- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-07-04
- Bylos Nr.
- 1A-702-149-2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-12-1-03252-2010-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Leonarda Gurevičienė (pirm.), Arūnas Kisielius, Vitalija Norkūnaitė
- Nuteistasis
- F. K.
- Advokatai
- Arvydas Montrimas, Vidmantas Martyšius
- Kategorijos
Teisėjas A.Piesliakas Teisminio proceso Nr. 1-12-1-03252-2010-0
2012 m. liepos 4 d.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo F. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012-04-24 nuosprendžio, kuriuo:
F. K. pripažintas kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d., ir nuteistas 1300 Lt (10 MGL) dydžio bauda.
Taip pat šiuo nuosprendžiu iš F. K. priteista: 248,72 Lt Valstybinės ligonių kasos naudai gydymo išlaidoms atlyginti ir 5500 Lt J. P. padarytai turtinei ir neturtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
F. K. nuteistas už tai, kad jis 2010-09-15, apie 16.20 val., viešoje vietoje Žalgirio – Geležinio Vilko gatvių sankryžoje, Vilniuje, degant raudonam draudžiamajam šviesoforo signalui ir visiems automobiliams sustojus, išlipo iš savo vairuojamojo automobilio Mercedes Benz S420, valstybinis numeris BFK 999, priėjo prie automobilio VW Golf, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) vairuotojo pusės durelių ir dėl mažareikšmės priežasties, kai nukentėjusysis J. P. atidaręs dureles lipo iš savo automobilio, ne mažiau kaip du kartus sudavė kumščiu J. P. į veidą, ir padarė jam kraujosruvas su muštinėmis žaizdomis veido kairėje pusėje, tai yra nežymiai sutrikdė sveikatą, tokiu savo įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei aplinkai, sutrikdė visuomeninę rimtį ir tvarką, po ko grįžo į savo automobilį ir iš įvykio vietos pasišalino.
Šiais savo veiksmais F. K. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu F. K. prašo panaikinti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012-04-24 nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – nutraukti baudžiamąją bylą F. K. Lietuvos Respublikos BK 38 str. pagrindu.
Teigia, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis neteisėtas ir neteisingas, todėl naikintinas.
Nuteistojo teigimu teismo pirmosios instancijos teismo posėdyje net nebuvo svarstomas Lietuvos Respublikos BK 38 str. taikymas, nors, nuteistojo teigimu, jis kartu su nukentėjusiuoju raštu kreipėsi į teismą, prašydami taikyti Lietuvos Respublikos BK 38 str. nuostatas, ir tam neprieštaravo prokuroras. Mano, kad teismas neįvertino advokatų V.Martyšiaus ir A.Montrimo pastangomis kelis mėnesius trukusios mediacijos dėl nusikaltimą padariusio asmens ir nukentėjusiojo susitaikymo.
Taip pat teigia, kad, tirdamas ir vertindamas įrodymus pirmosios instancijos teismas buvo šališkas jo (apelianto) atžvilgiu, nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nusikalstamos veikos aplinkybes pradėjo dėstyti tik nuo to momento, kai jis (apeliantas) 2010-09-15 apie 16.20 val. priėjo prie automobilio VW Golf durelių ir du kartus sudavė kumščiu nukentėjusiajam J. P. į veidą, teigia, jog teismas visiškai nevertino prieškonfliktinės situacijos ir tokiu būdu sudarė jam (apeliantui) ypatingai nepalankią teisinę situaciją. Įsitikinęs, kad teismas pažeidė jo teisę į gynybą, nes jo ir nukentėjusiojo J. P. teismui pateiktą raštišką pareiškimą-prašymą dėl baudžiamosios bylos nutraukimo teismas prilygino jo raštiškam prisipažinimui. Taip pat, mano, jog pirmosios instancijos teismas, parinkdamas bausmę, neatsižvelgė į tai, kad nusikaltimas padarytas visiškai atsitiktinai, kad jis dėl padaryto nusikaltimo gailisi, o dėl padarytos žalos pasiektas susitarimas.
Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašo F. K. apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašo skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo F. K. apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės aktų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. (kasacinė nutartis Nr. 2K-204/ 2008).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Tačiau jeigu teismas, nagrinėdamas bylą, nustato esminių šio Kodekso pažeidimų, jis, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, patikrina, ar tai turėjo neigiamos įtakos ne tik asmeniui, dėl kurio skundo nagrinėjama byla, bet ir kitiems skundų nepadavusiems nuteistiesiems (LR BPK 320 str.).
