turtas po R. M. mirties paveldėjimo teise perėjo valstybei.

4. Paveldimam turtui (butui) buvo įregistruoti juridiniai faktai: areštas; hipoteka; iškelta byla, susijusi su nekilnojamuoju daiktu. Visi nekilnojamojo turto registro duomenys, charakterizuojantys paveldimą nekilnojamąjį daiktą, buvo perkelti į palikimo perėjimo valstybei liudijimą, tame tarpe ir įregistruoti juridiniai faktai, kurie seka paskui turtą. Įpėdinis, priėmęs palikimą, įgyja teisę ne tik į palikėjo turtą ir turtines teises, bet perima ir palikėjo įsipareigojimus (skolas ). Viešame Registre registruoti juridiniai faktai nebuvo kliūtis notarui išduoti paveldėjimo teisės liudijimą (šiuo atveju palikimo perėjimo valstybei liudijimą), nes tokiu būdu vyksta materialinių ir procesinių teisių perėmimas.

5. Pirmos instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad turto paveldėjimas po savininko mirties, kai mirusiojo teisės ir pareigos pereina įpėdiniams, nėra disponavimas areštuotu turtu. Todėl apeliacinio skundo argumentai, kad notarė V. S. M. negalėjo išduoti paveldėjimo teisės liudijimo dėl iškeltos kitos bylos ir taikytų laikinųjų apsaugos priemonių nėra teisiškai pagrįsti.

Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos prašo pirmos instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad pati ieškovė E. K. – K. 2014-05-12 kreipėsi į VMI prie LR Finansų ministerijos, ragindama priimti palikimą, atsiradusį po R. M. mirties, kad nebūtų vilkinamas kitos civilinės bylos pagal E. K. – K. ieškinį R. M. nagrinėjimas. Ši aplinkybė patvirtina, kad, mirus nekilnojamojo turto savininkei ( R. M. ), įvyko universalus jos teisių ir pareigų perėmimas, kuris buvo įformintas 2014-06-06 palikimo perėjimo valstybei liudijimu. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, turto paveldėjimas po savininko mirties, kai mirusiojo teisės ir pareigos pereina įpėdiniams, nėra disponavimas areštuotu turtu. Tokiu būdu, apeliacinio skundo argumentai, kad notarė Vaiva S. M. negalėjo išduoti paveldėjimo teisės liudijimo dėl iškeltos kitos bylos ir taikytų laikinųjų apsaugos priemonių nėra teisiškai pagrįsti.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektais, o nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas apsprendžia apeliacinio skundo teisiniai argumentai bei motyvai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Šiuo atveju sprendimo absoliutaus negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Apeliacijos dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino negaliojančiu 2014-06-06 palikimo perėjimo valstybei liudijimą, patvirtintą notarės V. S. – M..

Byloje nėra ginčo dėl to, kad 2014-01-04 mirus testatorei R. M., apeliantė atsisakė jai priklausančio palikimo pagal CK 5.60 straipsnį.

Apeliantė, kvestionuodama pirmos instancijos teismo sprendimą, kuriuo buvo netenkintas jos reikalavimas pripažinti negaliojančiu 2014-06-06 palikimo perėjimo valstybei liudijimą, nurodo, kad ji atsisakė tik nuo turtinio paveldėjimo pagal testamentą, tačiau neatsisakė nuo paveldėjimo kita materialine teisės norma, pvz. civilinės bylos pagrindu.

Kaip matyti iš LITEKO sistemos Vilniaus miesto apylinkės teisme yra nagrinėjama civilinė byla pagal apeliantės ieškinį, kuriuo ji siekia pagal ieškovės E. K.-K. ieškinį atsakovei R. M. dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo galiojančia. Ši byla nėra išnagrinėta, bet sustabdyta iki šioje byloje įsiteisės galutinis teismo sprendimas šioje byloje. Taigi pirmos instancijos teismas visiškai pagrįstai nurodė, kad paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo metu nebuvo įrodžiusi nuosavybės teisės į ginčo butą. Dėl to gavus apeliantės atsisakymą nuo palikimo, notarei nebuvo jokių kliūčių įforminti R. M. palikimo perėjimą valstybei.

Akcentuotina, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 5.1 straipsnį 1 dalį paveldėjimas – tai mirusio fizinio asmens turtinių teisių, pareigų ir kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams pagal įstatymą arba (ir) įpėdiniams pagal testamentą. Civilinio kodekso 5.2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti du paveldėjimo pagrindai - pagal įstatymą ir pagal testamentą. Kiti paveldėjimo pagrindai įstatyme nėra įtvirtinti. Todėl apeliacinio skundo argumentas, kad apeliantė tikėjosi turtą paveldėti kita materialine teisės norma laikytinas nepagrįstu.

