Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2A–78–544/2010

N UTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2010 m. vasario 23 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Birutės Valiulienės, kolegijos teisėjų Ramunė Čeknienė (pranešėja) ir Birutės Jonaitienės, sekretoriaujant Vilmai Daukšienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės UAB „Auto 1“ apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2009 m. spalio 21 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Raliga“ ieškinį atsakovei UAB „Auto 1“ dėl 70 104,61 Lt skolos ir palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

1.Šalių sudarytos sutartys dėl pervežimo paslaugų yra su atidedamąja sąlyga, todėl yra sąlyginiai sandoriai. Tol, kol ieškovas tinkamai neįvykdys sutartimis prisiimtų įsipareigojimų ir nepateiks dviejų CMR važtaraščių originalų, atsakovas nežino, ar CK 1.66 str. 2 d. prasme atsiras atidedamoji sąlyga, su kurios buvimu siejama atsakovės pareiga atsiskaityti už paslaugas. Ieškovė neįvykdė pareigos pateikti atsakovei du CMR važtaraščių originalus, todėl neįvykdė sutartimi prisiimtos pareigos, su kurios tinkamu įvykdymu siejamas atsakovės pareigos atsiskaityti atsiradimas;

2.CMR konvencijos 5 str. 1 d. nuostata, kad važtaraštis rašomas trimis egzemplioriais, kuriuos pasirašo siuntėjas ir vežėjas, nustato minimalius reikalavimus, bet ne imperatyvų draudimą susitarti dėl didesnių reikalavimų. Tai, kad šalys savo valią išreiškė devyniose sutartyse, parodo laisvą jų valią dėl šios sutarties sąlygos.

3.Pripažinus, kad minėtą ginčijama sąlyga yra negaliojanti ir neturi jokio ryšio su atsakovo pareigos sumokėti atsiradimo momentu, galiotų sutarties sąlyga, jog atsakovė privalo sumokėti po vieno CMR važtaraščio originalo pateikimo, kas atitiktų pažodinį CMR konvencijos aiškinimą. Tokiu atveju atidedamąja sąlyga būtų vieno CMR važtaraščio originalo pateikimas, todėl atsakovui pareiga sumokėti atsirastų tik po vieno CMR važtaraščio originalo pateikimo, o ne bet kuriuo nepagrįstai ieškovo nurodytu momentu. Teismas skundžiamame sprendime nenurodė jokio konkretaus momento, nuo kurio būtų skaičiuojamas 45 dienų terminas ieškovo pateiktų PVM sąskaitų-faktūrų apmokėjimui. Ieškovė nepateikė nei vieno CMR važtaraščio originalo. Atsakovė nėra ieškovės gabentų krovinių savininkas, todėl atsakovė ieškovės pateiktus važtaraščius privalo pateikti gabentų krovinių savininkams, ir tai yra būtina sąlyga gauti apmokėjimą už tinkamą sutartinių teisinių santykių įvykdymą iš trečiųjų asmenų.

4. Šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus. Teiginys, kad ieškovė pateikė atsakovei PVM sąskaitas-faktūras, kuriomis įformino paslaugų suteikimą pagal sutartis bei pateikė važtaraščius, yra klaidingas, nepagrįstas ir neteisėtas. Atsakovei nebuvo perduoti CMR važtaraščiai ir jų pagrindu išrašytos PVM sąskaitos faktūros Nr. RAL01928, Nr. RAL 01930, Nr. RAL 01931, Nr. RAL 01932, Nr. RAL 01933, Nr. RAL 01938, Nr. RAL 01939. Atsakovei žinoma tik apie dvi PVM sąskaitas-faktūras Nr. RAL01922 ir Nr. RAL01927, pagal kurias atsiskaityta. Ieškovė nepateikė įrodymų ir neįrodė, kad tinkamai įteikė atsakovei CMR važtaraščių originalus (CPK 12, 178 str.). Kadangi pakvitavimo dėl tinkamo šios pareigos įvykdymo nėra, akivaizdu, kad CMR važtaraščiai nebuvo perduoti (b. l. 50-58).

3.Pakvitavimas yra viena iš priemonių, siekiant įrodyti, kad prievolė įvykdyta tinkamai, tačiau tai, kad ieškovė nepateikė atsakovės išduoto pakvitavimo, nenuginčija vežimo paslaugų suteikimo tinkamumo. Tai, kad paslaugos tinkamai suteiktos patvirtina pateikti CMR važtaraščiai su krovinių gavėjų parašais/antspaudais. Esant ginčui tarp šalių pakvitavimas nebūtų buvęs suteiktas, todėl šalis prarastų įrodinėjimo teisę vien dėl neteisėtų kitos šalies veiksmų. Pareiga atsiskaityti už suteiktas paslaugas galioja nuo paslaugos suteikimo praėjus 30 dienų (terminas per kurį turėjo būti pateikti CMR važtaraščiai). Todėl PVM sąskaitų-faktūrų nepateikimas ar pateikimas neturi įtakos pareigos sumokėti ieškovei už suteiktas paslaugas vykdymui, nes tai yra viešosios, o ne civilinės teisės dalykas (b. l. 73-76).

Apeliacinis skundas atmestinas, o Utenos rajono apylinkės teismo 2009 m. spalio 21 d. sprendimas paliktinas nepakeistu (CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas ištyrė teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai išaiškino ir taikė teisės normas, tinkamai motyvavo savo išvadas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 185 str., 263 str. 1 d.). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, argumentais ir motyvais, dėl kurių buvo nutarta preliminarų sprendimą pakeisti ir priimti galutinį sprendimą ieškinį tenkinti iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje šalių ginčas kilęs iš kelių transporto priemonėmis vežamo krovinio teisinių santykių, todėl teismas pagrįstai šalių ginčui taikė Ženevos 1956m. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (CMR) normas. Teisėjų kolegijos nuomone, apeliacinio skundo argumentai vertinami nepagrįstais dėl šių motyvų.

Byloje nustatyta ir atsakovas to neginčija, kad šalys buvo sudarę krovinių pervežimo sutartis, kurių pagrindu ieškovė įsipareigojo pervežti atsakovės krovinius maršrutu Utena – Nižnij Novgorod: 2008-12-03 sutartis Nr. 08124371, 2008-12-17 sutartis Nr. 08124637, 2008-12-15 sutartis Nr. 08124608, 2008-12-09 sutartis Nr. 08124473, 2008-12-09 sutartis Nr. 08124475, 2008-12-09 sutartis Nr. 08124474, 2008-12-15 sutartis Nr. 08124609, 2008-12-17 sutartis Nr. 08124638, 2008-12-17 sutartis Nr. 08124639 (1 t., b. l. 26, 29, 32, 35, 39, 43, 47, 50, 53). Parvežusi krovinius ieškovė pateikė atsakovei apmokėjimui PVM sąskaitas-faktūras (2008-12-15 PVM sąskaita-faktūra Serija RAL01922, 2008-12-22 PVM sąskaita-faktūra Serija RAL01927, 2008-12-22 PVM sąskaita-faktūra Serija RAL01928, 2008-12-23 PVM sąskaita-faktūra Serija RAL01930, 2008-12-23 PVM sąskaita-faktūra Serija RAL01931, 2008-12-23 PVM sąskaita-faktūra Serija RAL01932, 2008-12-23 PVM sąskaita-faktūra Serija RAL01933, 2008-12-29 PVM sąskaita-faktūra Serija RAL01938, 2008-12-29 PVM sąskaita-faktūra Serija RAL01939 (1 t., b. l. 25, 28, 31, 34, 38, 42, 46, 49, 52). Taip pat ieškovė atsakovei pateikė CMR važtaraščius su krovinio gavėjo parašais ir spaudais, kurie patvirtina krovinių pristatymą gavėjui bei pristatymo laiką. Šalys 2009-07-20 pasirašė skolų tarpusavio atsiskaitymo aktą, pagal kurį buvo užskaityta 10.192,67 Lt atsakovės skola ieškovei (1 t., b. l. 55). Iš pateiktų įsiskolinimo paskaičiavimų (1 t., b. l. 56, 125) matyti, kad atsakovės skola pagal sudarytas pervežimo sutartis ieškinio padavimo teismui dieną (2009-07-24) buvo 70.104,62 Lt. Po ieškinio pateikimo teismui atsakovė 2009-07-27 sumokėjo 6.215,04 Lt, todėl liko skolinga ieškovei virš nurodytu pagrindu 63 889,57 Lt, kuriuos teismas pagrįsta ir teisėtai priteisė iš atsakovės. Tarpusavio skolos užskaitymo akto sudarymas ir skolų užskaitymas, taip pat dalinis skolos sumokėjimas pagal dokumentus, kurių teisėtumas ir pagrįstumas atsakovės įvairiai interpretuojamas, patvirtina, kad atsakovė iš esmės pripažino, jog ieškovė aptartas pervežimo paslaugas pagal minėtus dokumentus atsakovei suteikė tinkamai ir krovinius jų gavėjams pristatė be trūkumų ir savalaikiai. Byloje nėra jokių įrodymų, kad krovinių gavėjai bent vienai iš šalių būtų pateikę pretenzijas dėl netinkamo pervežimo sutarties vykdymo.

Teisėjų kolegija nesutinka su atsakovės nuomone, kad sandoriai dėl pervežimo paslaugų suteikimo buvo sudaryti su atidedamąja sąlyga (LR CK 1.66 str. 1, 2 dalys), todėl atsakovei pareiga apmokėti už gautas paslaugas atsirastų tik po to, kai jam būtų pateikti du CMR originalai su gavėjų antspaudais. LR CK 1.66 str. 2 d. nustato, kad sandoris laikomas sudarytu su atidedamąja sąlyga, jeigu šalys sandoriu nustatomų teisių ir pareigų atsiradimą padarė priklausomą nuo aplinkybės, kurios buvimas ar nebuvimas nežinomas. Tam, kad sandoris būtų pripažintas sąlyginiu, aplinkybės turi atitikti šiuos reikalavimus: sandorio sudarymo metu nėra žinoma, bus tokios aplinkybės ar jų nebus; sandorio sudarymo metu nėra šių aplinkybių; aplinkybės nepriklauso nuo sandorio šalių valios ar veiksmų, kuriais siekiama teisinio rezultato – sukurti civilines teises ir pareigas. Nurodytų sąlyginio sandorio reikalavimų byloje nenustatyta. Krovinio pervežimo sutarčių 7 p. nuostatos, kad ieškovas turi pateikti du CMR originalus su gavėjų antspaudais, kad atsakovei atsirastų pareiga apmokėti už suteiktas paslaugas, negalima laikyti nuo ieškovės nepriklausančia aplinkybe. Važtaraščių pateikimas yra šalies veiksmas, priklausantis nuo jos valios. Šiuo atveju Konvencijos 5 str. nustatyta, kad išduodami trys važtaraščio egzemplioriai (siuntėjui, gavėjui, vežėjui). Todėl ieškovė neturi galimybės pateikti atsakovei dviejų važtaraščių originalų. Jeigu sandorio sudarymo metu buvo aišku, kad sąlygos neatsiras, tai sandoris laikomas besąlyginiu, kai ta sąlyga yra atidedamoji (CK 168.2 str.). Todėl galima daryti išvadą, kad šalys nustatė atidedamąjį terminą pareigos sumokėti už suteiktas paslaugas įvykdymui. Atidedamasis terminas nukelia vėlesniam laikui prievolės vykdymą, bet ne jos galiojimą. CK 6.34 str. 1 d. nustatyta, jeigu tam tikros aplinkybės nėra, prievolė su atidedamuoju terminu vykdytina nuo tos dienos, kurią ta aplinkybė normaliai turėjo atsirasti. Krovinio pervežimo sutarčių 7 p. nustatyta, kad terminas apmokėti už gautas paslaugas yra 45 dienų bėgyje po dviejų CMR originalų su gavėjų antspaudais pateikimo atsakovui. CMR grąžintini atsakovei 30 dienų laikotarpyje nuo užsakymo atlikimo. Vadinasi, aplinkybė turėjo atsirasti praėjus 30 dienų po užsakymo atlikimo, todėl laikytina, kad tuomet atsirado prievolė sumokėti už suteiktas paslaugas.

LR CK 1.13 str. nustatyta, jei LR tarptautinėse sutartyse nustatytos kitokios taisyklės, negu tos, kurias numato šis kodeksas ir kiti LR įstatymai, taikomos LR tarptautinių sutarčių normos. Pagal CMR konvenciją tarptautinio vežimo keliais sutartis – tai susitarimas, kuriuo viena šalis (vežėjas) įsipareigoja pervežti krovinį, o kita šalis (siuntėjas) įsipareigoja už pervežtą krovinį sumokėti. UAB „Ragila“ savo pareigą pervežti krovinį įvykdė bei įgijo teisę į užmokestį. Pagal CMR konvencijos 5 str. išduodami trys važtaraščiai (siuntėjui, gavėjui ir vežėjui). Kolegija nesutinka su atsakovės argumentu, kad CMR konvencijos šalys narės neturėjo tikslo apriboti sutarties laisvės principo, nustatant ne minimalius reikalavimus, o imperatyvų draudimą, neleidžiantį susitarti dėl didesnių reikalavimų, todėl ieškovas ir atsakovas teisėtai susitarė dėl didesnio pateiktinų važtaraščių kiekio. CMR konvencijos 41 str. nustatytas imperatyvus konvencijos pobūdis. Nepažeidžiant 40 str. nuostatų, visi susitarimai, kuriais tiesiogiai ar netiesiogiai nukrypstama nuo šios Konvencijos, laikomi negaliojančiais. Tokio susitarimo negaliojimas nesukelia kitų sutarties nuostatų negaliojimo (CMR konvencijos 41 str. 1 p.). Negaliojančiomis pripažįstamos visos sąlygos, kurios įrodymų naštą gali perkelti kitai pusei (CMR konvencijos 41 str. 2 p.). CMR konvencija nereguliuoja pervežimo sutarties turinio bei formos. Tai reiškia, kad dėl vežimo gali būti susitarta bet kokia forma, t. y. ne tik surašant šalių pasirašomą dokumentą, bet apsikeičiant raštais, užsakymais, telegramomis, telefonogramomis, telefakso pranešimais ar kitais telekomunikacijų įrengimais perduodama informacija, taip pat žodžiu. Važtaraštis yra vežimo sutartį ir jos sąlygas patvirtinantis dokumentas, kuris yra įrodymas, kad yra sudaryta vežimo sutartis ir kad krovinys perėjo vežėjo dispozicijon, nebent bus įrodyta priešingai. Važtaraščio praradimas ar neteisingas užpildymas, jei vežimas įvyko, taip pat negalėtų būti pagrindas paneigti susitarimo dėl pervežimo buvimo bei vežimo sutarties aiškinimo pagal CMR konvenciją. Vežėjas negali būti atleistas nuo atsakomybės tik dėl to, kad nėra važtaraščio. Kita vertus, važtaraščio praradimas ar neteisingas užpildymas, jei vežimas įvyko, taip pat negalėtų būti pagrindas paneigti pervežimo buvimo. Siuntėjas negali būti atleistas nuo atsakomybės tik dėl to, kad nėra važtaraščio. Pagal CMR konvencijos 5 str. išduodami trys važtaraščio egzemplioriai. Tarptautinės kelių sąjungos (IRU) parengta pavyzdinė važtaraščio forma, pagal kurią siuntėjui paliekamas raudonas važtaraščio egzempliorius, vežėjui žalias, krovinio gavėjui mėlynas ir vietiniams nacionaliniams tikslams – juodas. Tinkamai patvirtintos kopijos arba fotokopijos, galinčios būti reikalingos muitinės ir kitokiems formalumams atlikti, gali būti išduodamos neribotu kiekiu. Pristačius krovinį į paskirties vietą, gavėjas turi teisę pareikalauti iš vežėjo jam perduoti antrąjį važtaraščio egzempliorių ir krovinį parašu patvirtindamas apie krovinio gavimą (CMR 13 str.). Taigi CMR įtvirtinta nuostata, kurios pasekoje vežėjas gali nebeturėti nei vieno CMR važtaraščio originalo.

Prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei įstatymo nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, draudžiama vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę. Visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes (LR CK 6.38 str., 6.59 str., 6.193 str.). Byloje nustatyta, kad ieškovas įvykdė pareigą atlikti krovinio pervežimo paslaugas, todėl teismas pagrįstai nustatė, kad atsakovas turi pareigą už pervežtą krovinį sumokėti likusią nesumokėtą 63 889,57 Lt sumą, 6 % metines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.

Tai, kad yra įsiteisėjusi Vilniaus apygardos teismo nutartis iškelti atsakovei UAB „AUTO 1“ bankroto bylą, nesudaro pagrindo šią bylą perduoti nagrinėti Vilniaus apygardos teismui CPK 163 str. 5 p., 166 str. 2 d. pagrindais, nes šiuo atveju byla ne nagrinėjama, bet jau išnagrinėta pirmosios instancijos teismo, tik teismo sprendimas dar neįsiteisėjęs. Apelianto apeliacinio skundo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo negali išnagrinėti Vilniaus apygardos teismas, nes jis bylą dėl UAB „AUTO 1“ bankroto nagrinėja pirmąja instancija. CPK 83 str. 1 d. 8 p. pagrindu iš atsakovės nebepriteisiamas žyminis mokestis už apeliacinį skundą, kurio mokėjimas buvo atidėtas, nes įsiteisėjus nutarčiai iškelti bankroto bylą atsakovė tapo atleista nuo žyminio mokesčio sumokėjimo pagal įstatymą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi išdėstytu ir CPK 326 str. 1 d. 1 p.

NUTARIA:

Utenos rajono apylinkės teismo 2009 m. spalio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.