- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2011-08-17
- Bylos Nr.
- 1-90-349/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 1-89-1-00035-2011-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Arnoldas Šukaitis
- Nukentėjusysis
- A. V.
- Kaltinamasis
- V. J.
- Advokatai
- Alfonsas Mašalas
Panevėžio apygardos teismas, pirmininkaujant Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjui Arnoldui Šukaičiui,
neviešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje
V. J., asmens lietuvis, Lietuvos Respublikos pilietis, turintis vidurinį išsilavinimą, išsituokęs, nedirbantis, nusikaltimo padarymo metu gyvenęs, neteistas,
kaltinamas pagal BK 150 str. 4 d.
Aprašomoji dalis
NUSTATĖ:
K. V. J. 2011 m. sausio 12 d., laikotarpiu nuo 14 val. iki 20 val., tiksliai nenustatytu laiku, kambaryje, esančiame bendrabutyje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, gulėdamas lovoje su A. V., pasinaudodamas jos bejėgiška dėl mažametystės būkle, numovė jai kelnaites, rankomis glostė jos kūną, lytinius organus, kišo rankų pirštus į mažametės lytinius organus bei juos laižė, taip padarė merGtės plėvės apatiniame skliaute taškinę kraujosruvą ir epitelio įtrūkimą, taip prieš nukentėjusiosios valią, nes ji negalėjo suvokti šių veiksmų esmės, tenkino savo lytinę aistrą kitokio fizinio sąlyčio būdu, taip seksualiai prievartavo mažametę A. V., gim.
K. V. J. kaltu neprisipažino ir parodė, kad šių metų sausio mėnesį jis gėrė pas Gį, kur tuo metu buvo apsistojęs. Tame pačiame kambaryje buvo ir kaimynės Vės duktė, kuri, gulėdama sofoje-lovoje ir žiūrėdama televizorių, užmigo. Kadangi jis jautėsi apsvaigęs, tai irgi atsigulė šalia mergaitės, o G atsigulė į kitą lovą. Savo veiksmų nuo atsigulimo iki pabudimo jis nepamena. Kai pabudo, tai jį M Vė pradėjo kaltinti, kad norėjo mergaitę išprievartauti. Jis neigia atlikęs kaltinamajame akte nurodytus veiksmus. Neneigia, jog galėjo mergaitę tik apsikabinti. Kelnių jis nebuvo nusimovęs. Mano, kad mergaitė jį kaltinančius parodymus davė spaudžiama ją apklausiusių asmenų. Ekspertizės metu mergaitė jam nepalankius paaiškinimus davė, nes prieš tai jau buvo „paruošta“ namuose. Mano, kad mergaitė buvo primokyta Misiūno ir mergaitės motinos Vės, kad būtų galima pasipelnyti iš jo (J).
Motyvuojamoji dalis
Nors V. J. kaltu dėl A. V. seksualinio prievartavimo neprisipažino, tačiau jo kaltė padarius šią nusikalstamą veiką įrodyta žemiau nurodytais duomenimis.
Nukentėjusioji A. V. yra mažametė, gimusi 2005 m. gruodžio 31 d. (60 b. l.).
