- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-03-02
- Bylos Nr.
- A-146-56-09
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Sutkevičius (pirm.), Laimė Baltrūnaitė (pran.), Romanas Klišauskas
- Pareiškėjas
- J. M., B. M., J. V.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities viršininko administracijos
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, Vilniaus miesto savivaldybės administracija
- Advokatai
- Arūnas Bertulis
- Kategorijos
- 11.4.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 15.2.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Romano Klišausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų J. M., B. M. ir J. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. kovo 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų J. M., B. M. ir J. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities viršininko administracijos (tretieji suinteresuoti asmenys Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, Vilniaus miesto savivaldybės administracija) dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjai skundu prašė teismą priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities viršininko administracijos, turtinę žalą, kuri buvo padaryta dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos (toliau – ir VAV administracija) neteisėtų veiksmų 2001 m. birželio 13 d. išduodant pažymas Nr. 654, 656, 655 ir 2001 m. birželio 25 d. priimant sprendimus Nr. 01-1446, Nr. 01-1448 ir Nr. 01-1449 - kiekvienam iš jų po 196320 Lt.
Pareiškėjai paaiškino, kad 2001 m. birželio 13 d. VAV administracija jiems išdavė pažymas Nr. 654, Nr.655, Nr. 656 (toliau – ir Pažymos) dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, t.y. dėl jų nuosavybės teisių atkūrimo į 0,1820 ha V. O. (duomenys neskelbtini) dvare nuosavybės teisėmis valdytos žemės, o 2001 m. birželio 25 d. sprendimais Nr. 01-1446, Nr.01-1448, Nr. 01-1449 (toliau – ir Sprendimai) perdavė jiems nuosavybėn neatlygintinai naujus žemės sklypus individualiai statybai (duomenys neskelbtini) (po 0,0900 ha sklypą kiekvienam). Vilniaus apygardos prokuratūra, atstovaudama valstybės interesus, 2001 m. gruodžio 29 d. kreipėsi į teismą dėl minėtų VAV administracijos pažymų ir sprendimų pripažinimo negaliojančiais, taip pat prašė, pritaikant restituciją priteisti jiems neteisėtai suteikto nekilnojamojo turto vertę, galiojusią sudarant pirkimo-pardavimo sandorius (prokurorui kreipiantis į teismą žemės sklypai jau buvo parduoti).
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2006 m. vasario 20 d. sprendimu prokuroro ieškinį patenkino iš dalies: panaikino pirmiau minėtas VAV administracijos pažymas ir sprendimus, pritaikęs restituciją, priteisė iš kiekvieno pareiškėjo po 216000 Lt už žemės sklypus, taip pat po 5230 Lt žyminio mokesčio. Teismas nustatė, kad Pažymos ir Sprendimai buvo priimti pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Šį teismo sprendimą Vilniaus apygardos teismas 2006 m. birželio 6 d. nutartimi paliko nepakeistą. Tokiu būdu bendrosios kompetencijos teismai konstatavo, kad VAV administracijos veiksmai, atkuriant pareiškėjams nuosavybės teises į žemės sklypus, buvo neteisėti. Dėl šių neteisėtų veiksmų pareiškėjai teigia patyrę didelę turtinę žalą.
Pareiškėjai rėmėsi Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu, pagal kurį žalą, atsiradusią dėl neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, privalo atlyginti valstybė. Teigė, kad Pažymų išdavimo ir Sprendimų priėmimo neteisėtumas buvo pripažintas įsiteisėjusiais bendrosios kompetencijos teismų sprendimais civilinėje byloje, kurioje dalyvavo tiek pareiškėjai, tiek atsakovas, todėl, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 58 straipsnio 2 dalimi, atsakovo, kaip valdžios institucijos, neteisėtų veiksmų faktas šioje byloje iš naujo neįrodinėtinas. CK 6.249 straipsnio 3 dalyje nustatytas būsimos žalos institutas. Pareiškėjų teigimu, kadangi civilinėje byloje teismas iš jų priteisė po 216000 Lt į valstybės biudžetą už neteisėtais atsakovo veiksmais jiems suteiktus žemės sklypus, kurie nagrinėjant civilinę bylą buvo parduoti, o kiekvienas sklypas buvo parduotas už 25000 Lt, pradėjus civilinėje byloje vykdymo procesą, jie patirsią žalą - po 191000 Lt kiekvienas. Kadangi teismas civilinėje byloje priteisė iš pareiškėjų į valstybės biudžetą po 5 320 Lt žyminio mokesčio, o CK 6.251 straipsnis numato, kad žala atlyginama visiškai, pareiškėjai prašė pritiesti po 196320 Lt. Kiekvienam turtinei žalai atlyginti.
Šalies argumentai
Atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujanti Vilniaus apskrities viršininko administracija su skundu nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepimuose į skundą (1 t., 32-34, 89-92 b.l.) paaiškino, kad pareiškėjai nėra pateikę įrodymų, jog įvykdė Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismo sprendimą civilinėje byloje Nr.2-601-101/2006 ir sumokėjo į valstybės biudžetą šiame sprendime nurodytas sumas. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 638 straipsnio 2 dalies nuostatas išieškojimą turi vykdyti tretysis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija.
Atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėjai nagrinėjamoje byloje nutyli aplinkybę, kad civilinėje byloje (Nr.2-601-101/2006) buvo atmestas ieškinys dėl pripažinimo negaliojančia 2001 m. sausio 26 d. nuosavybės teisių perleidimo sutarties, sudarytos tarp G. O. ir J. M., B. M., J. M. (V.), V. M., kurią pareiškėjų įgaliotas V. M. pateikė Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui, prašydamas atkurti nuosavybės teises į V. O. žemę ir nurodydamas atkūrimo būdą – sklypai individualiai statybai. Todėl Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. liepos 19 d. įsakymu Nr. 2.3-7455-01 pareiškėjai kartu su V. M. buvo įrašyti į piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai eilę, jie turi teisę gauti vieną sklypą individualiai statybai bendrosios dalinės nuosavybės teise. Atsakovas paaiškino, jog vadovaujantis Lietuvos Vyriausybės 1998 m. liepos 23 d. nutarimu Nr.920, atlyginant piliečiams už nuosavybės teise turėtą žemę, Vilniaus mieste numatoma perduoti individualiai statybai ir kitai paskirčiai nuo 0,04 ha ir ne didesnius kaip 0,20 ha žemės sklypus. Pagal Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos generalinio direktoriaus 2007 m. kovo 14 d. įsakymo Nr. 1P-27 1.1.7 punktu patvirtintą Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos žemės verčių žemėlapį (toliau – Verčių žemėlapis), įsigaliojusį 2007 m. gegužės 1 d., kitos paskirties žemės, esančios Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje, 1 aro vidutinė rinkos vertė yra nuo 5001 Lt iki 215000 Lt. Šiuo metu nėra aišku kokios vertės žemės sklypas bus perduotas pareiškėjams, tuo pačiu nėra galimybės vadovaujantis CK 6.249 straipsnio 3 dalimi nustatyti pareiškėjų būsimos žalos dydį.
