- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-04-23
- Bylos Nr.
- 1A-40/2010
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jonas Algimantas Venckus, Linas Šiukšta (pran.), Albinas Bielskis
- Nuteistasis
- R. Š., R., E. R., Klaipėdos apygardos teismo
- Nukentėjusysis
- L. D., A. D.
- Advokatai
- Gediminas Lukauskas, Leonora Vasiliauskienė
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. Š. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. spalio 21 d. nuosprendžio, kuriuo
R. Š. nuteistas pagal BK 129 str. 2 d. 6 p. ir 8 p. (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakciją) laisvės atėmimu 14 metų ir 6 mėnesiams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.
Pagal BK 284 str. 1 d. R. Š. išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Iš nuteistojo R. Š. priteista 17 531 Lt turtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai L. D. ir 10880,09 Lt gydymo išlaidų Valstybinei ligonių kasai prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos solidariai su nuteistuoju E. R., iš kurio šie žalos atlyginimai priteisti Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. gruodžio 20 d. nuosprendžiu ir Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. kovo 14 d. nutartimi. Be to, iš nuteistojo R. Š. priteista po 60 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiesiems L. D., A. D. ir A. D., taip pat 8025,42 Lt ekstradicijos išlaidų Policijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos.
Aprašomoji dalis
n ustatė:
R. Š. nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupe su E. R., itin žiauriai ir dėl chuliganiškų paskatų nužudė A. M.. Šią nusikalstamą veiką jis padarė tokiomis aplinkybėmis.
2005 m. gruodžio 14 d., apie 1 val. 20 min., viešoje vietoje – lauke prie kavinės, esančios Klaipėdoje, Taikos pr. 115, R. Š., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, dėl chuliganiškų paskatų, kaip pretekstą savo veiksmams panaudodamas konfliktą, kilusį tarp A. D. ir E. R., veikdamas bendrininkų grupe su E. R., kuris nuteistas Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. gruodžio 20 d. nuosprendžiu, tyčia rankomis ir kojomis sudavė A. D. ne mažiau kaip penkis smūgius į įvairias kūno vietas, o A. D. nuo smūgių nugriuvus, R. Š. tuo pačiu metu su E. R. spardė nukentėjusįjį, suduodami batais apautomis kojomis nukentėjusiajam ne mažiau kaip po 15 smūgių į galvą, sukeldami nukentėjusiajam didelį fizinį skausmą ir kančias, ir padarė jam masyvią poodinę kraujosruvą veide, išsidėsčiusią ant abiejų akių vokų, nosies, abiejų skruostų ir lūpų, su kraujo išlajomis po abiejų akių obuolių junginėmis išorinėse pusėse, kraujosruvomis ir nubrozdinimais abiejų lūpų gleivinėse, daugybinius skeveldrinius viršutinio žandikaulio lūžius pagal Le Fort - III tipą, abiejų skruostikaulių lankų lūžius, veidinės kaukolės kaulų dalies atsiskyrimą nuo kaukolės kaulų dalies, sunkų difuzinį galvos smegenų aksonų sužalojimą, sukėlusį trauminį galvos smegenų pabrinkimą ir galvos smegenų kamieno strigimą, tai yra sunkų sveikatos sutrikdymą. Nuo visuma į galvą suduotų smūgių padaryto viršutinio žandikaulio lūžio, atsiskiriant veidinei kaukolės kaulų daliai nuo smegeninės kaukolės kaulų dalies pagal Le Fort - III tipą ir sunkaus difuzinio galvos smegenų aksonų sužalojimo, sukėlusio trauminį galvos smegenų pabrinkimą ir galvos smegenų kamieno strigimą bei kvėpavimo funkcijos sutrikimą, kurie komplikavosi abipusiu plaučių uždegimu ir septicemija, A. D. 2006 m. sausio 29 d. ligoninėje mirė. Šiais bendrais įžūliais veiksmais R. Š. kartu su E. R. A. D. itin žiauriai ir dėl chuliganiškų paskatų nužudė.
Šalies argumentai
Nuteistasis R. Š. apeliaciniame skunde nurodo, kad skundžiamas nuosprendis turi būti panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo jis turi būti išteisintas, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Teismas jo kaltę dėl įvykdyto nusikaltimo pagrindė liudytojo V. I. parodymais, teismo medicinos specialisto išvada ir telefoninių pokalbių suvestine, o liudytojo V. I. parodymus nepagrįstai įvertino kaip neginčijamą jo kaltės įrodymą. Įvykis buvo gruodžio mėnesį, 1.20 val., esant tamsiam paros laikui, teisme liudytojas V. I. parodė, kad ta vieta, kur vyko muštynės, yra neapšviesta, įvykį jis stebėjo praeidamas, iš šono ir labai trumpą laiko tarpą. Liudytojas įsidėmėjo, kad žmogų mušę vyriškiai buvo apsirengę vienas raudonos spalvos striuke, o kitas - tamsiai. Ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta, kad raudoną striukę vilkėjo E. R., o jis (R. Š.) vilkėjo šviesią striukę, vadinasi, liudytojas V. I. lauke greta E. R. matė ne jį. Be to, liudytojas negalėjo įvardinti, kokius konkrečius veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu atliko kiekvienas iš prie nukentėjusiojo buvusių asmenų. Jis tik nurodė, kad neva tai spardė ir mušė abu. Jį kaip asmenį, taip pat neva spardžiusį nukentėjusįjį, liudytojas atpažino grubiai pažeidžiant BPK normas. BPK 191 str. 2 d. nurodyta, kad atpažįstantis asmuo pirmiau turi būti apklaustas apie aplinkybes, kuriomis jis matė ar kitaip įsidėmėjo atpažintą asmenį, taip pat apie žymes ir ypatybes, pagal kurias jis gali atpažinti tą asmenį. Taip pat nurodyta, kad parodomų asmenų turi būti ne mažiau kaip trys. Liudytojas V. I. parodė, kad jam paskambino iš policijos komisariato, paprašė atvykti ir pažiūrėti, ar tai tie patys asmenys. Jis iš tolo pažiūrėjo į policijos darbuotojų sulaikytus asmenis, t. y. jį ir E. R., ir pasakė, kad tai tie patys asmenys. Pagal kokius požymius jis juos atpažino, liko neaišku. Liudytojas galėjo suklysti atpažindamas jau sulaikytus asmenis, manydamas, kad kiti asmenys taip pat kaip kaltus nurodė būtent juos. Nuteistasis E. R. teisme pripažino mušęs nukentėjusįjį ir parodė, kad jis (R. Š.) tikrai nukentėjusiojo nemušė, tik bandė jį nuo nukentėjusiojo nutempti. Tokius pačius parodymus teisme E. R. davė dar 2006 metais, kai buvo nagrinėjama jo paties byla. A. D. konfliktavo su E. R., jiedu aiškinosi tarpusavio santykius, todėl jis (R. Š.) mušti nukentėjusįjį neturėjo tikslo, neturėjo tikslo ir užstoti E. R., nes jie nebuvo draugai, jis jį mažai pažinojo. Jo nuomone, jis buvo sulaikytas tik todėl, kad policijos darbuotojams pradėjus aiškintis, kas buvo išėjęs į lauką, barmenė nurodė jį. Tai, kad paleistas iš policijos komisariato jis kartu su E. R. ir E. G. nuvyko į ligoninę, irgi nepatvirtina aplinkybės, kad jis dalyvavo muštynėse. Priešingai, tai jis paskatino E. R. pasidomėti A. D. sveikatos būkle. Nukentėjusioji L. D. patvirtino, kad jos atsiprašė tik E. R.. Pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį pagrindė tik vieno liudytojo abejotinais parodymais ir iš to išvestomis prielaidomis, o tai prieštarauja BPK 301 str. l d. reikalavimams. Pagal bylos duomenis nebuvo jokio pagrindo pripažinti, kad jis siekė nužudyti nukentėjusįjį A. D.. Vien suduotų smūgių skaičius nereiškia tyčios siekti kito žmogaus gyvybės atėmimo. Byloje nėra nustatyta, kiek smūgių jis sudavė ir ar išvis sudavė nukentėjusiajam. Teismo medicinos specialisto išvadoje nurodyta, kad nukentėjusiajam buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas ir tik dėl išsivysčiusių komplikacijų jis po mėnesio mirė. Teisme apklaustas teismo medicinos ekspertas parodė, kad dėl tokių patirtų kūno sužalojimų mirtis asmenį ištinka ne visada, tai priklauso nuo įvairių veiksnių. Todėl jis negali atsakyti už pasekmes, kilusias dėl ne nuo jo valios priklausančių aplinkybių, t. y. dėl nukentėjusiajam gydymo metu atsiradusių komplikacijų - abipusio plaučių uždegimo ir septicemijos. Be to, teismas, net ir pripažindamas jį kaltu, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Nebuvo jokio pagrindo kvalifikuoti veiką kaip įvykdytą dėl chuliganiškų paskatų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 19 p. yra išaiškinta, kad nužudymas kvalifikuojamas pagal LR BK 129 str. 2 d. 8 p. tada, kai jis padaromas dėl aiškaus žmogaus ir visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant save priešpastatyti aplinkiniams, pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos. Teismas, pripažindamas jį kaltu pagal LR BK 129 str. 2 d. 8 p., nurodė tik vieną sakinį: „panaudodamas kaip pretekstą savo veiksmams konfliktą, kilusį tarp A. D. ir E. R.“. Tačiau tokios išvados teismas nepagrindė jokiais įrodymais, tai yra tik teismo prielaida. Kadangi byloje nėra nusikaltimo motyvą pagrindžiančių įrodymų, todėl teismas negalėjo jo veikos kvalifikuoti pagal LR BK 129 str. 2 d. 8 p., juolab kad teismas jį pagal LR BK 284 str. l d. išteisino. Taip pat nepagrįstai jo veika kvalifikuota ir pagal LR BK 129 str. 2 d. 6 p., t. y. kaip įvykdyta itin žiauriai. Minėto nutarimo 17 p. išaiškinta, kad nužudymas kvalifikuojamas kaip įvykdytas itin žiauriai, jeigu gyvybė atimama itin skausmingu būdu, pvz. nuodijant skausmingai veikiančiais nuodais, deginant, užkasant, numetant iš didelio aukščio ir pan. Teismas nuosprendyje nurodė, kad nukentėjusysis A. D. po jam suduotų, smūgių buvo sąmoningas, todėl po patirtų sužalojimų jautė didelį fizinį skausmą. Tačiau bet koks smūgių sudavimas padarant sunkų sveikatos sutrikdymą sukelia didelį fizinį skausmą, tačiau turi būti nustatyta tyčia tokiu būdu, t. y. itin žiauriai, atimti žmogui gyvybę. Teismo nuomone, smūgiuojant koja iš viršaus nukentėjusiajam į galvą jis suvokė, kad siekia nukentėjusiojo mirties itin žiauriu būdu. Tačiau byloje nėra įrodyta, kad būtent jis smūgiavo nukentėjusiajam koja į galvą, priešingai - tai padarė E. R., todėl jo veiksmai pagal surinktus įrodymus negali būti vertinami kaip įvykdyti itin žiauriai. Taip pat pirmosios instancijos teismas jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino nusikalstamos veikos padarymą bendrininkų grupe, tačiau ši aplinkybė nuosprendyje neaptarta. Tame pačiame Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarime Nr. 46 nurodyta, kad nužudymas yra padarytas bendrininkaujant, kai darant šį nusikaltimą bendrai dalyvauja du ar daugiau tarpusavyje susitarusių nusikaltimo subjektais galinčių būti asmenų. Iš nuosprendžio neaišku, kaip ir kuo pasireiškė jo susitarimas su E. R. nužudyti A. D., t. y. kad jų abiejų tyčia buvo nukreipta į tokio nusikaltimo įvykdymą ir kad jie abu siekė to paties tikslo. Jis tikrai neturėjo tikslo nužudyti ar sužaloti A. D. ir tokių veiksmų prieš jį neatliko. Iškart po įvykio jis, skirtingai nei E. R., buvo apklaustas tik liudytoju. Kokie įrodymai atsirado byloje, kad jo statusas pasikeitė, neaišku, nes jokių kitų įrodymų, išskyrus V. I. parodymus, byloje nėra surinkta. Jis įsitikinęs, kad liudytojas V. I. sąžiningai suklydo, nes pamatęs prie nukentėjusiojo du asmenis, padarė išvadą, kad jie abu muša, nors jis (R. Š.) tik norėjo nutempti E. R. nuo nukentėjusiojo, kad jo daugiau nemuštų. Kadangi jis prieš nukentėjusįjį A. D. jokių nusikalstamų veiksmų neatliko, iš jo negalėjo būti priteista ir turtinė bei neturtinė žala nukentėjusiesiems L. D., A. D. ir A. D. bei Valstybinei ligonių kasai. Prašo panaikinti apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – jį pagal LR BK 129 str. 2 d. 6 p., 8 p. išteisinti.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje nuteistasis R. Š. prašo jo apeliacinį skundą patenkinti ir jį išteisinti, o jei nebus išteisintas, tai sušvelninti jam paskirtą bausmę. Nuteistojo gynėja prašo R. Š. apeliacinį skundą patenkinti ir jį išteisinti. Prokuroras, nukentėjusioji L. D. ir nukentėjusiųjų atstovas prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.
Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Nuosprendžio dalis, kuria išspręstas civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo, keičiama (BPK 328 str. 4 p.), o kita nuosprendžio dalis paliekama galioti.
Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino išnagrinėtus įrodymus bei jų visumą ir pagrįstai pripažino R. Š. kaltu. Kvalifikuojant nuteistojo nusikalstamą veiką baudžiamasis įstatymas irgi pritaikytas tinkamai. Nuteistasis R. Š. apeliaciniame skunde nurodo, kad jis turėjo būti išteisintas, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, o teismas nuosprendį pagrindė vienintelio liudytojo V. I. abejotinais parodymais bei iš to išvestomis prielaidomis ir taip pažeidė BPK 301 str. 1 d. nuostatas. Šie apelianto argumentai yra nepagrįsti ir neatitinka bylos aplinkybių. Iš nuosprendžio aprašomosios dalies matosi, kad ji atitinka BPK 305 str. 1 d. nurodytus reikalavimus. Šioje nuosprendžio dalyje išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, taip pat motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, taip pat paties nuteistojo parodymus bei jo versijas. BPK 301 str. 1 d. nurodyta apie tai, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Šioje byloje teismas nurodytų reikalavimų nepažeidė. Kad R. Š. padarė skundžiamu nuosprendžiu pripažintą įrodyta nusikalstamą veiką, patvirtina ne tik liudytojo V. I., bet ir kitų liudytojų policijos pareigūnų G. D. ir S. K. parodymai, telefoninių pokalbių išklotinės, įvykio vietos apžiūros protokolas, specialisto išvados ir kiti bylos duomenys. Iš dalies nuteistojo kaltę patvirtina paties R. Š., o taip pat ir liudytoju apklausto už tą patį nusikaltimą jau nuteisto E. R. parodymai.
Iš bylos matosi, kad nusikaltimo įvykį iš tikrųjų matė vienintelis liudytojas V. I., todėl jo parodymai tikrai yra ypač svarbūs. Liudytojas V. I. teisme parodė, kad 2005 m. gruodžio 14 d. naktį ėjo pro prekybos centrą „Žardė“ ir matė, kaip prie baro durų du jaunuoliai mušė vyrą, šokinėjo jam ant galvos. Matė, kaip nukentėjusysis nugriuvo ant žemės nuo E. R. suduoto smūgio, o tada jau abu vyrai pradėjo spardyti gulintįjį, spardė daugiausia į galvą. Vienas iš mušančiųjų vaikinų jį pamatęs dar pasakė: „Ko žiūri, ateik čia“. Jis visa tai stebėjo apie 5 minutes. Paskui abu vaikinai nustojo mušti, paliko gulintį vyrą, o patys nuėjo į viršų, į barą. Tuomet liudytojas, užėjęs už pastato, paskambino policijai, pranešė apie įvykį ir apibūdino kaip atrodo tie du nukentėjusįjį mušę vaikinai. Vienas iš jų buvo apsirengęs raudonos spalvos sportine striuke, anksčiau jis geriau buvo įsidėmėjęs ir jų veidus. Įvykį jis stebėjo iš 15 metrų atstumo, pats būdamas neapšviestoje vietoje. Tikslaus smūgių skaičiaus jis negali pasakyti, tačiau matė, kad vienas iš vaikinų šokinėjo gulinčiam ant galvos, o kitas spardė į galvą. Valandos bėgyje jis buvo iškviestas į policijos komisariatą atpažinti prie baro žmogų sumušusius vaikinus ir jis juos atpažino. Tai buvo E. R. ir R. Š.. Ar buvo surašytas atpažinimo protokolas, jis neprisimena. Liudytojui neprisiminus visų įvykio aplinkybių, teisme buvo perskaityti jo ankstesni parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 96-100) ir teisme nagrinėjant E. R. baudžiamąją bylą (t. 2, b. l. 66-67), kuriuos jis patvirtino. Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas davė tokius pačius, tik daug išsamesnius parodymus. Jis parodė, kad matė, kaip du vyriškiai rankomis ir kojomis sudavė trečiajam vyriškiui ne mažiau kaip 5 smūgius, o šiam nugriuvus ant žemės ir nesipriešinant, tiedu pradėjo spardyti jam į galvą, spardė labai daug kartų, ne mažiau 30. Abu vyriškiai gulinčiajam į galvą spyrė ne mažiau kaip po 15 kartų, taip pat abu šokinėjo gulinčiajam ant galvos. Jis paskambino policijai, pranešė apie įvykį ir apibūdino tuos du nukentėjusįjį mušusius vaikinus. Vienas vilkėjo raudonu megztiniu, o kitas trumpa juoda striuke ir megzta juoda kepuraite. Po kelių minučių jam paskambino iš policijos ir paprašė prieiti prie „Žardės“ kavinės, jis ten nuėjo ir pamatė, kad policija sulaikė tuos pačius vaikinus, kurie prie baro durų mušė vyriškį ir kuriuos jis apibūdino paskambinęs policijai. Jis juos atpažino ne tik iš rūbų, bet ir iš veidų bei kūno sudėjimo. Tuos vaikinus nuvedė į PK, kur nuėjo ir jis pats ir ten jis sužinojo, kad vyriškis raudonu megztiniu yra E. R., o juoda striuke – R. Š.. Savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus liudytojas V. I. patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje bei akistatos su nuteistuoju R. Š. metu (t. 1, b. l. 101-106, t. 2, b. l. 93-94). Akistatos metu liudytojas V. I. parodė, kad atpažįsta akistatoje dalyvaujantį asmenį, t. y. R. Š., kurį jis matė vieną kartą 2005 m. gruodžio 14 d., ir nurodė tas pačias aplinkybes, kaip jis įvykio naktį prie kavinės matė R. Š. kartu su dar vienu vyriškiu mušant vyriškį. Teisiamojo posėdžio metu, nagrinėjant E. R. baudžiamąją bylą (t. 2, b. l. 66-67), jis parodė, kad matė kaip du vaikinai žiauriai ir intensyviai spardė trečiąjį, abu jie spyrė jam apie 30 kartų ir panašiai vienodą smūgių skaičių. Todėl jis ir pranešė policijai bei nurodė, kad jie iškviestų ir greitąją pagalbą. Nuteistasis R. Š. apeliaciniame skunde nurodo, kad liudytojas V. I. dėl jo dalyvavimo galėjo apsirikti, nes įvykį matė tamsiu paros metu, labai trumpą laiką ir iš šono, įsidėmėjo, kad vienas vyriškis vilkėjo raudona striuke, o kitas buvo apsirengęs tamsiai. Apelianto teigimu, nustatyta, kad jis vilkėjo šviesią striukę, vadinasi, liudytojas šalia E. R. matė ne jį. Be to, šis liudytojas parodė, jog ta vieta, kur vyko muštynės yra neapšviesta. Apelianto nuomone, jis buvo sulaikytas tik todėl, kad policijos pareigūnams pradėjus aiškintis, kas buvo išėjęs į lauką, barmenė nurodė į jį. Visi šie nuteistojo argumentai yra nepagrįsti, neatitinkantys faktinių bylos aplinkybių ir atmetami. Liudytojas V. I. teisme parodė, kad įvykį stebėjo apie 5 minutes būdamas maždaug už 15 metrų nuo įvykio vietos, todėl jis tikrai galėjo įsidėmėti ne tik mušusiųjų aprangą, jų kūno sudėjimą, bet ir jų veidus. Taip pat jis parodė, kad tik pats stovėjo neapšviestoje vietoje, tačiau tikrai neparodė, kad vieta, kurioje buvo mušamas žmogus, yra neapšviesta. Kad vieta, kurioje buvo sumuštas A. D., yra gerai apšviesta, patvirtina įvykio vietos apžiūros protokolo ir prie jo pridėto plano-schemos duomenys (t. 1, b. l. 13-17). Šiame protokole nurodyta, kad Klaipėdos m. Taikos pr. 115 esančiame pastate yra prekybos centras „Žardė“, pro duris galima patekti į koridorių, o paskui ir į 2-ame aukšte esančius du barus: „Žardija“ ir „ 2-as aukštas“. 