Mažametė nukentėjusioji A. V. (2011-01-17 apklausta ikiteisminio tyrimo teisėjo, dalyvaujant psichologei) parodė, kad pas dieduką dėdė pakvietė ją į lovą, ji nuėjo. Buvo su kelnėmis, „triusikais ir tapkėm“. Dėdė buvo visas nuogas. Dėdės vardo nežino. Ji ne pati nusirengė – ją nurengė dėdė. Lovoje gulėjo ant nugarytės, dėdė ant pilvo. Lovoje dėdė su ranka krapštė „šikną“, jai labai skaudėjo. Ji norėjo išeiti, bet jis krapštė, nepaleido. Labai skaudėjo. Laižė „klyną“. Tada norėjo eiti „pasisioti“, „sisiojant“ labai skaudėjo, sakė mamai, kad skauda. Nukentėjusioji A. V. ant popieriaus lapo, kuriame pavaizduota nuogos mergaitės figūra, parodė vietą, kur dėdė jai krapštė, t. y. parodė tarpkojį, bei parodė vietą, kur jai dėdė laižė, t. y. parodė nupieštos mergaitės lytinius organus; nukentėjusioji ant lėlės parodė vietą, kur jai krapštė, t. y. parodė tarpkojį. Į klausimą, ar jai dar kas nors krapštė, atsakė neigiamai. Apklausoje dalyvavusiai psichologei parodžius piešinyje pavaizduoto nuogo berniuko lytinį organą ir paklausus, ar ji matė dėdės tokią vietą, A patvirtino, kad matė ir paaiškino, kad dėdė savo pirštu lietė šitą vietą ir kažką darė. Apklausą stebėję įtariamasis V. J. ir jo gynėjas savo parašais patvirtino, kad apklausos protokole A. V. parodymai surašyti teisingai (62–73 b. l.).
Ambulatorinės kompleksinės teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizės, atliktos 2011-03-24 – 04-26, akto Nr. 103MS-47 išvadoje nurodyta, kad A. V., įvertinus jai būdingus individualius ypatumus, protinio išsivystymo lygį, galėjo (ir gali) teisingai suprasti konkrečias faktines reikšmingas bylai aplinkybes ir apie tai duoti parodymus. A. V. duodami parodymai realistiški, atitinkantys jos gyvenimo patirtį bei žodyną, tuo labiau jog negauta duomenų apie kitų asmenų daromą poveikį jos duodamiems parodymams, o ekspertizės metu ji iš esmės pakartoja ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. A. V., remdamasi turimomis žiniomis, negalėjo (ir negali) suprasti su ja atliktų veiksmų esmės (nei pobūdžio, nei reikšmės). Įvertinus tai bei jai būdingus amžiaus ir individualius ypatumus, jos būseną (išgąstis) įvykio metu, ji visiškai negalėjo su ja atliekamiems veiksmams priešintis. A. V. galėjo teisingai suprasti konkrečias faktines reikšmingas aplinkybes (tik išorinę jų pusę) ir apie tai duoti parodymus. Toliau A. V. apklausti jai dalyvaujant teismo posėdyje nerekomenduojama. A. V. nenustatytas padidintas polinkis fantazuoti. Konstatuojama, jog A. V. yra psichiškai sveika, jos intelektas nežymiai atsilieka nuo amžiaus normų (nesiekia sutrikimo lygio). A. V. būdingi elgesio ir emocijų ypatumai atitinka jos amžiaus tarpsnį bei jos gyvenimo patirtį.
Šios ekspertizės akto aprašomojoje dalyje nurodyta, kad A. V. pokalbio metu apie įtariamojo veiksmus jos atžvilgiu, atsakydama į klausimus (nuosekliai, detaliai savarankiškai pasakoti dar nesugeba), nurodė: „...krapštė šikną mano. Numovė kelnes ir krapštė. Ir tada negalėjau sisiot... Tas dėdė krapštė šikną. Mamai pasakiau... Skaudėjo. Ilgai, prieky krapštė. Pats nurengė... Aš ant nugarytės gulėjau, jis – ant pilvo. Aš norėjau išeiti, bet jis krapštė. Labai skaudėjo. Buvo nuogas dėdė. Laižė klyną... Jis girtas buvo...“ (92–94 b .l.).
