Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Galinos Blaževič, kolegijos teisėjų Izoldos Nėnienės ir Žibutės Budžienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo V. A. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. spalio 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-944-151/2011 pagal ieškovo V. A. ieškinį dėl bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės padalinimo atsakovei R. A., vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 325 str. 2 d.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas ieškiniu prašė: 1) padalinti santuokoje įgytą butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , su rūsiu ir bendro naudojimo patalpomis, pažymėtomis 47-1 (02,73 kv. m), 47-2 (0,21 kv. m), 47-3 (0,48 kv. m), 48 (3,58 kv. m), 49 (3,85 kv. m), adresu (duomenys neskelbtini) , lygiomis dalis, t. y. V. A. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir R. A. (a. k. (duomenys neskelbtini) asmeninės nuosavybės teise priteisiant po ½ dalį buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su rūsiu ir bendro naudojimo patalpomis, pažymėtomis 47-1 (02,73 kv. m), 47-2 (0,21 kv. m), 47-3 (0,48 kv. m), 48 (3,58 kv. m), 49 (3,85 kv. m); 2) nustatyti naudojimosi butu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , su rūsiu ir bendro naudojimo patalpomis, pažymėtomis 47-1(02,73 kv. m), 47-2 (0,21 kv. m), 47-3 (0,48 kv. m), 48 (3,58 kv. m), 49 (3,85 kv. m.), adresu (duomenys neskelbtini) , tvarką: V. A. (a. k. (duomenys neskelbtini) skirti naudotis 11,91 kv. m kambariu, plane pažymėtu 204-3, atsakovei R. A. (a. k. (duomenys neskelbtini) skirti naudotis 17,38 kv. m kambariu, plane pažymėtu 204-4, o patalpomis: 3,33 kv. m koridoriumi, plane pažymėtu indeksu 204-1, ir 1,33 kv. m tualetu, plane pažymėtu indeksu 204-2, bei bendro naudojimosi patalpomis, plane pažymėtomis indeksu 47-1 (2,73 kv. m), 47-2 (0,21 kv. m), 47-3 (0,48 kv. m), 48 (3,58 kv. m), 49 (3,85 kv. m) tiek ieškovas V. A. (a. k. (duomenys neskelbtini) tiek atsakovė R. A. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudosis bendrai; 3. priteisti iš atsakovės visas bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas ieškinyje nurodė, jog su atsakove susituokė 1994-06-04 Kauno m. CMB. Santuokoje 1995-05-25 gimė dukra L. A.. Gyvenant santuokoje 1996 m. privatizavimo būdu įsigijo dviejų kambarių butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , su rūsiu ir bendro naudojimo patalpomis, plane pažymėtomis 47-1(02,73 kv. m), 47-2 (0,21 kv. m), 47-3 (0,48 kv. m), 48 (3,58 kv. m), 49 (3,85 kv. m), adresu (duomenys neskelbtini) . Santuoka su atsakove nutraukta Kauno m. apylinkės teismo 1997-11-18 sprendimu. Ištuoka Kauno m. CMB įregistruota 1998-01-28, įrašo numeris 124. Santuokos metu įgytas butas, nutraukiant santuoką, nebuvo padalytas. Nutraukiant santuoką, su atsakove buvo susitarę, kad ieškovas jam bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančią buto dalį paliks dukrai L., jei ji nereikalaus išlaikymo. Tačiau atsakovė, iš pradžių sutikusi su pasiūlymu, vėliau persigalvojo ir išlaikymą dukrai prisiteisė. Kadangi dukra nepilnametė, sutiko, kad atsakovė ieškovui priklausančia turto dalimi naudotųsi iki duktė taps pilnamete. Tačiau pasikeitus aplinkybėms, š. m. rugsėjo mėn. 8 d., po Kauno miesto apylinkės teisme įvykusio teismo posėdžio, informavus atsakovę, kad ieškovas grįš gyventi į santuokos metu įgytą gyvenamąjį būstą (butą), atsakovė pareiškė, kad butas yra jos ir ieškovo į butą neįleis. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnis nustato, kad trečiosios knygos VI skyriaus antrojo skirsnio normos, susijusios su sutuoktinių turto pagal įstatymus nustatytu teisiniu režimu, taikomos nepaisant to, ar tas turtas įgytas iki šio kodekso įsigaliojimo, ar jam įsigaliojus. Nekilnojamojo turto įgijimo metu galiojęs Santuokos ir šeimos kodekso 21 straipsnis reglamentavo, kad turtas, sutuoktinių įgytas santuokos metu, yra bendroji jungtinė jų nuosavybė. Turtas, įgytas santuokos metu, laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, nors jis įformintas vieno iš jų vardu. Bendroji sutuoktinių nuosavybė yra jungtinė. Sutuoktinių bendro turto dalys gali būti nustatytos tik jį padalijus. Kadangi turtas, nutraukus santuoką, nebuvo padalintas, jis išsaugojo bendrosios jungtinės nuosavybės teisinį statusą iki bus padalintas. Tokia pati nuostata įtvirtinta ir galiojančiame Civiliniame kodekse. Tiek 2001 m. CK 3.128 str., tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 str. įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas reiškia, kad niekas negali atimti ar kitaip kėsintis į nuosavybę. O atsakovė, kaip matyti iš faktinių aplinkybių, pažeidžia ieškovo kaip savininko teises. Lietuvos Respublikos CK 3.88 straipsnio 2 dalyje preziumuojama, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Iš prie ieškinio pridedamo Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad butas (duomenys neskelbtini), įgytas1996-12-18 pirkimo-pardavimo sutarties, pagal LR 1991-05-28 įstatymą Nr. 1-1374, pagrindu, t. y . butas buvo privatizuotas iki santuokos su atsakove nutraukimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad santuokos metu privatizavimo būdu įgytas turtas yra bendra jungtinė sutuoktinių nuosavybė, neatsižvelgiant į tai, kurio sutuoktinio vardu buvo privatizuotas.