Paaiškino, jog Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros 2007 m. birželio 15 d. nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr.01-2-00037-05 nustatyta, kad A. Ž. yra pažįstama su E. K., todėl ji, pasinaudodama savo tarnybine padėtimi bei siekdama asmeninės naudos - padėti E. K. giminėms, tarp jų – pareiškėjams, parengė atitinkamus Vilniaus apskrities viršininko sprendimų projektus. Tame pačiame prokuratūros nutarime nustatyta, jog byloje surinkti faktiniai duomenys patvirtina, kad įtariamųjų A. Ž., G. S., S. Ž. veiksmai buvo nusikalstami. Taigi, ikiteisminio tyrimo metu neginčijamai nustatyta, jog įtariamoji A. Ž. savo pažįstamų arba draugų giminių nuosavybės teisių atkūrimo bylose neteisėtai (nesant visų būtinų dokumentų) įrašydavo duomenis apie jų teisę atkurti nuosavybės teises į žemę, juos neteisėtai įtraukdavo į eiles, kaip asmenis, turinčius pirmumo teisę atkurti nuosavybės teises į žemę. Todėl nagrinėjamoje byloje taikytina CK 6.248 straipsnio 4 dalies nuostata, numatanti skolininko atleidimą nuo civilinės atsakomybės, jeigu dėl žalos atsiradimo kaltas ir kreditorius. Nagrinėjamu atveju pareiškėjų kaltė pasireiškė neatsargumu – jie nebuvo tiek rūpestingi ir apdairūs, kad suvoktų, jog pagal 2001 m. sausio 26 d. nuosavybės teisių perleidimo sutartį jie negalėjo įgyti daugiau teisių, negu jų turėjo šių teisių perleidėjas G. O., t.y. teisę gauti neatlygintinai nuosavybėn vieną žemės sklypą individualiai statybai, eiliškumą nustatant pagal teisių perleidėjo prašymo pateikimo datą - 1991 m. gruodžio 23 d. (CK 4.48 straipsnio 2 dalis, Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 3 ir 37 punktai).
Atsiliepimas
Tretysis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepime paaiškino , kad su skundu sutinka iš dalies, t.y. tik dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Pažymėjo, kad įsiteisėjus teismo sprendimui civilinėje byloje Nr.2-601-101/2006 pareiškėjai nepraranda teisės į nuosavybės teisių atkūrimą įstatymu nustatyta tvarka ir sąlygomis. Todėl pareiškėjų padėtis nebus nesąžiningai ar nepagrįstai pablogėjusi (1 t., 43-44 b.l.). Teismo posėdyje trečiojo suinteresuoto asmens atstovas pareiškėjų skundą prašė atmesti visiškai (2 t., 163-165 b.l.).
Tretysis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime siūlė pareiškėjų prašymą spręsti teismo nuožiūra. Pažymėjo, kad pareiškėjai žalą kildina iš VAV administracijos veiksmų, todėl teismo sprendimas savivaldybės administracijos teisėms ir pareigoms neturės jokios įtakos (1 t., 71-72 b.l.).
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. kovo 13 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.
Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas vyksta dėl valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos materialinės žalos atlyginimo ir sumokėto žyminio mokesčio grąžinimo. Žalos atlyginimą reglamentuoja Civilinis kodeksas, o bylinėjimosi išlaidų bylose, kurias nagrinėja bendrosios kompetencijos teismai, priteisimą – Civilinio proceso kodeksas.
CK 6.271 straipsnyje įtvirtinta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. To paties straipsnio 4 punkte nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė atsiranda, jei valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems valdžios institucijos veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos ryšiui. CK 6.282 straipsnio 1 punkte įtvirtinta, kad kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, atsižvelgiant į nukentėjusio asmens kaltės dydį (o kai yra žalą padariusio asmens kaltės – ir į jo kaltės dydį), žalos atlyginimas, jeigu įstatymai nenustato ko kita, gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas. Tai yra bendroji norma, taikoma visais žalos atlyginimo atvejais. Nustatytas pagrindas sumažinti žalos atlyginimą arba visiškai atsisakyti ją atlyginti, jei yra didelis nukentėjusiojo neatsargumas. Didelis neatsargumas reiškia paprasčiausių, kiekvienam asmeniui suvokiamų taisyklių ignoravimą. Ar buvo didelis nukentėjusiojo neatsargumas, sprendžiama iš konkrečių faktinių bylos aplinkybių. Todėl, sprendžiant, ar šiuo konkrečiu atveju pareiškėjai įgijo teisę į materialinės žalos atlyginimą, remiantis faktinėmis bylos aplinkybėmis, būtina nustatyti neteisėtus valdžios institucijos veiksmus ar neveikimą, žalą, priežastinį ryšį tarp žalos ir neteisėtų veiksmų ar neveikimo, o atlygintinos žalos dydžiui nustatyti būtina išnagrinėti, ar žalos atsiradimui turėjo įtakos pačių nukentėjusiųjų kaltė arba didelis neatsargumas.
Dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų Vilniaus apygardos administracinis teismas konstatavo, jog Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2006 m. vasario 20 d. sprendimu nustatė neteisėtus Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus ir VAV administracijos veiksmus ir panaikino 2006 m. birželio 13 d. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus pažymas Nr. 654, Nr.655, Nr.656, taip pat VAV administracijos 2001 m. birželio 25 d. sprendimus Nr. 01-1446, Nr. 01-1448, Nr. 01-1449, kuriais pareiškėjams neatlygintinai nuosavybėn perduoti individualūs žemės sklypai individualiai statybai, esantys (duomenys neskelbtini). Minimoje byloje teismo buvo nustatyta, kad atkuriant nuosavybės teises į minėtus sklypus buvo pažeisti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – Tvarka) 3, 12, 37 ir 106 punktų reikalavimai, taip pat Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Atkūrimo įstatymas) 1 straipsnis, Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 10 straipsnis. Pagal ABTĮ 58 straipsnio 2 dalį, faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje civilinėje byloje, iš naujo nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys, neįrodinėjami. Minėtas Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo sprendimas Vilniaus apygardos teismo 2006 m. birželio 6 d. nutartimi paliktas nepakeistas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m. birželio 5 d. nutartimi Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo ir Vilniaus apygardos teismo sprendimus paliko nepakeistus. Minėti teismų sprendimai yra įsiteisėję ir galiojantys. Padaryta išvada, kad dėl valstybės valdžios institucijos (šiuo atveju - VAV administracijos) neteisėtų veiksmų buvo priimti neteisėti ir nepagrįsti 2001 m. birželio 25 d. sprendimai, kuriais atkurtos nuosavybės teisės pareiškėjams, priimant sprendimus remtasi neteisėtai išduotomis 2001 m. birželio 13 d. pažymomis, patvirtinančiomis pareiškėjų nuosavybės teises į buvusio savininko V. O. valdytą žemę (I t., 190-191, 192-193, 194-195 b.l.).
Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjai nepagrindė ir neįrodė materialinės žalos dydžio. Pažymėjo, jog Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas ir Vilniaus apygardos teismas nustatė, kad pareiškėjai, įgiję nuosavybės teises į žemės sklypus, juos pardavė tretiesiems asmenims (už 25 000 Lt kiekvieną sklypą), už notariškai patvirtintą 2001 m. sausio 26 d. G. O. nuosavybės teisių į išlikusį turtą perleidimo sutartį sumokėjo 15000 Lt. Pagal Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo sprendimą pareiškėjai, kadangi restitucija natūra negalima, privalo į valstybės biudžetą sumokėti po 216000 Lt – mažiausią sklypų rinkos vertę jų perleidimo tretiesiems asmenims metu. Kadangi tarp kainų susidaro skirtumas, pareiškėjai teigia, kad pradėjus sprendimo vykdymą, jie patirs materialinę žalą. Teismas konstatavo, jog Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad nuo 1999 m. birželio 2 d. teisę atkurti nuosavybės teisę galima perleisti notariškai patvirtinta sutartimi kitiems asmenims. Esant tokiai įstatymo nuostatai, G. O. galėjo teisę atkurti nuosavybės teises į jo tėvo žemę perleisti notariškai patvirtinta sutartimi kitiems asmenims, t. y. ir pareiškėjams. Ši įstatymo nuostata panaikinta 2002 m. sausio 15 d. įstatymu Nr. IX-708 nuo 2002 m. sausio 18 d. Taigi, įstatymas pakeistas po to, kai sutartys buvo sudarytos. Pažymėta, kad nuosavybės teisių atkūrimo į G. O. nekilnojamąjį turtą perleidimo sutartys teismo nepripažintos neteisėtomis ir paliktos galioti, taigi, pareiškėjai įstatymo nustatyta tvarka pretenduoja į V. O. priklausiusią žemę. Pagal Verčių žemėlapį, įsigaliojusį 2007 m. gegužės 1 d., kitos paskirties žemės, esančios Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje, 1 aro vidutinė rinkos vertė yra nuo 5001 Lt iki 215000 Lt. Kadangi nuosavybės teisių atkūrimo procedūra pareiškėjams į V. O. turėtą žemę dar nėra baigta (neaišku kokios vertės žemės sklypai bus perduoti pareiškėjams pagal nuosavybės teisių atkūrimo į V. O. priklausiusią žemę perleidimo sutartį), teismas padarė išvadą, kad nurodomas materialinės žalos dydis nėra pagrįstas. Teismas be kita ko pažymėjo, kad Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros 2007 m. birželio 15 d. nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą nustatyta, jog pareiškėjų vardu pagal įgaliojimą veikęs V. M., kuris jiems suteiktus žemės sklypus Nr. 20, 21, 22, 23, esančius (duomenys neskelbtini), pardavė tretiesiems asmenims, nurodė, kad žemės sklypai buvo parduoti po 28000 Lt, o pirkimo - pardavimo sutartyse nurodyta žemės sklypų pardavimo kaina - 25 000 Lt. Minimuose bendrosios kompetencijos teismo sprendimuose buvo remtasi VĮ Registrų centro Vilniaus filialo Nekilnojamojo turto administravimo skyriaus 2004 m. birželio 11 d. pažyma, pagal kurią 216 000 Lt yra mažiausia parduotų sklypų vertė jų perdavimo tretiesiems asmenims metu. Atsižvelgdamas į tai, Vilniaus apygardos administracinis teismas padarė išvadą, kad pareiškėjai nepagrindė ir neįrodė materialinės žalos dydžio.
Dėl priežastinio ryšio tarp žalos ir neteisėtų valdžios institucijos veiksmų ar neveikimo Vilniaus apygardos administracinis teismas, atsižvelgdamas į bendrosios kompetencijos teismų nustatytas aplinkybes, padarė išvadą, kad galima materialinė žala atsirastų būtent dėl VAV administracijos neteisėtų sprendimų. VAV administracijos sprendimais pareiškėjai įgijo nuosavybės teises į individualius žemės sklypus, juos pardavė už atitinkamą kainą. Teismų sprendimais priteista grąžintina valstybei suma yra didesnė už pareiškėjų nurodytas sumas, kurias jie teigia gavę pardavus neteisėtais VAV administracijos sprendimais įgytus žemės sklypus.
Atsižvelgdamas į Lietuvos valstybę atstovaujančios VAV administracijos argumentus, Vilniaus apygardos administracinis teismas vertino pačių pareiškėjų galimą įtaką žalos atsiradimui ar padidėjimui. Pažymėjo, jog bendrosios kompetencijos teismai konstatavo, kad G. O. ir V. P. O. turėjo teisę atkurti nuosavybės teises į jų tėvui V. O. nuosavybės teise priklausiusią žemę. G. O. savo teisę atkurti nuosavybės teises į žemę perleido pareiškėjams. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m. birželio 5 d. nutartyje konstatavo, jog „bendroji teisės taisyklė yra tokia, kad asmuo negali perleisti daugiau teisių, negu jų turi (CK 4.48 str. 2 d., 4.21 str.). Pagal šią taisyklę Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalies norma, kurioje įtvirtinta teisė perleisti teisę atkurti nuosavybės teises į žemę kitiems asmenims, negali būti aiškinama taip, kad kiti asmenys, t. y. pareiškėjai, įgijo daugiau teisių, nei jų turėjo teisių perleidėjas. Tokia taisyklė buvo įtvirtinta 2001 m. rugpjūčio 3 d. priimto Atkūrimo įstatymo 2, 4, 6, 10, 16, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nuo 2001 m. rugpjūčio 17 d. Joje buvo nustatyta, kad neatsižvelgiant į piliečių, kurie pagal sutartį dėl teisės perleidimo įgijo teisę atkurti nuosavybės teises į miesto žemę, skaičių, šios teisės jiems atkuriamos tokiomis pat sąlygomis ir tvarka, kaip jos būtų atkuriamos šių teisių perleidėjui. Nors ši norma žodine forma įtvirtinta vėliau negu buvo perleista nuosavybės teisės atkūrimo teisė, teismo konstatavimu, tai nereiškia, kad teisės perleidimo sutarčių sudarymo metu minėta bendroji taisyklė negaliojo ir įgijėjai įgijo daugiau teisių, nei jų turėjo perleidėjai. Tokia teismų praktika formuojama ir šios kategorijos bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gruodžio 17 d. nutartis, bylos Nr. 3K-3-1204).
Vilniaus apygardos administracinis teismas pažymėjo, kad pagal Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2, 3 ir 5 dalis piliečiams neatlygintinai perduodamo nuosavybėn naujo žemės sklypo, esančio miesto teritorijoje (nagrinėjamu atveju Vilniuje), plotas negali būti didesnis kaip 0,2 ha. Jei grąžintino žemės sklypo plotas yra didesnis, už likusį plotą valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį. Šiuo atveju nuosavybės teisų perleidimo sutartyse nurodyta, kad pareiškėjams perleidžiama teisė atkurti nuosavybės teises į 0,7280 ha ploto sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Padaryta išvada, kad įstatymo nustatyta tvarka pagal tokią sutartį turėjo būti neatlygintinai perduotas tik vienas naujas žemės sklypas individualiai statybai bendrosios dalinės nuosavybės teise. Tuo tarpu, kaip matyti iš byloje esančios medžiagos, pareiškėjams neatlygintinai buvo perduoti nuosavybėn trys nauji žemės sklypai individualiai statybai. Teismas nustatė, jog prašymą atkurti nuosavybės teises pagal teisių perleidimo sutartį pareiškėjai pateikė 2001 m. sausio 26 d. Bendrosios kompetencijos teismai pripažino teisių perleidimo sutartis galiojančiomis, vadinasi pareiškėjai neprarado teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal įstatymą, jame nustatyta tvarka ir sąlygomis. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 3 dalį įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės. Tai reiškia, kad asmuo turi žinoti įstatymus ir elgtis taip, kad jų nepažeistų, pažeidus įstatymą, atsiranda atitinkamos teisinės pasekmės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas minėtoje nutartyje konstatavo, kad aplinkybę, jog nuosavybės teisės pareiškėjams atkurtos pažeidžiant imperatyviąsias Atkūrimo įstatymo normas, jie turėjo žinoti. Juolab, kad byloje yra duomenų, jog jie tiesiogiai bendravo ir buvo konsultuojami V. M. giminaičio E. K., dirbusio Vilniaus miesto Žemėtvarkos skyriaus vyriausiuoju specialistu, taip pat Vilniaus miesto Žemėtvarkos skyriaus vedėjo pavaduotojo S. Ž., žemėtvarkos specialistės A. Ž.
