- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-05-04
- Bylos Nr.
- A-438-571-09
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Roma Sabina Alimienė (pirm.), Antanas Ablingis, Romanas Klišauskas (pran.)
- Pareiškėjas
- Č.M.
- Atsakovas
- Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus
- Kategorijos
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Romos Sabinos Alimienės (kolegijos pirmininkė) ir Romano Klišausko (pranešėjas)
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo pareiškėjo Č.M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. birželio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Č.M. skundą atsakovui Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinei dėl įpareigojimo atlikti veiksmus ir delspinigių priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
pareiškėjas Č.M. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė įpareigoti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos vadą vykdyti Vidaus tarnybos statuto 57 straipsnio 2 dalį bei priimti įsakymą dėl trūkstamos dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinės kompensacijos išmokėjimo; priteisti jam iš atsakovo 0,06 procento dydžio delspinigių nuo išmokėtinos dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinės kompensacijos, delspinigius skaičiuojant nuo 2008-03-07 iki išeitinės kompensacijos išmokėjimo dienos.
Pareiškėjas paaiškino, kad Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos vadas 2008-02-29 priėmė įsakymą Nr. TE-156 „Dėl Č.M. atleidimo iš vidaus tarnybos“. Šiuo įsakymu, remiantis Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punktu, pareiškėjas buvo atleistas iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės (toliau – Vilniaus rinktinė) Specialiosios paskirties būrio vado pareigų (statutinis valstybės tarnautojas, A lygio pareigybė, 11 kategorija), įpareigojant Vilniaus rinktinės vadą išmokėti Č.M. dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę kompensaciją. 2008-02-29 įsakymo Nr. TE-156 dalis, kuria nustatyta Č.M. priklausanti išmokėti dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė kompensacija, yra priimta pažeidžiant Vidaus tarnybos statuto 57 straipsnio 2 dalį. Pareiškėjas iš vidaus tarnybos buvo atleistas remiantis Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punktu, t. y. dėl sveikatos būklės, esant atitinkamai Centrinės medicinos I ekspertizės komisijos išvadai. Vidaus tarnybos statuto 57 straipsnyje yra reglamentuojamas atleidžiamam pareigūnui išmokėtinos išeitinės kompensacijos dydis. Minėto straipsnio 1 dalyje numatoma, kad atleidžiant pareigūną iš vidaus tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punktą, išmokama jo dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė kompensacija. Tačiau to paties įstatymo 2 dalyje numatyta išimtis, kuri siejama su atleidžiamo pareigūno nepertraukiamai ištarnautu laiku. Tuo atveju, kai atleidžiamo pareigūno stažas viršija 10 metų, jam išmokama išeitinė kompensacija turi būti didinama du kartus. Skundžiamu įsakymu nustatyta, kad pareiškėjo tarnybos Lietuvos valstybei stažas 2008-02-29 yra 12 metų 11 mėnesių 20 dienų, o vidaus tarnybos stažas yra 12 metų 00 mėnesių ir 14 dienų. Dėl šių priežasčių pareiškėjui turėjo būti skirta jo keturių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė kompensacija.
Pareiškėjo teigimu, Vidaus tarnybos statuto 58 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodoma, kad su atleidžiamu iš vidaus tarnybos pareigūnu turi būti visiškai atsiskaityta jo atleidimo dieną. Lietuvos Respublikos darbo kodekso 207 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kai dėl darbdavio kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, kartu su jomis darbuotojui išmokami įstatymų nustatyto dydžio delspinigiai. Kadangi šio klausimo Vidaus tarnybos statutas nereglamentuoja, taikytina minėta Lietuvos Respublikos darbo kodekso nuostata.
Pagal Lietuvos Respublikos delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymo 2 straipsnį, delspinigių dydį sudaro 0,06 procento priklausančios išmokėti sumos už kiekvieną praleistą kalendorinę dieną, pradedant skaičiuoti po 7 kalendorinių dienų, kai išmokos teisės aktuose ar kolektyvinėje (jeigu jos nėra, - darbo) sutartyje arba darbdavio nustatytu laiku turėjo būti sumokėtos, ir baigiant skaičiuoti įskaitant jų išmokėjimo dieną. Įstatymo nustatytas delspinigių dydis kartą per metus indeksuojamas Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka, atsižvelgiant į vartotojų kainų indeksą per praėjusius kalendorinius metus.
Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2008-01-24 įsakymu Nr. A1-29 nustatytas 0,06 procento dydžio delspinigių dydis išliko nepakitęs. Skundžiamas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos vado įsakymas buvo priimtas 2008-02-29, todėl remiantis Vidaus tarnybos statuto 58 straipsnio 1 dalimi pareiškėjui išeitinė kompensacija turėjo būti išmokėta tą pačią dieną. Kadangi pareiškėjui buvo išmokėta tik jo dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė kompensacija, jam, be prašomos priteisti kompensacijos, taip pat turi būti išmokėti 0,06 procento dydžio delspinigiai. Delspinigių dydis turi būti skaičiuojamas nuo 2008-03-07 iki dienos kada atsakovas sumokės trūkstamą išeitinės kompensacijos dalį.
Atsiliepimas
Atsakovas Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime prašė Č.M. skundo netenkinti.
Paaiškino, kad 2003-07-30 įsakymu Nr. TE-156 „Dėl Č.M. atleidimo iš pareigų“ pareiškėjas paties prašymu buvo atleistas iš tarnybos. Šiuo įsakymu jam buvo patvirtintas vidaus tarnybos stažas 2003-07-31, kuris sudarė 10 m. 4 mėn. 16 d. Pareiškėjas buvo atleistas iš tarnybos vidaus reikalų sistemoje, kadangi jo sutuoktinė buvo pasiųsta į Lietuvos Respublikos ambasadą Rusijos Federacijoje ir jis išvyko kartu su ja. Dėl pareiškėjo valstybės tarnautojo statuso atkūrimo vyko teisminiai ginčai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A-8-883-2007 atmetė Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą ir paliko galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007-01-25 sprendimą, kuriuo atsakovas buvo įpareigotas grąžinti pareiškėją į ankstesnes Vilniaus rinktinės Specialiosios paskirties būrio vado pareigas. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos vadas, vykdydamas minėtą teismo sprendimą, 2007-11-28 įsakymu Nr. TE-522 grąžino Č.M. į jo eitas pareigas ir įskaitė į stažą laikotarpį, už kurį buvo priteistas darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką, t. y. nuo 2006-07-01 iki grąžinimo dienos. Laikotarpis nuo 2003-07-31 iki 2006-07-01 nei į stažą Lietuvos valstybei, nei į vidaus tarnybos stažą įskaičiuotas nebuvo, nes pareiškėjas tuo metu nedirbo vidaus tarnyboje. Tiek su šiuo įsakymu, tiek su 2008-02-29 įsakymu Nr. TE-156 pareiškėjas supažindintas pasirašytinai. Minėti įsakymai nėra panaikinti, todėl yra galiojantys.
Žemesnės instancijos teismas
Vidaus tarnybos statuto 57 str. 1 d. nurodyta, jog, atleidžiant pareigūną iš vidaus tarnybos pagal šio Statuto 53 straipsnio 1 dalies 4, 11, 15 ir 16 punktus, išmokama jo dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė kompensacija. To paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta imperatyvi nuostata, kad nustatyto dydžio kompensacija pareigūnams, nepertraukiamai ištarnavusiems daugiau kaip 5 metus, didinama pusantro karto, daugiau kaip 10 metų - du kartus, daugiau kaip 20 metų - tris kartus.
Skundžiamu įsakymu nustatytas bendras pareiškėjo tarnybos Lietuvos valstybei stažas - 12 metų 11 mėnesių 20 dienų ir bendras vidaus tarnybos stažas - 12 metų 00 mėnesių 14 dienų. Nagrinėjamu atveju konstatuotina, kad pareiškėjo nepertraukiamas tarnybos stažo laikotarpis yra nuo 2006-07-01 iki 2008-02-29. Atsižvelgiant į tai, atleidžiant Č.M. iš vidaus tarnybos jam buvo išmokėta priklausanti dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė kompensacija.
