Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Kaminsko, Jolitos Rasiukevičienės ir Mildos Vainienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo B. Z. (B. Z.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas Rusijos Federacijos pilietis B. Z. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1–5) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2017 m. birželio 22 d. sprendimą Nr. (15/5-2)11U-877(00942).

Pareiškėjas nurodė, jog kreipėsi į Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriaus Druskininkų grupę (toliau – ir Migracijos valdyba) su prašymu pratęsti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tuo pagrindu, kad jis yra Švedijos Karalystės ne pelno organizacijos „Didaktik“ Lietuvos filialo dalyvis. Kartu su prašymu pateikė 2016 m. vasario 10 d. Švedijos Karalystės Vyriausybės kanceliarijos išduotą dokumentą dėl ne pelno organizacijų finansavimo, kuriame patvirtinama, kad Švedijos Karalystės Vyriausybė įvairiais indeliais ne pelno organizacijai „Didaktik“ suteikia paramą ir finansavimą visuomeninę naudą turinčioms savanorių programoms „Senjorai kompiuterių pasaulyje“ ir „Gyvūnų karalija“. Migracijos valdyba išdavė pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tačiau skundžiamu sprendimu jį panaikino, motyvuodamas tuo, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė suklastotą dokumentą apie ne pelno organizacijos „Didaktik“ Lietuvos filialo vykdomų savanorių programų finansavimą, pagrindinis pareiškėjo tikslas – ne siekis užsiimti teisėta savanoriška veikla Lietuvos Respublikoje, vykdant programą „Senjorai kompiuterių pasaulyje“, o įteisinti savo buvimą Šengeno valstybėse, todėl yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmė.

Pareiškėjo teigimu, tokia išvada buvo padaryta remiantis tik vienu dokumentu ir neįvertinus kitų, turinčių reikšmės aplinkybių. Nurodė, kad organizacijos „Didaktik“ Lietuvos filialas VĮ Registrų centras užregistruotas dar 2015 m. sausio 14 d., įmonei suteiktas kodas, organizacija jungia daugiau nei 60 narių ir dalyvių, kurių dalis turi leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pagal ne pelno organizacijos „Didaktik“ Lietuvos filialo nuostatus Švedijos Karalystės organizacijos „Didaktik“ lėšos ir turtas nėra vienintelis ir pagrindinis Lietuvos filialo pajamų šaltinis. Nuostatuose nurodyta, kad Lietuvos filialui gali būti perduotos organizacijos lėšos ir turtas, bet filialas nebūtinai privalo naudotis jomis savo vykdomoje veikloje.

Pažymėjo, kad 2016 m. vasario 10 d. Švedijos Karalystės Vyriausybės kanceliarijos išduotas dokumentas yra patvirtintas pažyma (Apostille), todėl pareiškėjas neturėjo pagrindo abejoti šio dokumento tikrumu. Be to, šio dokumento tikrumu buvo suabejota tik praėjus metams po jo išdavimo, nors po jo pateikimo atsakovas priėmė sprendimus išduoti užsieniečiams leidimus laikinai gyventi Lietuvoje. Be to, atsakovas apie ginčo dokumento netikrumą sprendžia remdamasis tik vienu šaltiniu ir nepateikia jokių kitų objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad pateiktas dokumentas suklastotas.

Pareiškėjo nuomone, šiuo atveju nėra teisinių pagrindų pripažinti, kad gali kilti nelegalios migracijos grėsmė. Mano, kad atsakovo teiginiai dėl keliamos grėsmės nelegaliai migracijai neatitinka tikrovės ir yra nepagrįsti.

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagristą (b. l. 41–45).