Vilniaus apygardos administracinis teismas taip pat rėmėsi Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros nutarimu nutraukti ikiteisminį tyrimą. Pažymėjo, jog prokuratūra šiame nutarime nurodė, kad atliekant ikiteisminį tyrimą neginčytinai nustatyta, kad A. Ž. veiksmai buvo nusikalstami, ji savo pažįstamų ar draugų giminaičiams nuosavybės teisių atkūrimo bylose duomenis apie teisę atkurti nuosavybės teises į žemę įrašydavo dar nesant visų būtinų dokumentų, juos neteisėtai įtraukdavo į eiles kaip asmenis, turinčius teisę atkurti nuosavybės teises pirmumo eile. Nurodyta, kad iš byloje esančių faktinių įrodymų akivaizdu, jog A. Ž., naudodamasi tarnybine padėtimi, suteikdavo informaciją savo pažįstamam E. K. apie asmenis, kurie kreipėsi į žemėtvarkos skyrių ir turėjo teisę atkurti nuosavybės teises į žemę, kurios plotai buvo žymiai didesni nei įstatymas leido nuosavybės teises į žemę atkurti natūra. Apklaustas liudytoju E. K. parodė, kad Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriuje dirba nuo 2001 metų gruodžio. Konsultuodamasis su S. Ž., jis sužinojo, kad asmenys, pretenduojantys atkurti nuosavybės teises, gali savo teises parduoti kitiems asmenims ir, jei pastarieji būtų tremtiniai, jiems greičiau atkurtų nuosavybės teises ir suteiktų naują sklypą. Bendraudamas su V. P. O. jis sužinojo, kad pastarasis nori perleisti savo nuosavybės teises, nes jam negrąžina visos tėvo turėtos žemės, siūlo tik vieną sklypą. Tuomet jis susitarė, kad V. P. O. ir jo brolis G. O. pas notarą A. Ragovą perleis savo teises jo pasiūlytiems asmenims, tarp jų ir pareiškėjams. Apklausti liudytojais pareiškėjai E. K. parodymus patvirtino.
Remdamasis išdėstytais argumentais pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjai turėjo žinoti, jog žemės sklypai jiems suteikti pažeidžiant imperatyviąsias teisės normas, vietoje galimo vieno žemės sklypo individualiai statybai buvo suteikti trys. Nesidomėdami savo teisėmis, veikdami nerūpestingai ir neatsargiai, jie prisidėjo prie materialinės žalos jiems atsiradimo. Atsižvelgdamas į faktines bylos aplinkybes ir į teisės aktus, reguliuojančius materialinės žalos atlyginimą, teismas nusprendė, kad pareiškėjai neįgijo teisės reikalauti iš valstybės priteisti jų nurodytą dėl valdžios institucijos neteisėtų aktų atsiradusią materialinę žalą, nepagrindė nurodyto materialinės žalos dydžio bei, veikdami neatsargiai, padėjo šiai žalai atsirasti.
Dėl žyminio mokesčio priteisimo teismas pažymėjo, kad bylinėjimosi išlaidos bylose, kurias nagrinėja bendrosios kompetencijos teismai, gali būti priteisiamos CPK 93 straipsnyje nustatyta tvarka. Nusprendė, kad priteisti pareiškėjams jų sumokėtas civilinėje byloje žyminio mokesčio sumas kaip žalą, kilusią dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, nėra teisinio pagrindo.
III.
Pareiškėjai apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. kovo 13 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – skundą patenkinti, priteisiant kiekvienam iš atsakovo po 191000 Lt žalos, padarytos valdžios institucijos neteisėtais veiksmais, atlyginimo.
Apeliantai mano, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje dėl materialinės žalos (po 191000 Lt kiekvienam pareiškėjui) nepriteisimo yra neteisėtas, teismas netinkamai pritaikė CK normas, reglamentuojančias materialinės žalos atlyginimą (CK 6.248 straipsnio 2 ir 4 dalis, 6.282 straipsnio 1 dalį), nukrypo nuo teismų praktikos, suformuotos nagrinėjant tokio pobūdžio bylas.
Apeliantai nurodo, jog CK 6.282 straipsnio 1 dalies norma, leidžianti teismui, jeigu įstatymai nenustato ko kita, atmesti reikalavimą atlyginti žalą, esant nukentėjusiojo asmens dideliam neatsargumui, yra speciali, nustato mišrios kaltės principą deliktinės atsakomybės atveju. Ši norma taikytina ir aiškintina sistemiškai, atsižvelgiant į bendrąsias CK normas. CK 6.248 straipsnis yra bendroji norma, apibrėžianti kaltę kaip civilinės atsakomybės sąlygą (2 ir 3 dalys) bei nustatanti bendrą mišrios kaltės principą (4 dalis). Bendrosios kompetencijos teismai, kurių sprendimais rėmėsi Vilniaus apygardos administracinis teismas, nustatė, jog neteisėtus veiksmus atliko atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujančios institucijos – VAV administracijos tarnautojai. Teismas skundžiamame sprendime nustatė ir priežastinį ryšį - priėjo prie išvados, kad galima materialinė žala atsirastų dėl VAV administracijos (o ne dėl pareiškėjų) neteisėtų veiksmų. Taigi, pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad žala atsirado būtent dėl pareiškėjų kaltės. Pareiškėjai, veikdami neatsargiai, tik padėjo atsirasti materialinei žalai. Nepaneigus šio fakto, apeliantų teigimu, darytina išvada, jog dėl žalos atsiradimo kaltos abi šalys, taigi, kaltė yra mišri. Tokiu atveju, skolininko (atsakovo) kaltė gali būti mažinama proporcingai kreditoriaus (pareiškėjų) kaltei ir atitinkamai paskirstoma atsakomybė. Tačiau teismas skolininką (atsakovą) apskritai atleido nuo civilinės atsakomybės bei konstatavo, jog pareiškėjai neįgijo teisės į žalos atlyginimą. Tokia situacija būtų galima tik tuomet, jei žala atsirastų dėl paties kreditoriaus (pareiškėjų) kaltės. Apeliantų manymu, nagrinėjamomis aplinkybėmis, vadovaujantis CK 6.248 straipsnio 2 ir 4 dalimis bei CK 6.282 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjų reikalavimas dėl žalos atlyginimo neturėjo būti atmestas visiškai, turėjo būti pritaikytas mišrios kaltės principas ir šalių atsakomybė paskirstyta proporcingai jų kaltei.
Teigiama, jog netinkamai įvertinęs bylos aplinkybes ir nepagrįstai nustatęs, kad sprendime nurodytas pareiškėjų elgesys laikytinas jų dideliu neatsargumu, teismas netinkamai pritaikė CK 6.248 straipsnio 2 dalį. Apeliantai pažymi, kad civilinėje teisėje didelis neatsargumas suprantamas kaip paprasčiausių atidumo, rūpestingumo taisyklių nepaisymas. Nuo paprasto neatsargumo minėta kaltės forma skiriasi tuo, jog paprastas neatsargumas suprantamas kaip griežtesnių rūpestingumo, atidumo taisyklių nepaisymas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, jog vertinant kreditoriaus kaltę, būtina atsižvelgti į visas bylai reikšmingas aplinkybes (kreditoriaus amžių, išsimokslinimą, patirtį, kreditoriaus ir skolininko tarpusavio santykių pobūdį, skolininko elgesį ir t.t.). Be to, normas, nustatančias teismo teisę mažinti žalos atlyginimą ar aplamai atsisakyti ją atlyginti, būtina aiškinti ir taikyti kartu su CK l.5 straipsniu. Apeliantų teigimu, teismas atsižvelgė tik į konkrečias faktines bylos aplinkybes, o kitas bylai reikšmingas aplinkybes ignoravo, dėl to padarė nepagrįstą išvadą, jog pareiškėjų kaltė buvo didelis neatsargumas. Apeliantų nuomone, teismas taip pat nepaisė CK 1.5 straipsnyje įtvirtintų teisingumo ir protingumo principų:
a) kaip didelį pareiškėjų neatsargumą teismas pripažino įstatymų nežinojimą, kas, pasak teismo, neatleidžia nuo atsakomybės. Pareiškėjai neneigė, jog jie nežino sudėtingų ir painių teisės aktų, reglamentuojančių žemės grąžinimo nuosavybėn klausimus, tačiau būtina įvertinti ir tą aplinkybę, jog pareiškėjai nėra teisiškai išprusę, pareiškėjai J. ir B. M. VAV administracijai priimant neteisėtus aktus jau buvo virš 60 metų amžiaus, o jų dukrai J. V. buvo vos 23-eji, nei vienas iš pareiškėjų neturėjo žinių ir patirties žemės grąžinimo nuosavybėn klausimais;
b) nustatęs faktą, kad pareiškėjai konsultavosi su žemėtvarkos specialistais, teismas padarė priešingą išvadą, jog jie nesidomėjo savo teisėmis, veikė nerūpestingai ir neatsargiai, dėl to prisidėjo prie materialinės žalos jiems atsiradimo. Be to, teismas neatsižvelgė į pareiškėjo J. M. paaiškinimus, duotus 2008 m. kovo 13 d. teismo posėdyje, pagal kuriuos E. K. nėra V. M. giminaitis, dėl to ne tik nepašalino prieštaravimo tarp byloje esančių aplinkybių, bet ir klaidingai įvertino kreditoriaus ir skolininko tarpusavio santykių pobūdį;
Žemesnės instancijos teismas
c) teismas nenustatė aplinkybių, patvirtinančių, jog pareiškėjai kokiu nors būdu darė įtaką ar spaudimą valstybės tarnautojams, kad šie priimtų palankius jiems neteisėtus aktus. Taip pat nenustatyta, jog pareiškėjai veikė bendrai su neteisėtus veiksmus padariusiais valstybės tarnautojais. Teismas tik nustatė, kad pareiškėjai konsultavosi su žemėtvarkos specialistais bei neteisingai nustatė, kad tarp Vilniaus miesto Žemėtvarkos skyriaus vyriausiojo specialisto E. K. ir V. M. yra giminystės ryšys. Todėl neaišku, kaip pareiškėjai vien tik teisės aktų nežinojimu prisidėjo prie žalos jiems atsiradimo tiek, kad atsakovas buvo visiškai atleistas nuo civilinės atsakomybės.
Šalies argumentai
Apeliantų teigimu, teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjai nepagrindė nurodyto materialinės žalos dydžio. Apeliantai pažymi, kad tiek bendrosios kompetencijos teismai, tiek ir administracinis teismas nustatė, jog pareiškėjai 2001 m. sausio 26 d. teisėtai iš G. O. už 15000 Lt įsigijo teisę atkurti nuosavybės teisės į V. O. priklausiusią žemę. Į šią žemę pareiškėjai pretenduoja ir dabar, nors su nagrinėjama byla tai nesusiję. 2001 m. sausio 26 d. pareiškėjai savo lėšomis ir rizika investavo į turtą - teisę susigrąžinti nuosavybėn žemės sklypą. Kai ši teisė bus realizuota ir pareiškėjai atgaus jiems priklausantį žemės sklypą, jo vertę nustačius rinkos kainomis, bus galima atsakyti, kiek ekonomiškai pasiteisino minėta investicija. Apeliantų manymu, šios investicijos ekonominė nauda negali būti įskaitoma į reikalaujamos atlyginti žalos dydį. Teisę į nuosavybės teisių atkūrimą pareiškėjai įgijo teisėtai ir dar iki to momento, kai valdžios institucijos priėmė neteisėtus aktus. Todėl, atlyginus reikalaujamą priteisti žalą, jie mano turį būti tokioje padėtyje, kokia buvo iki teisės pažeidimo, t.y. jiems lieka teisė į nuosavybės teisių atkūrimą, o kartu ir ekonominė rizika, priklausanti nuo grąžintino žemės sklypo vertės. Apeliantai teigia labai aiškiai nurodę, kokio dydžio žalą patyrė, ir pagrindę tai rašytiniais dokumentais, pagal kuriuos neteisėtai paskirtus sklypus jie pardavė po 25000 Lt kiekvienas. Pritaikius restituciją, iš jų reikalaujama į valstybės biudžetą sumokėti po 216000 Lt, todėl minėtų žemės sklypų kainų skirtumas (po 191000 Lt) yra žalos dydis, jis aiškus ir nebepakis priklausomai nuo jokių aplinkybių.
Atsiliepimas
Atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujanti Vilniaus apskrities viršininko administracija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Mano, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. kovo 13 d. sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas byloje esančiais įrodymais.
Atsakovo atstovas nurodo, jog apeliantai nepagrįstai teigia, kad nuosavybės teisių atkūrimas pareiškėjams į V. O. turėtą žemę pagal 2001 m. sausio 26 d. nuosavybės teisių perleidimo sutartį (registro Nr. 5-519), sudarytą tarp G. O. ir V. M., J. M., B. M., J. M. (dabar – V.), neturi ryšio su šia byla. Atsakovas pažymi, kad apeliantai turi teisę ne tik gauti vieną iki 0,20 ha ploto sklypą individualiai statybai Vilniaus mieste bendrosios dalinės nuosavybės teise pagal Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. liepos 19 d. įsakymu Nr. 2.3-7455-01 jiems nustatytą Nr. 1417B vietą Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje bei Grigiškių mieste turėtą žemę, eilėje, bet ir pasirinkti kompensavimo būdą už likusią 0,7280 ha ploto valstybės išperkamą žemę (Atkūrimo įstatymo 16 straipsnis). Pažymi, kad apeliantai nuosavybės teisių į žemę atkūrimo procedūrą vykdė per įgaliotą atstovą V. M., kurio veiksmų neginčijo.
Tretysis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo sprendimą priimti teismo nuožiūra, kadangi byloje priimtas sprendimas neturės įtakos savivaldybės administracijos teisėms ir pareigoms.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas netenkinamas.
Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės turtinė prievolė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.
Viešoji atsakomybė (CK 6.271 straipsnis) atsiranda esant trims būtinosioms sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (CK 6.246, 6.247, 6.249 straipsniai).
Pareiškėjai turtinę žalą sieja su Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismo 2006 m. vasario 20 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-601-101/2006. Šiuo sprendimu teismas patenkino Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio valstybės interesus, civilinį ieškinį, pripažino negaliojančiais VAV administracijos sprendimus, kuriais pareiškėjams buvo atkurtos nuosavybės teisės į V. O. žemę perduodant neatlygintinai nuosavybėn kiekvienam po naują 0,0900 ha žemės sklypą individualiai statybai (duomenys neskelbtini). Nustatęs, kad restitucija natūra negalima (pareiškėjai žemės sklypus buvo pardavę tretiesiems asmenims), teismas nusprendė, kad restitucija turi būti atlikta sumokant ekvivalentą pinigais - priteisė iš kiekvieno pareiškėjo į valstybės biudžetą po 216000 Lt (CK 1.80 straipsnio 2 dalis, 4.96 straipsnio 3 dalis, 6.145 straipsnio 1 dalis, 6.146 straipsnis, 6.147 straipsnio 2 dalis). Šis teismo sprendimas yra įsiteisėjęs (Vilniaus apygardos teismas 2006 m. birželio 6 d. nutartimi B. M., J. M., J. V. (M.) ir kitų atsakovų apeliacinius skundus atmetė, pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą; Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m. birželio 5 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą ir apeliacinės instancijos teismo nutartį paliko nepakeistus). Apeliantų prašomą priteisti žalą (po 191000 Lt kiekvienam) sudaro skirtumas tarp sumų, kurias teismas taikant restituciją priteisė iš kiekvieno pareiškėjo į valstybės biudžetą civilinėje byloje Nr. 2-601-101/2006 (po 216000 Lt), ir sumų, kurias pareiškėjai teigia gavę už suteiktus neatlygintinai nuosavybėn ir po to jų parduotus tretiesiems asmenims žemės sklypus (po 25000 Lt už kiekvieną sklypą). Pareiškėjai skunde pirmosios instancijos teismui akcentavo, kad nurodyto dydžio žalą jie realiai patirs pradėjus vykdyti teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-601-101/2006. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje pareiškėjai paaiškino, kad priteistų sumų į valstybės biudžetą nesumokėjo. Reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo motyvavo tuo, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-601-101/2006 yra nustatyti neteisėti valdžios institucijos (VAV administracijos) veiksmai, todėl valstybei pagal CK 6.271 straipsnį kyla pareiga atlyginti neteisėtais valdžios institucijos veiksmais padarytą žalą. Taip pat rėmėsi CK 6.251 straipsniu (žala turi būti atlyginta visiškai) bei CK 6.249 straipsnio 3 dalimi (būsimos žalos atlyginimo institutas). Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundą atmetė.
Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnio 2 dalį faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Iš Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2006 m. vasario 20 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-601-101/2006, taip pat apeliacinės ir kasacinės instancijos teismų nutarčių matyti, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija ir pareiškėjai buvo minėtos civilinės bylos proceso šalimis.
Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2006 m. vasario 20 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-601-101/2006 nustatė, kad G. O. ir V. P. O. pagal Atkūrimo įstatymą turėjo teisę atkurti nuosavybės teises į jų tėvui V. O. nuosavybės teise priklausiusią žemę buvusiame (duomenys neskelbtini) (dabar-Vilniaus miesto teritorija ). Teismas nustatė, kad 2001 m. sausio 26 d. notariškai patvirtintomis teisių į išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės atkūrimą perleidimo sutartimis G. O. ir V. P. O. savo teisę atkurti nuosavybės teises į žemę perleido 7 asmenims, tarp jų – J. M., B. M., J. V. (M.). Teismas nuosavybės teisių perleidimo sutarčių nepanaikino. Nustatė, kad jos buvo sudarytos laikotarpiu, kai pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalį teisę atkurti nuosavybės teisę buvo galima perleisti notariškai patvirtinta sutartimi kitiems asmenims. Teismas nustatė, kad teisių atkurti nuosavybės teises perėmėjams nuosavybės teisės į žemę buvo atkurtos pažeidžiant imperatyvias įstatymų nuostatas (Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalis, Žemės reformos įstatymo 10 straipsnis, Tvarkos 37 ir 106 punktai). G. O. ir V. P. O. turėjo teisę neatlygintinai nuosavybėn gauti du naujus žemės sklypus individualiai statybai Vilniaus mieste, tačiau neturėjo pirmumo teisės juos gauti.Teismas konstatavo, jog teisės atkurti nuosavybės teises perėmėjams nuosavybės teisės turėjo būti atkurtos tomis pačiomis sąlygomis ir tvarka kaip ir šių teisių perleidėjams. Tuo tarpu VAV administracija suteikė teisių atkurti nuosavybės teises perėmėjams po vieną atskirą žemės sklypą individualiai statybai Vilniaus mieste, t. y. vietoj dviejų buvo perduoti neatlygintinai nuosavybėn 7 nauji žemės sklypai individualiai statybai. Be to, šie žemės sklypai buvo suteikti nesilaikant Žemės reformos įstatymo 10 straipsnyje eiliškumo, t. y. nebuvo pasiūlyti asmenims, priskirtiems dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę pirmesnei eilei negu atsakovai civilinėje byloje. Konstatavęs minėtus įstatymų pažeidimus, teismas pripažino negaliojančiomis pažymas, išduotas VAV administracijos G. O. ir V. P. O. teisių perėmėjams dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų (tarp jų 2001 m. birželio 13 d. pažymas Nr. 654, 655, 656, išduotas J. M., B. M., J. M.), taip pat sprendimus, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemę perduodant neatlygintinai nuosavybėn po vieną žemės sklypą individualiai statybai (tarp jų - 2001 m. birželio 25 d. sprendimus Nr. 01-1446, Nr.01-1448, Nr. 01-1449 dėl nuosavybės teisių atkūrimo J. M., B. M., J. M.). Atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, kad J. M., B. M., J. V. (M.) žemės sklypus 2001 metais pardavė tretiesiems asmenims ir restitucija natūra negalima, teismas nusprendė, kad šiuo atveju restitucija turi būti atliekama kiekvienam pareiškėjui sumokant į valstybės biudžetą ekvivalentą pinigais – po 216000 Lt (CK 1.80 straipsnio 2 dalis, 4.96 straipsnio 3 dalis, 6.145 straipsnio 1 dalis, 6.146 straipsnis, 6.147 straipsnio 2 dalis).