Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Egidijaus Bieliūno, Jono Prapiesčio ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. Š. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 23 d. nutarties. Šia nutartimi pakeista Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 21 d. nuosprendžio dalis dėl civilinių ieškinių priteisimo nukentėjusiesiems L. D., A. D. ir A. D. po 60 000 Lt neturtinei žalai atlyginti ir ši žala priteista solidariai iš R. Š. ir E. R., iš kurio ši neturtinė žala nukentėjusiesiems priteista Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. gruodžio 20 d. nuosprendžiu.

Kita nuosprendžio dalis nepakeista. Nuteistojo R. Š. apeliacinis skundas dėl jo nuteisimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 8 punktus netenkintas.

Išieškota iš nuteistojo R. Š. nukentėjusiajai L. D. 1000 Lt išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 21 d. nuosprendžiu R. Š. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 8 punktus (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII–1968 redakcija) laisvės atėmimu keturiolikai metų šešiems mėnesiams.

Pagal BK 284 straipsnio 1 dalį R. Š. išteisintas, nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Priteista iš R. Š. nukentėjusiesiems L. D., A. D. ir A. D. po 60 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, Policijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos 8025,42 Lt ekstradicijos išlaidų.

Priteista iš R. Š. nukentėjusiajai L. D. 17 531 Lt turtinei žalai atlyginti, Valstybinei ligonių kasai 10 880,09 Lt gydymo išlaidų solidariai su E. R., iš kurio turtinė žala L. D. priteista Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. gruodžio 20 d. nuosprendžiu, o gydymo išlaidos Valstybinei ligonių kasai – Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. kovo 14 d. nutartimi.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos D. Bajerčiūtės pranešimą, nuteistojo gynėjos, prašiusios kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, nukentėjusiosios ir jos atstovo, taip pat prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. Š. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 8 punktus nuteistas už tai, kad tyčia, itin žiauriai, dėl chuliganiškų paskatų nužudė kitą žmogų, t. y. 2005 m. gruodžio 14 d., apie 1.20 val., viešoje vietoje – prie kavinės, esančios Klaipėdoje, Taikos pr. 115, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, dėl chuliganiškų paskatų, panaudodamas kaip pretekstą savo veiksmams konfliktą, kilusį tarp A. D. ir E. R., veikdamas bendrininkų grupe su E. R. (kuris nuteistas Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. gruodžio 20 d. nuosprendžiu), įžūliais veiksmais, rankomis ir kojomis sudavė A. D. ne mažiau kaip penkis kartus į įvairias kūno vietas, o šiam pargriuvus, spyrė ne mažiau kaip 15 kartų į galvą, taip, sukeldamas didelį fizinį skausmą ir kančias, R. Š. padarė nukentėjusiajam A. D. galvos sužalojimus – viršutinio žandikaulio lūžį atsiskiriant veidinei kaukolės kaulų daliai nuo smegeninės kaukolės kaulų dalies ir sunkų difuzinį galvos smegenų aksonų sužalojimą, sukėlusį trauminį galvos smegenų pabrinkimą ir galvos smegenų kamieno strigimą, kvėpavimo funkcijos sutrikimą, kurie komplikavosi abipusiu plaučių uždegimu ir septicemija, nuo to A. D. 2006 m. sausio 29 d. mirė.

Kasaciniame skunde teigiama, kad asmens parodymas atpažinti padarytas pažeidžiant Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) normas. Visų pirma, V. I. nebuvo apklaustas apie tai, pagal kokius įsidėmėtinus požymius galėtų atpažinti A. D. spardžiusius asmenis. Antra, atpažinti buvo parodyti tik du asmenys, o ne trys ar daugiau. Trečia, atpažinimo procese liudytojas V. I. tik iš tolo pažiūrėjęs į kasatorių ir E. R. patvirtino, kad tai tie patys asmenys. Be to, atkreipiamas dėmesys į tai, kad dar viena liudytoja – barmenė (R. R.) matė kasatorių tik išeinantį iš baro, todėl negalėjo patvirtinti, kad jis spardė nukentėjusįjį.

