- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-10-28
- Bylos Nr.
- 2A-399-368/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Egidijus Mockevičius (pirm.), Liudvika Tupienė, Regina Agota Gutauskienė
- Ieškovas
- R. B., R. B. Joniškio
- Atsakovas
- Joniškio rajono Gasčiūnų pagrindinės mokyklos, Joniškio rajono Gasčiūnų
- Advokatai
- Daiva Balčiūnienė, Valdas Falkauskas
Šiaulių apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Egidijaus Mockevičiaus,
atsakovo Joniškio rajono Gasčiūnų pagrindinės mokyklos atstovui direktoriui Stasiui Rimdžiui, advokatui Valdui Falkauskui,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Joniškio rajono Gasčiūnų pagrindinės mokyklos apeliacinį skundą dėl Joniškio rajono apylinkės teismo 2008 m. birželio 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. B. ieškinį atsakovui Joniškio rajono Gasčiūnų pagrindinei mokyklai, išvadą teikiančiai institucijai Joniškio rajono savivaldybės administracijos Švietimo ir sporto skyriui dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, vidutinio darbo užmokesčio už atleidimo laikotarpį ir išeitinės išmokos priteisimo, neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
n ustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė R. B. Joniškio rajono apylinkės teismo prašė pripažinti jos atleidimą iš darbo Joniškio rajono Gasčiūnų pagrindinėje mokykloje pagal LR DK 129 str. 2 d. neteisėtu; negrąžinti jos į darbą ir priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už visą laikotarpį nuo atleidimo 2007-08-21 iki teismo sprendimo įvykdymo dienos bei 5 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką; priteisti iš atsakovo 38000 Lt neturtinės žalos atlyginimo; priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovė nurodė, kad 1998-08-25 pradėjo dirbti pradinių klasių mokytoja Stupurų pradinėje mokykloje pagal švietimo skyriaus vedėjo K. M. įsakymą. 2003-06-01 Stupurų pradinė mokykla buvo reorganizuota ir prijungta prie Gasčiūnų pagrindinės mokyklos, jos darbas tada tęsėsi Gasčiūnų pagrindinėje mokykloje Stupurų skyriuje mokytojos pareigose. Apie galimą jos darbo sutarties nutraukimą sužinojo prieš metus laiko dar iki reorganizacijos. Stupurų pradinėje mokykloje dirbo kartu su mokytoja A., jos abi buvo gavusios įspėjimus apie galimą reorganizaciją. 2006-07-12 ieškovė patyrė rankos traumą, turėjo nedarbingumo pažymėjimą ir žinojo, jog Stupurų skyriuje dirbo viena mokytoja A., jei neklysta, su dviem klasėm. 2006m. birželio mėn. baigiantis mokslo metams, prieš patiriant traumą, jų mokykloje buvo 13 mokinių. Abi mokytojos tikėjosi, kad susirinks reikiamas skaičius mokinių, ir skyrius nebus uždarytas. Tačiau po to ieškovė patyrė traumą, jos nedarbingumo laikotarpis buvo ilgas, turėjo dvi reabilitacijas, tame tarpe dar išėjo nepanaudotų atostogų. Ir 2007m. kovo mėn. pabaigoje, jai gulint Joniškio ligoninėje, kolegė mokytoja R. P. atnešė įspėjimo dėl atleidimo lapelį. Ji buvo dar gerai neatsigavusi po narkozės, todėl to įspėjimo nepasirašė, tik pasiliko vieną egzempliorių sau, o kitą grąžino mokytojai. Po kelių dienų ji paprašė draugės, kad surašytų paklausimą švietimo skyriui, nes suprato, kad mokyklos direktorius ją atleidžia neteisėtai. Jai buvo likę tik du metai iki pensijos, o ją ruošėsi atleisti iš darbo nepasiūlę kitos darbo vietos. Į savo paklausimą švietimo skyriui ji tinkamo atsakymo negavo. Apie jai ruošiamą nustatyti neįgalumą, ji sužinojo iš medikų dar 2006 m. gruodžio mėnesį. Apie tai informavo mokyklos direktorių, jis žinojo apie jos gydymąsi, apie tai, kad jai yra tęsiamas nedarbingumo pažymėjimas, kuris buvo užbaigtas tik 2007-04-27. Apie jos ligas direktorius žinojo, kadangi po rankos traumos ji laiku nebuvo pranešusi apie turimą nedarbingumo pažymėjimą, ir rašė dėl to pasiaiškinimą. Kai nedarbingumo pažymėjimas buvo užbaigtas, ji susitiko su direktoriumi, aptarė darbo sutarties pakeitimus, nes į Stupurų skyrių jos nebegrąžino, leido dirbti mokyklos muziejuje, o rudenį direktorius pažadėjo įsteigti naują mokytojos etatą ir ją vėl priimti. Ji sutiko su darbo sutarties pakeitimais, ramiai sau dirbo ir tikėjosi, kad nuo rugsėjo vėl dirbs mokytoja. Be to, kasmetinių atostogų ji buvo išleista nuo 2007-07-02 tik po antro pareiškimo surašymo, nes pirmojo jos prašymo, rašyto 2007 m. birželio 14 d., mokyklos direktorius nepatenkino. Jai neįgalumas buvo nustatytas nuo 2007 m. birželio 13 d. iki 2007 m. gruodžio 12 d., po to jis vis buvo tęsiamas. Atleista iš darbo ji buvo 2007-08-21, kai grįžo iš atostogų. 2007-08-22 mokykloje buvo priimtas naujas žmogus į vietą, kurioje galėjo dirbti ji. Mokytoja L. V. buvo priimta dirbti į tą darbą, nors toks darbas atitiko būtent jos (ieškovės) turimą kvalifikaciją. Be to, kai 2007-07-02 parašė prašymą atostogoms nukeliant jos atleidimo datą 2007-08-21, direktorius žodžiu buvo pažadėjęs rudenį sudaryti su ja naują darbo sutartį, ir ji tikėjosi būti priimta į tą darbą, kurį gavo L. V.. Nesutinka su atleidimu iš darbo, nes jai iki pensijos liko 2 metai, yra sunku susirasti kitą darbą dėl amžiaus. Jaučiasi labai nuskriausta, nes kitą dieną po jos atleidimo į mokyklą buvo priimtas naujas žmogus. Neturtinę žalą ji grindžia tokia pinigų suma, kokią būtų gavusi, jei nebūtų buvus neteisėtai atleista iš darbo ir jai nereikėtų bylinėtis dėl to teisme.
