- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-06-06
- Bylos Nr.
- 2A-1027/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vigintas Višinskis, Audronė Jarackaitė (pran.), Nijolė Piškinaitė
- Atsakovas
- Vokietijos įmonės Nickel
- Kategorijos
- 24.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Audronės Jarackaitės (kolegijos primininkė ir pranešėja), Nijolės Piškinaitės ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo Vokietijos įmonės Nickel & Goeldner Spedition GmbH apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugpjūčio 29 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-2601-656/2011 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Kintra“ ieškinį nurodytam atsakovui dėl skolos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2009 m. gegužės 28 d. nutartimi (kuri įsiteisėjo 2009 m. birželio 8 d.) iškėlė UAB „Kintra“ bankroto bylą, įmonės bankroto administratoriumi paskyrė Artūrą Laucių (1 b. t., 87-88 l.), o, teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis, 2010 m. sausio 14 d. to paties apygardos teismo nutartimi įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.
Šalies argumentai
Ieškovas BUAB „Kintra“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinęs prašė priteisti iš atsakovo Vokietijos įmonės Nickel & Goeldner Spedition GmbH 194 077,76 Lt (56 295,69 EUR) skolos 15,21 proc. dydžio metines palūkanas nuo teismo priteistos sumos nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas (1 b. t., 31-33 l.; 2 b. t., 173 l.). Nurodė, kad ieškovas atsakovui teikė pervežimo paslaugas, už kurias atsakovas tinkamai neatsiskaitė ir liko skolingas ieškovui 194 377,76 Lt (56 295,69 EUR) pagal 2009 m. balandžio 30 d. PVM sąskaitą – faktūrą, Serija KIN Nr. 0914 (toliau – sąskaita – faktūra), dėl ko aukščiau paminėta suma priteistina iš atsakovo ieškovui (CK 6.158 str. 1 d., 6.210 str., 6.200 str., 6.205 str.). Be to, vadovaujantis Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo 1 straipsniu bei 2 straipsnio 3 punktu, iš atsakovo ieškovui priteistinos 15,21 proc. dydžio metinės palūkanos, skaičiuotinos nuo 2009 m. gegužės 1 d. (atsirado pareiga apmokėti sąskaitą – faktūrą) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos. Ieškovo teigimu, ginčas pagal CK 1.37 straipsnio 3 dalį ir Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 14 straipsnio 3 dalį, nagrinėtinas Vilniaus apygardos teisme, o atsakovo atliktas ieškovo skolos atsakovui įskaitymas – neteisėtas, kadangi apie nurodytą įskaitymą ieškovas nebuvo tinkamai informuotas. Be to, pasak ieškovo, nepagrįstas atsakovo prašymas taikyti ieškinio senatį.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime į ieškinį prašė jį atmesti (1 b. t., 104-107 l.). Nurodė, kad atsakovas finansavo ieškovui 19 puspriekabių įsigijimą, dėl ko tarp šalių (ieškovo ir atsakovo) buvo pasirašyta 2006 m. birželio 25 d. Paskolos sutartis Nr. D010706, kurioje buvo apjungtos 19 lizingo sutarčių ir nustatytas fiksuotas 10 000 EUR mėnesinės įmokos dydis (ieškovo prašymu, 2008 m. vasario 8 d. buvo sumažintas iki 2 500 EUR) (toliau – Paskolos sutartis); šalys atsiskaitydavo, atlikdamos įskaitymus, t. y. atsakovo skolos buvo įskaitomos į ieškovo įmokas pagal Paskolos sutartis, tačiau ieškovas netinkamai vykdė paminėtą sutartį (nesumokėjo įmokų už 2009 m. kovo ir balandžio mėn.), dėl ko atsakovas 2009 m. balandžio 30 d. informavo ieškovą apie vienašališką Paskolos sutarties nutraukimą bei 81 261,07 EUR ieškovo skolos atsakovui įskaitymą pagal nurodytos sutarties 2 straipsnį, apie kurį ieškovas buvo informuotas 2009 m. gegužės 5 d. (CK 1.64 str. 2 d., 6.130 str. 1 d.). Atsakovo teigimu, ieškinys paliktinas nenagrinėtu, nes jo reikalavimas grindžiamas CMR važtaraščiais ir sąskaitomis už tarptautinius pervežimus, todėl taikytina Ženevos 1956 m. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties (CMR) konvencija, pagal kurios 31 straipsnį, ginčas turėtų būti nagrinėjamas kompetentingame Vokietijos teisme. Prašė taikyti ieškinio senatį.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2011 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu patenkino ieškovo ieškinį, priteisė iš atsakovo ieškovui 194 377,76 Lt (56 295,69 RUR) skolos, 40 581 Lt palūkanų už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2010 m. rugsėjo 16 d. ir 15,21 proc. metinių palūkanų nuo civilinės bylos iškėlimo 2010 m. rugsėjo 17 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, skaičiuojamų nuo 194 377,76 Lt skolos, bei 2 206 Lt bylinėjimosi išlaidų (3 b. t., 33-38 l.).