1-ame pastato aukšte yra dvejos durys, abejos jos yra atidarytos ir pritvirtintos metaliniais laikikliais, kad pačios neužsidarytų. Prie durų yra šviestuvas, kuris labai gerai apšviečia vietą lauke prie durų. Virš laiptų, kuriais galima patekti į barą, taip pat yra šviestuvai, todėl ir laiptinėje yra geras apšvietimas. Kad vieta prie baro durų buvo gerai apšviesta, teisme patvirtino ir į įvykio vietą atvykęs policijos pareigūnas liudytojas G. D.. Nuteistojo R. Š. argumentus apie tai, kad yra nustatyta, jog jis vilkėjo šviesią striukę, paneigia liudytojo V. I. parodymai bei daiktų apžiūros protokolo duomenys. Liudytojas V. I. visų apklausų metu nurodė, kad vienas vaikinas vilkėjo raudonu megztiniu ar striuke, o kitas – juoda trumpa striuke. Šis liudytojas apie jo matytą įvykį tuojau pat telefonu pranešė policijai ir apibūdino nukentėjusįjį mušusių vaikinų išvaizdą. Iš telefoninio pokalbio įrašo išrašo (t. 1, b. l. 156) matosi, kad liudytojas V. I., paskambinęs policijai, pranešė, jog jis ką tik matė, kaip prie „Žardės“ baro du jaunuoliai labai stipriai sumušė žmogų ir nuėjo į viršų, į barą, vienas iš jų apsirengęs raudonu megztiniu, o kitas – su tokia kaip odine striuke. Šio pokalbio metu liudytojas nenurodė R. Š. striukės spalvos, tačiau pagal jo nurodytus jaunuolių požymius policijos pareigūnai nustatė ir sulaikė būtent tuos asmenis, kurie sumušė A. D., nes tuoj pat po įvykio liudytojas V. I., pamatęs sulaikomus asmenis, juos atpažino kaip tuos pačius, kurie mušė vyriškį. Vėliau jau visų apklausų metu liudytojas V. I. parodė, jog R. Š. vilkėjo juodos spalvos striukę. Kad R. Š. vilkėjo trumpą tamsią striukę, patvirtina ir byloje esantis policijos pareigūno G. D. tarnybinis pranešimas (t. 1, b. l. 80). Iš šio pranešimo matosi, kad 2005 m. gruodžio 14 d. G. D. patruliuojant kartu su S. K., apie 1.30 val. iš VPK budinčiosios dalies buvo gautas pranešimas, kad Taikos pr. 115, prie baro du jaunuoliai sumušė vieną pilietį, pagal liudytojo nurodymą, vienas jaunuolis apsirengęs raudonu megztiniu, o kitas – trumpa juoda striuke. Nuvykus į įvykio vietą buvo rastas sumuštas žmogus, o pagal nurodytus požymius bare buvo rasti du jaunuoliai, kurie buvo sulaikyti ir pristatyti į 4-ąjį policijos komisariatą. Dėl šios aplinkybės, t. y. dėl nuteistojo R. Š. aprangos, nuteistasis R. Š. papildomai buvo apklaustas ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Nuteistasis parodė, kad nusikaltimo įvykio metu vilkėjo šviesiai rudos, bet ne juodos spalvos striukę. Apsirengusį ta pačia striuke jį bare sulaikę policijos pareigūnai ir nufotografavo. Teisme nuteistajam parodžius byloje esančią fotonuotrauką (t. 1, b. l. 146), R. Š. patvirtino, kad nuotrauka yra jo ir jis ten nufotografuotas su ta pačia striuke, kurią vilkėjo įvykio metu, tačiau teigė, kad striukė yra šviesi, o po striuke jis vilkėjo potamsiais mėlynos spalvos marškinėliais. Iš byloje esančios jau nurodytos R. Š. fotonuotraukos matosi, kad jo striukės spalva yra tamsesnė už marškinėlių spalvą, tačiau kodėl taip yra, nuteistasis teismui paaiškinti negalėjo. Ši fotonuotrauka ir dar penkios kitos nuteistųjų R. Š. ir E. R. fotonuotraukos yra nespalvotos, todėl pagal jas nustatyti, kokios tiksliai spalvos buvo R. Š. striukė, negalima. Tačiau šios fotonuotraukos yra priedai prie daikto (kompaktinio disko, kuriame užfiksuotos tos nuotraukos) apžiūros protokolo (t. 1, b. l. 140-142), kuriame yra detaliai aprašytos visos nuotraukos. Protokole nurodyta, kad R. Š. nuotraukose užfiksuotas vilkintis tamsios spalvos striukę, o po ja mėlynos spalvos bliuzoną. Kad R. Š. vilkėjo mėlynos spalvos marškinėlius, teisme patvirtino ir jis pats. Šie duomenys paneigia nuteistojo teiginį, kad įvykio metu jis vilkėjo šviesią striukę, o taip pat ir jo keliamą versiją, kad liudytojas šalia E. R. matė ne jį, o kitą asmenį. Apelianto argumentai apie, jog jis buvo sulaikytas tik todėl, kad bare jį policininkams parodė barmenė, yra niekuo nepagrįsti. Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja buvo apklausta vienintelė barmenė R. R., įvykio vakarą dirbusi bare „2-as aukštas“, tačiau apie bare kilusį konfliktą ar konfliktavusius asmenis ji nieko neparodė, ji netgi pagal jai pateiktas nuotraukas neatpažino nė vieno asmens ir negalėjo nurodyti, ar tie asmenys konfliktavo. Todėl tvirtinti, kad policija R. Š. galėjo sulaikyti tik todėl, kad jį nurodė barmenė, nėra jokio pagrindo. Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad liudytojo V. I. parodymais teismas negalėjo vadovautis kaip neginčytinu jo kaltės įrodymu ir todėl, kad jis negalėjo nurodyti, kokius konkrečius veiksmus prieš nukentėjusįjį atliko kiekvienas prie A. D. buvęs asmuo, be to, liudytojas jį atpažino pažeidžiant BPK normas, nes nenurodė, pagal kokius požymius atpažino asmenis. Be to, liudytojas galėjo suklysti, manydamas, kad kiti asmenys kaip kaltus taip pat nurodė į juos. Šie nuteistojo argumentai taip pat nepagrįsti. Liudytojo V. I. parodymai jau buvo išdėstyti. Šis liudytojas aiškiai parodė, kad abu prie nukentėjusiojo buvę asmenys prieš nukentėjusįjį naudojo smurtą ir konkrečiai nurodė, kad iš pradžių jie sudavė apie 5 smūgius rankomis ir kojomis, o nukentėjusiajam nugriuvus ant žemės, kojomis spardė jam į galvą labai daug, apie 30, kartų, ir abu sudavė maždaug vienodą smūgių skaičių. Nors jis tikslaus smūgių skaičiaus negalėjo įvardyti, tačiau parodė, kad nukentėjusįjį rankomis ir kojomis mušė du asmenys. Be pagrindo nuteistasis R. Š. tvirtina, kad jo atpažinimas buvo atliktas pažeidžiant BPK 191-192 str. reikalavimus, kadangi toks tyrimo veiksmas šioje byloje iš viso nebuvo atliktas, jokiu parodymų atpažinti protokolu nuosprendyje nebuvo remtasi. Liudytojui V. I. policijai pranešus apie nusikaltimo įvykį, į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai tiesiog pagal liudytojo nurodytus požymius surado ir sulaikė A. D. sumušusius asmenis, o liudytojas tik patvirtino, ką pats betarpiškai ką tik matė ir kad policija sulaikė būtent tuos jo matytus vyriškius, prie baro mušusius trečiąjį vyriškį. Tuo metu dar nebuvo pradėtas ikiteisminis tyrimas ir nebuvo atliekami ikiteisminio tyrimo veiksmai, policijos pareigūnai tik norėjo įsitikinti, kad yra sulaikomi būtent tie asmenys, kurie sumušė žmogų. Nuteistojo R. Š. teiginys, dėl ko liudytojas, atpažindamas sulaikytus asmenis, galėjo suklysti nurodydamas juos, yra niekuo nepagrįstas. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad be liudytojo V. I. dar kas nors būtų matęs įvykį, todėl apelianto teiginys, kad liudytojas manė, jog jį su E. R., kaip kaltus asmenis, įvardino kiti asmenys, irgi nepagrįstas.
Taigi teismas pagrįstai apkaltinamąjį nuosprendį grindė liudytojo V. I. parodymais, o dėl šio liudytojo parodymų patikimumo kolegijai taip pat nekyla abejonių. Vertinant liudytojo V. I. parodymus, atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad jis neturėjo jokio pagrindo melagingai apkaltinti R. Š., nes jis nepažinojo nei nukentėjusiojo, nei nuteistųjų R. Š. ir E. R., tiesiog buvo atsitiktinis praeivis, matęs nusikaltimo įvykį, o apie jį pranešęs policijai, atliko savo pilietinę pareigą. Jo parodymai yra nuoseklūs, vienodi ir jie atitinka kitais įrodymais nustatytas bylos aplinkybes. Nors R. Š. ir E. R. nebuvo parodyti V. I. atpažinti BPK 191-192 str. nustatyta tvarka, tačiau manyti, kad šis liudytojas galėjo suklysti nurodydamas abu sulaikytuosius dėl A. D. sumušimo asmenis, kolegijos nuomone, nėra jokio pagrindo. Nustatyta, kad V. I. pats betarpiškai matė, kaip du vyriškiai muša trečiąjį, telefonu pranešė apie tai policijai, o po kelių minučių atvykusiems pareigūnams patvirtino, kad sulaikytieji R. Š. ir E. R. yra būtent tie nukentėjusįjį sumušę vyriškiai. Tai dar kartą V. I. patvirtino nuvykęs į policijos komisariatą. Šios aplinkybės rodo, jog faktiškai V. I. policijai nurodė betarpiškai pačioje nusikaltimo įvykio vietoje matytus ir iš karto po to sulaikytus asmenis, todėl manyti, kad jis tuos asmenis galėjo supainioti arba neatpažinti, nėra jokio pagrindo. Netikėti V. I. parodymais nėra pagrindo ir dėl dar vienos priežasties. Ne tik liudytojas V. I., bet pats nuteistasis R. Š., o taip pat ir kitas nuteistasis už tą patį nusikaltimą E. R. vienodai parodė, kad nusikaltimo įvykio metu toje vietoje buvo tik abu nuteistieji ir nukentėjusysis A. D., jokių kitų asmenų nebuvo, todėl V. I. suklysti tikrai negalėjo.
Nuteistojo R. Š. kaltė grindžiama ir kitais nuosprendyje išdėstytais įrodymais. Iš įvykio vietos apžiūros protokolo (t.1, b. l. 13-17) matosi, kad jame yra detaliai aprašyta vieta Klaipėdos m., Taikos pr. 115, prie „Žardės“ baro, kur buvo sumuštas A. D.. Būtent į šią vietą buvo atvykę greitosios medicinos pagalbos darbuotojai, 2005 m. gruodžio 14 d., 01.28 val., gavę pranešimą apie Klaipėdoje, Taikos pr. 115, prie „Žardės“ baro be sąmonės gulintį vyrą. Tai patvirtina Greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelė (t. 1, b. l. 178). Laiko atžvilgiu tai visiškai atitinka liudytojo V. I. parodymus ir 2005 m. gruodžio 14 d., 01.17 val., užfiksuotą jo telefoninį pranešimą apie įvykį policijai. Kad sunkiai sužalotas ir paplūdęs krauju nukentėjusysis buvo rastas gulintis prie pat baro durų, patvirtino ir į įvykio vietą atvykę liudytojai – policijos pareigūnai G. D. ir S. K.. Liudytojas G. D. teisme parodė, kad radijo ryšiu gavęs pranešimą nuvyko prie „Žardės“ baro, kur lauke rado gulintį vyrą ir jam iškvietė greitąją pagalbą, o pagal įvykį mačiusio liudytojo apibūdinimą bare buvo rasti du vyriškiai ir pristatyti į policijos komisariatą. Kitas policijos pareigūnas, kartu su G. D. nuvykęs į įvykio vietą, liudytojas S. K. teisme nurodė analogiškas aplinkybes apie tai, kad jis su G. D. pagal įvykį mačiusio liudytojo apibūdinimą ir nuorodą, kad vyriškiai, sumušę jaunuolį, nuėjo į barą, tuos vyriškius sulaikė ir pristatė į PK. Liudytojas parodė, kad vieną vyriškį, kuris šiuo metu jau yra nuteistas, rado bare, o kitą jie sulaikė lauke, nors dabar tiksliai to neprisimena, tačiau galima remtis jo ankstesniais, iš karto po įvykio duotais parodymais. Perskaičius liudytojo S. K. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (t. 1, b. l. 88-89), liudytojas juos patvirtino. Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas S. K. parodė, kad nuvykę su G. D. į įvykio vietą, šalia baro rado gulintį sumuštą kruviną be sąmonės žmogų, kuriam buvo iškviesta greitoji pagalba ir jis išvežtas į ligoninę. Jie bare pamatė liudytojo, pranešusio apie įvykį, nurodytus požymius atitinkančius du jaunuolius. Tada susisiekė su įvykį mačiusiu liudytoju, kuris priėjo prie baro ir patvirtino, kad tai tie patys vyriškiai, kurie sumušė ant žemės gulėjusį vyriškį, jis eidamas pro šalį matė, kaip tie abu vyriškiai gulintįjį spardė į galvą.
Šalies argumentai
Nuteistasis R. Š. apeliaciniame skunde dar nurodo, jog jo kaltės nepatvirtina ir tas faktas, kad jis, paleistas iš policijos komisariato, kartu su E. R. ir E. G. nuvyko į ligoninę pas nukentėjusįjį. Iš nuosprendžio motyvuojamosios dalies matosi, kad teismas šia aplinkybe nesirėmė. Kita vertus, šis nuteistojo skundo argumentas prieštarauja kitam jo skundo argumentui, t. y. kad jis neturėjo tikslo mušti nukentėjusįjį, taip pat jam nebuvo tikslo ir užstoti E. R., konfliktavusį su nukentėjusiuoju, nes E. R. nebuvo jo draugas ir jis jį mažai pažinojo. Nuteistasis E. R., šioje byloje teisme apklaustas kaip liudytojas, taip pat patvirtino, kad R. Š. mažai pažinojo. E. R. parodė, kad kai jį su R. Š. paleido iš policijos komisariato, jie kartu su E. G. nuvyko į ligoninę, nes E. G. pažinojo nukentėjusįjį, jis pats A. D. iki įvykio nepažinojo, o R. Š. buvo tik kelis kartus sutikęs. Taip pat jis parodė, kad tik jis sudavė smūgius A. D., o R. Š. A. D. nieko nedarė. Esant tokioms aplinkybėms, kad E. R. su R. Š. buvo vos pažįstami, o E. R. prisipažino vienas sumušęs A. D., nuteistojo R. Š. vykimas pas nukentėjusįjį į ligoninę yra sunkiai paaiškinamas. Be to, iš nukentėjusiosios L. D. parodymų matosi, kad atvykęs į ligoninę R. Š., kaip ir E. R., buvo aktyvus aiškinant situaciją dėl jos vyro sumušimo ir dėl galimybės atsilyginti. Nukentėjusioji L. D. teisme parodė, kad jai būnant prie sužaloto jos vyro A. D., kitą dieną į ligoninę atvyko E. R., R. Š. ir dar vienas vyras, kuris prisistatė vyro bendradarbiu. R. Š. su E. R. klausė, ką daryti, sakė, kad „žiūrės, padės“. Buvo dingęs jos vyro telefonas, jie pažadėjo tą telefoną atvežti ir dar pasakė, kad jos vyras irgi buvo kaltas. Ji jų paklausė, kas iškvietė greitąją pagalbą, R. Š. pasakė, kad tai padarė jis. Iš nukentėjusiosios parodymų matosi, kad R. Š. ne tik kalbėjosi apie esamą situaciją, bet ir norėdamas ją sušvelninti, pamelavo, kad būtent jis iškvietė greitąją pagalbą. Tai, kad R. Š. kartu su E. R. buvo nuvykę į ligoninę pasidomėti nukentėjusiojo sveikatos būkle, iš tikrųjų nėra tiesioginis R. Š. kaltės įrodymas. Vis dėlto jau aptartos bylos aplinkybės ne tik nepaneigia nuteistojo dalyvavimo nusikaltimo padaryme, o kaip tik papildo visumą kitų jo kaltės įrodymų.
Žemesnės instancijos teismas
Nuteistojo R. Š. kaltę iš dalies patvirtina ir jo paties, o taip pat ir liudytoju apklausto už dalyvavimą tame pačiame nužudyme jau nuteisto E. R. parodymai. Pats nuteistasis R. Š. teisme parodė, kad tą naktį tikrai buvo nurodytame bare, su draugais gėrė alų, prie jų stalo buvo prisėdęs ir E. R.. Nuėjęs pašokti matė, kaip prie E. R. priėjo kažkoks vyriškis, jie kažko ginčijosi, o po to tas vyriškis sudavė E. R. į veidą. Priėjęs prie jų jis pasakė, kad nesibartų, grįžo toliau šokti ir pamatė, kad tas vyriškis (nukentėjusysis) išėjo iš baro, dar vėliau pamatė, kad bare jau nėra ir E. R.. Pagalvojo, kad jie išėjo muštis, todėl pats irgi išėjo iš baro į lauką. Dar lipdamas žemyn laiptais matė, kad lauke, netoli baro E. R. muša nukentėjusįjį, spyrė jam į galvą. Dar matė, kad E. R. kojomis užšoko tam vyriškiui ant galvos, nukentėjusysis į smūgius tuo metu jau nereagavo. Tas vyriškis buvo kruvinas, jis pats jam jokių smūgių nesudavė, o tik atitraukė nuo gulinčio vyriškio E. R.. Po to kartu su E. R. abu užlipo į barą, tačiau netrukus atvyko policija ir jį su E. R. sulaikė. Nuteistasis parodė, kad lauke matė tik E. R. ir tą E. R. sumuštą vyriškį. Iš bylos matosi, kad R. Š. nuo ikiteisminio tyrimo pasislėpus, ikiteisminis tyrimas dėl jo buvo atskirtas (t. 1, b. l. 1), o byla dėl E. R. dalyvavimo nužudyme perduota teismui. Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. gruodžio 20 d. nuosprendžiu (t. 2, b. l. 50-52) E. R. buvo nuteistas pagal BK 129 str. 2 d. 6 p. laisvės atėmimu 12 metų ir 6 mėnesiams. Iš šio nuosprendžio matosi, kad E. R. nuteistas už tai, kad veikdamas su asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas, sumušė ir itin žiauriai nužudė A. D.. Visas kitas faktines šio nužudymo aplinkybes E. R. byloje teismas nustatė tokias, kokios nustatytos ir skundžiamame nuosprendyje. Apklaustas šioje byloje liudytoju teisme E. R. parodė, kad tą naktį bare girtavo, prie jo staliuko prisėdo A. D., kuris pradėjo kabinėtis, įvyko žodinis konfliktas, o po to A. D. sudavė jam į veidą, dar po kiek laiko pakvietė jį išeiti į lauką. Jie abu išėjo iš baro, lauke apsistumdė, po to jis sudavė A. D. smūgį į veidą, šis nugriuvo, po to jis nukentėjusiajam spyrė 2-3, o daugiausia 4 kartus. Tuo metu iš baro į lauką atėjo ir R. Š., tačiau jis A. D. nieko nedarė, o tik jį patį atitraukė nuo nukentėjusiojo. Jis su R. Š. grįžo atgal į barą, tačiau ten netrukus atvyko policija ir juos abu sulaikė. Teisme E. R. dar parodė, kad A. D. iki įvykio nepažinojo, o R. Š. buvo sutikęs kelis kartus. Šio įvykio metu jis tik 3-4 kartus gulinčiam A. D. įspyrė, jam ant galvos nešokinėjo, o kad nukentėjusįjį muštų R. Š., nematė. Iš baro į lauką daugiau niekas nebuvo išėjęs, tik nukentėjusysis, jis pats ir vėliau atėjęs R. Š.. Lauke daugiau žmonių nebuvo. Iš bylos matosi, kad panašius parodymus E. R. buvo davęs ir ankstesnių apklausų metu, jų metu irgi buvo parodęs, kad A. D. mušė vienas. Tačiau kai kurias aplinkybes E. R. buvo nurodęs kiek kitaip, tai matosi iš teisme perskaitytų E. R. parodymų, duotų nagrinėjant jo paties bylą (t. 2, b. l. 62-63). Tuomet apklaustas kaltinamuoju E. R. parodė, kad po konflikto su A. D. bare jiems abiems išėjus į lauką, tarp jų įvyko muštynės. Jis vieną kartą sudavė nukentėjusiajam kumščiu, o šiam nugriuvus, gulinčiam 4 kartus spyrė kojomis į įvairias kūno vietas, kur pataikė, konkrečiai negali pasakyti. Tuo metu iš baro į lauką išėjo R. Š., patraukė jį nuo gulinčio nukentėjusiojo, o po to jis su R. Š. grįžo atgal į barą. Tačiau šios apklausos metu E. R. parodė, kad iš lauko, kur buvo sumuštas A. D., jis su R. Š. į barą grįžo ne visai tuo pačiu metu. Jis į barą grįžo pirmas, o R. Š. grįžo neužilgo. Pirmas eidamas atgal į barą jis dar buvo atsisukęs ir matė prie nukentėjusiojo stovintį R. Š., ar šis nukentėjusįjį irgi mušė, to jis nematė.