Atsiliepimas
Tretysis suinteresuotas asmuo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinė atsiliepime prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008-06-06 sprendimu pareiškėjo skundo netenkino.
Teismas pažymėjo, jog byloje nustatyta, kad Č.M. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – VSAT) vado 2008–02–29 įsakymu Nr. TE–156 „Dėl Č.M. atleidimo iš vidaus tarnybos“ 1 punktu atleistas iš vidaus tarnybos nuo 2008–02–28, o 2 punktu Vilniaus rinktinės vadas įpareigotas išmokėti pareiškėjui dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę kompensaciją. Vidaus tarnybos statuto 57 straipsnio (2006-07-19 įstatymo Nr. X-804 redakcija) 1 dalyje įtvirtinta, kad atleidžiant pareigūną iš vidaus tarnybos pagal šio Statuto 53 straipsnio 1 dalies 4, 11, 15 ir 16 punktus, išmokama jo dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė kompensacija, o to paties straipsnio 2 dalyje – šio straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio kompensacija pareigūnams, nepertraukiamai ištarnavusiems daugiau kaip 5 metus, didinama pusantro karto, daugiau kaip 10 metų - du kartus, daugiau kaip 20 metų - tris kartus. Tai reiškia, kad pagal minėto Vidaus tarnybos statuto 57 straipsnio 1 dalį, dviejų mėnesių išeitinė išmoka išmokama visiems šio statuto nurodytais pagrindais atleidžiamiems iš vidaus tarnybos pareigūnams, o pagal to paties straipsnio 2 dalį – išmokos dydis priklauso nuo atleidžiamo iš vidaus tarnybos pareigūno nepertraukiamai ištarnautų metų vidaus tarnyboje ir nuo jo gauto vidutinio darbo užmokesčio.
Šalies argumentai
Teismo nuomone, iš bylos medžiagos matyti, jog Č.M. VSAT vadui 2003–07–28 pateikė prašymą dėl atleidimo iš užimamų pareigų. VSAT vado 2003–07–30 įsakymu Nr. TE–156 „Dėl Č.M. atleidimo iš pareigų“ nuo 2003–07–31 pareiškėjas buvo atleistas iš pareigų. Č.M. 2006–06–30 VSAT vadui pateikė prašymą, kuriuo prašė laikyti jį grįžusiu į užimamas pareigas (ne mažiau apmokamas) nuo 2006 m. liepos 1 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007–01–25 sprendimu įpareigojo VSAT grąžinti Č.M. į ankstesnes pareigas bei išmokėti jam vidutinį A lygio 11 kategorijos darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2006 m. liepos 1 d. iki 2007 m. sausio 25 d. imtinai.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs VSAT apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo anksčiau nurodyto sprendimo, 2007–11–10 nutartimi jį paliko nepakeistą, o VSAT apeliacinį skundą atmetė. VSAT vado 2007–11–28 įsakymu Nr. TE–522 „Dėl Č.M. grąžinimo į pareigas“ pareiškėjas nuo 2007–11–28 grąžintas į VSAT Vilniaus rinktinės Specialiosios paskirties būrio vado pareigas. Anksčiau minėtu VSAT vado 2008–02–29 įsakymu Nr. TE–156 „Dėl Č.M. atleidimo iš vidaus tarnybos“ nustatyta, jog pareiškėjo tarnybos Lietuvos valstybei stažas 2008-02-29 yra 12 metų 11 mėnesių ir 20 dienų, o vidaus tarnybos stažas yra 12 metų ir 14 dienų.
Teismas pabrėžė, jog pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (2002-06-04 įstatymo Nr. IX-926 redakcija) 30 straipsnio 1 dalį, darbo stažas - tai laikas, per kurį asmuo turėjo šio Kodekso reglamentuojamus darbo santykius, taip pat kiti laikotarpiai, kurie pagal norminius teisės aktus ar kolektyvines sutartis gali būti įskaičiuojami į darbo stažą, su kuriuo darbo įstatymai, kiti norminiai teisės aktai ir kolektyvinės sutartys sieja tam tikras darbo teises ar papildomas garantijas bei lengvatas.