Nurodė, kad pareiškėjas kartu su prašymu buvo pateikęs ne pelno organizacijos „Didaktik“ Lietuvos filialo tarpininkavimo raštą, kuriame nurodyta, kad pareiškėjo apsigyvenimo tikslas Lietuvos Respublikoje – dirbti visuomeniniais pagrindais Švedijos Karalystės ne pelno organizacijos „Didaktik“ filiale Lietuvoje pagal patvirtintą programą „Senjorai kompiuterių pasaulyje“, kuri Europoje yra remiama Švedijos Karalystės. Pareiškėjas taip pat pateikė švietėjiškos ne pelno organizacijos „Didaktik“ prašymą priimti pareiškėją, prašyme nurodyta, kad organizacijos savanorystės programą remia Švedijos Karalystės ir Europos Sąjungos valstybės narių vyriausybės. Pareiškėjas taip pat pateikė 2016 m. vasario 10 d. raštą (jame nurodyta, kad raštą pasirašė C. E., Kultūros ministerija), kuriame nurodoma, jog Švedijos Karalystės Vyriausybė įvairiais indėliais ne pelno organizacijai „Didaktik“, suteikia paramą ir finansavimą visuomeninę naudą turinčioms savanorių programoms „Senjorai kompiuterių pasaulyje“ ir „Gyvūnų karalija“. Atsakovas paaiškino, jog, siekdamas nustatyti, ar pareiškėjo ir kitų savanorių, atvykstančių į ne pelno organizacijos „Didaktik“ Lietuvos filialą, pagrindinis tikslas yra užsiimti teisėta veikla minėtoje organizacijoje, kreipėsi į Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministeriją su prašymu pateikti informaciją, ar dokumentą, kurį kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi pateikė pareiškėjas, iš tikrųjų parengė Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministerija ir pasirašė C. E.. 2017 m. gegužės 29 d. Migracijos departamentas gavo Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministerijos raštą, kuriuo informuojama, kad minėto dokumento Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministerija neišdavė ir jo nepasirašė nė vienas ministerijos darbuotojas, todėl Migracijos departamentas padarė išvadą, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie ne pelno organizacijos „Didaktik“ Lietuvos filialo veiklą ir finansavimo šaltinį.

Atsakovas pažymėjo, kad pagal 1961 m. spalio 5 d. Hagos konvencijos dėl užsienio valstybėse išduotų dokumentų legalizavimo panaikinimo nuostatas apostilė nepatvirtina dokumento turinio. Pabrėžė, jog pareiškėjo pateikto 2016 m. vasario 10 d. rašto turinys buvo aiškiai ir vienareikšmiškai paneigtas Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministerijos, todėl Migracijos departamentas neturėjo pagrindo nesivadovauti iš Švedijos gautais duomenimis. Pabrėžė, jog būtent pareiškėjas turėjo pareigą pateikti dokumentus, patvirtinančius leidimo gyventi išdavimo (keitimo) pagrindą, taigi ir dokumentus, kad užsienietis yra Europos Sąjungos ar jos valstybių narių remiamų savanorių programų dalyvis. Vienintelis dokumentas, kuriuo pareiškėjas įrodinėjo leidimo laikinai gyventi išdavimo (keitimo) pagrindą – 2016 m. vasario 10 d. raštas, kurio turinys buvo paneigtas Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministerijos 2017 m. gegužės 24 d. raštu. Jokių kitų dokumentų pareiškėjas nepateikė nei iki ginčijamo sprendimo, nei kartu su skundu teismui. Atsakovo teigimu, priėmus sprendimą išduoti užsieniečiui leidimą gyventi, tokio leidimo išdavimas nereiškia, jog išduotas leidimas negalėtų būti panaikintas. Informacija apie tai, jog 2016 m. vasario 10 d. rašto Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministerija neišdavė, buvo gauta 2017 m. gegužės 29 d. (t. y., priimant sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, ji nebuvo žinoma), ši informacija gauta bendradarbiaujant su kitos valstybės kompetentingomis institucijomis.

Migracijos departamento teigimu, nagrinėjamu atveju nėra reikšminga, ar ne pelno organizacijos „Didaktik“ lėšos ir turtas yra vienintelis Lietuvos filialo pajamų šaltinis, nes vadovaujantis UTPĮ nuostatomis, pagrindas išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu yra tik tuo atveju, jei savanorių programa yra remiama Europos Sąjungos ar jos valstybių narių.