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs minimą civilinę bylą pagal atsakovų (tarp jų-J. M., B. M., J. V. kasacinius skundus, 2007 m. birželio 5 d. nutartimi palikdamas pirmosios instancijos teismo sprendimą ir apeliacinės instancijos teismo nutartį nepakeistus, be kita ko konstatavo, jog bendroji teisės taisyklė yra tokia, kad asmuo negali perleisti daugiau teisių, negu jų turi (CK 4.48 straipsnio 2 dalis, 4.21 straipsnis). Pagal šią taisyklę Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalies norma, kurioje įtvirtinta teisė perleisti teisę atkurti nuosavybės teises į žemę kitiems asmenims, negali būti aiškinama taip, kad kiti asmenys (šiuo atveju – ir atsakovai civilinėje byloje J. M., B. M., J. V. (M.) ir kt.) įgijo daugiau teisių, nei jų turėjo teisių perleidėjai (G. O. ir V. P. O.).Tokia taisyklė buvo įtvirtinta 2001 m. rugpjūčio 3 d. priimto Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2, 4, 6, 10, 16, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nuo 2001 m. rugpjūčio 17 d. Joje buvo nustatyta, kad neatsižvelgiant į piliečių, kurie pagal sutartį dėl teisės perleidimo įgijo teisę atkurti nuosavybės teises į miesto žemę, skaičių, šios teisės jiems atkuriamos tokiomis pat sąlygomis ir tvarka, kaip jos būtų atkuriamos šių teisių perleidėjui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas minimoje nutartyje taip pat konstatavo, kad nors ši norma žodine forma įtvirtinta vėliau negu buvo perleista nuosavybės teisės atkūrimo teisė, tačiau tai nereiškia, kad teisės perleidimo sutarčių sudarymo metu minėta bendroji taisyklė negaliojo ir įgijėjai įgijo daugiau teisių, nei jų turėjo perleidėjai.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. kovo 13 d. sprendime nurodė, kad valdžios institucijos (VAV administracijos) neteisėti veiksmai yra nustatyti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2006 m. vasario 20 d. sprendimu civilinėje byloje. Pareiškėjų reikalavimą dėl žalos atlyginimo teismas atmetė motyvuodamas tuo, jog pareiškėjai nepagrindė ir neįrodė materialinės žalos dydžio (teismo nuomone, žalos dydis galėtų būti nustatytas užbaigus nuosavybės teisių į žemę atkūrimo procedūrą, kadangi pareiškėjai nėra praradę teisės pagal perleidimo sutartį atkurti nuosavybes teises į V. O. priklausiusią žemę), be to, remdamasis civilinėje byloje Nr. 2-601-101/2006 bendrosios kompetencijos teismų nustatytais faktais, Vilniaus apygardos administracinis teismas nusprendė, kad pačių pareiškėjų didelis neatsargumas padėjo šiai žalai atsirasti (CK 6.282 straipsnio 1 dalis), todėl jie neįgijo teisės reikalauti priteisti iš valstybės dėl valdžios institucijos neteisėtų aktų atsiradusią materialinę žalą.
Apeliantų teigimu, turtinės žalos dydį jie teismui nurodė tiksliai ir aiškiai (po 191000 Lt kiekvienam) ir jokios aplinkybės jų nurodytos žalos dydžiui įtakos neturės, o teismo išvados dėl pareiškėjų didelio neatsargumo yra nepagrįstos, neatitinka CK 1.5 straipsnyje įtvirtintų teisingumo bei protingumo principų, teismas neteisingai taikė CK 6.248 straipsnio 2 ir 4 dalies bei CK 6.282 straipsnio 1 dalies nuostatas (apeliantų nuomone, teismas galėjo svarstyti dėl mišrios kaltės principo taikymo ir šalių atsakomybės paskirstymo proporcingai jų kaltei, o ne atmesti jų skundą visiškai).
Patikrinusi bylą (ABTĮ 136 straipsnis) teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas bylą išsprendė iš esmės teisingai, tačiau kolegija nesutinka su kai kuriais sprendimo motyvais, kuriais remdamasis teismas atmetė pareiškėjų skundą, ir juos pakeičia.
Kadangi pirmiau minėti bendrosios kompetencijos teismo sprendimas ir nutartys civilinėje byloje Nr. 2-601-101/2006 yra įsiteisėję, remiantis šioje civilinėje byloje nustatytais faktais (ABTĮ 58 straipsnio 2 dalis), valdžios institucijos (VAV administracijos) neteisėti veiksmai CK 6.271 straipsnio taikymo požiūriu yra nustatyti. Nagrinėjamu atveju turi būti nustatyta, ar yra kitos dvi viešajai atsakomybei atsirasti būtinosios sąlygos: žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 ir 6.249 straipsniai).
CK 6.249 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjai per viešosios atsakomybės institutą (CK 6.271 straipsnis) siekia, kad teismas pripažintų turtine žala ir priteistų jiems iš Lietuvos valstybės sumas, kurias pareiškėjai turės sumokėti į valstybės biudžetą vykdydami teismo sprendimą civilinėje byloje Nr.2-601-101/2006, kurioje teismas pripažino negaliojančiais VAV administracijos neteisėtus administracinius aktus, taikė restituciją ir priteisė iš pareiškėjų į valstybės biudžetą ekvivalentą pinigais (po 216000 Lt) už žemės sklypus, kuriuos pareiškėjai gavo neteisėtai, po to pardavė tretiesiems asmenims (teismo priteistas sumas pareiškėjai mažina 25000 Lt, kuriuos teigia gavę už kiekvieną parduotą sklypą). Sprendžiant, ar išlaidos, kurias pareiškėjai patirs vykdydami teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-601-101/2006, gali būti vertinamos kaip žala, turi būti įvertintos visos bylai reikšmingos aplinkybės.
Restitucijos esmė yra ta, kad asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai, arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio arba dėl to, kad prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos (CK 6.145 straipsnio 1 dalis). Restitucija yra šalių grąžinimas į status quo. Nagrinėjamu atveju yra reikšminga aplinkybė, kad teismui civilinėje byloje Nr. 2-601-101/2006 pritaikius restituciją ir ekvivalento pinigais būdu įpareigojus pareiškėjus grąžinti valstybei turtą, kurį jie atkuriant nuosavybės teises į žemę buvo įgiję iš valstybės neatlygintinai nuosavybėn neteisėtai, pareiškėjai teisės atkurti nuosavybės teises prasme buvo grąžinti į padėtį, buvusią iki neteisėto šių žemės sklypų įgijimo. Minimoje civilinėje byloje teismui nepripažinus negaliojančia 2001 m. sausio 26 d. nuosavybės teisių perleidimo sutarties, pagal kurią G. O.lygiomis dalimis perleido teisę į V. O. išlikusio nekilnojamojo turto (0,7280 ha žemės) nuosavybės teisių atkūrimą J. M., B. M., J. M. (V.), V. M., pareiškėjams išliko teisė atkurti nuosavybės teises į minėtą nekilnojamąjį turtą įstatymais nustatyta tvarka.Taigi pareiškėjai nėra praradę teisės gauti iš valstybės neatlygintinai nuosavybėn įstatymu numatyto dydžio vieną žemės sklypą individualiai statybai. Atsakovo atstovas 2007 m. liepos 19 d. įsakymu Nr. 2.3-7455-01 pareiškėjus jau yra įtraukęs į piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai, eilę. Apeliantai neneigia, jog jie pretenduoja, kad atkuriant nuosavybės teises į V. O. žemę jiems būtų suteiktas naujas žemės sklypas individualiai statybai, tačiau jie per viešosios atsakomybės institutą (CK 6.271 straipsnis) iš esmės siekia, kad valstybė jiems kaip žalą grąžintų ir tas pinigų sumas, kurias jie pagal teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-601-101/2006 pritaikius restituciją ekvivalento pinigais būdu turi sumokėti į valstybės biudžetą kaip kompensaciją už neteisėtai gautus neatlygintinai nuosavybėn tris žemės sklypus (neįskaitant už parduotus sklypus gautų sumų). Kolegijos vertinimu šis pareiškėjų interesas, atsižvelgus į nustatytus faktus, prieštarauja sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principams.
Teisėjų kolegija pažymi, kad neteisėtai įgytus iš valstybės tris žemės sklypus pareiškėjai gavo iš valstybės neatlygintinai. Gautus žemės sklypus pareiškėjai per savo įgaliotą atstovą nedelsdami pardavė (sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo priimti 2001 m. birželio 25 d., J. M. (V.) ir B. M. suteiktų sklypų pardavimo sutartys sudarytos 2001 m. rugpjūčio 1 d., J. M. – 2001 m. rugsėjo 11 d.). Žemės sklypų pirkimo – pardavimo sutartyse nurodyta, kad kiekvienas žemės sklypas buvo parduotas už 25000 Lt (civilinė byla Nr. 2-601-101/2006, 1 t., 81,82,84 l.). Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas civilinėje byloje nusprendęs, kad restitucija natūra negalima (pareiškėjai žemės sklypus pardavė tretiesiems asmenims, kurie laikytini sąžiningais įgijėjais) ir atsakovai civilinėje byloje privalo atlyginti žemės sklypų vertę pagal CK 6.147 straipsnio 2 dalyje nustatytas taisykles (verte, buvusia turto gavimo, sužalojimo ar perleidimo arba restitucijos metu, atsižvelgiant į tai, kuriuo metu to turto vertė buvo mažiausia), nustatė, jog mažiausia atsakovams neatlygintinai nuosavybėn suteiktų žemės sklypų rinkos kaina buvo šių sklypų pardavimo tretiesiems asmenims metu – po 216000 Lt. Pareiškėjai gautus neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypus parduodami už tas sumas, kurios nurodytos žemės sklypų pardavimo tretiesiems asmenims sutartyse (po 25000 Lt už kiekvieną žemės sklypą), elgėsi pagal savo riziką. Todėl pareiškėjų nurodyta aplinkybė, kad tarp sumų, kurias teismas, taikydamas restituciją, priteisė iš pareiškėjų į valstybės biudžetą, ir sumų, kurias pareiškėjai nurodo gavę iš trečiųjų asmenų už parduotus žemės sklypus, susidaro skirtumas, nesuteikia pagrindo šį skirtumą traktuoti kaip turtinę žalą.
Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes pareiškėjų nurodytos išlaidos, kurias jie patirs vykdydami teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-601-101/2006 ir pritaikius restituciją ekvivalento pinigais būdu kompensuos valstybei už neteisėtai iš jos gautus neatlygintinai nuosavybėn ir po to parduotus žemės sklypus, žalai (CK 6.249 straipsnio 1 dalis) nepriskirtinos. Nenustačius, viešajai atsakomybei atsirasti būtinosios sąlygos – žalos, negali būti ir trečiojo viešosios atsakomybės elemento - priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos (CK 6.249 straipsnis), o nesant bent vieno iš trijų viešosios atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas pagal CK 6.271 straipsnį negalimas. Todėl pareiškėjų reikalavimas dėl žalos atlyginimo negali būti tenkinamas.
Be to, kolegija pažymi, kad net ir tuo atveju, jei būtų pagrindas CK 6.249 straipsnio 1 dalies prasme pripažinti, jog pareiškėjai patyrė atitinkamo dydžio žalą, jos priteisimas pareiškėjams šiuo konkrečiu atveju nebūtų galimas dėl civilinėje byloje Nr. 2-601-101/2006 teismų nustatytų faktų (ABTĮ 58 straipsnio 2 dalis). Apeliantai akcentuoja, kad atkuriant nuosavybės teises į žemę atsakovo veiksmai buvo neteisėti. Tačiau minimoje civilinėje byloje taip pat yra nustatytas ir pareiškėjų veiksmų neteisėtumas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m. birželio 5 d. nutartyje nustatė, kad J. M., B. M., J. V. (M.), taip pat juos pagal įgaliojimą atstovavęs V. M.) savo teises, nors ir per administracinius valstybės organus, įgyvendino pažeisdami imperatyviąsias įstatymo normas. Konstatavo, kad pagal CK 1.80 straipsnio nuostatas imperatyviosioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Atsakovai (tarp jų – J. M., B. M., J. V. (M.) tokias normas pažeidė, todėl žemės sklypų suteikimas jiems yra niekinis. Toje pačioje nutartyje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės. Tai reiškia, kad asmuo turi žinoti įstatymus ir elgtis taip, kad jų nepažeistų. Pažeidus įstatymą, atsiranda atitinkamos teisinės pasekmės. Remdamasis civilinėje byloje esančiais E. K., V. M. ir kitų asmenų apklausų protokolais (civilinė byla Nr. 2-601-101/2006, T. 1, b. l. 90-97), Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nustatė, jog apie tai, kad nuosavybės teisės atkuriamos pažeidžiant imperatyviąsias Atkūrimo įstatymo normas, atsakovai (tarp jų – V. M., J. M., B. M., J. V. (M.) turėjo žinoti. Juolab, kad byloje yra duomenų, jog jie tiesiogiai bendravo ir buvo konsultuojami V. M. giminaičio E. K., dirbusio Vilniaus miesto Žemėtvarkos skyriaus vyriausiuoju specialistu. Taigi nagrinėjamu atveju teismo yra nustatyta, kad tiek viešojo administravimo subjekto, priėmusio administracinius aktus dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjams (VAV administracijos), tiek pačių pareiškėjų veiksmai buvo akivaizdžiai neteisėti: pareiškėjai piktnaudžiavo teise, pažeidė reikalavimą elgtis sąžiningai (siekė gauti daugiau teisių, negu įgijo iš perleidėjų), o VAV administracija nesielgė taip, kaip turėjo elgtis pagal įstatymus, reglamentuojančius nuosavybės teisių į miesto žemę atkūrimą. Pareiškėjai, įgyvendindami savo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, pažeisdami imperatyvias įstatymo normas, siekė gauti iš valstybės ir gavo neatlygintinai nuosavybėn daugiau žemės sklypų individualiai statybai, negu galėjo gauti Vilniaus mieste pagal Atkūrimo įstatymą ir kitus teisės aktus bei teisės atkurti nuosavybės teises perleidimo sutartį (vietoj vieno - tris, o visa pareiškėjų šeima, įskaitant ir V. M. - keturis), o VAV administracija priėmė imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujančius ir iš esmės neteisėtus administracinius aktus dėl nuosavybės teisių pareiškėjams atkūrimo. Šių administracinių aktų pripažinimą neteisėtais ir restitucijos taikymą inicijavo prokuroras, ginantis valstybės interesą. Konstatavus, kad abi šalys veikė neteisėtai, teismui atsiranda teisė taikyti CK 6.282 straipsnio 1 dalies nuostatas ir reikalavimą dėl žalos atlyginimo, net ir tuo atveju, jei yra nustatomos visos trys viešosios atsakomybės (CK 6.271 straipsnis) būtinosios sąlygos (CK 6.246, 6.247, 6.249 straipsniai), atmesti.
Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas bylą išsprendė iš esmės teisingai. Tenkinti pareiškėjų apeliacinį skundą remiantis jame išdėstytais argumentais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
pareiškėjų J. M., B. M. ir J. V. apeliacinį skundą atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. kovo 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.