Žemesnės instancijos teismas
Joniškio rajono apylinkės teismas 2008 m. birželio 25 d. sprendimu ieškovės ieškinį patenkino iš dalies. Pripažino, kad ieškovė buvo atleista iš Joniškio rajono Gasčiūnų pagrindinės mokyklos mokytojos pareigų nuo 2007 m. rugpjūčio 21 d. pagal LR DK 129 str. 2 d. neteisėtai, ir laikė, kad ieškovės darbo sutartis nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos (LR DK 297 str. 4 d.). Konstatavo, kad ieškovė R. B. negali būti grąžinta į pirmesnį darbą dėl to, kad jai gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, ir priteisė ieškovei iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį, kurio dydis - 1775,38 Lt (mokama kas mėnesį suma, neatskaičius mokesčių) už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2007 m. rugpjūčio 22 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Priteisė ieškovei 3000 Lt neturtinės žalos atlyginimo iš atsakovo. Ieškinį likusioje reikalavimų dalyje atmetė. Sprendimą dėl darbo užmokesčio priteisimo vieno darbo užmokesčio dalyje - 1775,38 Lt, nusprendė vykdyti skubiai. Priteisė iš ieškovės valstybei 3,19 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų. Priteisė iš atsakovo ieškovei 635 Lt bylinėjimosi išlaidų. Priteisė iš atsakovo 190 Lt žyminio mokesčio ir 9,56 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybei.
Teismas nurodė, kad teismas, nagrinėdamas darbo bylas, turi būti aktyvus ir privalo užtikrinti, kad darbuotojas, kaip socialiai silpnesnė teisinio santykio šalis, tinkamai pasinaudotų visomis savo teisėmis. Darbo bylą nagrinėjantis teismas turi platesnes teises, nei kitų kategorijų bylose (LR CPK 414 str., 417 str., 418 str.). Pažymėjo, kad LR DK 129 str. 1 d. nustatyta, jog darbdavys gali nutraukti neterminuotą darbo sutartį su darbuotoju tik dėl svarbių priežasčių, apie tai įspėjęs jį LR DK 130 str. nustatyta tvarka. Pagal LR DK 129 str. 2 d. nuostatą atsakovo vykdyti struktūriniai pertvarkymai galėjo būti pagrindas nutraukti darbo sutartį. Tačiau, šiuo pagrindu nutraukiant darbo sutartį, turėjo būti griežtai laikomasi LR DK 129 str. 1 d. nustatytų reikalavimų: darbdavys apie darbo sutarties nutraukimą turi raštu pasirašytinai įspėti darbuotojus prieš du mėnesius (LR DK 130 str. 1 d.), o darbuotojus, išvardintus LR DK 129 str. 4 d. - prieš keturis mėnesius. Nustatė, kad 2007-03-27 atsakovo surašyto pranešimo metu ieškovei buvo likę iki teisės gauti senatvės pensiją mažiau nei 5 metai, taigi ji patenka į LR DK 129 str. 4 d. nustatytų asmenų sąrašą, todėl turėjo būti įspėta prieš keturis mėnesius apie darbo sutarties pasibaigimą 2008-06-10. Konstatavo, kad šis įspėjimo terminas akivaizdžiai pažeistas. Nurodė, kad įspėjimas apie būsimą darbo sutarties nutraukimą turi būti įteiktas pasirašytinai (LR DK 130 str. 1 d.), draudžiama įspėti darbuotoją apie darbo sutarties nutraukimą ir atleisti iš darbo darbuotojo laikino nedarbingumo laikotarpiu (išskyrus LR DK 133 str.). Pažymėjo, kad įspėjimo termino pratęsimo atvejai numatyti LR DK 130 str. 7 d., tokių atvejų nebuvo, todėl laikė, kad toks įspėjimas nebegalioja, praėjus įspėjime nustatytai datai. Nurodė, kad ieškovę įspėti jos nedarbingumo laikotarpiu buvo draudžiama, o kitas įspėjimo įteikimo momentas byloje nenustatytas. Dėl šių aplinkybių teismas konstatavo, kad atsakovo įspėjimas įstatymo nustatyta tvarka ir terminais ieškovei iš viso įteiktas nebuvo. Pažymėjo, kad atsakovas, teikdamas pranešimą ieškovei dėl būsimo atleidimo, privalėjo atsižvelgti ir į LR DK 129 str. 4 d. nuostatas, tačiau atsakovas neįrodė ir nepagrindė teisiniais argumentais aplinkybių, kodėl ieškovės palikimas darbe būtų iš esmės pažeidęs jo, kaip darbdavio, interesus. Konstatavo, kad su ieškove darbo sutartis buvo nutraukta darbdavio iniciatyva, nesant darbuotojos kaltės ir nesant LR DK 130 str. numatyto įspėjimo apie būsimą darbo sutarties nutraukimą. Teismas padarė išvadą, kad 2007-04-26 šalių sudarytos darbo sutarties pakeitimas šio ginčo sprendimui neturi esminės reikšmės, kad turėjo būti aiškiai ir kategoriškai pasisakyta, jog su ieškove sudaroma terminuota darbo sutartis, tiksliai nustatyta darbo sutarties termino pabaiga, pakeičiant atitinkamus darbo sutarties punktus. Be to nustatyta, ieškovė pas atsakovą dirbo ir po sutarties pakeitime nustatyto termino (2007-07-27), todėl darbo sutartis bet kuriuo atveju vėl būtų tapusi neterminuota, nes nei viena iš šalių iki pasibaigiant nustatytam terminui nepareikalavo darbo sutarties nutraukti (LR DK 111 str. 1 d.). Nurodė, kad atsakovas, atleisdamas ieškovę iš darbo LR DK 129 str. 2 d. pagrindu, turėjo jai pasiūlyti kitą darbą. Darbdavys, turintis struktūrinius padalinius, privalo pasiūlyti atleidžiamam darbuotojui atitinkamas laisvas darbo vietas (pareigas) visos savo organizacinės struktūros mastu, o ne vien struktūriniame padalinyje, kuriame ji dirbo. Tai nebuvo padaryta. Nustatė, kad apie naują mokytojos darbo vietą mokykloje ieškovės atleidimo dieną skelbė laikraščio „Šiaulių kraštas“ žurnalistai. Pažymėjo, kad, sekančią dieną po ieškovės atleidimo, į darbą su ikimokyklinio ugdymo vaikų grupe mokykloje buvo priimta dirbti L. V., kuri, kaip nurodė atsakovo atstovas, turėjo lituanistės pedagoginį išsilavinimą. Konstatavo, kad ieškovės reikalavimas dėl jos atleidimo iš darbo teisėtumo ir pagrįstumo yra pagrindinis, o kiti reikalavimai yra su juo susiję. Teismas nustatęs, kad ieškovė buvo atleista iš darbo neteisėtai, kitų šalių motyvų, argumentų ir atsikirtimų nevertintino. Nurodė, kad pagal galiojusius įstatymus ir kitus norminius aktus, tame tarpe –1999-05-07 LR Vyriausybės nutarimą Nr. 544 ir jo pagrindu 2000-05-31 LR Sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr.301 patvirtintas profilaktinių sveikatos tikrinimų rūšis ir apmokėjimo tvarką, atsakovas, kaip darbdavys, buvo atsakingas už kasmetinį profilaktinį mokytojų sveikatos patikrinimą, privalėjo kontroliuoti ir užtikrinti kasmetinių darbuotojų sveikatos patikrinimų eigą, o atsakovo atstovas nurodė, kad ieškovė nebuvo raštu supažindinta su naujausiais reikalavimais, liečiančiais mokytojų privalomąjį sveikatos patikrinimą, ir apie juos galėjo nežinoti. Teismas ieškovės negrąžinus į darbą, priteisė vidutinį darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką, skaičiuojant šį laiką nuo ieškovės atleidimo iš darbo 2007-08-21 sekančios dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo (LR DK 26 str. 1 d., 297 str. 4 d.). Konstatavo, kad ieškovei atleidimo dieną jau buvo išmokėta keturių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka pagal LR DK 140 str. 1 d. 4 p. reikalavimus, o jos darbo santykių pradžia skaičiuojama nuo 1998-08-26, todėl nėra pagrindo tenkinti ieškovės reikalavimo dėl 5 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinės išmokos priteisimo. Nurodė, kad neteisėtai atleidžiant darbuotoją iš darbo be įspėjimo už darbo drausmės pažeidimus darbuotojui paprastai visuomet padaroma neturtinė žala (LR DK 250 str.). Pripažino, kad ieškovė patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus ir stresą, sumažėjo jos bendravimo galimybės, ji tapusi neįgali dėl patirtos rankos traumos, nuolat jautė nerimą dėl ateities, dėl galimybės susirasti kitą darbą iki pensijos. Konstatavo, jog įrodyti, kad taip ieškovei nenutiko, privalo atsakovas, nes jis, kaip darbdavys, yra stipresnė socialiniu, materialiniu požiūriu šalis, turinti daugiau galimybių realizuoti savo teises ar interesus bei ketinimus. Nustatant žalos dydį, teismas atsižvelgė į LR CK 6.250 str. reikalavimus, į ieškovės reikalavimus dėl žalos dydžio nustatymo, o taip pat į tai, kad taip realizuojama Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartija, konkrečiai - kiekvieno asmens teisę į apsaugą nuo bet kokio nepagrįsto atleidimo iš darbo (Chartijos 30 str.). Pažymėjo, kad nustatant žalos dydį taip pat atsižvelgiama į tai, kad žalos atlyginimas turi būti adekvatus padarytai žalai ir nesudaryti galimybių pasipelnyti, atsižvelgiama į darbo santykių trukmę, taip pat ieškovės teisių pažeidimo aplinkybes ir pasekmes, pažeistų teisių apgynimą teismo sprendimu ir kita. Sprendė, kad ieškovės prašomas neturtinės žalos dydis mažintinas iki 3000 Lt, nes nebuvo nustatyta konkreti žala darbuotojo sveikatai, t.y. didesnei vertybei. Sprendimą vieno darbo užmokesčio priteisimo dalyje nusprendė vykdyti skubiai, nes toks yra įstatymo reikalavimas (LR DK 299 str. 1 d. 1 p., LR CPK 282 str. 2 d. 2 p.). Bylinėjimosi išlaidas teismas paskirstė pagal LR CPK 93 str., 96 str.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas Joniškio rajono Gasčiūnų pagrindinė mokykla prašo Joniškio rajono apylinkės teismo 2008 m. birželio 25 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Priteisti bylinėjimosi išlaidas.
1.Nurodo, kad teismas, spręsdamas ieškovės atleidimo iš darbo pagrįstumą ir teisėtumą, tinkamai konstatavo, kad mokykla privalėjo mažinti darbuotojų skaičių, nes buvo likviduojamas mokyklos Stupurų skyrius, todėl 2007 m. kovo 6 d. Gasčiunų pagrindinės mokyklos direktorius priėmė įsakymą Nr. V-60, kurio pirmuoju punktu nuo 2007 m. birželio 11 d. uždarė Gasčiunų pagrindinės mokyklos Stupurų skyrių. Nurodo, kad pagal minėtą įsakymą skyrius turėjo būti uždarytas po trijų mėnesių ir penkių dienų. Šio įsakymo priėmimo metu ieškovė buvo nedarbinga ir darbo vietoje nesilankė nuo 2006 m. rugsėjo 1 d.. Todėl pranešimas apie galimą atleidimą iš darbo jai buvo įteiktas 2007 m. kovo 27 dieną. Faktą, kad pranešimas jai buvo įteiktas, patvirtina ieškovės 2007-04-04 prašymas mokyklos direktoriui ir rajono Švietimo skyriaus vedėjui, kuriame ji nurodo, kad jai yra žinomas ketinimas atleisti iš darbo, tačiau laiko, jog ji turi pirmenybės teisę būti paliktai darbe.
2. Nurodo, kad remiantis 2007 m. kovo 6 d. direktoriaus įsakymu Nr. V-60, ieškovė negalėjo dirbti ilgiau nei veikė Stupurų skyrius, t.y. iki 2007 m. birželio 11 d.
3 Nurodo, kad teismas, aiškindamas LR DK 130 str. 1 d. nuostatas teigia, kad draudžiama įspėti apie darbo sutarties nutraukimą ir atleisti iš darbo darbuotojo laikino nedarbingumo laikotarpiu. Tačiau įstatymų leidėjas draudžia visą šį kompleksą veiksmų, t.y. įspėjimą ir atleidimą, tačiau neužkerta kelio nedarbingumo laikotarpiu įteikti vien įspėjimą apie atleidimą iš darbo. Ieškovė iš darbo buvo atleista, kai jos nedarbingumo laikotarpis jau buvo pasibaigęs ir atleista tą dieną, kurios ji pati pageidavo savo 2007-07-02 pareiškime darbdaviui.
4. Nurodo, kad, teismo nuomone, įspėjime nebuvo nurodytos konkrečios atleidimo priežastys ir tiksli atleidimo data, kas įspėjimą daro negaliojantį. Tačiau įspėjime labai aiškiai nurodoma, kad skyriuje nebesusidaro reikiamas mokinių skaičius ir atleidimo data nurodyta dienos tikslumu. Ieškovės 2007-04-04 pareiškimas, kuriuo ji pageidauja pasinaudoti tariama pirmenybės teise likti darbe, rodo, kad ji suvokia atleidimo pagrindus ir datą.
5. Nurodo, kad teismas mano, jog ieškovei turėjo būti prieš keturis mėnesius įteiktas įspėjimas, nes jai iki pensijinio amžiaus liko mažiau nei penkeri metai. Teismas teigia, kad darbdavys neįrodė ir teisiniais argumentais nepagrindė aplinkybių, kad ieškovės palikimas darbe būtų iš esmės pažeidęs jo, kaip darbdavio interesus. Nurodo, kad ieškovė turėjo nedarbingumo pažymėjimą, kurio trukmė sudarė daugiau nei 200 dienų. 2007 m. balandžio 26 d. ji grįžo į darbą po 228 laikino nedarbingumo dienų. Su vaikais mokykloje ji nedirbo nuo 2006 m. rugsėjo 1 d. Iki jos grįžimo į darbą jau buvo teisinis pagrindas atleisti ieškovę dėl jos ilgalaikės ligos pagal LR DK 129 str. 1 d. (LR DK 133 str. 2 d.). Būtent dėl šių priežasčių įsakymo ketvirtajame straipsnyje buvo nutarta prioritetą atiduoti vaikų mokslo ir lavinimosi interesams ir laikyti netikslingu keisti mokytoją 1-4 klasių mokiniams likus vos 1 mėnesiui iki mokslo metų pabaigos.Šis punktas reiškė ne ką kitą kaip palikimą dirbti su vaikais tą mokytoją, kuri pradėjo dirbti 2006 m. rugsėjo 1 d. Mokykla negalėjo leisti sau ignoruoti vaikų interesų. Lietuvos Respublika yra ratifikavusi Jungtinių Tautų Vaiko teisių apsaugos Konvencija ( ratifikuota 1995-07-03 įstatymu Nr. 1-983). Konvencijos 3 str. nurodyta, kad imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu, ar tai darytų valstybinės ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo organai, svarbiausia - vaiko interesai. Valstybės dalyvės įsipareigoja teikti vaikui tokią apsaugą ir globą, kurios reikia jo gerovei. Taigi, yra pagrindas manyti, kad vaikų lavinimo ir auklėjimo patikėjimas ilgą laiką nedirbusiai mokytojai, kuri ilgai nekėlė ir savo kvalifikacijos, yra laikytinas tuo ypatingu atveju, kai darbuotojo palikimas darbe iš esmės pažeistų darbdavio interesus (LR DK 129 str. 4 d.).
6. Nurodo, kad grįžusi iš laikino nedarbingumo, ieškovė nepateikė privalomų medicininių dokumentų, kurie rodytų jos galėjimą atlikti savo pareigas (LR DK 129 str. 2 d.) Tai laikytina dar viena svarbia priežastimi, dėl kurios darbdavys turėjo pagrindą atleisti ieškovę iš darbo.
7. Nurodo, kad teismas mano, jog neatleidus darbuotojo įspėjime nurodytu laiku, įspėjimas netenka galios. Tačiau įspėjime nurodoma, kad ieškovė bus atleista iš mokytojos pareigų, o nuo 2007-04-27 ji mokytoja nebedirbo, nes jai buvo pavestos kitokios funkcijos. Tuomet būtina žiūrėti koks yra realus atleidimo pagrindas ir iš kokių pareigųjį yra atleista. Gal būt, tuo pagrindu reikėtų laikyti darbuotojo ir darbdavio susitarimą, kurio esmė yra ieškovės 2007 m. liepos 2 d. pareiškime, kur ji prašosi atleidžiama iš darbo nuo 2007 m. rugpjūčio 21 d. Jei taip, tada darbdavio klaida reikėtų laikyti netinkamai nurodytą teisinį atleidimo iš darbo pagrindą. Tokia klaida negali būti traktuojama kaip neteisėtas atleidimas ir turėtų būti priimtas sprendimas dėl atleidimo iš darbo teisinio pagrindo pakeitimo. Tačiau ieškovė tokio reikalavimo nekelia, o teismas išeiti iš ieškininio reikalavimo ribų negali.
8. Nurodo, kad teismas akcentavo, jog darbdavys, atleisdamas darbuotoją iš darbo dėl svarbių priežasčių, privalo pasiūlyti jam kitą darbą. Nurodo, kad likvidavus Stupurų skyrių, visos kitos darbo vietos buvo užimtos. Teismas neatsižvelgė ir į ieškovės nelojalumą darbdavio atžvilgiu. Iš 2007 m. birželio 22 d. pažymos DL Nr.0188227 matyti, kad ieškovė neteko 60% darbingumo, tačiau šią pažymą darbdaviui ji įteikė tik savo atleidimo iš darbo dieną. Nors teismas laiko, kad kontroliuoti ir užtikrinti sveikatos patikrinimų eigą buvo darbdavio pareiga, tačiau užmiršta, kad teisės aktai, reglamentuojantys mokytojo profesinės veiklos pagrindus, reikalauja tam tikrų pareigų ir iš mokytojo pusės.
9. Nurodo, kad teismas nepagrįstai ir netinkamai apeliuoja į L. V. priėmimą dirbti, nes ji 2006-08-22 buvo priimta dirbti pedagogės pareigoms, o ikimokyklinė grupė jos priėmimo į darbą dieną dar nebuvo įkurta. Šis aspektas neturi jokio ryšio su byla vien todėl, kad ieškovės sveikatos būklė neleido jai oficialiai siūlyti bet kokio darbo Gasčiunų pagrindinėje mokykloje.
10. Nurodo, kad sprendimo motyvuojamoje dalyje teismas privalėjo nurodyti, kuriais teismo ištirtais įrodymais jis remiasi (LR CPK 263 str. 2 d.), kokius įrodymus ar aplinkybes laiko nepagrįstais ir kodėl (LRCPK 270 str. 4 d.). Iš sprendimo matyti, kad teismas visiškai nepasisakė dėl Gasčiūnų pagrindinės mokyklos direktoriaus 2006-09-01 įsakymo Nr. V-14, kuris apsprendžia mokytojų skaičiaus reikalingumą Stupurų skyriuje, dėl 2007-04-27 įsakymu Nr. V-68 nustatytų ieškovės darbo funkcijų, dėl ieškovės 2007-07-02 prašymo nukelti jos atleidimo iš darbo datą, dėl mokyklos 2007-10-09 pažymos Nr. 8, dėl mokyklos 2007-11-12 pažymoje Nr. 13 esančių faktų. Todėl yra pagrindas manyti, kad teismo sprendimas nepakankamai motyvuotas.
11.Nurodo, kad įrodymų apie neturtinės žalos faktą ieškovė nepateikė nei su procesiniu dokumentu bei neišvardijo ir nekonkretizavo bylos teisminio nagrinėjimo metu. Stresas ir dvasiniai išgyvenimai yra gana sunkios pasekmės, kurios dažniausiai yra šalinamos medikų pagalba. Kad būtų kreiptasi tokios pagalbos - ieškovė duomenų nepateikė. Teismas nagrinėjo ne ieškovės pateiktus kriterijus, tačiau teisinius žalos atlyginimo pagrindus ir teismų praktiką.
12. Nurodo, kad teismas paskubėjo su sprendimo dalies skubiu vykdymu ir nesiėmė priemonių tam, kad būtų užtikrintas atgręžtinis reikalavimo užtikrinimas. Skubus dalies sprendimo vykdymas buvo galimas tik vienu atveju, jei ieškovė neturėtų pragyvenimo šaltinio ir pateiktų tai įrodančius dokumentus.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ieškovė R. B. prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti, o Joniškio rajono apylinkės teismo 2008 m. birželio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.
1.Nurodo, kad LR DK 130 str. 1 d. nurodo, kad įspėjimas apie darbo sutarties nutraukimą turi būti įteiktas darbuotojui raštu ir pasirašytinai, o tai nebuvo padaryta.
2. Nurodo, kad atsakovas turėjo griežtai vadovautis ir laikytis LR DK 129 str. 1 d. nustatytų reikalavimų, t. y. atsakovas privalėjo apie darbo sutarties nutraukimą raštu pasirašytinai ieškovę įspėti prieš keturis mėnesius, nes iki teisės gauti senatvės pensiją jai buvo likę mažiau nei 5 metai.
3. Nurodo, kad draudžiama įspėti darbuotoją apie darbo sutarties nutraukimą darbuotojo laikino nedarbingumo laikotarpiu.
4. Nurodo, kad atsakovas atleisdamas ieškovę iš darbo LR DK 129 str. 1 d. pagrindu turėjo pasiūlyti jai kitą darbą. Darbdavys, turintis struktūrinius padalinius, privalo pasiūlyti atleidžiamam darbuotojui atitinkamas laisvas darbo vietas (pareigas) visos savo organizacijos struktūros mastu, o ne vien struktūriniame padalinyje, kuriame ji dirbo. Tačiau atsakovas to nepadarė.
5. Nurodo, kad neturtinės žalos fakto įrodinėti nereikia.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 329 str.). Remdamasi byloje esančia medžiaga teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.
Pagrindinis ieškovės reikalavimas yra dėl jos atleidimo iš darbo teisėtumo ir pagrįstumo. Kiti reikalavimai – dėl išeitinės išmokos, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo – priklauso nuo pagrindinio reikalavimo. Reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo (LR DK 250 str.) ieškovė taip pat sieja su jos neteisėtu atleidimu iš darbo.