Dėl nelegalios migracijos grėsmės atsakovas paaiškino, kad pagal UTPĮ 4 straipsnio 1 dalį užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje kontroliuoja policija, Migracijos departamentas, Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT), bendradarbiaudami su Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis. Taigi VSAT yra tik viena iš institucijų, teikiančių nuomonę dėl užsieniečių nelegalios migracijos grėsmės, tačiau galutinį sprendimą priima Migracijos departamentas. Atsakovo nuomone, VSAT aprašas nelaikytinas specialiąja norma UTPĮ nuostatų atžvilgiu. Nei UTPĮ, nei kituose teisės aktuose nėra įtvirtinta, kad šie kriterijai yra privalomi Migracijos departamentui priimant galutinį sprendimą, taip pat nėra nustatyta, kad Migracijos departamentas išvadą dėl užsieniečio nelegalios migracijos grėsmės priima išimtinai tik pagal VSAT nuomonę. Pabrėžė, jog Migracijos departamentas, įvertinęs užsieniečio pateiktus dokumentus, institucijų išvadas, t. y. duomenų visumą, priima galutinį sprendimą, kuriame pateikia išvadą dėl užsieniečio nelegalios migracijos grėsmės.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl Migracijos departamento 2017 m. birželio 22 d. sprendimo Nr. (15/5-2)11U-877(00942) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto Rusijos Federacijos piliečiui B. Z., panaikinimo“ teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad 2015 m. lapkričio 27 d. pareiškėjas tuo pagrindu, kad užsiima ir toliau ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, Migracijos valdybai pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 45 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu. Pareiškėjas, pateikdama prašymą, deklaravo, kad yra Europos Sąjungos valstybės narės (Švedijos Karalystės) remiamos savanorių programos dalyvis, atvykstantis į ne pelno organizacijos „Didaktik“ Lietuvos filialą (b. l. 46–53, 186–187).

Prie prašymo 2016 m. kovo 7 d. pareiškėjas taip pat pateikė C. E. iš Kultūros ministerijos pasirašytą Vyriausybės kanceliarijos 2016 m. vasario 10 d. raštą, kuriame tvirtinama, jog Švedijos Karalystės Vyriausybė įvairiais indėliais ne pelno organizacijai „Didaktik“, suteikia paramą ir finansavimą visuomeninę naudą turinčioms savanorių programoms „Senjorai kompiuterių pasaulyje“ ir „Gyvūnų karalija“ (b. l. 134–137).

Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyrius 2016 m. kovo 16 d. sprendimu nusprendė pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje dvejiems metams (b. l. 53). Leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjui išduotas 2016 m. kovo 19 d. (b. l. 154).

Migracijos departamentas 2017 m. gegužės 15 d. raštu Nr. (15/5-7)10K-201483 kreipėsi į Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministeriją su prašymu pateikti informaciją, ar dokumentą, kurį kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi pateikė pareiškėjas, iš tikrųjų parengė Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministerija ir pasirašė C. E. (b. l. 171–172). 2017 m. gegužės 29 d. Migracijos departamentas gavo 2017 m. gegužės 24 d. Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministerijos raštą Nr. Ku2017/01371/D, kuriuo informuojama, kad minėto dokumento Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministerija neišdavė ir jo nepasirašė nė vienas ministerijos darbuotojas (b. l. 173–175).

Migracijos departamentas, įvertinęs minėtą iš Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministerijos gautą informaciją, vadovaudamasis UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2017 m. birželio 22 d. priėmė ginčijamą sprendimą Nr. (15/5-2)11U-877(00942), kuriuo nusprendė panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Sprendime konstatavo, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė suklastotą dokumentą apie ne pelno organizacijos „Didaktik“ Lietuvos filialo vykdomų savanorių programų „Senjorai kompiuterių pasaulyje“ ir „Gyvūnų karalija“ finansavimą, todėl pagrindinis pareiškėjo tikslas – ne užsiimti teisėta savanoriška veikla Lietuvos Respublikoje, vykdant programą „Senjorai kompiuterių pasaulyje“, o įteisinti savo buvimą Šengeno valstybėse, todėl yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmė (b. l. 156–158).

Pagal UTPĮ 26 straipsnį leidimas gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas arba keičiamas, jeigu užsienietis: 1) atitinka Šengeno sienų kodekse nustatytas atvykimo sąlygas; 2) turi galiojantį sveikatos draudimą patvirtinantį dokumentą, kai Lietuvos Respublikos įstatymų numatytais atvejais nėra apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu, arba Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytais atvejais ir tvarka turi patvirtintą Lietuvos Respublikoje gyvenančio Lietuvos Respublikos piliečio arba užsieniečio įsipareigojimą apmokėti išlaidas už gyvenimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu jam suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas; 3) turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; 4) Lietuvos Respublikoje turi tinkamą gyvenamąją patalpą, kurioje ketina deklaruoti savo gyvenamąją vietą ir kurios gyvenamasis plotas, tenkantis kiekvienam pilnamečiam asmeniui, deklaravusiam joje gyvenamąją vietą, būtų ne mažesnis kaip 7 kvadratiniai metrai, nuosavybės teise ar naudojasi tokia patalpa nuomos ar panaudos pagrindais, jei atitinkama sutartis sudaryta ne trumpesniam kaip leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui ir yra nustatyta tvarka įregistruota, arba pateikia teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintą fizinio ar juridinio asmens įsipareigojimą suteikti jam tinkamą gyvenamąją patalpą, kurioje jis deklaruos savo gyvenamąją vietą ir kuri atitiks nurodytą vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto reikalavimą, leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu; 5) pateikia išvykų ir gyvenimo užsienio valstybėse sąrašą.

UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal šio įstatymo 45 straipsnio nuostatas.

Pareiškėjui leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo išduotas UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodytu pagrindu, pagal kurį leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra Europos Sąjungos ar jos valstybių narių remiamų savanorių programų dalyvis.

Pagal UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 punktą leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai.

UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, arba priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, yra fiktyvi. Pagal UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 12 punktą išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, o pagal 14 punktą – jeigu užsienietis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu UTPĮ nustatytu pagrindu.

Kaip matyti iš byloje nustatytų aplinkybių, Migracijos departamentas gavo iš Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministerijos duomenis, jog pareiškėjo pateiktas neva C. E. iš Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministerijos pasirašytas 2016 m. vasario 10 d. raštas apie Švedijos Karalystės Vyriausybės finansinę paramą ne pelno organizacijos „Didaktik“ visuomeninę naudą turinčioms savanorių programoms yra galimai suklastotas, nes minėtas raštas nebuvo išduotas Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministerijos ir nėra pasirašytas nė vieno iš Kultūros ministerijos darbuotojų. Byloje pateiktas susirašinėjimas elektroniniu paštu su Švedijos ambasada taip pat patvirtina, kad nėra jokių duomenų apie 2016 m. vasario 10 d. dokumentą pasirašiusį asmenį. Kultūros ministerijoje tokio darbuotojo nėra ir toks darbuotojas šioje institucijoje niekada nedirbo (b. l. 165–170).

Teismo vertinimu, buvo surinkti pakankami ir objektyvūs duomenys, kuriais remiantis galima daryti išvadą, kad pareiškėjas, siekdamas įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje, pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją, suklastotus dokumentus apie atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje tikslą. Siekdamas gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodytu pagrindu, užsienietis turi įrodyti, kad jis yra Europos Sąjungos ar jos valstybių narių remiamų savanorių programų dalyvis. Migracijos departamento surinktų įrodymų kontekste teismas neturi pagrindo abejoti tiek Migracijos departamento, tiek Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministerijos pateikta rašytine medžiaga dėl pareiškėjo su prašymu pateikto Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministerijos 2016 m. vasario 10 d. dokumento netikrumo, todėl darytina išvada, kad atsakovas turėjo teisinį pagrindą taikyti UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas ir panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų, paneigiančių Migracijos departamento nustatytas aplinkybes, susijusias su 2016 m. vasario 10 d. rašto tikrumu. Departamentas, Švedijos Karalystės Vyriausybės kanceliarijos 2016 m. vasario 10 d. dokumento turinys buvo aiškiai paneigtas pačios Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministerijos, todėl tai, kad 2016 m. vasario 10 d. dokumentas buvo patvirtintas „Apostille“ žyma, šio dokumento tikrumo nepatvirtina. Pažymėtina, kad pareiškėjo argumentai dėl kitų organizacijos „Didaktik“ gaunamų lėšų iš kitų šaltinių, nagrinėjamo ginčo kontekste nėra reikšmingi, nes pareiškėjas neįrodė esminės aplinkybės, kad ne pelno organizacijos „Didaktik“ vykdomos savanoriavimo programos yra remiamos Europos Sąjungos ar jos valstybių narių, šiuo atveju – Švedijos Karalystės Vyriausybės. Taigi Migracijos departamentas ginčijamame sprendime pagristai rėmėsi ir UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu.

Tai, kad siekdamas gauti leidimą gyventi Lietuvoje pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, sudaro pakankamą pagrindą spręsti, kad jis kelia nelegalios migracijos grėsmę, nes leidimo gyventi Lietuvoje prašė ne dėl vykdomos ar planuojamos vykdyti teisėtos veiklos, numatytos UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 8 punkte, o tik siekdamas įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje. Todėl atsakovas UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 12 punktą taip pat taikė pagrįstai.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Migracijos departamento 2017 m. birželio 22 d. sprendimas Nr. (15/5-2)11U-877(00942) yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį pareiškėjo skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniai, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 4 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo B. Z. (B. Z.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.