Kasatorius pažymi, kad jis neturėjo jokių priežasčių pyktis su nukentėjusiuoju, jį mušti ar siekti nužudyti. Tuo tarpu E. R. pripažino konfliktavęs su A. D. ir jį mušęs, o kasatorius tik bandė E. R. nutempti nuo mušamo nukentėjusiojo. Nuteistasis R. Š. mano, kad teismo argumentai, inkriminuojant jam chuliganiškas paskatas (nes esą kaip pretekstas kasatoriaus veiksmams buvo tarp A. D. ir E. R. kilęs konfliktas), iš tiesų neleidžia teigti, kad minėtas konfliktas paskatino kasatorių susitarti su E. R. smurtauti prieš nukentėjusįjį ar net jį nužudyti, juo labiau kad su E. R. jie buvo ne draugai, o tik mažai pažįstami. Taigi nėra pagrindo išvadai, kad abu tyčia siekė to paties tikslo.

Motyvuojamoji dalis

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BPK 20 straipsnio reikalavimų laikymosi

Kasatorius R. Š. teigia, kad pagrindiniai jo kaltės įrodymai, kuriais rėmėsi teismai, – liudytojo V. I. parodymai – yra nepatikimi, o jo, kaip nusikaltimą padariusio asmens, atpažinimas atliktas pažeidžiant BPK reikalavimus, tai reikštų, kad buvo pažeisti BPK 20 straipsnio reikalavimai.

Šie kasatoriaus R. Š. argumentai bei aplinkybės, kuriomis remiamasi kasaciniame skunde, buvo nurodyti ir apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas, laikydamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 5 dalies reikalavimų, išsamiai patikrino bylą, dar kartą įvertino visus įrodymus ir savo nutartyje juos kruopščiai išanalizavęs nurodė motyvus, paaiškinančius, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis, kuriuo R. Š. pripažintas kaltu padaręs BK 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 8 punktuose numatytą nusikaltimą, pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu.

Apeliacinės instancijos teismas išanalizavo liudytojo V. I. parodymus, juos įvertino kaip patikimą tiesioginį įrodymą, patvirtinantį bylai reikšmingas aplinkybes. Šio liudytojo parodymų apie R. Š. kaltinančius faktus tikrumas nustatytas atsižvelgus į aplinkybes, kuriomis jis (V. I.) akivaizdžiai matė daromą nusikaltimą, įsidėmėjo nusikaltime dalyvavusius asmenis, kuriuos ir nurodė tuoj pat į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams. Liudytojo V. I. parodymų patikimumas įvertintas palyginus juos su kitais bylos įrodymais, konstatavus iš skirtingų šaltinių gautos faktinės informacijos atitikimą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pasisakė dėl kasatoriaus skunde paminėto jo atpažinimo, kuris iš tiesų kaip procesinis ikiteisminio tyrimo veiksmas, numatytas BPK 191, 192 straipsniuose, nebuvo atliktas ir atitinkamo dokumento byloje nėra, todėl teismai tuo negalėjo remtis ir nesirėmė. Šia prasme pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje buvo ištirti bylos įrodymai – V. I., policijos pareigūnų G. D., S. K., kitų asmenų parodymai, įvykio vietos, daiktų apžiūros protokolai ir kiti rašytiniai dokumentai – apie aplinkybes, susijusias su tuo, ką tiesiogiai matė ir kaip apibūdino A. D. mušusius asmenis V. I., kokia apranga vilkėjo R. Š., kuo remiantis minėti asmenys tuoj pat įvykio vietoje buvo sulaikyti. Be to, teismo posėdyje bylą nagrinėjant apeliacine tvarka ir aiškinantis su tuo susijusias aplinkybes, R. Š. buvo papildomai apklaustas. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje detaliai ir motyvuotai paneigta kasatoriaus versija, kad jis negalėjęs būti tas asmuo, kurį nurodė V. I. kaip dalyvavusį (kartu su E. R.) mirtinai sumušant A. D. Teismo nustatytos faktinės aplinkybės dėl kasatoriaus kaltės klausimo išsprendimo atitinka įrodymų turinį, o įrodymų vertinimas grindžiamas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nepadarė BPK 20 straipsnio reikalavimų pažeidimų, dėl kurių būtų suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nutartį (ar nuosprendį).