Dėl BK 38 str. taikymo
Apelianto teigimu pirmosios instancijos teismas yra šališkas, nes netinkamai įvertino įrodymus, neištyrė visų aplinkybių ir nepagrįstai jo atžvilgiu netaikė BK 38 str. nuostatų, nors jis su nukentėjusiuoju J. P. raštu prašė teismą atleisti jį (apeliantą) nuo baudžiamosios atsakomybės ir baudžiamąją bylą nutraukti.
Lietuvos Respublikos BK 38 str. numato, kad kaltininkas, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu jis ir nukentėjęs asmuo susitaiko. Tačiau tam turi būti visi BK 38 str. 1 d. nustatyti pagrindai. Nesant nors vieno iš jų, atleidimas pagal Lietuvos Respublikos BK 28 str. – negalimas. Taip pat pažymėtina, kad, net ir esant visiems BK 38 str. nustatytiems pagrindams, teismas, įvertinęs visas bylos aplinkybes, gali kaltininko neatleisti nuo baudžiamosios atsakomybės.
Taigi, tam, kad teismas galėtų atleisti kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės, kaltininkas turi: 1) prisipažinti padaręs nusikalstamą veiką ir 2) savu noru atlyginti ar pašalinti fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą žalą arba susitarti dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo ir 3) susitaikyti su nukentėjusiu asmeniu arba juridinio asmens ar valstybės institucijos atstovu, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų.
Kolegijos nuomone pirmosios instancijos teismas pagrįstai F. K. prisipažinimą nepripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe ir motyvuotai atsisakė taikyti BK 38 str. nuostatas.
Pagal susiformavusią teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo savanoriškai prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, t. y. veiką, kurią jis tiesiogiai padarė, o jei nusikalstama veika padaryta kartu su bendrininkais – kai atskleidžia ir bendrininkų padarytas veikas. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius (teikia nukentėjusiajam neatidėliotiną pagalbą, jo atsiprašo ir pan.) (kasacinės bylos Nr. 2K-31/2006, 2K-300/2006, 2K-491/2007, 2K-43/2008, 2K-57/2008, 2K-301/2008, 2K-353/2008, 2K-38/2009, 2K-259/2009, 2K-94/2010). Tai yra kaltininko prisipažinimas neturi būti deklaratyvus, arba verčiamas byloje esančių neginčijamų įrodymų. Teismų praktikoje pripažįstama, kad, jeigu kaltininkas teisme pakeičia ikiteisminio tyrimo metu duotus teisingus parodymus arba duoda tik iš dalies teisingus parodymus apie esmines nusikalstamos veikos aplinkybes ar prisipažįsta tik dėl byloje surinktų įrodymų, t. y. ne savo noru, tokiu atveju nelaikoma, jog asmuo prisipažino padaręs nusikalstamą veiką (kasacinė nutartis Nr. 2K-269/2008).
Šiuo konkrečiu atveju F. K. prisipažinimas nėra nuoširdus ir savanoriškas. Nei ikiteisminio tyrimo, nei teisiamojo posėdžio metu F. K., neteisingai nurodydamas esmines bylos aplinkybes, dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos neprisipažino. Taip pat faktinėmis bylos aplinkybėmis nustatyta, kad F. K., siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės, prašė savo pažįstamo V. B. melagingai liudyti jo naudai, kad VW Golf vairuotojas, pavojingai manevruodamas, sukėlė avarinę situaciją. Apelianto žodžių deklaratyvumą patvirtina ir apeliacinio skundo argumentai, kai apeliantas, teigdamas, jog nuoširdžiai gailisi, tuo pačiu bando kaltę perkelti nukentėjusiajam, neva savo elgesiu išprovokavusiam konfliktinę situaciją, teigdamas, jog teismas neįvertino pieškonfliktinės situacijos ir nepagrįstai rašytinį pareiškimą-prašymą pripažino prisipažinimu dėl nusikalstamos veikos padarymo.
Tiek nuteistojo elgesys nusikalstamos veikos padarymo metu, kai jis ciniškai dėl mažareikšmių aplinkybių, jausdamas visišką savo nebaudžiamumą, viešoje vietoje, du kartus sudavęs kumščiu nukentėjusiajam J. P., tokiu savo elgesiu priešpastatydamas save aplinkiniams ir juos šokiruodamas, sėdęs į automobilį iš įvykio vietos pasišalino, tiek ir jo elgesys ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme, kai jis neigė savo kaltę, tuo pačiu prašydamas V. B. melagingai liudyti jo naudai, bei apeliacinio skundo argumentai pagrįstai verčia abejoti nuteistojo F. K. nuoširdžiu gailėjimusi dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo.
Nagrinėjamo skundo kontekste taip pat pažymėtina, kad BK 284 straipsnio 1 dalis nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Vienas iš būdų, kuriuo gali būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka, yra fizinio smurto panaudojimas prieš kitą asmenį viešoje vietoje. Kvalifikuojant veiką pagal BK 284 straipsnio 1 dalį neturi reikšmės veikos padarymo motyvai. Jie gali būti ir chuliganiški, bet gali būti ir asmeniniai. Veikos kvalifikavimą pagal BK 284 straipsnį apsprendžia šie objektyvieji nusikaltimo sudėties požymiai: padarytos veikos (veiksmų) pobūdis, kilę padariniai ir nusikaltimo padarymo vieta. Nusikaltimo padarymo vieta – yra viešoji vieta. Viešoji vieta yra viešoji erdvė, į kurią turi teisę patekti kiti asmenys be kaltininko leidimo ir kurioje būnant asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai, o būtent gerbti ir nepažeisti kitų žmonių teisių, rimties, netrukdyti jiems. Nusikalstamo elgesio padariniai šiuo atveju yra viešosios rimties ar tvarkos sutrikdymas. Nors šis BK straipsnis ima apsaugon tokią vertybę kaip viešoji tvarka ir rimtis, tačiau dėl kaltininko veiksmų sutrikdant viešąją tvarką paprastai kitiems žmonėms padaromi sveikatos sutrikdymai, sužalojamas ar sunaikinamas svetimas turtas. Todėl papildoma vertybė, saugoma BK 284 straipsnio, yra žmogaus sveikata bei nuosavybė. Kaltininkui nusikalstamai veikiant viešojoje vietoje kitiems asmenims gali būti padaromi įvairaus laipsnio sveikatos sutrikdymai, sugadinama ar sunaikinama nuosavybė. Tačiau iš visų galimų sveikatos sutrikdymų šis BK straipsnis apima tik fizinio skausmo sukėlimą ir nežymų sveikatos sutrikdymą. Kilus šiems padariniams veika kvalifikuojama pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Tuo tarpu jeigu sutrikdant visuomenės rimtį ar tvarką nukentėjusiajam padaromas nesunkus ar sunkus sveikatos sutrikdymas, veika kvalifikuojama kaip idealioji dviejų nusikalstamų veikų sutaptis t. y. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir BK 135 ar 138 straipsnio atitinkamą dalį.
Chuliganiškais motyvais laikoma, kai veika padaroma dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį (LAT nutartis kasacinėje byloje Nr. 2K-249/2009).
Taigi, F. K. savo neteisėtais veiksmais ne tik nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo J. P. sveikata, kuri yra fakultatyvusis nusikalstamos veikos objektas, bet tuo pačiu sutrikdė viešą rimtį ir tvarką. Apie tai, kad F. K. savo iššaukiančiu elgesiu priešpastatė save aplinkiniams, dėl ko jie buvo šokiruoti, patvirtina ir ta aplinkybė, kad po nusikaltimo padarymo asmuo, paskambinęs bendruoju pagalbos telefonu, nurodė, kad važiuodamas pro šalį matė, kaip automobilio Mercedes Benz vairuotojas susiginčijo su VW Golf vairuotoju ir pastarąjį sumušė. Šio asmens teigimu, nukentėjusiojo veidas buvo kruvinas, o jį sumušęs Mercedes Benz vairuotojas iš eismo įvykio vietos pabėgo. Taigi, dėl įžūlaus F. K. elgesio nukentėjo ne tik J. P., bet ir kiti nenustatyti byloje asmenys, kuriuos šokiravo nuteistojo elgesys.
Pagal Aukščiausiojo teismo formuojamą praktiką panašaus pobūdžio bylose, nukentėjusiojo eismo taisyklių pažeidimas, kai joks eismo įvykis neįvyksta, vertintini kaip menkavertis pretekstas kaltininkui elgtis agresyviai, smurtaujant, visiškai neadekvačiai nukentėjusiosios poelgiui, tokie kaltininko veiksmai yra įžūlūs, akivaizdžiai prieštaraujantys visuomenėje susiklosčiusioms elgesio taisyklėms ir rodo visišką jų nepaisymą, nepagarbos aplinkiniams ir aplinkai demonstravimą; dėl šių veiksmų buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, nukentėjo ne tik iki įvykio F. K. nepažįstamas J. P., į tai reagavo ir pašaliniai asmenys. Taigi nuteistojo veikoje yra visi būtini objektyvūs nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje, požymiai (kasacinės nutartys Nr. 2K- 537/2008, 2K-412/2009), todėl nuteistojo teiginys, kad pirmosios instancijos teismas yra šališkas, nes netinkamai įvertino įrodymus, neištyrė visų aplinkybių ir nepagrįstai jo atžvilgiu netaikė BK 38 str. nuostatų, atmestinas kaip nepagrįstas.