L. N. V. parodė, kad G yra jos kaimynas. G buvo priglaudęs J. Sausio 12 dieną ji sirgo, todėl buvo namuose. Jos duktė A tą dieną kelis kartus buvo nuėjusi pas Gį. Tarp 14 ir 15 val. duktė pas Gį žiūrėjo programą vaikams. Nuo 20 val. duktė pas Gį nebuvo nuėjusi. Apie 21 val. ji dukrai liepė sėsti ant puoduko. Duktė pasiskundė, kad jai šlapinantis skauda lytinius organus. Paklausus, duktė pasakė, kad jai dėdė krapštė. Ji paprašė parodyti, kuris dėdė krapštė. Nuėjus pas Gį, duktė parodė į J. G ir M išvarė J iš kambario. Ji nežinojo, kur kreiptis dėl to, ką duktė papasakojo, bet kitos dienos ryte atėjo J sugyventinė, kuri iškvietė policiją. Duktė nežino, kas yra lytinis organas ir vadina „šikinyte“. Per apklausą pas teisėją su psichologe dukra visas aplinkybes nurodė taip pat, jai niekas įtakos nedarė. Ji niekada iš kaltinamojo ar jo giminių pinigų neprašė. M jai (N. V.) įtakos nedarė, nesiūlė pinigų paprašyti už mergaitę. Kai mergaitė buvo vežama į Vilnių ekspertizei, ji jau gyveno vaikų globos namuose.
L. L. G parodė, kad J gyveno pas jį kelias savaites. Įvykio dieną jis su J, M ir kaimyne N. V. gėrė stiprų alų. Begeriant jis pasigėrė. Jis įjungė televizorių ir atsigulė į savo lovą. Tuo metu kambaryje buvo J, M ir A, kurie atsigulė į kitą lovą. Mergaitė gulėjo prie sienos, J – viduryje, M – iš krašto. Vakare atėjo N. V. ir prašė A parodyti, kuris dėdė ją kliudė (lietė). Mergaitė parodė į J. Tada N. V. J. sudavė ranka per veidą. Jis (G) dar paklausė N. V., ką padarė mergaitei. N. V. pasakė, kad, matyt, grabinėjo, nes mergaitė skundėsi, jog jai skauda, negali padaryti ant puoduko. Jis suprato, kad J kažką padarė mergaitei. Jis liepė J išeiti iš jo namų. J nieko nesakė, nesiteisino, neatsiprašinėjo, apsiavė ir išėjo. I. J. dar nebuvo išsiblaivęs. Kitą dieną atėjo J sugyventinė S, kuri iškvietė policiją. Kalbos, kad reikia iš J gauti pinigų, nebuvo.
Liudytojas E. M. parodė, kad tą dieną prieš pietus jis, G ir J. G. kambaryje gėrė stiprų alų. Kartais užeidavo ir kitame kambaryje gyvenusi N. V., kuri taip pat išgėrė šiek tiek alaus. Begerdami jie pasigėrė. Jis užmigo vienoje lovoje su J. Matė toje pačioje lovoje sėdinčią mergaitė, kuri žiūrėjo televizorių. Jis pats gulėjo prie krašto, o mergaitė buvo prie sienos. Kai pavakary pabudo, mergaitės jau nebuvo. Atėjo N. V., kuri klausė mergaitės, kuris dėdė prie jos lindo. Mergaitė pirštu parodė į J. Tada N. V. trenkė J ranka į veidą. G ir jis J išvijo iš namų. N. V. klausė jo, ką jai daryti, kur kreiptis. Jis nieko negalėjo patarti, N. V. išėjo. Jis nekalbėjo su N. V., kad galima iš to įvykio pasipelnyti.
L. S. B parodė, kad ji su sugyventiniu J pragyveno 16 metų. P. N. metus ji išvarė iš namų J, nes šis jau keletą metų girtavo, niekur nedirbo. Atėjęs pas ją J pasakė, kad jį iš ten, kur buvo apsistojęs, išvarė, nes jis kliudė vaiką. Teigė, kad pats to nepamena, nors ir neneigė, kad galėjo su vaiku negerai pasielgti. Ji žino, kad J, kai būna girtas, neatsimena įvykių. Ji nuėjo į tą butą, norėdama išsiaiškinti. Mergaitės motina prašė nepranešti policijai, tačiau ji, norėdama, kad būtų išsiaiškintos visos aplinkybės, iškvietė policiją. Mergaitės motina iš jos neprašė pinigų.
Iš 2011-01-13 įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad apžiūrėtas L. G. kambarys, esantis. Matyti kambaryje stovinčios dvi sofos-lovos. Tarp jų kampe stovi spintelė, ant kurios – televizorius. Nuo dešinėje pusėje stovinčios sofos-lovos paimta lovatiesė, užkloto ir pagalvės užklotai, kurie apžiūrėti. Nusikalstamos veikos pėdsakų nerasta (10–17 b. l.).
Specialisto 2011-01-13 išvadoje Nr. G 43/11 (08) nurodyta, kad A. V. lytiniuose organuose sužalojimų nėra, išskyrus merGtės plėvės apatiniame skliaute taškinę kraujosruvą ir epitelio įtrūkimą. MerGtės plėvė nepažeista. A. V. kūno paviršiuje sužalojimų nėra (48 b. l.).
BK 150 str. 4 d. nustato atsakomybę už lytinės aistros tenkinimą su mažamečiu asmeniu prieš jo valią analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu panaudojant fizinį smurtą, grasinant jį tuoj pat panaudoti ar kitaip atimant galimybę priešintis ar pasinaudojant bejėgiška nukentėjusiojo asmens būkle. Teisminėje praktikoje lytinės aistros tenkinimas kitokio fizinio sąlyčio būdu apima visas seksualinio pasitenkinimo formas fiziškai kontaktuojant lytiniais organais, rankomis, liežuviu, kitomis kūno dalimis, t. y. jis neapima vaginalinio lytinio akto bei lytinės aistros tenkinimo analiniu bei oraliniu būdu Teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais nustatyta, kad kaltinamasis V. J., naudodamasis ta situacija, kai mergaitės motina buvo kitame kambaryje, o pati mergaitė gulėjo su juo vienoje lovoje, kiti jo sugėrovai buvo girti ir miegojo, pasinaudodamas nukentėjusiosios bejėgiška būkle, t. y. tuo, kad A. V., sulaukusi tik penkerių metų, nors ir suprato konkrečius veiksmus ir vėliau galėjo teisingai apie juos papasakoti, tačiau dėl savo nepakankamo fizinio ir socialinio išsivystymo nesuprato lytinės aistros tenkinimo fizinio ir socialinio aspekto (nesuprato, ką reiškia lytinės aistros tenkinimas), tenkino savo lytinę aistrą kitokio fizinio sąlyčio būdu, t. y. rankomis glostydamas A. V. kūną, lytinius organus, kišdamas rankų pirštus į jos lytinius organus bei juos laižydamas. Tokia jo veika visiškai pagrįstai kvalifikuota pagal BK 150 str. 4 d.
Nors kaltinamasis V. J. neigia savo kaltę tenkinus savo lytinę aistrą su mažamete A. V. ir pateikia savo samprotavimus, kodėl negalima remtis A. V. parodymais, tačiau teismas šiuos teiginius atmeta kaip nepagrįstus, nes jie prieštarauja byloje esantiems duomenims. V. J. nurodo, kad apklausiant A. V., jai buvo daromas spaudimas, todėl ji ir davė jį kaltinančius parodymus. Tačiau A. V. apklausa, užfiksuota nukentėjusiosios apklausos protokole, kurio surašymo teisingumą patvirtino ir pats V. J. bei jo gynėjas, matę ir girdėję apklausos eigą, neduoda jokio pagrindo tvirtinti apie A. V. darytą spaudimą. Priešingai, klausimų formulavimas, apklausos nuoseklumas rodo, kad apie patirtą lytinę prievartą mergaitė buvo klausinėjama itin atsargiai, ne tik siekiant nepadaryti jai spaudimo, bet ir kuo mažiau ją traumuoti, stengiantis tik sužinoti pagrindines įvykio aplinkybes, reikšmingas teisiniam jo įvertinimui. Apklausoje dalyvavę asmenys nepareiškė jokių pastabų apie apklausos eigą. Atmestinas kaltinamojo teiginys, kad mergaitė buvo primokyta duoti jam nenaudingus parodymus, siekiant materialinės naudos. Nei mergaitės motina, nei kiti asmenys neprašė ir nereikalavo jokios piniginės kompensacijos už padarytą nusikaltimą iš V. J. ar kitų jam artimų žmonių. Priešingai, mergaitės motina netgi nenorėjo, jog apie padarytą nusikaltimą būtų pranešta teisėsaugos institucijoms, nes suprato, kad pati bus apkaltinta netinkama mažametės priežiūra ir sąlygų nusikaltimo padarymui sudarymu. Atkreiptinas dėmesys, kad civilinį ieškinį nukentėjusiosios interesais pareiškė tik prokuroras mergaitę prižiūrinčių globos namų prašymu, praėjus daugiau kaip keturiems mėnesiams nuo nusikaltimo padarymo. Kaltinamasis abejoja ir atliktos ekspertizės išvados patikimumu, nurodydamas, kad prieš ekspertizės atlikimą mergaitė buvo „paruošta“ namuose, nurodant jai, ką sakyti ekspertams. Tačiau būtina pastebėti, jog A. V. jau nuo šių metų kovo pradžios buvo apgyvendinta Utenos globos namuose, vėliau – kovo 18 d. perkelta į Ignalinos rajono N. D. vaikų globos namus, iš kur ir buvo nuvežta psichiatrijos-psichologijos ekspertizei. Byloje nėra jokių duomenų, kad globos namuose jai būtų daroma kokia nors reikšminga ekspertizės išvadoms įtaka. Įvertinus visus teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, teismas laiko visiškai įrodyta, kad V. J. padarė kaltinime nurodytus veiksmus ir už tai turi būti nubaustas.
Teismas patikslina nusikalstamos veikos padarymo laiką, jį sutrumpindamas, nes liudytojos N. V. parodymais nustatyta, kad po 20 val. A. V. iš jos kambario išėjusi nebuvo, todėl nusikalstama veika galėjo būti padaryta iki 20 val. Toks faktinių aplinkybių pakeitimas nėra esminis ir nepažeidžia kaltinamojo teisės į gynybą.
Skirdamas bausmę teismas vadovaujasi BK 54 str. 1 d., 2 d. išdėstytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais.
Kaltinamojo V. J. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra.
Jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė yra tai, kad veiką padarė asmuo, apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 str. 1 d. 9 p.). Iš teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų matyti, kad V. J. alkoholinius gėrimus – stiprų alų – gėrė savo noru, jautėsi girtas. Nors ir suvokdamas, kas darosi aplinkui, jis dėl savanoriško apsvaigimo nuo alkoholio nesugebėjo kritiškai vertinti savo veiksmų, kas rodo, jog V. J. apsvaigimas nuo alkoholio turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui.
V. J. neteistas (teistumai išnykę), baustas administracine tvarka už viešosios tvarkos pažeidimus, paskirtų baudų nėra sumokėjęs (173 b. l.), psichiškai sveikas (147 b. l.), nusiskundimų jo elgesiu iš gyvenamosios vietos nėra.
Nors byloje nėra rašytiniais įrodymais patvirtintų duomenų apie blogą V. J. fizinę sveikatą, tačiau teismas neturi pagrindo kritiškai vertinti kaltinamojo bei liudytojos S. B. parodymų, jog V. J. dėl stuburo ligų yra darbingas iš dalies. Į šią aplinkybę teismas tai pat atsižvelgia nustatydamas bausmės dydį.
Įvertinus aukščiau paminėtas svarbias bausmės dydžiui aplinkybes bei atsižvelgus į atliktų veiksmų pobūdį, jų apimtį, siekiant įgyvendinti bausmės tikslus, numatytus BK 41 str. 2 d., V. J. skirtina bausmė, artima BK 150 str. 4 d. numatytos bausmės minimumui.