Darbo stažas gali būti: bendrasis, specialusis, stažas tam tikroje įmonėje, įstaigoje, organizacijoje ir nepertraukiamasis darbo stažas. Nepertraukiamasis darbo stažas apibrėžiamas kaip laikas, dirbtas vienoje įmonėje, įstaigoje, organizacijoje arba keliose įmonėse, įstaigose, organizacijose, jeigu iš vienos darbovietės į kitą buvo perkelta darbdavių susitarimu ar kitais pagrindais, nenutraukiančiais darbo stažo, arba jeigu darbo pertrauka neviršija nustatytų terminų (Lietuvos Respublikos darbo kodekso 30 straipsnio 1 dalies 4 punktas).
Vidaus tarnybos statuto 57 straipsnio 2 dalyje nustatytas išeitinės išmokos indeksavimo (didinimo) koeficientas siejamas su sąlyga, jog pareigūnas vidaus tarnyboje turi būti ištarnavęs tam tikrą laiką nepertraukiamai. Iš šioje nuostatoje vartojamos sąvokos „nepertraukiamai ištarnavusiems“ seka, kad ji taikoma skaičiuoti vidaus tarnybos stažui tik tuo atveju, jeigu tarnybiniai santykiai nebuvo nutrūkę.
Vidaus tarnybos statuto 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vidaus tarnyba - vidaus tarnybos sistemos pareigūno statuso įgijimo, pasikeitimo ir praradimo bei su vidaus tarnybos sistemos pareigūno statusu susijusių teisinių santykių visuma. Teismo manymu, VSAT vado 2003–07–30 įsakymo Nr. TE–156 „Dėl Č.M. atleidimo iš pareigų“ ir VSAT vado 2007–11–28 įsakymo Nr. TE–522 „Dėl Č.M. grąžinimo į pareigas“ bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007–11–10 nutarties analizė, leidžia teigti, jog tarnybiniai santykiai tarp pareiškėjo ir VSAT laikotarpiu nuo 2003–07–31 iki 2007–07–01 buvo nutrūkę, vadinasi, ir pareiškėjo nepartraukiamo vidaus tarnybos stažo eiga laikotarpiu nuo 2003–07–31 iki 2006–07–01 buvo nutrūkusi. Todėl, kaip konstatavo teismas, atsakovas pagrįstai atsisakė taikyti indeksavimo (didinimo) koeficientą
Įvertinęs bylos aplinkybes ir ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, teismas padarė išvada, kad įpareigoti VSAT vadą vykdyti Vidaus tarnybos statuto 57 straipsnio 2 dalį ir priimti įsakymą dėl trūkstamos dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinės kompensacijos išmokėjimo Č.M., nėra jokio juridinio pagrindo.
III.
Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.
Apeliaciniame skunde nurodo, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas pažeidė procesines teisės normas, kadangi skundžiamas 2008-06-06 sprendimas neatitinka Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnyje numatytų reikalavimų. Vilniaus apygardos administracinio teismo visiškas nepasisakymas dėl esminio pareiškėjo teisinio argumento susijusio su Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003-07-18 nutarimo Nr.940 „Dėl darbo stažo skaičiavimo tvarkos iš valstybės ar savivaldybių biudžetų finansuojamose Įmonėse, Įstaigose ir organizacijose aprašo patvirtinimo" 8.2 punkto taikymu šioje byloje pažeidžia pareiškėjo teises ir teisėtus interesus, kadangi kiekviena proceso šalis turi teisę į objektyvų, betarpišką (tiesiogiai ištiriant visus byloje esančius įrodymus ir teisinius argumentus) ir į pagrįstą teismo sprendimą, atitinkantį teisingumo, sąžiningumo, protingumo kriterijus.