Kolegija taip pat atmeta apelianto argumentus, jog pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmę nepakankamai charakterizavo jo asmenybę. Priešingai, pirmosios instancijos ne tik įvertino nuteistojo elgesį nusikalstamos veikos padarymo metu ir po jos padarymo, bet ir kitas jį charakterizuojančias aplinkybes: kad F. K., veikdamas tiesiogine tyčia, padarė vieną nesunkų nusikaltimą, jis anksčiau neteistas, administracine tvarka nebaustas, dirba, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, yra vedęs, augina du mažamečius vaikus, taip pat atsižvelgė į tai, jog įvykio metu F. K. dirbo kelių policijos tarnyboje ir jo darbas buvo susijęs su kelių eismo taisyklių laikymosi kontrole. Teismas konstatavo, jog Lietuvos Respublikos Policijos veiklos įstatymo 21 str. yra nustatytos policijos pareigūnų pareigos, tarp kurių yra pareiga gerbti ir ginti žmogaus orumą, užtikrinti ir saugoti jo teises bei laisves. Todėl F. K., pats prižiūrėdamas kelių eismo taisyklių laikymąsi, žinojo, kaip reikia pasielgti pastebėjus galimai pažeidžiantį kelių eismo taisykles kitą vairuotoją. Tokią jo pareigą nustato ir Policijos veiklos įstatymo 21 str. 1 d. 2 p., kuriame nurodyta, kad gavęs pranešimą apie daromą nusikalstamą veiką ar kitokį teisės pažeidimą arba pats būdamas įvykio liudininku, imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai ar kitam teisės pažeidimui, įvykio vietai bei įrodymams apsaugoti, nusikalstamos veikos liudininkams nustatyti, sulaikyti ir pristatyti į policijos įstaigą asmenį, padariusį įstatymų uždraustą veiką, bei pranešti apie tai policijos įstaigai. Šio punkto reikalavimai (išskyrus reikalavimą pranešti apie tai policijos įstaigai) netaikomi policijos pareigūnui tais atvejais, kai šios pareigos vykdymas iš esmės pakenktų specialios kompetencijos policijos įstaigos uždaviniams įgyvendinti.
Taigi pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs F. K. asmenybę charakterizuojančius duomenis, padarė pagrįstą išvadą, jog F. K. pasielgė priešingai įstatymams, savo veiksmais parodė savo vidinę nuostatą nesilaikyti įstatymų ir konfliktą išspręsti fizinio smurto pagalba, pasielgdamas kaip chuliganas.
Taip pat pažymėtina, kad kolegija teigiamai vertina advokatų V.Martyšiaus ir V.Montrimo pastangas, siekiant konfliktą išspręsti taikiai, tačiau šiuo konkrečiu atveju kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra būtinų Lietuvos Respublikos BK 38 str. nustatytų pagrindų, kad būtų galima taikyti šio straipsnio nuostatas. Be to pažymėtina, jog F. K. neteisėtais veiksmais pažeidė ne tik J. P. sveikatą, bet ir viešąją tvarką, į ką reagavo ir kiti pašaliniai asmenys.
Teismas, skirdamas bausmę, vadovaudamasis LR BK 61 straipsnio 1 dalies nuostatomis bei formuojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių, ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, bei įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Ši baudžiamojo įstatymo nuostata išvardija kriterijus, į kuriuos teismas privalo atsižvelgti parinkdamas bausmės rūšį ir nustatydamas bausmės dydį. BK 61 straipsnio 2 dalies dispozicija neriboja teismo teisės pasirinkti BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytos bausmės rūšies ar nustatyti jos dydžio, tačiau reikalauja motyvuoti atitinkamą sprendimą bei nurodo, kad bausmės dydis turi būti skaičiuojamas nuo jos vidurkio.
Apylinkės teismas, įvertinęs, kad nėra F. K. atsakomybę sunkinančių aplinkybių ir yra viena jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė (iš dalies atlygino padarytą žalą ir susitarė dėl neatlygintos žalos dalies atlyginimo sąlygų), taip pat tai, kad F. K., anksčiau neteistas, administracine tvarka nebaustas, dirba, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, yra vedęs, augina du mažamečius vaikus, veikdamas tiesiogine tyčia, padarė nesunkų (BK 11 str. 3 d.) nusikaltimą, pagrįstai paskyrė jam su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, kuri, būdama artima Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. sankcijose numatytos šios bausmės rūšies minimumui, yra aiškiai ne per griežta, atitinka siekiamus bausmės tikslus.
Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, jog Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012-04-24 nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, keisti jį ar naikinti nėra įstatyminio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., kolegija
nutarė:
Nuteistojo F. K. apeliacinį skundą atmesti.