Baudžiamojo proceso įstatymas suteikia teisę asmeniui, dėl nusikalstamos veikos patyrusiam turtinės ar neturtinės žalos, baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam civilinį ieškinį, kurio pagrįstumo ir dydžio klausimus sprendžia teismas, priimdamas sprendimą byloje. Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatyme numatytais atvejais tokį ieškinį privalo ir turi įgaliojimus reikšti prokuroras.
Utenos rajono apylinkės vyriausiasis prokuroras, gindamas viešąjį interesą, vadovaudamasis BPK 117 str., prašo priteisti iš V. J. 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą A. V. (22–24 b. l.).
Byloje nustatyta, kad kaltinamasis savo priešingais įstatymui, nusikalstamais tyčiniais veiksmais padarė nukentėjusiajai neturtinę žalą. A. V. nusikaltimo prieš ją darymo metu buvo mažametė, jos asmenybė dar tik formuojasi, yra lengvai pažeidžiama, todėl visiškai pagrįstas ieškinyje nurodytas teiginys, kad atlikti prieš mažametę nukentėjusiąją veiksmai gali turėti ilgalaikį poveikį jos asmenybės formavimuisi bei santykiams su priešingos lyties asmenimis. Nukentėjusiosios įgaliotoji atstovė teismui paaiškino, kad jau šiuo metu nukentėjusiosios elgesyje pastebimos patirtos seksualinės prievartos neigiamos pasekmės. Nustatydamas nukentėjusiajai priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydį teismas siekia ne tik teisingai kompensuoti nukentėjusiajai patirtą neturtinę žalą, tačiau atsižvelgia ir į tai, kad kaltinamasis, nors ir neturi reikiamų dokumentų, patvirtinančių, jog jis yra ribotai darbingas, turi rimtų sveikatos problemų dėl stuburo ligų, ilgą laiką neturėjo nuolatinio pajamų šaltinio, jokio turto, į kurį gali būti nukreiptas žalos atlyginimo išieškojimas, neturi. Šios aplinkybės duoda pagrindą teismui prašomą žalos atlyginimą mažinti.
Ikiteisminio tyrimo metu apklausiant mažametę nukentėjusiąją A. V., dalyvavo VšĮ „Paramos vaikams centras“ psichologė I. M., už kurios dalyvavimą pagal pateiktą sąskaitą faktūrą PVC Nr.2400360 (77 b. l.) Utenos apskrities VPK sumokėjo VšĮ „Paramos vaikams centras“ 500 litų. Šios išlaidos pripažįstamos proceso išlaidomis ir išieškomos iš kaltinamojo (BPK 103 str. 6 p., 105 str. 1 d., 186 str.).
Rezoliucinė dalis
NUSPRENDŽIA:
V. J. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 150 str. 4 d., ir nubausti jį laisvės atėmimu ketveriems metams.
Bausmę paskirti atlikti pataisos namuose.
Bausmės pradžią skaičiuoti nuo 2011 m. rugpjūčio 17 d.
Į bausmės laiką įskaityti sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką nuo 2011 m. sausio 13 d. iki 2011 m. rugpjūčio 16 d. imtinai.
Kardomąją priemonę, iki nuosprendis įsiteisės, palikti tą pačią – suėmimą.
Priteisti iš V. J. A. V. neturtinei žalai atlyginti 15 000 (penkiolika tūkstančių) litų.
Išieškoti iš Vido J. U. apskrities vyriausiajam policijos komisariatui proceso išlaidoms atlyginti 500 (penkis šimtus) litų.
Daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti: du V. J. sportinius švarkelius, sportines kelnes, vyriškus marškinėlius, grąžinti V. J. artimiesiems, A. V. drabužėlius ir kita, kaip menkaverčius, – sunaikinti.
Nuosprendis per dvidešimt dienų nuo paskelbimo, o nuteistajam šis terminas skaičiuojamas nuo nuosprendžio nuorašo įteikimo jam dienos, gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant Panevėžio apygardos teisme.