Nesutikdama su pirmos instancijos teismo sprendimu apeliantė taip pat nurodo, kad notarė, žinodama, kad butui, esančiam (duomenys neskelbtini), Vilniuje, taikomos laikinosios apsaugos priemonės – areštas – vis tiek patvirtino palikimo perėjimo valstybei liudijimą dėl šio buto perėjimo Lietuvos Respublikos nuosavybėn bei turto perdavimo-priėmimo 2014-06-12 aktu perdavė butą Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos. Tokiu būdu, apeliantės nuomone, buvo pažeistos įstatymo nuostatos, o notarė atliko nusikalstamus veiksmus.

LR notariato įstatymo 1 str. yra numatyta, jog notarai turi teisę juridiškai įtvirtinti tik neginčijamas fizinių ir juridinių asmenų subjektines teises ir juridinius faktus. LR Notariato įstatymo 40 str. numato, kad notaras privalo atsisakyti atlikti notarinį veiksmą, jeigu tokio veiksmo atlikimas prieštarauja įstatymams. Taip yra užtikrinama fizinių ir juridinių asmenų ir valstybės teisėtų interesų apsauga.

Nagrinėjamu atveju nebuvo ginčo dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo. Priešingai, notarė turėjo aiškų apeliantės rašytinį atsisakymą nuo palikimo (b.l. 68), todėl patikrinusi, kad testatorė R. M. neturi įpėdinių, kurie galėtų priimti palikimą pagal įstatymą, vadovaujantis CK 5.62 straipsniu, palikimo perėjimo liudijimą išdavė valstybei. Butui pritaikytas areštas taip pat negalėjo būti kliūtis išduoti paveldėjimo teisės liudijimą. Palikėjui mirus, įvyksta universalus jo turtinių teisių ir pareigų bei kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams. Įpėdinis priima visą palikimą besąlygiškai, t. y. visas palikėjo reikalavimo teises ir pareigas. Taigi tuo atveju, kai paveldimam turtui yra taikomas areštas, įstatymai nedraudžia notarui išduoti paveldėjimo liudijimo, tačiau įregistruoti juridiniai faktai (areštas, hipoteka, įrašas apie iškeltą bylą) taip pat išlieka.

Negalima sutikti su apeliantės argumentu, kad pirmos instancijos teismo sprendimas turėtų būti panaikintas dėl absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nes sprendime atsakovu vietoje Valstybinės mokesčių inspekcijos yra įvardinta Lietuvos valstybė.

Kaip minėta, esant galiojančiam vienintelio testamentinio įpėdinio atsisakymui nuo palikimo ir nesant įstatyminių įpėdinių, paveldimas turtas po R. M. mirties paveldėjimo teise perėjo valstybei.

Valstybės paveldėto turto apskaitymą ir realizavimą reglamentuoja Bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, valstybei perduoto turto, daiktinių įrodymų, lobių ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 634. Pagal šių taisyklių 43 punktą, kai turtas valstybės nuosavybėn gali pereiti paveldėjimo teise, kompetentingos valstybės (savivaldybės) institucijos atstovai (pareigūnai) privalo informuoti atitinkamą mokesčių inspekciją (pagal turto buvimo vietą) apie numatomą palikimo perėjimą valstybei.

Pagal Lietuvos Respublikos Finansų ministro1997 m. liepos 29 d. Nr. 110 įsakymu patvirtintų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos – centrinio mokesčio administratoriaus nuostatų 9 ir 9.13 punktus Valstybinė mokesčių inspekcija atstovauja valstybės interesams teismuose bei kitose institucijose.

Atsižvelgiant į tai, kad teisės aktai įtvirtina, kad Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos atlieka visas su valstybės paveldėjimo procedūromis susijusius veiksmus ir turi teisę valstybę atstovauti teismuose, nėra pagrindo sutikti su apeliantės argumentu, kad Lietuvos valstybė yra netinkamas atsakovas byloje. Dėl to absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai nagrinėjimo atveju nekonstatuotini.

Remiantis išdėstytu, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė teisingam ginčo išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai, pilnai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai išaiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, motyvavo savo išvadas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą -ieškinį atmesti, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 185 str., 263 str. 1 d.).

Vadovaudamasi LR civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.