Anot pareiškėjo, skundžiamame sprendime teismas nemotyvuoja ir nepasisako kokiais teisiniais kriterijais vadovaujantis buvo nuspręsta, kad pareiškėjo atžvilgiu netaikytinos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003-07-18 nutarimo Nr.940 „Dėl darbo stažo skaičiavimo tvarkos iš valstybės ar savivaldybių biudžetų finansuojamose Įmonėse, Įstaigose ir organizacijose aprašo patvirtinimo" nuostatos. Neatsižvelgiant į tai kas nustato darbo skaičiavimo tvarką, darbo stažas turi būti skaičiuojamas vadovaujantis objektyviais kriterijais. Pareiškėjo teigimu, kiekvienas teismo sprendimas turi būti pagrįstas įstatymu, jo tiesiogine norma. Tam teismai privalo pilnai išsiaiškinti aplinkybes, turinčias reikšmės bylai. Tai yra įstatymiškai įtvirtinta bendroji įstatymo (teisės) taikymo teismuose taisyklė. Teisminiam teisės taikymui visada būtina jį pateisinanti argumentacija, t.y. teismas privalo argumentuoti, kodėl jis taikina vienos šalies reikalavimus ir netenkina kitos.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, aiškindamas ir taikydamas įstatymus bei kitus teisės aktus, privalo vadovautis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais. Teismo sprendimo pagrįstumas priklauso ir nuo to, ar teisingai teismas įvertina surinktus ir ištirtus įrodymus.
Pareiškėjas pabrėžia, kad nors Vilniaus apygardos administracinis teismas priimtame sprendime ir pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo tarnybos stažas viršija 10 metų, tačiau nepagrįstai šio stažo nepripažino nepertraukiamu ir atmetė skundo reikalavimus.
Atsiliepimas
Atsiliepimais į apeliacinį skundą atsakovas bei tretysis suinteresuotasis asmuo prašo jį atmesti, atsiliepimuose nurodo, jog sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais bei argumentais.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Byloje kilęs ginčas dėl išeitinės kompensacijos dydžio išmokėjimo pareigūnui, atleistam iš tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punkto (kai negali tarnauti dėl sveikatos būklės, esant atitinkamai Centrinės medicinos ekspertizės komisijos išvadai) pagrindu.
Išeitinių kompensacijų atleidžiant pareigūną iš vidaus tarnybos klausimus reglamentuoja Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 57 straipsnis, kurio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad „Atleidžiant pareigūną iš vidaus tarnybos pagal šio Statuto 53 straipsnio 1 dalies 4, 11, 15 ir 16 punktus, išmokama jo dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė kompensacija. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio kompensacija pareigūnams, nepertraukiamai ištarnavusiems daugiau kaip 5 metus, didinama pusantro karto, daugiau kaip 10 metų - du kartus, daugiau kaip 20 metų - tris kartus“.
Pareiškėjas pretenduoja gauti Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 57 straipsnio 2 dalyje nustatytą kompensaciją, kaip nepertraukiamai ištarnavęs daugiau kaip 10 metų.
Atsakovas su šiuo reikalavimu nesutinka, teigdamas, kad pareiškėjo stažas laikotarpiu nuo 2003 07 31 iki 2006 07 01 buvo nutrūkęs, todėl pareiškėjo stažas neatitinka Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 57 straipsnio 2 dalyje nustatytos sąlygos dėl stažo nepertraukiamumo.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjo tarnybos Lietuvos valstybei stažas, jo atleidimo iš tarnybos dienai sudarė 12 metų 11 mėnesių ir 20 dienų, o vidaus tarnybos stažas - 12 metų ir 14 dienų.
Įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinis teismo 2007 01 25 sprendimu ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismo nutartimi 2007 11 10 (Administracinė byla Nr. A8 – 883/2007) pareiškėjas į ankstesnes pareigas, eitas iki jo atleidimo (2003 07 31) buvo grąžintas nuo 2006 07 01. Šioje byloje buvo sprendžiamas ginčas tarp pareiškėjo ir atsakovo dėl pareiškėjo teisės atkurti statutinio valstybės tarnautojo statusą, kai buvę statutiniai valstybės tarnautojai, atsistatydinę savo noru iš pareigų ir išvykę kartu su sutuoktiniais, perkeltais, paskirtais arba išrinktais darbui užsienyje, siekia grįžti į valstybės tarnybą, pasibaigus jų sutuoktinių darbo užsienyje laikui. Byloje buvo nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2003 07 31 iki 2006 07 01 vidaus tarnyboje nedirbo, ryšium su jo žmonos išvykimu atlikti tarnybą Lietuvos Respublikos ambasadoje Rusijos federacijoje.
Minėtu teismo sprendime buvo pripažinta pareiškėjo turi teisė atkurti statutinio valstybės tarnautojo statusą, pasibaigus jo sutuoktinės tarnybos užsienyje laikui. Teismo sprendime taip pat buvo konstatuota, „kad pareiškėjo atžvilgiu turi būti taikoma Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 5 dalies redakcija, galiojusi ginčijamų teisinių santykių atsiradimo metu, kuri numatė, „kad karjeros valstybės tarnautojų sutuoktiniams, kurie išvyksta kartu su perkeltais į kitas pareigas Lietuvos Respublikos diplomatinėse atstovybėse, konsulinėse įstaigose ir atstovybėse prie tarptautinių organizacijų, taip pat į kitų valstybių arba tarptautines institucijas valstybės tarnautojais, garantuojamos einamos pareigos, jeigu iki išvykimo jie buvo karjeros valstybės tarnautojai““.
Kadangi tiek paminėtoje byloje, tiek nagrinėjamoje byloje dalyvauja tie patys asmenys, todėl remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnio 2 dalimi, faktai nustatyti administracinėje byloje Nr. A8 – 883/2007, šioje byloje iš naujo neįrodinėtini.
Iš teisės aktų, reglamentuojančių vidaus tarnybos pareigūnų teisinius santykius - Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto ir Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo matyti, kad juose nėra įtvirtinta taisyklių, kurios nustatytų nepertraukiamojo stažo skaičiavimo sąlygas ir tvarką.
Tai lemia, kad remiantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsniu, šiems teisiniams santykiams gali būti taikomi darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai.
Lietuvos Respublikos darbo kodekso 30 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyta, kad „nepertraukiamasis darbo stažas - tai laikas, dirbtas vienoje įmonėje, įstaigoje, organizacijoje arba keliose įmonėse, įstaigose, organizacijose, jeigu iš vienos darbovietės į kitą buvo perkelta darbdavių susitarimu ar kitais pagrindais, nenutraukiančiais darbo stažo, arba jeigu darbo pertrauka neviršija nustatytų terminų“.
Byloje nagrinėjamu atveju aktuali Lietuvos Respublikos darbo kodekso 30 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta nepertraukiamojo darbo stažo skaičiavimo išimtis numatanti, kad darbo stažas nenutrūksta, „jeigu darbo pertrauka neviršija nustatytų terminų“. Pagal šios taisyklės prasmę, tokiais atvejais, darbuotojui sugrįžus į darbą, nepertraukiamasis darbo stažas yra sumuojamas.
Analogiška taisyklė yra įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimu Nr. 940 patvirtinto Darbo stažo skaičiavimo tvarkos iš valstybės ar savivaldybių biudžetų finansuojamose įmonėse, įstaigose ir organizacijose aprašo 8.2 punkte, kuris nustato, kad į nepertraukiamąjį stažą įskaitomas „laikas, .... kurį darbuotojas atleistas nuo darbo valstybinėms arba visuomeninėms pareigoms atlikti (Lietuvos Respublikos darbo kodekso 183 straipsnis), jam sugrįžus į darbą, nepertraukiamasis darbo stažas sumuojamas“.