Motyvuojamoji dalis
Dėl atleidimo iš darbo pagal LR DK 129 str. 2 d. teisėtumo
Pagrindinis ieškovės reikalavimas yra atleidimo iš darbo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas, nes nuo jo priklauso kiti reikalavimai. Ieškovė iš darbo atleista vadovaujantis LR DK 129 str. 2 d. Darbo sutarties nutraukimo pagrindas suprantamas kaip tam tikras juridinis faktas ar jų sudėtis, kuriai esant leidžiama nutraukti darbo sutartį. Pažymėtina, kad į juridinių faktų sudėtį, atleidžiant pagal LR DK 129 str. darbuotoją, nurodytą LR DK 129 str. 4 d., visuomet įeina: 1) darbdavio iniciatyva, kuri turi būti išreikšta LR DK 130 str. nustatyta tvarka; 2) svarbios priežasties ir ypatingo atvejo buvimas; 3) taip pat faktas, kad darbuotojas negali būti perkeltas jo sutikimu į kitą darbą. Kadangi vadovaudamasis LR Vyriausybės 2004 m. birželio 14 d. Nr.746 nutarimu „Dėl bendrojo lavinimo, specialiojo ugdymo, profesinio mokymo mokyklų, pagalbą mokiniui, mokytojui ir mokyklai teikiančių įstaigų steigimo, reorganizavimo, likvidavimo ir pertvarkymo kriterijų sąrašo patvirtinimo“ 4 dalies 10 punktu ir 2005-2007 metų Bendrųjų ugdymo planų 13 punktu, atsakovo atstovas Gasčiūnų pagrindinės mokyklos direktorius 2007 m. kovo 6 d. priėmė įsakymą uždaryti Gasčiūnų pagrindinės mokyklos Stupurų skyrių nuo 2007 m. birželio 11 d. (I tomas b.l. 86), todėl apeliacinės instancijos teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, su kuriomis sutiko ir abi šalys, jog dėl atsakovo vykdytų struktūrinių pertvarkymų turėjo būti mažintas darbuotojų skaičius, todėl šis faktas pripažintinas svarbiu ir ypatingu atveju, įeinančiu į juridinio fakto, atleidžiant darbuotoją pagal LR DK 129 str., sudėtį.
Byloje nustatyta ir šio fakto šalys neginčijo, jog 2007-03-27 įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą datai ieškovei R. B., gim.(duomenys neskelbtini) (I tomas b.l. 11), iki senatvės pensijos buvo likę ne daugiau penkerių metų, todėl ji pateko į LR DK 129 str. 4 d. nurodytų darbuotojų sąrašą. Tokiu būdu, darbdavys apie darbo sutarties nutraukimą turėjo raštu pasirašytinai įspėti ieškovę prieš keturis mėnesius (LR DK 130 str. 1 d.). Be to, pradedant darbuotojo atleidimo iš darbo darbdavio iniciatyva pagal LR DK 129 str. procedūras, turi būti įsitikinama, jog konkretaus numatyto atleisti darbuotojo atžvilgiu nėra taikytini LR DK 131str. numatyti ribojimai, t.y. draudžiama įspėti apie darbo sutarties nutraukimą ir atleisti iš darbo darbuotoją laikino nedarbingumo laikotarpiu. Draudimas laikino nedarbingumo ar atostogų metu įspėti darbuotoją apie darbo sutarties nutraukimą yra nustatytas, siekiant apsaugoti darbuotoją nuo psichologinių traumų. Todėl neteisėtu reikėtų laikyti net ir tokį įspėjimą, padarytą minėtais laikotarpiais, kai jame nurodoma, jog įspėjimo terminas bus pradėtas skaičiuoti, pasibaigus laikino nedarbingumo ar atostogų laikui. Byloje nustatyta, jog ieškovei įspėjimas apie darbo sutarties nutraukimą buvo įteiktas, ieškovei turint laikiną nedarbingumo pažymėjimą (I tomas b.l. 7, 72, 92, 93, 94). Įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą R. B. nepasirašiusi, nes buvusi po narkozės, tačiau pripažįsta, jog įspėjimas jai buvo įteiktas (II tomas b.l. 16). Nors apeliantas nurodo, kad laikino nedarbingumo atveju draudžiama atlikti visą veiksmų kompleksą, t.y. įspėti ir atleisti darbuotoją, o tik įspėti galima, tačiau atsižvelgdama į anksčiau išdėstytus motyvus ir į tai, kad įspėti ir atleisti darbuotoją vienu metu teisiškai aplamai neįmanoma, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog atsakovas pažeidė LR DK 131 str. 1 d. 1 p. nustatytą draudimą įspėti darbuotoją apie darbo sutarties nutraukimą darbuotojo laikino nedarbingumo atveju. Konstatavus, jog pažeistas LR DK 131str. 1 d. 1 p., darytina išvada, jog pažeista ir LR DK 130 str. įtvirtinta darbdavio iniciatyvos išreiškimo tvarka, esanti atleidimo iš darbo pagal LR DK 129 str. juridinio fakto sudėties privalomu elementu. Kaip jau minėta, atleidžiant ieškovę pagal LR DK 129 str., svarbu nustatyti faktą, jog ji negalėjo būti perkelta jos sutikimu į kitą darbą. Inicijuodamas darbo sutarties nutraukimą dėl Gasčiūnų pagrindinės mokyklos Stupurų skyriaus struktūrinių pertvarkymų, atsakovas turėjo siūlyti ieškovei kitą darbo vietą. Siūlyti ieškovei kitą darbą buvo darbdavio pareiga. Teismas, nagrinėdamas bylą dėl darbo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėta, kai darbuotojas atleistas iš darbo dėl darbovietės struktūrinių pertvarkymų (LR DK 129 str. 2 d.) turi pareikalauti iš darbdavio įrodymų, patvirtinančių, kad darbuotojas atsisakė būti perkeltas į kitą darbą arba darbdavys neturėjo galimybės perkelti jį į kitą darbą. Darbdavys, turintis veikiančius struktūrinius padalinius įvairiose vietovėse, privalo atleidžiamam darbuotojui pasiūlyti atitinkamas laisvas darbo vietas (pareigas) visos savo organizacinės struktūros mastu, o ne vien tik esančias darbuotojo gyvenamojoje vietovėje arba vietovėje, kurioje esančiame struktūriniame padalinyje šis darbuotojas dirbo. Pirmiausia turi būti siūlomos tos laisvos darbo vietos (pareigos), kurios yra darbuotojo gyvenamojoje vietovėje arba vietovėje, kurioje esančiame padalinyje darbuotojas dirba. Turėdamas tokią galimybę darbdavys turi pasiūlyti darbuotojui kitą darbą, atsižvelgdamas į jo profesiją, kvalifikaciją, kitas dalykines savybes. Jeigu tokio darbo nėra, darbdavys turėtų siūlyti kurią nors iš esamų laisvų darbo vietų, kurioje darbuotojas galėtų dirbti pagal savo sugebėjimus. Byloje nepateikta jokių įrodymų, jog atsakovas būtų siūlęs ieškovei kitą darbą. Pripažinimą, kad darbdavys pažeidė minėtą LR DK 129 str. nuostatą, sąlygoja ne faktas, kad darbdavys nepasiūlė atleidžiamam iš darbo darbuotojui kito darbo, o faktas, kad darbdavys neperkėlė šio darbuotojo į kitą atitinkamą darbą, nors tokia galimybė buvo. Spręsdamas, ar darbdavys, nepasiūlydamas darbuotojui kito atitinkamo darbo ir neperkeldamas į jį darbuotojo, pažeidė įstatymo reikalavimus, teismas turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (LR CPK 3 str. 7 d.). Byloje nustatyta, kad darbo sutartis su ieškove nutraukta 2007 m. rugpjūčio 21 d. (I tomas b.l. 5-6), tuo tarpu 2007 m. rugpjūčio 22 d. atsakovas sudarė naują darbo sutartį su L. V. (II tomas b.l. 1-5), iš kurios matyti jog nauja darbuotoja priimta dirbti į Gasčiūnų pagrindinę mokyklą pedagoge, o apie tai, jog nuo 2007-09-01 Gasčiūnų pagrindinėje mokykloje pradeda veikti ikimokyklinio amžiaus vaikų bendrojo ugdymo grupė, buvo paskelbta ir „Šiaulių krašto“ dienraštyje (I tomas b.l. 14). Nors byloje pateikti duomenys, jog ieškovė yra netekusi 60 proc. darbingumo, todėl yra iš dalies darbinga, galinti dirbti 4-5 val. per dieną ar 3-4 dienas per savaitę, tačiau kitų ypatingų apribojimų, susijusių su mokytojos pareigų atlikimu nenustatyta (I tomas b.l. 11-12), tačiau šios aplinkybės neatleidžia atsakovo nuo pareigos siūlyti pagal LR DK 129 str. 2 d. atleidžiam darbuotojui esamos laisvos darbo vietos. Maža to, medicininė išvada dar nėra pagrindas nutraukti darbo sutartį pagal LR DK 129 str., nes atleidimo iš darbo pagrindas yra faktiškas negalėjimas atlikti darbo sutartyje sulygto darbo, išskyrus atvejus, kai dirbti tam tikrus darbus ar eiti tam tikras pareigas leidžiama asmenims, nesergantiems norminiuose teisės aktuose išvardintomis ligomis ar neturintiems tam tikrų fizinių defektų, kuomet darbo sutartis nutraukiama vadovaujantis LR DK 136 str. 1 d. 4 p. Įstatymas nereikalauja suteikti darbuotojui lygiavertį darbą, tačiau darbdavys turi pasiūlyti darbuotojui kitą darbą, atsižvelgdamas į jo profesiją, specialybę, kvalifikaciją. Todėl apeliacinė instancijos teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad atsakovas atleisdamas ieškovę pagal LR DK 129 str. 2 d., nesilaikė įstatymo nustatytos atleidimo iš darbo tvarkos.
Dėl sprendimo dalies skubaus vykdymo
LR DK 299 str. 1 d. 1 p. ir LR CPK 282 str. 2 d. 2 p. įtvirtinta teismo teisė nuspręsti skubiai vykdyti teismo sprendimo dalį dėl darbo užmokesčio priteisimo, neviršijant vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio. Šiuo atveju teismas neprivalo motyvuoti, kodėl būtiną sprendimo dalį vykdyti skubiai. Įstatymas nereikalauja, jog tokiu atveju privalėtų būti užtikrintas atgręžtinis reikalavimas, ar būtų pateikti įrodymai, jog ieškovė neturi pragyvenimo šaltinio.
Dėl neturtinės žalos priteisimo
LR DK 250 str. nustatyta, kad darbo sutarties šalys privalo atlyginti viena kitai padarytą neturtinę žalą. Jos dydis nustatomas vadovaujantis LR CK 6.250 str. įtvirtintais neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijais bei pagrindais. Pagal LR CK 6.250 str. neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais, t. y. tik už įstatyme nustatytų teisių ir įstatymo saugomų vertybių pažeidimus. LR DK 250 str. formuluotė leidžia išskirti gana daug atvejų, kai tiek darbdaviui, tiek darbuotojui gali būti atlyginama neturtinė žala. Darbo santykiuose neturtinė žala darbuotojui gali būti padaryta įvairiais darbdavio neteisėtais veiksmais, pvz., kai darbuotojas neteisėtai atleidžiamas iš darbo, neteisėtai perkeliamas į kitą darbą, jam neteisingai paskiriama drausminė nuobauda, paskleista informacija apie darbuotoją, nesusijusi su jo darbo savybėmis, ir pan. Kolegijos nuomone, sprendžiant dėl darbdavio neteisėtais veiksmais padarytos neturtinės žalos darbuotojui, būtina įvertinti ir tai, kad darbuotojas darbo santykiuose paprastai yra silpnesnė teisinių santykių šalis, o darbdaviui, kaip stipresnei darbo teisinių santykių šaliai, kuriai suteikiama daugiau teisinių įgaliojimų, sprendžiant dėl darbuotojo priėmimo į darbą, jo darbo veiklos vertinimo, atleidimo iš darbo ir pagrindo, atleidžiant darbuotoją iš darbo, parinkimo, keliami griežtesni teisių ir pareigų bei atsakomybės už darbo teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų pažeidimus standartai, siekiant užkirsti kelią darbdaviui piktnaudžiauti savo įgalinimais. Tai ypač svarbu ir dėl to, kad šiandien asmens teisė į darbą, asmens darbo veikla yra tos gyvenimo sritys, nuo kurių priklauso tiek socialinė, tiek materialinė, tiek psichologinė asmens gerovė, asmens socialinis vertinimas, užtikrinantis jo dvasinę ir psichologinę pusiausvyrą bei leidžiantis tinkamai save realizuoti bei užtikrinti socialinį asmens bei jo šeimos stabilumą. Asmens darbo veikla yra itin jautri menkiausiems pažeidimams ir neabejotinai gali sukelti bet kuriam darbuotojui neturtinės žalos, ypač jei darbdavio neteisėti veiksmai susiję su tokiomis kraštutinėmis teisinio poveikio darbuotojui priemonėmis, kaip atleidimas iš darbo be įspėjimo už darbo drausmės ar kitus darbo veiklos pažeidimus. Sprendžiant, kokiais atvejais darbuotojui turi būti atlyginama neturtinė žala, taip pat būtina laikytis bendrųjų neturtinės žalos atlyginimo pagrindų ir kriterijų, suformuluotų LR CK 6.250 str. Teismų praktikoje yra suformuluota, kad fiziniam asmeniui neturtinė žala padaroma fizinio ir dvasinio pobūdžio pakenkimais, kurie sukelia kančias ir išgyvenimus. Tai yra asmeniui nenaudingas poveikis. Asmeniui jis dėl to yra nepalankus, nepriimtinas ir bet kurio protingo asmens požiūriu neturi būti daromas. Tai gali būti tiek asmens fizinis skausmas, tiek dvasiniai išgyvenimai (tiek lydintys fizinį skausmą, tiek savarankiški), nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (LR CK 6.250 str. 1 d.). Pažymėtina tai, kad neturtinės žalos dydis, išreikštas pinigais, yra bendrieji nuostoliai, kurių įrodinėjimo specifika yra ta, kad jų dydį nustato teismas, o kreditorius turi pagrįsti kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžio nustatymui reikšmingų kriterijų. Bendrieji neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai nustatyti LR CK 6.250 str. 2 d. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, turi atsižvelgti į jos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį bei kitas turinčias reikšmės bylos aplinkybes, taip pat į protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijus. Teismų praktikoje taip pat suformuluota, kad konstatavus įstatymo saugomos asmens teisės ar teisėto intereso pažeidimą teismas gali įpareigoti atlyginti neturtinę žalą, tačiau vien neturtinės teisės ar vertybės pažeidimas ex facto nereiškia ir neturtinės žalos padarymo, t.y. neturtinei žalai atlyginti už neturtinių vertybių pažeidimą būtinos visos civilinės atsakomybės sąlygos : neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys, kaltė ir žala (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje A.K. v. AB „Vievio paukštynas“, bylos Nr. 3K-3-10/2006). Byloje nustatyta, kad atsakovas neteisėtai atleido ieškovę iš darbo, kai jai iki senatvės pensijos buvo likę mažiau nei penki metai, įspėjimą apie atleidimą iš darbo įteikė jos laikino nedarbingumo laikotarpiu, neatsižvelgdamas į tai, kad ji buvo tapusi neįgali dėl patirtos rankos traumos, todėl sumažėjo jos galimybės susirasti kitą darbą, todėl teisėjų kolegija, vadovaudamasi pirmiau išdėstyta darbo teisinių santykių specifika, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad tokie darbdavio neteisėti veiksmai neabejotinai sukėlė ieškovei dvasinius išgyvenimus, stresą, nestabilumo darbo santykiuose jausmą bei neužtikrintumą savo ateitimi. Sprendžiant apie neturtinės žalos dydį, turi būti atsižvelgta į pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, taip pat į protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijus. Ieškovė nuo 1998-08-26 dirbo pas atsakovą mokytojos pareigose ( I tomas b.l. 5-6), drausminių nuobaudų neturėjo, ieškovei buvo mokamas 1775,38 Lt vidutinis darbo užmokestis, todėl pirmosios instancijos teismas, nustatydamas atlygintinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgdamas į LR CK 6.250 str. 2 d. nurodytus bendruosius neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus ir teismų praktikoje įtvirtintus kriterijus, susiklosčiusius darbdavio ir darbuotojo tarpusavio santykius, į darbinių santykių trukmę ir pobūdį, į tai, kad nebuvo nustatyta konkreti žala ieškovės sveikatai, į tą aplinkybę, kad darbdavys neteisėtais pagrindais atleido ieškovę iš darbo, priteisė 3000 Lt neturtinės žalos. Teisėjų kolegija laiko, kad apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo keisti priteistos neturtinės žalos dydį.
Nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas rėmėsi ne visais ištirtais įrodymais. Pažymėtina, kad teismas, nagrinėjant bylą iš esmės, privalo patikrinti byloje esančių įrodymų sąsajumą, įrodomąją vertę (LR CPK 183 str.). Įstatymo reikalavimas visapusiškai, išsamiai, objektyviai ištirti bylos aplinkybes yra tiesiogiai susijęs su medžiaga, kuri surinkta ir išnagrinėta vykstant procesui. Teismas vertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, vadovaudamasis įstatymais (LR CPK 185 str. 1 d.). Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (LR CPK 185 str. 2 d.). Teismas privalo taikyti įrodymų sąsajumo taisyklę, t.y. turi tirti ir vertinti tik tokius įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia aplinkybes, turinčias reikšmės bylai (LR CPK 180 str.). Todėl pagrįstai nustatęs, jog atsakovas pažeidė atleidimo iš darbo pagal LR DK 129 str. tvarką, teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje neprivalėjo vertinti kitų įrodymų, kurie, teismo manymu, neturi reikšmės įrodinėjimo dalykui. Teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje turi būti glausta forma išdėstytas tik įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimas (LR CPK 270 str. 4 d. 2 p.).
Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovo apeliacinis skundas atmestinas, Joniškio rajono apylinkės teismo 2008 m. birželio 25 d. sprendimas paliktinas nepakeistu.
Iš atsakovo ieškovei priteistinos 1770 Lt advokato atstovavimo išlaidos (LR CPK 88 str. 1 d. 6 p., 93 str. 1 d.)
Iš atsakovo valstybei priteistinos 5,90 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinėje instancijoje (LR CPK 88 str. 1 d. 3 p., 96 str. 1 d., ).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,
n utaria:
Joniškio rajono apylinkės teismo 2008 m. birželio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo Joniškio rajono Gasčiūnų pagrindinės mokyklos ieškovei R. B. 1770 Lt (vieną tūkstantį septynis šimtus septyniasdešimt litų) advokato atstovavimo išlaidų.
Priteisti iš atsakovo Joniškio rajono Gasčiūnų pagrindinės mokyklos valstybei 5,90 Lt (penkis litus 90 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinėje instancijoje.