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde nuteistasis R. Š. nurodo apie tai, kad E. R. parodymai faktiškai patvirtina jo nurodytas įvykio aplinkybes ir kad šie parodymai paneigia jo kaltę. Tačiau jau išdėstytų R. Š. bei E. R. parodymų analizė šiuos apelianto argumentus paneigia. Pirmiausia dar kartą atkreiptinas dėmesys į R. Š. bei E. R. parodymus apie tai, kad iš baro į lauką buvo išėję tik jie patys ir nukentėjusysis A. D., abu nuteistieji parodė, kad lauke jokių kitų asmenų jie nematė. Tai neverčia suabejoti liudytojo V. I. parodymais, nes šis liudytojas, kaip jau buvo nurodyta, muštynes stebėjo iš keleto metrų atstumo, pats būdamas neapšviestoje vietoje, todėl nuteistieji tikrai jo galėjo nematyti. Kita vertus, R. Š. ir E. R. parodymai visiškai paneigia kitų asmenų dalyvavimo muštynėse galimybę, o tuo pačiu dar kartą patvirtina liudytojo V. I. parodymus apie tai, kad jo matyti ir netrukus atpažinti du nukentėjusįjį mušę ir jį spardę vyriškiai buvo būtent R. Š. ir E. R.. Nuteisto kitu nuosprendžiu E. R. parodymai irgi nepaneigia R. Š. kaltės. Nors ir parodęs, kad nematė, kaip nukentėjusįjį mušė R. Š., E. R. visų apklausų neigė sudavęs nukentėjusiajam tiek smūgių, kiek nurodyta kaltinime. Šis nuteistasis neigė ir tebeneigia, kad šokinėjo kojomis gulinčiam nukentėjusiajam ant galvos, taip pat jis parodė, kad sudavė A. D. tik vieną smūgį ranka ir įspyrė jam gulinčiam tik 2-3, o daugiausia – tik 4 kartus. Tai reiškia, kad E. R. neigia sudavęs nukentėjusiajam didžiąją dalį kaltinime nurodytų smūgių. Nors R. Š. ir E. R. abu parodė, kad jie vienas kitą mažai pažinojo ir nebuvo draugai, kolegijos nuomone, yra pagrindas daryti išvadą, kad E. R., duodamas parodymus apie lauke įvykusias muštynes, bando ne tik padėti išvengti atsakomybės R. Š., bet ir tokiu būdu siekia palengvinti savo paties padėtį. Parodęs, kad nukentėjusįjį mušančio R. Š. jis nematė, o pats sudavė tik kelis ar keletą smūgių, taip pat neigdamas, kad šokinėjo kojomis ant nukentėjusiojo galvos, E. R. tokiu būdu siekia palengvinti ne tik R. Š., bet ir savo paties padėtį. Kita vertus, jau aptarti E. R. parodymai nepaneigia ir R. Š. dalyvavimo A. D. nužudyme. Nagrinėjant teisme jo paties bylą, E. R. parodė, kad į barą iš lauko grįžo pirmas, o R. Š. – kiek vėliau, nueidamas ir atsisukęs jis dar matė R. Š. tebestovintį prie gulinčio A. D.. Tai reiškia, kad šie E. R. parodymai nors ir nepatvirtina, bet ir nepaneigia, jog smūgius nukentėjusiajam galėjo suduoti ir nuteistasis R. Š.. Šiuo atveju abiejų nuteistųjų parodymus apie nukentėjusiojo sumušimo aplinkybes visiškai paneigia jau išdėstyti ir aptarti liudytojo V. I. parodymai. Kodėl jie nekelia abejonių ir kodėl teismas jais pagrįstai rėmėsi priimdamas nuosprendį, šioje nutartyje jau buvo aptarta. V. I. parodymai patvirtina, kad A. D. lauke prie baro mušė abu nuteistieji, abu jį spardė kojomis, šokinėjo jam gulinčiam ant galvos ir abu sudavė ne mažiau kaip po 15 smūgių. Šiuos V. I. parodymus apie nukentėjusiojo sumušimo aplinkybes, jam suduotų smūgių skaičių, o taip pat teismo nustatytą nukentėjusiojo mirties priežastį patvirtina teismo medicinos specialisto išvados ir eksperto paaiškinimai teisme. Pirmojoje 2005 m. gruodžio 15 d. specialisto išvadoje (t. 1, b. l. 24-25) nurodyta, kad A. D. buvo padaryta masyvi poodinė kraujosruva veide, išsidėsčiusi abiejų akių vokų, nosies, abiejų skruostų ir lūpų srityse su kraujo išlajomis po abiejų akių obuolių junginėmis išorinėse srityse bei kraujosruvomis ir nubrozdinimais abiejų lūpų gleivinėse, daugybiniai skeveldriniai viršutinio žandikaulio lūžiai pagal Le-Fort III tipą, abiejų skruostikaulių kaulų lužiai, veidinės kaukolės kaulų dalies atsiskyrimas nuo smegeninės kaukolės kaulų dalies. Sužalojimai galėjo būti padaryti užduotyje nurodytu laiku nuo kieto buko daikto ar daiktų poveikio, galimai sudavus daugybinius smūgius į veidą. Sąvoka „daugybiniai“ reiškia ne mažiau kaip du kartus. Kaukolės kaulų lūžiai atsiskiriant veidinei daliai nuo smegeninės dalies yra sunkus sveikatos sutrikdymas. Kitoje, 2006 m. sausio 30 d. specialisto išvadoje (t. 1, b. l. 28-30) nurodyta, kad A. D. mirė 2006 m. sausio 29 d., 10 val. 20 min., Klaipėdos ligoninėje. A. D. mirė nuo stipraus galvos sumušimo pasekoje padaryto viršutinio žandikaulio lūžio, atsiskiriant veidinei kaukolės kaulų daliai nuo smegeninės kaukolės kaulų dalies pagal Le-Fort III tipą ir sunkaus difuzinio galvos smegenų aksonų sužalojimo, sukėlusio trauminį galvos smegenų pabrinkimą su galvos smegenų kamieno strigimu, kvėpavimo funkcijos sutrikimu, kurie komplikavosi abipusiu plaučių uždegimu ir septicemija. Toliau išvardinti tie patys padaryti kūno sužalojimai, kurie buvo nurodyti pirmojoje išvadoje. Taip pat nurodyta, kad kaukolės kaulų lūžiai, atsiskiriant veidinei daliai nuo smegeninės dalies, ir sunkus difuzinis galvos smegenų aksonų sužalojimas yra sunkus sveikatos sutrikdymas, todėl A. D. padaryti sužalojimai yra priežastiniame ryšyje su mirtimi. Dar vienoje, 2006 m. balandžio 7 d. specialisto išvadoje (t. 1, b. l. 33-34) dar kartą išvardinti tie patys A. D. padaryti kūno sužalojimai ir nurodyta, kad nukentėjusiajam į abiejų akių vokų, nosies, abiejų skruostų ir lūpų sritis kietu buku daiktu ar daiktais buvo suduoti daugybiniai smūgiai. Specialisto išvadoje nurodyta, kad tyrėjo užduotyje nurodytas sužalojimų padarymo būdas, t. y., kad nukentėjusiajam į galvą buvo spirta ne mažiau kaip 30 kartų, o 10-12 iš tų smūgių buvo suduota spiriant į galvą iš viršaus, nukentėjusiajam gulint aukštielninkam ant grindinio, - atitinka ankstesnę specialisto išvadą, nes skaičius 30 įeina į skaičių aibę nuo 2 iki begalybės. Šioje specialisto išvadoje taip pat nurodyta, kad esant masyviai poodinei kraujosruvai veide išskirti konkretų suduotų smūgių skaičių bei konkrečią kiekvieno suduoto smūgio lokalizaciją nėra galimybės, todėl galima teigti, kad visi A. D. padaryti sužalojimai gavosi nuo suduotų smūgių į veidą visumos. Tokiu būdu visų suduotų daugybinių smūgių metu padaryti galvos sužalojimai yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su mirtimi. Būdamas sužalotas, iki GMP atvykimo A. D. buvo sąmoningas, todėl jis jautė fizinį skausmą. Apklaustas teisiamajame posėdyje teismo medicinos ekspertas visas tris nurodytas specialisto išvadas patvirtino. Jis paaiškino, kad apžiūrėjus nukentėjusįjį kitą dieną po jo paguldymo į ligoninę, jau tuomet jam buvo nustatytas sunkus sveikatos sutrikdymas. Po to išsivystė sužalojimų komplikacijos ir nukentėjusysis mirė. Ekspertas paaiškino, kad esant nustatytiems sužalojimams, ypač daugybiniams žandikaulio lūžimams pagal Le Fort III tipą, žmogaus išgyvenimo tikimybė labai maža. Smūgių sudavimo metu ir tol, kol nukentėjusysis buvo sąmoningas, jis jautė skausmą.
Jau išdėstytų ir aptartų įrodymų visuma paneigia nuteistojo R. Š. apeliacinio skundo argumentus ir patvirtina šio nuteistojo kaltę. Ne tik liudytojo V. I., bet ir kitų liudytojų, o iš dalies ir nuteistojo R. Š. bei kitu nuosprendžiu nuteisto E. R. parodymai, specialistų išvados, taip pat kiti jau aptarti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad nuteistasis R. Š. dalyvavo A. D. nužudyme ir šį nusikaltimą padarė nuosprendžio nustatomojoje dalyje išdėstytomis aplinkybėmis.
Nuteistasis R. Š. apeliaciniame skunde nurodo, kad pripažindamas jį kaltu ir kvalifikuodamas nusikalstamą veiką teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, taip pat nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ išaiškinimais. Apeliantas nurodo, kad nukentėjusysis mirė ne nuo jam padaryto sunkaus sveikatos sutrikdymo, o tik nuo po mėnesio laiko kilusių komplikacijų, todėl jis negali atsakyti už šias, nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių kilusias pasekmes. Jis nesiekė A. D. nužudyti arba jį sužaloti, tai padarė E. R., o teismas nepagrįstai pripažino jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe veikimą su E. R. bendrininkų grupe. Apeliantas dar nurodo apie tai, kad teismas nepagrįstai nustatė abu nužudymą kvalifikuojančius požymius. Visus šiuos apeliacinio skundo argumentus kolegija taip pat atmeta, nes jie nepagrįsti, neatitinkantys bylos aplinkybių ir paneigti jau aptartais įrodymais. Apeliaciniame skunde be to nepilnai išdėstyti arba neteisingai interpretuojami jau nurodyto Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 išaiškinimai. Šiame nutarime išaiškinta, kad atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių padarinių (mirties) yra priežastinis ryšys. Jei nukentėjusiojo mirties priežastis buvo kaltininko padarytas sveikatos sutrikdymas, tai atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą atsiranda nepriklausomai nuo to, ar nukentėjusysis mirė tuoj po padarytos veikos, ar praėjus kuriam laikui, taip pat nepriklausomai nuo to, ar jis buvo netinkamai gydomas, ar netinkamai diagnozuoti jo sužalojimai ir kad, nesant šių aplinkybių, mirties galbūt buvo galima išvengti. Šioje byloje nustatyta, kad A. D. buvo sumuštas ir sužalotas 2005 m. gruodžio 14 d., o mirė ligoninėje 2006 m. sausio 29 d. Nors nuo sunkaus sveikatos sutrikdymo padarymo iki nukentėjusiojo mirties praėjo daugiau negu mėnuo laiko, byloje paneigta galimybė, kad A. D. mirtį galėjo sukelti kokios nors kitos aplinkybės. Šioje dalyje apeliantas tiesiog neteisingai interpretuoja ir jau aptartas teismo medicinos specialisto išvadas, ir eksperto paaiškinimus teisme. Teismo medicinos ekspertas teisme paaiškino, kad patyrus tokius sužalojimus, kokie buvo padaryti A. D., žmogaus išgyvenimo tikimybė labai maža. Nors nukentėjusysis buvo gydomas ligoninėje, dėl jam padarytų galvos sužalojimų palaipsniui pabrinko smegenys, išsivystė kitos komplikacijos ir dėl to nukentėjusysis mirė. Jau aptartose specialisto išvadose irgi aiškiai nurodyta, kad tarp A. D. padarytų sužalojimų, padaryto stipraus galvos sumušimo ir nukentėjusiojo mirties yra tiesioginis priežastinis ryšys. Visos šios aplinkybės paneigia apelianto argumentus apie tai, kad sunkus sveikatos sutrikdymas ir nukentėjusiojo mirtis nesusiję ir kad jis už šias pasekmes negali atsakyti. Byloje taip pat įrodyta, kad A. D. sumušė R. Š. ir E. R., abu jie panaudojo intensyvų fizinį smurtą, spardė nukentėjusiajam į galvą ir abu jam sudavė ne mažiau kaip po 15 smūgių. Jau aptartoje specialisto išvadoje nurodyta, kad visi A. D. padaryti sužalojimai gavosi nuo suduotų smūgių į veidą visumos, todėl visų suduotų daugybinių smūgių metu padaryti galvos sužalojimai yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su mirtimi. Tai reiškia, kad tarp abiejų nukentėjusįjį mušusių asmenų – ir R. Š., ir E. R. padarytų veikų ir atsiradusių padarinių, t. y. nukentėjusiojo mirties, nustatytas tiesioginis priežastinis ryšys. Jei smurtą prieš nukentėjusįjį naudojo keli asmenys ir šis mirė nuo padarytų sužalojimų visumos, tai pagal BK 129 str. atsako visi kūno sužalojimus padarę asmenys. E. R. už A. D. nužudymą jau nuteistas anksčiau, tuo tarpu R. Š. padarius šį nužudymą teismas pagrįstai pripažino kaltu skundžiamu nuosprendžiu. Apelianto argumentai, dėl kurių jis nesutinka su teismo išvada, kad jis nusikaltimą padarė veikdamas bendrininkų grupe su E. R., o taip pat su šios aplinkybės pripažinimu jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe, irgi nepagrįsti. BK 60 str. 1 d. 1 p. numatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad nužudymas padarytas bendrininkų grupės, pripažįstama tada, kai šį nusikaltimą padaro keli asmenys, iš kurių bent du pripažįstami nužudymo vykdytojais. BK 24 str. 1 d. nurodyta, kad bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių šio kodekso 13 str. nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. To paties BK straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad jeigu nusikalstamą veiką padarė keli asmenys kartu, tai kiekvienas iš jų laikomas vykdytoju (bendravykdytoju). BK 25 str. 2 d. nurodyta, kad bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai. Teismų praktikoje (kasacinės bylos Nr.2K-245/2006, 2K-229/2008, 2 K-485/2008 ir kt.) įtvirtinta nuostata, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t.t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales. Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Visi bendrininkai atsako pagal tą patį BK straipsnį, numatantį bendrai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas (bendrininkų susitarimo ribų peržengimas). Šioje byloje tikrai nėra duomenų, kad R. Š. ir E. R. būtų iš anksto ir išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales. Nustatyta ir tai, kad konfliktas, peraugęs į muštynes, iš pradžių kilo tik tarp nukentėjusiojo ir E. R.. Tačiau ir E. R., ir kiek vėliau iš baro į lauką išėjęs R. Š. abu mušė nukentėjusįjį, spardė jį gulintį kojomis. Abu suduodami smūgius, jie matė tokius pačius vienas kito veiksmus, jiems pritarė ir tęsė nusikalstamus veiksmus tol, kol sumuštas nukentėjusysis jau nerodė gyvybės ženklų, liko gulėti ant grindinio, o nuteistieji, ten jį palikę, abu grįžo atgal į barą. Šios aplinkybės patvirtina, kad R. Š. ir E. R. veikė susitarę, nusikalstamą veiką padarė kartu ir buvo nusikaltimo bendravykdytojai. Šią aplinkybę teismas pagrįstai nurodė nuosprendžio nustatomojoje dalyje, o taip pat pagrįstai ją pripažino nuteistojo R. Š. atsakomybę sunkinančia aplinkybe (BK 60 str. 1 d. 1 p.).
Skunde apeliantas nurodo, jog teismas neturėjo pagrindo padaryti išvadą, kad jis A. D. siekė nužudyti. Byloje nenustatyta, ar jis nukentėjusiajam iš viso sudavė smūgius, o be to, vien tik suduotų smūgių skaičius dar nepatvirtina tyčios siekti kito žmogaus gyvybės atėmimo. Šie apeliacinio skundo argumentai irgi nepagrįsti. Įrodymai, kurie patvirtina, kad R. Š. mušė nukentėjusįjį ir kad jo, kartu su E. R. padaryti kūno sužalojimai buvo A. D. mirties priežastimi, jau buvo aptarti, o su tuo susiję apelianto argumentai jau buvo paneigti. Tuo tarpu nuteistojo kaltės formos ir tyčios rūšies klausimus pirmosios instancijos teismas išsprendė teisingai. Tame pačiame apelianto skunde nurodomame Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarime Nr. 46 išaiškinta, kad baudžiamoji atsakomybė už nužudymą pagal BK 129 str. kyla tada, kai žmogaus gyvybė atimama veikiant ne tik tiesiogine, bet ir netiesiogine tyčia. Nužudymas yra padarytas netiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, kad savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir, nors ir nenorėjo atimti gyvybės, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Sąmoningas leidimas padariniams atsirasti netiesioginės tyčios atveju reiškia kaltininko abejingumą galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui. Kai kaltininkas veikia netiesiogine tyčia, veika kvalifikuojama pagal atsiradusius padarinius – kaip nužudymas ar sveikatos sutrikdymas. Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą (pvz., kai sužaloti gyvybei svarbūs organai), nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kt. Šioje byloje tikrai nėra duomenų, kad R. Š. norėjo atimti A. D. gyvybę ir kad siekė būtent tokių padarinių, tačiau tokios išvados teismas nepadarė ir skundžiamame nuosprendyje. Jame nurodyta, jog nėra duomenų, kad R. Š. siekė A. D. nužudyti, tačiau daug kartų spirdamas gulinčiam nukentėjusiajam į veidą, jis suprato, kad tokiais veiksmais gali atimti žmogui gyvybę ir sąmoningai leido tokioms pasekmėms kilti. Taigi, nors nuosprendyje ir neįvardijęs konkrečios tyčios rūšies, pats teismas faktiškai padarė išvadą, kad nuteistasis nužudymą padarė veikdamas netiesiogine tyčia. Tokia teismo išvada pagrįsta. Išnagrinėtų įrodymų visuma patvirtina, kad R. Š. kartu su E. R. prieš nukentėjusįjį vartojo intensyvų fizinį smurtą, gulinčiam nukentėjusiajam abu spyrė ne mažiau kaip po 15 kartų, be to, visi smūgiai nukentėjusiajam buvo suduoti į gyvybiškai svarbią kūno vietą – veido sritį. Apelianto teiginys, kad jis neturėjo tikslo A. D. ne tik nužudyti, bet ir jį sužaloti, visiškai neatitinka bylos aplinkybių, nes spardydamas nukentėjusiajam į galvą nuteistasis ir numatė, kad padarys jam kūno sužalojimus, taip pat ir sunkų sveikatos sutrikdymą, ir tokių padarinių norėjo. Jau buvo nurodyta apie tai, kad neįrodytas tik nuteistojo noras ir siekimas atimti nukentėjusiajam gyvybę. Tačiau spardydamas A. D. į galvą, taip pat matydamas tokius pačius jo bendrininko E. R. suduodamus smūgius, R. Š. ir suprato, kad kėsinasi į nukentėjusiojo gyvybę, ir numatė, kad gali gyvybę atimti. Nors ir nenorėdamas atimti gyvybę, nuteistasis sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Jo abejingumą galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui patvirtina ne tik panaudoto smurto intensyvumas, suduotų smūgių skaičius, bet ir tai, kad sumuštas A. D. žiemos metu buvo paliktas gulėti lauke net nebandant jam suteikti jokios pagalbos. Aptartos aplinkybės patvirtina teismo išvadą, kad veikdamas bendrininkų grupe su E. R., R. Š. nužudė A. D. veikdamas netiesiogine tyčia.
Abu R. Š. padaryto nužudymo kvalifikuojančius požymius teismas irgi nustatė pagrįstai. Apeliaciniame skunde nuteistasis remiasi to paties AT senato nutarimo 17 p. išaiškinimu, tačiau skunde dėsto tik jo dalį, be to, neteisingai jį interpretuoja. Apelianto nuomone, nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 str. 2 d. 6 p. tik jeigu gyvybė atimama itin skausmingu būdu, pvz. nuodijant skausmingai veikiančiais nuodais, deginant, užkasant ir pan. Be to, turi būti nustatyta tyčia atimti gyvybę itin žiauriai. Iš tikrųjų nurodytame nutarimo punkte išaiškinta, kad nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 str. 2 d. 6 p. (kankinant ar kitaip itin žiauriai), kai kaltininko veika dėl gyvybės atėmimo būdo ar kitų aplinkybių pasireiškia ypatingu žiaurumu. Kankinimas – tai tam tikrą laiką trunkantys veiksmai, sukeliantys dideles fizines, dvasines kančias nukentėjusiajam tiesioginiu poveikiu į jo kūną arba sudarantys sąlygas kilti tokioms kančioms. Tuo tarpu nužudymas kitaip itin žiauriai yra ne tik tada, kai gyvybė atimama itin skausmingu būdu (pvz., nuodijant skausmingai veikiančiais nuodais, deginant, užkasant ir pan.), tačiau ir padarant nukentėjusiajam daug kūno sužalojimų. Tame pačiame nutarimo punkte taip pat išaiškinta, kad šiuo atveju neturi reikšmės, kiek laiko nukentėjusysis po panaudoto smurto jautė kūno sužalojimų sukeltą skausmą. Nužudymas kvalifikuojamas pagal šį punktą, jei kaltininkas suvokė itin žiaurų gyvybės atėmimo ypatumą. Galima sutikti su tuo, kad fizinį skausmą sukelia bet koks smūgių sudavimas, ypač jeigu nukentėjusiajam padaromas sunkus sveikatos sutrikdymas. Tačiau nuosprendyje teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į konkrečias smurto prieš nukentėjusįjį panaudojimo aplinkybes. Nukentėjusiajam A. D. buvo suduotas labai didelis, ne mažiau kaip 30 smūgių skaičius. Visi sužalojimai jam buvo padaryti veido srityje, nustatyta, kad nuo suduotų smūgių jam netgi atsiskyrė veidinė kaukolės kaulų dalis. Nors nustatyta, kad įvykio metu pats nukentėjusysis buvo neblaivus, tačiau į ligoninę buvo nugabentas sąmoningas, iš bylos matosi, kad tą pačią dieną A. D. netgi buvo apklaustas liudytoju, nors dėl jam padarytų sužalojimų ir negalėjo nurodyti nusikaltimo įvykio aplinkybių. Teismo medicinos specialisto išvados ir eksperto paaiškinimai teisme patvirtina, kad A. D. jautė fizinį skausmą, o įvertinus jam padarytų sužalojimų skaičių ir pobūdį, akivaizdu, kad tas skausmas buvo didelis. Nuosprendyje teismas taip pat pagrįstai nurodė, kad suduodamas nukentėjusiajam daugybinius smūgius kojomis į galvą, o ypač suduodamas smūgius kojomis iš viršaus į galvą, A. D. gulint ant grindinio, R. Š. akivaizdžiai suvokė, kad šie smūgiai nukentėjusiajam itin skausmingi. Tai reiškia, kad nuteistasis suvokė ir itin žiaurų gyvybės atėmimo nukentėjusiajam ypatumą. Dėl šių aplinkybių teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nužudymas buvo padarytas itin žiauriai ir R. Š. nusikalstamą veiką pagrįstai kvalifikavo pagal BK 129 str. 2 d. 6 p. Pažymėtina, kad jau įsiteisėjusiu ankstesniu nuosprendžiu A. D. nužudyme dalyvavusio E. R. nusikalstama veika irgi buvo kvalifikuota pagal tą patį BK 129 str. 2 d. 6 p. Apelianto skundo argumentai dėl kito nustatyto nužudymą kvalifikuojančio požymio, numatyto BK 129 str. 2 d. 8 p., irgi nepagrįsti. To paties AT senato nutarimo 19 p. išaiškinta, kad nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 str. 2 d. 8 p. (dėl chuliganiškų paskatų), kai jis padaromas dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį. Jeigu kaltininkas, nužudęs žmogų dėl chuliganiškų paskatų, be to, dar ir sutrikdo visuomenės rimtį ar tvarką, jo veikos kvalifikuojamos pagal BK 129 str. 2 d. 8 p. ir pagal BK 284 str. Šioje byloje teismas padarė išvadą, kad R. Š. pažeisti visuomenės rimtį ar tvarką tikslo neturėjo, todėl pagal BK 284 str. 1 d. jį išteisino. Tačiau tai nepaneigia aplinkybių, patvirtinančių, kad nužudymą nuteistasis padarė dėl chuliganiškų paskatų. To nepaneigia ir ta aplinkybė, kad kitas A. D. nužudyme dalyvavęs asmuo E. R. pagal šį BK 129 str. 2 d. punktą nuteistas nebuvo. Tokie kaltinimai E. R. nebuvo pareikšti įvertinus tai, kad šis nuteistasis su A. D. prieš tai konfliktavo baro viduje ir nebuvo paneigta, kad nukentėjusysis netgi pirmasis sudavė E. R. smūgį delnu. Taigi buvo padaryta išvada, kad E. R. sumušė nukentėjusįjį asmeninio konflikto metu. Tuo tarpu R. Š. padaryto nusikaltimo motyvas buvo visai kitas. Nuteistasis pats parodė, kad su nukentėjusiuoju nebuvo pažįstamas ir jokių konfliktų tarp jo ir A. D. nebuvo kilę. Bare jis tik iš šokių aikštelės matė tarp A. D. ir E. R. kilusį konfliktą. Skunde nuteistasis nurodo, jog teismo išvada apie jo chuliganiškas paskatas yra tik prielaida, nes lauke jis su A. D. galbūt sukonfliktavo, galbūt nukentėjusysis jį įžeidė arba jam sudavė. Tokie apelianto argumentai visiškai nepagrįsti, nes apie jokius konfliktus jis nieko nenurodo pačiame skunde, be to, tai paneigta ir paties R. Š., ir kito nuteistojo E. R. parodymais. Pats R. Š. parodė, kad iš baro išėjęs į lauką pamatė, kaip E. R. nukentėjusįjį jau spardo gulintį ant žemės. Apie jokį R. Š. konfliktą su A. D. nė vienoje apklausoje nieko neparodė ir E. R.. Atkreiptinas dėmesys taip pat į R. Š. ir E. R. parodymus apie tai, kad jie vienas kitą anksčiau buvo matę tik kelis kartus ir nebuvo draugai. Pats nuteistasis R. Š. apeliaciniame skunde nurodo netgi apie tai, kad E. R. nebuvo jo draugas, todėl jis nematė reikalo jo netgi užstoti. Kad R. Š. E. R. ir neužstojo, ir neturėjo pagrindo jo nuo nukentėjusiojo ginti, patvirtina tie patys R. Š. bei E. R. parodymai apie tai, kad R. Š. išėjus į lauką, E. R. jau mušė nukentėjusįjį, o šis net nebandė pasipriešinti ir jau gulėjo ant žemės. Šios aplinkybės patvirtina, kad R. Š. nužudė A. D. ne iš paskatų, kilusių dėl nuteistojo ir nukentėjusiojo asmeninių santykių. Apeliantas skunde nurodo, kad byloje nėra nusikaltimo motyvą patvirtinančių įrodymų. Toks argumentas atmetamas, nes smurto panaudojimas ir nužudymas visai be dingsties arba panaudojant kaip pretekstą mažareikšmę dingstį patvirtina kaltininko chuliganiškas paskatas, o tai šiuo atveju ir buvo R. Š. nusikalstamos veikos motyvas. Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad konfliktu tarp E. R. ir A. D. R. Š. pasinaudojo tik kaip pretekstu savo paties neteisėtiems veiksmams, o iš tikrųjų jis sumušė nukentėjusįjį, spardė jį kojomis ir bendrais veiksmais su savo bendrininku nukentėjusįjį nužudė be jokios dingsties, tai padarė tik dėl aiškaus žmogaus negerbimo, elementarių elgesio normų niekinimo ir siekdamas priešpastatyti save aplinkiniams. Tai reiškia, kad nužudymą nuteistasis padarė ne tik itin žiauriai, bet ir dėl chuliganiškų paskatų. Aptartos aplinkybės patvirtina, kad R. Š. nusikalstama veika buvo teisingai kvalifikuota pagal BK 129 str. 2 d. 6 p., 8 p. Vadovaujantis BK 3 str. nuostatomis, teismas taip pat pagrįstai nuteistojo nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal tos redakcijos baudžiamąjį įstatymą, kuris galiojo nusikalstamos veikos padarymo metu ir jo sankcija numatė švelnesnę bausmę.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis R. Š. pareiškė prašymą, jeigu nebūtų išteisintas, tokiu atveju sušvelninti jam paskirtą bausmę. Tokį prašymą kolegija taip pat atmeta, nes bausmė R. Š. paskirta vadovaujantis BK 41 str. 2 d. 5 p. numatyta bausmės paskirtimi, BK 54 str. 2 d. numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, taip pat laikantis kitų BK normų, reglamentuojančių bausmės skyrimo taisykles, reikalavimų. Iš nuosprendžio matosi, kad teismas jokių R. Š. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatė, tačiau pagrįstai nustatė dvi jo atsakomybę sunkinančias aplinkybes. Po nusikaltimo padarymo sulaikyto R. Š. kraujyje rasta 2,25 promilės alkoholio, nuteistasis neneigia, kad nusikaltimo metu buvo girtas, o įvertinus šio nusikaltimo pobūdį ir aplinkybes, akivaizdu, kad apsvaigimas nuo alkoholio turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Todėl BK 60 str. 1 d. 9 p. numatytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę teismas nustatė pagrįstai. Apie tai, kad nužudymą R. Š. padarė ir veikdamas bendrininkų grupe, šioje nutartyje jau buvo aptarta, todėl pagrįstai nustatyta ir antroji atsakomybę sunkinanti aplinkybė, numatyta BK 60 str. 1 d. 1 p. Vadovaujantis BK 61 str. nuostatomis, nustačius tik atsakomybę sunkinančias ir nenustačius jokių atsakomybę lengvinančių aplinkybių, teismas turėjo pagrindą skirti nuteistajam bausmę, didesnę už baudžiamojo įstatymo sankcijos vidurkį. Skirdamas bausmę teismas be to atsižvelgė į kitas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes: padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, nuteistojo kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos stadiją, taip pat atsižvelgė į kaltininko asmenybę. R. Š. padarė labai sunkų nusikaltimą, o gyvybės atėmimas nukentėjusiajam sukėlė neatstatomus padarinius ir padarė ypatingą žalą nužudytojo artimiesiems ir visuomenei. Jau nurodyto AT senato nutarimo Nr. 46 30 p. nurodyta, kad jei byloje yra vien atsakomybę sunkinančios aplinkybės arba nužudymas kvalifikuojamas pagal kelis BK 129 straipsnio 2 dalies punktus, skiriant kaltinamajam terminuotą laisvės atėmimo bausmę, paprastai turėtų būti skiriama didesnė laisvės atėmimo bausmė negu sankcijoje numatytos bausmės vidurkis. Būtent tokios aplinkybės nustatytos šioje byloje. Padidintą padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį patvirtina ne tik jau aptartos aplinkybės, bet ir R. Š., kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką forma ir rūšis. Nustatyta, kad nuteistasis pats panaudojo prieš nukentėjusįjį intensyvų fizinį smurtą ir buvo aktyvus nužudymo bendravykdytojas. Bylos duomenys, apibūdinantys kaltininko asmenybę, taip pat leidžia padaryti išvadą, kad šį labai sunkų nusikaltimą nuteistasis padarė ne atsitiktinai, o jo antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki šio nusikaltimo padarymo. Iš bylos matosi, kad R. Š. už tyčinius, taip pat ir smurtinius nusikaltimus anksčiau jau buvo teistas 4 kartus, paskutinį kartą 2005 m. rugsėjo 26 d. teismo nutartimi iš pataisos namų buvo paleistas lygtinai, o netrukus po to, kai suėjo anksčiau paskirtos laisvės atėmimo bausmės terminas, neišnykus teistumui vėl padarė naują, šį kartą labai sunkų nusikaltimą. R. Š. padarytos nusikalstamos veikos metu galiojusios 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcijos BK 129 str. 2 d. sankcija numatė terminuotą laisvės atėmimo bausmę nuo 5 iki 20 metų arba laisvės atėmimą iki gyvos galvos. Sankcijoje numatytos terminuoto laisvės atėmimo bausmės vidurkis buvo 12 metų ir 6 mėnesiai. Teismas paskyrė R. Š. griežtesnę laisvės atėmimo bausmę, tačiau ši bausmė savo dydžiu vis tiek artimesnė ne sankcijos viršutinei ribai, o jos vidurkiui. Įvertinus visas jau aptartas bausmės skyrimui reikšmės turėjusias aplinkybes, kolegijos nuomone, R. Š. paskirta bausmė negali būti laikoma aiškiai per griežta ir šią bausmę švelninti pagrindo nėra.