Dėl BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkto taikymo

Kasaciniame skunde nuteistasis R. Š. nurodo, kad chuliganiškos paskatos (nužudyti A. D.) jam inkriminuotos nepagrįstai, nes tokių paskatų jis neturėjo ir negalėjo turėti, o ta aplinkybė, kad tarp nukentėjusiojo A. D. bei jį nužudant dalyvavusio nuteistojo E. R. buvo įvykęs konfliktas, neleidžia daryti išvados apie kasatoriaus paskatas ir bendrininkavimą nužudant.

Šie kasatoriaus teiginiai dėl baudžiamojo įstatymo netinkamo taikymo prieštarauja byloje nustatytoms bei teismų sprendimuose nurodytoms faktinėms aplinkybėms.

Pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą atsako tas, kas nužudė kitą žmogų dėl chuliganiškų paskatų. Nustatyta, kad R. Š. tyčia, smūgiuodamas rankomis ir spardydamas kojomis A. D. į galvą ir kitas kūno vietas (bendrininkaudamas su E. R., kuris už tai nuteistas kitu teismo nuosprendžiu), atėmė gyvybę nukentėjusiajam. Taip pat nustatyta, kad šios veikos motyvas – ne dėl asmeninių santykių su nukentėjusiuoju kilusios paskatos, o dėl aiškaus žmogaus negerbimo, elementarių elgesio normų niekinimo, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, padaryta veika, kurios pretekstu tapo tarp E. R. ir A. D. įvykęs konfliktas. Apeliacinės instancijos teismas padarė motyvuotą išvadą, kad R. Š. nužudė A. D. dėl chuliganiškų paskatų. Taigi pagal nustatytus faktus, apibūdinančius A. Š. veikos motyvus, kaltės turinį, nukentėjusiojo gyvybės atėmimo būdą, apeliacinės instancijos teismas, juos teisiškai įvertinęs, teisingai aiškino BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytą nusikalstamos veikos sudėties požymį ir tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą.

Dėl bausmės

Kasatorius prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę, tačiau šis prašymas neparemtas teisiniais argumentais.

Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas nuteistojo R. Š. prašymą dėl bausmės švelninimo, šį savo sprendimą motyvavo. Įvertinęs visas byloje nustatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, vadovaudamasis bausmės skyrimo pagrindais, įtvirtintais BK 54 straipsnyje, bei kitomis BK bendrosios dalies normomis, reglamentuojančiomis bausmės skyrimą, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu R. Š. paskirta laisvės atėmimo bausmė, kuri numatyta baudžiamojo įstatymo sankcijoje (BK 129 straipsnio 2 dalis) už jo padarytą nusikaltimą, nėra aiškiai per griežta. Kasacinės instancijos teismas sušvelninti bausmę gali tuo atveju, jeigu tai susiję su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu (BPK 376 straipsnio 3 dalis), tačiau šioje byloje tokio teisinio pagrindo nėra, baudžiamasis įstatymas skiriant bausmę R. Š. taikytas tinkamai.

Teisėjų kolegija, patikrinusi R. Š. skundžiamą teismo sprendimą (apeliacinės instancijos teismo nutartį) teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), nenustatė BPK 369 straipsnyje nurodytų apeliacinės instancijos teismo nutarties naikinimo ar keitimo pagrindų, todėl ši nutartis paliktina galioti.

Dėl proceso išlaidų išieškojimo

Nukentėjusioji prašo išieškoti iš nuteistojo R. Š. 800 Lt, sumokėtų už advokato G. Lukausko paslaugas, ir pateikė tai patvirtinantį dokumentą. Kasacinės instancijos teisme advokatas G. Lukauskas atstovavo nukentėjusiajai L. D. Vadovaujantis BPK 106 straipsnio 2 dalimi, nurodytos nukentėjusiosios išlaidos, turėtos byloje dalyvavusio advokato paslaugoms apmokėti, išieškotinos iš nuteistojo R. Š.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu, 106 straipsnio 2 dalimi,

nutaria:

Atmesti nuteistojo R. Š. kasacinį skundą.

Išieškoti iš nuteistojo R. Š. nukentėjusiajai L. D. 800 Lt (aštuonis šimtus litų) išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti.