Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Egidijus Žironas

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo restruktūrizuojamos akcinės bendrovės „Krovlia Profi“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2014 m. vasario 21 d. nutarties, kuria buvo panaikintos Šiaulių apygardos teismo 2014 m. vasario 7 d. nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, ir Šiaulių apygardos teismo 2014 m. vasario 28 d. nutarties, kuria buvo netenkintas ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, dokumentinio proceso tvarka nagrinėjamoje civilinėje byloje pagal ieškovo restruktūrizuojamos akcinės bendrovės „Krovlia Profi“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Zindra“ dėl sumokėtos kainos už prekes priteisimo ieškovui ir prekių grąžinimo atsakovui.

Aprašomoji dalis

Teisėjas nustatė:

I. Ginčo esmė

Motyvuojamoji dalis

Byloje kilo ginčas dėl laikinųjų apsaugos priemonių netaikymo pagrįstumo.

Ieškovas R AB „Krovlia Profi“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas dokumentinio proceso tvarka priteisti ieškovui iš atsakovo UAB „Zindra“ 97 000 EUR (334 650 Lt) dydžio kainą, sumokėtą už prekes bei 8,75 proc. dydžio metines procesines palūkanas, bei priteisti atsakovui prekių grąžinimą.

Ieškovas ieškinio reikalavimų užtikrinimui prašė taikyti atsakovo turto areštą, neviršijant 334 650 Lt. Kaip laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą ieškovas įvardino didelę ieškinio sumą ir atsakovo nesąžiningumą, nes internetiniame puslapyje nurodydamas, jog pardavinėja meninės kalvystės dirbinius, suklaidino ieškovą bei galimai klaidina kitus pirkėjus. Tokie atsakovo veiksmai galimai turi nusikalstamos veikos požymių.

Šiaulių apygardos teismo 2014 m. vasario 7 d. nutartimi buvo nutarta areštuoti atsakovo kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą 334 650 Lt sumai, o jo nepakakus – areštuoti atsakovo lėšas.

Šiaulių apygardos teismo 2014 m. vasario 19 d. preliminariu sprendimu buvo nuspręsta ieškinį tenkinti – ieškovui R AB „Krovlia Profi“ priteisti iš atsakovo UAB „Zindra“ 97 000 EUR kainą, sumokėtą už prekes, bei 8,75 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir įpareigoti ieškovą grąžinti atsakovui prekes, parduotas pagal 2013 m. sausio 25 d. sutartį Nr. 01-13 RUS-EUR.

Atsakovas UAB „Zindra“ pateikė atskirąjį skundą, prašydamas panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2014 m. vasario 7 d. nutartimi taikytą atsakovo turto areštą. Nurodė, kad sutartį dėl prekių pardavimo įvykdė tinkamai, o ieškovas nereiškė atsakovui jokių pretenzijų iki ieškinio pateikimo. Be to, atsakovo finansinė padėtis yra gera.

Atsakovas UAB „Zindra“ taip pat pateikė prašymą užtikrinti nuostolių, galimų dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, atlyginimą, įpareigojant ieškovą į teismo depozitinę sąskaitą įmokėti 334 650 Lt sumą. Nurodė, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės gali sukelti nuostolius dėl sutrikdyto darbo bei laiku neįvykdytų užsakymų.

Ieškovas R AB „Krovlia Profit“ pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, prašydamas jį atmesti. Nurodė, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą sudaro didelė ieškinio suma ir atsakovo nesąžiningas elgesys, parduodant ieškovui netinkamos kokybės prekes. Be to, atsakovas nesumokėjo žyminio mokesčio už atskirąjį skundą. Ieškovas pažymėjo, kad atsakovas neįrodė tikėtinų nuostolių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarčių esmė

Šiaulių apygardos teismas 2014 m. vasario 21 d. nutartimi panaikino Šiaulių apygardos teismo 2014 m. vasario 7 d. nutartį ir klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo bei atsakovo prašymą dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, užtikrinimo skyrė nagrinėti teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka 2014 m. vasario 28 d. 13.00 val.

Šiaulių apygardos teismas 2014 m. vasario 28 d. nutartimi netenkino ieškovo R AB „Krovlia Profi“ prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo bei nutraukė procesą, pradėtą pagal atsakovo UAB „Zindra“ prašymą dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo. Teismas, atsižvelgęs į 2014 m. vasario 19 d. preliminarų sprendimą, laikė ieškinį preliminariai pagrįstu. Teismas iš ieškinio reikalavimų ir pateiktų dokumentų nustatė, kad ieškinio suma yra didelė (334 650 Lt), tačiau atsakovas yra pakankamai stiprus ūkio subjektas, kurio veikla užtikrina gerą finansinę padėtį. Iš atsakovo 2013 m. balanso bei pelno (nuostolių) ataskaitos teismas nustatė, kad atsakovo turtą sudaro 404 739 Lt, trumpalaikiai įsipareigojimai - tik 13 386 Lt, grynasis pelnas siekė 183 480 Lt. Dėl to teismas nusprendė netaikyti didelės ieškinio sumos prezumpcijos. Teismas pažymėjo, kad ieškovas nepagrindė teiginių apie atsakovo nesąžiningumą ir nusikalstamas veikas, apie siekį perleisti turtą tretiesiems asmenims. Teismas nutarė, kad ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas šiuo konkrečiu atveju negali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas būtent dėl ieškovo žinioje pagal 2013 m. sausio 25 d. sutartį Nr. 01-13 RUS-EUR esančių didelės vertės prekių. Teismas konstatavo, kad grėsmės sprendimo įvykdymui nėra, o pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nepagrįstai varžytų teisėtus atsakovo interesus, nes atsakovo turimo nekilnojamojo bei kilnojamojo turto nepakaktų ieškovo prašomam turto arešto mastui užtikrinti, todėl būtų areštuojamos atsakovo lėšos, kas neabejotinai ribotų atsakovo ūkinę veiklą. Teismas nutarė nutraukti procesą, pradėtą pagal prašymą dėl atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo, nes nebuvo tenkintas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (CPK 137 str. 2 d. 1 p., 146 str. 1 d., 293 str. 1 p.).

III. Atskirojo skundo argumentai

Ieškovas R AB „Krovlia Profit“ pateikė atskirąjį skundą, prašydamas panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2014 m. vasario 21 d. nutartį bei Šiaulių apygardos teismo 2014 m. vasario 28 d. nutartį – palikti galioti Šiaulių apygardos teismo 2014 m. vasario 7 d. nutartį bei atmesti atsakovo prašymą dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo užtikrinimo. Ieškovas nurodo tokius atskirojo skundo argumentus:

priešingai nei nurodyta skundžiamoje Šiaulių apygardos teismo 2014 m. vasario 21 d. nutartyje, pastaroji nutartis yra skundžiama vadovaujantis CPK 151 straipsnio 1 dalimi;skundžiama Šiaulių apygardos teismo 2014 m. vasario 21 d. nutartimi teismas panaikino laikinąsias apsaugos priemones remdamasis vien subjektyviais atsakovo argumentais, neišklausęs priešingos šalies pozicijos, ir paskyrė skubų formalų posėdį 2014 m. vasario 28 d., kas parodo teismo šališką poziciją;skundžiama Šiaulių apygardos teismo 2014 m. vasario 21 d. nutartimi teismas nesilaikė proceso normų, kurios įgalina apeliacinės instancijos teismą patikrinti arešto teisėtumą, o ne priešingai – pirmosios instancijos teismą panaikinti areštą ir tokiu būdu sukurti galimybę atsakovui disponuoti turtu ir daryti ieškovui žalą;atsakovas nesumokėjo žyminio mokesčio už atskirąjį skundą, dėl ko teismas negalėjo priimti ir išnagrinėti šį skundą;skundžiama Šiaulių apygardos teismo 2014 m. vasario 28 d. nutartimi teismas nepagrįstai atsisakė taikyti didelės ieškinio sumos prezumpciją, nes neaiški atsakovo turto rinkos vertė, o ieškinio sumai sumokėti reiktų dviejų metų ieškovo pelno. Be to, gera atsakovo turtinė padėtis ateityje gali pasikeisti;atsakovas gali perleisti turtą, ką patvirtina jo nesąžiningas elgesys, parduodant ieškovui kitos rūšies prekes nei buvo numatyta sutartyje;Šiaulių apygardos teismo 2014 m. vasario 7 d. nutartimi realiai buvo taikytas areštas tik atsakovo pastatui bei automobiliams, o sąskaitos neareštuotos, kas užtikrina atsakovo galimybę turtu naudotis, užtikrina šalių pusiausvyrą ir paneigia atsakovo argumentus dėl galimybės naudotis lėšomis praradimo.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis procesas, pradėtas pagal ieškovo atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2014 m. vasario 21 d. nutarties nutraukiamas.

CPK 334 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta, jog pirmosios instancijos teismo nutartį galima apskųsti atskiruoju skundu tuo atveju, kai tokia nutartis užkerta kelią tolimesnei bylos eigai (CPK 334 str. 1 d. 2 p.) arba tuo atveju, kai apskundimo apeliacine tvarka galimybę numato CPK teisės normos (CPK 334 str. 1 d. 1 p.). Vadinasi, sprendžiant klausimą, ar konkreti pirmosios instancijos teismo priimta nutartis gali būti apeliacijos objektu, iš pradžių tikrinama, ar CPK normos nenumato tokios nutarties apskundimo galimybės. Paaiškėjus, kad įstatymo leidėjas nėra konkrečiai įvardinęs tokios nutarties apskundimo galimybės, vertinama, ar nutartimi yra pabaigiamas bylos nagrinėjimas arba išsprendžiamas iš esmės tam tikras procesinis klausimas, kuris nebegalės būti keliamas tolimesniame bylos nagrinėjime ir turės reikšmę bylos baigčiai.

Nagrinėjamu atveju Šiaulių apygardos teismas, gavęs ieškovo atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2014 m. vasario 7 d. nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, 2014 m. vasario 21 d. nutartimi panaikino Šiaulių apygardos teismo 2014 m. vasario 7 d. nutartį ir klausimus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo bei nuostolių atlyginimo užtikrinimo paskyrė nagrinėti rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje 2014 m. vasario 28 d. Iš šios nutarties turinio matyti, kad nors pirmosios instancijos teismas ir panaikino ankstesne nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo/netaikymo iš naujo nebuvo išspręstas; jo nagrinėjimas buvo atidėtas kitam teismo posėdžiui. Vadinasi, šia nutartimi nebuvo išspręstas iš esmės klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, dėl ko tokios nutarties negalima priskirti prie nutarčių, kurių apskundimo galimybė numatyta ieškovo atskirajame skunde minimame CPK 151 straipsnyje. Kadangi pagrindinis šios nutarties tikslas buvo atidėti klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių nagrinėjimą, tokia nutartis taip pat negali būti laikoma užkertančia kelią tolesnei bylos (jos dalies) eigai bei atitinkamai negali būti laikoma apeliacinio apskundimo objektu vadovaujantis CPK 334 straipsnio 1 dalies 2 punktu.

Atsižvelgiant į išdėstyta, darytina išvada, kad apeliacinis procesas dėl Šiaulių apygardos teismo 2014 m. vasario 21 d. nutarties negalėjo būti pradėtas (CPK 315 str. 1 d. 3 p., 334 str. 1 d., 338 str.). Kadangi pirmosios instancijos teisme nebuvo atsisakyta priimti ieškovo atskirojo skundo dėl minėtos nutarties (nepaisant to, kad nutartyje buvo nurodyta, jog ji neskundžiama), apeliacinis procesas nutraukiamas (CPK 315 str. 5 d., 338 str.).

Nutraukus apeliacinį procesą dėl minėtos pirmosios instancijos teismo nutarties, netenka teisinės prasmės ieškovo atskirojo skundo argumentų nagrinėjimas, kuriais kvestionuojamas minėtos nutarties teisėtumas ir pagrįstumas. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Šiaulių apygardos teismo 2014 m. vasario 21 d. nutartis buvo priimta iš dalies netinkamai pritaikius proceso teisės normas. Vadovaujantis CPK 334 straipsnio 2 dalies 1 punktu, tuo atveju jei pirmosios instancijos teismas sutinka su atskiruoju skundu, teismas per 3 darbo dienas nuo atskirojo skundo gavimo pats panaikina atskiruoju skundu skundžiamą nutartį ir šiuo klausimų priimtos nutarties patvirtintą kopiją išsiunčia byloje dalyvaujantiems asmenims. Šios teisinės nuostatos turi būti aiškinamos civilinio proceso ekonomiškumo ir koncentruotumo principų kontekste (CPK 7 str.), kas leidžia daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, sutikdamas su atskiruoju skundu, ta pačia nutartimi turi panaikinti skundžiamą nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės, o ne atidėti klausimo nagrinėjimą vėlesniam posėdžiui. Būtent nevisiškai tinkamas minėtų proceso normų pritaikymas sukėlė abejonių ieškovui dėl teismo nešališkumo, proceso skaidrumo bei teismo kompetencijos, ką jis ir išdėstė savo atskirajame skunde. Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismas atkreipia pirmosios instancijos teismo dėmesį, kad tinkamas proceso teisės normų aiškinimas ir taikymas yra ne tik teismo prerogatyva, užtikrinanti teisingumo vykdymą, bet ir lemiamas veiksnys, formuojant byloje dalyvaujančių asmenų nuomonę apie teismo kompetenciją bei pasitikėjimą teismo priimto procesinio sprendimo teisingumu.

Atskirasis skundas dalyje dėl Šiaulių apygardos teismo 2014 m. vasario 28 d. nutarties netenkinamas.

CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Iš šios teisinės nuostatos darytina išvada, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia realios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimas, kurį privalo įrodyti dalyvaujantis byloje ar kitas suinteresuotas asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 12 ir 178 str.). Pagal susiformavusią Lietuvos apeliacinio teismo praktiką tuo atveju, kai tarp bylos šalių vyksta turtinio pobūdžio ginčas, vien didelė ieškinio suma sudaro pagrindą preziumuoti, kad kilo reali grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis 2011 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-658/2011, 2011 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-152/2011 ir kt.). Tačiau ši prezumpcija nėra absoliuti. Teismas kiekvienu atveju turi įvertinti reikalavimo sumos dydį ne absoliučiu dydžiu, bet atsižvelgti į konkretaus atsakovo finansines galimybes ir nustatyti, ar tokio atsakovo atžvilgiu ieškinio reikalavimo suma laikytina didele.

Nagrinėjamu atveju ieškovas prašo iš atsakovo priteisti 334 650 Lt dydžio sumą, kurią ieškovas atsakovui sumokėjo už prekes. Iš atsakovo pateiktų finansinių ataskaitų matyti, kad atsakovo turto balansinė vertė iš viso sudaro 404 739 Lt, įskaitant materialaus turto vertę, kuri sudaro 92 346 Lt (b.l. 24). Patikrinus Nekilnojamojo turto registro duomenis nustatyta, kad atsakovas nuosavybės teise valdo pastatą – įrankinį cechą, unikalus Nr. 7896-8014-1160, esantį Pramonės g. 7, Telšiuose, kurio vidutinė rinkos vertė siekia 324 000 Lt (CPK 179 str. 3 d.). Iš šių duomenų darytina išvada, kad atsakovo turimo turto reali rinkos vertė yra žymiai didesnė nei nurodyta balanse. Be to, iš atsakovo balanso matyti, kad atsakovas disponuoja 238 228 Lt dydžio lėšomis bei turi tik trumpalaikius 13 386 Lt dydžio įsipareigojimus (b.l. 24). Atsakovo vykdoma ūkinė-komercinė veikla yra pelninga; atsakovo grynasis pelnas 2013 m. sudarė 183 480 Lt (b.l. 25). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs šiuos atsakovo finansinę padėtį apibūdinančius duomenis, daro išvadą, kad atsakovo atžvilgiu 334 650 Lt dydžio ieškinio suma nelaikytina didele. Dėl šios priežasties atmetami kaip nepagrįsti ieškovo atskirojo skundo argumentai, kuriais remiantis ieškovas įrodinėja, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą sudaro didelė ieškinio suma (CPK 12 str. ir 178 str.).

Kaip ne kartą jau buvo konstatuota teismų praktikoje, laikinosios apsaugos priemonės pasižymi procesiniu, o ne materialiniu teisiniu pobūdžiu (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. kovo 29 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-280/2012 ir kt.), kas reiškia, jog paaiškėjus ar iškilus naujoms grėsmėms būsimo teismo sprendimo įvykdymui, ieškovas turi teisę pakartotinai kreiptis į teismą su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje (CPK 144 str. 1 d. ir 3 d., 147 str. 2 d.). Dėl šios priežasties ieškovo atskirojo skundo argumentai apie ateityje galimai pablogėsiančią atsakovo finansinę padėtį atmestini kaip nesudarantys galimai ieškovui palankaus būsimo teismo sprendimo neįvykdymo grėsmės šioje bylos nagrinėjimo stadijoje.

Atmestini kaip neįtakojantys laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindo ir tie ieškovo atskirojo skundo argumentai, kuriais ieškovas įrodinėja atsakovo nesąžiningą elgesį, parduodant ieškovui nekokybiškas prekes. Minėti ieškovo atskirojo skundo argumentai sudaro dalį bylos (ginčo) nagrinėjimo dalyko ir jie vertinami bylos nagrinėjimo iš esmės stadijoje, o ne sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (CPK 144 str. 1 d., 235 str.).

Nenustačius šioje bylos nagrinėjimo stadijoje laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindo, netenka teisinės prasmės ieškovo atskirojo skundo argumentų nagrinėjimas, kuriais ieškovas įrodinėja atsakovo turtui taikytino arešto atitikimą proporcingumo ir ekonomiškumo principams. Todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai nepasisako dėl šių atskirojo skundo argumentų pagrįstumo/nepagrįstumo.

Pažymėtina, kad vien ta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo atskirąjį skundą, už kurį nebuvo sumokėtas žyminis mokestis, nėra įvardinta įstatymo leidėjo kaip vienas iš absoliučių pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d., 338 str.). Be to, žyminio mokesčio nesumokėjimas per se neįtakoja klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo netinkamo išsprendimo (CPK 329 str. 1 d., 338 str.). Todėl minėta aplinkybė nesudaro savarankiško skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties naikinimo pagrindo. Tačiau pirmosios instancijos teismas nesumokėto žyminio mokesčio priteisimo iš atsakovo į valstybės biudžetą klausimą turėtų išspręsti galutiniame teismo sprendime, nurodydamas apie bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 270 str. 5 d. 3 p.).

Apeliacine tvarka išnagrinėjus ieškovo R AB „Krovlia Profi“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2014 m. vasario 28 d. nutarties, nebuvo nustatyta pagrindų, įtvirtintų CPK 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis turėtų būti naikinama atskirajame skunde išdėstytais motyvais. Taip pat nebuvo nustatyta CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 338 str.). Todėl ieškovo atskirasis skundas netenkinamas, o Šiaulių apygardos teismo 2014 m. vasario 28 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis CPK 315 straipsnio 5 dalimi, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nutraukti apeliacinį procesą, pradėtą pagal ieškovo restruktūrizuojamos akcinės bendrovės „Krovlia Profi“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2014 m. vasario 21 d. nutarties.

Šiaulių apygardos teismo 2014 m. vasario 28 d. nutartį palikti nepakeistą.