Nuteistasis R. Š. apeliaciniame skunde nurodo, kad nusikaltimo nepadarė, todėl nesutinka ir su nuosprendžio dalimi, kuria iš jo buvo priteista turtinė ir neturtinė žala nukentėjusiesiems bei Valstybinei ligonių kasai. Šioje dalyje kolegija apeliacinį skundą iš dalies tenkina. Apelianto nesutikimo su šia nuosprendžio dalimi argumentai jau buvo paneigti, nuteistojo kaltė dalyvavus A. D. nužudyme įrodyta, todėl jis privalo atlyginti ir šiuo nusikaltimu padarytą žalą. Pagal BPK 109 str. baudžiamajame procese reiškiamo civilinio ieškinio dalykas yra turtinė ir (ar) neturtinė žala. Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad šioje byloje teismas priėmė teisingą sprendimą dėl nusikalstama veika padarytos turtinės žalos atlyginimo, tačiau neteisingai išsprendė civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos atlyginimo klausimą, todėl nuosprendis šioje dalyje keičiamas (BPK 328 str. 4 p.). Šiuo nuosprendžiu R. Š. nuteistas už tai, kad nužudė A. D. veikdamas bendrininkų grupe su E. R., kuris už tą patį nužudymą nuteistas jau įsiteisėjusiu Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. gruodžio 20 d. nuosprendžiu. CK 6.279 str. 1 d. yra nurodyta, kad bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiajam asmeniui atsako solidariai. Teisės normų, reguliuojančių nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą, taikymo baudžiamosiose bylose praktika įtvirtinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamųjų bylų skyriaus 2008 m. liepos 3 d. apžvalgoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenis ,,Teismų praktika“, Nr. 29). Šios apžvalgos išvadų 7 p. nurodyta, kad bendrai žalą padarę nusikalstamos veikos bendrininkai (vykdytojai, organizatoriai, kurstytojai, padėjėjai) nepriklausomai nuo bendrininkavimo formos atsako solidariai (CK 6.279 str.). Jeigu žala bendrais veiksmais padaryta kaltinamojo ir asmens, kurio byla išskirta į atskirą procesą, visa žala priteisiama iš nuteistojo asmens. Priėmus apkaltinamąjį nuosprendį asmeniui, kurio byla buvo išskirta, žalos atlyginimas iš jo priteisiamas solidariai su pirmuoju nuteistu asmeniu. Iš jau nurodyto Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. gruodžio 20 d. nuosprendžio (t. 2, b. l. 50-52) matosi, kad juo E. R. buvo nuteistas už tai, kad nužudė A. D. veikdamas bendrininkų grupe su asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas. Šiuo nuosprendžiu iš nuteistojo E. R. buvo priteista 17531 Lt turtinės žalos atlyginimo nužudytojo žmonai nukentėjusiajai L. D., taip pat iš nuteistojo priteista po 60 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo L. D. ir nužudytojo vaikams A. D. bei A. D.. Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. kovo 14 d. nutartimi (t. 2, b. l. 53-54) nurodytas nuosprendis buvo pakeistas ir iš nuteistojo E. R. dar buvo priteista 10 880,09 Lt A. D. gydymo išlaidų Valstybinei ligonių kasai. Nagrinėjant asmens, dėl kurio ikiteisminis tyrimas buvo atskirtas, t. y. R. Š., baudžiamąją bylą, skundžiamu nuosprendžiu nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo klausimą teismas išsprendė dar kartą. Pripažinęs R. Š. kaltu dėl A. D. nužudymo veikiant bendrininkų grupe su E. R., teismas iš nuteistojo R. Š. vėl priteisė 17531 Lt turtinės žalos atlyginimo L. D., 10880,09 Lt gydymo išlaidų Valstybinei ligonių kasai, taip pat iš nuteistojo dar kartą priteisė po 60 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo L. D., A. D. bei A. D.. Nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodyta, kad 17531 Lt turtinės žalos atlyginimo ir 10880,09 Lt gydymo išlaidų iš R. Š. priteisiama solidariai su E. R., iš kurio nurodytos žalos atlyginimo sumos priteistos Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. gruodžio 20 d. nuosprendžiu ir Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. kovo 14 d. nutartimi. Tuo tarpu po 60 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo priteista tik iš paties nuteistojo R. Š., jokių nuorodų apie šios žalos atlyginimo priteisimą solidariai su E. R. nuosprendyje nėra. Kodėl turtinės žalos atlyginimą ir gydymo išlaidas teismas priteisė solidariai iš abiejų nužudymą bendrininkų grupe padariusių nuteistųjų, o neturtinės žalos atlyginimai, kurie jau buvo priteisti iš E. R., dar kartą buvo priteisti tik iš vieno nuteistojo R. Š., neaišku, nes nuosprendyje tokio sprendimo motyvai neišdėstyti. Tiesa, nuosprendyje nurodyta, jog turtinė žala jau buvo priteista iš nuteistojo E. R., paminėta, kad turtinė žala padaryta bendrininkų bendrais veiksmais, todėl ši žala iš nuteistųjų priteisiama solidariai. Kodėl neturtinės žalos atlyginimo klausimas buvo išspręstas kitokiu būdu, teismas jokių motyvų neišdėstė. Kolegijos nuomone, toks civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos atlyginimo išsprendimas yra neteisingas dėl keleto aplinkybių. Nustatyta, kad nors išskirtoje byloje civilinis ieškinys buvo pareikštas tik atsakovui kaltinamajam R. Š. (t. 1, b. l. 70-72), akivaizdu, kad šiame ieškinyje nukentėjusioji L. D. jai ir jos vaikams prašė atlyginti tą pačią turtinę ir neturtinę žalą, kuri buvo padaryta bendrininkų grupe veikusių E. R. ir R. Š., nužudžiusių A. D., padaryta nusikalstama veika. Pažymėtina ir tai, kad iš R. Š. šiame civiliniame ieškinyje prašoma priteisti tas pačias turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo sumas, kurios jau buvo priteistos Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. gruodžio 20 d. nuosprendžiu iš nuteistojo E. R.. Apklausta pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji prašymą patenkinti ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo motyvavo ne tik tuo, kad nusikaltimu jai ir jos vaikams buvo padaryta konkreti žala, bet ir tuo, kad iš nuteistojo E. R. realiai buvo išieškota tik nežymi jau priteisto žalos atlyginimo suma. Dėl šio klausimo papildomai apklausta apeliacinės instancijos teismo posėdyje L. D. pripažino, kad nagrinėjant E. R. bylą ji buvo pareiškusi civilinį ieškinį dėl visos nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo ir ji sutinka, kad ta žala būtų priteista solidariai iš abiejų nuteistųjų. Skundžiamu nuosprendžiu priteisęs neturtinės žalos atlyginimus tik iš nuteistojo R. Š., teismas šiuo atveju pažeidė ir Baudžiamojo proceso, ir Civilinio kodekso reikalavimus. E. R. byloje teismas, vadovaujantis BPK 115 str. nuostatomis, civilinio ieškinio klausimą jau išsprendė ir, vadovaujantis BPK 307 str. 6 d. 1 p. reikalavimais, jau priėmė sprendimą dėl visos, ir turtinės, ir neturtinės nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo. Tuo tarpu skundžiamu nuosprendžiu tas pačias neturtinės žalos atlyginimų sumas priteisęs teismas faktiškai dar kartą išnagrinėjo tą patį civilinį ieškinį, o neturtinės žalos atlyginimus priteisęs tik iš nuteistojo R. Š., priėmė sprendimą dėl daug didesnio neturtinės žalos atlyginimo už tą, kuris jau buvo nustatytas ir priteistas ankstesniu įsiteisėjusiu nuosprendžiu. Skundžiamame nuosprendyje teismas vadovavosi CK 6.250 str. 2 d. nurodytais neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijais ir iš nuteistojo R. Š. priteisė nužudytojo žmonai bei dviems vaikams po 60 000, iš viso 180 000 Lt. Galima būtų sutikti, kad toks neturtinės žalos dydis teisingai nustatytas atsižvelgiant ir į visas CK 6.250 str. 2 d. išvardintas aplinkybes, ir į sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijus. Tačiau bendras iš abiejų nuteistųjų priteisto neturtinės žalos dvigubas dydis jau neatitina nei išvardintų kriterijų, nei susiformavusios teisminės praktikos. CK 6.279 str. 3 d. nurodyta, kad nukentėjęs asmuo negali reikalauti iš visų už žalą atsakingų asmenų daugiau, negu jis galėtų reikalauti, jeigu atsakingas būtų tik vienas asmuo. Tuo tarpu teismas, šioje byloje priteisęs neturtinės žalos atlyginimus tik iš nuteistojo R. Š., bet kuriuo atveju pažeidė jau nurodytas CK 6.279 str. 1 d. nuostatas dėl nusikalstamos veikos bendrininkų solidariosios atsakomybės, taip pat nesilaikė jau nurodytų taisyklių, pagal kurias žalos atlyginimo klausimas sprendžiamas, kai ta žala padaryta kaltinamojo ir kito asmens, dėl kurio byla išskirta, bendrais veiksmais. Dėl nurodytų aplinkybių nuosprendžio dalis, kuria išspręstas civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo, keičiama. Iš nuteistojo R. Š. neturtinė žala priteisiama solidariai su nuteistuoju E. R., iš kurio ši žala nukentėjusiesiems jau buvo priteista ankstesniu įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu.
Šią bylą nagrinėjant apeliacine tvarka teismui dar buvo pateiktas pinigų priėmimo kvitas, iš kurio matosi, kad nukentėjusioji L. D. turėjo 1000 Lt išlaidų advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiųjų atstovas, paslaugoms apmokėti. Nukentėjusiųjų atstovas dalyvavo bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, todėl kolegija nutaria nurodytas išlaidas L. D. išieškoti iš nuteistojo R. Š. (CPK 106 str. 2 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi BPK 326 str. 1 d. 3 p., 328 str. 4 p., 106 str. 2 d., teisėjų kolegija
nutaria:
Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. spalio 21 d. nuosprendžio dalį, kuria išspręstas civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo, pakeisti.
Nuosprendžio dalį, kuria iš nuteistojo R. Š. priteista po 60000 Lt neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiesiems L. D., A. D. ir A. D., panaikinti.
Iš nuteistojo R. Š. priteisti nukentėjusiesiems L. D., A. D. ir A. D. kiekvienam po 60000 Lt neturtinės žalos atlyginimo solidariai su nuteistuoju E. R., iš kurio ši neturtinė žala nukentėjusiesiems buvo priteista Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. gruodžio 20 d. nuosprendžiu.
Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.
Iš nuteistojo R. Š. nukentėjusiajai L. D. išieškoti 1000 Lt jos turėtų išlaidų advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiųjų atstovas apeliacinės instancijos teismo posėdyje, paslaugoms apmokėti.