Dėl ginčo teismingumo
Teismas nurodė, kad ieškinys pareikštas bankrutuojančios įmonės, vadovaujantis ĮBĮ 14 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią jis turi būti nagrinėjamas bankroto bylą nagrinėjančiame teisme. Pagal šalių sudarytos Paskolos sutarties 7 straipsnio 2 punktą, Europos Tarybos reglamento Nr. 44/2001 „Dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo“ (toliau –Reglamentas Nr. 44/2001) 23 straipsnį ir CMR konvencijos 31 straipsnį byla turėtų būti teisminga Vokietijos Federacinės Respublikos Halberstadt miesto teismui, tačiau nagrinėjamu atveju ieškinys teismingas Vilniaus apygardos teismui.
Teismo teigimu, ieškinį pareiškė bankrutuojančios įmonės administratorius, kuris pagal ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 23 punktą imasi priemonių išieškoti skolas iš bankrutuojančios įmonės skolininkų, siekdamas užtikrinti visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus, todėl šiuo atveju taikytinos ĮBĮ ir 2000-05-29 Europos Tarybos Reglamento (EB) Nr. 1346/2000 „Dėl bankroto bylų“ (toliau –Reglamentas Nr. 1346/2000) nuostatos, be to, pagal ĮBĮ 15 straipsnio 2 dalį, visos bylos, kuriose bankrutuojančiai įmonei pareiškiami turtiniai reikalavimai, perduodamos bankroto bylą iškėlusiam teismui.
Teismas pažymėjo, kad Europos Teisingumo Teismas sprendime byloje German Graphics Graphische Maschinen GmbH prieš Alice van der Schee, Holland Binding BV bankroto administratorę (byla Nr. C-292/08) paminėjo šiuos kriterijus, kuriems esant, ieškinys laikytinas susijusiu su bankroto byla: a) reikalavimo grindimas bankroto teise; b) bankroto bylos iškėlimas kaip ieškinio pagrindas, bankroto administratoriaus įsikišimas. Apygardos teismas sprendė, jog nors nurodytoje byloje Nr. C-292/08 buvo pareikštas actio Pauliano, tačiau kad tie patys kriterijai taikytini ir nustatant nagrinėjamos bylos teismingumą, nes bankroto administratorius taip pat veikia, vykdydamas pareigas, nustatytas ĮBĮ; taip yra išaiškinęs ir Apeliacinis teismas (byla Nr. 2-1319/2011).
Dėl ieškinio senaties
Teismas nustatė, kad ieškovui Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gegužės 28 d. nutartimi (įsiteisėjusia 2009 m. birželio 5 d.) iškelta bankroto byla, o nagrinėjamas ieškinys pareikštas 2010 m. rugpjūčio 26 d. Teismo teigimu, CMR konvencijos 32 straipsnio 1 dalyje numatytas 1 metų ieškinio senaties terminas, o pagal ĮBĮ 14 straipsnio 3 dalies 8 punktą, bankroto administratorius sužino apie sandorius nuo dokumentų apie juos gavimo, o nutartis iškelti ieškovo bankroto bylą įsiteisėjo 2009-06-05. Be to, ieškinio senatį nutraukia skolininko veiksmai, kurie liudija, kad jis pripažįsta prievolę (CK 1.130 str. 2 d.), o atsakovo atstovas 2009 m. gruodžio 15 d. rašte pripažino prievolę, todėl nurodytą dieną buvo nutrauktas ieškinio senaties terminas; pagal CMR konvencijos 32 straipsnio 2 dalį, ieškinio senaties eigą pristabdo ieškovo pretenzija, o ieškovo atstovas 2010 m. gegužės 17 d. raštu pareiškė atsakovui pretenziją dėl atsiskaitymo.
Dėl įskaitymo
Pasak teismo, ieškovui reikalaujant priteisti iš atsakovo skolą už pervežimo paslaugas, o atsakovui teigiant, jog prievolė pasibaigė (jis atsiskaitė) priešpriešinių reikalavimų įskaitymu, tarp šalių kilo ginčas dėl atsakovo reikalavimo vykdytinumo, t. y. ar pagal Paskolos sutarties 5 straipsnį atsakovas turėjo teisę nutraukti nurodytą sutartį ir reikalauti grąžinti likusią paskolos sutartį. Teismas, nustatęs, kad 2009 m. gegužės mėnesį ieškovas buvo skolingas atsakovui laiku nesumokėtas įmokas pagal Paskolos sutartį, o atsakovas buvo skolingas atsakovui už pervežimo paslaugas, sprendė, kad atsakovas pagal Paskolos sutarties 5 straipsnio 1 ir 2 punktus turėjo teisę reikalauti iš ieškovo sugrąžinti visą likusią negrąžintą paskolos sumą.
Nurodė, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog, sprendžiant įskaitymo teisėtumo klausimą, taikytinas Vokietijos civilinis kodeksas, kurio 388 straipsnyje „Pranešimas apie įskaitymą“ nurodyta, kad įskaitymas atliekamas, pranešant apie tai kitai prievolės šaliai; analogiškai įskaitymo tvarka reglamentuota ir Lietuvos CK 6.131 straipsnio 1-2 dalyse; be to, šalis, kuri remiasi įskaitymo faktu, turi įrodyti šią aplinkybę (CPK 178 str.). Teismo teigimu, šalys nebuvo aptarę pranešimų siuntimo tvarkos, o byloje nepaneigti ieškovo atstovo paaiškinimai ir liudytojų parodymai, kad 2009 m. balandžio 30 d. ir 2009 m. gegužės 5 d. atsakovo pranešimai ieškovui jo nebuvo gauti. Teismas konstatavo, kad atsakovo pateiktos raštų kopijos su faksimilinio aparato žymomis apie dokumentų išsiuntimą nėra patikimas įrodymas ir nepaneigia ieškovo argumentų. Teismas sprendė, kad, atsakovui neįrodžius pranešimų apie įskaitymą įteikimo ieškovui iki jo bankroto bylos iškėlimo fakto, įskaitymas negalioja, todėl atsakovas turi pareigą sumokėti ieškovui už transporto paslaugas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas Vokietijos įmonė Nickel & Goeldner Spedition GmbH prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą ir priimti naują teismo sprendimą – atmesti ieškinį (3 b. t., 39-46 l.). Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1) Teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senatį bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos šių teisės normų taikymo ir aiškinimo praktikos, dėl ko priėmė nepagrįstą sprendimą, nustatydamas, jog nepraleistas ieškinio senaties terminas. Vadovaujantis CMR konvencijos 32 straipsnio 1 punkto c papunkčiu, ieškininės senaties terminas pradedamas skaičiuoti, praėjus trims mėnesiams nuo vežimo sutarties pasirašymo (važtaraščio išdavimo dienos). Vėliausias pervežimas buvo atliktas pagal 2009 m. balandžio 15 d. išrašytą CMR važtaraštį 1143659, todėl senaties termino eiga prasidėjo 2009 m. liepos 15 d. ir baigėsi 2010 m. liepos 16 d., o ieškovo ieškinys buvo pareikštas 2010 m. rugpjūčio 26 d., t. y. praleidus 1 metų ieškinio senaties terminą, kurio skaičiavimas nebuvo pristabdytas, kadangi atsakovas 2009 m. gruodžio 15 d. rašte nepripažino skolos ieškovui, o ieškovo atstovo 2010 m. gegužės 17 d. raštas nevertintinas kaip pretenzija dėl nesumokėtos skolos.
2) Ieškinio reikalavimai dėl skolos ir palūkanų priteisimo kyla iš tarptautinių pervežimų dėl neatsiskaitymo už suteiktas pervežimo paslaugas ir nėra tiesiogiai susijęs su bankroto byla, todėl nagrinėjama byla nėra teisminga Lietuvos teismui.
3) Atsakovo atliktas įskaitymas yra teisėtas ir atitinkantis įskaitymui keliamas sąlygas tiek pagal Vokietijos CK, tiek ir pagal Lietuvos CK. Paminėtas įskaitymas buvo atliktas 2009 m. balandžio 30 d. (jo suma patikslinta 2009 m. gegužės 5 d.), faksimiliniu ryšiu informavus ieškovą apie įskaitomą 78 708,95 EUR sumą, o tai patvirtina atsakovo į bylą pateiktos 2009 m. balandžio 30 d. ir 2009 m. gegužės 5 d. faksimilinio aparato žymos, kuriose patvirtinta, jog pranešimai išsiųsti. Juolab kad ieškovas nepateikė savo argumentus dėl nurodytų pranešimų negavimo patvirtinančių įrodymų.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas prašo jį atmesti (3 b. t., 50-52 l.). Nurodo, kad tarp ieškovo ir atsakovo buvo susiklostę civiliniai prievoliniai tarpininkavimo santykiai (atsakovas, kaip tarpininkas, gaudavo 3 procentus nuo pervežimo kainos sumos, gautinos ieškovo), todėl ieškovo reikalavimams turėtų būti taikomas bendrasis 10 metų ieškinio senaties terminas. Ieškovo teigimu, pagal Lietuvos apeliacinio teismo praktiką, bankroto administratoriaus reikalavimai dėl skolų priteisimo bankrutuojančios įmonės skolininkams nagrinėtini bankrutuojančios įmonės buveinės šalies teismuose, todėl apygardos teismas teisėtai ir pagrįstai sprendė, jog ši byla teisminga Vilniaus apygardos teismui. Pažymėjo, jog atsakovas iki bylos nagrinėjimo nebuvo atlikęs įskaitymo, juolab kad neįrodė ir aplinkybės, jog ieškovas gavo faksu išsiųstus 2009 m. balandžio 30 d. ir 2009 m. gegužės 5 d. atsakovo pranešimus.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 320 str. 1 d., 263 str. 1 d.). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2, 3 d.).
Pagal CPK 2 straipsnio nuostatas, teismas, nagrinėdamas civilinę bylą bei priimdamas sprendimą, privalo tinkamai taikyti, aiškinti įstatymus tam, kad tarp ginčo šalių atkurta teisinė taika atitiktų įstatymų reikalavimus, būtų teisinga. CPK 176 straipsnio nuostatomis, įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad egzistuoja arba neegzistuoja tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku. Pagal CPK 12 ir 178 straipsnius, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). CPK 185 straipsnis nustato, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais.
Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nepažeidė paminėtų ir kitų civilinio proceso taisyklių, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, padarė pagrįstas išvadas, susijusias su ginčo teismingumu, ieškinio senaties (ne)taikymu bei ieškovo reikalavimų pagrįstumu, tinkamai pritaikydamas materialinės teisės normas.
