Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Gerasičkinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Antano Rudzinsko, Jūratės Varanauskaitės,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę pagal ieškovo A.B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-01-26 sprendimo civilinėje byloje, iškeltoje pagal ieškovo A.B. ieškinį atsakovei J.B., o taip pat atsakovės J.B. priešieškinį ieškovui A.B., dalyvaujant institucijai, teikiančiai išvadą byloje, - Vilniaus miesto savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyriui, dėl santuokos nutraukimo esant kito sutuoktinio kaltei bei kitų, susijusių su santuokos nutraukimu, reikalavimų

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į juos argumentai

Visų pirma, A.B. nepaliko šeimos, o jo "slaptas" išvykimas buvo paseka atsakovės nenoro vykti į Lietuvą kartu ar apskritai nenoro leisti ieškovui grįžti į Lietuvą. Teisme ir savo procesiniuose dokumentuose ieškovas nurodė, jog gyvenant Jungtinėje Karalystėje jam ženkliai pablogėjo sveikata - atsirado skausmai krūtinės, juosmens, galvos srityse. Skausmai vis didėjo, jų priežastys nebuvo nustatytos. Kadangi atsakovė atsisakė skirti lėšų iš šeimos biudžeto gydymui, ieškovas buvo priverstas grįžti gydytis į Lietuvą. Apie norą grįžti į Lietuvą ieškovas atsakovei ne kartą buvo nurodęs, be to atsakovė 2009-03-17 internetiniame forume pati nurodė, jog ieškovas nori atgal į Lietuvą ir dėl to pastoviai namie kyla ginčai. Kadangi ieškovui medicininė priežiūra buvo būtina, o normalus gydymas galėjo būti užtikrintas tik Lietuvoje, prieš atsakovės norus ir valią, be to vengiant galimos atsakovės reakcijos (ieškovo paso paslėpimo) apie išvykimą atsakovei nebuvo sakoma. Todėl, aplinkybė, jog ieškovas "slapta" sugrįžo gydytis į Lietuvą buvo tik reakcija į atsakovės neigiamą požiūrį, netoleranciją ir prieštaravimus, bei atsakovės moralinės paramos ieškovui stoką.

Antra, pirmos instancijos teismas konstatavo, jog ieškovo kaltė dėl santuokos nutraukimo pasireiškė ir tuo, jog jis daugiau nei metus nesirūpino dukra F. Teismas neįvertino svarbių bylai aplinkybių, o būtent: ieškovas prieš išvykdamas atsakovei paliko visus daiktus bei banko kortelę į kurią ieškovo darbdavys 2009 m. balandžio mėn. 2 d. pervedė 837,64 £ (apie 3249,45 Lt.). Šia kortele atsakovė disponavo ir nuiminėjo pinigus ieškovui jau išvykus į Lietuvą. Pagal pateiktą kreditinės banko kortelės išrašą matosi, jog pinigai buvo nuimami nuo Jungtinėje Karalystėje esančių bankomatų, ieškovui jau esant Lietuvoje, (b.l. 210-211, t.l). Be to ieškovas dukrai F. 2009-05-18, 2009-06-25, 2009-08-26, 2009-12- 22 siuntė pašto siuntas (b.l. 207, t.l). Byloje yra pateiktas ieškovo ir atsakovės susirašinėjimas, kuriame ieškovas teiraujasi ar atsakovė gavo siuntinį ir ką ieškovas galėtų vaikui dar atsiųsti. Į minėtą ieškovo užklausimą atsakovė atsakė: "Jai nieko nereikia, visko turi pakankamai", (b.l. 16, t.2). Atsakovei pateikus priešieškinį ir pareikalavus 400 Lt išlaikymo vaikui, ieškovas pradėjo pervedinėti pinigines lėšas į atsakovės sąskaitą.

Minėti įrodymai, patvirtina aplinkybę, jog ieškovas pagal turimas galimybes stengėsi rūpintis bei matytis savo dukra F., todėl teismo padaryta išvada, jog ieškovas paliko šeimą ir daugiau kaip vienerius metus visiškai ja nesirūpina yra nepagrįsta, todėl santuoka negalėjo būti nutraukta dėl ieškovo kaltės.

Su teismo priteistu išlaikymo įsiskolinimu sutikti negalima dėl sekančių aplinkybių.

Visų pirma, pirmos instancijos teismas vienašališkai nusprendė, jog 2009-04- 05 iki 2010-04-08 laikotarpiu ieškovas nevykdė tėvo pareigos teikti materialinį išlaikymą dukrai, nors atsakovė nereiškė reikalavimo priteisti išlaikymo įsiskolinimą už 2009-04-05 iki 2010-04-08 laikotarpį.

Pirmos instancijos teismas priteisdamas 4800 Lt. dydžio išlaikymo įsiskolinimą nepilnametei F.B., faktiškai nevertino tuometinės ieškovo ir atsakovės turtinės padėties, nesirėmė šalių gaunamų pajamų sulyginimu, neanalizavo nepilnametės Dukters F. poreikių bei faktinių išlaidų, skirtų jos išlaikymui. Atsakovei nedetalizavus tuometinių dukters poreikių, teismas formaliai pasirėmė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kad vieno mėnesio išlaikymo vertė negali būti mažesnė už vieną minimalią mėnesio algą. Tačiau įstatymas įsakmiai nurodo, jog tėvai privalo teikti nepilnamečiams vaikams išlaikymą proporcingai savo turtinei padėčiai ir vaikų poreikiams.

Minėtu laikotarpiu dukra F. gavo Jungtinės Karalystės išmokas, pašalpas, kurios sudarė apie 1000 svarų sterlingų, tai yra apie 3900 Lt. Šių išmokų mokėjimą atsakovei patvirtino išrašas iš jos sąskaitos, iš kurio matosi, jog atsakovei kas savaitę buvo mokama 185£ (apie 725 Lt.) pašalpa vaikui.(b.l. 208, t.l). Atsakovė pateikė duomenis, jog 2009-04-05 iki 2010-04-08 dirbo, tuo tarpu atsakovas grįžęs į Lietuvą sirgo, užsiregistravo darbo biržoje, o įsidarbino tik 2009- 09-31 UAB "Tanagra". Sulyginus ieškovo ir atsakovės gaunamas pajamas yra akivaizdu, jog atsakovė 2009-04-05 iki 2010-04-08 gavo didesnį atlyginimą nei ieškovas.

Teismas negalėjo priteisti vaiko išlaikymui (kad ir kokie būtų vaiko poreikiai) daugiau, negu tai objektyviai leidžia ieškovo turtinė padėtis. Tačiau pirmos instancijos teismas nesiaiškino ir nevertino kiekvienos iš šalių materialinės padėties 2009-04-05 iki 2010-04-08 laikotarpiu, nepriklausomai nuo kiekvienos iš šalių galimybės teikti išlaikymą, formaliai nustatė išlaikymo įsiskolinimo dydį.

Išvardintas svarbias bylai aplinkybes pirmos instancijos teismas tiesiog ignoravo, todėl šališkai nusprendė išlaikymo naštą paskirstyti tarp šalių lygiomis dalimis ir priteisti išlaikymo įsiskolinimą, nors toks įsiskolinimas faktiškai nesusidarė. Atsižvelgiant į tai, jog nepilnametei dukrai ieškovas išlaikymą teikė, pirmos instancijos teismo priteistas 4800 Lt. išlaikymo įsiskolinimas nepilnametei dukrai F.B. yra visiškai nepagrįstas ir naikintinas.

Pirmos instancijos teismas, viršydamas ieškinio bei priešieškinio reikalavimo ribas, atsižvelgdamas į nepilnamečio vaiko interesus, į tą faktą, kad ieškovas paliko šeimą ir savo turtą, ilgą laiką turtu nesirūpino ir jo neprižiūrėjo, naudojosi įstatymo suteikta teise dalijant turtą nukrypti nuo lygių dalių principo, pripažino ieškovui teisę į 1/4 dalį, o atsakovei į ³/4 dalis bendro turto. Be to teismas turtą padalino natūra, atsižvelgdamas į atsakovės pasiūlymą, teismas ieškovui priteisė natūra televizorių, kompiuterį, spausdintuvą, puodus, bei namų apyvokos įrankius, viso turto už 910 svarus (3548,27 Lt.).

Toks pirmos instancijos teismo sprendimas laikytinas šališku, neteisingu ir neteisėtu.

Visų pirma, pirmas instancijos teismas labai formaliai nurodė, jog nukrypimas nuo lygių dalių principo yra motyvuotas nepilnamečio vaiko interesais. Be to pirmos instancijos teismas, išeidamas už atsakovės priešieškinio dalyko ir pagrindo ribų, nenurodė, kuo reiškiasi viešasis interesas, dėl kurio atsakovei priteista ³/4 turto dalis, kaip didesnės daiktų dalies atsakovei paskyrimas užtikrina nepilnametės dukters F. interesus. Dėl to pirmos instancijos teismas viršijo ieškinio bei priešieškinio pagrindo ir dalyko ribas bei pažeidė CPK 376 straipsnio nuostatas.

Atsakovė teisme patvirtino, jog faktiškai yra sukūrusi naują šeimą, jai 2010-08-17 gimė antra dukra V.A, t.y. visais santuokoje su ieškovu įgytais daiktais šiuo metu naudojasi ne tik atsakovė su nepilnamete dukra F., bet ir atsakovės sugyventinis ir atsakovės antra dukra V.. Gal būtent todėl atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas apsaugojo ir atsakovės antros dukters interesus, kadangi atsakovei vietoje 2/3 turto dalių priteisė ³/4 dalis turto.

Kadangi pirmos instancijos teismas netinkamai nustatė šalių dalis bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, neatsižvelgė į abiejų šalių interesus ir tuo pagrindu netinkamai aiškino ir taikė CK 3.123 str. 1 d., 3.127 str. 3 d. nuostatas. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, pirmos instancijos teismas visai nemotyvuotai atmetė ieškovo prašymą priteisti piniginę kompensaciją iš atsakovės už jai tenkančią turto dalį, ko pasėkoj e priėmė neteisėtą ir neteisingą sprendimą

Apeliantas klaidina teismą, bandydamas įtikinti, jog jis materialiai rėmė savo dukterį, todėl, atseit, įsiskolinimo nėra. Pirmos instancijos teismas, remdamasis bylos medžiaga, pagrįstai pripažino, kad apeliantas nuo grįžimo iš Airijos momento, tai yra nuo 2009-04- 05 iki 2010-04-08 neteikė dukteriai materialinio išlaikymo, todėl atsižvelgdamas į prioritetinius vaiko interesus priteisė iš apelianto dukrai F. 4800 Lt dydžio išlaikymo įsiskolinimą. Atkreiptinas dėmesys, kad dukters F. išlaikymui apeliantas pirmą kartą pervedė 200 Lt tik 2010-05-25, tai yra daugiau, negu po metų nuo šeimos palikimo momento. Apeliantas, ginčydamas nurodytos sumos priteisimą, kaltina pirmos instancijos teismą kad šis neatsižvelgė į apelianto ir atsakovės turtinę padėtį tuo metu. Apeliantas sąmoningai stengėsi pabloginti savo turtinę padėtį, kad nereikėtų teikti materialinio išlaikymo savo dukteriai. Atsakovė pažymėjo, kad apeliantas sąmoningai vengė susirasti gerai apmokamą darbą, tai yra dirbti pagal įgytą specialybę, nors tokias galimybes turėjo. Jis sąmoningai dirbo puse etato, kad parodyti „sunkią" materialinę padėtį. Jį tenkino jo motinos teikiamas materialinis išlaikymas, todėl jam buvo labai patogu vaidinti materialinio vargšo vaidmenį.

Apeliaciniame skunde klaidingai teigiama, kad gyvendami Jungtinėje Karalystėje, sutuoktiniai įsigijo 13276,77 Lt vertės kilnojamąjį turtą. Kilnojamasis turtas buvo įsigytas gyvenant Šiaurės Airijoje. Atsakovė viena nesinaudoja įsigytu turtu. Ieškovas, palikdamas šeimą ir slapčia pabėgdamas į Lietuvą neįpareigojo atsakovės saugoti bendrai įgytą turtą ir jo asmeninius daiktus. Dar gyvenant kartu, dalis apelianto minimo turto buvo utilizuota. Pats apeliantas utilizavo DVD grotuvą, fritiūrinę, nes šie daiktai buvo sugedę, o juos taisyti ekonomiškai neapsimokėjo. Atsakovei išvykstant į dirbti į Angliją dalis minėto turto ir apelianto asmeniniai daiktai palikti tuose namuose, kuriuose gyveno su apeliantu. Ten palikti šie daiktai: žoliapjovė, šašlykinė, mikrobangų krosnelė, spausdintuvas, vienas televizorius ir kai kurie kiti namų apyvokos reikmenys. Sugedusį automobilį buvo priversta parduoti, nes tuo metu nedirbo ir neturėjo lėšų net pragyvenimui, todėl apie mašinos remontą negalėjo net galvoti. Apeliantas nurodė tik Airijoje įgytą turtą, tačiau nutylėjo turtą, kurį buvo įsigiję gyvendami Lietuvoje ir kuris buvo paliktas saugoti apelianto motinai priklausančiame bute, esančiame (duomenys neskelbtini). Šiuo turtu grįžęs į Lietuvą naudojosi apeliantas ir jo tėvai. Lietuvoje buvo palikti šie daiktai: šaldytuvas, kurio vertė 1700 Lt, skalbyklė, kurios vertė 500 Lt, du televizoriai, kurių vertė 1000 Lt, komoda ir sekcija, kurių vertė 1200 Lt, virtuvinis komplektas, kurio vertė 1500 Lt, spinta, kurios vertė 900 Lt, sofa-lova, kurios vertė 1200 Lt, įvairūs virtuvės ir buities reikmenys, kurių verte 1500 Lt. Viso Lietuvoje su apeliantu įsigijo kilnojamojo turto už 9500 Lt, kuriuo jis naudojasi grįžęs į Lietuvą. Apeliantas taip pat nutyli kreditą, kuris buvo paimtas gyvenant Šiaurės Airijoje. Šio kredito grąžinimą prisiėmė atsakovė, kad nereikėtų į teismo procesą įtraukti užsienio valstybes bankų. Šiuo metu kreditą dengia po 100 svarų sterlingų per mėnesį, tai yra apie 400 Lt. Nesutikdamas su pirmos instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria turtas tarp sutuoktinių padalintas natūra, apeliantas skunde nurodo, kad sprendimas šioje dalyje nebus realiai vykdomas. Apeliantas, kaip ir atsakovė, šiuo metu gyvena Londone, todėl teismo jam priteistą turtą gali pasiimti bet kuriuo metu. Teismo sprendimas bus įvykdytas, o, be to, apeliantas turės galimybę pabendrauti su dukra. Turtą ir savo asmeninius daiktus, kuriuos paliko Šiaurės Airijoje, gali rasti tuose namuose, kur gyveno prieš palikdamas šeimą ir išvykdamas į Lietuvą. Dėl kilnojamojo turto pasidalijimo su apeliantu buvo sutarę, kad Lietuvoje esantis turtas po santuokos nutraukimo atiteks jam, o įgytas užsienyje -atsakovei. Tačiau apeliantas žodžio nesilaikė, ir pareikalavo turto, kurį įsigijo gyvendami Šiaurės Airijoje arba kompensacijos už jį. Tokia apelianto pozicija teisiškai nepagrįsta. Pirmos instancijos teismas turto padalijimo klausimus išsprendė objektyviai ir teisingai.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstosios dalies ir analizuoja apeliaciniame skunde bei atsiliepimuose į jį nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 329 str.).

CK 3.60 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas, numatytas CK trečiojoje knygoje, ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas. Pagal to paties straipsnio 3 dalį preziumuojama, kad santuoka iširo dėl kito sutuoktinio kaltės, jeigu jis yra nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą arba yra neištikimas, arba žiauriai elgiasi su kitu sutuoktiniu ar šeimos nariais, arba paliko šeimą ir daugiau kaip vienerius metus visiškai ja nesirūpina. CK 3.61 straipsnyje nustatyta, kad sutuoktinis, kuriam pareikštas ieškinys dėl santuokos nutraukimo, gali prieštarauti dėl savo kaltės ir nurodyti faktų, patvirtinančių, kad santuoka iširo dėl ieškovo kaltės (1 dalis); teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, gali pripažinti, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės (2 dalis); pripažinus, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, atsiranda tų pačių padarinių, kaip ir nutraukus santuoką sutuoktinių bendru sutikimu (3 dalis).

Aiškindamas ir taikydamas nurodytas CK normas, kasacinis teismas yra konstatvęs, kad įstatyme sutuoktinio kaltė dėl santuokos iširimo apibrėžiama kaip sutuoktinių pareigų pažeidimas iš esmės. Sutuoktinio pareigos nustatytos CK 3.26–3.30, 3.35–3.36, 3.85, 3.92, 3.10 straipsniuose. Tai – lojalumo, tarpusavio pagalbos ir moralinės bei turtinės paramos, visapusiško rūpinimosi vaikais ir visa šeima bei kitos įstatyme nustatytos pareigos. Lojalumo pareiga reiškia, kad sutuoktinis visada tiek šeimoje, tiek už jos ribų turi veikti kito sutuoktinio, visos šeimos interesais, negali supriešinti savo asmeninių ir kito sutuoktinio ar šeimos interesų. Abipusės pagarbos pareiga reiškia, kad sutuoktiniai turi paisyti vienas kito nuomonės, būti vienas kitam ištikimi, visus šeimos gyvenimo klausimus spręsti abipusiu susitarimu. Moralinė ir turtinė parama reiškia, kad sutuoktiniai privalo rūpintis vienas kitu tiek materialiąja, tiek fizine ir psichologine prasmėmis.

Ieškovas, pareiškęs ieškinį dėl santuokos nutraukimo pagal CK 3.60 straipsnį, privalo įrodyti, kad kitas sutuoktinis iš esmės pažeidžia savo kaip sutuoktinio pareigas. Apeliantas apeliaciniame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad ieškovas A.B. 2009-04-05 paliko šeimą, nežinant sutuoktinei grįžo į Lietuvą, daugiau kaip vienerius metus nesirūpino nepilnamete dukra F.ir neskyrė lėšų jos išlaikymui. Tačiau pirmosios instancijos teismo motyvų nepagrįstumas iš esmės yra grindžiamas tik apelianto skirtingu faktinių aplinkybių nepagrįstu vertinimu. Priežastys, nulėmusios apelianto apsisprendimą grįžti į Lietuvą dėl būtinumo ir palankesnių galimybių pasitikrinti sveikatą ir gydytis, pačios savaime nesuponuoja apelianto kaltės dėl santuokos nutraukimo, nes suprantama, kad gydymas gyvenant užsienyje galimai būtų esmingai brangesnis, kad sutuoktiniai iš savo pajamų galimai negalėjo skirti pakankamai lėšų veiksmingam ieškovo medicininiam patikrinimui ir atitinkamai gydymui, nors atitinkamais rašytiniais įrodymais šios aplinkybės nebuvo grindžiamos, tačiau jos nebuvo ir ginčijamos. Tačiau pats apeliantas neneigia aplinkybės, kad sprendimą dėl grįžimo į Lietuvą jis priėmė pats ir apie išvykimą atsakovės neinformavo. Ieškovo ieškinio teismui dėl santuokos nutraukimo pateikimas mėnesio laikotarpyje po grįžimo į Lietuvą yra pakankamas pagrindas daryti išvadą, kad ieškovas neturėjo ketinimų toliau gyventi santuokoje ir vykdyti sutuoktiniui tenkančias pareigas šeimoje, nes, kaip nurodė atsiliepime atsakovė, po atitinkamo gydymo Lietuvoje, įsivertinus, kad tai yra labiau priimtina finansiškai, apeliantas galėjo grįžti į šeimą ir toliau visapusiškai rūpintis šeimos gerove. Todėl esant tokiam ieškovo apsisprendimui, jo nurodomos aplinkybės, kad atsakovė nesutiko su apeliantu kartu grįžti į Lietuvą, kad iš šeimos biudžeto neskyrė lėšų jo gydymui, kad skyrėsi sutuoktinių požiūris dėl šeimos gyvenimo vienoje ar kitoje šalyje, vienareikšmiškai nesudaro pagrindo vertinti, kad tik atsakovė pažeidė savo kaip sutuoktinės pareigas taip esmingai, kad dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas ir santuoka iširo dėl atsakovės kaltės. Nagrinėjamu atveju lygiai taip pat vertintinos ir kitos, taip pat ir ieškovo nurodomos, aplinkybės, kad šeima išvyko iš Lietuvos į Jungtinę Karalystę dėl to, kad siekė didesnių pajamų, kad atsakovė susirado darbą ir dirbo, kad ieškovas nebuvo patenkintas dirbamu darbu, kad ieškovo vertinimu šeimos gyvenimo sąlygos nepagerėjo, o tik pablogėjo, nors atsakovė šiuo klausimu buvo priešingos nuomonės, kad ieškovas tvirtai apsisprendė grįžti į Lietuvą, o atsakovė atsisakė su vaiku grįžti į Lietuvą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad visos išdėstytos aplinkybės nepagrįstai apelianto yra vertinamos kaip atsakovės pareigos tartis su apeliantu dėl gyvenamosios vietos šeimai pasirinkimo, dėl pareigos gerbti apeliantą ir jį remti visose bendro gyvenimo situacijose pažeidimas, nes lygiai tokios pačios pareigos tenka ir apeliantui, kuris nepateikė jokių svarių argumentų ar įrodymų, dėl kurių tų pačių pareigų nevykdymas iš apelianto pusės nelaikytinas jo kaltės dėl santuokos nutraukimo priežastimi.

Apeliantas skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybių, kad ieškovas prieš išvykdamas atsakovei paliko visus daiktus ir banko kortelę, kurioje esančia apie 3249,45 Lt suma ieškovė galėjo naudotis ir naudojosi, siuntė dukrai pašto siuntas ir pinigines perlaidas. Tačiau priešingai, nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas apelianto nurodomas aplinkybes įvertino, nustatęs, kad iš A.B. sąskaitos Ulster banko išrašo (t.1 b.l. 210-211) nematyti, kad pinigai ieškovo sąskaitoje paimti J.B. ir panaudoti dukros F. išlaikymui, nes atsakovė neigė šią aplinkybę; iš Lietuvos pašto kvitų (t.1 b.l. 207) nematyti, kad buvo F. siųsti iš Lietuvos reikalingi daiktai; atsakovė J.B. neneigė gavusi siuntinį, bet teigė, kad jame buvęs tik šokoladas ir vaikiškos knygelės. Tik atvykęs į Lietuvą ieškovas A.B. paruošė ir 2009-04-30 įteikė teismui ieškinį dėl santuokos nutraukimo. Tokie ieškovo veiksmai liudija, kad ieškovas paliko šeimą ir neketino toliau tęsti vedybinio gyvenimo. Byloje yra duomenys, kad tik nuo 2010-05-25 A.B. yra šešis kartus pervedęs po 200 Lt dukros F. išlaikymui (t.2 b.l. 42). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad ieškovui palikus šeimą ir grįžus į Lietuvą, nedelsiant po to teisme pareiškus ieškinį dėl santuokos nutraukimo, jau reikia vertinti ne šeimos santykius ir atitinkamai sutuoktiniui tenkančių pareigų rūpintis šeima vykdymą, o tėvų ir vaikų tarpusavio išlaikymo pareigos vykdymą.

Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nustatė, kad šalių santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, ir konstatavo, kad abi šalys iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinių pareigas, bendro gyvenimo taisykles, nesistengė išsaugoti santuokos, ir dėl to jų bendras gyvenimas tapo negalimas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad, teismui nustatant, kokios priežastys lėmė santuokos iširimą, turi būti atsižvelgta į sutuoktinių tarpusavio santykius iki faktinio santuokos iširimo, kiekvieno iš sutuoktinių elgesį dėl santuokos išsaugojimo tarpusavio santykių pablogėjimo metu ir kitas reikšmingas objektyvias ir subjektyvias aplinkybes. Kolegijos vertinimu, bylą nagrinėjęs teismas, spręsdamas dėl santuokos iširimo priežasčių ir sutuoktinių kaltės, šių kasacinio teismo praktikoje suformuluotų kriterijų laikėsi. Tiek ieškovo, tiek atsakovės kaltė dėl santuokos iširimo pripažintina įrodyta konstatavus abiejų šalių pažeistas iš esmės savo kaip sutuoktinių pareigas, t. y. CK 3.60 straipsnio 2 dalies pagrindu. Nustačius, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, aplinkybė, kad vieno sutuoktinio kaltė (kaltės laipsnis) dėl santuokos nutraukimo didesnė negu kito sutuoktinio, ar kad vieno sutuoktinio kaltė pasireiškė ir CK 3.60 straipsnio 3 dalyje nurodytu pagrindu, neturi įtakos išvadai dėl abiejų sutuoktinių kaltės buvimo (CK 3.61 str.).

Apeliantas skunde nurodė, kad išlaikymą dukrai teikė, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas priteisti 4800 Lt dukros išlaikymui, neįvertinus ieškovo turtinės padėties ir nevertinus, kad minimu laikotarpiu atsakovės pajamos buvo didesnės už ieškovo, yra nepagrįstas ir naikintinas.

CK 3.192 str. 1 d. įtvirtinta, kad tėvai privalo materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. CK 3.192 str. 2 d. nurodyta, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas, t. y. nustato kriterijus, į kuriuos atsižvelgiant nustatomas nepilnamečiam vaikui priteisiamo išlaikymo dydis. Priteisiant išlaikymą iš vieno iš tėvų, atsižvelgiama į tai, kad materialinį išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams privalo teikti abu tėvai proporcingai savo turtinei padėčiai (CK 3.192 str. 3 d.). Vaikų išlaikymo tiesioginis tikslas – maksimaliai patenkinti vaiko poreikius ir interesus. Atsižvelgiant į prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos bei gynimo principą, visos abejonės dėl išlaikymo dydžio nustatymo turi būti vertinamos vaiko interesų naudai.

Tai, kad ieškovas kelis mėnesius nedirbo, ar dirbdamas gavo per mažas pajamas, negali būti vertinama kaip objektyvi priežastis, nepriklausanti nuo paties ieškovo valios, dėl kurios iš ieškovo galėtų būti priteistas mažesnis išlaikymo dydis arba vaiko tėvas galėtų būti atleistas nuo išlaikymo prievolės teikimo ar įsiskolinimo priteisimo. Ieškovui tenka pareiga teikti vaiko poreikius atitinkantį išlaikymą. Vien tai, kad atsakovo gaunamos pajamos yra nepakankamos tam, kad būtų patenkinti nepilnamečio vaiko poreikiai, nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo nepriteisti iš ieškovo nepilnamečiui vaikui tokio išlaikymo, kuris užtikrintų jo poreikius. Ieškovas yra sveikas, darbingas pilnametis žmogus, todėl turi imtis priemonių, kad būtų užtikrintas jo gaunamų pajamų stabilumas ir dydis, kuris užtikrintų nepilnamečio vaiko, kuris negali dirbti ir gauti pajamų, yra priklausomas nuo tėvų, poreikius. Asmens galėjimas ar negalėjimas pagerinti savo turtinę padėtį yra vertinamoji aplinkybė, priklausanti tiek nuo objektyvių, tiek nuo subjektyvių veiksnių. Ieškovas byloje neteikė jokių įrodymų, kad dėl sveikatos ar kitų problemų jis negali gauti didesnių pajamų, kurios užtikrintų jo ir jo nepilnamečio vaiko poreikius. Tėvai privalo iš anksto įvertinti esamą turtinę padėtį, savo pasirengimą reikiamai pasirūpinti vaiku; priešingu atveju, tėvams neįvertinus savo pasirengimo užauginti vaiką, ugdyti jo asmenybę, sudarant būtinas sąlygas vaikui vystytis, atsakomybė už sąmoningai prisiimtą pernelyg didelę socialinę riziką ir pasekmes tenka patiems tėvams.

Apeliantas nesutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl santuokoje įgyto turto padalinimo, nurodydamas, kad teismas labai formaliai nurodė, jog nukrypimas nuo lygių dalių principo yra motyvuotas nepilnamečio vaiko interesais. Be to pirmos instancijos teismas, išeidamas už atsakovės priešieškinio dalyko ir pagrindo ribų, nenurodė, kuo reiškiasi viešasis interesas, dėl kurio atsakovei priteista ³/4 turto dalis, kaip didesnės daiktų dalies atsakovei paskyrimas užtikrina nepilnametės dukters F. interesus. Dėl to pirmos instancijos teismas viršijo ieškinio bei priešieškinio pagrindo ir dalyko ribas bei pažeidė CPK 376 straipsnio nuostatas.

CK 3.123 straipsnis nustato teismui galimybę nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo ir priteisti vienam sutuoktiniui didesnę turto dalį. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors pirmosios instancijos teismas sprendime glaustai pasisakė dėl aplinkybių, nulėmusių nukrypimą nuo lygių dalių principo, įvardindamas nepilnamečio vaiko interesus, ieškovo nesirūpinimą paliktu turtu, turto nusidėvėjimą ir jo buvimo vietą atsakovei persikėlus gyventi iš Šiaurės Airijos į Didžiosios Britanijos teritoriją, tačiau iš visumos argumentų ir CK 3.123 straipsnio nuostatų taikymo ginčo santykiams reguliuoti, galima daryti išvadą, kad teismas sprendė, jog atidalijimo būdą nustato teismas, atsižvelgdamas į įstatymų reikalavimus ir byloje konstatuotus teisiškai reikšmingus faktus. Ieškovas apeliaciniame skunde nurodydamas, kad nukrypimas nuo lygių dalių principo padalijant turtą jo netenkina, nenurodė jokių svarbių ir reikšmingų aplinkybių, dėl kurių būtų galima vertinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ar pagrįstumą, todėl vien apelianto neigimas, nenurodant aplinkybių, kurios leistų padaryti priešingą išvadą, nesudaro pagrindo naikinti priimtą sprendimą. Įstatymas numato pirmenybę turto padalinimui natūra (CK 3.127 str.), kuria ir vadovavosi pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą. Apelianto nurodomos aplinkybės, kad turtu naudojosi atsakovė tuo metu, kai ieškovas buvo Lietuvoje, ar laikotarpiu, kai vyko teisminiai ginčai, nesudaro pagrindo vertinti, kad turto padalinti natūra nėra galimybės. Todėl teismas teisėtai ir pagrįstai turtą padalino natūra bei atmetė ieškovo reikalavimą priteisti atsakovei visą turtą, o ieškovui priteisti kompensaciją už atsakovei tenkančią turto dalį, ir nepažeidė CPK 376 straipsnio nuostatų.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, byloje surinktus įrodymus, atsižvelgdama į prioritetinius nepilnamečių vaikų interesus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Dėl aukščiau nurodytų aplinkybių nepripažintini pagrįstais apeliacinio skundo argumentai, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 325-331 str.,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. sausio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.