Minėta, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 5 dalis (Lietuvos Respublikos 2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855 redakcija) nustatė garantiją „Karjeros valstybės tarnautojų sutuoktiniams, kurie išvyksta kartu su perkeltais į kitas pareigas Lietuvos Respublikos diplomatinėse atstovybėse, konsulinėse įstaigose ir atstovybėse prie tarptautinių organizacijų, taip pat į kitų valstybių arba tarptautines institucijas valstybės tarnautojais, garantuojamos einamos pareigos, jeigu iki išvykimo jie buvo karjeros valstybės tarnautojai“. Teismo sprendimais administracinėje byloje Nr. A8 – 883/2007 konstatuota, kad pareiškėjas šia garantija pasinaudojo tinkamai, nuo 2006 07 01 atkurdamas statutinio valstybės tarnautojo statusą.
Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad laikotarpis nuo 2003 07 31 iki 2006 07 01, kai pareiškėjas buvo nutraukęs tarnybos santykius su atsakovu, remiantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 5 dalies (Lietuvos Respublikos 2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855 redakcija) nuostatomis, Lietuvos Respublikos darbo kodekso 30 straipsnio 1 dalies 4 punkto taikymo prasme, nenutraukė nepertraukiamojo stažo, o nepertraukiamojo stažo laikotarpiai, kuriuos pareiškėjas ištarnavo iki paminėto tarnybos santykių nutraukimo (2003 07 31) ir po jų atkūrimo (2006 07 01) turi būti susumuojami.
Minėta, kad bendras pareiškėjo stažas vidaus tarnyboje, jo atleidimo iš tarnybos dieną sudarė 12 metų ir 14 dienų. Byloje duomenų, kad pareiškėjas šį stažą būtų nutraukęs kitais laikotarpiais, nėra. Tokių aplinkybių nenurodo ir atsakovas. Todėl pareiškėjo reikalavimas išmokėti jam keturių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę kompensaciją, yra atitinkantis Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 57 straipsnio 2 dalies reikalavimus.
Dėl šių priežasčių, pareiškėjo skundo reikalavimas dėl keturių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinės kompensacijos priteisimo yra tenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, nes teismas netinkamai išaiškinęs bei pritaikęs materialinės teisės normas, priėmė neteisingą sprendimą (ABTĮ 143 str.).
Tačiau netenkintinas kitas pareiškėjo reikalavimas – priteisti iš atsakovo delspinigius už uždelsimą išmokėti dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę kompensaciją.
Iš bylos matyti, kad pareiškėjas šį reikalavimą grindžia Lietuvos Respublikos delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymo 2 straipsniu.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų kolegija civilinėje byloje Nr. 3K-3-177,1999, aiškindama Lietuvos Respublikos delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymo 2 straipsnio 1 dalies nuostatas, konstatavo, kad „Lietuvos Respublikos delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymo 2 str. 1 d. numatyta sankcija darbdaviui laiko atžvilgiu gali būti taikoma tol, kol darbuotoją, kuriam nustatytu laiku nebuvo išmokėtos atitinkamos išmokos, ir darbdavį sieja darbo santykiai“( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenis, Teismų praktika Nr.12).
Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (2008 07 03 įstatymo Nr. X-1685 redakcija) teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.
Kolegijos nuomone, nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad šioje byloje yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo paminėtos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjui minėta kompensacijos dalis buvo neišmokėta jį atleidžiant iš tarnybos, t. y. šios kompensacijos išmokėjimas yra susijęs su tarnybos santykių nutraukimu, o ne su pareiškėjo, iki tarnybos santykių nutraukimo, vykdyta veikla už kurią atsakovas savalaikiai neatsiskaitė. Tai lemia, kad nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo taikyti Lietuvos Respublikos delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymo 2 straipsnio 1 dalies nuostatas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija,
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. birželio 6 d. sprendimą pakeisti:
panaikinti sprendimo dalį, kuria atmestas pareiškėjo reikalavimas dėl dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinės kompensacijos priteisimo ir įpareigoti atsakovą - Valstybės sienos apsaugos tarnybą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, išmokėti pareiškėjui – Č.M., dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę kompensaciją.
Likusioje dalyje (kurioje atmestas reikalavimas dėl delspinigių priteisimo) teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.