Dėl ginčo teismingumo
Apygardos teismas teisingai nustatė ieškinio teismingumą ir turėjo pagrindo jį išnagrinėti, pagrįstai atmesdamas atsakovo prašymą ieškinį palikti nenagrinėtą.
Byloje kilo ginčas, susijęs su nacionalinio teismo jurisdikcijos nustatymu, sprendžiant, kuris teismas, Lietuvos ar Vokietijos, kompetentingas nagrinėti ieškovo – bankrutuojančios įmonės atsakovui užsienio (Vokietijos) įmonei pareikštus reikalavimus dėl skolos už pervežimo paslaugas ir palūkanų priteisimo.
Pagal CMR konvencijos 31 straipsnį, teisines procedūras, kylančias iš pervežimų pagal šią konvenciją, ieškovas gali pradėti bet kuriame šalių – konvencijos dalyvių teisme, pasirinktame susitarimu tarp šalių, taip pat teismuose valstybių – konvencijos dalyvių, kurių teritorijoje atsakovas turi nuolatinę gyvenamąją vietą, pagrindinę verslo vietą, firmos filialą ar agentūrą, per kuriuos buvo sudaryta vežimo sutartis, arba kurioje yra krovinio priėmimo vežti vieta ar numatyta pristatymo vieta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. rugpjūčio 8 d. apžvalga Nr. A2-14 „Dėl teismų praktikos, taikant CMR normas“). Pagal Reglamento Nr. 44/2001 „Dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo“, kurio 1 straipsnio 2 dalies b punkte nurodyta, kad šis reglamentas netaikomas bankrotui, nemokių bendrovių arba kitų juridinių asmenų likvidavimo procesams, teisminėms priemonėms, kompromisiniams susitarimams ir panašioms byloms, 23 straipsnį, jeigu šalys, kurių vienos arba daugiau nuolatinė gyvenamoji vieta yra valstybėje narėje, yra susitarusios, kad valstybės narės teismas arba teismai turi jurisdikciją spręsti bet kuriuos ginčus, kilusius arba galinčius kilti dėl konkrečių teisinių santykių, minėtas teismas arba minėti teismai turi jurisdikciją.
Nagrinėjamu atveju ieškinį atsakovui (Vokietijos įmonei) dėl skolos priteisimo pareiškė bankrutuojanti Lietuvos įmonė, atstovaujama bankroto administratoriaus, dėl ko aktualus Reglamentas Nr. 1346/2000 „Dėl bankroto bylų“, kurio 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta pagrindinė jurisdikcijos taisyklė, pagal kurią valstybės narės, kurios teritorijoje yra skolininko pagrindinių turtinių interesų vieta, teismai turi jurisdikciją iškelti bankroto bylą; jei tai yra bendrovė arba juridinis asmuo, kad jos pagrindinių turtinių interesų vieta yra jos registruota buveinė. Reglamento Nr. 1346/2000 6 konstatuojamojoje dalyje nustatyta, kad šis reglamentas reguliuoja bankroto bylų iškėlimo jurisdikciją, ir tiesiogiai šių bylų pagrindu priimamais bei glaudžiai su jomis susijusiais teismo sprendimais.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog pagal Reglamentų Nr. 44/2001 ir Nr. 1346/2000 taikymo sritis, tuo atveju, kai ieškovo reikalavimas yra susijęs bankroto procesu, jis nelaikytinas civiline ar komercine byla pagal Reglamentą Nr. 44/2001, nes patenka į šiame reglamente nustatytą jo taikymo išimtį dėl bankroto ar panašaus pobūdžio teisminių procesų, kurios apimtį yra nustatęs Europos Teisingumo Teismas; tokiu atveju nacionalinio teismo tarptautinė jurisdikcija turi būti pagrįsta tik Reglamento Nr. 1346/2000 nuostatomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-71/2012).
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog yra pagrindo teigti, kad nagrinėjama byla - tiesiogiai susijusi su ieškovo bankroto byla, nes ieškinį padavė bankrutuojančios įmonės (kurios buveinė – Vilniuje, Kirtimų g. 21) administratorius šios įmonės skolininkui, gindamas bankrutuojančios įmonės visų kreditorių teises ir interesus, kuris atlieka būtinas bankroto procedūras, tarp jų – imasi priemonių išieškoti skolas iš bankrutuojančios įmonės skolininkų, siekdamas užtikrinti visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus – patenkinti jų finansinius reikalavimus bei šios įmonės teises (ĮBĮ 3 str., 11 str. 3 dalies 14, 23 p., 35 str. ). Todėl teisinga ir teismo išvada, jog ieškovo ieškinys teismingas Vilniaus apygardos teismui (ĮBĮ 14 str. 3 d.; redakcija, galiojusi iki 2011 m. spalio 1 d.; Reglamento Nr. 1346/2000 3 str.).
Dėl ieškinio senaties
Apygardos teismas pagrįstai netenkino atsakovo prašymo dėl ieškinio senaties taikymo, iš esmės teisingai pritaikydamas CMR konvencijos 32 straipsnio nuostatas.
Nustatyta, kad ieškovas (Lietuvos įmonė), tarpininkaujant atsakovui (Vokietijos bendrovei), teikė pervežimo paslaugas atsakovo klientams (Prancūzijoje bei Vokietijoje), už kurias ieškovui atsiskaitydavo atsakovas, o atsakovas už tarpininkavimo paslaugas gaudavo 3 procentų atlygį nuo ieškovui mokėtinos sumos (1 b. t., 7, 156-165 l.; 2 b. t., 15-175 l.). Taigi tarp bylos šalių buvo susiklostę tarptautinio pervežimo teisiniai santykiai, todėl pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl ieškinio senaties (ne)taikymo, turėjo pagrindo vadovautis CMR konvencijos nuostatomis, pagal kurias taikomas 1 metų ieškinio senaties terminas, kuris prasideda, praėjus 3 mėnesiams po vežimo sutarties pasirašymo (CMR konvencijos 32 str. 1 d. „c“ p.).
Bylos duomenimis, ieškovas vėliausią krovinio pervežimą atliko pagal 2009 m. balandžio 15 d. CMR važtaraštį Nr. 1143659 (2 b. t., 169 l.), kuris yra krovinio vežimo sutartį patvirtinantis dokumentas (CMR konvencijos 4 str.), todėl šiuo atveju senaties termino skaičiavimo eiga prasidėjo, praėjus 3 mėnesiams po šio važtaraščio pasirašymo (CMR konvencijos 32 str. 1 d. „c“ p.), t. y. 2009 m. liepos 15 d., ir turėjo baigtis 2010 m. liepos 16 d., tačiau apygardos teismas teisingai nurodė, kad ieškinio senaties termino eiga buvo sustabdyta.
CMR konvencijos 32 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pretenzijų pateikimas raštu „pristabdo senaties termino veikimą iki tos dienos, kai vežėjas raštu atmeta pretenziją ir grąžina prie jos pridėtus dokumentus“. Iš 2009 m. gruodžio 15 d. atsakovo rašto ieškovui matyti, jog atsakovas buvo gavęs 2009 m. rugsėjo 22 d. ir 2009 m. lapkričio 9 d. ieškovo raštus, kuriuose, be kita ko, ieškovas reikalavo sumokėti 194 077,76 Lt (56 295,69 EUR) skolą, į kuriuos atsakovas atsakė 2009 m. gruodžio 15 d. (1 b. t., 15-18 l.). Dėl to yra pagrindo teigti, jog laikotarpiu nuo 2009 m. rugsėjo 22 d. (ieškovo pretenzijos gavimo) iki 2009 m. gruodžio 15 d. (atsakovo atsakymo į pretenziją), buvo sustabdyta ieškinio senaties eiga (CMR konvencijos 32 str. 2 d.).