Ieškovas mano, kad tikslinga nustatyti naudojimosi butu tvarką. Atsižvelgdamas į tai, kad su atsakove gyvena jų nepilnametė duktė, prašo teismo nustatyti, kad ieškovas naudosis 11,91 kv. m kambariu, plane pažymėtu 204-3, atsakovė naudosis 17,38 kv. m kambariu, plane pažymėtu 204-4, o buto patalpomis: 3,33 kv. m koridoriumi, plane pažymėtu indeksu 204-1, ir 1,33 kv. m tualetu, plane pažymėtu indeksu 204-2, bei bendro naudojimosi patalpomis, plane pažymėtomis indeksu 47-1 (2,73 kv. m), 47-2 (0,21 kv. m), 47-3 (0,48 kv. m), 48 (3,58 kv. m), 49 (3,85 kv. m) tiek ieškovas, tiek atsakovė naudosis bendrai. Patvirtinus siūlomą naudojimosi butu tvarką, atsakovė natūra naudotųsi 19.71 kv. m, ieškovas atitinkamai naudosis 14,24 kv. m, t. y. atsakovė faktiškai naudotųsi 2,73 kv. m didesnėmis patalpomis nei jai priklausytų, todėl atsakovė privalėtų išmokėti kompensaciją. CK 3.119 straipsnis numato, kad dalijamo bendro turto vertė nustatoma pagal rinkos kainas, kurios galioja bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigoje. Kaip matyti iš pridedamo Registrų centro rašto, buto vertė ieškinio pateikimo dieną yra 101 000 Lt. Atitinkamai vieno kv. m. kaina yra 2 974,96 Lt (101 000 Lt / 33,95 kv. m). Vadinasi, atsakovė privalėtų išmokėti 8 121,64 Lt (2,73 kv. m x 2 974,96 Lt) dydžio kompensaciją. Tačiau, atsižvelgdamas į tai, kad su atsakove gyvens nepilnametė duktė, kompensacijos iš atsakovės nereikalauja.

Atsakovė prašė ieškinį atmesti ir taikyti ieškinio senatį. Santuokos nutraukimas Civilinės metrikacijos biure įregistruotas 1998-01-28. Nutraukiant santuoką, taip pat po santuokos nutraukimo V. A. nesinaudojo butu, jame negyveno. Visą šį laiką atsakovė viena mokėjo už šį butą komunalinius mokesčius, taip pat mokesčius už šilumą, vandenį ir kt.; savo lėšomis yra atlikusi buto einamąjį remontą, pakeistas vamzdynas ir santechnika, įrengtas vonios kambarys, pakeisti langai, vidaus ir lauko durys, atlikti sienų vidaus apdailos darbai. Su šiuo butu elgėsi kaip jo savininkė ir šios aplinkybės V. A. yra ir buvo žinomos nuo santuokos nutraukimo. Ieškovas V. A. turi gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini) , jame gyvena su kita moterimi ir kita šeima, tačiau savo vardu jokio turto neturi, vengia mokėti dar 1997 m. Kauno miesto apylinkės teismo sprendimu priteistą išlaikymą nepilnametei dukrai L. A.. Šiuo sprendimu priteisto kas mėnesį mokamo išlaikymo ieškovas tik dalį yra sumokėjęs savo valia, o dėl likusių nesumokėtų sumų užvesta vykdomoji byla pas antstolius. Atsižvelgiant į tai, ieškinyje visiškai nepagrįstai nurodoma apie kokius nors kitokius susitarimus ir bei V. A. teisių pažeidimus.

Santuokos nutraukimo metu galiojusio Santuokos ir šeimos kodekso 23 str. 4 d. nustatė, kad reikalavimui padalyti turtą, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė ,nustatytas trejų metų ieškininės senaties terminas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas ieškinio senaties termino taikymą šeimos teisiniuose santykiuose galiojant SŠK, yra nurodęs, jog ieškinio senaties termino dėl sutuoktinių turto padalijimo po ištuokos eiga prasideda nuo tos dienos, kada buvęs sutuoktinis sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo subjektinės teisės į bendrąją jungtinę nuosavybę pažeidimą, t. y. nuo tada, kai bent vienas iš sutuoktinių įregistruos santuokos nutraukimą civilinės metrikacijos įstaigoje (SŠK 40 str.). Santuokos nutraukimas civilinės metrikacijos įstaigoje įregistruotas 1998 m. sausio 28 d. Vadinasi, ieškinio senaties terminas baigėsi 2001 m. sausio 28 d. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas terminas, per kurį asmuo gali savo pažeistas teises apginti pareikšdamas ieškinį. Atsižvelgiant į tai, ieškovas turėjo teismui pateikti ieškinį dėl turto padalinimo iki nurodytos datos. Ieškovas į teismą kreipėsi 2009 m. rugsėjo 24 d., t. y. praėjus daugiau nei 11 metų ir aštuoniems mėnesiams. Todėl akivaizdu, jog ieškovas yra praleidęs ieškinio senaties teminą dėl bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės padalinimo (SŠK 23 str. 4 d.). Pažymėtina ir tai, kad remiantis LR Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 str. 1 d., Civilinio kodekso nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus naujajam Civiliniam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Šiuo metu galiojantis LR CK įsigaliojo 2001 m. liepos 1 d. taigi SŠK 23 str. 4 d. numatytas ieškinio senaties buvo pasibaigęs iki šio kodekso įsigaliojimo, o 2000 m. LR CK numatyti ieškinio senaties terminai nėra taikomi.

Papildomai nurodė, jog nutraukus santuoką su V. A., su atsakove liko gyventi nepilnametė duktė L. A., ji ir šiuo metu gyvena kartu bute (duomenys neskelbtini) . Butas nėra pritaikytas gyventi dviem atskiroms šeimoms, jame yra tik du kambariai. Dukrai, kuriai šiuo metu keturiolika metų, reikalingas atskiras kambarys ir individuali aplinka. Taigi atsižvelgiant į nepilnametės dukters L. A. interesus, taip pat į LR CK 1.5 str. įtvirtintą protingumo principą bei remiantis LR CK 3.123 str., net jeigu butas ir būtų dalijamas, teismas neturėtų dalyti jo lygiomis dalimis. Padalijus butą tokiu būdu, būtų pažeisti nepilnametės dukters interesai, faktiškai jai nebūtų galimybės gyventi nurodytame bute, kadangi jos kambarį ieškovas prašo priskirti jo nuosavybėn.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad šalys susituokė 1994-06-04 Kauno m. CMB. Santuokoje 1995-05-25 gimė dukra L. A. (b. l. 9). Gyvenant santuokoje 1996 m. privatizavimo būdu buvo įgytas dviejų kambarių butas su rūsiu ir bendro naudojimo patalpomis (duomenys neskelbtini) (b. l. 6). Santuoka su atsakove nutraukta Kauno m. apylinkės teismo 1997-11-18 sprendimu (b. l. 8). Santuokos nutraukimas įregistruotas 1998-11-18 Kauno m. CMB, įrašo numeris 124 (b. l. 7). Santuokos metu įgytas turtas nutraukiant santuoką nebuvo padalytas.

Šalių paaiškinimais, liudytojų parodymais bei rašytiniais įrodymais teismas nustatė, kad turtas įgytas santuokoje, tačiau turtą privatizuojant ieškovas susitarimo su atsakove, kurio vardu bus privatizuojamas turtas, nesudarė, nes minėtame bute jis nebuvo registruotas (b. l. 78). Ieškovas nuo 1989-02-10 iki 2007-09-26 gyvenamąją vietą deklaravo (duomenys neskelbtini) (2 t., b. l. 11). 1994 m. gegužės 31 d. (iki santuokos sudarymo) ieškovas pasirašė susitarimą pirkti privatizuojamą butą registracijos adresu(duomenys neskelbtini) , ir butas 1995-12-21 buvo privatizuotas (2 t., b. l. 41, 45), todėl jis jau vieną kartą buvo buto privatizavimo subjektas. Atsakovė dėl buto privatizavimo kreipėsi 1993-09-28, t. y. taip pat iki santuokos sudarymo (2 t., b. l. 33). Privatizavimo sutartis sudaryta 1996-12-18 (2 t., b. l. 38).

Ieškovas, šalių paaiškinimu, iš buto išsikėlė 1996 m. dar iki santuokos nutraukimo ir jame niekada negyveno. Pretenzijų į butą iki ieškinio pateikimo teismui nereiškė. Po santuokos nutraukimo, t. y. nuo 1997 metų, atsakovė viena išlaikė butą, mokėjo mokesčius, remontavo bei jį prižiūrėjo (b. l. 99–130).

Teismas atmetė kaip neįrodytus ir nepagrįstus ieškovo motyvus, kad jis butą paliko atsakovei ir leido naudotis iki dukra sulauks pilnametystės. Ieškovo iškeltas ieškinys nepatvirtina šių aplinkybių, nes dukra šiuo metu yra nepilnametė. Ieškovas teigia, kad jis šiuo metu nedirba, pajamų neturi, taip pat neturi kur gyventi, todėl dalijasi turtą, tačiau bylos medžiaga nustatyta, kad ieškovas buvo susituokęs antrą kartą ir santuokoje įgijo gyvenamąjį namą bei keliolika žemės sklypų. Antrosios santuokos nutraukimo byloje (santuoka buvo nutraukta abiejų sutuoktinių sutikimu) ieškovas visą turtą paliko žmonai (b. l. 84–98), o paveldėtą turtą ½ dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini) , ieškovas taip pat padovanojo antrajai žmonai (b. l. 81 4.3 p., 82 4.5 p.).

Teismas atmetė ieškovo motyvus, kad jis šiuo metu neturi jokio gyvenamojo būsto įvertinęs tai, kad ieškovas, turėdamas tris vaikus, kuriems privalo teikti išlaikymą, elgėsi neatsakingai perleidęs visą turtą antrajai žmonai, tarp jų ir ir paveldėtą turtą, teismui kėlė abejonių ieškovo veiksmai dėl turto perleidimo. Padovanojęs paveldėtą turtą ir atsisakęs viso, pakankamai didelio turto, įgyto antroje santuokoje, teismo nuomone, ieškovas neturi pagrindo teigti, kad jis neturi kur gyventi ir po 12 metų prašyti padalyti pirmoje santuokoje įgytą turtą. Teismas laikė ieškovo elgesį negarbingu ieškovui žinant apie atsakovės nepagydomą ligą. Teismo nuomone, ieškovas po santuokos nutraukimo galėjo pasidalyti santuokoje įgytą turtą ir tada suteikti atsakovei galimybę gyventi jam nuosavybės teise priklausančiame turte iki dukra taps pilnametė. Ieškovo nurodytą aplinkybę, kad leido gyventi atsakovei bute iki dukra taps pilnamete, paneigia ir tas faktas, kad atsakovė pasikeitė spyną, taigi teismo manymu, esant susitarimui, vargu ar atsakovė būtų draudusi ieškovui patekti į butą. Liudytojai J. A. ir Z. B. taip pat patvirtino, kad tarp šalių dažnai kildavo ginčų, o tai nerodo gerų santykių tarp šalių ir galimybės susitarti (b. l. 174, 2 t., 188).

Teismas patenkino atsakovės prašymą ir taikė ginčo santykiams ieškinio senatį, nes ieškovas dar iki santuokos nutraukimo 1996 m. rudenį susirinko daiktus, paliko namus ir išėjo gyventi pas kitą moterį. Taikydamas ieškinio senaties terminą teismas vadovavosi atsakovės paaiškinimu, kuri nurodė, kad ieškovas susirado dar kitą moterį, kurią vedė ir kur gyveno, tačiau niekada nepretendavo į butą. Atsakovės paaiškinimu, tik išsikėlęs gyventi kitur ieškovas dar atvykdavo susitikti su dukra, o vėliau iš viso nepasirodydavo. Tik pareiškus ieškinį dėl išlaikymo padidinimo, ieškovas pareiškė ieškinį dėl turto padalijimo. Atsakovė nurodė, kad išsikėlus vyrui ji pakeitė spynas ir tik ji su dukra naudojosi butu. Šias atsakovės nurodytas aplinkybes patvirtino ir liudytoja A. T., su kurios dukra ieškovas gyveno (b. l. 184). Todėl teismas, įvertinęs visų įvykių chronologiją, nustatė, kad atsakovės motyvai, jog ieškovas penkiolika metų negyvena ginčo patalpose, yra pagrįsti.

Taikydamas ieškinio senatį teismas nurodė, kad ieškovas yra jaunas žmogus, turintis vidurinį išsilavinimą, todėl nutraukęs santuoką turėjo suvokti, jog atsakovė, neleisdama jam naudotis santuokos metu įgytu turtu, varžė ir pažeidė jo turtines teises. O atsakovė pasibaigus ieškinio dėl santuokoje įgyto turto dalybų senaties terminui, galėjo pagrįstai tikėtis, jog ieškovas neturi jokių turtinių pretenzijų, ir naudojosi bei rūpinosi juo, kaip jai vienai priklausančiu turtu. Atsakovas iš ginčo buto išsikėlė 1996 m. rudenį, santuoką nutraukė 1997 m. lapkričio 18 d., į butą ieškovas faktiškai negalėjo patekti nuo 1996 m., o teises į turto padalijimą įgijo nuo 1997-11-18. Taigi teismo vertinimu, atsakovės buvęs sutuoktinis sužinojo apie pažeistą jo subjektinę teisę į bendrąją jungtinę nuosavybę nutraukus 1997-11-18 santuoką bei šia teise galėjo pasinaudoti iki 2000-11-18, kadangi ieškovas ieškinio dėl turto padalinimo nepareiškė, teismas nustatė, kad ieškovas praleido trejų metų ieškinio senaties terminą (SŠK 23 str.).

Apeliaciniu skundu teismo sprendimą skundžia ieškovas. Apeliantas prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2011-10-04 sprendimą panaikinti, priimti naują teismo sprendimą, kuriuo ieškovo ieškinį patenkinti ir priteisti iš atsakovės ieškovo byloje patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl ginčo turto priskyrimo atsakovės asmeninei nuosavybei, o ne bendrajai jungtinei sutuoktinių nuosavybei. Pirmosios instancijos teismas, priskirdamas ginčo butą atsakovės asmeninei nuosavybei, neatsižvelgė į kasacinio teismo išaiškinimus, todėl suklydo kvalifikuodamas teisinius santykius.

Apeliantas nurodė, kad nutraukiant santuoką su atsakove buvo susitaręs, kad ieškovas jam bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančią buto dalį paliks dukrai L., jei atsakovė nereikalaus išlaikymo. Tačiau atsakovė, iš pradžių sutikusi su ieškovo pasiūlymu, vėliau persigalvojo ir išlaikymą dukrai prisiteisė. Kadangi dukra nepilnametė, ieškovas sutiko, kad atsakovė ieškovui priklausančia turto dalimi naudotųsi iki duktė taps pilnamete. tik 2009 m. rugsėjo 8 d. po Kauno miesto apylinkės teisme įvykusio teismo posėdžio, informavus atsakovę, kad jis sugrįš gyventi į santuokos metu įgytą gyvenamąjį būstą (butą), atsakovė pareiškė, kad butas yra jos ir ieškovą į butą neįleis.

Ieškinio senatis dėl turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, nagrinėjamu atveju šioje byloje didelės reikšmės neturi, nes Civilinio kodekso 3.129 straipsnyje įtvirtintos sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės padalijimui taikytinos senaties taisyklės, pagal kurias reikalavimams dėl nekilnojamojo daikto, esančio sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, padalijimo ieškinio senatis netaikoma.

Sutuoktinių nuosavybės teisė į privatizuotą namą ar butą nustatoma pagal šeimos įstatymus, neatsižvelgiant į tai, kurio sutuoktinio vardu buvo privatizuotas namas ar butas.

Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovo ieškinį ir taikydamas ieškinio senaties reikalavimus ieškovo atžvilgiu, grubiai pažeidė 2001 m. CK 3.128 str., tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 str. įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas, nes niekas negali atimti ar kitaip kėsintis į nuosavybę.

Ieškinyje buvo aiškiai reglamentuota ir patvirtinta rašytiniais įrodymais, jog Lietuvos Respublikos CK 3.88 straipsnio 2 dalyje preziumuojama, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Iš prie ieškinio pridedamo Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad butas(duomenys neskelbtini) , įgytas 1996-12-18 pirkimo-pardavimo sutarties, pagal LR 1991-05-28 įstatymą, pagrindu. Butas buvo privatizuotas iki santuokos su atsakove nutraukimo. Abu sutuoktiniai liko ginčo buto savininkai, turintys įstatymų ginamas savininko teises, todėl ten buvo likusių ieškovo daiktų, o už komunalinius patarnavimus atsakovė viena mokėjo todėl, kad ji realiai tuo butu naudojosi viena su mūsų nepilnamete dukra, o jei atsakovė būtų pareikalavusi atlyginti dalį už butą sumokėtų pinigų, ieškovas tai padarytų.

Pirmosios instancijos teismas formaliai ir šališkai ieškovu manymu vertino įrodymus, nes teismas nurodė, kad ieškovas yra jaunas žmogus, turintis vidurinį išsilavinimą, todėl nutraukęs santuoką turėjo suvokti, jog atsakovė, neleisdama ieškovui naudotis santuokos metu įgytu turtu, varžė ir pažeidė ieškovo turtines teises. Tačiau atsakovė nė karto nepareikalavo iš ginčo buto išsinešti ieškovo asmeninių daiktų, ir tai prieštarauja pirmosios instancijos teismo sprendime padarytai šališkai išvadai, jog atsakovė, pasibaigus ieškinio dėl santuokoje įgyto turto dalybų senaties terminui, galėjo pagrįstai tikėtis, jog ieškovas neturi jokių turtinių pretenzijų ir naudojosi bei rūpinosi juo, kaip jai vienai priklausančiu turtu.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neaiškiu pagrindu padarė tikrovės neatitinkančią išvadą, jog ieškovas iš ginčo buto išsikėlė 1996 m. rudenį ir į butą atsakovas negalėjo patekti faktiškai nuo 1996 m., bet ieškovas bute lankydavausi pas dukrą, reikalui esant ateidavo pasiimti savo daiktų, tą ir paliudijo teisme liudytojas R. V. ir dėl to konfliktų tarp ieškovo ir atsakovės nekildavo, todėl ieškovas nesikreipė į teismą dėl savo teisių gynimo, nes ieškovo, kaip turto savininko, teisės iki 2009 metų nebuvo pažeistos, todėl nepagrįsta pirmosios instancijos teismo sprendime padaryta išvada, jog „nustatytina, kad buvęs sutuoktinis sužinojo apie pažeistą jo subjektinę teisę į bendrąją jungtinę nuosavybę nutraukus 1997 11 18 santuoką bei šia teise galėjo pasinaudoti iki 2000 1118, todėl nustatytina, kad ieškovas praleido trejų metų ieškinio senaties terminą (SŠK 23 str.).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad santuokos metu privatizavimo būdu įgytas turtas yra bendra jungtinė sutuoktinių nuosavybė, neatsižvelgiant į tai, kurio sutuoktinio vardu buvo privatizuotas. Taigi, aplinkybė, kad butas NTR duomenų bazėje įregistruotas atsakovės vardu, nepaneigė ieškovo nuosavybės į butą, todėl jis pagrįstai prašė padalyti jam bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausantį butą.

Teismas, taikydamas ieškinio senatį ieškovo pareikštų reikalavimų atžvilgiu, net nepasisakė dėl CK 3.127 str. 3 d. taikymo – juk minėtame straipsnyje numatyta, kad turtas padalijamas natūra, atsižvelgiant į jo vertę ir abiejų sutuoktinių bendro turto dalis, jeigu galima jį padalyti. Kaip matyti iš NT registro išrašo, butas susideda iš dviejų (11,91 ir 17,38 kv. m) izoliuotų kambarių, todėl yra dalintinas ir, atsižvelgiant į CK 3.117 str., butas turėjo būti dalintinas lygiomis dalimis, t. y. tiek ieškovui, tiek atsakovei asmeninės nuosavybės teise priteisiant po 1/2 dalį buto arba po 16,975 kv. m (33,95 x 1/2), bet ieškovas, suprasdamas esamą situaciją ir stengdamasis išvengti bet kokių ginčų ateityje, nurodė, jog yra tikslinga nustatyti naudojimosi butu tvarką. Atsižvelgdamas į tai, kad su atsakove gyvena šalių nepilnametė duktė, ieškovas prašė teismo nustatyti, kad ieškovas naudosis mažesniu 11,91 kv. m kambariu, plane pažymėtu 204-3, o atsakovė naudosis 17,38 kv. m kambariu, plane pažymėtu 204-4.

Pirmosios instancijos teismas sprendime, atmesdamas ieškinį, padarė nepagrįstas, klaidingas ir šališkas, subjektyvias išvadas, palankias atsakovei.

Atsakovė atsilepime į apeliacinį skundą prašė apeliacinį skundą atmesti, teismo sprendimo nekeisti.

Apeliantas nurodo, kad pateikė įrodymus, jog nutraukiant santuoką ieškovas su atsakove buvo susitaręs, kad jam bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančią buto dalį ieškovas paliks dukrai Lilei, jeigu atsakovė nereikalausiu jos išlaikyti, tačiau aš nors iš pradžių ji ir sutikusi, vėliau visgi persigalvojo ir išlaikymą prisiteisė, tuomet ieškovas neva sutiko, kad atsakovė naudotųsi ieškovui priklausančia buto dalimi iki dukra taps pilnamete. Tačiau šie ieškovo argumentai yra nepagrįsti, nelogiški ir jokiais leistinais įrodymais nepatvirtinti, nors šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio Kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (LR CPK 178 str.). Priešingai skundo argumentams, byloje nėra nei vieno įrodymo, kuris patvirtintų ieškovo argumentus dėl jų neva draugiško susitarimo naudotis butu, tokius argumentus taip pat paneigia ir pats ieškovas, kuris apeliaciniame skunde patvirtina tą faktą, jog tarp jų santykiai nebuvo geri: „(...) nes jei būtų geri tarpusavio santykiai, mes su atsakove nebūtume nutraukę santuokos (...)“ Aukščiau paminėtus apeliacinio skundo autoriaus argumentus paneigia ir jo paties paaiškinimai, kad neva jis butą dukrai planavo palikti, jeigu atsakovė nereikalaus iš jo išlaikymo, tačiau atsakovei išlaikymo pareikalavus, jis neva vis tiek leido jam priklausančio buto dalyje joms gyventi, kol dukra sulauks pilnametystės. Akivaizdu, jog ieškovo ir atsakovės santykiams esant konfliktiniams, o tai byloje patvirtino liudytojai J. A. ir Z. B. ir su tuo sutiko ir pats ieškovas, ieškovas niekuomet gera valia nebūtų leidęs atsakovei su dukra gyventi jam priklausančioje buto dalyje, nes jis gera valia netgi išlaikymo savo dukrai neteikė. Be to, dukra dar ir šiuo metu yra nepilnametė, dėl to lieka neaišku ir nesuprantama, kodėl ieškovas nusprendė nesilaikyti jo paties nurodyto susitarimo ir vis dėl to kreipėsi į teismą dėl turto padalijimo. Šiuo atveju svarbu yra ir tai, kad ieškovas kreipėsi į teismą tik po to, kai atsakovė teisminiu keliu padidino išlaikymą jo dukros, kuriai šiuo metu 16 metų, naudai, todėl ieškovas, siekdamas atsakovei pakenkti už dukrai reikalaujamą didesnį išlaikymą ir kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl santuokoje įgyto turto dalybų, tačiau žymiai praleido senaties terminą tokiam savo reikalavimui.

Gyvenant santuokoje 1996 m. privatizavimo būdu buvo įgytas dviejų kambarių butas su rūsiu ir bendro naudojimo patalpomis (duomenys neskelbtini). Santuoka buvo nutraukta 1997-11-19 Kauno miesto apylinkės teismo sprendimu, santuokos nutraukimas įregistruotas 1998-11-18 Kauno miesto CMB. Pažymėtina, kad turtą privatizuojant, ieškovas minėtame bute nebuvo registruotas, dėl to negalėjo būti privatizavimo subjektu. Rašytiniai įrodymai byloje patvirtina, kad ieškovas nuo 1989-02-10 iki 2007-09-26 gyvenamąją vietą deklaravo (duomenys neskelbtini) , bute, kurį privatizavo jo tėvai, o ieškovas, kaip buto nuomininkas, davė sutikimą privatizuoti butą savo tėvu vardu. Ginčo buto privatizavimo sandoris buvo sudarytas 1996-12-18. Tačiau ieškovas iš ginčo buto išsikėlė 1996 m. dar iki santuokos nutraukimo ir jame niekada negyveno, šias aplinkybes patvirtino ir pats ieškovas. Pabrėžtina, kad ieškovas jokių pretenzijų į butą iki to laiko, kuomet atsakovė kreipėsi į teismą dėl išlaikymo nepilnametei dukrai dydžio pakeitimo, nereiškė. Po santuokos nutraukimo atsakovė butą išlaikė, mokėjo mokesčius, remontavo bei jį prižiūrėjo. Ieškovas buvo sudaręs antrą santuoką, kurios metu įgijo gyvenamąjį namą bei keliolika žemės sklypų. Antroji ieškovo santuoka buvo nutraukta abiejų šalių bendru sutarimu, pateikiant teismui patvirtinti santuokos nutraukimo pasekmių sutartį, kuria ieškovas visą turtą paliko žmonai, paveldėtą dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini), taip pat paliko žmonai. Liudytoja ginčo civilinėje byloje apklausta A. T. byloje paaiškino, kad ieškovas kaip gyveno, taip ir tebegyvena su savo antrąja žmona po santuokos nutraukimo, dėl to ji mananti, kad santuoka buvo nutraukta fiktyviai. Liudytojos nurodytas aplinkybes patvirtina ir tai, kad byloje pateiktoje gyvenamosios vietos deklaravimo pažymoje nurodyta, kad ieškovas 2011-02-21 deklaravo savo gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini) , t. y. antrosios žmonos gyvenamojoje vietoje.

Nepagrįsti apelianto V. A. argumentai, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovo ieškinį ir taikydamas ieškinio senaties reikalavimus ieškovo atžvilgiu, grubiai pažeidė 2011 m. CK 3.128 str., tiek LR Konstitucijos 23 str. įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principą ir neteisingai pritaikė įstatymus, pritaikydamas ieškinio senatį, nurodydamas, jog bylos šalių santuoka nutraukta teismo, t. y. galiojant dar Santuokos ir šeimos kodeksui. ieškovas išsikraustė iš buto ne 2007 m., bet dar 1996 m., t. y. iki šalių santuokos nutraukimo. Ieškovas nepateikė absoliučiai jokių įrodymų, kad ginčo bute yra bent kokių jo daiktų ar kad jis būtų atvykęs bent kartą jų pasiimti, ir iš viso šią aplinkybę jis iškėlė tik savo apeliaciniame skunde, dėl to nesant byloje įrodymų apie neva ginčo bute ieškovo paliktus daiktus, tokie apeliacinio skundo argumentai negali būti laikomi įrodytais ar pagrįstais. Atsakovė prašė taikyti SŠK 23 straipsnyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą bendrajai jungtinei nuosavybei padalyti. Apelianto tvirtinimas, kad jam tapo žinoma apie tai, jog jis į butą nebus įleistas, tik 2009 m. po posėdžio Kauno apygardos teisme, yra nepagrįstas, kadangi iš bylos medžiagos nustatyta, kad ieškovui išėjus iš namų atsakovė pakeitė spyną, ieškovas dar kurį laiką lankydavo savo dukrą, todėl apie spynos pakeitimą jam buvo puikiai žinoma ir jis suprato, kad į butą patekti neturi galimybės, tuo pačiu ir suprato, kad jo teisė į turtą yra suvaržyta. Ieškovas bylos nagrinėjimo metu pats paaiškino teismui, kad rakto nuo ginčo buto jis niekuomet neturėjo, į butą be atsakovės leidimo niekuomet nebuvo patekęs. Atsakovė pažeidė ieškovo turtines teises dar 1997–1998 metais, nes neleido ieškovui naudotis santuokos metu įgytu turtu. Bylos medžiaga patvirtina, kad ieškovas į ginčo butą nebegalėjo patekti nuo 1996 m., o teisę į turto padalijimą įgijo nuo 1997-11-18. Pagal LR CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Analogiška norma buvo ir 1964 m. CK 86 straipsnyje. Ieškinio senaties institutas nustatytas siekiant užtikrinti civilinių santykių stabilumą. Kasacinis teismas laikosi pozicijos, kad tais atvejais, kada ieškovas tvirtina, jog apie savo subjektinės teisės pažeidimą sužinojo ne paties teisės pažeidimo dieną, teismas turi patikrinti, ar byloje nėra įrodymų, kad buvo priešingai, ir ar ieškovas apie teisės pažeidimą sužinojo ne vėliau, nei tokioje pačioje situacijoje turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo. Sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, jog jo teisė yra pažeista.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Teisėjų kolegija sutinka su apelianto motyvais, jog ginčo turtas priskirtinas ne atsakovės asmeninei nuosavybei, o laikomas abiejų sutuoktinių bendrąją jungtine nuosavybe.

Aiškindamas ir taikydamas pirmiau nurodytas CK normas, kasacinis teismas yra nurodęs, kad pagal CK 3.88 ir 3.89 straipsnius turto priskyrimui prie asmeninės ar bendrosios jungtinės nuosavybės reikšmingi šie kriterijai: turto įsigijimo laikas ir pagrindas, turto pobūdis. Tais atvejais, kai bendro turto režimas nustatytas įstatyme, preziumuojama, jog turtas, įgytas po santuokos sudarymo, yra bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad tai – vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.87 straipsnio 1 dalis, 3.88 straipsnio 2 dalis). Ši prezumpcija įtvirtinta siekiant teisinio apibrėžtumo dėl turto teisinio režimo. Kilus sutuoktinių ginčui dėl santuokos metu įgyto turto teisinio režimo, sutuoktinis, kuris mano, kad šis turtas jam priklauso asmeninės nuosavybės teise, privalo paneigti CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą prezumpciją, jog santuokos metu įgytas turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, pateikiant rašytinius įrodymus, įstatymui leidžiant įrodyti šį faktą liudytojų parodymais arba įrodyti, kad santuokos metu įgyto turto prigimtis ir pobūdis savaime įrodo, jog turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. R. B. v. S. B., bylos Nr. 3K-3-422/2008). Netgi už asmenines lėšas santuokos metu įgytas turtas pripažįstamas asmenine sutuoktinio nuosavybe ne visada, o tik tais atvejais, kai leistinomis priemonėmis įrodoma, kad to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įsigyti turtą asmeninėn, o ne bendron nuosavybėn (CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktas) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. P. v. D. P., bylos Nr. 3K-3-529/2005).

Bylos medžiaga patvirtina, kad buvę sutuoktiniai gyveno nuomos sutarties pagrindu tame pačiame pastate (duomenys neskelbtini) . Ieškovo šeimos narys (2 t, b. l. 128) ir atsakovė 1993–1995 metų laikotarpiu kreipėsi dėl buto privatizacijos (2 t., b. l. 123). Pažymėtina, kad vieną iš aplinkybių, kurią nurodė atsakovė, 1995-11-08 prašydama leisti privatizuoti didesnį nuomojamo buto plotą (2 t., b. l. 124), buvo tai, jog atsakovė ištekėjo ir gyvena su šeima, ta pati aplinkybė nurodyta Kauno miesto apylinkės teismo 1996-04-04 sprendime (1 t., b. l. 14), teismui konstatavus, jog atsakovė gyvena nuomojamojoje patalpoje su šeima. Todėl atsakovei teismu sprendimu leista privatizuoti didesnį gyvenamąjį plotą prijungiant prie atsakovės nuomojamų patalpų atlaisvintą kambarį (b. l. 124, 1 t.). Turto privatizavimo 1996-12-18 sutartis patvirtina, kad atsakovė sumokėjo už privatizuojamą būstą grynais pinigais 315,55 Lt (b. l. 38, 2 t.). Esant byloje nustatytai aplinkybei, kad šalys gyveno santuokoje nuo 1994-06-04, o santuoka tarp šalių nutraukta teismo 1997-11-18 sprendimu (b. l. 8, 1 t), yra pagrindas konstatuoti, kad atsakovės prašyme buvo aiškiai išreikšta atsakovės valia įsigyti turtą bendron nuosavybėn, o 1996-12-18 panaudotos turto privatizacijai lėšos – 315,55 Lt, buvo bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, o ne atsakovės asmeninė nuosavybė, nes tai patvirtina surinkti byloje rašytiniai įrodymai (CPK 185 str.). Atsiliepimo į apeliacinį skundą motyvas, kad ieškovas negalėjo būti privatizuojamo buto subjektu arba negyveno ginčo bute iki santuokos nutraukimo, šioje byloje nėra teisiškai reikšminga aplinkybė, nes kaip nustatyta anksčiau, ginčo būstas buvusių sutuoktinių buvo įgytas iš bendrųjų lėšų ir tuo pagrindu ieškovas pareiškė reikalavimą į, jo manymu, jam tenkančią bendrosios jungtinės nuosavybės dalį, ši aplinkybė jokiais objektyviais įrodymais byloje nenuginčyta.

Taip pat teisėjų kolegija sutinka su apelianto motyvais, jog atsakovės vardu atlikta ginčo turto registracija Nekilnojamojo turto duomenų bazėje nepaneigia ir neapriboja ieškovo teisių į ginčo turtą. Šiuo aspektu taip pat yra reikšmingi kasacinės instancijos teismo išaiškinimai, kad sutuoktinių turto registracija viešame registre atlieka tik turto išviešinimo, bet ne teises nustatančią funkciją, todėl CK 3.88 straipsnio 3 dalies norma nepakeičia ir neapriboja CK 3.88 straipsnio 1, 2 ir 4 dalių normose, 3.90 ir 3.91 straipsniuose įtvirtintų bendrosios jungtinės nuosavybės nustatymo taisyklių. Dėl šios priežasties teismas, sudarydamas sutuoktinių turto balansą ir nustatydamas bendrą sutuoktinių turtą bei kilus ginčui tarp sutuoktinių, turi vadovautis ne tik viešo registro duomenimis (CK 3.88 straipsnio 3 dalis), bet ir patikrinti šių duomenų tikrumą (patikimumą) remdamasis CK 3.88 straipsnio 1, 2 ir 4 dalies, 3.90 ir 3.91 straipsnių taisyklėmis (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje R. A. v. A. A., bylos Nr. 3K-P-186/2010; kt.).

Tačiau negalima sutikti su apelianto motyvais, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje įrodymus, dėl to be pagrindo taikė ginčo santykiams ieškinio senaties terminą.

Ieškovas teigia, kad apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik 2009 m. Ieškovas apeliaciniame skunde nurodė, kad tarp šalių buvo susitarimas, jog ieškovas paliks atsakovei butą mainais už tai, kad atsakovė nereikalaus išlaikymo vaikui, tuo pagrindu atsakovė galės naudotis ieškovui priklausančia turto dalimi iki duktė taps pilnamete. Tačiau to nepatvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai, tarp jų ir 2007-12-12 nutarimas dėl alimentų nepilnamečiam vaikui priteisimo, kuris patvirtina, kad šiuo nutarimu iš ieškovo nutarta išieškoti išlaikymą nepilnametei L. A. (1 t., b. l. 28). Taip pat esantis byloje Kauno miesto apylinkės teismo 2010-09-23 sprendimas (2 t., b. l. 3–20) patvirtina, jog atsakovė niekada neatsisakė priteisto iš ieškovo išlaikymo nepilnametei dukrai išieškojimo, priešingai – ėmėsi priemonių išieškoti išlaikymo nepilnamečiam vaikui įsiskolinimą per antstolius, nuolat ragino ieškovą prisidėti prie vaiko išlaikymo, pasirūpinti materialiai vaiku ir pabendrauti su dukra. Tame pačiame sprendime nustatyta, kad ieškovas ne tik nelanko ir nesirūpina vaiku, bet ir tik nereguliariai, minimaliomis sumomis prisideda prie jos išlaikymo. Dėl to ne tik vaiko išlaikymo išlaidas, bet ir ginčo būsto, į kurį pretenduoja ieškovas šioje byloje, išlaikymą ir remontą finansuoja tik atsakovė. Šios aplinkybės turi prejudicinę reikšmę šioje byloje (CPK, todėl teisėjų kolegija laiko nustatytu ir įrodytu faktą (CPK 182 str. 2 p.), kad ieškovas nesirūpino ginčo turtu, nuo santuokos nutraukimo momento neprisidėjo prie turto išlaikymo ir remonto, ginčo bute negyveno, todėl tikėtina, kad atsakovė buto spyną pakeitė ir naudojo visą butą kaip nuosavą. Tad laikoma, jog ieškovo minėta aplinkybė buvus susitarimą dėl galimumo ateityje padalinti ginčo butą perleidžiant buto dalį pilnamečiam vaikui neįrodytas, todėl atmestinas (CPK 178, 185 str.).

Apelianto motyvai, kad teismas netaikė byloje CK 3.128 str. ir nepasisakė dėl galimumo padalinti turtą natūra. Kaip nurodė pats apeliantas, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčo santykiams šioje byloje taikytinas SŠK įstatymas, nes senaties terminas pasibaigė iki naujo CK įsigaliojimo, todėl pirmosios instancijos teismas netaikė ginčo santykiams CK 3.128 str. nuostatas (CK PĮITĮ 10 str. 1 d.). Taip pat nepagrįstas apelianto motyvas, jog teismas privalėjo pasisakyti sprendime dėl galimumo padalyti ginčo butą pagal ieškovo pasiūlytą turto padalijimo būdą. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą ir tuo pagrindu ieškovo ieškinio reikalavimus atmetė, todėl teismo sprendime nebuvo pagrindo aptarti apelianto nurodytų aplinkybių dėl galimumo ginčo butą padalyti ieškovo ieškinio pareiškime nurodytu būdu. Taip pat atmestinas apelianto motyvas, jog liudytojo R. V. paaiškinimu nustatyta, kad ieškovas bute laikė savo asmeninius daiktus, nes kiek matyti iš liudytojo paaiškinimo, liudytojas patvirtino, jog vieną kartą padėjo 1998 m. išvežti ieškovui kolonėles ir kad ieškovas paėmė savo muziką (2 t., b. l. 14), o išeidamas padėkojo, kad ieškovas tam tikrą laiką gyveno ginčo bute. Liudytojo paaiškinimas patvirtina atsakovės nurodytas aplinkybes, kad ginčo turto savininke buvo atsakovė, o ieškovo veiksmai išvežant iš ginčo buto daiktus patvirtina aplinkybę, kad ieškovas savo teisių į ginčo butą atsisakė gera valia. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi surinktais byloje įrodymais, kurių dauguma patvirtina, kad ieškovo ir atsakovės santykiai pašlijo ir nuo 1997 m. ieškovas su atsakove negyveno ir nenorėjo gyventi, tai taip pat nurodė ieškovas 1997-11-18 ištuokos byloje ir atsakovė išlaikymo dydžio pakeitimo civilinėje byloje (2 t., b. l. 3–20, 1 t., b. l. 4, 28). Pažymėtina ir tai, kad liudytojas R. V., kaip ir liudytojai J. O. ir Z. B. patvirtino, jog šalys pykosi. Todėl mažai tikėtina, kad ieškovas ginčo bute gyveno ar laikė savo asmeninius daiktus po santuokos nutraukimo daugiau nei 15 metų. Be to, ieškovo paaiškinimas apie tariamai ginčo bute buvusius jo asmeninius daiktus yra visiškai abstraktus, nes ieškovas jokių įrodymų šiai aplinkybei patvirtinti byloje nepateikė. Vien tas faktas, kad ieškovas 1998 m. paėmė iš buto kolonėles ir turėjo raktą, nepatvirtina tos aplinkybės, kad šalių susitarimu ieškovas butą naudojo bendraturčio teisėmis, bute gyveno ir laikė savo asmeninius daiktus iki 2009 m., nes šioms aplinkybėms patvirtinti byloje įrodymų nepateikta (CPK 178 str.).

Teisėjų kolegija sutinka su atsakovės atsiliepimo į apeliacinį skundą motyvais, kad šalių santuokos nutraukimo metu galiojusio SŠK 23 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas reikalavimams padalyti bet kokį, taip pat nekilnojamąjį bendrosios jungtinės nuosavybės teise valdomą turtą taikomas, jeigu jis pasibaigė iki CK įsigaliojimo ir nėra pagrindo jo atnaujinti.

Byloje nustatytos aplinkybės apie tai, kad ieškovas nutraukė santykius su atsakove, negyveno ginčo bute nuo 1997 m., vėliau sudarė kitą santuoką po santuokos nutraukimo su atsakove, sustiprina teisėjų kolegijos įsitikinimą, kad ieškovas ieškinio senaties terminą praleido sąmoningai, aiškiai suvokdamas, kad būstas atiteko atsakovei, kuri neleis jam naudotis ginčo turtu, tuo labiau kad ieškovas sukūrė naują santuoką, sulaukė dviejų nepilnamečių vaikų (b. l. 1 t., b. l. 24–25) ir esant su atsakove konfliktinei situacijai dėl nepakankamo dydžio išlaikymo nepilnametei šalių dukrai, perleido didelės vertės turtą kitai sutuoktinei. Visos nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą konstatuoti, kad ieškovas apie pažeistas teises žinojo santuokos nutraukimo momentu ir turėjo pagrindą ieškinio senatį skaičiuoti nuo kitos dienos po santuokos nutraukimo (galiojusio SŠK 10 straipsnis), t. y nuo 1997-11-19. Atsakovo argumentai, kad 1996–1998 m. ginčo bute lankėsi pas dukrą ir ėmė savo daiktus, nepaneigia pirmosios instancijos teismo byloje surinktais įrodymais nustatytų faktinių bylos aplinkybių, kad apeliantas ieškinio senaties terminą praleido (terminas pasibaigė 2000-11-19). Tad apelianto argumentai nesuteikia pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimo taisykles. Pirmosios instancijos teismo sprendimas visiškai atitinka ieškinio senaties instituto tikslus, tarp jų užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą. Ieškovas per trejus metus nuo suvokimo apie pažeidžiamas turtines teises dienos turėjo teisę ir galimybes pareikšti ieškinį dėl pažeistų teisių gynimo, tačiau per įstatymo nustatytą terminą savo teise nepasinaudojo, kita vertus, atsakovė, kurios vardu ir nuosavybės teise turtas registruotas nuo 1996 metų, pasibaigus ieškinio dėl santuokoje įgyto turto dalybų senaties terminui, galėjo pagrįstai tikėtis, jog ieškovas neturi jokių turtinių pretenzijų ir naudotis bei rūpintis juo, kaip jai vienai priklausančiu turtu. Kiti apeliacinio skundo motyvai nėra teisiškai reikšmingi šioje byloje, todėl teisėjų kolegija dėl jų nutartyje nepasisako.

Esant tokioms aplinkybėms teismo sprendimas nekeistinas, apeliacinis skundas netenkintinas (CPK 326 str. 1 d. 1 p., 328 str.).

Atmetus apeliacinį skundą iš ieškovo priteistinos bylinėjimosi išlaidos valstybei (CPK 96 str. 2 d.). Bylos medžiaga patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas patenkino ieškovo prašymą ir atidėjo žyminio mokesčio sumokėjimą už apeliacinį skundą iki apeliacinio skundo išnagrinėjimo (2 t., b. l. 80). Atmetus apeliacinį skundą 2 881 Lt žyminis mokestis priteistinas iš ieškovo valstybei.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. spalio 4 d. sprendimo nekeisti.

Priteisti iš ieškovo V. A., a. k. (duomenys neskelbtini) gyvenančio (duomenys neskelbtini) , 2881 Lt (dviejų tūkstančių aštuonių šimtų aštuoniasdešimt vieno Lt) žyminio mokesčio išlaidas valstybei. Išieškotoja Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, įm. k. 188659752, biudžeto pajamų surenkamoji sąsk. (duomenys neskelbtini), bankas „Swedbank“, AB, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660.