- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2011-12-19
- Bylos Nr.
- Iv-613-484/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02237-2010-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Ina Kirkutienė
- Pareiškėjas
- M. Š.
- Atsakovas
- Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Ina Kirkutienė, sekretoriaujant Vidai Verikienei, dalyvaujant atsakovo atstovui Rišardui Jaščaninui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. Š. skundą atsakovui Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas M. Š. kreipėsi į teismą su skundu ir prašo priteisti jo naudai iš atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – VSAT prie LR VRM) 2007 metų gruodžio bei 2008 metų lapkričio mėnesiais neišmokėtą darbo užmokesčio dalį – 966,62 Lt (b.l.1-2).
Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2006-07-20 dirba VSAT prie LR VRM Operatyvinės veiklos valdyboje vyriausiojo specialisto pareigose. Atsakovas VSAT prie LR VRM, apskaičiuodamas jo 2007-2008 metų darbo užmokestį, vadovavosi Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalimi (2002-04-23 ir 2007-06-07 redakcijos) ir taikė bendrą mokamų priedų ir priemokų dydžio (sumos) ribojimą, numatantį, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Kadangi pareiškėjo darbo užmokesčių priedų ir priemokų suma viršijo šią ribą, 2007-2008 metais susidarė darbo užmokesčio nepriemoka. Pažymėjo, kad Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimu Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalis pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai. Pareiškėjo teigimu, pripažinus buvusį teisinį reguliavimą, remiantis kuriuo jis negavo priklausančio darbo užmokesčio dalies, antikonstituciniu, darbdaviui atsirado pareiga išmokėti jam negautą darbo užmokesčio dalį. Atkreipė dėmesį, kad laikotarpis, už kurį jis prašo priteisti darbo užmokesčio nepriemoką, neviršija Darbo kodekso 298 straipsnyje nustatyto termino.
Atsiliepimas
Atsakovas VSAT prie LR VRM su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodė, kad atsakovo sprendimai riboti pareiškėjui priedus ir priemokas yra įvykdyti iki Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo paskelbimo, todėl Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalis, nustatanti, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo sprendimo įsigaliojimo, neišmokėtai pareiškėjo darbo užmokesčio daliai netaikytina.
Siekiant nepažeisti konstitucinio visų asmenų lygybės įstatymui ir teismui principo teismų praktika iš esmės analogiškose bylose formuojama vieninga linkme, todėl atsižvelgiant į visuotinai žinomą aplinkybę – sunkią Lietuvos valstybės turtinę padėtį, jei teismas priimtų palankų pareiškėjui sprendimą, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 6 dalimi ir Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalimi prašo sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams (b. l. 11-12).
Atsakovo atstovas teisme prašė dėl pareiškėjo reikalavimo taikyti Darbo kodekso 298 straipsnyje nustatytą senaties terminą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas.
Nustatyta, kad pareiškėjas 2007-2008 metais dirbo VSAT prie LR VRM Operatyvinės veiklos valdyboje vyriausiojo specialisto pareigose (b. l.4-7).
VSAT prie LR VRM darbuotojo asmeninių darbo užmokesčio kortelių duomenimis nustatyta, kad VSAT prie LR VRM dėl priedų ir priemokų sumai taikomo 70 procentų pareiginės algos ribojimo už darbą 2007 metų gruodžio mėnesį ir 2008 metų lapkričio mėnesį pareiškėjui neišmokėjo dalies darbo užmokesčio (b. l. 4-5, 6-7).
Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio klausimus reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) VI skyriaus 23-26 straipsnių nuostatos, kurios, remiantis VTĮ 4 straipsnio 2 dalimi, yra be išlygų taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams.
VTĮ (2002-04-23 redakcija Nr. IX-855) 23 straipsnyje nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro pareiginė alga, priedai ir priemokos.
VTĮ 23 straipsnio 2 dalyje (2002-04-23 redakcija Nr. IX-855) nustatytas valstybės tarnautojams mokamų priedų ir priemokų bendro dydžio (sumos) apribojimas – priedų ir priemokų suma negalėjo viršyti 70 procentų pareiginės algos.
VTĮ (2002-04-23 redakcija Nr. IX-855) 25 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės tarnautojams mokami šie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą (toliau-tarnybos stažas); 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; 3) už laipsnį; 4) už diplomatinį rangą. VTĮ 25 straipsnio 7 dalyje (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-855 redakcija) nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 4 punktuose nustatyti priedai negali viršyti 55 procentų pareiginės algos. VTĮ 23 straipsnio 1 dalyje (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-855 redakcija) buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos, o 2 dalimi nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos.
Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4, 10, 16, 16¹, 17, 23, 26, 37, 41, 42 straipsnių pakeitimo ir papildymo, Įstatymo papildymo 26¹, 43¹, straipsniais ir 3 priedo II skyriaus pakeitimo įstatymo, priimto 2008-12-09, 6 straipsniu (2007-06-07 įstatymo Nr. XI-53 redakcija) buvo pakeistas ir papildytas VTĮ 23 straipsnis, kurio 2 dalis numatė, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Į šią sumą neįskaitomas šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą bei šio įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.
Pareiškėjas kelia ginčą dėl Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatyto darbo užmokesčio priedų ir priemokų dydžio ribojimo, dėl kurio jis negavo viso jam priklausančio darbo užmokesčio už darbą 2007 m. gruodžio ir 2008 m. lapkričio mėnesiais.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad Lietuvos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708; 2007 m. birželio 7 d. redakcija; Žin., 2007, Nr. 69-2723) ta apimtimi, kuria jame nebuvo teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Pagal Konstitucinio Teismo 2011-10-25 nutarime pateiktas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas, inter alia susijusias su neįvykdyto sprendimo samprata Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011-11-14 nutartyje (a.b. Nr. A575-1831/2011) konstatavo, kad iš Konstitucijos, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalies, nuostatų kylantis reikalavimas asmens teises ginti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai, suteikia teisę pareiškėjui teisme reikalauti teisingai atlyginti už tą darbą, kuris liko faktiškai neapmokėtas dėl Valstybės tarnybos įstatyme įtvirtinto apribojimo taikymo. Atitinkamai teisingu atlyginimu už darbą, kuris liko neatlygintas dėl minėtos legislatyvinės omisijos, gali būti darbo užmokesčio dalies, kuri būtų buvusi, bet dėl Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-855, 2007-06-07 įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) nustatytos ribos taikymo nebuvo išmokėta, sumokėjimas. Teismui nevykdant iš Konstitucijos kylančios ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (pvz., 2006-08-08 sprendimas) pripažįstamos teismo pareigos ad hoc šalinti Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo spragas ir nepriteisiant pareiškėjui teisingo atlyginimo už faktiškai atliktą darbą, įstatyminis reguliavimas, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikomas. Tačiau tai nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, numatančia, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Kaip yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, šiuo konstituciniu imperatyvu yra siekiama, kad nebūtų taikomas Konstitucijai prieštaraujantis teisės aktas (jo dalis); kad dėl tokio teisės akto (jo dalies) taikymo neatsirastų antikonstitucinių teisinių padarinių; kad nebūtų pažeistos asmens teisės; kad asmuo, kuriam būtų taikytas Konstitucijai ar įstatymui priešingas teisės aktas, dėl to nepagrįstai neįgytų jam nepriklausančių teisių ar atitinkamo teisinio statuso (Konstitucinio Teismo 2011-05-11 nutarimas).
Taigi, tai, kad ne viso darbo užmokesčio mokėjimo pareiškėjui metu dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo taikymą numatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai, nepaneigia pareiškėjo teisės į neišmokėto darbo užmokesčio priteisimą. Jeigu asmuo kreipiasi į teismą įstatymo nustatytais terminais, jis turi teisę į tai, kad būtų atsižvelgiama ir į vėliau priimtą Konstitucinio Teismo nutarimą dėl ginčo teisiniams santykiams taikytinų teisės normų konstitucingumo.
Išplėstinė teisėjų kolegija 2011-11-14 nutartyje (a.b. Nr. A575-1831/2011) konstatavo, kad teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu 3 metų ieškinio senaties terminu (DK 27 str. 2 d.). DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad maksimalus bendrasis ieškinio senaties terminas reikalavimams, kylantiems iš darbo teisinių santykių, yra treji metai, jei darbo įstatymai nenustato sutrumpintų ieškinio senaties terminų atskiriems reikalavimams. Ieškinio senatis tai laiko tarpas per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). Atitinkamais atvejais šis terminas apibrėžia laiko tarpą, per kurį asmuo gali teismine tvarka apginti savo teises, be kita ko, kylančias iš Konstitucijos. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad bylose dėl neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo DK 27 str. 2 d. nustatytas bendrasis 3 metų senaties terminas skaičiuotinas nuo pareiškėjo skundo padavimo teismui dienos (žr. LVAT 2011-11-14 nutartį a.b. Nr. A575-1839/2011).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo priteisti neišmokėto darbo užmokesčio, susidariusio 2007-2008 metais dėl priedų ir priemokų sumai taikomo 70 procentų pareiginės algos ribojimo.
Nustatyta, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi 2010-07-29, t. y. laikydamasis valstybės tarnautojų reikalavimams dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytino Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatyto trejų metų senaties termino, todėl jis turi teisę į dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo taikymo neišmokėto darbo užmokesčio priteisimą už 2007 m. liepos mėn. iki 2010 m. liepos mėn.
Vadovaujantis VSAT prie LR VRM pažymų duomenimis, nustatyta, kad atsakovas dėl priedų ir priemokų sumai taikyto pareiginės algos ribojimo už darbą 2007 m. gruodžio mėn. pareiškėjui nesumokėjo 4,03 Lt 2008 m. lapkričio mėn.- 962,59 Lt (b. l. 4-5, 6-7). Iš viso pareiškėjui neišmokėta 966,62 Lt. Ginčo dėl pateiktoje pažymoje užfiksuotų duomenų nėra. Būtent ši suma ir priteistina pareiškėjui iš atsakovo.
Atsakovas prašo dėl sunkios Valstybės turtinės padėties sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams (b. l. 11-12).
Administracinių bylų teisenos įstatymo 97 straipsnis reglamentuoja teismo sprendimų vykdymą, šio straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, jog neįvykdyti teismo sprendimai dėl priteistų sumų išieškojimo vykdomi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, įtvirtinta, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo vykdymą atidėti.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad teismų praktika iš esmės analogiškose bylose turi būti formuojama vieninga linkme, todėl remiantis Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010-07-08 sprendimu (a. b. Nr. I-644-583/2010), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-11-14 nutartimi (a. b. Nr. A575-1831/2011), taip pat atsižvelgiant į sunkią Lietuvos valstybės ir biudžetinių įstaigų turtinę padėtį (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-10-14 nutarimas Nr. 1295 „Dėl ekonomikos sunkmečio“, b. l. 14), darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas tenkinti atsakovo prašymą ir atidėti teismo sprendimo vykdymą vieneriems metams.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44-45 straipsniais, 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu,
nusprendė:
M. Š. skundą tenkinti.
Priteisti iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos M. Š. naudai 966,62 (devynis šimtus šešiasdešimt šešis litus, 62 ct) neišmokėto darbo užmokesčio.
Teismo sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.