Nors ieškovas ieškinį pareiškė 2010 m. rugpjūčio 26 d., o teismas suklydo, teigdamas, jog 2009 m. gruodžio 15 d. atsakovo atstovo raštas patvirtina prievolės pripažinimą, dėl ko be pagrindo nurodė apie senaties termino nutraukimą, tačiau, įvertinus aukščiau nurodytas aplinkybes, tarp jų tai, jog ieškinio senaties eiga buvo sustabdyta laikotarpiu nuo 2009 m. rugsėjo 22 d. iki 2009 m. gruodžio 15 d., jog ieškinį pareiškė bankrutuojančio ieškovo administratorius, ir nepaneigtas jo argumentas, kad nepraėjus 1 metų terminui nuo gavimo dokumentų dėl ginčo skolos, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindo konstatuoti, jog ieškovas nepraleido ieškinio senaties (CMR konvencijos 32 str.).
Dėl skolos įskaitymo
Neturi pagrindo apelianto argumentai, susiję su jo atlikto ieškovo skolos pagal Paskolos sutartį atsakovui įskaitymo teisėtumu.
CK 6.130 straipsnio 1 dalies nuostatomis, prievolė baigiasi, kai įskaitomas priešpriešinis vienarūšis reikalavimas, kurio terminas suėjęs arba kurio terminas nenurodytas ar apibūdintas pagal pareikalavimo momentą. Įskaitymui pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo, tačiau apie įskaitymą turi būti pranešta kitai prievolės šaliai, o pranešimas laikomas negaliojančiu, jeigu įskaitymas daromas su tam tikra sąlyga ar nurodant jo terminą (CK 6.131 str. 1-2 d.). Atsakovo pateiktais duomenimis, analogiškas skolos įskaitymo sąlygas nustato ir Vokietijos CK (387 str., 388 str.; 2 b. t., 12 l.)
Atsakovo teigimu, jis atliko ieškovo skolos pagal Paskolos sutartį atsakovui įskaitymą į atsakovo skolą ieškovui už pervežimo paslaugas (ieškovas buvo skolingas atsakovui 81 261,07 EUR pagal Paskolos sutartį, o atsakovas ieškovui buvo skolingas – už pervežimo paslaugas), apie ką pranešė ieškovui 2009 m. balandžio 30 d. ir 2009 d. gegužės 5 d. pranešimais, kuriuos išsiuntęs ieškovui faksu. Tačiau ieškovas neigia tokių pranešimų gavimą. Taigi nagrinėjamu atveju, kilo ginčas dėl to, ar buvo pranešta (tinkamai) ieškovui apie atsakovo atliktą nurodytos ieškovo skolos įskaitymą.
Kolegijos nuomone, apygardos teismas turėjo pagrindo konstatuoti, jog atsakovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog tinkamai pranešė ieškovui apie atliktą įskaitymą, tokių duomenų atsakovas nepateikė ir bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (CPK 12 str., 178 str., 185 str., 314 str.).
Neteisingas apelianto teiginys, jog tai, kad ieškovui buvo tinkamai pranešta apie įskaitymą, ir kad šis gavo tokį pranešimą, patvirtina atsakovo pateiktos teismui 2009 m. balandžio 30 d. ir 2009 m. gegužės 5 d. fakso aparato žymos (3 b. t., 13-16 l.), kadangi jų duomenys neįrodo, kad ieškovas gavo nurodytus dokumentus, o apeliantas nepateikė tokių įrodymų (CPK 185 str., 314 str.). Be to, pažymėtina ir tai, kad, bylos duomenimis, iki nurodytų pranešimų apie įskaitymą šalys dokumentus siųsdavo viena kitai elektroniniu paštu ir registruotu paštu, ir byloje nėra įrodymų, jog iki nurodytų pranešimų apie įskaitymą šalys būtų dokumentus siuntę faksu, o pagal Kasacinio Teismo praktiką, tokiu atveju reikšminga tarp prievolės šalių susiklosčiusi dalykinio bendradarbiavimo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-479/2010).
Dėl pasakyto nėra pagrindo apeliacinio skundo argumentais panaikinti ar pakeisti teisėto bei pagrįsto apygardos teismo sprendimo (CPK 263 str., 329 - 330 str.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą.